Artūras Tereškinas. Atsilikusiųjų Lietuva
Šis rašinys – ironiška odė atsilikimui. Žodis „atsilikęs“ gali skambėti kaip keiksmažodis ir kaltinimas. Šiuolaikiniai sociologai ir antropologai paprastai susilaiko nuo tokių didžiulį neigiamą krūvį turinčių žodžių, nors yra mokslininkų (pvz., jau miręs britų istorikas Ericas Hobsbawmas), kurie jų nevengia.
Tu esi atsilikęs ir dėl to niekam tikęs, sako jie.
Kas įgalina mus kalbėti apie atsilikimą ir atsilikėlius? Pirmiausia tai modernybės arba modernaus amžiaus (prisiminkime, kad dabar jau gyvename postmodernioje epochoje) idėja, perpildyta tikėjimu progresu, racionalumu ir technologine raida. Pastarieji savo ruožtu intymiai susiję su atsilikimo samprata. Progreso ir regreso arba atsilikimo priešprieša išliko net po to, kai daugybė modernaus amžiaus projektų, pvz., mokslo kaip išganymo samprata, tikėjimas socialine lygybe ir nesibaigiančia žmonijos laime, žlugo.
Kažkur, modernybės ir postmodernybės šešėliuose, liko daugybė atstumtųjų, pasmerktųjų ir nereikalingų kitų. Atsilikėliais vadinti kolonizuotieji, neturtingi žmonės, seksualiniai ir lyčių maištautojai, moterys, asmenys su negalia, nusikaltėliai. Pavadinant šias žmonių grupes atsilikusiomis, joms primesta prastesnių būtybių etiketė.
Atsilikimą mėginta apibūdinti įvairiausiais socialiniais, politiniais ir psichosocialiniais terminais. Jis analizuotas kaip nesėkmė, vienatvė, buvimas auka, regresija, neviltis, gėda. Tai reiškia, kad atsilikimas – ir jausmų, kuriuos patiriame, sankaupa. Nostalgiškai žvelgiame atgal, nekenčiame savęs, depresuojame, nirštame, vengiame tikrovės, pasitraukiame į save ir jaučiamės nugalėti. Ne vienas iš mūsų esame išgyvenę šiuos jausmus. Ir ne vienas esame jautęsi kaip tie, kurie nepritapę prie to, kas vyksta aplink, ėmė ir „atsiliko“. Tai įprasta, ypač tiems, kuriuos visuomenė stigmatizuoja ir nuolat žemina (pvz., mane kaip homoseksualų vyrą).
Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais.
Bet, kaip nuolat patiriantis aprašytus jausmus, pastebiu, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuoja visiškai kitoks atsilikimas. Jį galima pavadinti sąmoningai džiugiu atsilikimu. Atsilikimu didžiuojamasi teigiant, kad jis didesnės Lietuvos visuomenės dalies bruožas. Sukurtas ištisas diskursas, supriešinantis „pažangiuosius“ ir „nepažangius atsilikėlius“. Nenoriu minėti šio diskurso kūrėjų pavardžių, tačiau lietuviškoje kraštutinėje dešinėje jų nors sunkvežimiais vežk.
Šie veikėjai nesustodami verkia ir dejuoja, kad yra užčiaupiami ir persekiojami (nuolatinės diskusijos apie atšaukimo kultūrą). Nepaisant neva visagalės atšaukimo kultūros, jie jaučiasi kaip tikri didvyriai su savo kartuvėmis, pastatytomis prie Seimo, „Youtube“ transliacijomis skambiais pavadinimais „Jie taip pasakė!“ ir internetinėmis peticijomis „Stop kitų žmonių džiaugsmui ir laimei!“. Viena atsilikimo šauklė marginaliniame portale rašė, kad „nepažangūs atsilikėliai“ – tai tikroji Lietuva, „tikrasis visuomenės stuburas“.
Šie atsilikėliai – vieninteliai dori žmonės, nes „besidarkantys pažanguoliai“ – tai mažuma, besistengianti įbrukti visiems „pažangos propagandą“, kurią jie dažnai dar vadina pažangos ideologija. Teigiama, kad ši ideologija dar labiau sustiprėjo per COVID-19 pandemija, kai iš vargšų atimtos paskutinės jų pilietinės teisės ir laisvės. O kur dar genderizmas, neomarksizmas, gėjystė ir panašūs dalykai, tiesiog smūgiuojantys išdidiems atsilikėliams į paširdžius.
Kaip ne vienas viešumoje veikiantis atsilikėlis teigia, istorijos ratas apsisuko. Tik šis posūkis liūdnai ironiškas. Visi, kuriuos (post)modernus amžius laikė atstumtaisiais ir atsilikėliais, dabar pakrikštyti pažanguoliais, nepaisant to, kad jie tik mažuma, nesudaranti „visuomenės stuburo“.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje.
Besididžiuojantieji atsilikimu negali nekartoti daugumai mūsų žinomos mantros: „prigimtinė“ šeima, tėvas, motina ir vaikas, lyčių papildomumas, „prigimtinis“ moterų išnaudojimas, „prigimtinis“ vyriškumas, heteroseksuali diktatūra – visa tai, ką neva pažangioji visuomenės „mažuma“ nori iš jų atimti ir pasisavinti. Todėl kraštutiniai filosofai, laisvų visuomenių ir krikščioniškų kultūrų institutai, tradicinių šeimų sąjūdžiai ir basakojės mamos vis nenustoja verkę, kad visų, kurie kovoja prieš tos pačios lyties partnerystę ir Stambulo konvenciją, laukia patyčios, antrankiai, bausmės.
Įdomu ir tai, kad daugumai šių veikėjų (tai dažniausiai kraštutiniai dešinieji, sąmokslo teorijų šalininkai, kunigai, Seimo narių padėjėjos ir pan.), besididžiuojančių atsilikimu, kliūva ir pats kapitalizmas. Jis dažniausiai tėra suvokiamas kaip vartojimo rinkos, prieštaraujančios pastovioms tapatybėms, ar tai būtų lytinės, šeiminės, religinės ar profesinės tapatybės. Kapitalizmas kaltas ir dėl to, kad, jų žodžiais, skatina „belyčiams“ ir „keistalyčiams“ skirtų prekių rinkas. Jų logika remiantis, akivaizdu, kad translytis asmuo yra daug aršesnis prekių vartotojas nei, tarkim, koks nors tvirtos tapatybės atsilikėlis iš ciniškų neapykantos institutų. Vadinasi, tik tvirtos ir stabilios tapatybės – būdas pasipriešinti kapitalizmui. Pirmyn, atsilikėliai!
Visiems šiems asmenims, kurie nuolat supriešina progresą ir atsilikimą, atsilikimas yra orumo, pasididžiavimo ir pilietinio pasipriešinimo ženkliukas, išdidžiai pūpsantis ant jų krūtinių. Įsisegiau atsilikimą ir nešioju, nes juk esu visuomenės stuburas, nesvarbu, kad atsilikęs.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Išdidūs atsilikusieji nejaučia jokių skrupulų palaikydami šiuolaikines socialines hierarchijas ir nelygybę bei patologizuodami socialiniuose pakraščiuose egzistuojančius žmones. Bendra pažangiosios Lietuvos visuomenės dalies apatija tik dar labiau skatina atsilikusiųjų žiaurumą, nukreiptą į pabėgėlius, migrantus, translyčius, biseksualus ir kitas socialiai pažeidžiamas grupes.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje. Jų žodyne vyrauja tokie žodžiai kaip atkūrimas, atstatymas, atgaivinimas ir atgimimas. Pats atsilikimas tampa nuolatiniu atkūrimo aktu.
Knygoje „Apšvietos dialektika“ (1947) filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno yra kalbėję apie gręžimosi atgal pavojus. Šį žiūrėjimą atgal jie iliustravo Odisėjo ir sirenų – graikų mitologinių figūrų – pavyzdžiu. Pasak šių filosofų, sirenų dainavimas žavėjo galimybe nugrimzti į praeitį, nes jos pačios – ištisas praeities konteineris. Bet atsiliepti į jų dainas, vadinasi, leistis būti sunaikintam. Sirenos žinojo viską, kas vyko praeityje, bet ateitis buvo kaina, kurią turėjai sumokėti į jas atsigręždamas.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje.
Odisėjui, pririštam prie laivo stiebo, pavyko išgyventi: sirenų dainos nesugebėjo jo nugalėti. Jį išgelbėjo tai, kad, net ir girdėdamas sirenų dainavimą ir atsigręždamas į jas, jis toliau judėjo pirmyn. M. Horkheimerio ir T. W. Adorno teigimu, Odisėjas pasiūlo idealų santykio su istorine praeitimi modelį: įsiklausyk į ją, bet neleisk, kad ji tave sunaikintų.
Deja, lietuvių atsilikėliai toli gražu ne odisėjai. Jie nesugeba nei prisirišti prie kartuvių, kurias valkiojo šalia Seimo, nei įsiklausyti į praeitį, nei užsikimšti ausų vašku, kaip Odisėjas padarė su savo jūreiviais. Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais. Kitais žodžiais, dauguma atsilikėlių patys tapo tomis viliojančiomis, bet pražūtingomis sirenomis. Jų dainų perpildyti socialiniai tinklai.
Kai skaitau atsilikusiųjų neapykantos, reakcingo konservatizmo ir pasididžiavimo savo atsilikimu žinutes socialiniuose tinkluose ir „meinstryminėje“ žiniasklaidoje, neturiu vilties, kad jie gali pasikeisti. Gerai tik tai, kad dauguma jų gyvena įsivaizduojamoje praeityje ir kalbasi su keistomis praeities šmėklomis. O kokią revoliuciją gali sukelti tie, kurie trisdešimt (o gal šimtą?) metų miegojo, o atsibudę suvokė, kad visuomenės ateitis glūdi jų džiugiose atsilikimo fantazijose?
