Aurelija Stelmokienė. Būti ar nebūti bosu(-e): ar laimė ir karjera yra suderinami?
Lietuvoje atlikta Europos socialinio tyrimo apklausa atskleidė, jog šalyje vadovaujantys darbuotojai yra laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu nei nevadovaujantys. Šie asmeninės gerovės skirtumai tarp hierarchiškai skirtingas pareigas užimančių darbuotojų grupių pastebimi ir visoje Europoje. Vis dėlto, boso pozicija reikalauja ir nemažai psichinės bei fizinės sveikatos.
Žiniasklaidoje vadovaujamas darbas dažnai pristatomas kaip svajonių karjera, siekiamybė, raktas į laimę ir pan. Ši stereotipinė nuostata atsispindi ir praktikoje. Vyresniųjų klasių moksleiviai, galvodami apie ateitį, save įsivaizduoja mažų mažiausiai kaip vidurinės grandies vadovus. Darbuotojai organizacijoje taip pat ieško galimybių pasiekti vadovo poziciją, nes juk „blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu“. Ir tai ne tik dėl finansinio atlygio. Prestižas, galia, įtaka ir gausūs socialiniai ryšiai, siejami su vadovaujamu darbu, turėtų taip pat patenkinti pagrindinius psichologinius asmens poreikius: kompetencijos, autonomijos ir susietumo.
Geriausių bakalauro baigiamųjų darbų, kuriuose analizuoti EST duomenys, konkursas
Europos socialinį tyrimą (toliau – EST, angl. European Social Survey (ESS)) Lietuvoje įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų grupė skelbia studentų geriausių bakalauro baigiamųjų darbų, kuriuose analizuoti EST duomenys, konkursą
Spalio 10 d. – Pasaulinė psichikos sveikatos diena
Šiais metais Pasaulinė psichikos sveikatos diena minima tuo metu, kai dėl COVID-19 pandemijos mūsų kasdienis gyvenimas labai pasikeitė. Pastarieji mėnesiai atnešė daug iššūkių: sveikatos priežiūros darbuotojams, teikiant paslaugas sunkiomis aplinkybėmis; studentams, prisitaikant prie nuotolinio mokymosi; darbuotojams – nesaugumas dėl darbo bei darbo iš namų iššūkiai; žmonėms, turintiems psichikos sveikatos problemų, patiriant didesnę socialinę izoliaciją nei anksčiau.
Atsižvelgiant į ankstesnę nepaprastųjų situacijų patirtį, tikimasi, kad ateinančiais metais psichikos sveikatos ir psichosocialinės paramos poreikis iš esmės padidės. Investicijos į psichikos sveikatos programas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, kurios jau daugelį metų kenčia nuo nepakankamo finansavimo, dabar yra svarbesnės nei bet kada anksčiau, praneša Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).
Šaltinis: https://www.who.int/campaigns/world-mental-health-day/world-mental-health-day-2020
Psichologinė pagalba VDU
VDU Psichologijos klinikos misija – siekti universiteto akademinės bendruomenės psichologinės gerovės užtikrinimo ir puoselėjimo bei socialiai atsakingo universiteto vystymo, remiantis gerąja analogiškų padalinių kituose Lietuvos ir užsienio universitetuose patirtimi bei mokslu grįsta praktika.
VDU Psichologijos klinika siūlo pagalbą VDU studentams, išgyvenantiems įvairius psichologinius sunkumus. Psichologijos klinikoje teikiamos įvairios (nemokamos) psichologinės pagalbos formos:
- Individualios psichologo konsultacijos (lietuvių, anglų, rusų kalbomis):
- susitikus su psichologu gyvai konsultavimo kabinete;
- anonimiškai el. laiškais specialioje elektroninio konsultavimo sistemoje;
- nuotoliniu būdu, naudojant aukštus saugumo standartus atitinkančią nuotolinio konsultavimo platformą (doxy.me).
- Porų psichologinis konsultavimas (nauja paslauga nuo 2020 m. rugsėjo, jei bent vienas iš poros yra VDU studentas);
- Psichologinis konsultavimas darbo ir karjeros klausimais (paslauga skirta studentams, susiduriantiems su sunkumais darbe ar karjeros rūpesčiais);
- Asmenybės augimo grupės (skirtos vidinio pasaulio vystymui tiems studentams, kurie motyvuoti gilintis į save ir kitus);
- Individualūs ir grupiniai relaksacijos (atsipalaidavimo) mokymai, taikant progresuojančią raumenų relaksaciją (PRR);
- Kompiuterinė „Asmeninių pokyčių programa“ (studentams, kurie susiduria su iššūkiais, sunkumais ar nori kažką keisti savo gyvenime);
- Mokymai ir seminarai psichikos sveikatos stiprinimo temomis.
VDU Psichologijos klinika
Jonavos g. 66 – 326/327
Tel.: 8-37-327-825
El. paštas: psichologijos.klinika@vdu.lt
Interneto puslapis: https://psichologijosklinika.vdu.lt/
Nuotoliniai metodologiniai mokymai „EUROPOS STATISTIKOS DIENA SU EST“
Spalio 20 d., minint Europos statistikos dieną, organizuojami nuotoliniai metodologiniai mokymai „EUROPOS STATISTIKOS DIENA SU EST“.
Mokymų dalyviai bus supažindinti su Europos socialinio tyrimo (EST) metodologija ir duomenų paruošimu analizei; bus demostruojama, kaip atlikti koreliacinę statistinę analizę, pasitelkiant SPSS programinės įrangos paketą ir EST statistinės analizės įrankį (ESS Cumulative Data Wizard).
Mokymai skirti pradedantiesiems ir šiek tiek pažengusiems statistinėje analizėje socialinių mokslų atstovams bei EST duomenų vartotojams.
Mokymus ves dr. Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva ir dr. Apolonijus Žilys. Mokymų metu taip pat bus pateiktos užsienio ekspertų Simon Parker ir Alun Humphrey įžvalgos.
Daugiau informacijos KVIETIME
VIETŲ SKAIČIUS RIBOTAS.
BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA: https://forms.gle/xf4ZuX6zJDjarqQb9
Kviečiame dalyvauti!
Fotomenininkės Kristinos Valasevičienės fotografijų paroda EQUILIBRIA (PUSIAUSVYROS)
VDU Socialinių mokslų fakulteto (Jonavos g. 66) III aukšto erdvėse pristatoma fotomenininkės Kristinos Valasevičienės fotografijų paroda EQUILIBRIA (PUSIAUSVYROS).
Fotomenininkė Kristina Valasevičienė fotografuoja apie 15 metų. Ji yra prisidėjusi prie Kauno fotoklubo įkūrimo, keletą metų vadovavusi klubui. Nuo 2010 metų dalyvauja įvairiose bendrose Kauno fotoklubo ir kitų fotografų bendruomenių darbų parodose. Nuo 2012 metų rengia asmenines fotografijų parodas. Yra dalyvavusi ne viename tarptautiniame fotografijų konkurse Lietuvoje ir užsienyje.
Kristinos Valasevičienės EQUILIBRIA parodos aprašymas
Nuotraukos:
cof
Seminaras „RETURNING – REMITTING: Social Remittances in Lithuania, Poland and Croatia“
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centras kviečia Jus į seminarą „RETURNING – REMITTING: Social Remittances in Lithuania, Poland and Croatia“, kuris organizuojamas įgyvendinant projektą „(Re)migrantų socialinės perlaidos visuomenės gerovės augimui: iššūkiai ir patirtys lyginamojoje perspektyvoje“ (REMIT).
Lietuva ir kitos posocialistinės šalys kaip Lenkija ir Kroatija dėl masinės emigracijos yra netekę ženklios dalies savo gyventojų. Dažniausiai išvyksta jauni, išsilavinę ir ekonomiškai aktyvūs žmonės, tad kilmės šalys kenčia dėl mažėjančios darbo jėgos, protų nutekėjimo, visuomenės senėjimo ir pan. Visgi pastarąjį dešimtmetį vėl atkreipiamas dėmesys į pozityvų (re)migrantų vaidmenį kilmės šalių gyvenime. Tyrimai rodo, kad kai kurie išvykę nusprendžia grįžti į savo kilmės šalis ir grįžta ne tik turėdami didesnius finansinius išteklius, bet ir vertingą žmogiškąjį kapitalą, progresyvų mąstymą, novatoriškas idėjas ir liberalesnes pažiūras. Projektas REMIT siekia kompleksiškai ištirti (re)migrantų socialinių perlaidų poveikį savo kilmės šalių visuomenės gerovės augimui analizuojant jų raišką, iššūkius ir įgyvendinimo patirtis lyginamojoje posocialistinių šalių perspektyvoje.
Šis projekto tarptautinis mokslinis seminaras skirtas pasidalinti kai kuriomis išankstinėmis išvadomis, gautomis iš interviu su grįžusiaisiais. Vienas iš šio renginio tikslų – šalių, įtrauktų į projektą, palyginimas. Diskusijos bus pagrįstos keturiais projekto komandos narių pranešimais.
Detalesnė renginio programa – prisegtuke.
Renginio vieta: Nuotoliniu būdu per Adobe Connect vaizdo konferencijų įrankį. Nuorodą į renginį gaus tik užsiregistravę dalyviai.
Registracijos forma:
https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfB7NCznDNg8PVbACHUbaT5zMNghsBsJTicMyRgFd4Wl7CQZg/viewform
Renginys vyks anglų kalba
Mokslo projektas ,,(Re)migrantų socialinės perlaidos visuomenės gerovės augimui: iššūkiai ir patirtys lyginamojoje perspektyvoje“ Nr. S-GEV-20-7, vykdomas pagal konkursinę Lietuvos mokslo tarybos prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Gerovės visuomenė“, finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos lėšomis.
Darboholizmas ar priklausomybė nuo darbo – kaip atskirti?
Pastaraisiais keliais dešimtmečiais darbui skiriamų valandų skaičius nuosekliai didėjo. Jei 44 valandų savaitė XX amžiaus pabaigoje atrodė standartinė, tai antrąjį XXI a. dešimtmetį darbui skiriamo laiko riba gerokai pasislinko: daugelyje šalių dirbama jau ir 50–60 valandų per savaitę. „Riba tarp darbinės veiklos ir asmeninio gyvenimo nyksta, darbas apima vis daugiau gyvenimo sričių ir tampa vis svarbesnė jo dalis. Todėl nenuostabu, jog daugėja tokių atvejų, kai natūralus asmens poreikis dirbti perauga į nekontroliuojamą elgesį. Tokio elgesio mastui plečiantis išsamus jo pažinimas tampa ypač aktualus ir reikalingas“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos studijų doktorantė Modesta Morkevičiūtė.
Karjeros idealizavimas
VDU psichologijos profesorė Auksė Endriulaitienė pasakoja, kad mokslinėje literatūroje dažnai aprašomos neigiamos perdėto darbo pasekmės individualiu bei socialiniu lygmenimis. Tačiau visuomenėje ir populiariojoje spaudoje asmens polinkis per daug dirbti vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Sovietiniu periodu besiformavusios, šiandieninėje visuomenėje vyrauja tos pačios žavėjimosi daug ir sunkiai dirbančiu žmogumi tradicijos. „Darbas ir profesiniai pasiekimai daugelyje kultūrų išlieka vienu svarbiausių savęs ir kitų vertinimo bei suvokimo kriterijų. Todėl neretai žavimasi net ne dirbančiu, o visiškai save darbui aukojančiu žmogumi, o karjeros laiptais kopiantis, daug ir sunkiai dirbantis specialistas tampa pagarbą ir susižavėjimą keliančiu vakarietiško pasaulio simboliu“, – pasakoja prof. dr. A. Endriulaitienė.
Dokt. M. Morkevičiūtė teigia, kad prieštaringą polinkio per daug dirbti vertinimą lemia ir tai, jog visuomenė nėra pilnai su juo susipažinusi. „Dėl žinių trūkumo, probleminis polinkis daug dirbti taip ir lieka neatpažintas. Bėda ta, jog negebėdami atpažinti probleminio elgesio, rizikos grupėje esantys asmenys retai kreipiasi pagalbos, arba kreipiasi tada, kai susiduria su rimtomis įsisenėjusios fizinėmis ir psichologinėmis problemomis, kurios yra sunkiai gydomos“, – atskleidžia doktorantė ir priduria, kad probleminis elgesys gali būti atpažintas tik tada, kai yra teisingai suprantamas, o tai priklauso nuo to, kiek turime tokiam supratimui reikalingos informacijos.
Savęs – tik kaip darbuotojo suvokimas
Mokslininkų teigimu, svarbiausia patologinį elgesį atskirti nuo kasdieninio, nepatologinio su darbu susijusio elgesio. „Šiuo metu polinkiui per daug dirbti įvardinti dažniausiai naudojami du terminai – „darboholizmas“ arba „priklausomybė nuo darbo“. Abu jie paprastai vartojami kaip sinonimai. Kita vertus, remiantis naujausiomis mokslininkų įžvalgomis, nors tiek darboholizmas, tiek priklausomybė nuo darbo turi tam tikrų panašumų, tačiau, iš esmės, abu jie nurodo du skirtingus reiškinius. Mokslininkai pažymi, jog darboholizmui ir priklausomybei nuo darbo būdingi du bendri požymiai – nekontroliuojamas potraukis darbui (kuomet darbas dominuoja asmens mintyse) ir pernelyg didelis (ilgas/intensyvus) darbas. Vis dėlto, svarbu pastebėti, jog abu minėtieji aspektai yra esminiai darboholizmo, bet ne priklausomybės nuo darbo komponentai, mat priklausomybė nuo darbo yra opesnis ir platesnis psichologinis reiškinys“, – konstatuoja psichologijos studijų doktorantė M. Morkevičiūtė.
Pasak VDU psichologių, vienintelis mokslininkų siūlomas būdas nustatyti, ar su darbu susijusį elgesį galima vadinti priklausomybe, yra pastarojo vertinimas pagal septynis visoms priklausomybėms būdingus simptomus: (1) veikla turi dominuoti asmens mąstyme ir elgesyje; (2) su darbu susijusi veikla turi kontroliuoti asmens nuotaiką; (3) norint pasiekti palengvėjimą ar išvengti nemalonių pojūčių, asmuo jaučia poreikį didinti su darbu susijusios veiklos apimtis; (4) nutraukus su darbu susijusią veiklą asmeniui kyla nemalonūs jausmai; (5) vardan darbo asmuo ima aukoti kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, santykius su partneriu(-e), socialinę veiklą ir kt.; (6) asmuo susiduria su nesėkmingais bandymais kontroliuoti dirbant praleistų valandų skaičių ir vis grįžta prie intensyvaus bei ilgo darbo po bandymo nutraukti tokį elgesį; ir (7) dėl su darbu susijusio elgesio asmuo tiesiogiai ir/ar netiesiogiai patiria žalingas, negatyvias pasekmes.
„Reikia atsižvelgti ir į laikinumo aspektą. Su darbu susijusio elgesio priskyrimas priklausomybių grupei taip pat priklauso nuo tokio elgesio trukmės. Visiems pasitaiko laikotarpių, kuomet dažnas ir intensyvus darbas yra būtinas, reikalingas ar neišvengiamas. Tačiau trumpai besitęsiantis elgesys nenurodo priklausomybės. Elgesys turi trukti bent 12 mėnesių, kad būtų laikomas priklausomybe“, – tikina VDU psichologijos studijų dokt. M. Morkevičiūtė.
Darboholikas ar priklausomas nuo darbo?
Prof. dr. A. Endriulaitienė papildo, kad apibendrinant galima teigti, jog priklausomybė nuo darbo reiškia patologinį, visapusiškai asmens sveikatai ir gerovei žalingą elgesį, tuo tarpu darboholizmas yra nebūtinai žalingas ir neigiamas pasekmes lemiantis reiškinys, dažniausiai apibūdinantis trumpai trunkantį kasdieninį su darbu susijusį elgesį, kuris, keičiantis aplinkybėms, pasikeičia savaime. „Reikia pripažinti, jog nuo pat domėjimosi pernelyg ilgu, dažnu ir intensyviu darbu pradžios stebimas šio reiškinio chaotiškumas, kurį lemia gana paviršutiniškas „darboholizmo“ ir „priklausomybės nuo darbo“ terminų vartojimas. Vis dėlto, svarbu suprasti, jog nors nuo darbo priklausomi asmenys nuolat galvoja apie darbą ir dirba pernelyg daug, tačiau ne visi apie darbą galvojantys ir labai daug dirbantys iš tiesų gali būti laikomi nuo jo priklausomais“, – teigia VDU psichologė. Mokslininkių teigimu, esama konkrečių klinikinių simptomų, tikrą priklausomybę padedančių atskirti nuo darboholizmo, o siekdami aiškumo ir kuo tikslesnio patologinio elgesio atpažinimo, turėtume susipažinti su naujausiomis šios srities mokslinėmis žiniomis ir rinktis atsakingą terminų vartojimą.
Sveikiname Mokytojo dienos proga!
Dr. J. Misiūnienė: vaikų gabumams skleistis vis dar trukdo daug mitų
„Jeigu kurio nors vieno ar kelių mokyklinių dalykų programa yra per lengva ir nekelianti kognityvinio iššūkio vaikui, vadinasi – ji neskatina vaiko tobulėti, nepatenkina jo smalsumo, gniuždo mokymosi motyvaciją ir nesudaro sąlygų įgyti naujų žinių bei mokėjimų“, – teigia psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja ir tarptautinės Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programos psichologė dr. Jurga Misiūnienė.
Startuojanti tarptautinė Lietuvos ir Izraelio vaikų ugdymo programa „Gifted“, kurią Lietuvoje VDU organizuoja kartu su partneriais Ron Vardi centru ir „IP Capital Group“, yra puiki proga pakalbėti apie ugdymą Lietuvoje. Kokie mitai vis dar gaubia gabių vaikų mokymąsi? Kuo šie vaikai išsiskiria ir kokių sąlygų jiems reikia? Kokiais būdais jiems geriausiai sekasi mokytis?
Pradėkime nuo esminio dalyko – kas yra gabus vaikas? Ar šis terminas apskritai teisingas?
Gabus yra tas vaikas, kurio loginis mąstymas, gebėjimas samprotauti, mokytis iš savo patirties ir ją pritaikyti naujose situacijose yra aukštesnis nei jo bendraamžių. Tai terminas, akcentuojantis ne tiek turimų žinių lygį, kiek aukštesnį potencialą įgyti žinias ir jas panaudoti. Sėkmingu atveju, gabus vaikas žino daugiau nei kiti, tačiau galima situacija, kai gabus vaikas iš kitų išsiskiria tik galimybe išmokti daugiau ir greičiau, bet jos nerealizuoja ir todėl žino tiek pat ar net mažiau nei mažiau gabūs bendraamžiai.
Toks terminas yra naudingas tuo, kad jis leidžia palyginti vaikus pagal jų potencialą mokytis ir išmokti vienos ar kelių veiklų bei pasiekti jose meistriškumą. Taigi, vienoje ar keliose veiklose jie gali ne tik greičiau, bet ir daugiau. Kiek bendraamžių vaikas turi pralenkti, kad jis būtų priskirtas gabiųjų grupei, priklauso nuo požiūrio. Lietuvoje šis vertinimas yra gana griežtas, dažniausiai kalbame apie 2-5 proc. gabiausių.
Dažnai žmonės gabumus įsivaizduoja kaip tai, kas yra įgimta. Ar pagal šią sampratą vaikas, kuris prie gabiųjų nebuvo priskiriamas, po kurio laiko gali patekti į jų gretas ir atvirkščiai?
Tikrai taip, nes pati gabumo sąvoka yra lyginamoji. Čia svarbus ir susitarimo aspektas – mes susitariame, kiek procentų vaikų laikysime gabiais. Pavyzdžiui, vienoje šalyje, mokykloje ar programoje vaikas yra laikomas gabiu, o persikėlus į kitą, jis jau gali nebebūti priskiriamas prie gabiųjų. Vaiko potencialas nesikeičia, keičiasi tik lyginamoji grupė ir kontekstas. Todėl ir terminas ,,gabus“ įgyja prasmę tik tada, kai jį papildome sąlyga: lyginant su kuo?
Potencialas yra labiau įgimtas, tačiau žmogus auga, jo kūnas, įskaitant smegenis, bręsta, tad su amžiumi keičiasi ir gebėjimas samprotauti. Suaugystėje ateina laikas, kai smegenų funkcionavimas ima silpti, o tuo pačiu menksta ir įgimti intelektiniai gebėjimai. Šis intelekto tipas vadinamas lanksčiuoju arba fluidiniu, o su žiniomis labiau siejamas kristalizuotas arba tvirtasis intelektas. Vaikui augant žinių vis daugėja, kristalizuotas intelektas pasiekia savo piką, ir vyresniame amžiuje išlieka stabilus ir gali netgi augti, jei mokomės visą gyvenimą.
Labai tikėtina, kad nepakankamai skatinančioje akademinėje aplinkoje augantis gabus vaikas neužaugs gabiu suaugusiuoju. Ir priešingai, vaikas, kuris mokykliniais metais pagal savo potencialą nepatenka tarp 2-5 procentų gabiausių, bet kuris labai stengiasi mokytis ir turi stimuliuojančią aplinką, pasiekęs brandą gali turėti aukštą kristalizuotą intelektą ir tapti gabiu suaugusiuoju. Taigi vaiko gabumų atpažinimas yra svarbus ne tam, kad vaiką pavadintume gabiu, o tam, kad suprastume, kokia aplinka reikalinga vaikui, kad šis realizuotų visą savo turimą potencialą.
Kokius poreikius turi gabūs vaikai? Ar Lietuvoje gebame juos atpažinti?
Visų pirma, jie turi tuos pačius poreikius, kaip ir kiti vaikai: augti saugioje, skatinančioje ir priimančioje aplinkoje tiek namie, tiek mokykloje, tiek visuomenėje. Mokymosi kontekste tai reikštų, jog gabūs vaikai, kaip ir visi kiti vaikai, turi poreikį gauti kokybišką ir jų gebėjimų lygį atitinkantį ugdymą. Dažnai prisimename vaikus, kurių mokymosi gebėjimai yra žemesni negu vidutiniai, ir ten suprantame, kad reikia sukurti jiems pritaikytą aplinką. Kai kalbame apie gabiuosius, tą patį pripažinti tampa lygiai tiek pat svarbu.
Nuoširdžiai pritariu Švietimo įstatymo nuostatai, kad visi vaikai turi teisę gauti kokybišką ir jų poreikius atitinkantį švietimą. Jeigu kurio nors vieno ar kelių mokyklinių dalykų programa yra per lengva ir nekelianti kognityvinio iššūkio vaikui, vadinasi – ji neskatina vaiko poreikio tobulėti, nepatenkina jo smalsumo, gniuždo mokymosi motyvaciją ir nesudaro sąlygų įgyti naujų žinių bei mokėjimų. Tokia aplinka neskatina vaiko realizuoti turimo potencialo mokymosi veikloje. Dažnai turime pasekmę – gabius vaikus, kurių pasiekimų lygis yra žemas, jie nemėgsta mokyklos, pradeda netinkamai elgtis.
Gabiems vaikams, kaip ir kitiems, svarbi priimanti ir saugi aplinka. Tik tada, kai mokytojai, bendraklasiai ir tėvai pripažįsta ir vertina gabaus vaiko galimybes mokytis greičiau ir giliau, jis jaučiasi priimtas ir saugus. Gabumams skleistis vis dar trukdo daugybė mitų ir neigiamų nuostatų. Pavyzdžiui, kad gabūs vaikai jau yra apdovanoti, tad jie ir be suaugusiųjų pagalbos gali daug pasiekti. Šią klaidą dažnai daro mokytojai. Švietimo sistemoje dirbančių specialistų, tarp jų ir psichologų, pareiga – padėti gabiam vaikui tinkamai realizuoti savo potencialą, jį puoselėti ir neprarasti susidomėjimo.
Taip pat nemažiau žalingas gali būti lūkestis, kad jei vaikas yra gabus, tai jis lenkia kitus vaikus visose srityse. Tačiau mokymuisi gabus vaikas savo emocine, socialine ir fizine branda gali nė kiek nesiskirti nuo bendraamžių. Tokią klaidą dažnai daro tėvai. Gabiam vaikui labai svarbu ir tai, ką apie jį galvoja jo bendraklasiai: gabus vaikas gerai jausis ir savo galimybes maksimaliai realizuos tik toje aplinkoje, kur gabumai jam netrukdys draugauti. Patyčios dėl aukštų pasiekimų, nenoras draugauti – tai natūralios priežastys, dėl kurių gabūs mokiniai, ypač paaugliai, renkasi draugus, o ne mokslą.
Lietuvoje jau beveik 20 metų nuolatos kalbama apie akademinei veiklai gabių vaikų atpažinimo problemą. Per šį laiką daug kas jau yra nuveikta. Yra pripažįstama, kad gabumams atpažinti yra labai svarbu įvertinti ne tik vaiko turimas žinias, bet ir jo intelektinius gebėjimus. Tačiau tam mums vis dar trūksta tinkamai parengtų ir specialistams prieinamų instrumentų. Gabumų atpažinimas vis dar vyksta epizodiškai, dažnai priklauso nuo konkrečios mokyklos, centro ar net asmeninių iniciatyvų. Trūksta sistemos ir aiškumo.
Kokie galimi patarimai tėvams, kurie augina vaiką su įgimtais gebėjimais?
Tėvai pirmiausia pastebi vaiko smalsumą, įgimtą jaudrumą. Žinoma, visi vaikai smalsūs, tačiau gabūs vaikai išsiskiria smalsumu intelektualiai veiklai, dega noru viską sužinoti, o jų ryžtas imtis tam tikrų veiklų labai ryškus. Tėvai gana anksti pamato šį smalsumą ir ima galvoti, jog jų vaikas galimai gabus. Todėl tėvai dar ankstyvame amžiuje vaikui gali padėti patekti į tokią aplinką, kuri skatintų toliau domėtis. Tokią įvairią aplinką, kurioje vaikas gali daug ką tyrinėti, pačiupinėti ir išbandyti. Kuo daugiau įvairių žinių jis įgyja, tuo lengviau jam bus atrasti vietas, kur yra jo stiprioji pusė. Kaip kitaip sužinoti jo gabumus, jei jis užsiims tik viena veikla. Tėvai labai dažnai tai ir daro – ieško būrelių, papildomo ugdymo programų, priemonių, kurios reikalingos vaikui. Nepamirškime ir padrąsinimo, domėjimosi ta pačia veikla bei emocinio palaikymo. Tačiau suklystama, kuomet koncentruojamasi tik į vienintelę veiklą pamirštant visas kitas.
Patarčiau tėvams rūpintis visapusišku vaiko ugdymu: ne tik intelektine, bet ir fizine, socialine, emocine branda. Tai reiškia, kad auginant gabų vaiką negalima susikoncentruoti vien tik ties jo galiomis ir visą laiką skirti jų stiprinimui. Kuo vaikas mažesnis, tuo svarbiau rūpintis jo fizine sveikata – tinkamu dienos režimu, pakankamai laiko skirti miegui ir laisvalaikiui. Nepriklausomai nuo amžiaus, gabų vaiką reikia skatinti bendrauti su bendraamžiais ir lavinti jo socialinius įgūdžius. Gabiam vaikui gali būti labai sunku atpažinti ir tinkamai valdyti savo patiriamas emocijas, tad emocinis ugdymas yra labai svarbi vaiko raidos sritis, kuri padės gabiam vaikui tapti sėkmingu suaugusiuoju. Jis turi turėti laiko sportui, draugystei, lygiai taip pat poilsiui – vaiko negalima perkrauti jo stipriąja veikla.
Antras patarimas tėvams – reikėtų stengtis atsiriboti nuo savo pačių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir pasistengti kiek įmanoma geriau išgirsti, ko nori ir ką geba vaikas. Tai sumažintų tikimybę kada nors susidurti su dilema: ,,Nežinau, ką daryti: mano vaikas yra gabus, bet jis nenori mokytis“.
Ar galima teigti, jog gabūs vaikai pasižymi didesniu jautrumu aplinkai? Su kokiais didžiausiais iššūkiais jie susiduria?
Gabiems vaikams dažnai yra būdingas padidintas jaudrumas. Pasak psichologo Kazimiero Dąbrowskio, padidintas jaudrumas – tai sustiprintas fiziologinis dirgiklių suvokimas, kurį sukelia padidėjęs neuronų jautrumas. Kuo jis didesnis, tuo intensyvesnis gyvenimas. Jaudrumas gali pasireikšti 5 srityse: jis gali būti psichomotorinis, jutiminis, vaizduotės, intelektinis ir emocinis.
Psichomotorinis jaudrumas pasireiškia padidintu vaiko judrumu. Pavyzdžiui, gabiam vaikui yra ganėtinai sunku nusėdėti kėdėje. Dėl šios priežasties pasigirsta perspėjimų, jog gabūs vaikai gali būti per greitai ir nepagrįstai pradedami vadinti hiperaktyviais.
Jutiminį jaudrumą turintys vaikai ypač stipriai jaučia fizinius aplinkos dirgiklius ir į juos jautriai reaguoja – greitai pavargsta nuo triukšmo ar ryškios šviesos klasėje. Jaudrią vaizduotę turintys vaikai linkę į fantazijas, o intelektualiai jaudriems vaikams būdingas didelis intelektinis smalsumas: jie nori viską žinoti, negali pakęsti rutiniškų užduočių arba, atradę jiems įdomią užduotį, negali nuo jos atsitraukti tol, kol neras sprendimo.
Gabūs vaikai stipriai emociškai reaguoja į situacijas: jie giliai liūdi ir stipriai džiaugiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Dėl to dažnai pastebime, jog gabūs vaikai nerimauja dėl pasaulyje egzistuojančių neteisybių ar globalinių problemų. Jie taip pat linkę į perfekcionizmą ir gali giliai sielotis dėl savo klaidų. Suaugusieji turi rūpintis vaikų emocine sveikata – mokyti suprasti savo emocijas, mokyti jas išreikšti tinkamai. Tai ypač svarbu ankstyvame amžiuje.
Vytauto Didžiojo universitetas yra vienas iš Lietuvos ir Izraelio ugdymo programos vaikams „Gifted“ steigėjų. Kuo ši ugdymo programa išskirtinė? Kaip vykdoma vaikų atranka?
Savaime vertingas yra šios programos nuoseklumas – sistemiškumas ir aiški procedūra, kaip gabūs vaikai yra atrenkami. Toliau vyksta nuoseklus perėjimas į šių vaikų ugdymą, kuris yra labai visapusiškas. Programoje daug dėmesio skiriama loginiam mąstymui, mokymo(-si) procesas grindžiamas gabių vaikų mokymosi ypatumais, jie mokomi mokytis savarankiškai ir komandose, integruojant įvairius mokomuosius dalykus.
„Gifted“ programa unikali tuo, kad ji jau išbandyta ne kartą ir vykdoma Izraelyje daugiau nei 3 dešimtmečius. Mums belieka pasinaudoti kolegų patirtimi ir ne aklai kopijuoti jų mokymo turinį, bet perimti esminius principus bei pritaikyti Lietuvos vaikams.
Lietuvoje susiklosčiusi praktika rodo, kad mokyklos dažniausiai gabius vaikus atpažįsta pagal pažymį, kai kuriose programose ryžtamasi vertinti intelektą, bet atrankoje integruoti asmenybinius ir psichologinius mokymosi aspektus mums sekasi sunkiai. Tuo tarpu atrankoje į ,,Gifted“ programą yra vadovaujamasi kompleksiniu požiūriu į gabumų įvertinimą – testavimo metu vertinami intelektiniai gebėjimai, stebimi mokymosi ypatumai, o pokalbio metu siekiama pažinti vaiko individualumą ir suprasti, ar programa atitinka jo mokymosi poreikius.
Atrankos procedūra yra sukurta ir patikrinta Izraelio partnerių. Ją vykdo tarptautinė specialistų komanda, kurią sudaro psichologai ir pedagogai iš Lietuvos ir Izraelio.
Kaip atrodo „Gifted“ programos mokymosi procesas?
Gabiems vaikams reikia ne tik užduočių, kurios iškeltų kognityvinį iššūkį ir patenkintų jų smalsumą. Jiems yra būdingi tam tikri mokymosi ypatumai. Pavyzdžiui, jie nemėgsta daug kartų kartoti medžiagą, nes geba išmokti po 1-2 pakartojimų. Tolesnis kartojimas jiems kelia nuobodulį ir susierzinimą bei mažina motyvaciją mokytis. Dažnas gabus vaikas atsakymą į klausimą žino greičiau, nei mokytojas jį baigia aiškinti kitiems. Jis skuba jį pateikti, net nepagalvodamas, kad nuolat atsakydamas pirmas ir dar nesulaukęs klausimo pabaigos, jis trukdo kitiems pagalvoti ir išmokti. Be to, žinodamas atsakymą, gabus vaikas nebūtinai aiškiai įsisąmonina, kaip jis tą atsakymą suskaičiavo. Dažnai, pateikęs atsakymą, vaikas praranda norą užduotį užbaigti, apipavidalinti taip, kad savo idėją galėtų pristatyti kitiems. Itin svarbu mokytis atskleisti savo mąstymo kelią, suteikti savo idėjoms baigtinę formą – tai labai dažnas gabių vaikų Achilo kulnas. Dar vienas ypatumas tas, kad gabūs vaikai dažnai mėgsta dirbti vieni, jiems sunku savo veiksmus derinti su kitais, todėl jiems sunkiau dirbti komandose.
Atsižvelgiant į šiuos ir kitus gabių mokinių mokymosi ypatumus ir yra sukurtas šios tarptautinės programos turinys. Ji ne tik siekia stiprinti gabių vaikų stipriąsias puses, bet ir atsižvelgia į panašius gabiems vaikams būdingus mokymosi ypatumus tam, kad gabūs vaikai išmoktų ir to, kas jiems sekasi sunkiau. Programa nesibaigia vien pamokų ciklu. Kiekvienas vaikas gauna grįžtamąjį ryšį iš savo mokytojo. Jie kartu analizuoja, kas sekasi geriau, kur reikėtų patobulėti. Mokytojas čia atlieka mentoriaus vaidmenį. Mokyklose tokios sąlygos ne visuomet gali būti sudarytos.
Studijas baigiančiųjų ir absolventų nuomonė apie studijas VDU
2020 m. birželio-liepos mėn. Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro, magistrantūros, vientisųjų ir profesinių studijų studentai dalyvavo studijas baigiančiųjų apklausoje (EXIT). Jie pareiškė nuomonę apie studijas, įvertino studijų praktikos kokybę, nurodė gebėjimus, kuriuos įgijo arba išplėtojo studijuojant. Respondentai įvardino, kas labiausiai patiko ir ko trūko studijuojant VDU. Apklausoje taip pat aiškintasi, kaip bendradarbiauta su baigiamojo darbo (meno projekto) vadovu, kaip vyko gynimo procedūra, kuo naudingi baigiamieji darbai (meno projektai) bei kaip būtų galima patobulinti jų rengimo ir gynimo procesus.
Tuo pačiu metu vykdytoje Absolventų apklausoje dalyvavo prieš metus (2019 m.) VDU studijas baigę studentai. Jie pareiškė savo nuomonę apie studijas ir pasirengimą profesinei veiklai.
Kviečiame susipažinti su apibendrintais VDU baigiančiųjų studijas (EXIT) ir absolventų apklausos rezultatais universiteto lygmeniu ir juos aptarti studijų programų komitetuose, fakultetų/akademijų bendruomenėse. Taip pat šiuos rezultatus kviečiame pasitelkti planuojant ir atliekant studijų programų tobulinimo veiklas – rengiant tobulinimo planus bei juos įgyvendinant.
