Antropologiškai apie COVID-19 ir kitas senas naujienas
Tarp dalykų, kuriuos dėstau studentams Vytauto Didžiojo universitete, yra ir mano didžioji akademinė meilė – medicinos sociologija ir antropologija. Šį semestrą dėstyti yra ir sunku, ir lengva vienu metu. Sunku, nes, jeigu iš pradžių nuotolinis dėstymas atrodė kaip nuotykis, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima varginti. Reikalauja daugiau laiko dėl ne visada sklandaus technologijų veikimo ir kelia begalinį tiesioginio santykio ilgesį. Vis dėlto dėstyti medicinos sociologiją ir antropologiją COVID-19 pandemijos kontekste yra tikras akademinis malonumas, nes beveik kiekvienam teoriniam argumentui galima iškart pritaikyti empirinį pavyzdį čia ir dabar. Taigi, keletas įžvalgų apie tai, ką pastarosiomis savaitėmis diskutuojame su studentais: tiek būsimais medicinos darbuotojais, tiek sociologais ir antropologais.
Medicinos sociologija ir antropologija yra sritys, kurios XX a. pradžioje gana stipriai sudrumstė socialinių mokslų vandenis ir sukritikavo iki tol buvusias pastangas suprasti bei paaiškinti žmogaus prigimtį ir elgseną. Sociologija nuėjo sekdama paskui modernios visuomenės žmonių elgsenas, bandydama jas paaiškinti, tuo tarpu antropologija praplėtė savo žiūros ribas ir siekė parodyti, kad egzistuoja ne vien tik vakarietiškos kultūros mąstysena ir gyvenimo būdas, bet yra daugybė kitų kultūrinių modelių, per kuriuos žmonės patiria save ir pasaulį, kuriame gyvena. Tuo metu lyg iš gausybės rago pylėsi vis nauji etnografiniai tyrimai, atliekami ne moderniose, bet archajiškose, tradicinėse kultūrose, kurių pagrindu antropologai negailestingai kritikavo etnocentrišką kapitalistinę mąstyseną, o kartu ir jos principais grįstą vakarietišką biomediciną. Ne už tai, kad žmones išlaisvina iš kančios ir skausmo, bet todėl, jog buvo laikoma teisingiausia ir racionaliausia medicina, o visos kitos, su sveikatos priežiūra susijusios žmonių žinios ir praktikos, buvo laikomos jokio objektyvaus, t. y. mokslinio, pagrindimo neturinčiomis, todėl neefektyviomis, primityviomis, neracionaliomis ir netgi kenksmingomis.
Žinant tai, kad kaip tik tuo metu biomedicina vieną po kito laimi įspūdingus mūšius prieš infekcines ligas, sukuria antibiotikų, vakcinų ir išaiškina daugybės ligų epidemiologiją, nėra sunku suprasti, kodėl tuo metu ji pelnė tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą. Šių ir daugelio kitų medicinos laimėjimų kontekste Vakarų pasaulį apima savotiška euforija ir tikėjimas, kad medicina bei mokslas lyg koks Dievas pagaliau išsprendė didžiausias žmonijos problemas: viduriavimą, tuberkuliozę, tymus ir daugelį kitų.
Taip XX a. biomedicina tampa dominuojančia, galinga ir įtakinga galios institucija Vakaruose bei ilgam įtvirtina biomedicininį modelį kaip teisingiausią medicinos mokslo filosofiją bei jos pagrindu išplėtotą praktiką. Biomedicininis modelis reiškia, kad bet kurios ligos priežastis visada yra fiziologinio / anatominio pobūdžio, o psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai paprastai yra atskiriami nuo sveikatos, pilnatvės, ligų ir jų gydymo. Kitaip tariant, dominuoja kūno bei proto dualizmo filosofija ir manoma, kad visa tai, ką galima apie žmogaus kūną sužinoti laboratorijose, yra objektyvu ir tikra, o tai, kas yra žmogaus galvoje, prote, dvasioje, yra neapčiuopiama, neišmatuojama, subjektyvu ir gal dėl to net neverta į tai gilintis.
Pastarasis modelis tapo vis labiau kritikuojamas, kai juo buvo bandoma paaiškinti ir gydyti ne ūmias infekcijas, kurios žmoniją vargino iki pat XX a., bet lėtines ir psichikos ligas, kurios greitai išryškėjo vakcinomis ir antibiotikais suvaldžius ūmių infekcijų protrūkius. Kapitalistinių Vakarų pasaulio visuomenių plėtrą lydėjo sparčiai išaugęs psichikos ligų skaičius, tačiau prireikė nemažai laiko suprasti, kad šios ligos yra mažiausiai cheminės ir chirurginės. Lygiai tas pat nutiko ir su įvairiomis lėtinėmis ligomis, buvo suvokta, kad žmonių gyvenimo būdas ir įpročiai, tai yra socialiniai ir kultūriniai veiksniai bei jų supratimas yra esminė priemonė kovojant su šiomis ligomis.