Artūras Tereškinas. Kaip Lietuvoje būti įžymybe?
Visada vėluoti. Bet kalbėti niekada ne vėlu. Arba, kaip dainuoja amerikietė Lana Del Rey, „Niekada nevėlu būti tuo, kuo nori būti, pasakyti tai, ką nori pasakyti“. O pasisakyti, kaip ir šimtai kitų, noriu apie neseniai mirusią Agnę Jagelavičiūtę.
Su A. Jagelavičiūte neteko daug bendrauti. Vienintelis susitikimas – sociologinis interviu, kuriame ji sutiko dalyvauti. Šis interviu tapo pagrindu knygos skyriui „Ką reiškia būti įžymybe Lietuvoje: pasiklydę emocijose“. Knyga, pavadinta „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“, išspausdinta 2013 metais (leidykla „Kitos knygos“). Šis knyga ir jos skyrius kol kas išlieka vieninteliu mėginimu tyrinėti lietuvišką popkultūrą ir įžymybes.
Interviu su A. Jagelavičiūte vyko nudrengtoje kinų užeigoje Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje, 2013 m. gegužės 14 d. Mano informantė buvo gana lakoniška, todėl interviu buvo trumpokas – tik 40 minučių. Kita vertus, žinodamas jos užimtumą (interviu laiką ir vietą derinome mažiausiai tris kartus, nes vis atsirasdavo kokių nors kliūčių) taip pat stengiausi klausti tik to, kas atrodė svarbiausia.
Klausdamas ir klausydamasis A. Jagelavičiūtės, norėjau sužinoti atsakymus iš šiuos klausimus: kaip įžymybės konstruojamos Lietuvoje? Kokie garsenybės įvaizdžio aspektai patys svarbiausi? Kokia buvimo įžymybe nauda? Kokia kaina mokama būnant įžymiam?
Pasak A. Jagelavičiūtės, šiuo metu tapti įžymybe nėra sunku: „Užtenka padaryti… gerai nuskambėjusią kvailystę arba sudalyvauti kažkokioje laidoje“ (informantės kalba, kaip įprasta sociologiniuose interviu, netaisyta). Vis tik ne visi gali tapti garsenybėmis. Jomis tampa tik „charizmatiški, gražūs, ekscentriški. Jie turi tam tikrų savybių, kurios savaime pritraukia“.
Vadinasi, asmenybės žavesys lemia daug. Kita vertus, „ta šlovė nebūna ilgalaikė“, nes „būti žinomam dėl žinomumo mažose šalyse sunku“. Norint palaikyti savo žinomumą, reikia daug metų nedingti iš „eterio“.
Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi.
Iš pokalbio su A. Jagelavičiūte taip pat matyti, kad įžymybė yra savotiška fikcija, tik ne vien dėl to, kad ją konstruoja įvairios medijos, bet dar dėl to, kad vartotojai ją šitaip įsivaizduoja: jai priskiriami neįtikėtini charakterio bruožai (skandalistas), keisčiausi poelgiai (mėgsta šokti ant stalų) ir egzotiški pomėgiai (jam patinka mylėtis su vienakojėmis merginomis). Pasak jos, „<…> kai tau suteikiamos dešimtys savybių, kurių tu neturi, ir iš tavęs atimamos kai kurios savybės, tai suformuojamas tam tikras įvaizdis“, kuris iš esmės tėra tik konstruktas ir nuo tavęs mažai priklauso.
Gandai yra viena dažniausiai naudojamų priemonių kurti įžymybės fikciją. Gandų vaidmenį šiame procese sunku paneigti. Graeme’o Turnerio požiūriu, gandus galima laikyti svarbiu socialiniu procesu, per kurį diskutuojama, vertinama, dalijamasi ir keičiamasi santykiais, tapatybėmis, socialinėmis bei kultūrinėmis normomis.
Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi. Nėra skambinusi ir tarusis, kaip sukurti kokį nors skandalą: „Kažkas gal ir bando tuos gandus daryti, bet iš esmės tikroms įžymybėms to nereikia, nes jų gyvenimas dažniausiai savaime domina. O gandai tai erzina, nes jie dažniausiai iškreipia vaizdą apie tave.“
Ar lietuviškos įžymybės atitinka tradicinių globalių įžymybių, tokių kaip Kim Kardashian, Paris Hilton ar Tyra Banks, bruožus? Patraukliai sugalvoti ir pateikti skandalai, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, periodiniai radikalūs išorės pokyčiai ir seksas – tai pagrindinės ypatybės, apibūdinančios „klasikines“ įžymybes.
A. Jagelavičiūtės nuomone, Lietuvos įžymybės pernelyg nesiskiria nuo užsienietiškų, skiriasi tik pačios įžymybių kultūros „maštabai“ arba dydis. Vis tik yra ir skirtumų. Sekso skandalai lietuviškoje įžymybių kultūroje beveik tabu. Nors pati informantė teigė laukianti tokio skandalo, kol kas jo tikėtis sunku. Jos žodžiais, žmones dar nelabai pasiruošę sekso skandalams ir „tas žmogus, kuris papuolė į sekso skandalą, greičiausiai praras karjerą Lietuvoje“.
„Skandalai netyčia kyla tada, kai jie jau gali kilti“, – sakė A. Jagelavičiūtė. Be sekso Lietuvoje negalima žaisti ir su religija (čia turima galvoje Katalikų Bažnyčią ir krikščionybę), nes juokai apie religiją ar jos kritika priimami skausmingai. Pačiai informantei patiko eksperimentuoti su savo išvaizda (pvz., kilniam tikslui nusiskusti plaukus ir pan.), tačiau net ir tai erzindavo publiką. Vadinasi, visada reikėjo žinoti, kokias ribas gali peržengti ir kokių ne.
Buvimas įžymybe turi savo kainą. Nors Lietuvoje niekas įžymybių nepersekioja, vis tiek, pasak A. Jagelavičiūtės, „tos visiškos ramybės tu netenki“. Tave nuolat mato ir stebi. Paradoksalu, kad tada, kai imi slėptis, paparacai ir gerbėjai dar labiau ima tave sekioti. Netenkama teisės į savo atvaizdą, žiniasklaida visur ir visada gali naudoti tavo veidą.
Be to, įžymybės praranda galimybę „kontroliuoti informacijos srautą apie save“. Apie tave gali rašyti ir rodyti tave, kada kam šauna į galvą, nors, informantės požiūriu, „kiekvieną dieną [sulaukti] po straipsnį apie save yra šlykštu“. Persisotinimas įžymybe gali nuslopinti susidomėjimą ja. A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.
A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.
Taigi žymumas ne tik pelningas, bet iš dalies gali būti ir skausmingas. Šią dvilypę buvimo įžymybe kainą puikiai apibūdino britų televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas, po daug metų trukusių derybų sugebėjęs pasikviesti į laidą ikonišką žvaigždę Madonną: „Negalima tapti Madonna atsitiktinai. Būti ir išlikti Madonna yra sunkus darbas, todėl mūsų laidoje buvo atsipalaidavusi, kiek jai tai įmanoma. Bet aš vis tiek buvau laimingas.“ Aš irgi buvau laimingas, kad A. Jagelavičiūtė interviu metu atrodė atsipalaidavusi.
Įžymybių kultūros sudėtingumą puikiai iliustruoja groteskiško amerikiečių serialo „Pietų parkas“ (angl. South Park) serija, pavadinta „Naujas Britney įvaizdis“ (HBO kanalas jį transliavo 2008 m. kovo 18 d.). Šioje serijoje pagrindiniai veikėjai berniukai Stenas, Kailas, Kartmanas ir Batersas, tėvų verčiami, žiūri prezidentinius Baracko Obamos ir Hillary Clinton debatus, kuriuos pertraukia informacinis pranešimas apie Britney Spears, Pietų parke besišlapinančią ant vabalo.
Vaikai nusprendžia užsidirbti pinigų fotografuodami šią žvaigždę. Apsimetę Britney vaikais, jie prasmunka į viešbutį, kuriame ji apsistojusi. Manydama, kad tai jos vaikai, Britney apsidžiaugia, bet pamačiusi, kai tai viso labo apsimetėliai – puola į depresiją. Galų gale apimta nevilties dėl nuolatinio paparacų priekabiavimo, ji mėgina nusižudyti: šauna sau į galvą. Nors ir netekusi dviejų trečdalių viršutinės galvos dalies, per stebuklą ji išgyvena, tačiau ją ir toliau persekioja paparacai.
Be to, jos prodiuseris ir toliau verčia įrašinėti dainas bei koncertuoti: ji dalyvauja MTV apdovanojimų ceremonijoje ir tampa visų pajuokos objektu dėl svorio ir negebėjimo šokti, nors niekam į akis nekrinta, kad jai trūksta didesnės dalies galvos.
Jausdamiesi kalti, berniukai nutaria padėti šiai žvaigždei pabėgti į Šiaurės ašigalį. Tačiau pabėgimas nepavyksta, nes publika, kurią įkūnija net ir traukinio vairuotojas, reikalauja paaukoti ją, kad būtų geresnis kukurūzų derlius. Traukinys sustoja kaimelyje, kuriame Britney laukia jo gyventojai ir paparacai. Apsupta žmonių, Britney miršta. Tais metais kukurūzai puikiai uždera, tačiau žmonėms jau reikia naujos įžymybės, naujos aukos kitų metų derliui.
Kaip rodo šis pavyzdys, įžymybių vaizdiniai, platinami žiniasklaidos, yra paveikesni negu patys asmenys, esantys už tų vaizdinių, nes jie atskleidžia svarbius šiuolaikinio gyvenimo rūpesčius: pateikti save kaip kultūrinį gaminį, kurį kas nors nupirks, ir užsitikrinti materialinę gerovę, mėgautis šlove, būti matomam, sulaukti dėmesio ir pagarbos, nuolat keisti save ir savo įvaizdį siekiant išlikti dėmesio centre, justi malonumą žiūrint į kito asmens gyvenimą, kuris konstruojamas ir skandalizuojamas tam pačiam vartotojo malonumui.
Interviu su A. Jagelavičiūte, kuris tapo vieno knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ skyriaus epicentru, atskleidė, kad nepaisant mūsų kritiško požiūrio į įžymybes jos reikalingos ir būtinos. Jomis naudodamosi auditorijos (tu, aš, jis ar ji) kuria savo reikšmes priimdamos arba atmesdami socialines vertybes, kurias įžymybės įkūnija.
Kai galvoju apie A. Jagelavičiūtę ir Lietuvos įžymybių kultūrą, visada prisimenu populiarios amerikiečių atlikėjos Lanos Del Rey žodžius: „Susirask tą asmenį, kurio gyvenimą norėtum gyventi, suprask, kaip jie susikūrė tokį gyvenimą, skaityk knygas, pasirink sektinus pavyzdžius protingai, sužinok, ką jie yra padarę, ir daryk tai.“