Algis Krupavičius. Refleksijos arba Lietuva Europos socialinio tyrimo akimis
2009 metais Lietuvoje pirmą kartą buvo atlikta Europos socialinio tyrimo (EST) apklausa.
Formaliai Lietuva EST nare yra nuo 2008 metų. Tad jau dešimtmetis. Laikas bėga labai greitai ir jau turime šiame tyrime pakankamai duomenų, kuriuos ne tik mechaniškai galima palyginti, kur tebūtų veikiau palyginimas dėl palyginimo, nes laiko distancijos nepakaktų. Dabar per šias apklausas jau galime pamatyti labiau esminius pokyčius (jei tokie yra), kas leidžia per jas ne tik žvelgti į vienkartinių visuomenės savijautų fotografijas, bet ir ilgalaikiškesnes tendencijas. Nors ir tos vienkartinės fotografijos kartais yra svarbios. Be abejo, EST yra respektabilus paneuropinis tyrimas. Pamatinis EST tikslas nuo pat jo atsiradimo 2001 metais buvo ir yra Europos visuomenių raidos, jų gyvenimo sąlygų ir nuostatų matavimas bei analizė. Trumpai tariant, EST siekia nuolat ir nuosekliai stebėti bei analizuoti kintantį Europos socialinį, politinį ir vertybinį paveikslą. To kaip tik labai reikia ir Lietuvoje.
Taigi EST dešimtmetis Lietuvoje yra geras pretekstas refleksijoms laike ir erdvėje. Juolab kad jau atliktos penkios apklausos (nuo 4 iki 8 bangos). Kiekvienoje iš tų apklausų Lietuvoje atsakinėjo beveik dvigubai daugiau respondentų nei įprastiniame reprezentatyviame tyrime su 1000 ir trupučiu respondentų. Tad EST duomenys yra ne tik tikėtinai, bet ir tikrai patikimesni nei kitų socialinių tyrimų. Kitas argumentas toms refleksijoms, kad EST leidžia bent šiek tiek Lietuvą matyti kitų Europos šalių kontekste. Tai savaime gerai, nes galime pasitikrinti, kaip atrodome ir iš šalies, ir kitų tarpe. Dar viena paskata pažvelgti į ten, iš kur einame, kaip einame, o gal šiek tiek ir į ten, kur einame, yra tai, kad gerokai per mažai tų ilgalaikiškesnių refleksijų yra viešojoje erdvėje. Ypatingai meinstryminė žiniasklaida yra gerokai nuskendusi sensacijų, skandalų ir/ar kitokio žiniasklaidinio greito maisto akivare. O ir tarp intelektualų tik vienetai, sakykime, Vytautas Radžvilas, Alvydas Jokubaitis, Alvydas Nikžentaitis ar dar keli aplink, bet dažnai nustumti į beveik savilaidos (buvo toks kažkada samizdato reiškinys) medijas, bando plačiau žvelgti, kas su Lietuva vyko ir vyksta. Ir tas jų balsas dažnai dėl to yra silpnas ir per mažai girdimas. Tad šios refleksijos yra ir tam tikras signalas, kad viešuosius intelektualus būtina su(si)grąžinti į viešąją erdvę iš paribių ir pakraščių. Pagaliau yra dar viena aplinkybė. Nugriaudėjo Lietuvos Respublikos šimtmečio fejerverkai. Bet to šimtmečio apmąstymų liko ir lieka ne tiek daug. Čia irgi nėra pretenzijų pernelyg plačiai sugrįžti į istoriją. Tik galiu pažadėti, kad bus įžvalgų, kurios apims laiką bent iki 1990-ųjų. Tad ir Europos socialinio tyrimo rėmus teks peržengti. Bet jie vis vien bus būsimų pamąstymų ir pastebėjimų atskaitos taškas. Šios refleksijos turės kelias dalis. Tarp jų bus trečdalio pasitikinčiųjų visuomenė. Ji yra pirmoji. Toliau aptarsime politikos ir visuomenės santykius, teisingumo lūkesčius ir gal dar kai ką. Bus ir šiek tiek ekspromto. Pirma dalis. Vieno trečdalio pasitikinčiųjų visuomenė Europos socialiniame tyrime (EST) tėra tik keli klausimai apie pasitikėjimą visuomenėje: ar dauguma žmonių galima pasitikėti, dauguma stengtųsi būti sąžiningi su kitais ir ar žmonės dažniausiai stengiasi padėti kitiems. Tad socialinio pasitikėjimo matavimų negalima pervertinti, nes jiems trūksta visapusiškumo. Tačiau esmines tendencijas visgi jie atskleidžia. Bet pradžioje trumpas ekskursas į kitą svarbią Europoje apklausą – Europos vertybių studiją (EVS). Joje rasime kai kurių istorinių duomenų. 1990-aisiais Lietuvoje 30,8 proc. apklaustųjų manė, kad dauguma žmonių galima pasitikėti, o priešingai – jog reikia būti labai atsargiems – teigė 69,2 proc.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algis-krupavicius-refleksijos-arba-lietuva-europos-socialinio-tyrimo-akimis.d?id=77284403
