Aukštojo mokslo reforma – nėra jokio dokumento
Komentaro autorius – VDU rektorius prof. Juozas Augutis
Dabartinė Lietuvos demografinė krizė diktuoja aukštojo mokslo sistemos pertvarką, aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, pereinant nuo kiekybės prie kokybės. Mažėjant stojančiųjų skaičiui, universitetų skaičius juk negali išlikti toks pats, būtina reaguoti į susiklosčiusią situaciją.
Visų pirma, reikėtų prisiminti tai, kad dauguma mūsų šalies universitetų yra valstybiniai, todėl laisvos konkurencijos pagrindu paremta švietimo reforma, turėjusi eliminuoti aukščiausio lygio išsilavinimo kriterijų neatitinkančius universitetus, nepasiteisino. Tai padarė įtaką visiškai priešingiems rezultatams nei buvo tikėtasi: nereguliuojamoje aplinkoje, ieškant „pelningiausių“ nišų, programos buvo pradėtos dubliuoti ar dalinti iki smulkesnių. Jų skaičius išaugo iki daugiau nei 1500, o beveik 50 proc. jų akredituojamos tik 3 metams. Dėl pernelyg išskaidyto konkursinio finansavimo modelio sustiprėjo studijų, mokslinių kolektyvų ir tyrimų fragmentacija, taip pat, didėjant studentų skaičiui Vilniuje, susilpnėjo studijų ir mokslo potencialas regionuose, sunyko mokytojų rengimo sistema, dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai nekilo jau keletą metų ir yra 3-4 kartus mažesni nei ES vidurkis.
Premjero sudarytos darbo grupės siūlymai yra viena iš iniciatyvų imtis kokybinių pokyčių aukštojo mokslo srityje. Tačiau kol nėra pateikta realaus veiksmų plano ir neįvyko aptarimas su universitetų bendruomenėmis, vertinti gana sudėtinga – nebuvo pristatytas joks dokumentas, matėme tik power point prezentaciją. Kol kas planas atrodo neįgyvendinamas – tam reikia ir laiko, ir lėšų. Tai rodo tarptautinės universitetų jungimosi praktikos.
Teigiamai vertinu siūlymus dėl akademinio personalo užmokesčio fondo didinimo, nemokamų bakalauro studijų. Vis dėlto tam tikri teiginiai kelia daug klausimų. Vienas iš jų yra studentų įsidarbinamumas pagal kvalifikaciją. Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo ir kitų tarptautinių organizacijų duomenimis, toks vertinimo kriterijus visiškai neatitiktų nei dabarties, nei ateities tendencijų – apie 50 proc. stojančiųjų nėra galutinai apsisprendę dėl studijų srities, neretai keičia darbo sritis. Rekomenduodami apsistoti ties viena sritimi, kai gyvename nuolat kintančiame pasaulyje, meluotume ir patys sau, ir moksleiviams.
Universitetai nėra specialistų kalvės, čia susirenka siekiantys plataus išsilavinimo ateities kūrėjai, kurie turi išmokti kritiškai įvertinti problemas iš skirtingų požiūrio taškų, mokėti prisitaikyti prie naujų žinių ir visą gyvenimą mokytis, priimti savarankiškus, kompetentingus sprendimus.
Taip pat nėra aišku, kodėl Kaune siūloma palikti vieną universitetą. Tarsi siūloma atsigręžti į sovietmečiu sukurtą sistemą, nuo kurios bėgom 1990-aisiais. Ar jau pamiršome, ką reiškia turėti vieną centrinį universitetą, išpažinti vieną tiesą, vieną galios koncentraciją?
Plačiau – naujienų portale DELFI.