Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė

CirtautieneLina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė

Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją? Kokie dar buvo pasirinkimai?
Tikslaus atsakymo ir šiandien dar neturiu – galbūt todėl, kad vidinis savo ir kitų pasaulis atrodė ypač įdomus ir sunkiai pažįstamas, buvo daug noro suprasti, kokie tie gyvenimo dėsniai ir kodėl jie būtent tokie. O galbūt dėl to, kad nuolat atsidurdavau sudėtingose gyvenimiškose situacijose, kuriose, būdama dar vaikas, jaučiausi įsipareigojusi padėti sunkius išgyvenimus patiriantiems. Tuomet tikėjau, kad psichologo išsilavinimas man būtų davęs „geresnius įrankius” padėti kitiems bei juos suprasti.
Nėra lengva paaiškinti pasirinkimą. Tik spontaniško pasirinkimo tai tikrai nepriminė. Tikslingai, o gal greičiau užsispyrusiai, siekiau savo tikslo. Kad studijuosiu psichologiją žinojau jau paauglystėje. Jau tada domėjausi viskuo, kas susiję su šiuo mokslu – lankiau psichologijos būrelį, skaičiau literatūrą. Tiesą sakant psichologija buvo vienintelis mano pasirinkimas ir stojant į universitetą. Pamenu, kai mamai pasakiau: „Stosiu tol, kol įstosiu”. Ir džiaugiuosi, kad man pavyko.

Kodėl pasirinkote VDU?
Dar iki įstojimo teko čia ne kartą lankytis. Vytauto Didžiojo Universitetas pasirodė esantis labai šiuolaikiškas bei inovatyvus. Universiteto aplinka, jo biblioteka stipriai skyrėsi nuo mokyklinės aplinkos – man atrodė čia vyksta tiek daug svarbių dalykų. Dar iki įstodama į universitetą buvau daug girdėjusi apie jį iš čia studijavusių. Turbūt tai ypač sustiprino mano pasirinkimą.

Kokias kvalifikacijas įgijote studijuodama VDU?
Baigiau psichologijos bakalauro, vėliau Sveikatos psichologijos magistro studijas.

Ką Jums davė studijos VDU?
Greičiausiai visi pasiima ne tiek, kiek kiti jiems duoda, o tiek, kiek moka pasiimti. Man universitetas buvo tikrasis startas gyvenimui. Čia susiformavęs supratimas bei įgytos žinios tapo pamatu tam, kuo tikiu šiandien.
Dabar galvoju, kad tai buvo pats geriausias laikas svajoti, stebėti ir veikti. Universitetas savo vidine tvarka išlaisvina nuo mokyklinio supratimo apie mokymąsi, išmokimą ir gerus rezultatus. Čia suvokimas apie visa tai stipriai pakito. Studijuojant supranti, kad nebegali visko perskaityti, visko išmokti ir tai, jog žinoti nereiškia išmanyti, mokino prioritetizuoti veiklas – pergalvoti, o kas tau svarbiausia, žinoti, ko sieki. Ir net jei tai prasilenkdavo su kitų lūkesčiais.
Universitetas atrodė bent tris kartus intensyvesnis nei mokyklinis gyvenimas. Tačiau baigus studijas gyvenimas suintensyvėja tiek, kad už nežinojimą kam skirti savo jėgas ir laiką gali tekti sumokėti ypač brangiai – dirbti ne tai, ką norėtum, būti ne ten, kur svajoji, suprasti, jog nepasinaudojai galimybėmis, pavėlavai. Vadinasi – jausti nusivylimą, beprasmybę.
Universitete tenka kiekvienam išmokti savarankiškumo, atsakomybės ir sustiprinti laiko planavimo įgūdžius. Kita vertus, čia pastebimi kūrybingi, kitaip mąstantys, netradicinių sprendimų ieškantys. Manau tai buvo pačios svarbiausios pamokos, kurios paskatino ne vien dirbti pagal savo profesiją, bet ir ieškoti tokios veikos, kuri man būtų vertinga ir prasminga, nuolat vertinti – ar gyvenu taip, kaip noriu.

Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Mokymasis negali sustoti – kad ir kur studijuotum ar dirbtum. Šiuo metu visose veiklų srityse žinios per daug greitai keičiasi – nežinoti, reiškia atsilikti. Kiekvienas save gerbiantis specialistas turi rūpintis tuo, kad savo veikloje atstovautų tai, kas naujausia, inovatyviausia ir didelį dėmesį skirtų savo asmeninių bei profesinių kompetencijų stiprinimui.
Greičiausiai ne mokymo įstaigos atsakomybėje išmokyti – bet mokinio atsakomybėje mokytis.
Mokslai universitete iš tiesų tapo tik pradžia to, ką vis dar tenka mokytis jį baigus. Kartais pagalvoju, kad jei taip būčiau mokiusis universitete, kiek tenka dabar studijuoti, greičiausiai būčiau buvusi pati uoliausia studentė.
Darbo patirtis skirtingose pozicijose bei skirtingose veiklos srityse tik paskatino nesustoti domėtis profesiniu tobulėjimu. Svarbu domėtis savo srities inovacijomis, naujausiais tyrimais ar darbo metodais, kelti sau iššūkius planuojant darbinę veiklą ir taip tobulėti. Ir dar daugiau – mano manymu, tikrasis tobulėjimas galimas tik tarpdisciplininiame požiūryje – svarbu ne dirbti šalia, o dirbti kartu. Mes organizuojame kvalifikacijos kėlimo veiklas, mentorystės programas įvairių patyrimų ir profesijų žmonėms, kurių metu siekiama situacijas analizuoti neapsiribojant vien psichologiniu požiūriu. Ugdymo įstaigose vedame seminarus kartu su spec. pedagogais, logopedais, soc. darbuotojais, o kartais pristatome vadybinius ar marketinginius aspektus. Verslas ne išimtis, čia vykstantys pokyčiai dažnai apima kelis įmonės veiklos aspektus – pavyzdžiui, kad ir žmogiškųjų resursų valdymo aspektai turi derėti su numatomais pokyčiais įmonėje IT srityje ir prireikia ne vien psichologijos, vadybos žinių, bet ir IT specialistų, finansininko konsultacijų. Skirtingų specialistų susivienijimas sprendžiant situacijas visuomet pranašesnis. Juk nei viena veikla nevyksta vakuume.

Ką veikiate šiuo metu?
Prieš šešis metus kartu su kolege įkūrėme VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupę”. Stipriausios mūsų komandos kompetencijos – psichologijos žinios bei įgūdžiai. Nuo to mes pradėjome. Dabar mūsų komandą sudaro įvairių sričių specialistai, kas kartą susivienijantys naujiems iššūkiams. Veiklą vykdome trijose srityse: paslaugos verslui, paslaugos ugdymo įstaigoms ir projektinės veiklos. Vedame mokymus, atliekame atrankas, tyrimus, ruošiame bei vykdome projektus. Esu VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupės” direktorė.

Ar tam, ką dirbate šiuo metu, reikėjo drąsos? Ir iš kur jos sėmėtės, jeigu taip?
Kai vienam draugui džiaugsmingai pranešiau, kad kursiu savo įmonę, jis manęs rimtu balsu paklausė: „Tu gerai pagalvojai?”. Tuo metu nustebau – kodėl jis nesidžiaugia? Dabar to klausimo svorį suprantu ir aš. Mačiau tiek pat daug besikuriančių, kiek ir uždarančių savo verslus.
Mano manymu, psichologo paslaugos išlieka „prabangos preke”, neretai turinčia save apginti – įrodinėti paslaugos reikalingumą, naudą bei kokybę, kaštų sąsajas su planuojamu kliento veiklos efektyvumu ir pan. Kitaip tariant, kuomet produktas yra paslauga, pardavimas tampa kiek apsunkintas. Apie paslaugos kokybę klientas gali pasakyti tik ją išbandęs. Todėl, verčiantis tokia veikla, nepakanka vien tik gerai išmanyti profesinius dalykus.
Dabar galvoju, kad apsispręsti kurti socialinį verslą Lietuvoje buvo akiplėšiškai drąsu. Tačiau tuo metu mano darbinė veikla tapo puikiu motyvatoriumi – davusiu aiškiai suprasti, kam aš tikrai nenoriu skirti savo jėgų bei laiko. Tuo metu dirbau stambioje Lietuvos įmonėje, personalo skyriuje, žadančiame gražias karjeros galimybes, bet puoselėjusi man svetimas vertybes ir man nepriimtiną darbo organizavimo būdą. Nepaisant to, tai tapo pačia vertingiausia praktika ir geriausia priežastim viską pakeisti.
Todėl vieną dieną atsisėdau prie balto lapo ir pergalvojau ką aš norėčiau dirbti, ką galiu dirbti ir kaip įsivaizduoju savo tolimesnę profesinę veiklą. Didžioji dalis tą dieną išskirtų veiklų vykdomos ir dabar, tik, žinoma, turinčios kitokias apimtis, priemones ir planus.
Tiesą sakant tuo metu išeidama iš darbo drąsiai tikrai nesijaučiau. Juk nežinojau, kaip viskas klostysis. Bet optimizmo netrūko – įkalbėjau kolegę prisidėti prie mano pirminių idėjų realizavimo ir taip įkūrime savo įmonę. Man pasisekė, kad artimieji, turėdami verslo kūrimo patirtį, mane paskatino ir palaikė siekiant savo tikslų. Suprato mano pasirinkimą ir šeima. Todėl turėjau puikias sąlygas – mane supo manimi tikintys žmonės.

Ar studijos VDU galėjo prisidėti prie dabartinės Jūsų karjeros? Jeigu taip, tai kokiu būdu?
Tikrai taip. Studijos prisidėjo prie dabartinės mano veiklos. Studijuodama universitete sutikau savo srities profesionalų, kuriuos ir šiandien prisimenu. Iš tiesų universitetas ir dabar, praėjus dešimt metų nuo jo baigimo, nėra man svetimas. Malonu čia sugrįžti.
Man psichologijos mokslai daugiau uždavė klausimų, nei pateikė atsakymų. Tai paskatino aktyviai domėtis tiek psichologijos mokslo naujovėmis, tiek praktiniu pritaikymu. Kita vertus, pradėjus dirbti norėjosi sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, todėl ir dabartinėje savo veikloje pasirinkome tokias veiklos sritis: kvalifikacijos kėlimas praktikams, metodinių priemonių ruošimas, mentorystės programos, metodinės konsultacijos specialistams.

Ko palinkėtumėt studijas VDU pasirinkusiam jaunuoliui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jo laukia?
Palinkėčiau nepramiegoti geriausio gyvenime laiko. Naudotis visomis galimybėmis ir išlikti aktyviu mokslo bei studentų bendruomenės nariu.
Mažiau klausyti, o daugiau girdėti, skaityti ir patirti. Ir turbūt svarbiausia – žinoti, koks tavo „kelionės” tikslas. Aktyviai veikti siekiant profesinių tikslų – tuomet atsiranda visai kitoks požiūris į teoriją bei kitoks žinių poreikis.

Kalbėjosi Raimonda Petrolienė