Fakulteto vadovai

Juvencijus Lapė gimė 1925 09 13 Utenos apskr. Užpalių valsč., Degėsių k. 1946 m. baigė Kauno mokytojų seminariją ir dirbo Vilniaus, Rusnės kurčiųjų ir nebylių ir Varnių vid. mokyklose. Kartu mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1953 m., įgydamas pedagogikos ir psichologijos dėstytojo specialybę. 1953–1958 m. – Vilniaus pedagoginio instituto asistentas, 1958 –1961 m. – Vilniaus universiteto Psichologijos katedros aspirantas, 1962–1990 m. šio universiteto vyr. dėstytojas, docentas ir Psichologijos katedros vedėjas (1975–1986). Dėstė bendrosios, asmenybės, teisinės, darbo ir inžinerinės, valdymo psichologijos kursus. Stažavosi TSRS Mokslų akademijos Psichologijos institute ir Maskvos universitete. Nuo 1991 m. dirbo VDU Psichologijos katedros vedėju (iki 1993 m.) ir kartu Socialinių mokslų fak. dekanu (iki 1997). 1962 m. Leningrado universitete apgynė psichologijos mokslų kandidato disertaciją „Kai kurie objekto vaizdo formavimosi lytėjimu ir regėjimu ypatumai“, 1967 m. suteiktas docento vardas. Parašė knygą „Darbo psichologijos bruožai“ (1975), „Darbo psichologijos“ vadovėlį aukštosioms mokykloms, metodines priemones „Inžinerinė psichologija” (1986) „Studijų įvadas“ (1980), „Mano Alma Mater“ (1982, mokomoji priemonė studentams). Paskelbė 29 mokslinius straipsnius. Mokslinių tyrimų kryptis – suvokimo procesas bei darbo psichologijos problemos.

Iš Varnių gimnazijos muziejuje sukauptos medžiagos: 1949 metais Varniai tapo rajono centru. Buvo atidaryta daug naujų septynmečių mokyklų, kuriose dirbo jau ir buvę Varnių gimnazijos mokiniai. Pirmasis rajono Švietimo skyriaus vedėjas buvo K. Petraitis. 1951–1952 mokslo metais Varnių mokyklos direktoriumi Klaipėdos apskrities švietimo skyrius atsiuntė IV kurso studentą Juvencijų Lapę. Mokytojams patiko naujasis direktorius, nes buvo labai doras, jautrus, humaniškas, visiems buvo malonu su juo dirbti. Mokėjo bendrauti su žmonėmis: iš senesnių nesigėdijo pats pasimokyti, nebijojo paprašyti patarimo ir neslėpė, kad to patarimo jam reikia. Vyresni mokytojai tai vertino labai teigiamai – direktorius neriečia nosies ir nemenkina patyrusių mokytojų. Jauniems mokytojams stengėsi padėti, užtarė tuos, į kuriuos šnairavo valdžia.

http://www.voruta.lt/seniausios-zemaitijos-mokyklos-jubiliejus/

Ilgametė Juvencijaus Lapės bendradarbė Vytauto Didžiojo universitete doc. Bronislava Grigaitė jį prisimena kaip reiklų ir rūpestingą psichologijos mokslo puoselėtoją Lietuvoje. Docentas visą savo dėmesį skyrė psichologų rengimui, atidžiai parinkdamas juos ugdančius profesionalius dėstytojus. Laikėsi aukštų moralinių kriterijų savo ir kitų atžvilgiu, pagarbos ir atidaus santykio su žmonėmis, tad studentai jį gerbė ir mylėjo.

Profesorius R. Laužackas buvo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos profesinio rengimo studijų pradininkas. Jis inicijavo ir įgyvendino daug reikšmingų tyrimo projektų profesinio rengimo politikos ir reformos, mokymo turinio projektavimo, profesijos mokytojų rengimo, darbo rinkos, profesijų ir

kvalifikacijų tyrimų srityse. Profesorius kaip ekspertas aktyviai dalyvavo kuriant švietimo ir profesinio rengimo teisinę bazę bei rengiant įvairius šios srities strateginius dokumentus 2.

Nuo 1994 m. R. Laužackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Profesinio rengimo studijų centro vadovas. 1997–2006 m. jis paskirtas Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigoms, o nuo 2006 m. – studijų prorektorius, Senato narys. Nuo 1999 m. – profesorius. 1992–1993 m. – Mokslo, studijų ir technologijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Studijų skyriaus vedėjas. Nuo 1998 m. – žurnalo „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos“ vyr. redaktorius.

Vytauto Didžiojo universitete padėjo metodologinius profesinio rengimo pamatus, išvystė profesinės edukologijos kryptį. Jo indėlis labai svarbus kuriant ir tobulinant Lietuvos profesinio rengimo ir aukštojo mokslo sistemas. Profesorius aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kvalifikacijų sistemą, rengiant Lietuvos kvalifikacijų sandarą, atnaujinant profesinio mokymo įstatymą, pedagogų rengimo, aukštojo mokslo kvalifikacinius bei pažangumo vertinimo rekomendacinius nuostatus, profesinio mokymo „Baltąją knygą“ ir kitus svarbius dokumentus.

Iš prof. Margaritos Teresevičienės atsiminimų: „Prof. R. Laužackas vienas iš nedaugelio pradėjo plėtoti profesinio rengimo tyrimus bei jų pagrindu parengė metodologines prielaidas mokymo/si turinio didaktinei pertvarkai. 1997 metais išleista pirmoji knyga, paskutinioji monografija – 2008 m. Per 11 metų parengtos penkios monografijos, kuriose profesorius analizuoja profesinio rengimo procesą ir jo parametrus, profesinio rengimo kaitą, pateikia šiuolaikines kompetencijų, kvalifikacijų, mokymo turinio projektavimo koncepcijas. Tas penkias monografijas jis parašė vienas, tuo būdu Lietuvoje pirmasis sukurdamas ir pagrįsdamas profesinio rengimo metodologiją, išplėtojo didaktiką, skirtą profesiniam mokymui ir rengimui. Monografijos „Profesinio ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai“ (1997); „Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos“ (1999); „Mokymo turinio projektavimas: standartai ir programos profesiniame rengime“ (2000), bei „Profesinio rengimo metodologija“ (2005) skirtos profesiniam mokymui ir rengimui, tačiau vėliausia monografija „Kompetencijomis grindžiamų mokymo / studijų programų kūrimas ir vertinimas“ atliepia ir aukštojo mokslo studijų programų turinio projektavimo poreikius. Visi šie turtai sukrauti tuo pačiu metu dirbant su doktorantais, rūpinantis universiteto reikalais, plėtojant ryšius su profesinėmis mokyklomis, kolegijomis ir leidžiant mokslinį žurnalą „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos“ (nuo 1998 m.). Sukurtos mokslinės mokyklos pastangomis inicijuoti ženklūs pokyčiai švietimo sistemoje, kuriant ir diegiant profesijų standartizavimo metodologiją, nacionalinę kvalifikacijų sistemą.

Prof. R. Laužackas visada akcentavo sisteminį požiūrį į tyrimo objektą (profesinį rengimą), kai profesinė veikla (profesija, kaip darbo reikalavimų ir žmogaus vidinių nuostatų, polinkių bei veiklos sugebėjimų visumos priešprieša) kartu su pedagoginėmis ir vadybinėmis profesinio rengimo sąlygomis parodo pilną tiriamojo objekto charakteristiką. Jis teigė, kad „keičiantis veiklos pasauliui, keičiasi ir profesinis rengimas. Tačiau nuspėti jo pasireiškimo formas yra nepaprastai sunku. Tokiu atveju teoriniai metodologiniai jo pagrindai įgauna ypatingą reikšmę. Svarbiausia tai, kas išlieka pastovu bet kokių lūžių ir transformacijų kontekste, kas paaiškina ir leidžia prognozuoti ateities pokyčius“. Ieškodamas to „pastovaus“ metodologinius sisteminius-teorinius pagrindus grindė keturiomis dimensijomis: tikslo dimensija (profesija, kvalifikacija), proceso dimensija (ikiprofesinis ugdymas, pirminis profesinis rengimas, profesinės kvalifikacijos tobulinimas), teorine dimensija (kaitos prielaidos, principai, tyrimo disciplinos) ir veiksnių dimensija (darbo rinka, profesinio rengimo politika, ugdymo turinys, pedagogų kvalifikacija).

Prof. R. Laužackas – asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką ne tik mano gyvenime, bet ir Universitete. Jis visada mokėjo įžvelgti giliau, plačiau, numatyti kelis žingsnius į priekį, rasti auksą pelenuose. Dirbti šalia tokio žmogaus buvo tikra gyvenimo dovana. Gebėjimas įvertinti dedamas pastangas, strateginis mąstymas ir diplomatija buvo esminiai dalykai, dėl ko ne tik mane, bet ir daugelį kitų paskatino pasitikėti savo jėgomis, patikėti kuriamais projektais, atrasti naujų sričių.“

K. Pukelis yra[1] edukologas, chemijos inžinierius, habilituotas daktaras (socialiniai mokslai; pedagogikos mokslų daktaras 1987). 1987–1997 m. dėstė pedagogiką Lietuvos kūno kultūros institute (nuo 1999 m. – Lietuvos kūno kultūros akademija), nuo 1997 m. dėsto Vytauto Didžiojo universitete, 2000–2002 m. – Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros vedėjas, 2001–2006 m. – tarptautinių ryšių prorektorius, nuo 2002 m. Studijų kokybės centro (nuo 2012 Studijų kokybės ir karjeros tyrimų grupė) vadovas, 2006–2010 m. – Socialinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius (2000). 1998 m. stažavosi Berlyno Humboldtų, 1999 m. – Sheffieldo Hallamo universitete, 2001m. – Mokytojų rengimo institute Danijoje, 2002 m. – Winnipego Manitobos universitete. 2003–2006 m. – Europos Sąjungos Socrates programos Nacionalinės koordinavimo tarybos, Tarptautinių studijų komisijos prie Švietimo ir mokslo ministerijos narys. Nuo 2004 m. mokslinio žurnalo Aukštojo mokslo kokybė / The Quality of Higher Education vyriausiasis mokslinis redaktorius.

---

[1] Visuotinė lietuvių enciklopedija

K. Pukeliui vadovavimo fakultetui laikotarpis buvo įsimintinas dėl trijų dalykų: studijų kokybės gerinimo, dalyvavimo projektinėje veikloje ir žurnalų leidybos skatinimo.

Studijų kokybės gerinimas siejosi su:

1) studentų nuomonės tyrimais dėl dalykų dėstymo kokybės ir jų aptarimu, atsižvelgiant į studentų išsakytą nuomonę, kaip būtų galima gerinti dėstymo kokybę;

2) dalyko aprašų parengimas pagal Bolonijos proceso reikalavimus, grindžiamais dalyko studijų rezultatais, susietais su studijų programos rezultatais, dėstytojų personalo mokymais, kas tai yra ir kaip tai padaryti.

Projektinė veikla

K. Pukelio nuomone, tai buvo labai gera galimybė dėstytojams įgyti tarptautinės patirties, palyginti save ir savo profesinę situaciją su kolegomis užsienyje, pagerinti anglų kalbos įgūdžius, kitaip tariant, svarbi veikla, plėtojant fakulteto tarptautinę dimensiją. Ši veiklos sritis davė daug naudos fakulteto dėstytojų profesiniam tobulėjimui, profesinių ryšių mezgimui, stiprinimui ir realizavimui.

Leidybos skatinimas

Mokslo žurnalų leidybos skatinimo tikslas buvo pagerinti fakulteto dėstytojų atliekamų mokslinių tyrimo rezultatų sklaidą. Iš pradžių fakultete buvo leidžiami du žurnalai: „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos’ / Vocational Education: Research and Realities“ (redaktorius prof. R. Laužackas) ir „Aukštojo mokslo kokybė/The Quality of Higher Education“ (redaktorius K. Pukelis). Abu buvo dvikalbiai, leidžiami lietuvių ir anglų kalbomis. Vėliau pradėtas leisti „Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris / International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach“, socialinio darbo žurnalas „Socialinis darbas. Patirtis ir metodai / Social Work. Experience and Methods“, sociologijos žurnalas „Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas / Culture and Society: Journal of Social Research“. Dekanato sprendimu mokslo leidiniams buvo teikiama finansinė parama.

2000 m. J. Ruškus Šiaulių universitete apgynė socialinių mokslų (edukologija) srities daktaro disertaciją tema „Specialiojo pedagogo socialinių nuostatų, pedagoginės sąveikos ir mokyklinės socializacijos ryšys“. Šiame universitete 2005 m. J. Ruškui suteiktas profesoriaus vardas, čia jis dirbo Socialinių tyrimų mokslinio centro direktoriumi. 2000 m. gavo Prancūzijos Vyriausybės stipendiją, o 2002 ir 2004 m. – Lietuvos valstybės jaunojo mokslininko stipendiją. 2006 m. nominuotas geriausiu Šiaulių universiteto mokslininku. 2007 m. J. Ruškus Vytauto Didžiojo universitete pradėjo eiti Socialinio darbo instituto direktoriaus ir Socialinio darbo katedros profesoriaus pareigas. 2009–2010 m. ėjo VDU studijų prorektoriaus pareigas, o nuo 2010 iki 2015 m. buvo VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas. J. Ruškus dirbo LR Studijų kokybės vertinimo centro Ekspertų tarybos pirmininku, yra ekspertas įvairiuose projektuose, LR Švietimo tarybos narys. Jis yra žurnalo „Socialinis darbas. Patirtis ir metodai“ vyriausiasis redaktorius, Lietuvos ir užsienio mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys.

Socialinio darbo ir švietimo tyrimai yra svarbiausias J. Ruškaus mokslinis interesas. Pažeidžiamų visuomenės grupių (neįgaliųjų, išėjusiųjų iš įkalinimo įstaigų, prekybos žmonėmis aukų ir pan.) įgalinimas ir socialinis dalyvavimas yra bene svarbiausias J. Ruškaus tyrimų objektas. Vadovauta

Lietuvos prioritetinių mokslo krypčių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programai „Naujų žinių ir aktyvaus neįgaliųjų bei jų šeimų socialinio dalyvavimo strategijų ir metodų kūrimas“ (2003–2006 m.), įvairiems Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų užsakytiems nacionaliniams tyrimams, o 2013 m. užbaigtas kartu su kolegomis atliktas Lietuvos mokslų tarybos remtas tyrimas „Įgalinančių socialinių paslaugų modelio konstravimas“. J. Ruškus skaitė paskaitas Prancūzijos, Portugalijos, Belgijos, Švedijos, JAV universitetuose.

Prof. J. Rušus prisimena: Dekano pareigos VDU Socialinių mokslų fakultete 2010–2015 metais buvo vienas nuostabiausių mano profesinės karjeros etapų. Taip yra todėl, kad turėjau laimę dirbti drauge ir pažinti pačius geriausius Lietuvoje socialinių mokslų ekspertus, taip pat pačius geriausius socialinių mokslų studentus. Kartu su kolegomis dėstytojais ir tyrėjais drauge kūrėme ir įgyvendinome fakulteto strategiją: ieškojome, kas apibūdina mūsų tapatumą, kas yra socialinių mokslų mūsų fakultete esmė. Reikėjo surasti, kas sieja socialinį darbą, edukologiją, sociologiją ir psichologiją. Fakultete mums buvo svarbu puoselėti asmens laisvę ir ugdyti atsakomybę, svarbu išlikti kūrybiškiems ir atviriems įvairovei, ypač socialinių pokyčių sąlygomis. Fakulteto misija apibendrina mūsų akademinę ir socialinę atsakomybę kurti naują žinojimą ir veiklas bendradarbiaujant su įvairiomis socialinėmis grupėmis ir bendruomenėmis siekiant stiprinti asmens galias ir orumą, puoselėti socialinę gerovę, plėtoti kuriančią visuomenę vietiniame, nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyse. Atraskime ir veikime drauge,– kviečia fakultetas.

Tai, kad einame teisinga linkme, rodo fakultete atliekamų mokslinių tyrimų pasiekimai. Fakultetą drauge su kitais Lietuvos socialinių mokslų padaliniais 2015 m. vertino, pasitelkusi tarptautinius ekspertus, Lietuvos mokslo taryba. Mūsų fakulteto vertinimo balų suma buvo pati aukščiausia lyginant su kitais socialinių mokslų padaliniais Lietuvoje! Tai buvo pasiekta tik esant glaudžiam bendradarbiavimui su tarptautiniais ir nacionaliniais partneriais, be to, mums reaguojant į socialinius pokyčius Lietuvoje pateikiant vykstančių procesų analizes.

Man tapus dekanu, optimizuojant universiteto struktūrą, į fakultetą integravome Socialinio darbo katedrą, kuri anksčiau veikė kaip atskiras vienetas – institutas, o vėliau – fakultetas. Socialiniai darbuotojai puikiai įsiliejo į fakulteto bendruomenę, kartu inicijavo ir vykdė mokslo projektus, derino įvairius organizacinius klausimus.

Vienas iš didžiausių iššūkių fakultetui, kaip ir daugeliui studijų padalinių Lietuvoje, buvo tinkamai sureaguoti į studijų organizavimo pokyčius 2009 metais priėmus Mokslo ir studijų įstatymą. Turėjome labai daug dėmesio skirti studijų programų atnaujinimui, studijų kokybei užtikrinti. Nors dėstytojo ir studento kolegiško akademinio bendravimo principai visuomet gerai veikė Vytauto Didžiojo universitete, fakultete dar labiau stengėmės plėtoti akademinį bendruomeniškumą, lygiavertį ir kūrybinį dėstytojų ir studentų bendravimą. Socialinio darbo, edukologijos, sociologijos ir psichologijos studijos fakultete išliko labai populiarios, nors šalyje ir mieste prisikūrė naujų studijų programų, su kuriomis reikėjo konkuruoti pritraukiant studijuoti jaunimą. Ir mums tai pavyko, nes mes orientavomės į aukščiausią standartą. Vykdėme mokslinius tyrimus, plėtojome tarptautinius ryšius,– visa tai padėjo išlaikyti gerą studijų kokybę.

Mums buvo labai svarbu palaikyti jau veikiančias ir įkurti naujas studentų organizacijas. Rėmėme jau veikiančios Lietuvos psichologijos studentų asociacijos veiklas. Antai 2012 m. organizavau Belgijos Liège universiteto psichologijos studijų savaitę mūsų fakultete. Po to išvykome mes kartu su psichologijos studentais analogiškai studijų savaitei į Belgiją. Įsikūrė labai aktyvus Socialinio darbo studentų klubas Vesta, kurie organizuoja pačias įvairiausias veiklas. Vestos projektas Studentas – studentui inicijavo viso universiteto studentų savitarpio pagalbą. Sociologų studentų klubas inicijuodavo fakulteto dienas, kurių metu vykdavo susitikimai su įdomiais socialinių mokslų žmonėmis, veiklas viešojoje erdvėje. Pedagogų klubas, anksčiau kvietęs moksleivius atpažinti savyje pedagoginį pašaukimą, transformavosi į Edukacijos akademiją, paskaitų ciklus moksleiviams.

Organizavome moksleivių akademijas, pavadintas Susitikimai su savimi ir kitais (psichologija), Analizuok visuomenę ir veik! (sociologija), Žvelk į iššūkius pozityviai! (socialinis darbas). Absolventai taip pat renkasi bent kartą per metus, susitinka su savo buvusiais dėstytojais, taip pat su tuo metu studijuojančiais studentais. O tik įstojusieji mokslo metų pradžioje susitinka su absolventu, kuris savo asmeniniu pavyzdžiu parodo karjeros galimybes baigus studijas, sėkmingos karjeros prielaidas.

Fakultete visuomet manėme, kad bendruomenė neišsitenka tik dėstytojų ir studentų rate. Mums buvo svarbu ryšys su moksleivija, taip pat ryšys su absolventais, baigusiais mūsų fakultete esančias specialybes. Fakultetui labai svarbu absolventų karjera, siekėme ne tik suburti buvusius studentus, bet ir viešinti jų pasiekimus.

Bendruomeniškumui stiprinti įsteigėme Socialinių mokslų fakulteto Metų žmogaus nominacijas, kurias įteikiame tais metais labiausiai pasižymėjusiems fakulteto studentams, darbuotojams ir dėstytojams. Šias nominacijas taip pat 2010 m. inicijuotoje fakulteto šv. Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri ilgainiui tapo savotiška Padėkos diena, kurios metu fakulteto administracija apdovanoja ir pagerbia tų metų ryškiausias asmenybes.

Manau, labai svarbu, kad universiteto bendruomenės nariai aktyviai dalyvavo viešojoje erdvėje, pasisakydami svarbiais visuomenės ir žmogaus gerovės klausimais. Esu įsitikinęs, kad akademinių žmonių paskirtis nėra susitelkti tik į dėstymą ir mokslinių straipsnių rašymą. Mokslininkai privalo dalyvauti šalies ir miesto gyvenime pasisakydami aktualiais klausimais, kviesdami pilietinėms iniciatyvoms. Man smagu, kad fakulteto žmonės yra žinomi, skaitomi ir vertinami viešojoje erdvėje, viešojoje politikoje.

Labai dėkingas esu savo tiesioginiams padėjėjams, prodekanams Socialinio darbo katedros docentei Violetai Ivanauskienei ir Psichologijos katedros lektoriui daktarui Ryčiui Pakrosniui, taip pat fakulteto vyriausiajai referentei Ritai Aukštakalnytei už puikų darbą komandoje administruojant studijas ir mokslą fakultete.

A. Krupavičius studijavo Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto aspirantūroje, kur 1989 m. apgynė disertaciją apie Didžiosios Britanijos Leiboristų partiją ir įgijo istorijos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1992 m. jis dėsto politikos mokslus atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete, kurie tuo metu buvo kaip tik Socialinių mokslų fakultete. 1994 m. A. Krupavičius mokslinius tyrimus atliko Karaliaus koledže Londone, o 1995–1996 m. ėjo vizituojančio profesoriaus pareigas Šiaurės Vakarų (JAV) universitete.

A. Krupavičius – daugelio kiekybinių socialinių mokslų tyrimų metodų diegimo Lietuvoje pradininkas. Kaip mokslininkas jis inicijavo daugelį sociologinių ir politologinių tyrimų, kurių didžioji dalis – tarptautiniai. Tarp jų yra Europos socialinis tyrimas ir Tarptautinė socialinio tyrimo programa.

2003 m. A. Krupavičius tapo nacionaliniu Europos rinkimų studijos direktoriumi, o dar po penkerių metų – Europos mokslo fondo Socialinių mokslų komiteto nariu. 2014 m. buvo išrinktas Europos socialinio tyrimo (ESS) Generalinės Asamblėjos pirmininko pavaduotoju. A. Krupavičius dalyvavo ir formuojant Lietuvos aukštojo mokslo politiką kaip Lietuvos mokslo tarybos ekspertas ir narys, Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys.

A. Krupavičius – ne tik aktyvus mokslininkas, kurio straipsniai spausdinami tokiose prestižinėse pasaulio akademinėse leidyklose kaip Palgrave Macmillan, Praeger, Oxford University Press ir kitose, tačiau ir veiklus visuomenės narys. Šis politologas – visada politinio šalies gyvenimo įvykių sūkuryje: dažnai komentuoja ir vertina Lietuvos politinius įvykius ne tik šalies, bet ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

A. Krupavičius – 1991 m. įkurtos Lietuvos politologų asociacijos vienas iniciatorių ir steigėjų, 1991–1995 m. buvo šios asociacijos prezidentu. 1991–1992 m. buvo žurnalo „Politika“ redakcijos tarybos narys. Šis mokslininkas – ilgametis jaunųjų politologų olimpiadų bei prezidento Algirdo Brazausko globojamų politikos mokslų studentų stovyklų rengėjas, kurio paskaitų apie partijų organizaciją, demokratiją ir rinkimų teisę, politinę elgseną bei socialinių mokslų tyrimų metodus mielai klausosi politikos, sociologijos, viešojo administravimo studentai.

A. Krupavičius yra mokslinių žurnalų „Journal of Baltic Studies“,„East European Quarterly“, „The Open Political Science Journal“, „Baltic Journal of Political Science“, „Polish Political Science Review. Polski Przegląd Politologiczny“, „Socialiniai mokslai“ ir „Viešoji politika ir administravimas“, tęstinių leidinių „Valstybės tarnybos aktualijos“, „Lithuanian Political Science Yearbook“ redakcinių kolegijų narys.

2015–2020 m. A. Krupavičius buvo VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas. Jo kaip dekano moto – VDU ir Socialinių mokslų fakultetas yra ir turi būti universitetu su žmogišku veidu.

Kalbant apie Socialinių mokslų fakultetą išskirtini 3 svarbūs aspektai. Pirma, šis fakultetas gali didžiuotis studijų kokybe – nepriklausomi užsienio ekspertai Psichologijos, Sociologijos, Antropologijos ir Socialinio darbo krypties programas (bakalauro ir magistro) įvertino aukščiausiais balais ir akreditavo

maksimaliam laikotarpiui. Nepaisant demografinių iššūkių fakultetas išlaiko stabilius studentų priėmimo rodiklius. Antra, čia dirbantys dėstytojai yra aktyvūs mokslininkai, rengiantys paraiškas ir įgyvendinantys taikomuosius bei mokslo projektus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis, taip pat yra savo srities ekspertai, besidalinantys žiniomis su viešojo valdymo ir kitomis institucijomis bei visuomene. Fakulteto bendruomenės narių iniciatyvų ir veiklų įvairovė iš tiesų išskirtinė. Svarbiausia, fakultete daug dėmesio skiriama bendruomeniškumui – skatinama bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti iškilusius klausimus drauge, kurti erdvę, kuri suteiktų laisvę mintims, polėkį jausmams ir veržlumą veiksmams. Tikima, kad kartu MES #VDUsmf gali augti.