A. Tereškinas: šioje šalyje esi kaip pigi kiniška prekė
Dėl gilėjančios socialinės atskirties greitai Lietuvos visuomenė bus panaši į du rajonus – Kirtimų taborą ir prestižinį sostinės Laurų kvartalą, prognozuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius dr. Artūras Tereškinas. Jo teigimu, šioje šalyje žmogus traktuojamas kaip pigi kiniška prekė – nesvarbus ir lengvai pakeičiamas.
A. Tereškino vertinimu, visuomenės poliarizavimasis nieko gero nežada, tik didesnį nusikalstamumą, nesaugumą, nusivylimą, socialines įtampas, baimę ir netgi socialinius neramumus. Apie Lietuvos visuomenę – interviu su VDU Sociologijos katedros profesoriumi, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatu, knygų autoriumi A. Tereškinu. – Pastaruoju metu viešojoje erdvėje justi „patriotų“ kova su tais, kurie įvardijami kaip „blogieji“, mus šmeižiantys ir dirbantys Rusijai. Kaip Jūsų, sociologo, akimis atrodo tai, kas pastaruoju metu vysta Lietuvoje?
– Matau atvirkštinį procesą: ne tik tai, kad visuomenę skaldo vadinamieji skandalistai, bet ir tai, kad atsiranda grupė isteriškų teisuolių, tokių, kaip Tapinas ir kiti, kurie užgrobia teisę spręsti, skųsti ir netgi visiškai stigmatizuoti suklydusius arba kažkuo nusižengusius žmones. Taip pat pastebiu, kad mūsų visuomenė darosi nepakanti klaidoms. Manau, kad ir Juozas Statkevičius, ir Rūta Vanagaitė galėjo suklysti, galbūt ir sąmoningai, tačiau nepakantumas klaidoms yra uždaros policinės visuomenės bruožas. Esi nuteisiamas, gėdinamas vien dėl to, kad padarei klaidą, tau grasinama, tave išmeta iš visuomenės, esi netgi kaltinamas išdavystėmis ir darbu priešiškų valstybių agentūroms. „Normali“ visuomenė, kurioje norėtųsi gyventi, turėtų būti pakanti ir atvira mūsų paklydimams ir nepatogioms situacijoms. – Gal tai susiję su socialinių tinklų įsigalėjimu, persikėlimu į feisbuką, kai itin lengva pulti ir smerkti? – Taip, tai vienas iš paaiškinimų. Kita vertus, ne tik socialiniai tinklai, bet ir žiniasklaida labai prisideda prie vadinamųjų moralinių panikų, kurios kyla dėl įvairių visuomenės baimių ir nusižengėliško elgesio, pavyzdžiui, tokio, kaip R. Vanagaitės. Žiniasklaida dar labiau sustiprina šias panikas. Panikuojama dėl Lietuvos istorijos, dėl Rusijos grėsmės, dėl pašventintos tautinės atminties išsaugojimo ir t. t. Tik reikia įsidėmėti tai, kad isteriškų teisuolių visuomenėje žmonėms, kurie patenka į šių moralinių panikų sūkurį, tikrai nelengva. Jie kankinami emociškai, morališkai, jiems net fiziškai grasinama. Neteisinu šių žmonių, bet kiekvienas iš mūsų turi teisę klysti ir atsiprašyti, klupti ir atsikelti. Tik vargu, ar tai įmanoma šioje konservatyvių visažinių ir hipokritų visuomenėje. – Jūsų manymu, panašiais atvejais visuomenei reikia reaguoti ramiau, nebūti taip įsiaudrinusiai? – Be abejo. Bet jau sakiau, kad tai sunku padaryti mūsų pervargusioje, susiskaldžiusioje, nesolidarioje visuomenėje, kurioje trūksta ne tik pasitikėjimo vienas kitu, bet ir supratimo bei užuojautos. Verta pridėti ir tai, kad mūsų viešumoje vyrauja konservatyvus, kartais ultrakonservatyvus, kalbėjimas, kuris yra iš esmės isteriškas, kategoriškas, veidmainiškas ir, mano nuomone, pasišlykštėtinas. Gaila, kad šiam kalbėjimui labai mažai atsvaros. Pamėgink jam pasipriešinti – tuoj būsi pavadintas „tėvynės priešu“ arba „nusidėjėliu“. – Jums, kaip sociologui ir piliečiui, kokios didžiausios šiandienos Lietuvos bėdos? – Į šį klausimą paprastai atsakoma taip: socialinė nelygybė, emigracija, savižudybės, smurtas, skyrybos, žemas gimstamumo lygis ir pan. Taip, tai didžiulės jau daug metų neišsprendžiamos problemos. Bet man, kaip sociologui ir piliečiui, norėtųsi kalbėti plačiau.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-tereskinas-sioje-salyje-esi-kaip-pigi-kiniska-preke.d?id=76277491