Artūras Tereškinas. Pirmyn, vergai nužemintieji
Esame vergų visuomenė. Mes – pavergtieji arba tikros vergės Izauros („Vergė Izaura“ – populiari 1976–1977 m. brazilų muilo opera, rodyta ir Lietuvoje). Dabar esantys valdžioje turi beveik absoliučią galią, kuri paverčia mums vergais. Neegzistuojame be valdančiųjų, kuriuos galima vadinti vergvaldžiais. Tai reiškia, kad esame beveik ne žmonės.
Tai viena labai ryškių, bet retai diskutuojamų sąmokslo teorijų ar sąmokslo fantazijų (man labiau patinka pastaroji sąvoka). Ši sąmokslo fantazija sklando internetinėje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, naujų socialinių judėjimų ir dar tebekuriamų partijų programose.
Apie sąmokslo fantazijas ir jų polinkį aiškinti svarbius įvykius bei aplinkybes kaip piktavalio sąmokslo rezultatą rašyta nemažai. Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai. Atskiros politinės figūros taip pat dažnai išnaudojamos šioms fantazijoms. Posttiesos epochoje sąmokslo teorijos darosi vis lakesnės ir išmanesnės.
Kas šioje vergų ir vergvaldžių fantazijoje apibūdina „vergo“ padėtį? Vergams nesvarbūs giminystės ryšiai, jie neatpažįsta savo tėvų ir tėvynės, todėl jie verti „globalistų“ vardo. Vergams meluojama, vergystė maskuojama „vaivorykštiniais“ liberaliosios demokratijos šūkiais, nors, kaip skelbiama, ji tėra atsigaunantis naujasis totalitarizmas. Vergai pažeidžiami ir lengvai manipuliuojami jiems primestų vergvaldžių. Šioje sąmokslo fantazijoje vergvaldžiai dažnai vadinami „laikinai administruojančiais Lietuvą“ ar „UAB „Lietuva“ administratoriais“. Administratoriai kontroliuoja vergus, atimdami iš jų konstitucines teises.
Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai.
Teigiama, kad vergai – tai tie, kurie nuolankiai moka mokesčius, bet nesugeba mąstyti: sąmokslo teoretikai ir fantazuotojai dažnai vartoja žodį „glušai“, kuris turėtų nusakyti mūsų esmę; nevengiama mūsų vadinti ir „primityviais protais“. Valdantieji griauna šeimas ir bendruomenes, paverčia mus tik darbo įrankiais ir visa tai daroma nuolat gąsdinant ir terorizuojant (pvz., įvairiais pandeminiais ribojimais, galimybių pasų ir skiepijimosi reikalavimais).
Vergai jaučia, bet nemąsto. Tokia ta vergo dalia, bet ji neva atspindinti tai, kas vyksta Europos Sąjungoje, kurioje vis mažiau intelektinės energijos ir noro reflektuoti save. Nustoję mąstyti, imame suvokti savo būseną kaip neišvengiamą ir būtiną: vergystė yra teisinga, nes ji visas mūsų gyvenimas. Bėda tik, kad šios sąmokslo fantazijos platintojai taip pat nemėgsta savirefleksijos ir žiūrėti į savo atspindžius veidrodžiuose. Daugiausia intelektinės energijos jiems suteikia Dubajus, Florida ar Garliava.
Šioje sąmokslo fantazijoje daug kalbama apie laisvę. Laisvė suvoktina ne tik kaip individo teisė į gyvybę, bet ir į mirtį. Į ją gerokai labiau. Kaip prieš porą metų Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinge teigė viena žinoma veikėja, „Mes sirgsime. Ir jeigu jūs mus gąsdinate, kad mes mirsime, tai mes mirsime kaip laisvi žmonės, patys. Mums nereikia, kad jūs mus saugotumėte nuo mūsų pačių ir padėtumėte mums sirgti ir mirti.“ Tai galima pavadinti politinės nekrofilijos, kurią šios sąmokslo fantazijos kūrėjai yra puikiai įsisavinę, šūkiu. Vergai juk ir yra tik gyvi lavonai.
Todėl vergus geriausiai apibūdina tai, kas vadintina „socialine mirtimi“. Mes socialiai marinami, socialiai mirštantys, socialiai mirę. Kabome nuolatinėje negyvybės būsenoje, atsisakę bet kokių pretenzijų veikti. Politikos teoretikas Achilleʼas Mbembė šią politinę nekrofiliją apibūdina kaip „mirtį gyvenant“, kai esi nuolat žalojamas ir žeminamas fantasmagoriškame žiaurumų ir siaubų pasaulyje.
Sąmokslautojai nuolat mums primena nužmoginančią prievartą, kurios imasi valdžia, griaudama ne tik socialinius ryšius, bet ir kėsindamasi į žmonių tapatybes (pvz., dingo „tradiciniai“ vyrai ir moterys bei jų vaidmenys). Ši prievarta paverčia mus nematomais, neatpažįstamais ir nepripažįstamais. Vienintelė mūsų teisė – dalyvauti pasikartojančiuose paklusimo ir paklusnumo ritualuose, tarp kurių yra ir balsavimas. Todėl netgi ir ši teisė kvestionuojama laikant ją mūsų pavergimo ir vergystės dalimi.
Mūsų beteisiai kūnai atviri nuolatinei prievartai. Tokie kūnai gali tapti piliečiais tik tada, jei sugebės priešintis, kovoti su valdančiųjų „diktatūra“, nepasiduoti manipuliacijoms ir melui.
Tik pasipriešinimas gali transformuoti vergus į piliečius, t. y. tuos, kurie yra mirę gyvieji, į gyvybingus politinius veikėjus. „Neleisime likviduoti laisvės“, – kartoja nenuilstantys sąmokslų fantazuotojai.
Įdomu tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir platintojai save laiko tarpininkais tarp mirusių gyvųjų ir tikrai gyvų. Nors ir įkalinti ribotame savo politinių fantazijų pasaulyje, jie įsivaizduoja esantys itin įžvalgūs ir talentingi, nes geba paversti vergų tikrovę naujomis išgyvenimo ir pasipriešinimo vergystei programomis.
Tik keista tai, kad beveik viską – socialinę gerovę, sveikatą, politinį saugumą – jie aukoja dėl šios abstrakčiai suvokiamos ir retai kada apibrėžiamos laisvės. Kai nuolat girdi virtualias kalbas apie pavergtą liaudį, kuri maitinama stresu ir nerimu, ir vergvaldžius, likvidavusius laisvę, suvoki, kad laisvė šiame diskurse reiškia visišką individo autonomiją, laisvę būti nebaudžiamam ir neatsakingam už kitų gerovę.
Kaip matyti iš čia pateiktų idėjų, sklandančių socialiniuose tinkluose, ir įvairių politinių judėjimų manifestuose, vergo ir vergystės fantazija ar teorija gana prieštaringa. Viena vertus, vergai uždaryti nužmoginimo ir socialinės mirties požemiuose, kita vertus, išsilaisvinę jie nori tapti visiškai nuo nieko nepriklausomomis, savarankiškomis, niekieno nekontroliuojamomis ir niekam neįsipareigojusiomis būtybėmis.
Bet ar šis požiūris nėra tik kraštutinio individualizmo išraiška, palaikanti dar didesnį individų susvetimėjimą ir visuomenės susiskaldymą?
Klausimas retorinis. Didžiausia problema yra tai, kad šioje sąmokslo fantazijoje politika tampa tik totalios individo autonomijos projektu, o ne bendruomeniškumo ir solidarumo paieškomis. Nusimetę socialinės mirties pančius, vergai nori patekti į visiškai privatų laisvės rojų.
Kita problema yra tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir vartotojai nesuvokia (arba nenori suvokti), kad bet kokie socialiniai ryšiai yra iš dalies grįsti galia. Ši galia – tai ne tik fizinė jėga, kuria naudojantis galima valdyti žmones. Tai ir simbolinė galia, kuri leidžia mums įsivaizduoti save kaip socialines būtybes. Ši galia suteikia mums kalbėjimo būdą ir simbolių rinkinį, kuriuo apibrėžiame save.
Gyvenant visuomenėje, šios galios neįmanoma išvengti, nors jai galima priešintis. Taip, kiekvienas esame stebimi, vertinami, baudžiami ar apdovanojami. Taip, kartais esame nuplakami viešo gėdinimo kirčiais, kartais atšaukiami (valio „visagalei“ atšaukimo kultūrai), kartais bauginami. Demokratinės visuomenės institucijos ir galios struktūros, valdančios socialinį gyvenimą, verčia mus prisitaikyti prie gana griežtų konformizmo reikalavimų. Bet tai nereiškia, kad esame vergai, visiškai priklausomi nuo tariamų vergvaldžių, kurie suteikia mums vienokią ar kitokią materialinę ar simbolinę vertę.
Galima džiaugtis šios sąmokslo fantazijos kūrėjų lakia vaizduote, tačiau ji kelia ir šypseną, ir siaubą. Pirmiausia, jiems niekaip nepavyksta nuslėpti paprasto dalyko: kaip ir kitos sąmokslo fantazijos ar teorijos, ši fantazija naudojama trivialiam politiniam tikslui – demonizuoti politinius oponentus ir gąsdinti žmones nuolatine pilietine bei politine krize. Kartu fantazuojant apie vergvaldžių sąmokslus siekiama paaiškinti tai, kas kelia nerimą, numalšinti politinę depresiją ir įsivaizduoti save gyvybingais politinio bei pilietinio veiksmo dalyviais. Nieko labai naujo. Gal dėl to mums visiems vertėtų aistringai sudainuoti „Pirmyn, vergai nužemintieji“ ir atnaujinti savo vaizduotes bei perkrauti fantazijas.