Lietuviškoje viešojoje erdvėje yra ne vienas ir ne du tabu… Nors LR Konstitucijos 25 straipsnyje teigiama, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“.

Ilga citata. Bet tik tam, kad pabrėžtų visų mūsų teisę į įsitikinimų ir žodžio laisvę. Taip ir turėtų būti laisvoje visuomenėje ir demokratinėje valstybėje. Tik nebūtinai taip yra. O kad taip nebūtų, tam dažnai prisidengiama politiniu korektiškumu.

Tarp tokių tabu temų yra įvairiausių mažumų klausimai, nes tautiečiai, anaiptol, didesne tolerancija joms nepasižymi. Ir visuotiniame Europos Sąjungos narių susirinkime už tokią (ne)toleranciją niekas nepagirtų. Toliau tame sąraše yra kaimyninės ir nekaimyninės šalys, kur apie santykius su vienomis priimta kalbėti tik gerai, o su kitomis dažnai tik blogai.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algis-krupavicius-apie-tabu-ir-apie-2-5-proc-salies-gynybai.d?id=81643187