Piknike analizuos Europos socialinio tyrimo duomenis

Rugsėjo 29 d. 16 val. Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda kviečia į kasmetinį renginį „EST piknikas IV – 2022“.

Šių metų pikniko tema – „Kas aktualu Europai ir Lietuvai: EST duomenys“. Renginyje kviesime diskutuoti aktualiomis Europos socialinio tyrimo duomenimis paremtų mokslinių pranešimų temomis, aptarti, kuo jos svarbios Europos šalims ir Lietuvai bei pasivaišinti pikniko gėrybėmis.

Renginys vyks VDU Botanikos sode, Botanikos sodo konferencijų salėje (II aukšte), Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas.

Jei negalite atvykti, maloniai kviečiame jungtis nuotoliu MS Teams platformoje (prisijungimo nuorodą atsiųsime užsiregistravusiems dalyviams).

Išankstinė dalyvių registracija

Programa

Dalyvavimas nemokamas. Renginio dalyviams bus išduodami pažymėjimai.

Daugiau informacijos – renginio Facebook puslapyje.

Kilus klausimams, kviečiame rašyti el. paštu: est@vdu.lt

Iškilmingo Senato posėdžio metu apdovanoti SMF bendruomenės nariai

2022 m. rugsėjo 21 d. vykusio iškilmingo Senato posėdžio metu buvo apdovanoti SMF bendruomenės nariai. Šimtmečio medalius atsiėmė Socialinio darbo katedros prof. dr. Nijolė Petronėlė Večkienė (už ilgametį ir nepriekaištingą darbą Vytauto Didžiojo universitete, bendradarbiavimo su Laplandijos universitetu rengiant Socialinio darbo daktarus inicijavimą, nuolatinį universiteto vardo garsinimą dirbant Kauno Trečiojo amžiaus universiteto rektore), Socialinio darbo katedros doc. dr. Violeta Ivanauskienė (už ilgametį ir nepriekaištingą mokslinį ir akademinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, Socialinio darbo studijų Vytauto Didžiojo universitete kūrimą ir plėtojimą), Psichologijos katedros doc. dr. Bronislava Grigaitė (už indėlį į Mokyklinės psichologijos vystymą plėtojant rašytinės kalbos vystymosi ir jos reikšmės vaiko kognityvinei raidai tyrinėjimus, vaiko subrendimo mokyklai klausimus bei mokslo žinių integravimą į praktiką), Psichologijos katedros asoc. emeritas prof. habil. dr. Antanas Zigmantas Goštautas (už Sveikatos psichologijos magistrantūros programos, pirmosios Lietuvoje, inicijavimą bei vystymą, mokslo darbus šioje srityje), Sociologijos katedros prof. dr. Vylius Leonavičius (už išskirtinį indėlį plėtojant visų pakopų Sociologijos studijas ir mokslą atkurtajame Vytauto Didžiojo Universitete). Šimtmečio medaliais apdovanoti ir SMF socialiniai partneriai – Kauno m. Socialinių paslaugų centras (už aktyvią ir auginančią socialinę partnerystę), Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (už ilgametį akademinį ir institucinį bendradarbiavimą lygių galimybių ir žmogaus teisių problematikos lauke Lietuvoje), Department of Counseling and School Psychology, College of Education, University of Nebraska at Kearney (už ilgametį bendradarbiavimą studijų, mokslo ir kitoje akademinėje veikloje).

Sveikiname ir didžiuojamės!

: Roberta Motiečienė

: Antanas Goštautas

: Vylius Leonavičius

: Bronislava Grigaitė

: Večkienė

Vieša paskaita: Kaip tinkamai suplanuoti laiką semestro eigoje ir efektyviai pasiruošti atsiskaitymams?

Mieli studentai,

kviečiame jus į viešą paskaitą „Kaip tinkamai suplanuoti laiką semestro eigoje ir efektyviai pasiruošti atsiskaitymams?“

Paskaitą ves VDU Psichologijos katedros profesorė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė. Paskaitos metu sužinosite ne tik apie laiko planavimo naudas, bet išgirsite ir vertingų praktinių patarimų.

Paskaita vyks šį penktadienį (rugsėjo 23 d.), nuo 12:15 val., 206 aud., Jonavos g. 66.

Kviečiame dalyvauti!

Susitikimas su Lietuvos probacijos tarnybos atstovais

VDU Socialinių mokslų fakultetas siekia kurti naujus bei stiprinti esamus partnerystės santykius su socialiniais parneriais. Prieš keletą dienų mūsų fakultete vyko susitikimas su Lietuvos probacijos tarnybos atstovais. Šio susitikimo metu aptartos galimos tolimesnio bendradarbiavimo sritys. Artimiausiu metu nuspręsta pasirašyti VDU ir Lietuvos probacijos tarnybos tarpusavio bendradarbiavimo sutartį.

Kviečiame fakulteto bendruomenę pasinaudoti užsimezgusia bendryste.

ATŠAUKTA. Vieša paskaita „How Anthropology Poses a Challenge to Holocaust and Memory Studies?”

Rugsėjo 14 d. 10:30 val. VDU Socialinės antropologijos centras kviečia į atminties politiką tyrinėjančios antropologės dr. Kristos Hegburg paskaitą “How Anthropology poses a challenge to Holocaust and Memory Studies?“.

Kaip reiškiasi atminties politika? Kokių istorijų, prisiminimų ir pasakojimų neretai pritrūksta nacionaliniame istoriniame naratyve? Kaip visuomenės prisimena ir kaip tyrinėti jų atmintį? Ar esame etiškai ir politiškai įpareigoti prisiminti ir kas nutinka, jei to nedarome? Ir svarbiausia – kaip suvokti blėstančią praeities atmintį?

Paskaitos metu bus galima daugiau išgirsti apie naujausius etnografinius/kokybinius tyrimų metodus, taikomus Jungtinėse Amerikos Valstijose, amerikietiškos socialinės antropologijos mokyklos ir tyrimų ypatybes bei apie antropologijos ir kitų socialinių mokslų taikymą už akademijos ribų, pvz. atminties institucijose, muziejuose, galerijose, kultūros įstaigose ir kt.

Dr. Krista Hegburg (antropologijos mokslų daktarė, Kolumbijos u-tas) yra JAV Holokausto memorialinio muziejaus Jack, Joseph and Morton Mandel pažangių holokausto studijų centro mokslininkė ir vyresnioji tarptautinių akademinių programų vadovė. Pagrindinės jos mokslinių tyrimų kryptys yra atminties antropologija, politinė antropologija, holokausto studijos, romų genocidas bei atminimo praktikos.

Paskaita vyks anglų kalba. Vieta – VDU Mažoji salė, S. Daukanto g. 28, Kaunas.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/5108340795961012

Maloniai kviečiame studentus, mokslininkus ir praktikus, besidominčius atminties politikos ir jos tyrimų temomis.

——————————

Taip pat maloniai kviečiame dalyvauti su dr. Kristos Hegburg vizitu susijusiuose kituose renginiuose Vilniuje:

Rugsėjo 13 d., 10-16 val., Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, III a. konferencijų salėje vyks tarptautinė konferencija „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“.
Rugsėjo 15 d. 18.30 val. Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) dr. Krista Hegburg dalyvaus viešoje diskusijoje „Ko (ne)prisimena miestas?“ apie atminties politiką ir jos apraiškas Vilniuje ir kituose miestuose.

Interviu su Mokyklinės psichologijos studijų programos studente Gintaute

Nors vasarą yra įprasta atostogauti, tą daro ne visi. VDU Mokyklinės psichologijos II kurso studentė Gintautė Jegorovaitė įgyvendino Lietuvos mokslo tarybos finansuotą 2 mėnesių trukmės projektą „Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimas: tėvams skirto klausimyno psichometriniai rodikliai“ (tyrimo vadovė dr. Jurga Misiūnienė).

Kalbiname Gintautę apie jos projektą ir patirtį jį įgyvendinant.

Gintaute, pradėkime nuo Tavo tirto reiškinio – kuo yra svarbu tyrinėti sakytinę vaikų kalbą?

Sakytinės kalbos tyrinėjimas dėmesio vertas jau vien todėl, nes tai yra ypatingas reiškinys – gebėjimas kalbėti žmones skiria nuo gyvūnų. Mano akimis, atrodo neįtikėtina, kad vaikai per maždaug trejus metus įgyja pagrindinius kalbėjimo įgūdžius. Atrodytų, trimetis dar toks mažas, bet jo žodyno apimtis jau gali siekti 900 žodžių – kaip tiek sutelpa toje galvelėje? Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis, dėl ko svarbu tyrinėti šį reiškinį. Sakytinė kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Pavyzdžiui, jei vaikas intensyviausiu kalbos mokymosi laikotarpiu neįgyja net pagrindinių kalbėjimo įgūdžių, vėlesniame amžiuje gali kilti mokymosi, bendravimo, elgesio ir emocinių sunkumų. Tyrimai rodo, kad vaikai, negalintys aiškiai išreikšti savo minčių šeimos nariams ir bendraamžiams, ima jausti nerimą, kad jų poreikiai nebus patenkinti. Taigi tikėtina, kad tokiu atveju vaikas gali prarasti bendravimo teikiamą džiaugsmą ir užsidaryti savyje. Sakytinės kalbos tyrimai taip pat gali padėti identifikuoti esamus sunkumus bei prisidėti prie rekomendacijų tėvams ar pedagogams kūrimo, nurodant, kaip būtų galima padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius. Tokie tyrimai šių dienų visuomenėje aktualūs, nes pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ar vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti.

Kuo šis projekto įgyvendinimas buvo naudingas Tau, kaip psichologijos specialistei ir tyrėjai?

Šio projekto įgyvendinimo metu įgijau gilesnių teorinių žinių apie vaiko sakytinės kalbos raidą ir vertinimą. Nors teorijos skaitymas nėra pati smagiausia projekto įgyvendinimo dalis, tačiau nuodugnus susipažinimas su kitų atliekamais moksliniais tyrimais padeda pagrįsti tyrimo poreikį, aktualumą ir eigą. Remiantis teoriniu tematikos pagrindu, sukūriau tyrimo instrumentą – Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimo skalę. Ši skalė, skirta tėvams, ir buvo pagrindinis mano projekto tikslas. Kurdama šią skalę pagilinau tyrimo instrumento kūrimo ir patikimumo vertinimo įgūdžius – reikėjo prisiminti kriterijus, kuriais remiantis vertinamas patikimumas ir atsakingai juos atsirinkti. Išmokau dar geriau naudotis SPSS programine įranga, o mokslinius tyrimus vykdančiam psichologijos specialistui tai vienas svarbesnių įgūdžių. Na, ir negaliu nepaminėti, kad tyrimas suteikė galimybę įgyti mokslo populiarinimo straipsnio ir mokslinio straipsnio rengimo publikavimui įgūdžius – iki šiol neteko daryti nei viena, nei kita, tad susipažinau su reikalavimais, keliamais mokslinio straipsnio rengimui, taip pat mokiausi mokslinės literatūros analizės rezultatus pritaikyti skaitytojams ne iš akademinės aplinkos.

Kokie buvo didžiausi įspūdžiai ir kokie kilo didžiausi iššūkiai?

Pats didžiausias įspūdis buvo diena, kai sužinojau, kad mano projektas bus finansuojamas. Puikiai prisimenu tą akimirką – dar nebuvau gavusi oficialaus laiško apie projekto finansavimą ir naršydama „Facebook“ sraute atsitiktinai pamačiau Psichologijos katedros „postą“ su sveikinimo tekstu, kuriame akį patraukė mano vardas ir pavardė. Žinoma, kad stabtelėjau jį paskaityti ir tuomet mane užplūdo neapsakomos emocijos. Vienu metu jaučiau ir džiaugsmą, ir pasididžiavimą savo darbu, bet taip pat pajaučiau, kokia atsakomybė ir įsipareigojimas manęs laukia ateinančius du vasaros mėnesius. Kadangi vasara – toks metas, kai norisi atsipalaiduoti ir laiką leisti nerūpestingai, nemenkas iššūkis buvo struktūruotai susidėlioti savo darbų planą ir, be abejo, jo laikytis. Nesumeluosiu sakydama, kad projekto įgyvendinimas reikalavo prie suplanuotų veiklų padirbėti bent po valandą kiekvieną dieną, pavyzdžiui, į svarbius laiškus teko atsakinėti net ir kelionės metu, o klausimyno nuorodą potencialiam respondentui teko išsiųsti vėlyvą šeštadienio vakarą.

Kokių patarimų turėtum jaunesniems kolegoms, planuojantiems savo ateities tyrimus?

Mano nuomone, planuojant savo tyrimą, yra labai svarbu aiškiai atsakyti sau į du klausimus:

Ką savo tyrimu aš noriu atskleisti?
Kodėl tai yra svarbu ir prasminga?

Jai pačiam nėra iki galo aišku, kur link norisi eiti, gali kilti pasimetimas ir taip galima prarasti laiko, ypač, jei tyrimas vykdomas vasaros laikotarpiu. Na, o žinojimas, kodėl tai yra svarbu ir prasminga reikalingas ne tik tyrimo aktualumui ir naujumui pagrįsti, bet ir argumentų pateikimui būsimiems respondentams, kurie ne visada noriai dalyvauja tyrime, prieš tai iki galo neišsiaiškinę pačių įvairiausių dalykų.

Dar keletas patarimų, kurie labiau susiję su emocijomis, galinčiomis kilti projekto vykdymo metu:

Neprarasti užsidegimo, jei kas nors nepasiseka.
Būti lanksčiam, nes nebūtinai viskas vyks taip, kaip jums norėsis.
Būti pakančiu ir atjaučiančiu ne tik tyrimo vadovui, kuris ne visada turi galimybę atsakyti į klausimą per pirmas penkias minutes (nors tau ir atrodys, kad atsakymo reikia „čia ir dabar“), bet ir sau, ieškant balanso tarp darbo ir poilsio.

Kuo šis tyrimas yra naudingas Tau pačiai kaip žmogui? Kuo šie tyrimai gali būti naudingi tėvams, mokytojams ar kitiems asmenims?

Kadangi vaiko sakytinės kalbos tema mane domina jau ketvirtus metus, šis tyrimas buvo dar viena galimybė suprasti, kaip stipriai aš esu „užsidegusi“ ir kokią didžiulę prasmę matau vaiko sakytinės kalbos reiškinio nagrinėjime. Taip pat šis tyrimas prisidėjo prie mano asmeninių kompetencijų ugdymo: kantrybės, lankstumo, atidumo, laiko planavimo.

Kalbant apie tėvus, vaiko sakytinės kalbos tyrimai gali padėti rasti atsakymus į jiems svarbius klausimus. Kasdienybėje tenka susidurti su nerimaujančiais tėveliais, kurie yra susirūpinę, kad jų vaikas jau toks didelis, o vis dar kalba tik „mama“ ir „tete“. Norisi būti tuo žmogumi, kuris prisidėtų prie informacijos apie vaiko kalbos raidą sklaidos. Mano nuomone, vienas iš geriausių būdų, kaip galima tokiems tėveliams padėti – pirmiausia edukuoti juos apie vaikų kalbos raidos ypatumus.

Mokytojams vaikų sakytinės kalbos tyrimai labiausiai naudingi vėlgi iš edukacinės perspektyvos. Analizuodami tokių tyrimų rezultatus, pedagogai įgytų reikalingų žinių, kaip jie galėtų prisidėti prie vaiko sakytinės kalbos įgūdžių lavinimo. Įgijus tokias žinias, atsivertų galimybės bendradarbiavimui su mokinių tėveliais, ir tuomet būtų teikiama visapusiška pagalba, neabejotinai atnešanti laukiamus rezultatus.

Panašią naudą matau ir kitiems asmenims – artimiesiems bei seneliams irgi prasminga išmanyti vaikų kalbos raidos ypatumus. Kuo daugiau suaugusių asmenų prisidės prie vaiko kalbėjimo įgūdžių ugdymo, tuo geresnių rezultatų visiems kartu pavyks pasiekti.

EDUATOM tyrimo rezultatai – „Journal of Baltic Studies“ leidinyje

„Taylor & Francis Group“, viena pagrindinių mokslo leidėjų grupių pasaulyje, išleido naujausią žurnalo „Journal of Baltic Studies“ teminį leidinį, skirtą projekto EDUATOM tyrimo rezultatams. Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjų komanda, vykdydama projektą EDUATOM, atliko tarpdisciplininius MTEP tyrimus apie atominio turizmo vystymą Ignalinos atominės elektrinės regione.

Projekto vadovė prof. dr. Natalija Mažeikienė pažymi, jog kelių fakultetų (SMF, HMF, Švietimo akademijos, MF, IF, PMDF, GMF) mokslininkai penktus metus vykdo kultūrinio paveldo, turizmo, ugdymo mokslų, sociolingvistikos, technologijų ir atominės pramonės istorijos tyrinėjimus bei kuria inovatyvius skaitmeninius produktus. Projekto metu buvo parengtas atominio turizmo maršrutas „Atominis Visaginas“, apimantis (post)atominio miesto ir Ignalinos atominės elektrinės, atominės energetikos istorijos pristatymą.

Atskira skiltis mokytojams pateikia inovatyvias ugdymo metodikas, didaktines technologijas, užduotis mokiniams. Informatikos fakulteto dėstytojai ir VDU Medijų laboratorijos ekspertai kartu su studentais parengė interaktyvų miesto žemėlapį, branduolinio reaktoriaus 3D simuliatorių, žaidimus.

Moksliniai projekto rezultatai buvo pristatyti dviejose tarptautinės leidyklos „Peter Lang“ monografijose anglų kalba, monografijoje lietuvių kalba, 15 mokslinių straipsnių žurnaluose, įtrauktuose į „Web of Science“ ir „Scopus“ duomenų bazes.

Tarp šių projekto rezultatų – žurnalo „Journal of Baltic Studies“ Nr. 53 teminė skiltis „Dismantling the Ignalina Nuclear Power Plant: communities and imaginaries”, kurią sudaro netgi keturi projekto EDUATOM autorių straipsniai.

Ineta Dabašinskienė straipsnyje „Understanding the post-Soviet nuclear locality through language policy orientations“ aptaria atominio išskirtinumo (nuclear exceptionalism) koncepciją, pritaikytą kalbos politikos lauke, keičiantis režimui ir kalbų vartosenos praktikoms. Linara Dovydaitytė straipsnyje „(Re)Imagining the nuclear in Lithuania following the shutdown of the Ignalina nuclear power plant“ nagrinėja atominės vaizduotės procesus ir jų poveikį Ignalinos atominės elektrinės transformacijai iš branduolinio objekto į kultūrinį reiškinį.

Natalija Mažeikienė ir Eglė Gerulaitienė savo publikacijoje „Negotiating post-nuclear identities through tourism development in the ‘atomic town’ Visaginas“ nagrinėja atominės praeities kaip disonuojančio paveldo atvejį ir kaip „Atominio Visagino“ maršruto kūrėjai tapo mediatoriais tarp skirtingų grupių, įvairių socialinių partnerių ir vietos bendruomenės. Andrei Stsiapanau straipsnyje „Nuclear waste management in Lithuania and Sweden: responses to contingent historical and political circumstances“ aprašo, kaip branduolinių atliekų tvarkymo skirtumai šalyse yra susiję su savita atominės pramonės istorija, skirtinga praktika plėtoti viešąjį diskursą ir įtraukti plačiąją visuomenę į diskusijas atomine tematika.

Plačiau apie EDUATOM

Pražūtinga Rusijos invazija Ukrainos žmonėms su negalia

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių tautų Žmonių su negalia teisių komiteto vicepirmininkas

Rugpjūčio 9 dieną Jungtinės Tautos paviešino duomenis, kurie rodo, kad dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje beveik 10,5 milijono Ukrainos gyventojų buvo priversti palikti namus: 3,8 milijono registravosi laikinam prieglobsčiui Europoje, o 6,6 milijono buvo perkelti ar persikėlė šalies viduje.

Nors Ukrainoje žmonių su negalia skaičius viršija 2,7 milijono, be to, dar apie 2 milijonai serga retomis ar lėtinėmis ligomis, tikslių skaičių apie žmonių su negalia perkėlimą šalies viduje ar į užsienį nėra. Nėra duomenų, kiek žmonių su negalia žuvo ar buvo sužeisti.

Dar balandžio mėnesį Jungtinių Tautų žmonių su negalia konvencijos komitete (toliau – Komitetas) inicijavome susitikimą su Ukrainos žmonių su negalia atstovais. Jie prisijungė nuotoliniu būdu iš Kijevo slėptuvių ir tuomet dar neokupuoto, bet jau bombarduojamo Mariupolio gatvių.

Po susitikimo pakvietėme Jungtinių Tautų nares apsaugoti nuo pragaištingų karo pasekmių negalią turinčius žmones, įskaitant ieškančius prieglobsčio už Ukrainos ribų, suteikiant jiems prieinamą informaciją, pritaikant gyvenimo sąlygas, užtikrinant prieinamumą prie saugių vietų. Pakvietėme karo pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad žmonės su negalia būtų apsaugoti, jiems būtų užtikrinamas prieinamumas prie humanitarinės pagalbos atsižvelgiant į įvairius individualius jų poreikius pagalbai, priminėme, kad vaikai su negalia negali būti atskirti nuo jų šeimų, bei privalo būti apsaugoti nuo institucionalizavimo. Rusijos Federaciją pakvietėme nutraukti žiaurumus, gerbti žmogaus teises ir priimtus tarptautinius įsipareigojimus.

Apgailėtina, bet Rusijos žiaurumai Ukrainoje tęsiasi, o Jungtinės Tautos Ukrainoje paskelbė patį aukščiausiąjį kritinės padėties lygį. Gavęs nerimą keliančios informacijos, rugpjūčio 16 ir 18 dienomis JT Žmonių su negalia komitetas pakvietė su karu susijusias šalis į klausymus dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje. Klausymai surengti remiantis JT Žmonių su negalia teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 36.1. ir 11 straipsniais, kurios pirmasis leidžia Komitetui pareikalauti iš šalies narės daugiau informacijos, o antrasis nusako šalių narių įsipareigojimus pavojingose situacijose ir humanitarinės krizių atveju. Klausymai rengti Ženevos konvencijos (IV) dėl civilių apsaugos karo metu šviesoje, kurias tiek Ukraina, tiek Rusijos Federacija yra ratifikavusios. Ženevos konvencijoje aiškiai įvardinti šalių įsipareigojimai karo metu užtikrinti žmonių su negalia apsaugą nuo smurto, prievartinio sulaikymo, kankinimų, kolektyvinės bausmės, garantuoti, kad jų nepaims įkaitais bei suteikti jiems saugumą.

Klausymuose dalyvavo tarptautinių ir nacionalinių žmonių su negalia organizacijų atstovai, kare dalyvaujančių valstybių atstovai, buvo pakviesti karo pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus priimančių šalių atstovai. Rusija paprieštaravo šiems klausymams ir atsisakė dalyvauti, kas parodo jos požiūrį į savo įsipareigojimus tarptautinei teisei. Pasisakė Ukrainos, Lietuvos, Turkijos, Moldovos, Latvijos atstovai, dar kitos šalys pateikė ataskaitas raštu apie jų šalyse taikomas pagalbos priemones Ukrainos karo pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams su negalia. Dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms su negalia taip pat pasisakė Europos Komisijos atstovai.

Ukrainos nacionalinė žmonių su negalia asamblėja (toliau – Asamblėja) savo pranešime paskelbė, kad mažiausiai 400 tūkstančių žmonių su negalia, arba 15 proc. visos jų populiacijos, paliko Ukrainą, o 33 tūkstančiai evakavosi šalies viduje. Tačiau, anot Asamblėjos, tikslūs persikėlusių ar perkeltų žmonių su negalia skaičiai, juolab išskaidyti pagal negalios tipą, lytį, amžių, pagalbos poreikius, nėra žinomi. Dėl didelės statistikos apie žmones su negalia stokos Rusijos invazijos poveikį patiriantys žmonės su negalia yra nematomi karo apžvalgose ar analizėse, neretai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje, tiek perkeltieji Ukrainos viduje, įskaitant likusiuosius karinių veiksmų ar okupuotoje zonose, tiek besitraukiantieji į užsienio šalis, įskaitant valstybių sienų perėjimo punktus.

Panašios tendencijos karo pabėgėlius su negalia priimančiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Lietuvoje jau skaičiuojama per 60 tūkstančių karo pabėgėlių, pagal jų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima trečią vietą tarp visų ES šalių. Man nepavyko rasti Ukrainos pabėgėlių su negalia statistikos Lietuvoje, juolab, išskaidytos pagal lygtį, amžių, negalios tipą ir pagalbos poreikius. Neabejotina, kad statistikos stoka apsunkina supratimą apie būtinus žmonių su negalia poreikius pagalbai. Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad 13 procentų visų Ukrainos pabėgėlių šeimų narių turi vienokią ar kitokią negalią, 9 procentai – sunkią ligą.

Remiantis nacionalinių ir tarptautinių organizacijų, dirbančių humanitarinės pagalbos bei negalios srityse Ukrainoje informacija, žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų patiria didžiausią, lyginant su kitomis grupėmis, riziką, įskaitant skurdą, smurtą, apleistumą, sužeidimus ar mirtį. Evakuacijos planai ir priemonės nepritaikyti žmonėms su negalia. Informacija apie pavojus televizijos programose nėra verčiama į gestų kalbą. Nepateikiama supaprastinta informacija žmonėms su kognityviniais sutrikimais. Jiems labai trūksta prieinamumo prie priemonių, skelbiančių informaciją apie pavojus ir evakuaciją ieškant prieglobsčio nuo apšaudymų ir bombardavimo. Dėl fizinio ir informacinio prieinamumo stokos gyvenamosiose aplinkose žmonės su negalia negali pabėgti iš karinių veiksmų zonų, ieškotis saugių vietų, maisto, sveikatos priežiūros punktų. Bėgdami nuo apšaudymų, žmonės neretai palieka jų savarankiškam judėjimui būtinas technines priemones, įskaitant vežimėlius, vaikštynes ir kita. Kaimiškose vietovėse praktiškai visa pagalbos ir paslaugų sistema liovėsi egzistavusi. Dėl humanitarinės pagalbos nepasiekiamumo ir neprieinamumo žmonės su negalia Ukrainoje atsidūrė socialinėje izoliacijoje, atskirti nuo artimųjų, savo bendruomenių.

Dėl informacijos ir prieglobsčio vietų neprieinamumo, pagalbinių priemonių, įskaitant vežimėlius, trūkumo daugelis jų yra priversti likti namuose bombardavimo ir apšaudymų metu. Kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, tragiškas įvykis įvyko Charkivo mieste, kur rusų raketa nukrito ant bendrabučio ir užmušė septyniolika žmonių, iš kurių didžiuma – kurtieji, negalėję pabėgti iš namų pavojaus akivaizdoje dėl išankstinės evakuacinių priemonių, įskaitant informacijos, neprieinamumo. Be to, kaip pranešė viena iš Ukrainos žmonių su negalia organizacijų, vaikai su intelekto negalia, su psichosocialinėmis negaliomis ir autistiški vaikai, išsigandę aplink vykstančių šaudymų, bombardavimo ar perpildytų slėptuvių ir traukinių, atsisakydavo palikti namus, taip likdavo praktiškai neapsaugoti nuo mirtino pavojaus. Kaip teigė vienos žmonių su negalia organizacijos atstovė „nuo pat pirmųjų karo dienų mes susidūrėme su apšaudymu ir bombardavimu, didžiule evakuacijos priemonių trūkumo ir informacijos prieinamumo problema, ypač tai patyrė sensorinių negalių ir didelių poreikių pagalbai turintys žmonės. Per pirmąjį karo mėnesį mums pavyko evakuoti daugiau nei keturis šimtus žmonių“.

Daugybė žmonių su negalia negavo jiems reikalingos pritaikytos humanitarinės pagalbos. Ukrainos žmonių su negalia organizacijų atstovai išsakė susirūpinimą, kad priemonės, kurių imtasi ištirti nusikaltimus žmoniškumui ir žmogaus teisių pažeidimus, neįtraukia žmonių su negalia ar jų organizacijų atstovų. Be to, Ukrainos vyriausybė ir savivaldybės, organizacijų atstovų teigimu, nekreipė dėmesio į jų pasiūlymus dėl evakuacijos priemonių prieinamumo ir pasiekiamumo gerinimo. Su žmonių su negalia organizacijomis nesikonsultuojama, jiems pritaikyta pagalba teikiama labai retai. Kiekvienas gelbėjasi, kaip kas gali. Kaip praneša žmonių su negalia organizacijos, Rusijos sukeltas karas ir vyriausybės bei savivaldybių atsako dėl evakuacijos priemonių pasiekiamumo ir prieinamumo stoka labai rimtai pažeidė organizacijų pajėgumą patiems teikti pagalbą žmonėms su negalia. Negana to, daugelis tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų mažai teprisideda prie pagalbos žmonėms su negalia pavojingose situacijose. Vis dėlto yra kelios tarptautinės organizacijos, antai, Inclusion Europe (Įtrauki Europa), kuri lėšų pritraukimo kampanijos būdu surinko daugiau kaip pusę milijono eurų ir paskyrė juos žmonių su intelekto negalia organizacijoms, kad šios padėtų intelekto negalią turintiems žmonėms evakuotis pavojingų situacijų atveju.

Prie šalies sienų su kitomis šalimis trūksta pritaikymų pagal negalią. Fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialines ir kitas negalias turintiems žmonėms reikalingi įvairūs ir skirtingi pritaikymai, kad žmonės su negalia gautų visą jiems reikalingą informaciją ir pagalbą. Tačiau trūksta priemonių, leidžiančių palaikyti kontaktus su artimaisiais, rūbų, maisto, asmeninės higienos priemonių, neretai ir asmens dokumentų, sąlygų miegui. Daugelis jų, bėgdami iš karo veiksmų zonų, prarado šeimos paramą ir specialistų pagalbą. Be artimųjų ir bendruomenės pagalbos pabėgėliai su negalia neretai negali pasinaudoti humanitarinės pagalbos priemonėmis tiek persikeldami šalies viduje, tiek bėgdami į užsienį.

Karinė Rusijos agresija ne tik iš esmės paveikė žmonių su negalia gyvenimus, bet fiziškai ar psichiškai traumavo daug žmonių, negalia tapo jų gyvenimo dalimi. Humanitarinės organizacijos praneša apie daugybines žmonių patiriamas traumas, dėl ko daugeliui žmonių prireikė įvairių medicinos ir reabilitacijos paslaugų. Žmonės, patyrę amputacijas, nudegimus, psichiką traumuojančius įvykius, išgyvenę agresijas lyties pagrindu, susiduria su smarkiai išaugusiu reabilitacijos paslaugų ir specialistų poreikiu ir didžiuliu jų trūkumu.

Moterys, vaikai, seni žmonės patiria dar didesnes rizikas nei kiti, įskaitant atskyrimą nuo šeimos, judėjimo ribojimus, smurtą lyties pagrindu. Pašaukus juos lydinčius suaugusius vyrus privalomajai karinei tarnybai, moterys ir mergaitės su negalia atsidūrė ypatingai padidintoje smurto ir prievartos lyties pagrindu rizikoje, įskaitant seksualinį išnaudojimą.

Beje, respektabilus tarptautinis medicinos žurnalas The Lancet rugpjūčio mėnesį skelbia (2022, 50), kad Ukrainos sveikatos paslaugų tinklo sumaitojimas kartu su žmonių patirtomis karo traumomis bei prievarta perkeltais žmonėmis sukurs milžinišką reabilitacijos paslaugų poreikį šalyje. Kita vertus, kaip pažymi žurnalas, reabilitacija retai yra prioretizuojama konfliktų pradžioje, kas nulemia pražūtingas pasekmes sužeistiesiems ir neįgaliesiems. Dar veikianti sveikatos sistema būna perpildyta ir nebepajėgi atliepti traumas patyrusių žmonių poreikius. The Lancet ragina Ukrainos vyriausybę kuo greičiau pripažinti reabilitacijos specialistų kvalifikacijas, rengti juos, įtraukti skubią reabilitacijos plėtotę į tarptautinių Ukrainos donorų ir humanitarinių organizacijų atsako į Rusijos agresiją strategijas bei veiksmų planus.

Ypač rimtas karo pasekmes patyrė institucijose apgyvendinti vaikai. Net devyniasdešimt tūkstančių vaikų yra vieno ar kito tipo globos, gydymo ar edukacinėse institucijose, įskaitant kūdikių ir našlaičių namus, mokyklas-internatus ir pan. Tarp jų – didelė dalis vaikų su viena ar kita negalia, kurie dar ir dažnai netekę tėvų globos. Jau ir taip atskirti nuo visuomenės institucinėse gyvenamosiose aplinkoje, karo sąlygomis tie vaikai atsidūrė dar didesnėje atskirtyje nuo įprastų žmonių bendruomenių ir vaikų aplinkų. Klausymu metu pabrėžta ypač didelis poreikis padėti vaikams su negalia, perkeltiems Ukrainos viduje ar išvykusiems į užsienio šalis, suteikti galimybę mokytis įtraukiose ugdymosi aplinkose.

Kaip pažymėta klausymu Komitete metu, okupuotose teritorijose pasilikę žmonės su negalia Ukrainoje, patiria rusų armijos žiaurumus, įskaitant vadinamuosiuose žaliuosiuose koridoriuose ir filtravimo stovyklose. Rusijos armija naudoja globos institucijas savo daliniams apsistoti. Nors labai mažai žinių ateina iš okupuotų teritorijų, sužinota, kad du globos įstaigoje apgyvendinti žmonės su negalia ten mirė dėl ypač blogų sąlygų, kiti dešimt buvo deportuoti į Rusiją, dar kitų trijų likimas nežinomas. Mokyklą Jahidne kaime Černichivo apskrityje pavertus karine Rusijos armijos baze, penki žmonės su negalia buvo areštuoti rusų karių ir panaudoti gyvuoju skydu, juos priverčiant patirti žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais. Be to, kaip pranešta, Rusijos armijai neleidus evakuotis, penkiolika žmonių su negalia mirė globos institucijoje. Okupuotose teritorijose žmonės su negalia nebuvo prileisti prie medicininės, techninės pagalbos priemonių, patyrė Rusijos karių žiaurų elgesį su jais. Komitetui pranešta ir apie tai, kad nemažai žmonių su negalia buvo deportuoti į atokius Rusijos rajonus.

Karas atskleidė siaubingas gyvenimo sąlygas globos institucijose Ukrainoje, dar vadinamuose psichoneurologiniuose internatuose. Nuo pat sovietinių laikų žmonės su negalia masiškai buvo talpinami į tokias globos institucijas. Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, man būnant vienam iš jo pranešėju Ukrainos ataskaitos klausimu, išreiškė gilų susirūpinimą (CRPD/C/UKR/CO/1) dėl žmonių su negalia, įskaitant vaikus, institucionalizavimo, ir paprašė imtis skubių priemonių kuo greičiau pradėti žmonių su negalia deinstitucionalizavimą, kartu sukuriant pagalbos ir paslaugų tinklą bendruomenėje, kas leistų žmonėms su negalia gyventi savarankiškai, lygiai su visais žmonėmis. Kiek man teko stebėti, labai nedidelis progresas įvyko Ukrainoje po šalies ataskaitos vertinimo JT komitete. Kaip pranešta Komitetui, 2022 metais 43.300 žmonių su negalia vis tebegyveno 282 globos institucijose Ukrainoje.

Rusijos karinė invazija bloškė trapų deinstitucionalizacijos procesą Ukrainoje į naujus verpetus. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai tapo priverstiniu prieglobsčiu dėl karo veiksmų perkeltiems žmonės su negalia, įskaitant ir institucijas, skirtas vaikams su negalia. Tai lėmė, kad jau ir taip ypač prastos gyvenimo sąlygos institucijose tapo siaubingomis. Negana to, kad globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai jau ir taip yra atskirti nuo visuomenės, nuo įprastų ir bendrų žmonių gyvenimo aplinkų ir sąlygų, jas perpildžius pabėgėliais su negalia, gyvenimo sąlygos čia tapo nepakenčiamomis. Didžiuliai elementarios higienos, gyvenamosios erdvės, pagalbos, techninių priemonių, kvalifikuotų specialistų ir visko, ko reikia elementariems žmogiškiesiems poreikiams, trūkumai radikaliai viktimizavo žmonės su negalia. Dalis institucijų personalo dėl karo pavojaus pasitraukė, likusieji yra ant visiško išsekimo ribos, kas dar labiau padidino institucijose patalpintų žmonių su negalia apleistumo, išnaudojimo, prievartos riziką. Sveikatos priežiūros stoka globos institucijoje Borodiankoje lėmė tragišką 12 rezidentų su intelekto ir psichosocialine negalia žūtis. Karas parodė, kad globos institucijos yra mirtinai pavojinga vieta gyventi.

Nuo 2010 metų Ukraina yra Jungtinių Tautų Žmonių su negalia konvencijos šalis narė. Šalies narės įsipareigojimai numato, kad žmonės su negalia, kokios pagalbos jiems bereikėtų, turi teisę savarankiškai gyventi lygiomis teisėms su visais žmonėmis bendruomenėje, nepatirti diskriminacijos negalios pagrindu, būti įtrauktiems į visuomenę lygiai su visais žmonėmis, tuo tikslu gauti visų reikalingą pagalbą bendruomenėje, įskaitant asmeninę pagalbą ir pagalbą į namus, būtiną visiškai jų lygybei ir socialinei įtraukčiai užtikrinti.

Tenka pastebėti, kad Ukrainos vyriausybei, susitelkusiai į gynybą nuo karinės Rusijos invazijos, žmonių su negalia teisių standartų įgyvendinimas, įskaitant lygybę su visais žmonėmis užtikrinant sąlygas gyventi savarankiškai, pagalbą, informacijos ir paslaugų prieinamumą ir sąlygų pritaikymą, kaip įsipareigota įsipareigojimus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai, tampa per sunkiu uždaviniu. Kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių teisė, įskaitant minimą Konvenciją, nenumato, kad kritinės padėties atveju, karinės ar gamtinės kilmės ji bebūtų, gali būti nepaisoma žmogaus teisių įsipareigojimų ar jų įgyvendinimas gali būti atidedamas. Priešingai, kritinės padėties atveju žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti valstybių prioritetu.

Atliepiant į kritinę globos institucijose ir psichoneurologiniuose internatuose patalpintų vaikų padėtį, vaikų su negalia globa šeimose, prigimtinėse ar alternatyviose, turi būti prioretizuojama, suteikiant šeimai ir vaikui su negalia visą jiems būtiną pagalbą ir paslaugas bendruomenėje. Tai dar 2022 metų balandžio mėnesį du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai (žmonių su negalia ir vaiko teisių) pakvietė įgyvendinti visas Konvencijos šalis nares. Suaugusių žmonių su negalia atveju Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos šalys narės yra įsipareigojusios įgyvendinti jų teisę gyventi ne atskirose specializuotose vietose, bet savarankiškai bendruomenėje, lygiai su visais, tam gaunant jiems būtiną asmeninę pagalbą ir prieinamumą prie bendruomenės paslaugų.

Žmonių su negalia teisės, įvardintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, kad lygybė ir laisvė, savarankiškas gyvenimas ir autonomija, asmeninė pagalba bendruomenėje, viešųjų sveikatos, švietimo, transporto paslaugų prieinamumas turi būti prioritetas net ir ištikus kritinei padėčiai ar humanitarinei krizei.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas savo 27-osios sesijos pabaigoje pažymėjo, kad ypač svarbu aktyviai įtraukti žmonių su negalia organizacijas į tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainai planavimą, lėšų skirstymą ir įgyvendinimą. Tai taikoma ir Europos Sąjungos humanitarinei pagalbai. Jau pastebėta, kad ES lėšomis statomos naujos globos institucijos ir taip toliau tęsiamas žmonių su negalia institucionalizavimas. Ne kartą tarptautiniuose forumuose dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje esu išsakęs Konvencijos Komiteto poziciją, kad tiek Ukrainos vyriausybė, tiek Ukrainai pagalbą teikiančios tarptautinės organizacijos privalo prioretizuoti žmones su negalia pagalbos Ukrainai ir jos atstatymo strategijose bei veiksmų planuose kaip vieną pažeidžiamiausių žmonių grupę, aiškiai atpažįstant saugumo, apsaugos ir pagalbos priemones, būtinas vaikams, moterims, seniems žmonėms su negalia, taip pat pripažįstant negalių ir pagalbos poreikių įvairovę. Visos priemonės namuose privalo būti nukreiptos į lygybės su visais žmonėmis ir socialinės įtraukties tikslą, įskaitant lygią žmonių su negalia teisę gyventi bendruomenėje ir gauti jiems būtiną pagalbą šiai teisei įgyvendinti.

Tai, kad atsitiko ir vis dar tebeatsitinka žmonėms su negalia Ukrainoje Rusijos invazijos metu, parodo žmonių su negalia pažeidžiamumą ekstremalių situacijų metu, kylantį iš valstybių nepasirengimo pavojingoms ir kritinėms situacijoms. Pagalbos ir apsaugos protokolai bei priemonės nėra įtraukios, nepritaikyti negalią turintiems žmonėms, jų įvairovei. Jei pagalbos ir apsaugos priemonės nėra nei įtraukios, nei pritaikytos, žmonės su negalia tampa neproporcingai pažeidžiami, lyginant su kitais žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje būtina kuo labiau į pagalbos priemonių ir protokolų kūrimą įtraukti žmonių su negalią įvairovę atstovaujančias organizacijas, kurios geriausiai pasakys, kas ekstremaliose situacijose reikalinga kurtiesiems, neregiams, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškiems žmonėms, žmonėms su fizine negalia ir kitiems, turintiems negalių ir sergančių įvairiomis ligomis. Nėra ko laukti, kol ekstremali situacija ištiks, nesvarbu, ar karinė, gamtinė ar dar kitokia humanitarinė situacija. Ruoštis reikėjo pradėti jau vakar, o jei nepradėta – būtina pradėti nedelsiant.

Tapk savanoriu-mentoriumi projekte „Kelrodė žvaigždė“

Prasidėjus naujiems mokslo metams, startuoja jau ketvirtus metus skaičiuojantis savanorystės-mentorystės projektas „Kelrodė žvaigždė“, kuris yra vykdomas bendradarbiaujant su Vilniaus Universitetu, Izraelio ambasada bei VDU „Atžalyno“ progimnazija ir VDU Ugnės Karvelis gimnazija. Pagrindinis projekto tikslas – skatinti studentus tapti savanoriais ir padėti 3-6 klasių moksleiviams, kurie susiduria su sunkumais mokantis ir jiems reikia suteikti papildomos pagalbos, palaikymo ir motyvacijos.

Projekto „Kelrodė žvaigždė“ savanorė-mentorė Barbora Krinicinaitė, kuri 2021 metais savanorių apdovanojimuose buvo įvertinta kaip Ryškiausia kelrodė žvaigždė, dalinasi mintimis, jog šis projektas atveria galimybes tiems, kurie nori įkvėpti, išklausyti, pasisemti naujų žinių iš kito patirties ir auginti savo asmenybę.

„Mentorystė moko atsistoti į kito batus ir pamatyti žmogų iš kitos pusės. Tai yra kelias į savęs pažinimą, meną mylėti ir priimti kitą, netaikant papildomų sąlygų“, – pasakoja Barbora. Žmogus, su kuriuo man teko bendrauti projekto „Kelrodė žvaigždė“ metu, turbūt tik pats gali atsakyti, ar jam padėjau ir jei taip, tai kiek. Tačiau jo dėka galiu drąsiai sakyti, kad būdų padėti kitiems ir pažinti save yra begalės, o mes kiekvienas tikrai galime tapti to dalimi.

Projektas „Kelrodė žvaigždė“ yra paremtas gyvo bendravimo principu, kad studentas ir moksleivis užmegztų artimesnį ryšį, dingtų įvairios bendravimo baimės. Projekto metu savanoriai-mentoriai dvi valandas po kartą per savaitę bendraus su pagal charakteristikas pasirinktu moksleiviu ir padės jam mokytis, supažindins su universitete ar Kauno mieste esančiomis veiklomis bei kartu turiningai leis laiką. Projektas truks visus mokslo metus, nuo 2022 m. spalio iki 2023 m. birželio.

Projekto savanorė-mentorė Barbora Krinicinaitė tiki, kad mentorystės procesas įgauna rato formą: mentorių mokiniai/bendražygiai, galiausiai patys pajaučia norą tapti „kelrodžiu“. Barbora pasakoja, jog šiuolaikiniame pasaulyje pastebi, kad žmonės yra linkę susifokusuoti vien tik į savo pasaulį, į savo laimės ar nelaimės akimirkas, taip pamiršdami, kad šioje planetoje yra 7 milijardai jaučiančių ir augančių asmenybių. „Kuo daugiau tokių žmonių atsiranda, tuo labiau mūsų pasaulis tampa šviesesnis ir nuoširdesnis“, – pozityviu požiūriu apie mentorystę pasidalino 2021 metų Ryškiausia kelrodė žvaigždė B. Krinicinaitė.

Projekte dalyvausiantys moksleiviai bus atrenkami pagal socialinio darbuotojo ir psichologo paruoštas charakteristikas. Tuo tarpu savanoriauti norintys studentai iki rugsėjo 16 d. gali pildyti registracijos formą.

Pasibaigus registracijos laikotarpiui projektą universitete koordinuojantis asmuo susisieks su atrinktais kandidatais ir pakvies juos į gyvus motyvacinius pokalbius, kurie vyks VDU socialinių mokslų ir teisės fakultete, adresu Jonavos g. 66, Kaunas, rugsėjo 20 d. 9:30 val. (324 aud.) ir rugsėjo 21 d. 9:30 val. (112 aud.). Po jų atrinkti savanoriai toliau tęs pasiruošimą – spalio mėnesio pradžioje yra numatomi savanorių-mentorių mokymai bei konsultacijos su psichologais, po kurių prasidės pats projektas „Kelrodė žvaigždė“.

Studentams – studijų mainų ir praktikos galimybės

Tarptautinių ryšių departamentas kviečia visus universiteto studentus pasinaudoti galimybėmis išvykti studijų mainams arba praktikai užsienyje.

Siūlome net keturias skirtingas galimybes tarptautiniams mobilumams:

Svarstote kur vykti? Rugsėjo 27-29 dienomis prisijunkite prie „Erasmus Days”, kurių metu galėsite ne tik sužinoti daugiau apie mainų galimybes, bet ir tapti įvairių įdomių ir prasmingų iniciatyvų dalimi. Renginių metu tiek virtualiai, tiek ir gyvai, bus pristatomos mobilumo galimybės, dalinamasi studentų patirtimis, dalinamasi vertingais patarimais, kaip adaptuotis užsienyje.

Daugiau informacijos