Artūras Tereškinas. Emocinės epidemijos, arba kodėl politikai nori mus užkrėsti
Artūras Tereškinas / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Griūvantys tiltai mūsų valstybėje,“ – sako vienas kandidatas į prezidentus. Nebeliko drąsios šalies, tik įžūlus ir arogantiškas elitas. Žmonės jaučiasi pažeminti, supriešinti ir suskaldyti. Politinė kultūra žlugo. Sunaikinta pagarba tradicinėms vertybėms, mus kasdien prievartauja lytiškumo ir LGBT propaganda. Valstybė nebesirūpina piliečiais – griūva ne tik tiltai, bet iš švietimas bei sveikatos apsaugos sistema. Sunaikinta moralė, sunaikintas normalumas, – kartoja ištisas politinių balsų choras.
„Konservatoriai vagia net vandenį?“ – dūsauja opozicijos atstovė Seime.
Klausydamasis šios piktinimosi politikos, jautiesi tarsi stovėtum ant bedugnės krašto. Įkaitę nuo pasipiktinimo, į depresiją varantys sakiniai nuspalvina tavo pasaulį. Bet nėra ko stebėtis. Politikoje dalyvaujantys arba ją bent akies krašteliu stebintys žino, kad politika – tai afektų ir emocijų erdvė: mūsų politines nuotaikas dažniausiai lemia kūniškai patiriami jausmai ir fiziškai įsivaizduojamas teisingumo ar neteisingumo jausmas, o ne racionali diskusija.
Šį žinojimą puikiai išnaudoja politikai. Platink neigiamas emocijas ir jomis užkrėsk žmones. Viena nuosekliai ugdomų politinių kompetencijų – naudojantis emocijomis sukelti afektinę arba emocinę epidemiją, kuri kaip virusas įsimeta į visuomenę ir ją persmelkia. Užkrėsk piliečių protus bei širdis neigiamomis emocijomis ir šitaip palenk juos į savo pusę.
Tiesa, kalbant apie afektines ir emocines epidemijas, reikia paaiškinti, kad afektas apibūdina ikižodinius jausmų išgyvenimus, o emocijomis vadintini išgyvenimai, kurie jau išversti į žodinį pavidalą. Aš patiriu afektą, kai mano kūną apima karštis, mano oda parausta ar pašiurpsta iš baimės ar nepatogumo. Po to šį afektą galiu įvardyti kaip baimę, gėdą ar nepatogumą. Bet šiame rašinyje naudoju paprastesnį ir daug kam suprantamesnį „emocinės epidemijos“ terminą, nors visada mintyse reikia turėti sąvoką „afektas“ ir „afektinis“.
Emocinėmis epidemijomis ir emociniais užkrėtimais naudojasi skirtingo politinių spektro dalyviai, nors pastebėta, kad, kaip politinis įrankis, jie patraukliausi politinei dešinei, o ypač radikaliai dešinei. Teatrališkai išmesdama į viešumą tokias neigiamas emocijas kaip pasipiktinimas, įniršis, nusivylimas, baimė, ji siekia emocinės epidemijos efekto. Žinoma, ir kiti politinių procesų dalyviai yra puikiai išmokę šio amato – neigiamų emocijų epidemijomis priversti populiacijas atsiduoti beviltiškumo, stagnacijos bei nuolatinės krizės pojūčiui ir kartu laimėti paramą savo vertybėms.
Emocinės epidemijos mobilizuoja mūsų dėmesį, nuotaikas ir aistras paversdamos jas tarnauti specifinėms politinėms darbotvarkėms ir idėjoms. Blogiausia, kad prie šių epidemijų prisirišima, joms atsiduodama, jos tampa savotiškomis priklausomybėmis, nes suteikia iliuzinį suvokimą, kad net nuolatinės aklavietės būsenoje gebi kontroliuoti savo gyvenimą, persmelktą neigiamų emocijų.
Emocinės epidemijos pertvarko mūsų kasdienį gyvenimą jį užpildydamos neigiamomis emocijomis – baime, panika, depresija, bet, galų gale, politine apatija. Tai irgi dalies politikų tikslas – nupolitinti ar išpolitinti mus taip, kad politinis dalyvavimas būtų persmelktas nerimo, bejėgystės ir nepatogumo.
„Taip blogai dar nebuvo“, „Blogiau nei prie Stalino“, „Lietuva atsidūrė ant bedugnės krašto“ – šie ir panašūs politikų pranešimai kartojami tiek televizorių ekranuose, tiek socialinių tinklų erdvėse. Nuspalvinti nepasitenkinimo, pasipiktinimo ir įniršio emocijų, šie pranešimai migruoja iš kūno į kūną, iš vieno socialinio tinklo į kitą, iš vienos socialinės grupės į kitą.
Tačiau emocinės epidemijos nėra paprasti vienalyčiai procesai. Jos priklauso ne tik nuo politikų, kurie siekia mus užkrėsti, bet ir nuo žiniasklaidos bei socialinių tinklų, kurie veikia kaip galingi emocinio užkrėtimo tarpininkai, perduodantys ne tik emocijas, bet ir su jomis susijusias konkrečias idėjas. Pvz., idėją apie tai, kad griūvančius tiltus reikia atstatyti naudojantis viltimi ir tikėjimu (skamba išdidžiai).
Galų gale emocinių epidemijų ir užkrėtimų sėkmė priklauso ir nuo mūsų, kurie esame nuolat pratinami labiau reaguoti į vienas, bet ne kitas emocijas. Kaip piliečiai, išgyvenę daugybę istorinių traumų, turime išugdytas emocines nuostatas, kurios verčia mus lengviau susitapatinti su neigiamomis emocijomis ir beatodairiškai jas platinti. Be abejo, vieni mūsų esame jautresni emocijų užkrečiamosioms galioms dėl skirtingo išsilavinimo, emocinės socializacijos (kai mokomės valdyti emocijas), emocinių įgūdžių ir emocinio raštingumo.
Neigiami afektai ir emocijos yra labai lipnios. Todėl apie emocines epidemijas, kuriose vyrauja pyktis, neapykanta, įniršis ir pasipiktinimas, galima kalbėti ir kaip apie lipnumą, kuris mus ne skaldo, bet sieja. Šis lipnumas mus paverčia politinio gyvenimo pakeleiviais. Neigiamos emocijos, kurias platina politikai, išmokę patyčių ir bauginimo meno, ne tik užkrečia mus, bet ir įkvepia lipnų prisirišimą prie šių politikų bei meilę jiems. Koks lipnus Donaldas Trumpas, tikriausiai nė nereikia prasitarti. Lietuvoje būtų įdomu atlikti apklausą, kokio politiko ar politikės platinamos emocijos yra lipniausios: Nausėdos? Vėgėlės? Žemaitaičio? Blinkevičiūtės? Gražulio? Širinskienės? Sinicos? Galima pajuokauti: lipniai prisiriškime prie politikų, kaip neigiamų emocijų.
Kaip yra pastebėję politinių emocijų tyrėjai, lipnus emocijų intensyvumas būdingas daugumai mūsų, bet ypač jis akivaizdus tarp interneto trolių ir botų, kurie atvirai išpažįsta ištikimybę emocines epidemijas keliantiems politikams. Kartais nėra lengva nustatyti, kokiu mastu šiose emocinėse epidemijose dalyvauja interneto troliai ir botai, bet neabejotina, kad dalyvauja intensyviai ir kryptingai. Gera nuoroda į šio dalyvavimo apimtį yra 2016 m. JAV vykę rinkimai ir „Cambridge Analytica“ skandalas.
Stebint tai, kaip griūva tiltai „nuvaldytoje“ ir „nuskriaustoje“ Lietuvoje, galima parašyti ištisą emocijų ir afektų platinimo epidemiologiją. Kokiomis kryptimis emociniai užkrėtimai ir epidemijos vyksta? Kokias visuomenės grupes norima užkrėsti? Kiek sėkmingi bandymai fabrikuoti emocines epidemijas? Į šiuos klausimus atsakys ir epidemiologines tendencijas parodys ne tik artėjantys rinkimai, bet ir mūsų pačių gebėjimas pasinaudoti kritiškos distancijos vakcina ir apsauginėmis teigiamų emocijų kaukėmis didėjančių emocinių užsikrėtimų aplinkoje.
