Artūras Tereškinas. Vyrai kaip problemos
Kas nutinka, kai pasidarai problema? Kaip jautiesi ja tapęs, kai žmonės, žiūrėdami į tave, klausia šio klausimo, nors ir šiek tiek delsdami, nedrąsiai, bet kartu su nenumaldomu smalsumu? Jie sako, kad matė ne vieną vyrą, panašų į tave – „jis buvo puikus savo rūšies egzempliorius“. Jie šypsosi kartodami: ką tau reiškia būti problema?
Daug kam buvimas problema gali būti savotiška aklavietė, judėjimas pirmyn stovint vietoje. Esu rašęs apie aklavietės vyrus (tai ir bedarbiai, ir benamiai, ir pagyvenę vyrai), kurie pasitenkina gyvenimo trupiniais, bet kiekvieną dieną jaučiasi lūzeriai. Nesėkmės, tikros ar įsivaizduojamos, juos persekioja kasdien. Jų vyriškas tapatumas neaiškus, netikras, kone fantazmiškas – tik tie fantazmai panašesni į siaubo filmų vaiduoklius. Čia reikia pabrėžti žodį „siaubas“.
Dažnai esame išvarginti vyriško tapatumo naštos. Ar nebūtų puiku, jeigu galėtume nubusti nei vyrai, nei moterys, taip, kad mūsų nežymėtų konvenciniai lyties, amžiaus, rasės, kūno ženklai. Ką tada reikštų mūsų padėtis ir statusas? Kaip save apibrėžtume ir būtume apibrėžiami? Kas galėtų mus atpažinti ir galų gale pripažinti ne kaip siaubingus fantazmus?
Bet buvimas problema ar probleminiu vyru gali būti ir savotiškas nušvitimas, atsivėrimas kitiems, klausimas sau: kaip jautiesi siekdamas pažinti save ir perteikti emocijas, kurias perduodi kitiems? Ar pyksti? Ar esi įniršęs? Nusivylęs? Visi šie jausmai – taip pat nuoroda į buvimą problema.
Prieš dešimt metų daug mąsčiau apie kūrybingo vyriškumo fantazijas ir fantazavimą. Buvau naiviai įsitikinęs vyriškumo fantazijų būtinumu – jų reikia kaip vandens ir maisto, kaip oro ir meilės, kaip vasaros kvapo ar pavasario balsų. Tačiau dabar pagalvoju, kad tų fantazijų būna visokių: neretai vyrai, apimti nevilties, nuskęsta norminėse konservatizmo fantazijose (visa galintis vyras, supermenas, skraidantis ant sparnų), kurios lengvai tampa juos išnaudojančiomis ideologijomis. Jos nudėvi vyrus ir priartina neišvengiamą mirtį. „Nieko nėra tikresnio nei tai, kad mirsime, ir nieko neaiškesnio nei tai, kada mirtis mus ištiks“. Skaičiau, kad tai buvo mėgstamiausia XVII amžiaus prancūzų notarų frazė, naudojama rašant testamentus.
Iš kažkur, netiksliai, lyg aidas, girdisi amerikiečių mokslininkės Eve Kosofsky Sedgwick žodžiai: ar žinai, kaip veikia fantazija? Tai tarsi uždara patalpa, iš kurios išsiurbiamas visas oras, vadinasi, nėra gravitacijos, tėra tik keli objektai, besisukantys kartu. Tai tavo fantazijos.
Deja, norminės konservatizmo fantazijos, kuriose norime atrodyti ir pasirodyti tikri arba normalūs vyrai, nors mūsų ekonominės ir emocinės aplinkybės paprasčiausiai prieštarauja tam normalumui, mus paskandina nerimo, baimės ir nusivylimo jūroje. Kaip ir meilė, mūsų vyriškumas nuskęsta šioje jūroje, liudijančioje, kad nesame tie, kurie gali įgyvendinti savo svajones. Nesame ir tie, kurie gali kurti išlaisvinančias vyriškumo fantazijas.
Todėl vyrų gyvenimai gali priminti apie tuštumą ir ištuštėjimą. Jautiesi tuštutis, kuris atsibunda vėlai, geria kavą su skrebučiais, paskui guli su kompiuteriu lovoje, skaito žinias, varto virtualias nuotraukas, prausiasi, eina į sporto klubą, sportuoja, geria proteiną, žingsniuoja namo, verda bulves, jas valgo su vakar gamintais šaltibarščiais, prisimena kelis naujus lietuviškus žodžius, juos užrašo, paskui žiūri į kompiuterio ekraną galvodamas, ar reikia mokėti muitus, jei užsisakai „Levis 505” džinsus iš Amazon svetainės.
Prieš tai sporto klube supranti, kaip sunku, kai į tave žiūri kitas vyras – vyras prakaituota nugara. Akis nutvilko jo mėlyni „New Balance“ sportbačiai, raudonos „Adidas“ trumpikės. Darai pratimus kojoms, guli ant nugaros, o vyras nenuleidžia akių nuo tavęs. Tikras iššūkis tau. Mėgini klausytis lieknų tamsiaplaukių vaikinų iš Ispanijos (girdi, kad kalba ispaniškai), nepadeda. Atsikeli, nuimi svarmenis, pasitrauki, nes nebegali atlaikyti prakaituoto vyro žvilgsnio. Kodėl jis toks sunkus? Ar dėl to, kad esi probleminis vyras?
Gal tas vyras nekenčia tavęs dėl to, kad jam pasirodei pernelyg moteriškas? Intensyvios vyriškumo kovos vyksta tarp tų, kurie laiko save vyriškais, ir tų, kurie yra moteriški arba pateikia save kaip moteriškus. Tradiciškai suvokiamo moteriškumo ir vyriškumo kiekis – viena didžiausių skiriamųjų linijų vyriškumo varžybose, nors jose ne mažiau svarbūs yra ir kiti dalykai – socialinė padėtis, amžius, kūno galia ar negalia. O gal tas nenuleidžiantis žvilgsnio vyras paprasčiausiai geidė tavęs kaip geidžiama pigaus buto ar padėvėto automobilio?
Tyrėjai sako, kad vyriškumą galima įgarsinti dainomis. Kokių dainų klausosi vyrai ir kokių dainų klausaisi tu? Menkai išmanydamas apie muziką, bet šį tą nutuokdamas apie vyrus, žinai, kad jie, kaip ir tu, klausosi nelaimingų dainų. Dainoje „Bloga liga“ Lana Del Rey sako: „Jaučiuosi tokia nepatenkinta,/ Stengiuosi prigulti,/ Bet nežinau, kaip…/ Mielasis, kai aš miegu,/Jaučiu tarsi nesapnuočiau./O dieve,/aš sergu bloga liga,/aš sergu bloga liga“. Galbūt tai ir yra nelaimingų vyrų muzika, nusivylusių vyrų dainos, kuriose pasakojama apie geras ir blogas ligas, kentėjimą, mirtį ir kitokių vyriškumų ilgesį.
Vyriškumą perduoda muzika, apskritai garsai. Jie skamba panašiai, kaip ir jausmai, kuriais dalijasi vyrai, susigrūdę kovos ringe ar susėdę prie derybų stalo. Jausmai gali skambėti, bet juos galima ir užuosti. Kai skundiesi kito vyro kvapu, iš tikrųjų skundiesi ir jo vyriškumu. Nenori nei girdėti, nei užuosti jo.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų. Senukams, vargetoms ir homoseksualams čia vietos nėra, praneša neoninis užrašas miesto centre, pakeliui į darbą. Nėra vietos maištaujančioms moterims, translyčiams vyrams, visiems tiems, kurie norėtų protestuoti, verkti arba tylėti chruščiovkių balkonuose su cigarete rankose. Greitai neliks vietos nei jų kvapui, nei garsui.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų.
Kai lauke pradeda lyti, tavo kabineto langas virpa tik nuo tavo kvėpavimo; uždusai bėgdamas nuo lietaus. Klausaisi, koridoriuje kažkas groja radiją. Žinios, besitęsiantis karas, kavos kvapas, vyrai, besikalbantys apie statybas: viskas brangsta, valdžia labai bloga, per ateinančius rinkimus balsuosime už balandžius ir įžymybes, kurios prekiauja pigiais veido kremais, paskui vėl gailėsimės, ieškosime ramybės sodo nameliuose, pajūrio poilsinėse, palapinėse prie ežerų. Tokie vyriški pokalbiai-dainos.
Kažkada, kai nesnigo ir nelijo, balkone prieš kabineto langus susivėlusi moteris su baltu lietpalčiu kabino skalbinius – raudoni marškiniai, baltos liemenėlės, rusvos palaidinės, juodos kelnės – visa spalvų paletė žiūrėjo tiesiai į tave. Buvo sunku susikaupti, tiek daug spalvų. Netrukus ta pati moteris ateis į balkoną su knyga, atsisės ant oranžinės kėdės ir skaitys tol, kol saulė nepradės spiginti jai į akis.
Rudenį ji dažnai sėdėdavo balkone, o tu žiūrėjai pro kabineto langą, kaip ji varto knygos puslapius, šypsosi, pasitaiso į kuodą susuktus plaukus. Kad ir ką kas galvotų, ji šio kiemo karalienė, balkono karalienė, spalvų karalienė. Kai moteris trumpam dingdavo iš balkono, jos oranžinė kėdė šypsodavosi tau. Taip, kaip moteris vyrui, kaip moteris problemai. Kaip jautiesi, kai tampi problema?
