VDU Socialinių tyrimų centro projekto H2020 projekto baigiamoji konferencija „Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda“
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Socialinių tyrimų centras kviečia prisijungti prie baigiamosios tarptautinio tyrimų projekto konferencijos „Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda“, kuri vyks 2021 m. birželio 9 d. nuotoliniu būdu nuo 9:00-17:00 val. Konferencijoje bus apibendrinami Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programos „Horizontas 2020“ (H2020) projekto „Inequality, Urbanization and Territorial Cohesion: Developing the European Social Model of Economic Growth and Democratic Capacity („Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda: Europos socialinio modelio plėtra, skatinant ekonominį augimą ir demokratinius gebėjimus“)” metu pasiekti rezultatai. Projektą vykdė 7 Europos šalių konsorciumas: VDU Socialinių tyrimų centro tyrėjų komanda (partnerinės dalies vadovas: Jurga Bučaitė-Vilkė), Milano politechnikos universitetas (Italija), Vienos universitetas (Austrija), Varšuvos universitetas (Lenkija), Vakarų Anglijos universitetas Bristolyje (Didžioji Britanija) ir Harokopio universitetas (Graikija).
Tyrimų projekte, kuris įgyvendinamas 2017-2021 m. laikotarpiu buvo siekiama įvertinti ekonominių, demografinių ir politinių veiksnių įtaką sanglaudos politikos įgyvendinimui skirtingose Europos valstybių vietovėse, kurios susiduria su didžiausiais teritoriniais netolygumais. Projekte buvo analizuojami skirtingi vietos lygmens politikos ir socialinių investicijų politikos sprendimai, nukreipti į teritorinių netolygumų mažinimą miesto ir kaimo regionuose. Konferencijoje savo pranešimus skaitys pripažinti miestų vystymo ir plėtros teoretikai prof. Simin Davoudi (Newcastle universitetas) ir prof. Maurizio Ferrera (Milano universitetas), kurie analizuos socialinių investicijų politikos sprendinius regionų vystymui.
Daugiau informacijos apie projektą: www.cohsmo.aau.dk
Klausytojams būtina registracija:
https://forms.office.com/Pages/ResponsePage.aspx?id=Sbrb9QbOb0msPgzxQ2HZNJf1DPE7BsFNiBQ12RbN-c5UMzZFWFg1SFIxODdTT1k1TFpJMTc4Mlg5RC4u&wdLOR=cE3710976-6E8F-4B57-9F21-0A89911E9C54
Konferencijos kalba: Anglų.
Nuotolinis mokymasis
VDU Psichologijos bakalauro studijų programos 2 kurso studenčių: Erikos Šulinskaitės, Karolinos Klein (gretutinės psichologijos studijos) ir Evelinos Venciūtės sukurtas studijų dalyko „Kognityvinė psichologija I: suvokimas ir atmintis“ komandinis-kūrybinis darbas apie mokymosi nuotoliniu būdu iššūkius, (ne)pastebėtus privalumus ir rekomendacijas.
Kviečiame žiūrėti!
Psichologė dr. J.Misiūnienė: kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą ir pastebėti talentą?
Žmogaus polinkis į tam tikrą veiklą pradeda ryškėti dar vaikystėje. Kai vaikas mažas, natūralu, kad už jo vystymąsi, ugdymą, polinkių nukreipimą atsakingi tėvai. Jie lemia, kiek skleisis vaiko kūrybiškumas ir kas nutiks su jo talentu – bus puoselėjamas ar užslopintas.
Birželio 1-ąją, Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga, 15min studijoje su VDU Psichologijos katedros lektore, socialinių mokslų (psichologija) daktare Jurga Misiūniene pokalbis apie tai, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą ir padėti skleistis talentui, kaip jį pastebėti ir jo nenugesinti? Kaip tėvams, stengiantis puoselėti atžalos talentą, neatimti iš vaiko vaikystės?
Kviečiame žiūrėti:
Lietuvoje vyrauja autistiškiems asmenims nepritaikyta aplinka
„Autistiški suaugę žmonės, ypač moterys, yra tema, apie kurią Lietuvoje beveik nekalbama“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos bakalauro IV kurso studentė Indrė Muraškaitė, kuri atliko Mokslo tarybos finansuojamą projektą „Socialinės įtraukties link: žinių ir stigmatizuojančių nuostatų apie autizmą analizė studentų imtyje“.
I. Muraškaitė pasakoja, kad pirmoji konferencija, atstovaujanti autistiškų studentų poreikiams, įvyko 2019 m., o pirmoji moterų autizmo konferencija surengta dar visai neseniai – tik šių metų balandžio 1 d. „Lietuvos mokslo pasaulyje šios temos apskritai nebuvo tyrinėtos, nors jų aktualumas milžiniškas. Kadangi suaugusiųjų autizmo diagnozė oficialiai įteisinta tik 2015 m., tiek specialistams, tiek ir visuomenei trūksta informacijos apie mažiau įprastą autizmo pasireiškimą suaugusiųjų gretose“, – tikina pašnekovė ir priduria, kad būtent dėl šios priežasties nemaža dalis suaugusiųjų net neįtaria apie tikrąją patiriamų sunkumų priežastį, gauna klaidingas diagnozes ir neturi galimybės sulaukti tinkamos pagalbos, kuri suaugusiems autistiškiems asmenims nėra išvystyta, todėl ir diagnozę turintys vaikai bei jų tėvai nerimauja dėl ateities – kaip reikės savarankiškai gyventi, studijuoti bei dirbti.
Interviu su psichologijos studijų studente I. Muraškaite – kodėl Lietuvoje oficialią autizmo diagnozę turi tik kelios dešimtys suaugusiųjų ir kodėl tai „nematoma“, bet labai svarbi mūsų visuomenės dalis, su kuria reikia išmokti bendrauti.
Su kokiomis problemomis susiduria autistiški asmenys?
Bet kokioje šalyje augančiam autistiškam asmeniui perėjimas į suaugusiojo amžių yra nemenkas iššūkis. Net ir tipinės raidos vaikui besikeičianti socialinė, dažnai ir fizinė aplinka bei naujai atsiradę vaidmenys ir reikalavimai yra nemenkas stresorius. Autistiškam asmeniui – tai keliskart sunkiau.
Lėtesnė adaptacija prie pokyčių, socialinių santykių mezgimo sunkumai, bendraamžių atstūmimas, sunkumai planuojant laiką, susiorientuojant universiteto (darbo) erdvėse, sensoriniai iššūkiai – visa tai gali ženkliai apsunkinti autistiško asmens integraciją.
Nors daugelis mokslinių tyrimų pabrėžia autistiškiems asmenims būdingas akademines stiprybes (detalumą, polinkį sisteminti, originalų mąstymo būdą, gebėjimą daug ir atkakliai dirbti juos dominančioje srityje), tačiau taip pat nurodo, kad didesnė dalis autistiškų asmenų studijų taip ir nebaigia. Taigi, jie susiduria ne tik su integracijos akademiniame bei socialiniame pasaulyje problema, bet ir su nepakankamomis galimybėmis realizuoti savo turimus gebėjimus darbo rinkoje.
Apie Lietuvoje gyvenančių autistiškų asmenų įsidarbinimą bei studijavimą statistikos neturime, nes paskutiniais duomenimis 2017 m. Lietuvoje buvo tik 24 oficialiai diagnozuoti asmenys, turintys Aspergerio sindromą, o ir diagnostika pradėta labai neseniai, tačiau galima nuspėti, kad problemos yra labai panašios. Pagrindinis skirtumas yra tas, kiek pagalbos integruojantis į studijų aplinką ir darbo rinką vienoje ar kitoje šalyje yra suteikiama suaugusiam autistiškam asmeniui.
Kokia autistiškų žmonių situacija Lietuvoje?
Lietuvoje pagalbos sistema suaugusiems asmenims nėra išvystyta. Egzistuoja tik pavienės organizacijos, pavyzdžiui, socialinė įdarbinimo agentūra SOPA, teikianti įdarbinimo paslaugas neįgaliems asmenims, tačiau paslaugų prieinamumas lyginant su poreikiu yra žemas.
Lietuvos universitetai žengia tik pirmuosius žingsnius ieškodami būdų padėti studentams su specifiniais poreikiais. Visa tai reiškia, jog Lietuvoje suaugęs autistiškas asmuo susiduria su visiškai jo poreikiams ir ypatumams nepritaikyta aplinka.
Kitas svarbus iššūkis, specifinis būtent Lietuvai – aiškios ir gerai veikiančios suaugusiųjų diagnostinės sistemos nebuvimas. Kai kurie autistiški asmenys, kurie nebuvo diagnozuoti vaikystėje, nežino, kad jų patiriamus iššūkius gali paaiškinti būtent autizmas. Dažnai jiems nustatomi tik antriniai sutrikimai ar net priskiriamos klaidingos diagnozės. O tie, kurie įtaria apie galimą diagnozę, neretai nesulaukia palaikymo iš psichikos sveikatos specialistų dėl vyraujančių klaidingų įsitikinimų apie autizmą. Mano manymu, tai yra vienas esminių iššūkių Lietuvoje, kuris prisideda prie to, kad Lietuvoje suaugę autistiški asmenys dažnai nesulaukia tinkamos pagalbos. Juk jei jie diagnozuojami tik vaikystėje, o suaugusiojo amžiuje tarsi kažkur „išnyksta“, tuomet atrodytų, kad ir nėra problemos. Tačiau gerėjant vaikų diagnostikai, įsigaliojus suaugusiųjų autizmo diagnozavimui, galima tikėtis, kad atsiras vis didesnis supratimas, jog po 18 m. autizmas neišnyksta ir pagalba integruojantis į visuomenę yra būtina.
Kokios autistiškų žmonių gyvenimo galimybės kitose šalyse?
Įdomu tai, kad skaitant užsienio mokslinę literatūrą, taip pat kitose šalyse gyvenančių autistiškų asmenų ir specialistų pasisakymus, matoma, kad pagrindinės problemos yra panašios – daugiausia dėmesio ir paslaugų yra skirta autistiškiems vaikams. Taip pat autistiški asmenys dar vis susiduria su stigmatizavimu, visuomenės nesupratimu jų ypatumų atžvilgiu. Tačiau pastebiu, kad, nepaisant panašių problemų, jų išreikštumas skiriasi.
Tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos paslaugų pasiūla autistiškiems suaugusiesiems yra didesnė nei Lietuvoje, o tai sudaro sąlygas ir geresnei autistiškų asmenų gyvenimo kokybei. Tose šalyse dirba multidisciplininės komandos, atskiri psichiatrai ar klinikiniai psichologai, atliekantys specializuotus autistiškų suaugusiųjų vertinimus. Organizuojamos paramos grupės gavus diagnozę, taip pat egzistuoja specifiniai centrai ar pavieniai specialistai, kurie specializuojasi autistiškų asmenų ar jų šeimų psichologiniame konsultavime.
Taip pat galima rasti ir daugiau autistiškiems asmenims „draugiškų“ universitetų, kuriuose daug dėmesio skiriama aplinkos pritaikymui pagal autistiškų asmenų poreikius. Taigi, galimybės tiek gauti diagnozę, tiek sulaukti pagalbos iš specialistų, darbdavių ar universiteto yra didesnės, nors taip pat dar vis nepakankamos.
Nepaisant esančių galimybių užsienyje, gretutinių psichikos sutrikimų paplitimas tarp autistiškų asmenų yra labai aukštas, o intelekto sutrikimų neturinčių autistiškų asmenų pagrindinė ankstyvos mirties priežastis – savižudybė. Taip pat jie dažnai susiduria su visuomenės nepriėmimu, bendraamžių ir kolegų atstūmimu, o tai veda į jautimąsi prastesniu, nepilnaverčiu. Dėl šios priežasties autistiški asmenys neretai ima slėpti savo ypatumus ir stengiasi išmokti tipinio elgesio, kas dar labiau pablogina jų psichinę būklę. Apie Lietuvos situaciją galime tik spėlioti, bet turint omenyje, kad visuomenėje tai dar labai nauja tema, apie kurią daugelis nežino nieko arba žino labai mažai, o ir pagalbos pasiūla maža, tikėtina, jog šios problemos Lietuvoje pasireiškia dar stipriau.
Ką konkrečiai reikėtų patobulinti siekiant komfortiškesnio gyvenimo autistiškiems žmonėms Lietuvoje?
Kalbant apie autistiškų suaugusių asmenų gyvenimo kokybės gerinimą, išskirčiau tris pagrindinius dalykus – paslaugų prieinamumo, visuomenės supratimo apie autizmą didinimą bei geresnį aplinkos pritaikymą.
Turėtų būti užtikrinamas didesnis teikiamų paslaugų ratas, pavyzdžiui, lengviau prieinama diagnostika, gyvenimo įgūdžių, darbo įgūdžių lavinimo programos, specializuotos psichologinės konsultacijos. Visa tai galėtų padėti autistiškiems asmenims geriau integruotis į visuomenę, taip pat prisidėtų prie jų psichologinės gerovės didinimo.
Kalbant apie aplinkos pritaikymą, patirties taip pat galime semtis iš kitų šalių. Pavyzdžiui, Dublino universitete yra įkurtos tylos erdvės, „pabėgimo“ kambarėliai, tam tikros sensorinės kapsulės. Čia asmuo gali pabūti visiškoje tamsoje ir tyloje. Taip pat prieš užsiėmimus ar egzaminus atliekami trumpi kvėpavimo pratimai. Įdomiausia tai, kad kuo daugiau gilinuosi į įvairias paramos autistiškiems suaugusiesiems galimybes, tuo labiau suprantu, kad jų integravimas į aukštųjų mokyklų sistemą naudos atneštų ne tik autistiškiems asmenims, tačiau ir bet kuriam kitam studentui – kuris mūsų kartais nepavargstame nuo intensyvaus triukšmo, didelio paskaitų krūvio ir nenorime atsitraukti į tylią bei ramią erdvę, kurioje galime pailsėti tarp paskaitų ar atsiskaitymų? Kuriam mūsų nebūtų naudinga prieš egzaminą atlikti trumpą meditaciją, kvėpavimo pratimą tam, kad nusiramintume?
Žinoma, svarbu ir tam tikra specifinė parama, priklausomai nuo individualių studento poreikių. Kai kurie autistiški asmenys gali būti linkę itin rigidiškai, netgi minučių tikslumu laikytis numatyto grafiko, arba atvirkščiai – jiems gali būti sunku planuoti laiką, suprasti, kiek kokia užduotis užima laiko. Tokiems studentams svarbi pagalba mokantis organizuoti savo laiką. Siekiant sumažinti nerimą, gali būti naudinga semestro pradžioje pateikti paskaitų temas ir planus, įspėti apie grupinius darbus seminarų metu bei pasikeitimus.
Mokslinėje literatūroje daugiausia analizuojamas mentorystės programų efektyvumas. Sprendžiant socialines ir netgi akademines problemas, mentoriaus, dažniausiai bendraamžio, paskyrimas gali būti itin efektyvus. Taip pat svarbu gebėti lanksčiau žiūrėti į terminus, skirti papildomo laiko atsiskaitymuose, suteikti galimybę naudoti ausų kamštukus ar tiesiog pasivaikščioti. Kai kuriuose užsienio universitetuose tai yra visiškai normali praktika – prižiūrintis dėstytojas ateina su lapu, kuriame parašyta, kuriam galima rašyti ilgiau, kuris gali išeiti pasivaikščioti ir kt. Tik šiuo atveju labai svarbu kartu didinti ir akademinės visuomenės supratimą, o ne vien diegti naujus paramos būdus autistiškiems asmenims.
Kadangi autizmas yra nematoma negalia, o ir nemaža autistiškų studentų dalis yra pajėgūs gerai mokytis, nebūtų keista, jei tarp kitų studentų kiltų pasipiktinimas dėl atrodytų nelygių galimybių. Svarbu padėti studentams ir akademinei bendruomenei suprasti, kad tai nėra nelygybė – atvirkščiai, tai yra galimybių sulyginimas. Juk jei liepsime dviem asmenims, iš kurių vienas yra su kiek pažeista koja, o kitas su visiškai sveikomis abiem kojomis, nubėgti tą patį atstumą per identišką laiką, ar tikrai galime tikėtis, kad taip ir nutiks? Todėl svarbu ir akademinės bendruomenės bei kitų studentų supratimas, kad tam tikros išlygos nėra privilegija. Tai tėra lygių galimybių įteisinimas.
Kaip patartumėte bendrauti su autistiškais asmenimis (kuriuos pažįstame kiekvienas) kasdieniame gyvenime?
Autizmo kontekste dažnai vartojama sąvoka eiblizmas (angl. ableism), kuri apibrėžia neįgaliųjų diskriminaciją, jų nuvertinamą iškeliant „įgaliuosius“, „tipinius“ asmenis kaip pranašesnius. Eiblizmas gali slypėti tiek terminuose, kuriuos pasirenkame kalbėdami apie autizmą, tiek ir tame, kaip bendraujame su pačiu autistišku asmeniu. Eiblistinis kalbėjimo būdas neretai arba perdėtai patologizuoja autistišką asmenį, arba, atvirkščiai, nuvertina jo patirtį ir patiriamus sunkumus. Todėl siūlau vengti tokių itin dažnai girdimų frazių kaip „Visi mes truputį autistiški“, „Tu neatrodai autistiškas/-a“, „mano vaikui/pažįstamam sunkiau“. Tokie pasakymai nuvertina autistiško asmens išgyvenamus sunkumus, skatina užsisklęsti ir vengti atvirai kalbėti apie savo ypatumus bei iššūkius.
Svarbu suprasti, kad autizmas yra nematoma negalia, o tai reiškia, kad asmuo ir neturi „atrodyti“ autistiškas. Autizmas netgi ne visuomet yra akivaizdžiai matomas elgesiniame lygmenyje, tačiau mąstymas ir pasaulio suvokimas išties yra savitas ir unikalus. Jį patyrinėję galime rasti daug įdomių ir vertingų dalykų. Kita vertus, svarbu ir ne per daug patologizuoti asmenį – nedemonstruoti jam gailesčio, perdėtos paramos ar kaip tik atstūmimo, nužeminimo. Venkite asmenį nugalinančio bendravimo – nebendraukite taip, tarsi jis būtų mažiau pajėgus, kažko negebantis ir nesuprantantis. Manau, kad bendravimas su autistišku žmogumi, visų pirma, turėtų remtis bendražmogiškais principais.
Kaip ir su bet kuriuo kitu žmogumi, nepriklausomai nuo jo neurologijos, lyties, rasės ar seksualinės orientacijos, svarbu bendrauti su pagarba, išlaikant bendravimo lygiavertiškumą. Juk, visų pirma, jis yra toks pats žmogus kaip ir kiti, su individualiais savo poreikiais ir asmenybiniais ypatumais. Įsivaizduokite, kad tai yra žmogus, atvykęs iš jums svetimos, nepažįstamos kultūros (nepamiršdami, kad ir jūs jam esate tarsi tolimos šalies gyventojas) – taigi, nei blogesnis, nei geresnis, tiesiog besiskiriantis nuo jūsų. Požiūris į kitą kaip į lygiai tiek pat vertingą kaip ir jūs yra svarbus bet kokiame bendravime.
Ieškant bendrųjų principų, galime paminėti, kad autistiškiems asmenims nerimą mažinti padeda išankstinis planavimas, pasiruošimas pokyčiams. Spontaniškumas, neplanuoti susitikimai ar planų pokyčiai gali išmušti tokį asmenį iš vėžių, tad geriau susitikimus numatyti iš anksto. Susitikus taip pat gali padėti sėdėjimas ne priešais, bet greta, taip išvengiant intensyvaus akių kontakto. Tyli aplinka, kuo mažiau sensorinių stimulų padės autistiškam asmeniui geriau jaustis ir bendrauti lengviau. Taip pat svarbu tai, kad kai kuriems autistiškiems asmenims gali reikėti ženkliai daugiau laiko apdoroti informaciją. Jei asmuo pokalbio metu išlaiko ilgas pauzes, ilgai mąsto po jūsų pasisakymo, išlaukite ir jūs. Neužpildykite pauzių kalbėjimu, nekartokite ar neužduokite kito klausimo. Tiesiog laukite ir leiskite jam atsakyti. Tik svarbu prisiminti, kad tai, ką dabar pasakiau, būdinga toli gražu ne visiems. Kaip jau minėjau anksčiau, svarbu nepamiršti, kad autizmas pasižymi begaline raiškos įvairove, todėl aš pirmiausia rekomenduočiau įsiklausyti į konkretų žmogų su kuriuo bendraujate, nesivadovauti vien klišėmis. Autistiški asmenys dažnai vertina tiesų ir nuoširdų bendravimą, kuriame kuo mažiau paslėptų minčių ar užuominų, tad nesibaiminkite paklausti, kas būtent šiam asmeniui bendravime padėtų jaustis geriau.
Mokslo tarybos finansuojamas projektas „Socialinės įtraukties link: žinių ir stigmatizuojančių nuostatų apie autizmą analizė studentų imtyje“. Projekto vadovė prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.
image description
Internete – simpoziumas-diskusija apie priekabiavimo prevenciją
Birželio 4 d., penktadienį, 10–11.45 val., internete vyks VDU inicijuojamas ir kartu su Vilniaus universitetu įgyvendinamas virtualus simpoziumas-diskusija „Seksualinio priekabiavimo prevencija Lietuvos aukštojo mokslo institucijose: patirtis ir sprendimai“. Norintys dalyvauti kviečiami registruotis internete.
Lietuvos universitetai ir organizacijos, reaguodami į seksualinio priekabiavimo problemą, imasi veiksmų seksualinio priekabiavimo prevencijos politikos kūrimui ir įgyvendinimui. Renginio metu kviesime susipažinti su seksualinio priekabiavimo prevencijos tyrimais užsienio šalyse bei Lietuvoje esančia seksualinio priekabiavimo prevencijos politika ir jos praktiniu pritaikymu, siekiant užtikrinti seksualinio priekabiavimo prevenciją aukštojo mokslo institucijose bei kitose srityse.
Renginyje dalyvaus socialiniai partneriai iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos bei Lietuvos kino centro atstovės (-ai). Renginys organizuojamas „Horizon 2020“ projekto SPEAR rėmuose.
Dalyvauti kviečiamos visų Lietuvos aukštųjų mokyklų bendruomenės narės (-iai) – studentės (-ai), dėstytojos (-ai), kitas akademinis ir neakademinis personalas.
Renginį moderuos prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.
Norintys dalyvauti prašomi registruotis. Prisijungimo nuorodos dieną prieš renginį bus siunčiamos tik užsiregistravusiems dalyviams. Kontaktinis el. paštas: modesta.morkeviciute@vdu.lt.
Seminaras: Tarptautiniai studentai Lietuvoje: migracija studijų tikslais, integracija ir/ar atskirtis
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės Antropologijos centras birželio 2 d., 17 val. kviečia į nuotolinį 2021 m. pavasario semestro seminarą, kurio tema: „Tarptautiniai studentai Lietuvoje: migracija studijų tikslais, integracija ir/ar atskirtis“.
Migracija studijų tikslais visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, sparčiai auga ir tampa išskirtiniu šiuolaikinio aukštojo mokslo bruožu. Visame pasaulyje daugiau nei penki milijonai studentų siekia aukštojo mokslo diplomo ne savo kilmės šalyje. Šio pranešimo tikslas – apžvelgti migracijos ir mobilumo studijų tikslais sampratas, tendencijas Lietuvoje, iššūkius, su kuriais susiduria tarptautiniai studentai naujoje transnacionalinėje aplinkoje bei kaip tie iššūkiai įtakoja studentų identiteto sampratas, priklausymo (sense of belonging) jausmą, integraciją ir atskirtį, remiantis užsienio tyrėjų ir pranešėjos atliekamo tyrimo pirminiais rezultatais.
Pranešėja: Ilona Kazlauskaitė (Vytauto Didžiojo universitetas, Sociologijos doktorantė, Tarptautinių ryšių departamento direktorė)
Diskutantė: Raimonda Markevičienė (Vilniaus universitetas, Tarptautinių ryšių vadovė, ekspertė)
Moderatorė – Indra Lukošienė (Vytauto Didžiojo universitetas SAC)
Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijos VDU
Birželio 3 d., ketvirtadienį, VDU Sociologijos katedra kviečia 10-12 klasių moksleivius ir jau turinčiuosius vidurinį išsilavinimą į virtualų susitikimą apie sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
Susitikime dalyvausiantys studentai, absolventai ir dėstytojai papasakos apie šių studijų turinį – studijų dalykus, praktikos galimybes ir perspektyvas.
- Kaip sociologijos ir antropologijos studijos įgalina analizuoti lyčių, šeimos, sveikatos, ekonomikos, religijos, politikos, migracijos ir kitas visuomenės gyvenimo sritis?
- Kokiu būdu sociologija ir antropologija peržengia stereotipinį mąstymą? Diagnozuoja visuomenės problemas ir leidžia kurti ateities vizijas?
- Kodėl sociologų ir antropologų itin trūksta rinkodaros srityje?
Tai pat bus galimybė daugiau sužinoti apie tarpdisciplininę bakalauro studijų programą „Visuomenė, kultūra ir komunikacija“. Ši programa yra vykdoma anglų kalba, į ją yra skelbiamas tik universitetinis priėmimas. Programos absolventai įgyja dvigubą – socialinių mokslų sociologijos bakalauro laipsnį ir gretutinės viešosios komunikacijos programos diplomą.
Virtualus susitikimas vyks birželio 3 d., 16 valandą.
Registracijos nuoroda: https://forms.office.com/r/AHg6CkzDwc
Likus dienai iki renginio užsiregistravusiems dalyviams el. paštu išsiųsime prisijungimo nuorodą.
Jei turėtumėte klausimų, prašome rašyti el. paštu: sk@vdu.lt
Žmogaus teisėmis grįstas atsakas į prekybą žmonėmis
Prekyba žmonėmis reiškia į nusikaltėlių pinkles patekusių žmonių išnaudojimą ir yra laikoma grubiu žmogaus teisių pažeidimu. Jungtinės Tautos dar 1948 metais Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje yra įvardijusios, kad asmens laisvė, orumas ir lygybė yra žmogaus teisių pagrindas. Prekiautojų žmonėmis kontrolėn patekę moterys, vyrai ir vaikai netenka asmens laisvės ir orumo, tampa seksualinio išnaudojimo ir priverstinio darbo aukomis.
Patekus į kito žmogaus kontrolę
Nors dėl nelegalios nusikaltėliškos prekybos žmonėmis prigimties neįmanoma suskaičiuoti aukų, fondo „Eik laisvas“ („Walk Free Foundation“) ir Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu („ILO Global Estimates“), 2016 metais net 25 milijonai žmonių pasaulyje patyrė priverstinį darbą ir seksualinį išnaudojimą. Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo biuro duomenimis („2016 Global Report“), 51 proc. aukų buvo moterys, 21 proc. – vyrai, 20 proc. – mergaitės ir 8 proc. – berniukai. Iš jų 45 proc. patyrė seksualinį išnaudojimą ir 38 proc. buvo priversti dirbti.
Patekusi į kitų žmonių, išnaudotojų kontrolę, prekybos žmonėmis auka netenka savo laisvės ir savarankiškumo. Asmens laisvės praradimas patekus į kito žmogaus kontrolę veda į asmens integralumo orumo sumenkinimą. Netekęs laisvės ir kontroliuojamas išnaudotojo, asmuo praranda savastį ir savitumą bei, tuo pačiu, galimybę pačiam spręsti, ką, su kuo ir kaip veikti. Į visišką išnaudotojo kontrolę, dažniausiai prekybos žmonėmis atveju, patekęs žmogus netenka galimybių ir pasirinkimų, praranda savarankiško subjekto statusą, tampa išnaudotojo valdomu objektu – kitaip tariant, daiktu.
Prekyba žmonėmis gimsta žmonių pažeidžiamumo, t. y. skurdo, nelygybės, socialinės segregacijos ir prievartos bei smurto, įskaitant nusikalstamos organizuotos veiklos sankirtoje. Tokia brutalių žmogaus laisvę ir orumą menkinančių sąlygų sankirta atveria kelią radikaliam esminės žmogaus teisės, teisės į gyvybę, praradimui.
Labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės – moterys, negalią turintys žmonės ir vaikai
Prekyba žmonėmis vienareikšmiškai prieštarauja žmogaus teisių standartams, yra uždrausta tarptautinės žmogaus teisių teisės protokolais. Valstybės, ratifikuodamos Jungtinių Tautų žmogaus teisių paktus, konvencijas, taip pat Europos Tarybos Konvenciją prieš prekybą žmonėmis bei Europos Sąjungos direktyvą dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su prekyba žmonėmis ir aukų apsaugos, įsipareigoja sukurti mechanizmus, apsaugančius nuo žmogaus teisių pažeidimų prekiaujant žmonėmis, privalo įdiegti prevencines priemones prekybai žmonėmis užkardyti, teikti pagalbą prekybos žmonėmis aukoms ir bausti nusikaltėlius, išnaudojančius žmones pasipelnymo tikslams ar juos perkančius.
Tarptautinė žmogaus teisė pripažįsta, kad kai kurios žmonių grupės yra prekiautojų žmonėmis taikinys, kurioms būtinos papildomos arba specialiosios apsaugos priemonės. Tai tos žmonių grupės, kurios istoriškai yra labiausiai diskriminuojamos, jų socialiniai vaidmenys turi mažiausiai galių ir yra mažiausiai apsaugotos nuo įvairių prievartos formų. Moterys, negalią turintys žmonės, vaikai yra šios pažeidžiamiausios grupės, kurios tampa dar labiau pažeidžiamos pasireiškiant daugialypei diskriminacijai, kuomet susikerta keli diskriminacijos pagrindai. Antai, ypač pažeidžiamos yra globos institucijose augančios ir/ar augusios intelekto ar psichosocialinę negalią turinčios mergaitės ir moterys, žemesnį socialinį ekonominį pagrindą ir mažesnes galimybes turinčiose šeimose augantys ar augę vaikai, etninių grupių, pavyzdžiui, romų, moterys ir vaikai.
Lygybė yra žmogaus teisių esminė dalis
Ką reiškia lygybės modelis, koks jis yra ir koks turėtų būti? Lietuvos visuomenėje vis dar gajus klaidingas supratimas, kad visiems žmonėms apsaugoti užtenka visuotinų, bendro pobūdžio visus žmones apsaugančių įstatymų, kurie numato vienodą visų žmonių lygybę, kuomet visi žmonės traktuojami vienodai ir laikomi esant vienodais. Tačiau toks formalios lygybės modelis nepastebi specifinių dėl žmonių įvairovės kylančių diskriminacijos formų.
Substantyviosios (arba realiosios) lygybės modelis reiškia ne tik siekį pripažinti visų žmonių lygybę, bet ir atsižvelgti į galių santykius visuomenėje, be to, siekti pakeisti struktūrinės ir netiesioginės žmonių diskriminacijos formas. Transformatyviosios (arba keičiamosios) lygybės modelis reiškia siekį atitaisyti žmonių patiriamus socialinius ir ekonominius nepriteklius, kovoti su stereotipais ir smurtu, stiprinti dalyvavimą, siekti struktūrinių pokyčių prisitaikant prie žmonių įvairovės.
Jungtinių Tautų konvencijomis, ypač moterų, vaikų ir negalią turinčių žmonių, siekiama, kad valstybės įgyvendintų substantyviosios ir transformatyviosios lygybės formas, ir kad būtų pripažįstama, jog vaikai, moterys ir negalią turintys žmonės gali patirti diskriminaciją dėl amžiaus, lyties ar negalios. Iš to seka valstybės pareiga sukurti vaikų, moterų ir negalią turinčių žmonių apsaugos, pagalbos ir socialinės įtraukties mechanizmus.
Europos Tarybos Stambulo konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos bei kovos su juo yra vienas iš tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, numatančių Valstybės įsipareigojimus sukurti efektyvią kovos su smurtu prieš moteris sistemą, įskaitant ir prieš prekybą moterimis. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje vis dar didelis pasipriešinimas šiai konvencijai bei mano minėtų lygybės modelių įgyvendinimui, nors substantyviosios ir transformatyviosios lygybės modeliai sudaro geras prielaidas tinkamai reaguoti į prekybą žmonėmis.
Kovos su prekyba žmonėmis būdai
Substantyviosios ir transformatyviosios lygybės modeliai leidžia suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms, įskaitant ir valdžios institucijoms, tinkamai reaguoti į prekybą žmonėmis. Visų pirma, būtina prekybos žmonėmis prevencija didinant potencialių aukų sąmoningumą, be to, mažinant mažiau galių ir žemesnį socialinį statusą turinčių žmonių patiriamą skurdą, jų socialinę segregaciją, užtikrinant teisę į adekvatų pragyvenimo lygį.
Efektyvia prevencijos priemone laikytina deinstitucionalizacija, ar, kitaip tariant, institucinių globos formų keitimas į vaikų aprūpinimą saugia ir mylinčia šeimos aplinka bei pagalbos gyventi savarankiškai bendruomenėje suaugusiesiems suteikimas. Antra, būtina plėtoti asmeninės pagalbos aukoms ir aukų apsaugos priemones (kurios turėtų apimti psichologinę ir socialinę pagalbą), kad prekybos žmonėmis aukos galėtų grįžti į visuomenę ir gyventi lygiai su visais. Svarbu išsaugoti aukų teisę būti apsaugotoms nuo žalos, pripažinti jų teisę į privatumą. Trečia, būtina pripažinti, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas ir kad nusikaltėliai, tiek pardavėjai, tiek pirkėjai, būtų baudžiami. Be to, būtina aukoms užtikrinti saugų prieinamumą prie teisingumo ir procedūrinius pritaikymus negalią turinčioms arba stipriai pažeistoms aukoms, užtikrinant joms suprantamą kalbą ir galimybę išreikšti savo nuomonę.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaro biuras teigia, kad žmogaus teisės natūraliai turi būti kovos su prekyba žmonėmis centre. Biuras rekomenduoja, kad visos kovos su prekyba žmonėmis priemonės turi kelti tikslą skatinti ir apsaugoti žmogaus teises. Būtina aiškiai identifikuoti žmogaus teisių turėtojus ir atitinkamai valstybės institucijas, kurių pareiga yra užtikrinti žmogaus teises. Be to, kaip rekomenduoja Jungtinės Tautos, būtina laikytis esminių tarptautinės žmogaus teisių teisės principų ir standartų, tokių kaip orumas, laisvė, lygybė, nediskriminavimas, adekvatus pragyvenimo lygis bei žmogaus teisių visuotinumas ir nedalomumas.
Žmogaus teisėmis grįstas atsakas į prekybą žmonėmis pripažįsta, kad šalių vyriausybės yra atsakingos už tai, kad apsaugotų žmones nuo išnaudojimo ir visomis pastangomis siektų pašalinti bet kokias prekybos žmonėmis galimybes. JT Žmogaus teisių biuras parengė rekomendacijas, kaip užtikrinti žmogaus teises, užkirsti kelią prekybai žmonėmis, suteikti apsaugą ir pagalbą bei užtikrinti kriminalinę nusikaltėlių atsakomybę ir skriaudos atitaisymą prekybos žmonėmis aukoms („Recommended Principles and Guidelines on Human Rights and Human Trafficking“ ir komentarai apie šiuos principus).
Komentaras parengtas J. Ruškaus pranešimo diskusijoje JOS ATEITIS – LYGYBĖ, 2021 gegužės 24 d. LR Seime pagrindu
VDU koordinuos COST tinklaveiklos projektą
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) koordinuojamas projektas „Connecting Theory and Practical Issues of Migration and Religious Diversity“ („Apjungiant migracijos bei religijų įvairovės teorines ir praktines problemas“) („COREnet“) tapo antruoju laimėjusiu projektu, kurį koordinuos Lietuvos mokslo ir studijų institucija, dalyvaujančiu Europos tarpvyriausybiniame bendradarbiavime mokslo ir technologijų srityje (angl. European Cooperation in Science and Technology, COST). Projekto vadovė – VDU Politikos mokslų ir diplomatijos bei Socialinių mokslų fakultetų profesorė Milda Ališauskienė. Iš viso konsorciume dalyvauja 19 valstybių.
„Connecting Theory and Practical Issues of Migration and Religious Diversity“ („COREnet“) yra tarpdisciplininis tinklas, kuris užtikrins žinių apie migracijos ir religijų įvairovės sąveikas Europoje ir už jos ribų kūrimą, mainus bei gebėjimų įveikti kylančias problemas, remiantis moksliniais tyrimais, ugdymą.
„COREnet“ tinklo įkūrimas siejamas su opiomis visuomenės aktualijomis, tokiomis kaip išaugusi migracija į Europą, Sirijos karo pabėgėlių krizė ir jos vaidmuo didėjančiai religijų įvairovei bei su tuo susijusiais iššūkiais. Svarbūs įrankiai, padedantys analizuoti bei interpretuoti, kas slypi už šių iššūkių ir galimų sprendimų, yra moksliniai tyrimai, gebėjimų ugdymas ir mokslinio bei praktinio žinojimo mainai. Tokiu būdu „COREnet“ tinklas sieks prisidėti prie skirčių tarp Europos valstybių (ir skirčių jų viduje) mažinimo, pasitelkiant novatoriškus metodus, kurie papildytų turimas mokslines žinias apie migraciją ir religijų įvairovę, religijų tyrimus bei teologines įžvalgas apie migrantų ir pabėgėlių naratyvus.
„Projekte, kuriame dalyvauja mokslininkai iš įvairių Europos šalių, sukaupę skirtingas akademines patirtis, bus ugdoma nauja tarpdisciplininius tyrimus vykdančių mokslininkų karta, gebanti susieti religijų ir teologijos tyrimus su socialiniais mokslais bei bendradarbiavimo su socialiniais partneriais proceso metu paverčianti juos konkrečiais veiksmais. Šio tinklo veiklos metu vyks žinių mainai su suinteresuotomis šalimis – valstybinėmis, nevyriausybinėmis ir žiniasklaidos organizacijomis, dirbančiomis įvairovės valdymo srityje nacionaliniame ir regioniniame lygmenyje“, – pasakoja projekto vadovė prof. dr. M. Ališauskienė.
Projektas truks ketverius metus ir bus vykdomas VDU Socialinių tyrimų centre.
Seminaras „Lyties ir religijos tyrimai postkomunistinėse visuomenėse”
Šiuo metu VDU Socialinių tyrimų centro vykdomo projekto „Religija ir lyčių lygybė: Baltijos ir Šiaurės šalių visuomenių pokyčiai“ (ang. Religion and Gender Equality: Baltic and Nordic Developments (ReliGen) tyrėjai gilinasi į lyties ir religijos tyrimus postkomunistinėse visuomenėse. Pasak projekto vadovės prof. Mildos Ališauskienės, ypatingas dėmesys skiriamas lyčių lygybės temai – besikeičiančiai koncepcijai bei jos pokyčiams Baltijos ir Šiaurės šalyse.
„Projekte tiriamos lyčių lygybės sampratos (konceptualizacijos) ir šio reiškinio supratimas Baltijos ir Šiaurės šalyse, susitelkiant į nacionalinius ir regioninius socio-istorinius kontekstus bei procesus, tokius kaip perėjimas nuo pramoninės prie post-pramoninės visuomenės ir nuo socialistinės prie post-socialistinės visuomenės“, – pasakoja prof. M. Ališauskienė.
Gegužės 28 dieną šia tema bus surengtas tarptautinis metodologinis seminaras „Kaip mes tyrinėjame lytį ir religiją įvairiuose socialiniuose kontekstuose?“ (angl. How do we study gender and religion in diverse social contexts?).
Plačiau apie seminarą ir registracija į jį:
https://www.religionandgender.eu/religion_gender_seminar/
Seminaro programą galima rasti čia.
Finansavimas
Projektas „Religija ir lyčių lygybė: Baltijos ir Šiaurės šalių visuomenių pokyčiai“ gavo 734 375 eurų finansavimą iš Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos EEE finansinių fondų. Šio projekto tikslas yra ištirti religijos vaidmenį lyčių lygybės įgyvendinime ir atskleisti vidinius religinius bei tarpreliginius pokyčius, įvykusius stiprinant arba priešinantis lyčių lygybei Baltijos ir Šiaurės šalyse. Projekto sutarties su Lietuvos mokslo taryba Nr.: S-BMT-21-4 (LT08-2LMT-K-01-036).
