Kaip vaikai mokosi kalbėti?

Gintautė Jegorovaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Mokyklinės psichologijos programos 2 kurso studentė

Dr. Jurga Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė, Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė

Kaip žmogus mokosi kalbėti? Tai – vienas žaviausių ir sudėtingiausių raidos uždavinių, kuris prasideda nuo pat pirmojo vaiko riksmo. Bendrauti galima ir kitais būdais – mimikomis, šypsena, gestais, akių kontaktu – tačiau nemokėdami kalbėti prarastume pagrindinį būdą reikšti savo jausmus, išsakyti poreikius, dirbti, mokytis, bendrauti ir atlikti kitus kasdienius veiksmus.

Pav. 1. Mokymosi kalbėti etapai ir jų savybės

Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija. Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje.

Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita – todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.

Gintautė Jegorovaitė

Ikimokyklinukas mokosi kalbėti

Ikimokyklinis amžius (3–5 metai) yra laikomas tarpsniu, kuomet sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3–5 metų amžiaus.

Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5–3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią – mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.

Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa labiausiai panašia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo – tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.

Dr. Jurga Misiūnienė

Jei viskas vyksta ne pagal planą…

Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).

Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę ir socialinę vaiko gerovę, kadangi kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.

Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba – bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis. Vis tik tokiu atveju nereikėtų vaiko saugoti ir atriboti nuo bendravimo proceso. Atvirkščiai – jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai – svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.

Atėjus laikui lankyti ikimokyklinę įstaigą

Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausiai laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė, nei tėvams. Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.

Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad, esant neaiškiai ikimokyklinuko sakytinei kalbai, po kurio laiko ji patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.

Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?

Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.

Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai – vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.

Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti, lavinant vaiko sakytinę kalbą.

O kaip prisidėti galėtų tėvai?

Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas..

Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui – savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t. t.

Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl „gyvo“ bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus, siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.

Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti – iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius – tas etapas, kuomet vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.

Įvadas į studijas 2022: Susitikimas fakultete

Pirmieji žingsniai ir pirmosios pažintys su vieta ir žmonėmis, kurie lydės naujuosius studentus visus studijų metus. Šiandien VDU SMF pirmakursiai susipažino su kurso draugais, pasivaikščiojo po fakulteto erdves, susitiko su fakulteto darbuotojais – dėstytojais, katedrų vedėjais, fakulteto dekane ir referentėmis, kurios ne tik papasakojo apie studijų programas, bet ir supažindino su Universiteto tvarka. Čia pirmakursius sutiko ir studentai-mentoriai, pasiryžę atsakyti į visus iškilusius klausimus, aprodyti fakultetą ir netgi padėti susipažinti su kurso draugais.

Iki pasimatymo paskaitose! 💙

Dekanės semestro pradžios sveikinimas

Mieli Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės nariai,

Suskaičiavome paskutines vasaros akimirkas, kurios viliuosi, jog leido pasikrauti energijos naujiems darbams. Kartu pasitikime ypatingus – universiteto šimtmečio dvasia paženklintus – mokslo metus.

Kolegos, sveiki sugrįžę į dėstymo, tyrimų, administracines veiklas. Studentai, sveiki sugrįžę į studijas. Pirmakursiai, sveiki atvykę į Vytauto Didžiojo universitetą ir prisijungę prie Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės. Tad trumpai apie mus – VDU ir SMF, kuo mes išsiskiriame ir didžiuojamės:

Vytauto Didžiojo universitete įdiegta moderni, Harvardo universiteto (JAV) modeliu grįsta studijų koncepcija. Iš kitų Lietuvos universitetų VDU išsiskiria studentams suteikiama laisve rinktis ir patiems projektuoti savo studijas. Greta pagrindinių studijų programų VDU taip pat siūlo gretutines studijas, individualią studijų programą „Academia cum laude“, didžiausią užsienio kalbų mokymosi pasirinkimą, MINDED Verslumo akademijos verslumo kompetencijų ugdymo programas, tarptautinių mainų galimybes ir kt.
Socialinių mokslų fakultetas didžiuojasi aukšta studijų kokybe – nepriklausomi užsienio ekspertai Psichologijos, Sociologijos ir Socialinio darbo krypties programas (bakalauro ir magistro) įvertino aukščiausiais balais ir akreditavo maksimaliam laikotarpiui. Čia dirbantys dėstytojai yra aktyvūs mokslininkai, rengiantys paraiškas ir įgyvendinantys taikomuosius bei mokslo projektus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis. O svarbiausia, fakultete daug dėmesio skiriame bendruomeniškumui – skatiname bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti iškilusius klausimus kartu.

Mes tokie ir kiekvienas iš jūsų, mieli pirmakursiai, nuo šiol esate šio “MES” dalimi: #VDUsmf.

Albertas Einšteinas dalinosi įžvalgomis – “Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas to nežinojo, ir padarė atradimą”.

Taigi, pasitikėkite savimi, bandykite ir atraskite, o atradę veikite! Kartu mes galime augti.

Jūsų dekanė Aurelija Stelmokienė,

Kaunas, 2022

Kvietimas į tęstinį renginį „EST piknikas IV – 2022“

Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda kviečia dalyvauti tęstiniame nacionaliniame renginyje „EST piknikas IV – 2022“.

Šių metų pikniko tema – „Kas aktualu Europai ir Lietuvai: EST duomenys“. Renginyje kviesime diskutuoti aktualiomis Europos socialinio tyrimo duomenimis paremtų mokslinių pranešimų temomis, aptarti, kuo jos svarbios Europos šalims ir Lietuvai.

Kviečiame teikti pranešimų, kuriuose naudojami EST duomenys, pavadinimus ir anotacijas (iki 250 žodžių) iki rugsėjo 15 d.

EST piknikas vyks rugsėjo 29 d., 16 val. VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 4, Kaune) + online (formatas – hibridinis).

Renginio programa bus paskelbta po rugsėjo 15 d.

Pranešėjų ir dalyvių registracija: https://forms.gle/F3sMUp4uKNPeMw8M9

Kilus klausimams kviečiame rašyti el. paštu: est@vdu.lt

Daugiau apie Europos socialinį tyrimą kviečiame skaityti: https://www.europeansocialsurvey.org/about/country/lithuania/

Tarptautinių studentų pažintis su fakultetu

Rugpjūčio 25 dieną Socialinių mokslų fakultete sutikome studentus atvykusius studijuoti pagal Erasmus+ mainų programą bei tuos, kurie fakultete pasirinko nuolatines studijas, organizuojamas anglų kalba. Susitikimo metu aptarėme studijų organizavimo tvarką, studentai susipažino su dekanato darbuotojais ir katedrų referentėmis bei SMF erdvėmis. Džiaugiamės, kad šiais metais turime itin gausų tarptautinių studentų būrį, kurie atvyko iš Vokietijos, Ispanijos, Indonezijos, Japonijos, Ukrainos, Honkongo, Korėjos, Taivano. Linkime studentams sklandžios mokslo metų pradžios ir įdomių studijų!

Prof. Jonas Ruškus: vaikai su negalia turi teisę eiti į mokyklą su visais

Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Kad tai įvyktų – turime kovoti su neigiamomis nuostatomis ir mitais.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad būtų pasistūmėta su realiais pokyčiais?

Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Neva, taip jie bus apsaugomi nuo neigiamai jų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės, neva, vaikai su negalia neturi gebėjimų mokymuisi bendro ugdymo sistemoje, iš jų nieko negalima tikėtis.

Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Netikima, kad žmonės su negalia gali įnešti savo indėlį visuomenėje, prisidėti savo gebėjimais, žiniomis, dalyvavimu. Tai įsišakniję kolektyvinėje sąmonėje, visuomenei tarsi natūralu diskriminuoti žmones su negalia.

Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų – pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Buvo bandymų jį įgyvendinti, bet nelabai pavyko vien todėl, kad mokyklos nebuvo pasiruošusios keistis – keisti mokymo metodus, keisti supratimą, kad vaikai su negalia gali ir turi mokytis kartu su visais.

Kadangi pati švietimo sistema ir mokyklos nesikeitė, buvo dar kartą suformuotas požiūris, kad integracija yra neįmanoma.

Kita priežastis – pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam. Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Pilietinis, ekspertinis, tarptautinis spaudimas lėmė tai, kad prasidėjo pokyčiai.

Jonas Ruškus

Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kuriose valstybėse ši praktika vykdoma teisingai?

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo – Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Vienos šalys įtraukiojo ugdymo aspektu yra labiau pažangios, kitos – mažiau.

Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui – Ispanija. Tai viena pažangiausių šalių, kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį visuomenėje, tačiau ir ten yra nemažai diskriminacijos dėl negalios atvejų, taip pat ir švietimo sistemoje.

Norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje. Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Kitaip tariant, siekti žmonių su negalia, kaip dalies žmonių įvairovės pripažinimo, siekti visiškos socialinės įtraukties.

Kaip manote, kokius pokyčius Lietuvos visuomenėje atneštų tinkamai įgyvendintas įtraukusis švietimas?

Labai daug pokyčių. Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Įtraukusis švietimas reikštų mažiau diskriminacijos negalios pagrindu, daugiau įvairovės ir galimybių lygybės – juk tuo, žmogaus teisėmis, ir grindžiama demokratinė visuomenė.

Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Užtikrinti prieinamumą, tinkamai pritaikyti sąlygas pagal kiekvieno vaiko poreikius, turėti aukštus edukacinius lūkesčius, tuo siekti kokybiško ir lygiateisio ugdymo.

Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo. Žmonės su negalia, kurie mokysis kartu su visais, galės prasmingai ir veiksmingai įsilieti į gyvenimą.

Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Ar jie pagrįsti?

Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Abi baimės kyla iš klaidingų įsitikinimų.

Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko – mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko. Vaikai be negalios, lygiai taip pat, kaip vaikai su negalia, gauna labai daug, nes jie nebėra tik standartiniai mokymo objektai, į juos žiūrima per įvairovės prizmę, kaip į individualius subjektus.

Antra – elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai – diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje. Vaikai auga įvairovės aplinkoje, vystosi komunikavimo su skirtingus gebėjimus turinčiais žmonėmis įgūdžiai.

Svarbu suvokti, kad mitai, stereotipai, išankstiniai nusistatymai tikrai egzistuoja, ir mokyklų bei švietimo politikų uždavinys yra tuos mitus griauti.

Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?

Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Įtraukų ugdymą būtina traktuoti kaip moralinę pareigą, kaip ugdymą be diskriminacijos dėl vaiko negalios.

Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Metas pažvelgti į įtraukujį švietimą per žmogaus teisių, lygybės, socialinio teisingumo perspektyvas.

Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Tai šių metų balandžio mėnesį išsakė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas kartu su Vaiko teisių komitetu.

Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Dėl to laimi visi vaikai. Svarbu suvokti, kad negalios neturinčių vaikų teisė į kokybišką švietimą taip pat bus dar geriau realizuota taikant įtraukųjį švietimą.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Kad įvyktų pokytis, pasaulis turi keistis.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.

VDU pirmakursiams – įsimintina „Įvadas į studijas VDU 2022“ savaitė

Tradiciškai Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pirmo kurso studentus kviečia į įvadinės savaitės renginius, kurie vyks rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 dienomis. „Įvadas į studijas VDU 2022“ renginiai – proga susipažinti ne tik su universitetu, jo moksline veikla ir siūlomomis galimybėmis, bet ir su universiteto fakultetų dėstytojais bei, žinoma, su studijų draugais. Įvadinė savaitė – tai lyg naujos kelionės pradžia, kurios metu visi suvokia, kad universitete studijų procesas ir aplinka yra daug svarbiau nei trokštamas galutinis tikslas – diplomas.

Visuose „Įvadas į studijas VDU 2022“ renginiuose kviečiami dalyvauti Kaune ir Vilniuje studijuojantys studentai.

Pirmoji diena, rugpjūčio 29-oji – susitikimai su fakultetų bendruomenėmis. Pirmieji žingsniai ir pirmosios pažintys su vieta ir žmonėmis, kurie lydės tave visus studijų metus. Čia susipažinsi su kurso draugais, pasivaikščiosi po fakulteto erdves, susitiksi su fakulteto darbuotojais – dėstytojais, katedrų vedėjais, sutiksi fakulteto dekaną ir referentes, kurios ne tik papasakos apie tavo studijų programą, bet ir supažindins su Universiteto tvarka. Čia Tavęs lauks ir studentai-mentoriai, pasiryžę atsakyti į visus iškilusius klausimus, aprodyti fakultetą ir netgi padės susipažinti su kurso draugais.

Kaune pirmąją dieną pirmakursiai kviečiami dalyvauti diskusijoje „VDU Identity“, kurios metu dalyviai supažins su universiteto koridoriuose nuolat besisukančiais žmonėmis: darbuotojais, studentais ir alumnais. Čia išgirsi įdomiausius pasakojimus apie studijas universitete, patirtis savanorystėje ar studijų kokybės gerinimą. Diskusijai pasibaigus pirmakursių lauks Vėliavos medžioklė – išlikimo žaidimas, kuris patikrins Jūsų reakcijos, greitumo ir kūrybiškumo gebėjimus. Orientacinių metu susipažinsi ne tik su universitetu, jo veiklomis, bet ir pačiu Kauno miestu. Nepraleisk progos ir registruokis, nes vietų skaičius ribotas!

15 val. studentų organizacija „Akademinis politologų klubas“ pirmakursius bei visus susidomėjusius kviečia į susitikimą su buvusiu STT kriminalistu, JAV Nacionalinės FTB Akademijos absolventu, karo istorijos mokslų daktaru bei dabartiniu Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadu Egidijumi Papečkiu. Paskaitos tema „Karas Europoje – padėtis fronte, regiono saugumas ir pamokos ateičiai“. Čia prelegentas aptars Ukrainos karo kontekstą, pristatys esamą padėtį fronte bei kaip Rusijos pradėtas karas keičia mūsų regiono bei visos Europos saugumo architektūrą, kokias pamokas ateičiai galime perimti iš ukrainiečių kovos už savo valstybingumą.

18 val. studentus sukvies neformali diskusija „Susipažinkime, aš mentorius“. Tai galimybė susipažinti su mentoriais ir jų vykdoma veikla. Pirmakursiai diskusijos metu galės uždavinėti jiems rūpimus klausimus. Diskusijos su mentoriais tikslas yra supažindinti pirmakursius su mentoryste ir vykdoma savanoryste universitete. Šios veiklos metu galėsite ne tik pasikonsultuoti su mentoriumi jums rūpimais klausimais, bet ir gerai praleisti laiką žaidžiant stalo žaidimus ar bendraujant su kitais studentais. Tad nepamiršk pasiimti užkandžių sau ir draugui bei nusiteik gerai praleisti vakarą.

Vilniuje pirmakursiai bus kviečiami dalyvauti diskusijoje „VDU Identity. Naujos kartos mokytojas! Koks jis?“.

Taip pat šią dieną pirmakursiai Vilniuje ir Kaune kviečiami nuotoliniu būdu atlikti diagnostinį anglų kalbos testą.

Antrąją dieną, rugpjūčio 30-ąją, universitete Kaune ir Vilniuje studentai laikys kompiuterinio raštingumo ir diagnostinį anglų kalbos testą (anksčiau jo nelaikę). Taip pat studentų lauks registracijos į studijų dalykus proceso ir taisyklių pristatymas.

Kaune studentai turės galimybę išgirsti apie platesnes studijų perspektyvas bei sudalyvauti studijų mugėje (studentai Vilniuje turės galimybę renginį stebėti nuotoliniu būdu). Šią dieną pirmakursių taip pat laukia renginys „Universitetas – ne tik paskaitos – renkiesi tu“, kurio metu sužinosite apie universiteto teikiamą socialinę paramą ir platesnes saviraiškos galimybes. Užsukusieji išgirs apie stipendijas, lengvatas, paskolas, Lietuvos studento pažymėjimą (kitas pažymas), bendrabučius, karjeros planavimą, galimybę prisijungti prie savanorystės programos, meno, sporto veiklų, teikiamos psichologinės bei dvasinės pagalbos ir dar daugiau (studentai Vilniuje turės galimybę renginį stebėti nuotoliniu būdu).

15:30 val. kviečiame dalyvauti nuotoliniame susitikime su studentais turinčiais negalią ir jų artimaisiais. Čia galėsi sužinoti apie Universiteto ir valstybės teikiamas paslaugas, finansinės paramos galimybes bei Universiteto infrastruktūros pritaikymą negalią turinčių studentų gyvenimo, mokymosi ir studijų procesui užtikrinti. Virtualaus susitikimo nuoroda.

Nuo 16 val. visų lauksime VDU Studentų atstovybės prisistatyme. Tai puiki proga iš arčiau susipažinti su Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybės (VDU SA) veiklos sritimis, nariais bei puikiai praleisti laiką studentų apsuptyje. Renginyje kartu su VDU SA prezidente Ieva Vengrovskaja aiškinsimės, kuo studentų atstovybė skiriasi nuo mokinių tarybos, taip pat sužinosi, ką veikia atstovybininkai ir į kokius klausimus jie gali atsakyti.

17:30 pakviesime į tradicinį renginį „Aš, nealkoholinis alus ir rektorius“. Tu, alus ir rektorius skamba utopiškai, bet pasirodo tai nėra taip toli nuo realybės! Neformaliame pokalbyje galėsi geriau susipažinti su universiteto vadovu, išgirsti daugiau apie jo veiklą, linksmus nutikimus universitete, užduoti rūpimus klausimus ir smagiai praleisti vakarą.

Trečiąją dieną, rugpjūčio 31-ąją, pradėsime registracija į studijų dalykus, kurios metu visi studentai savo studijų tvarkaraščius turės susidaryti savarankiškai. Kaune nuo 12 val. studentų lauks VDU organizacijų mugė ir sporto centro veiklų pristatymai, o nuo 12:30 val. – VDU Menų centro kolektyvų pasirodymai.

15 val. studentai turės galimybę sudalyvauti net dvejose kūrybinėse dirbtuvėse. VDU didžiosios salės foje (S. Daukanto g. 28) vyks VDU Karjeros centro dirbtuvės „Karjerą pradėk dabar!“ Tuo pat metu „VDU MINDED Verslumo akademija” kūrybinėse dirbtuvėse „Design Sprint“ kviečia studentus praktiškai išbandyti “Design Thinking” (Kūrybinio mąstymo) ir “LEGO SERIOUS PLAY” metodikas, kurios suteikia priemones pažinti save kuriant bei realizuojant drąsius asmeninius projektus ir sprendžiant verslo ar socialinius iššūkius.

Šią dieną pirmakursių taip pat lauks VDU Academia cum laude paskaita „Individualiųjų studijų iššūkiai ir prasmė“. Paskaitoje – pokalbyje studentai kviečiami šnekėtis apie individualiųjų studijų suteikiamas galimybes ir prasmes amžiuje, kuriame studijų suvokimas tampa vis labiau išskydęs. Studentų organizacija „Akademinis politologų klubas“ pirmakursius pakvies į pažintinę ekskursiją po Kauną, kurios metu kartu pasivaikščiosime po Naujamiestį ir Žaliakalnį. Kviesime išgirsti smagių istorijų, sužinoti kodėl Putvinskio gatvė turėjo „diplomatijos gatvės“ pravardę, o pakeliui naujiems miesto studentams parodysime skanias ir smagias vietas, kur lankosi studentai.

22 val. VDU Studentų atstovybė kartu su TABOO kviečia visus esamus ir būsimus Vytauto Didžiojo universiteto studentus į VDU pirmakursių susipažinimo vakarėlį. Tai vakarėlis, kurio praleisti negali joks VDU studentas – juk nori susirasti draugų ir paskaitų metu matyti pažįstamus veidus, tiesa?

Rugpjūčio 31-ąją Vilniuje 14:30 val. pirmakursių lauks VDU Studentų atstovybės prisistatymas, o 16 val. – ekskursija po Vilnių.

Rugsėjo 1-ąją Kaune Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetai maloniai kviečia į 2022-2023 akademinių mokslo metų pradžios šventę. Trys aukštosios mokyklos, 2022-aisiais mininčios Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetį, organizuoja vieningą Rugsėjo 1-osios šventę. Programoje – trijų universiteto rektorių, miesto ir valstybės vadovų sveikinimai bei atlikėjos Jessica Shy koncertas.

VDU Švietimo akademijoje Vilniuje pirmakursių taip pat lauks Mokslų metų pradžios šventė.

„Įvadas į studijas VDU 2022“ programa

Informacijos apie universitetą ir Įvado į studijas VDU savaitę rasi ivadas.vdu.lt ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Aurelija Stelmokienė. Skaitmeniniai kontaktai: ar jie iš tiesų pakeitė bendravimą akis į akį?

Atostogų metas. Daugiau laisvo laiko ir galvoje vis šmėsčiojanti mintis susitikti su tais, kuriems tiek kartų atsakyta dėl darbų ir kitų intensyvių veiklų – draugais, artimaisiais. O gal paprasčiau pasinaudoti technologine pažanga ir paskambinti, susimatyti ekrane ar parašyti žinutę. Gal skaitmeninės komunikacijos priemonės jau pakeitė tam tikras bendravimo tradicijas, įpročius Lietuvoje ir bendrai Europoje?

Remiantis Europos socialinio tyrimo 10-osios bangos duomenimis (1.0 duomenų leidime Europos imtį sudaro 18 060 respondentų, tarp jų 1 659 iš Lietuvos), akivaizdžiai tiek su 12 m. ir vyresniais vaikais, tiek su savo tėvais tiriamieji Lietuvoje bendrauja intensyviau, palyginus su skaitmeninių kontaktų (kalbėjimasis matant vienas kitą ekrane ar susirašinėjimas SMS žinutėmis, elektroniniu paštu, pokalbių programėlėmis) dažniais. Vis dėlto, lietuviai gana intensyviai bendravimui su savo vyresniais vaikais ir tėvais naudoja telefoną.

Bendravimo su artimaisiais skirtingomis priemonėmis dažniai Lietuvoje / Autorės nuotr.

(Pastaba: kuo mažesnis įvertis, tuo dažnesnis bendravimas, kur 1 – keli kartai per dieną, 4 – keli kartai per mėnesį, o 7 – niekada)

Analizuojant akivaizdinių ir skaitmeninių kontaktų asmeniniame gyvenime dažnius Europoje, galima pastebėti, jog europiečiai su savo 12 m. ir vyresniais vaikais bei tėvais akis į akį bendrauja vidutiniškai kelis kartus per savaitę ir tik šiek tiek rečiau bendravimui naudoja telefoną. Tuo tarpu, susirašinėja SMS žinutėmis, elektroniniu paštu ar pokalbių programėlėmis vidutiniškai kartą per mėnesį, o kalbasi matant vienas kitą ekrane – dar rečiau. Be to, Kroatija ir Slovėnija išsiskyrė sąlyginai intensyviausiais akivaizdiniais kontaktais, o Suomija – dažnesniu naujausių technologijų bendravime su artimaisiais naudojimu.

Bendravimo su artimaisiais skirtingomis priemonėmis dažniai Europoje / Autorės nuotr.

(Pastaba: kuo mažesnis įvertis, tuo dažnesnis bendravimas, kur 1 – keli kartai per dieną, 4 – keli kartai per mėnesį, o 7 – niekada)

Taigi, akivaizdiniai kontaktai vis dar išlieka dominuojantys Lietuvoje ir Europoje, bendraujant su svarbiais žmonėmis. Lygindami akivaizdinius ir skaitmeninius kontaktus, užsienio tyrėjai teigia, jog su artimaisiais dažnai pasirenkama bendrauti akis į akį, nes tokia komunikacija siejama su stipresniu socialinio ryšio pojūčiu, emocine parama ir prasmingų socialinių kontaktų vystymu. Tuo tarpu, skaitmeniniai kontaktai tinkamesni norint pasiekti plačią auditoriją, išplėsti socialinius tinklus ar greitai išspręsti kasdienius nesudėtingus klausimus.

Įdomu tai, kad paklausus, ar skiriasi skaitmeninio bendravimo dažnumas su artimaisiais palyginus su laikotarpiu prieš COVID-19 (Europos Socialinis tyrimas buvo atliekamas 2021 m. liepos–gruodžio mėnesiais, kai ribojimai dėl pandemijos Lietuvoje nebuvo labai griežti), lietuviai didelio pokyčio nenurodė: apie 80 proc. situaciją vertino kaip panašią į ankstesnį periodą. Vertindami akivaizdinį bendravimą, palyginus su laikotarpiu prieš COVID-19, pokyčio nejautė taip pat apie 70 proc. lietuvių.

Svarbu pastebėti, jog naujausi moksliniai tyrimai (pvz., Marinucci ir kolegų 2022) atskleidžia, jog maksimalių ribojimų ir griežčiausios izoliacijos COVID-19 pandemijos laikotarpiu būtent skaitmeniniai kontaktai gelbėjo žmones nuo psichologinio distreso, tačiau šis socialinę izoliaciją, kaip grėsmę gerovei, sušvelninantis efektas buvo trumpalaikis. Kai tuo metu akivaizdinių kontaktų ryšys su asmens psichologine gerove ir net fizine sveikata užfiksuotas longitudiniais, tęstiniais tyrimais.

Pagal skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą DESI (angl. Digital Economy and Societal Index, kuris rodo valstybių skaitmeninę brandą), 2022 m. Lietuva užėmė 14-ąją vietą tarp 27 ES šalių narių. „Skaitmeninių viešųjų paslaugų srityje šalies rezultatai labai geri, žmogiškasis kapitalas ir skaitmeninių technologijų integravimas atitinka ES vidurkį ir tik junglumo, visų pirma 5G srityje, rezultatai yra prastesni.“ (išsamesnė informacija čia). Vis dėlto, skaitmenizacijos procesų (pvz., komunikacijai galimų naudoti technologijų įvairovės) poveikis bendravimo su artimaisiais pokyčiams nėra kardinalus. Į naują technologinį-socialinį gyvenimą įsitraukiame neskubėdami.

Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas“ (Nr. VS–3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.

Aurelija Stelmokienė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanė, Europos socialinio tyrimo Lietuvoje vyr. mokslo darbuotoja

Šaltinis: lrt.lt

Esame naujame demografinio gimstamumo etape, kuris nenuteikia viltingai

Prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja

Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. Nors tikėtasi, kad dėl COVID-19 pandemijos vaikų gims mažiau, gimstamumo rodikliai prastės, tačiau žvilgsnis į naujausią demografinę statistiką verčia aukštai kilstelti antakius.

Kaip rodo naujausi Statistikos departamento duomenys, praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje pasiekė 1,34 reikšmę. Priminsiu, jog šis rodiklis nurodo vidutinį skaičių vaikų, kurio susilaukia viena reproduktyvaus amžiaus moteris. 2020 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48, o 2012–2019 metais jis svyravo apie 1,6–1,7, kai kuriais metais priartėdamas net iki 1,74 (2015 m.) (žr. grafiką). Tai buvo tikrai neprasta žinia tiek atsigręžiant į laikotarpį nuo 1990-ųjų, tiek ir lygiuojantis su kitomis šalimis, net ir su Skandinavija ar Prancūzija, kuriose įprastai gimstamumo rodikliai aukštesni nei kitur ES.

2021 m., lyginant su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais.

Keturiais tūkstančiais mažiau kūdikių

Kiek kitaip į 2021 m. gimstamumo situaciją galima pažvelgti vertinant absoliučius gimusių vaikų skaičius. 2019-aisiais, kurie ženklina santykinai gausaus gimstamumo periodo pabaigą, Lietuvos gyventojų gretas papildė 27 393 naujagimiai, o praėjusiais metais – 23 330, taigi, net 4 063 mažiau arba 15 proc. mažiau.

2021 m. padėtis grąžina mus į 2000-ųjų pradžią, kai Lietuva išgyveno istoriškai dar nebūtą gimstamumo „duobę“. 2000–2007 m. suminis gimstamumo rodiklis svyravo apie 1,2–1,3. Skausmingos šio periodo pasekmės šiandien jau atsiveja per mažėjantį mokinių, potencialių ir esamų studentų skaičių, būtinybę pritaikyti švietimo infrastruktūrą ir pan. Jos nusikels ir į ateitį, kai minėtu periodu gimusi negausi moterų karta, kuri dar labiau apkarpyta emigracijos, įžengs į reproduktyvų amžių, pradės dirbti, mokėti mokesčius ir t. t. Paminėtinas ir su tuo susijęs užprogramuotas gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės senėjimas. Vis tik atsakyti, ar 2020 m. prasidėjęs ir praėjusiais metais tebesitęsiantis gimstamumo nuosmukis bus ilgalaikis, kada ir koks bus pasiektas kritimo dugnas, šiandien dar per anksti. Tačiau jau dabar svarstytinos priežastys.

Latvijoje ir Estijoje gimstamumas buvo stabilus, priešingai nei Lietuvoje

Intuicija sufleruotų, jog praėjusių metų gimstamumas yra COVID-19 pandemijos pasekmė. Nors pandemijos pradžioje socialinėse medijose spekuliuota apie laukiantį kūdikių bumą, demografai buvo skeptiški ir nepalaikė tokios nuomonės. Ankstesnių pandemijų, didelių stichinių nelaimių efektas gimstamumui paprastai yra ne skatinantis, bet ribojantis. Vis tik pasirodantys ES šalių duomenys rodo, kad pirmieji dveji pandemijos metai turėjo skirtingą poveikį gimstamumui. 2021 m. vienose šalyse jis augo nežymiai (Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje), kitose – gana reikšmingai (pavyzdžiui, Čekijoje, kur užfiksuotas aukščiausias suminis gimstamumo rodiklis nuo 1992 m.). Net ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje praėjusieji metai buvo paženklinti stabilumo (žr. grafiką). Vis tik Lietuvos gimstamumo kreivė šlieja mus prie šalių, kuriose pandeminiu periodu gimstamumas mažėjo.

Šaltinis: Estijos statistikos departamentas, 2021; Latvijos statistikos departamentas, 2021; Lietuvos statistikos departamentas, 2021.

Taigi, kas nutiko Lietuvoje? Pagrįstiems argumentams būtini detalūs duomenys, jų analizė, kuri leistų suprasti, kas ir kodėl vyksta lietuvių šeimose. Juolab kad į aktyvųjį šeimos kūrimo tarpsnį įžengia karta, kuri gimė ir augo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nors tokių duomenų stokojama, vis tik galima svarstyti keletą hipotetinių paaiškinimų.

Lietuviai linkę susilaukti vaikų santuokoje

Nors gyvenimas kartu ne santuokoje paplitęs, taip gyvenama tol, kol nusprendžiama susilaukti arba pradedama lauktis vaikų. Ne santuokoje gimstančių vaikų dalis Lietuvoje sudaro apie 25 procentus. Jei lyginsime su padėtimi prieš dešimtmetį ar du, ji mažėja. Kitų šalių kontekste nesantuokinių vaikų dalis yra labai maža (palyginimui, Estijoje ne santuokoje gimusių vaikų dalis 2021 m. buvo 58 proc.). Lietuvoje santuoka tebėra pagrindinė prielaida vaikams. Nepaisant visų naujų socialinių ir kultūrinių šeiminio gyvenimo vėjų, likome visuomenė, kurioje santuokos socialinė ir simbolinė reikšmė menkai susvyravo. 2020 m. pirmų santuokų suminis rodiklis buvo rekordiškai žemas (beje, panašus į 2000–2005 m.). Pandeminiai suvaržymai, tikėtina, paskatino dalį potencialių jaunavedžių atidėti santuokos įregistravimą, o tai tuo pačiu privertė nukelti ir vaikų susilaukimą. Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, mūsų socialinis konservatyvumas šiuo atveju suveikė kaip gimstamumą ribojantis veiksnys. Vis tik šis argumentas būtų pozityvi žinia, nes leistų tikėtis kompensacinio gimstamumo efekto artimiausioje ateityje.

Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms

Jei santuoka yra vaikų susilaukimo prielaida, tai būstas yra santuokos prielaida. Premija už nuosavo būsto barjero įveikimą yra santuoka – tai jau nusistovėjusi gyvenimo kelio kultūrinė logika. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dominuojantį vaidmenį būsto rinkoje turi privatus sektorius, tikėtis pozityvaus proveržio čia būtų sunku.

Pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas

2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47–48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo. Bendrai, dėl antrųjų vaikų ilgalaikė tendencija yra neprasta: lyginant nuo 2000 m., jų dalis visų gimusiųjų kontekste nuosekliai augo. Vis tik pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas. Jis rodo, kad dalis moterų neįžengia į motinystę: arba ją nukelia vis tolesniam amžiui, arba ir visai jos atsisako. Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30–34 m. ir 35–39 m. amžiaus grupėse, kaip rodo paskutiniųjų dviejų Visuotinių gyventojų surašymų duomenys. Žinoma, galima viltis, kad jos dar susilauks vaikų, tačiau mažiau, nei vyresnė karta. Juolab kad tarp Surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40–44 m. bei 45–49 m. amžiaus grupėse. Taigi, jei demografai jau daug metų kalbėjo, kad Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas, regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumo ateitį.

Atideda norą susilaukti vaikų

Optimistiškai galime tikėtis, kad 2020 m. ir 2021 m. gimstamumo kreivės smukimas tėra trumpalaikis. Tai – atsakas į pandemijos sukeltus neapibrėžtumus, ekonomines problemas. 2021 m. vasarą mano ir kolegų atliktas reprezentatyvus 30–34 m. gyventojų tyrimas rodė, kad ketvirtadalis jaunų žmonių, ketinusių susilaukti vaikų, šiuos ketinimus atidėjo ateičiai. Žymiai dažniau vaikų susilaukimą ateičiai pastūmė tie, kurie yra labiau ekonomiškai pažeidžiami: žemesnio išsilavinimo, deklaravę patirtas finansines problemas. Nors su ekonominiais neapibrėžtumais susidūrė ne tik Lietuva, tikėtina, kad socialinės politikos saugikliai kitose šalyse suveikė efektyviau.

Taigi, akivaizdu, kad įžengėme į naują demografinį gimstamumo etapą, kuris nenuteikia viltingai. Nors dalis esamos padėties priežasčių yra susijusios su pandemija, esama ir kitų, fundamentalesnių demografinių ir socialinių veiksnių. Jų poveikio minimizavimui būtini ir išsamesni tyrimai, ir jų rezultatais grįsti viešosios politikos sprendimai.

VDU vasaros mokyklos įspūdžiai: „Kaip rasti balansą tarp virtualios ir realios realybės?

Šiemet VDU vasaros mokykloje SMF dėstytojai moksleiviams parengė ypač aktualų jaunuoliams kursą: „Socialiniai tinklai: (ne)noriu išlikti savimi“. Skirtingų katedrų mokslininkai padėjo moksleiviams į socialinių medijų temą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų: savęs atskleidimą virtualioje aplinkoje, padėjo įsigilinti kaip dalyvavimas socialiniuose tinkluose keičia draugystės sampratą (kuo skiriasi reali ir virtuali draugystė), požiūrį į save ir kitus, lūkesčius, savęs vertinimą ir savojo tapatumo suvokimą.

VDU vasaros mokyklos lektorės, socialinio darbo katedros dėstytojos dr. Jorūnės Vyšniauskytės-Rimkienės nemaža praktinė prevencinio darbo socialinių medijų srityje su jaunuoliais ir jų tėvais patirtis, skaudžiai byloja apie šiuolaikinių jaunuolių didžiulį įsitraukimą į virtualias erdves, kas kelia tėvų ir kitų globėjų nuoširdų susirūpinimą. Lektorė kvietė jaunuolius suprasti kaip veikia jų gyvenimą virtuali realybė. Renginio metu jaunuoliai turėjo galimybę geriau suvokti socialinių medijų poveikį savo gyvenime ir pažvelgti į savo realybę kitu žvilgsniu. Praktinių seminarų metu buvo sudaroma galimybė moksleiviams ne tik patyrinėti save, bet klausantis bendraamžių pažvelgti į savo istoriją kitu žvilgsniu. Intensyvūs praktiniai užsiėmimai, anot pačių jaunuolių padėjo jiems geriau įsivardinti kaip jiems sekasi balansuoti tarp virtualios ir realios realybės ir rasti į ką “atsiremti” kasdienybėje, kad tas balansas ilgiau išliktų. Moksleiviai stebino smalsumu, savo motyvacija tobulėti bei susirūpinimu dėl jaunesnių vaikų aktyvaus įsitraukimo į socialinių medijų pasaulį. Džiaugdamiesi teigiama vasaros mokyklos patirtimi, deja apgailestaujame, kad tokioje svarbioje socialinių medijų prevencinėje socialinio darbo srityje šalyje darbuojasi kol kas dar minimaliai specialistų. Tikimės ateityje į šią prevencinę socialinio darbo sritį įsitrauks daugiau socialinių darbuotojų dirbančių su jaunimu ir tėvais.