Artūras Tereškinas. Sekso karai politinių davatkų pasaulyje
Socialiniuose tinkluose nuolat girdžiu, kad vykstant žiauriam karui Ukrainoje reikia stengtis nevartoti žodžio „karas“, kuris perpildytas itin stiprių reikšmių. Žmonės, atžagariai besisvaidantys šiuo žodžiu, barami ir ujami, tik dažnai visiškai tuščiai. Dar visai neseniai su visu pasauliu kariavo ir pralaimėję kandidatai į Vilniaus bei kitų miestų merus: jų pasisakymuose nuolat skambėjo „karas prieš vairuotojus“, „karas prieš pėsčiuosius“, „karas prieš didingąjį Vilnių“, „karas prieš šeimą“.
Sąvoka „sekso karai“ jau seniai įsigalėjusi tiek akademiniame, tiek publicistiniame diskurse. Ją sunku kuo nors pakeisti. Iš pradžių maniau pakeisiąs šią sąvoką „sekso muštynėmis“, tačiau kariaujant su savimi šis naujas terminas ėmė atrodyti juokingai. Neseksualios nei muštynės, nei peštynės.
Sekso karų juokais nuleisti neišeina. Kariaujama dažniausiai tik rimtai ir su užmoju. Pasaulyje sekso karai itin intensyvūs buvo devintame ir dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje. Tada jie vadinti feministiniais sekso karais (kartais pornokarais). Diskutuota ir kariauta dėl seksualumo, seksualinių santykių, erotikos ir pornografijos. Gilintasi į moters seksualinius malonumus ir erotines moteriško kūno galimybes. Šiuos karus galima laikyti Vakarų pasaulyje tuo metu neseniai pasibaigusios seksualinės revoliucijos rezultatu.
Feministiniuose sekso karuose aiškiai išsiskyrė dvi stovyklos – viena, nusistačiusi prieš seksą ir pornografiją, kita labai pozityvi sekso atžvilgiu. Pirmoji itin demonizavo vyriškąjį seksualumą ir savo radikaliausiuose pavidaluose išrado šūkį: pornografija – tai teorija, o praktika yra išprievartavimas. Daug neigiamo pasakyta ir apie pornografijos gamybą bei vartojimą. Ši aktyvisčių ir intelektualių stovykla iš dalies atspindėjo ir kraštutinių konservatorių, siekusių uždrausti bet kokį atviro seksualumo vaizdavimą viešumoje, poziciją.
Antroji feminisčių stovykla, kurią galima vadinti „feministės už seksą“, buvo įsitikinusi, kad seksualinė laisvė neatskiriama nuo kovos už moterų ir visų žmonių laisvę. Tiek moterys, tiek vyrai nukenčia nuo seksualinių ir lyties normų. Daug dėmesio skirta ir sekso darbuotojams, kurių darbas imtas laikyti tolygiu kitiems darbams. Ir nesvarbu, ar tu aptarnauji klientus Stoties rajone, ar daliniesi intymiomis nuotraukomis „OnlyFans“ platformoje. Šios stovyklos atstovės (o ir atstovai) daug jėgų skyrė kovai su seksualiniu puritonizmu ir seksualumo represavimu. Todėl joms nei pornografija, nei erotika nebuvo ir nėra blogis.
Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija. Seksualumo tema jaudina plačiąją visuomenę ir yra užkabinusi daugybę naujų temų. Sekso karuose imta diskutuoti apie klausimus, susijusius ne tik su vadinamojo obsceniško meno finansavimu ir pornografijos reguliavimu, bet ir su reprodukcinėmis moterų teisėmis ir laisvėmis, LGBTQ+ žmonių teisine apsauga, seksualine prievarta ir smurtu, lytinio švietimo įtvirtinimu mokyklose.
Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija.
Šie klausimai tebėra aktualūs ir Lietuvoje, tik nežinia, ar visi jie yra tapę tikrų sekso karų vieta. Mažai kas kariauja dėl visiškai laisvos seksualinės kultūros ar galimybės patirti masę erotinių malonumų. Pornografija Lietuvoje draudžiama, bet plačiai vartojama. Nedaug kas diskutuoja apie paslėptas aistras, keistus seksualinius veiksmus, obscenišką meną. Tiesa, periodiškai atsiranda raudančių dėl įvairiausių iškrypimų, bet tos raudos nuskęsta plačioje skundų ir nepasitenkinimo upėje.
Ar kam nors svarbu, kad seksualiniai malonumai būtų demokratiškai padalinti kuo didesniam skaičiui piliečių? Ar nors viena partija Lietuvoje savo programoje turi talpų demokratinio hedonizmo principą? Erotiniai malonumai žmonėms! Įsipareigojame seksualiniam teisingumui ir lygybei! Deja, šių įsipareigojimų nerasime. Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.
Šį įsipareigojimo seksualiniam teisingumui ir lygybei trūkumą rodo ir tokie šalies įstatymai, kaip „Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas“. Įstatyme tos neigiamos informacijos itin daug: tai ne tik „erotinio pobūdžio“ ar lytinius santykius skatinanti informacija, bet ir informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Ir tai tik nedidelė dalis iš dvidešimt vieno tipo žalingos informacijos, išvardintos įstatyme.
Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.
Nors įstatymas neefektyvus, bet sekso karų dalyviai, kurie nusipelno politinių davatkų vardo, dažnai juo pasinaudoja kad ir savo politinėse kalbose ir pasisakymuose. Šis įstatymas – neblogas įrankis guiti seksualumą iš viešumos, bausti erotikos platintojus ir skirtingus seksualinius gyvenimus gyvenančius asmenis.
Kai susimąstai apie politines davatkas (tai politikai, kurie vaidina šventus, bet yra ciniški, nuolat meluoja ir manipuliuoja), mintyse neišvengiamai iškyla Agnės Širinskienės figūra. Be abejonės, ji viena iš svarbiausių karžygių, dalyvaujančių lietuviškuose sekso karuose. Ir kariauja ji ne viena: už jos nugaros šmėžuoja įvairios viešosios įstaigos, šešėliuoti veikėjai ir veikėjos. Veiksmas verda dar nuo tų laikų, kai Širinskienė, didžiai įkvėpta, rašė daktaro disertaciją „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“ (2004), kurioje propagavo lytinį susilaikymą ir kritikavo kontracepciją.
Paklydimai paklydimais, tačiau visa šios Seimo narės veikla, ypač priešinantis nukenksmintam Civilinės sąjungos įstatymo projektui, – tai nuolatinis mėginimas paneigti seksualinę lygybę ir seksualinį teisingumą daliai piliečių. Neleisti jiems būti matomiems ir politiškai atstovaujamiems.
Kai kalbėjau apie įstaigas, šmėsčiojančias už plačios Širinskienės nugaros, pirmiausia turėjau galvoje „Laisvos visuomenės institutą“ (toliau – LVI). Jį žiniasklaidoje esu minėjęs ne kartą, ir beveik kiekvieną kartą sulaukdavau jos valdybos narės, Širinskienės patarėjos Seime Kristinos Zamarytės-Sakavičienės oficialaus atsakymo-straipsnio. Deja, nė vieno nesiryžau skaityti, nes kraštutinių pažiūrų sekso karų karžygės vargina. Klausytis jų tai tas pats, kas prisipažinti meilėje pripučiamai sekso lėlei.
Ieškant medžiagos apie tai, kaip skirtingos religijos žvelgia į seksualumą, internete radau neseną LVI leidinį, skirtą sekso karams. Brošiūra pavadinta „Partnerystė ar šeima: pasirinkimas Lietuvai“ (2021). Jame partnerystės klausimais pasisako visi, kas netingi: arkivyskupai, profesoriai, docentai, lektoriai, psichoterapeutai, šokėjai ir dainininkai. Šioje brošiūroje homoseksualiems asmenims siūloma nenusidėti (t. y. būti seksualiai skaistiems), bet kurti „nesavanaudišką draugystę“; jie raginami prisiminti, kad jie negali papildyti vienas kito ar viena kitos (kur lyčių papildomumo principas?); apgailestaujama, kad „homoseksualūs žmonės labai dažnai ir skaudžiai kenčia nuo vienatvės ir vienišumo“ (tikra citata), bet partnerystės įstatymas tikrai nepadės jiems įveikti vienatvės (tikrai tikrai!).
Leidinyje gąsdinama seksualinės laisvės idėjomis (jos pragaištingos, nes teigiama, kad visuomenė, kuri džiaugiasi seksualine laisve, negali išlikti), įrodinėjamas homoseksualių vyrų polinkis į poligamiją ir meldžiama atsiduoti „tradicinėms seksualinės moralės normoms“. Kitais žodžiais, prašoma nepasinerti „į seksualinės laisvės besaikės plėtros procesus“ (vėl tikra citata).
Visa tai rašoma lyg ir rimtu veidu, bet vartant brošiūrą atrodo, kad tai juodojo humoro veikalas. Juokinga, bet kartu akivaizdu kokios seksualinės fantazijos ir įsivaizdavimai yra persmelkę kraštutinius lietuvių sekso karų karininkus ir kareivius. Jie įnirtingai kovoja ne tik prieš homoseksualumą, bet ir prieš „besaikę“ seksualinę laisvę. Sėkmės jiems.
Kažkada progresyvūs amerikiečių mokslininkai ir menininkai surengė konferenciją, pranešimų pavadinimais parodijavusią itin netolerantiškus ir neapykantą platinančius politikus. Reiktų ir mums tokios. Ten žadu skaityti net tris pranešimus: „Agnės Širinskienės akimis: kontraceptinė kultūra kaip dainuojanti revoliucija“, „Pamiršk, širdie, akivarus ir kūlgrindas: Vilijos Targamadzės spindesys“, „Ne reiškia taip: nuogi Petro Gražulio vyrai“. Pasijuokime.
