Kvietimas į Socialinės antropologijos centro seminarą
Maloniai kviečiame Jus į VDU Socialinės Antropologijos centro 2021 m. pavasario semestro seminarą, kurio tema: Ukrainos baptistų judėjimas: posovietinės konfrontacijos ir transformacijos.
Pranešėjas: Dr. Eugenijus Liutkevičius (Vytauto Didžiojo universitetas).
Moderatorius: Vidmantas Vyšniauskas (VDU SAC).
Seminaras vyks 2021 m. balandžio 28 dieną (trečiadienį) 16.00 val., nuotoliniu būdu.
Registracija paspaudus nuorodą: https://forms.gle/cmP5WFBm1QRz8gWn9
Pranešime bus pristatytas lauko tyrimas, atliktas Vakarų Ukrainoje 2016-2017 m. Per trumpą savo nepriklausomybės laikotarpį politiškai susiskaldžiusi ir įelektrinta Ukrainos visuomenė patyrė dvi revoliucijas, Krymo pusiasalio aneksiją ir iki šiol vykstantį karą šalies rytuose. Tuo pat metu ši būsena lėmė unikalią posovietinėje erdvėje religinę kompoziciją. Tyrimo metu buvo susitelkta į radikalias transformacijas, vykstančias Ukrainos baptistų judėjime, kuomet vis didesnė dalis tikinčiųjų atsisako laikytis konservatyvių, paveldėtų iš sovietmečio tradicijų. Ši takoskyra lemia priešpriešą ir konfliktus tarp skirtingą tikėjimo stilių išpažįstančių bendruomenių ir pavienių tikinčiųjų. Konfliktai prasideda nuo skirtingo požiūrio į aprangos kodą ir baigiasi skirtingai interpretuojamais bibliniais tekstais. Pranešimo metu bus siekiama pasidalinti su klausytojais tyrimo lauko medžiaga ir atradimais.
Labai laukiame Jūsų seminare ir kviečiame diskusijai,
VDU Socialinės antropologijos centras
Dalinamės kvietimu sudalyvauti iniciatyvoje #IštieskRanką
Karantinui tęsiantis ilgiau nei visi tikėjomės, kiekvienas mūsų susiduriame su iššūkiais, kartais sunkumais. Tačiau lygiai taip pat patiriame ir pergalių, kurios padeda išgyventi kasdienoje ir motyvuoja. Kviečiame pasidalyti savo istorijomis apie pagalbą sau ar kitam – jungtis prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyvos #IštieskRanką! Jums tai nieko nekainuos, o kitam gali tapti neįkainojama pagalba.
Kaip tai veiks? Tereikia nufilmuoti, nufotografuoti, nupiešti ar aprašyti trumpą refleksiją apie tai, kas jums padėjo ar padeda pasijusti geriau, rasti motyvacijos ar jėgų šiuo sudėtingu laikotarpiu ir pasidalyti grotažyme #IštieskRanką pažymėtais įrašais savo socialinių tinklų paskyrose.
Iniciatyvos „Ištiesk ranką“ tikslas – skleisti pozityvius pavyzdžius, paprastai ir atvirai papasakoti apie save ir taip motyvuoti kitus padėti sau ar kitiems, rasti naujų būdų tai daryti. Skleiskime pozityvumą ir ištieskime pagalbos ranką kitiems!
Dėmesingu įsisąmoninimu grįsto streso valdymo praktikos policijos pareigūnams
Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bendradarbiaudamas su VDU Psichologijos katedros mokslininkais, nuo 2020 m. lapkričio 30 d. vykdo Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą „Streso mažinimo, pagrįsto dėmesingu sąmoningumu, intervencijos modelio taikymas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate“.
2021 m. kovo 23–25 d. nuotoliniu būdu suorganizuoti mokymai VDU ir Kauno apskr. VPK psichologams, kurie projekto vykdymo metu mokys Kauno apskr. VPK pareigūnus valdyti stresą per sąmoningo dėmesingumo ugdymo užsiėmimus.
Balandžio–gegužės mėn. planuojami Kauno apskr. VPK pareigūnų mokymai ir praktiniai streso valdymo dėmesingu sąmoningumu užsiėmimai. Įgyvendinus šį projektą ir įgijus patirties, planuojama šią praktiką taikyti ir kituose Kauno apskr. VPK padaliniuose. Tikimasi, kad šio projekto dėka pareigūnams bus sukurtos palankios sąlygos įveikti stresą darbe ir taip bus padidinta motyvacija dirbti ir siekti kuo kokybiškesnių darbo rezultatų.
Skaitykite plačiau: https://www.kaunieciams.lt/demesingu-isisamoninimu-gristo-streso-valdymo-praktikos-policijos-pareigunams/
doc. dr. Laura Šeibokaitė: Vaikų saugumas – tėvų rankose
VDU Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė atkreipia dėmesį, kad saugaus eisimo vaikai pradeda mokytis dar tuomet, kai tikslingai nėra to mokomi – stebėdami juos supančių suaugusių pavyzdį. Todėl saugaus eismo vaikus pirmiausia turėtume mokyti kasdienėse situacijose: einant gatve, važiuojant automobiliu, kertant perėją ar stovint prie šviesoforo. Toks mokymasis nieko nekainuoja, jam nereikia skirti papildomo laiko, o dėl realių, gyvenimiškų situacijų vaikui lengviau suvokti bei įsisavinti jam sakomą informaciją, vėliau pritaikyti ją praktikoje.
„Vaikai pradeda mokytis nuo stebėjimo – kaip tėvai elgiasi patys, to vaikai ir išmoksta. Tik vėlesniame etape pereinama į formalųjį mokymą ir aiškinama, kaip reikėtų elgtis ir kodėl būtent taip. Šiuo atveju – pagrindinis dėmesys turėtų krypti į tėvus, kurie patys ne visuomet elgiasi pagal taisykles. Jei tėvų elgesys su žodžiais nesutampa, vaikui leidžiama suprasti, kad galima daryti viena, o sakyti kitą. Šis aspektas svarbus ne tik eismo saugumo klausimu, bet ir apskritai bet kuriame auklėjimo procese, – sako dr. Laura Šeibokaitė. – Jei tėvų elgesys prieštarauja žodžiams, vaikas paliekamas nežinioje – kokią išvadą jis turėtų pasidaryti? Tokiais atvejais tėvai turėtų išaiškinti, kodėl buvo pasielgta būtent taip, o ne kitaip. Tačiau turėkite omenyje, kad savo elgesiu jau mokome vaiką subtilybių, kaip galima nesilaikyti nustatytų taisyklių.“
Tėvai pastebi, kad šeštais–septintais žmogaus gyvenimo metais jo elgesys pradeda keistis: vaikas tampa ne toks paklusnus, dažniau laužo tėvų nustatytas taisykles, tarsi negirdi, kas jam sakoma. Dr. L. Šeibokaitė paaiškina: tai – naujas raidos etapas, kuriame vaikas tampa savarankiškesnis, svarios įtakos jo elgesiui turi bendraamžių rodomas pavyzdys. „Maždaug iki 5-erių gyvenimo metų vaikai yra „geros mergaitės“ ar „gero berniuko“ moralumo stadijoje, labai stengiasi atitikti gero vaiko standartus, preciziškai laikosi nustatytų taisyklių. Problemos įprastai atsiranda vėlesniame etape, apie 6–7 metus, pradėjus lankyti pradinę mokyklą ir perėjus į kitą raidos stadiją. Šiame etape stipriai keičiasi žmogaus kasdienybė – daugiau laiko praleidžiama ne tėvų priežiūroje, vaikas tampa kur kas savarankiškesnis, padidėja bendraamžių daroma įtaka, – sako dr. L. Šeibokaitė. – Vaikai žino, ko negalima daryti, tačiau, įsitraukus į įdomias veiklas su bendraamžiais ir sukilus adrenalinui, visi perspėjimai natūraliai pasimiršta, apie taisykles tuo metu vaikas tiesiog negalvoja. Jį apėmęs azartas ir jaudulys yra didesnis, nei gebėjimas numatyti savo elgesio pasekmes – šiuo aspektu 6–7 metų amžiaus tarpsnis yra ganėtinai pavojingas. Tačiau tai – raidos, o ne vaiko gerumo ar blogumo aspektas.“
Anot specialistės, vaikai labai skiriasi savo branda, gebėjimu sukoncentruoti dėmesį ir atsiminti, todėl vienos, visiems tinkančios, taisyklės, kada vaikas turėtų būti pasiruošęs savarankiškam dalyvavimui kelių eisme, nėra. „Tipiškai manoma, kad kelių eisme vaikas savarankiškai pradeda dalyvauti maždaug iki 5-os klasės: vieni anksčiau, kiti – vėliau, atsižvelgiant į vaiko brandą. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik vaiko gebėjimą sutelkti dėmesį, bet ir esamus pavojus bei rizikas. Jei jūsų atžala gyvena šalia mokyklos, galbūt, nejudrią gatvę savarankiškai pereiti jis galėtų jau pirmoje klasėje. Tačiau jei aplinkybės ir eismo sąlygos pavojingesnės, savarankiškumo mokymasis gali trukti ilgiau, ir tai nėra koks nors nukrypimas nuo normos. Paprastai tėvai mato, ar vaikas tokiam žingsniui jau pasiruošęs, yra pakankamai dėmesingas ir susikaupęs tam, kad galėtų saugiai savarankiškai dalyvauti kelių eisme“, – sako dr. Laura Šeibokaitė.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/projektai/saugus-eismas/vaiku-zaidimu-aikstele-stebejusi-moteris-pasiurpo-atrodo-kad-daliai-tevu-nusispjauti-i-ju-vaiku-ir-aplinkiniu-sauguma.d?id=86971883
Naujas VDU Sociologų klubo tinklalaidės „REIKALINGI“ įrašas
VDU Sociologijos katedros doktorantės Renidos Baltrušaitytės tinklalaidės „REIKALINGI“ II-oji pokalbio su antropologe Simona Zdanavičiūte dalis. Pokalbio metu išgirsite apie ryšių ir lyderystės svarbą bendruomenių formavimo procese, kiek populiaru apie tai kalbėti versle. Taip pat išgirsite apie įvairias Simonos veiklas ir mūsų mąstymo modelius, kurie formuoja ne tik verslo kultūrą, bet ir kasdienybę.
Kviečiame klausytis:
https://open.spotify.com/episode/277l02cCi9G8aljOASW1kI?si=SanqXmn6R26J6IkNmMOj4g
Pirmoji pokalbio dalis:
https://open.spotify.com/episode/6XkwjM5QjLveOfHJQEykv9?si=aw56b6CRQJWZuJxyrfTTpw
Socialinių paslaugų centro vadovė: vienatvė – siaubinga patirtis
„Pandemijos metu, mano požiūriu, suvokėme ir patyrėme, kokia visuomenei reikalinga yra socialinio darbo profesija. Krizės metu šie specialistai yra arčiausiai asmens, kuriam reikalinga kompleksinė pagalba. Aš labai didžiuojuosi socialinio darbo profesija, kurios atstovai pandemijos metu yra priešakinėse gretose, kartu su medikais, mokytojais ir teikia pagalbą labiausiai pažeistiems žmonėms“, – pasakoja dr. Roberta Motiečienė, Kauno miesto socialinių paslaugų centro vadovė bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė.
Pasak jos, ši epidemija parodė, kad nė vienas negalime išvengti sudėtingos situacijos – Covid-19 nesirinko nei pagal statusą, nei finansinę situaciją. „Supratome, kad kiekvienas gali atsidurti tokioje keblioje padėtyje, jog negalėsi pasirūpinti nei savimi, nei savo šeima. Tai labai sudėtingas laikotarpis, tačiau jo metu atsivėrė ir naujos galimybės socialiniam darbui: tiek planuojant, inicijuojant, tiek teikiant paslaugas ir suvokiant, kad socialinių darbuotojų pagalba tam tikrais atvejais yra gyvybiškai svarbi“, – tikina R. Motiečienė.
Ekspertės teigimu, vienišumo jausmas yra daugiausiai įtakos turintis veiksnys asmens psichosocialinei pusiausvyrai, sveikatai, pasitenkinimui gyvenimu. „Vienatvė yra siaubinga patirtis. Mūsų dienos socialinių paslaugų teikimo praktikos patirtys rodo, kad yra asmenų, kurie vienatvėje laukia savo socialinės darbuotojos – „žiūriu pro langą, kada ji ateis“. Tą dieną jie pasipuošia ir laukia. Su socialine darbuotoja jie kalbasi, dalinasi, aptaria skaitomas knygas. Tai yra toks jautrus dalykas. Yra nemažai paslaugų gavėjų, kurių artimieji išvykę. Ryšys su jais yra palaikomas bendraujant technologijų pagalba. Tačiau mes matome, kad tai neatstoja gyvo bendravimo, kada tu gali su žmogumi susitikti, jausti jį emociškai“, – teigia Kauno miesto socialinių paslaugų centro vadovė
Interviu su R. Motiečiene apie tai, su kuo susidūrė socialiniai darbuotojai ištikus pandeminei situacijai, naujas socialinio darbo praktikas ir priimtus nepatogius sprendimus.
Kaip pandemija pakeitė Socialinių paslaugų centro veiklą, socialinių darbuotojų praktiką?
Dar VDU studijuodama magistrantūroje lankiau tarptautinį kursą su Loyolos universitetu „Globalus socialinis darbas“, kurio metu klausydavomės istorijų apie krizes, kurios ištinka didelį žmonių skaičių, ištisas bendruomenes. Tuo metu buvo sunku suvokti ir įsivaizduoti tokią realybę. Pasakyčiau, jog aš žinojau teoriškai, kas tai yra, bet kaip tai atrodo realybėje – neįsivaizdavau.
Buvome girdėję, kad IT specialistai gali dirbti nuotoliniu būdu, bet kaip dirbti socialinį darbą, kaip teikti paslaugas nuotoliniu būdu? Žinoma, ne visais atvejais tą buvo galima daryti. Pandemijos pradžioje jaučiau adrenaliną, kuris kilo iš baimės jausmo ir suvoktos atsakomybės. Mūsų visuomenė nebuvo tam pasiruošusi, mes žinojom tokį žodį – „pandemija“, tačiau kas būna, kada ji paliečia tūkstančius žmonių?
Tai buvo psichologinis, emocinis ir fizinis iššūkis. Mano komanda neskaičiavo darbo valandų. Nebuvo kur paskaityti, kaip dėlioti darbus, kokias kurti strategijas. Suvokiau, kad, kaip vadovė turiu eiti žingsniu priekyje, nes nacionalinė politika, kuri tuo metu buvo formuojama, buvo labai sutelkta į medicininę sritį, o socialinė sritis gerokai vėliau gavo rekomendacijas, kaip elgtis.
Kai sulaukdavom rekomendacijų, mes komandoje sakydavom: „Žiūrėkit, visą šitą mes jau darom“. Tai buvo, kaip patvirtinimas, kad elgiamės teisingai. Tuo metu centre įsteigėm darbo grupę, kurioje kiekvieną dieną rinkdavomės ir galvodavom apie rytojaus darbus – ne kaip dirbti su pasekme, bet kokius žingsnius žengti į priekį.
Organizacija su tais pačiais ištekliais turėjo pasiekti žmogų ir užtikrinti jam gyvybiškai svarbias paslaugas: maistą, priežiūrą, nakvynę, slaugą ir kt. Pandemijos metu teko priimti nepatogius sprendimus.
Kokie tai buvo sprendimai?
Paslaugų gavėjų judėjimo laisvės suvaržymas – vienas tokių. Kai supranti visus standartus, nacionalinę politiką, kuri sako, kad į lauką galima eiti tik su kaukėmis, nesibūriuoti, bet suvoki ir tai, kad esame socialinių paslaugų įstaiga, kur teikiamos socialinės paslaugos, kuomet asmenys gyvena mūsų įstaigoje. Kai supranti, kad rekomendacijos gali nepadėti, tada kartu su komanda priimi nepatogų sprendimą suvaržyti paslaugų gavėjų laisvę kiekvieną dieną judėti po Kauno miesto teritoriją. Šis sprendimas buvo priimtas anksčiau negu oficialios valstybinės rekomendacijos. Aišku, buvo palikta išėjimo galimybė, o šis prašymas išdiskutuotas, labai daug apie jį kalbėtasi su paslaugų gavėjais, aiškinant, motyvuojant, prisiimant atsakomybę už jų gerovę, poreikių užtikrinimą.
Šis rizikos įvertinimas ir sureagavimas lėmė tai, kad mes iki šios dienos Kauno mieste, savo laikino apgyvendinimo skyriuje, neturėjome nė vieno benamystę patiriančio asmens, kuris sirgtų Covid-19. Tą patį principą taikėm ir Šeimos krizių centre. Mane žavėjo, mūsų klientų sąmoningumas. Pagrindinis diskursas buvo tai, kad saugomės mes, bet ir jūs mus turite saugoti.
Kaip pasikeitė socialinių paslaugų poreikis pandemijos metu?
Per pirmą bangą buvo masinis pagalbos šauksmas, buvo beprotiškai daug darbo. Buvo šimtai nenumatytų atvejų, adresų, į kuriuos važiuodavome suteikti pagalbą. Esame didžiausia socialinių paslaugų įstaiga Kauno mieste, turinti daugiausiai darbuotojų, todėl atliepdavom į visus pranešimus.
Stengėmės sukurti tokį vieno langelio principą: seniūnai, namų pirmininkai, atstovai buvo informuoti, visi žinojo, kam galima pranešti ir kur kreiptis. Dėl to ir buvo toks masinis skambučių, pranešimų skaičius. Mane ypatingai džiugino „prabudusi kaimynystė“. Gyventojai išdrįsdavo paskambinti dėl savo kaimynų, pavyzdžiui, kad jau kurį laiką negirdim vaikštant virš mūsų gyvenančios senjorės, gal galit atvažiuoti patikrinti.
Kurios klientų grupės buvo ir yra labiausiai paveiktos pandemijos metu?
Jeigu statistiškai pasižiūrėtume – tai būtų vyresnio amžiaus asmenys, kuriems reikėjo pagalbos į namus, emocinio palaikymo. Paslaugų poreikis šeimai yra didelis, o pandemijos laikotarpiu dar padidėjo, ypatingai dėl smurto artimoje aplinkoje, taip pat dėl įvairių patiriamų iššūkių – nuotolinio mokymosi sunkumų, kylančių konfliktų, prarastų darbų ir šeimos pajamų, išgyvenamo netikrumo jausmo. Visa tai išbalansavo šeimų įprastą gyvenimą, iššaukė psichosocialinių paslaugų poreikį.
Mūsų specialistai socialiniai darbuotojai, psichologai turėjo labai daug darbo. Reikėjo perorientuoti paslaugas, pvz., pakviesti ir motyvuoti tėvus dalyvauti nuotolinėse tėvystės įgūdžių grupėse.
Socialinio darbo su šeima sritis yra labai jautri tiek dėl individualių šeimos iššūkių, tiek dėl šalyje atsiradusių struktūrinių, ekonominių, socialinių problemų – nedarbo, skurdo. Tai reiškia, jog šeima negali užtikrinti net bazinių savo poreikių. Paprašyti pagalbos ne visi išdrįsta, gali vystytis ir tam tikros priklausomybės. Tuomet gavus pranešimą, įsitraukia vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie mums praneša apie krizes išgyvenančias šeimas ir prašo teikti socialines paslaugas čia ir dabar. Kai kuriais atvejais netgi prašo jas intensyvinti. Intensyvinti tai reiškia jas teikti beveik kiekvieną dieną. Šioje darbo srityje mums buvo ypač daug iššūkių, nes reikėjo užtikrinti darbuotojų ir paslaugų gavėjų saugumą, o kartu išlaikyti teikiamų paslaugų kokybę.
Egzistuoja toks neteisingas įsitikinimas apie socialinių darbuotojų (ne)gebėjimus, jų praktikos minimalizavimą tik iki klientų bazinių poreikių užtikrinimo. Iš tiesų tai yra sudėtingas ir itin daug specifinių žinių, įgūdžių, kompetencijų reikalaujantis veiklos laukas.
Taip, socialinis darbuotojas nėra tas žmogus, kuris tiesiog ateina iš gatvės ir pasikalba apie kažką su klientu. Iš tiesų, tai yra darbas, kurį dirbti gali tik asmenys baigę aukštąjį mokslą, kurie turi žinių ir kurie veikia tikslingai. Kurie užduodami klausimą, žino, kaip jį formuluoti, koks jo tikslas ir ką daryti su tuo, kada gauni atsakymus, kokias intervencijas taikyti. Socialinio darbo profesija reikalauja didžiulio apsiskaitymo. Turi nuolat tobulėti ir žinoti, kaip dirbti su skirtingomis klientų grupėmis pvz.: kaip taikyti motyvacinį interviu dirbant su nuo priklausomybių kenčiančiais asmenimis, žinoti, kodėl žmonės išgyvena krizes, kokios jos būna, kokie jų etapai, kaip jas suvaldyti. Svarbiausias socialinio darbo intervencijų tikslas – pozityvus pokytis asmens gyvenime. Socialinis darbas yra labai aukštų profesinių kompetencijų reikalaujanti profesinė veiklos sritis.
Atkreipia dėmesį į moterų su negalia padėtį: dalis visuomenės mano, kad pasirinkdamos turėti vaikų elgiasi neatsakingai
Negalia / D. Umbraso/LRT nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus teigia, jog moterys ir mergaitės su negalia yra viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių. Atlikti tyrimai ir ekspertų išvados rodo, kad mūsų visuomenė dažnai kvestionuoja moterų su negalia moteriškumą, teisę būti motina ir auginti savo vaikus.
Kviečiame skaityti plačiau:
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1383510/atkreipia-demesi-i-moteru-su-negalia-padeti-dalis-visuomenes-mano-kad-pasirinkdamos-tureti-vaiku-elgiasi-neatsakingai
VDU – renginių ciklas, ketinantiems rinktis magistrantūros studijas
Balandžio 26-30 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyks renginys studentams „Informacinė savaitė: baigiau bakalaurą. Kas dabar?“, ketinantiems rinktis magistrantūros krypties studijas. Visą savaitę vyksiantys virtualūs seminarai, paskaitos ir susitikimai su universiteto ir fakulteto atstovais bei absolventais kvies studentus iš arčiau susipažinti su VDU siūlomomis magistrantūros studijų galimybėmis.
Informacinės savaitės metu studentai ne tik turės galimybę išgirsti daug naudingos informacijos apie magistrantūros studijas, programų išskirtinumą ar dvigubo diplomo studijas, bet ir dalyvauti įvairiuose seminaruose. VDU Karjeros centro atstovai pristatys karjeros planavimo ir darbo paieškos principus, Tarptautinių ryšių departamento atstovai papasakos apie tarptautinio mobilumo galimybes studentams ir absolventams, VDU absolventė pasidalins savo patirtimi, kodėl verta tęsti studijas magistrantūroje ir kokią naudą jos suteikia. Taip pat vienas iš informacinės savaitės renginių bus skirtas norintiems daugiau sužinoti apie doktorantūros studijas.
Renginyje gali dalyvauti tiek VDU, tiek ir kitų universitetų ar kolegijų vyresniųjų kursų studentai.
VDU Socialinių mokslų fakultete vykdomų magistrantūros studijų programų: Mokyklinė psichologija, Organizacinė psichologija, Sveikatos psichologija, Socialinė antropologija, Socialinė demografija, Taikomoji sociologija, Socialinis darbas pristatymas bei karjeros galimybių aptarimas – balandžio 26 d., pirmadienį, nuo 14 val.!
Registracija būtina. Registracijoje nurodytu el. pašto adresu bus siunčiamos virtualių susitikimų nuorodos.
Renginių programa
Detalesnė informacija apie informacinės savaitės renginius
Seminaras „Applied Anthropology in a Time of Upheavals: Addressing the 21st Century’s Challenges Through the Ethnographic Record”
Š. m. balandžio 14 d., trečiadienį, 16 val., Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centras kviečia į nuotolinį pavasario semestro seminarų ciklo susitikimą, tema: “Applied Anthropology in a Time of Upheavals: Addressing the 21st Century’s Challenges Through the Ethnographic Record”.
Pranešėjas – profesorius Roberto E. Barrios (Pietų Ilinojaus universitetas, JAV). Renginį moderuos sociologijos doktorantas Vidmantas Vyšniauskas (VDU Socialinės antropologijos centras).
Registracija į seminarą: https://forms.gle/adc4aeRByaGLJLSs5
Plačiau apie renginį: https://www.facebook.com/events/2883263418670398
VDU Tėvų akademija: „Kaip keičiasi šeimos“
2021 m. balandžio 29 d. 18:00 val., kviečiame į nuotolinę paskaitą „Kaip keičiasi šeimos“, kurią ves VDU Sociologijos katedros lektorė dr. Ernesta Platūkytė.
Paskaitos metu aptarsime, kaip keitėsi šeimyninis gyvenimas per praėjusius dešimtmečius. Taip pat bus pristatomi socialiniai veiksniai turėję įtakos šeimos formos pokyčiams (santuoka, kohabitacija, pakartotinai kuriamos partnerystės) bei lyčių vaidmenų šeimoje kaita. Padiskutuosime ir pabandysime išskirti, ar tikrai kuriant šeimyninę laimę viskas priklauso nuo norų ir valios, ir ar egzistuoja laimingos santuokos receptas? Kalbėdami apie tai, kodėl vienos poros yra laimingesnės nei kitos, paanalizuosime, kokios yra santuokinės partnerių rolės ir kaip jos priklauso nuo tarpusavio komunikacijos.
Dalyvių skaičius ribotas.
Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija
Paskaita vyks nuotoliniu būdu „MS Teams“ platformoje. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija.
Renginys nemokamas.
******************
VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai – psichologai, sociologai, socialinio darbo atstovai dovanoja nemokamus užsiėmimus tėvams, taip siekdami prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Daugiau apie VDU Tėvų akademiją: http://smf.vdu.lt/samoningiems-tevams-siekiantiems-rysio-su-vaiku-tevu-akademija/
Balandžio 26-30 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyks renginys studentams „Informacinė savaitė: baigiau bakalaurą. Kas dabar?“, ketinantiems rinktis magistrantūros krypties studijas. Visą savaitę vyksiantys virtualūs seminarai, paskaitos ir susitikimai su universiteto ir fakulteto atstovais bei absolventais kvies studentus iš arčiau susipažinti su VDU siūlomomis magistrantūros studijų galimybėmis.
