Algis Krupavičius. Ar pavyks referendumas dėl dvigubos pilietybės? Daugiau „ne“ nei „taip“
Kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais surengti net du referendumus – dėl Seimo narių skaičiaus ir dvigubos pilietybės – yra bravūriškas valdančiųjų žingsnis. Kaip buvo galima prognozuoti, prezidento rinkimų kampanija 90 ar net daugiau procentų uždengė abiejų referendumų agitacijos/informavimo kampanijas. Beje, LR Konstitucijos 9 straipsnyje primygtinai sakoma, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Kad pilietybės klausimas be išlygų vertintinas kaip vienas svarbiausių šalies gyvenime, tai užginčyti būtų sudėtinga. Tačiau visi svarbūs klausimai reikalauja adekvačios diskusijos dėl jų. Ypač tais atvejais, kai nuomonės visuomenėje yra nevienareikšmės.Dar daugiau. LR Konstitucijos 12 straipsnio, kuris reguliuoja pilietybę, pakeitimo sąlygos yra itin griežtos, nes galioja dviejų absoliučių daugumų barjerai, t.y. balsavime privalo dalyvauti daugiau nei 50 proc. visų rinkėjų ir ne mažiau nei tiek pat turi pritarti referendumo klausimui. Tad jei pereitume į skaičių kalbą, tai už naują Konstitucijos 12 straipsnio redakciją turi balsuoti daugiau nei 1,2 mln. rinkėjų, kai pastaraisiais metais juose (Seimo ir Prezidento) dalyvauja kiek daugiau nei pusė balso teisę turinčiųjų arba apie 1,3 mln. rinkėjų. Trumpai tariant, jei šiame referendume dalyvautų kiek daugiau nei pusė rinkėjų, nes toks yra įprastas aktyvumo lygis Lietuvoje, tai už dvigubą pilietybę turėtų pasisakyti beveik 90 proc. rinkėjų.
Nuo dalyvavusių referendumuose rinkėjų tokius rezultatus pavykę yra pasiekti 1991 m. apklausoje dėl LR nepriklausomybės, buvusios SSRS kariuomenės išvedimo, narystės Europos Sąjungoje (bet čia per dviejų dienų balsavimą) ir dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo (šis referendumas, deja, neįvyko, nes jame dalyvavo 48,5 proc. rinkėjų). Bendrai paveikslas nėra toks blogas. Pavyzdžių, kad galima priimti sprendimus referendumo būdu, turime. Tačiau…. informavimo dėl dvigubos pilietybės kampanija daugiau nei nematoma. Ir dar ji itin pilka, nors Vyriausybė yra įsipareigojusi ją vykdyti. Viešojoje erdvėje diskusija itin išsigaravusi. Ir po tokios kampanijos tikėtis informuoto apsisprendimo yra, švelniai tariant, naivu. Tad informavimo apie referendumą namų darbai tikrai nėra padaryti. Vietoj to yra lengvai manipuliuojama balsavimo taisyklėmis, nes viena diena yra papildomai pridėta prie išankstinio balsavimo. Vietoj įprastų keturių dienų dabar yra penkios. Bet toks lengvas manipuliavimas balsavimo terminais yra kiek neskanus. Čia šiaip tik ironiškas pastebėjimas.
Dar daugiau, šio referendumo sudvejinimas su prezidento rinkimais turi papildomų rinkėjų valdžios kandidatui mobilizavimo potekstę. Nors toks referendumas pagal apibrėžimą ir turinį turėtų būti viršpartinis, o rinkėjų sprendimas jame itin informuotas. Tad tokiam referendumui laikas turėjo būti pasirinktas po prezidento rinkimų. Tuomet minėtas viršpartiškumo ir informuotumo sąlygas būtų daug paprasčiau išpildyti. Dabar jas nugalėjo partinis savanaudiškumas, kurio išdavoje pilietybės referendumas iš esmės paverstas prezidento rinkimų priedėliu.