Profesinės praktikos galimybės JAV

Baltijos Amerikos Laisvės fondas skelbia naują kvietimą į BAFF Profesinės praktikos programą – unikalią galimybę studentams ir absolventams atlikti praktiką Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijose ar organizacijose.

BAFF suteikia pilno išlaikymo stipendiją ir garantuotą praktikos vietą. Visi paskutinio kurso bakalauro programos studentai ar absolventai, o taip pat magistro programos studentai, doktorantai ir absolventai kviečiami teikti paraiškas į BAFF Profesinės praktikos programos konkursą.

Paraiškos priimamos iki š.m. spalio 31 d. el. paštu: BAFFINFO@CIEE.ORG

Visus norinčius sužinoti daugiau apie Profesinės praktikos programą, užduoti klausimus ir pasikonsultuoti su BAFF atstovais kviečiame į internetinį seminarą anglų kalba kovo 22 d. 15 val. Į internetinį seminarą registruokitės užpildydami šią formą. Prisiregistravusiems atsiųsime nuorodą į internetinį seminarą MS Teams platformoje.

Daugiau informacijos: balticamericanfreedomfoundation.org

VDU Mokyklinės psichologijos absolventė Agnė Laskytė: „Man yra labai smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi“

Agne, kaip pasirinkai VDU psichologijos studijas?

Pasirinkau psichologijos studijas visiškai atsitiktinai. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas stojant. Pirma mano mintis buvo būti dailininke ir dėjau daug pastangų dvyliktoje klasėje, kad tapčiau ta dailininke, o psichologija buvo mano antrasis pasirinkimas. Nenorėjau išvažiuoti iš Kauno. Mano mama yra psichologė, bet aš pati kaip ir niekada nenorėjau būti psichologe, o dabar esu čia.

Ką prisimeni iš savo studijų?

Studentavimo laikais prisimenu daug draugysčių, kurios kai esi jaunas yra labai svarbios. Tai nebūtinai mano bendraamžiai. Teko sutikti labai daug šviesių žmonių, su kuriais ir dabar tenka bendrauti. Su kai kuriais ir dabar vykdoma bendras veiklas. Tie žmonės po šiai dienai mane labai žavi. Studijose kaip ir visur, buvo visko. Buvo ir ne itin malonių dalykų. Šiaip likę labai šilti prisiminimai. Ir dabar net praeinant pro tą vietą, kur studijavau, suspurda širdis. Ypač glaudus ryšys buvo jau studijuojant magistrantūrą, nes mūsų buvo gana mažas būrelis, taigi daug dalykų darėme kartu. Tuo metu patyriau labai daug betarpiško ir tikro buvimo, todėl man studijos yra daugiau žmonės nei pats dalykas.

Ką šiuo metu veiki?

Šiuo metu vykdau labai daug veiklų. Jau dabar reikėtų pagalvoti, ką reikėtų atmesti, atsisakyti. Šiam gyvenimo etapui turiu daug idėjų ir planų. Aš esu baigusi VDU Mokyklinę psichologiją ir ją buvau apleidusi vienu metu. Kažkada labai pykau ant universiteto, kad nedavė kažko, kas man turėjo padėti dirbti, nes jau tuo metu buvau pradėjusi dirbti pagal profesiją. Bet dabar suprantu, kad sunkumas buvo dėl tam tikros mano brandos nebuvimo. Psichologijoje, kaip ir daugelyje profesijų, labai svarbi suaugystė ir gyvenime įgyjama branda. Dabar suprantu, kad universitetas negali visko duoti. Daug dalykų mes įgyjame patirdami, mokydamiesi, apmąstydami savo patyrimus. Dabar aš vėl grįžau į mokyklinę psichologiją, dirbu Herojaus progimnazijoje. Dirbu ir Lietuvos kriminalinės policijos biure. Tai atliepia mano kitą troškimą ir duoda balansą nebūti įkritusiam į vieną kažkokią temą ir sritį. Be to, rašau „Dideli vaikai“ facebook‘o ir instagram‘o įrašus. Tai erdvė, kur galiu pasidalinti savo mintimis, įžvalgomi, o kartu galimybė atskleisti psichologo vaidmenį ir vietą.

Agne, kuri veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą?

Vienas iš motyvų, kodėl rinkausi mokyklinę psichologiją, kad čia galima daryti pokytį. Dirbant su mažu vaiku, jaunu žmogumi tas mokytis labiau matosi. Man yra smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi. Čia gali patirti labai daug laisvės ir kartu pažaisti su savo vidiniu vaiku. Mane labiausiai ir džiugina šis abipusis augimas bei dalinimasis.

Kurias savo savybes labiausiai vertini?

Labiausiai vertinu kūrybiškumą, kuris nuėjo ne į menininko, o į psichologo profesiją. Tai yra mano didžiausia stiprybė. Abi tos sritys tapo vieniu ir puikiai papildo viena kitą. Man labai brangus yra menininko laisvės pojūtis, nors iš kitos pusės turiu savyje labai daug struktūros ir tvarkos. Tai turbūt mano močiutės genai, kuri buvo architektė inžinierė.

Kas tave priverčia „sprogti“ ?

Dabar vis mažiau tokių dalykų yra. Iš kategoriško jauno žmogaus tapau suaugusiu. Dabar turiu daugiau atsitraukimo, nepriimu dalykų asmeniškai. Visgi, labiausiai nemėgstu neteisybės. Tačiau visa tai dabar vertinu kur kas atsargiau, nes mes visi turime savo priežastis, kodėl tą dieną taip pasakėme ar sureagavome. Dabar patiriu, kad kuo savyje daugiau randi kantrybės bei ramybės, tuo mažiau tų „sprogimų“ ir būna. Stengiuosi „nesprogti“, bet leidžiu sau pykti.

Ką mėgsti veikti už darbo ribų?

Labai mėgstu keliauti, nes man tai suteikia galimybę pamatyti daug skirtingų žmonių. Visada sakau – išeikite iš savo burbulų. Keliaudama labai mėgstu stebėti žmones, aš juos tiesiog filmuoju Kartais atsisėdu išgerti kavos, nieko nedarau, neveikiu tik žiūriu ir stebiu kitus žmones. Stebiu, kaip tie žmonės komunikuoja, kokia jų mimika, kaip elgiasi su vaikais ir t.t. Tai yra kažkokia keista mano aistra. Dar labai mėgstu skaityti knygas. Ten taip pat ieškau žmonių santykių, naujų patyrimų.

Ką palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja apie psichologijos studijas?

Pasakyčiau, kad teks labai daug dirbti su savimi, pažinti, suprasti save. Šis procesas vyksta paraleliai studijų metu ir visą likusį gyvenimą. Reikėtų suprasti, kad tu neisi „gydyti“ kitų žmonių. Teks būti atviram tiek sau, tiek kitam. Reikia suprasti ir tai, kad teks būti nepatogiu, kad tai bus sunkios ilgos studijos. Nes labiausiai pradedi studijuoti, gilintis tuomet, kai pradedi dirbti ir domėtis konkrečia sritimi. Visam tam nėra pabaigos. Reikės patirti ne mažai sunkių situacijų, kuriose reikės išlaikyti gan šaltą protą ir vidinę ramybę bei turėti gan tvirtą savo stuburą. Reikia pagalvoti, kiek tu galėsi atsitraukti nuo savęs ir būti su kitu žmogumi, kai galbūt pačiam nebus lengva, nes juk paraleliai vyksta ir mūsų pačių gyvenimai. Jaunam žmogui noriu patarti, – nesirinkite vienos krypties. Man atrodo, kad psichologui labai sveika turėti ne vieną kryptį, kad jis galėtų išeiti iš to. Kita sritis gali būti visai nesusijusi su psichologija.

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

VDU Mokyklinės psichologijos magistrantūros studijos

EST kviečia į metodologinius mokymus „R | Latentinių profilių analizė“

Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda įvairių socialinių mokslų krypčių tyrėjus kviečia pagilinti statistinės analizės žinias ir dalyvauti mokymuose apie latentinę profilių analizę, atliekamą su programine įranga „R“. Mokymai vyks š.m. spalio 2 d. 14 val.

Mokymuose bus pateikiama iliustracija, kaip atlikti latentinių profilių analizę naudojantis „R“ programine įranga.

Į mokymus kviečiami asmenys, turintys struktūrinio lygčių modeliavimo, klasterinės ir/ar faktorinės analizės pradmenis, savo tyrimuose naudojantys šį/šiuos metodą (-us) bei norintys susipažinti su pačiu metodu, jo savo tyrimuose netaikantys, bet turintys regresinės analizės pagrindus.

„R“ paketas ir RStudio programa mokymuose nebus reikalingi, tačiau užsiregistravusiems dalyviams bus siunčiama informacija apie nemokamą šios įrangos instaliavimą.

Mokymus ves EST komandos VDU tyrėjas dokt. Tadas Vadvilavičius.

Mokymai vyks nuotoliu (MS Teams platformoje).

Trukmė – val. Renginio dalyviams bus išduodami pažymėjimai.

Būtina išankstinė registracija (prisijungimo nuorodą atsiųsime likus dienai iki mokymų).

Kilus klausimams, kviečiame rašyti el. paštu: est@vdu.lt

Jonas Ruškus. Įtraukusis ugdymas – Lietuvos demokratinės raidos testas

Vakar įsigaliojo dar 2020 m. LR Seime priimti Švietimo įstatymo pakeitimai. Šie pakeitimai iš esmės atitinka pasaulinius įtraukiojo švietimo tikslus, įskaitant UNESCO Švietimo programą 2030, Darnaus vystymosi darbotvarkę, be to, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo dar 2010 metais ir ją įsipareigojo įgyvendinti.

Įtraukusis ugdymas yra svarbi šios konvencijos 24-u straipsniu numatyta vaiko su negalia teisė. 2022 metais du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai, žmonių su negalia ir vaiko teisių (buvau pirmojo komiteto atstovas darbo grupėje), paskelbė bendrą pareiškimą dėl vaiko su negalia teisių, kuriuo patvirtino vaiko su negalia teisę mokytis įtraukiojo ugdymo sąlygomis lygiai su visais vaikais, nepatiriant diskriminacijos negalios pagrindu.

Dera priminti, kad, kaip įtvirtinta LR Konstitucijos 138-u straipsniu, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Be to, 18-o Konstitucijos straipsnio šviesoje, postuluojančiame žmogaus teises ir laisves kaip prigimtines, galima visiškai pagrįstai tvirtinti, kad įtraukusis ugdymas tapo strateginių Lietuvos demokratinės respublikos švietimo kaitos krypčių integralia dalimi.

Nuo šiol bendrojo ugdymo mokyklos nebeturi teisės, kaip iki šiol turėjo, atsisakyti priimti vaikus su pagalbos poreikiais, ir privalo priimti visus vaikus, gyvenančius mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Be to, mokyklos įpareigotos mokiniams suteikti būtiną pagalbą, jiems tinkamai pritaikyti ugdymosi sąlygas.

Pokyčius lydintys nerimas ir abejonės

Lietuvoje pradėjo formuotis įtraukiojo ugdymo praktika, vis daugiau ir daugiau bendrojo ugdymo įstaigų įtraukusis ugdymas yra tapęs realybe. Nėra lengva, nėra paprasta, iššūkių netrūksta, tačiau tai – natūralu, nes įtraukusis ugdymas pirmiausia yra ne tiek kiekybinis, kiek kokybinis ugdymo paradigmų ir praktikos virsmas, pereinant nuo nuopelnais grįstos vaikų selekcijos prie bendrojo ugdymo prieinamumo ir ugdymosi sąlygų pritaikymo pagal vaiko ugdymosi poreikius. Tokios mokyklos, kurios nori ir gali pritaikyti ugdymo sąlygas tam poreikį turintiems vaikams, turėtų būti traktuojamos labiausiai kokybiškomis ir karaliauti reitingų viršūnėse.

Dėsningai, kaip ir kiekvienas sisteminis pokytis, taip ir visuotinis įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas, tapo nemenko nerimo šaltiniu. Neretai vaikų be negalios tėvai užprotestuoja negalią turinčio vaiko buvimą vienoje klasėje su savo vaiku. Mokytojai pagrįstai nerimauja dėl galimai per didelio vaikų skaičiaus klasėje, dėl naujų ugdymo proceso klasėje organizavimo metodų poreikio. Mokyklų vadovai nerimauja dėl įtraukiojo ugdymo išteklių stokos bei mokytojų trūkumo. Seime buvo iniciatyvų, kuriomis norėta legitimuoti nepakeliamos naštos nuostatą, suteikiančią mokykloms teisę atsisakyti priimti vaiką su negalia. Dažnai mokyklos priešinasi įtraukiąjam ugdymui argumentuodamos, kad neturi liftų, nors liftų reikia tik judėjimo sunkumų turintiems vaikams, kurių santykinai yra labai mažai. Yra labai daug įvairių ugdymo sąlygų pritaikymo poreikių turinčių vaikų, kuriems tereikia geresnio, profesionalesnio jų ugdymosi poreikių pažinimo, negalios supratimo, ugdymosi sąlygų pritaikymo. Negalia yra žmonijos įvairovės kontinuumo dalis. Negali būti taip, kad mokykla yra kitokia, nei visuomenė. Visuomenė yra įvairi, ją sudaro įvairūs žmonės, taip ir mokykla, klasė turi būti įvairi.

Regresyvios diskriminacinės pastangos

Greta to galime matyti regresyvias pastangas, nubloškiančias Lietuvą atgal į sovietmetį. Argumentuojant už vaikų selekciją, randami įvairūs pretekstai nepriimti vaikų su pagalbos poreikiais, uždaryti jiems mokyklos duris. Prisidengiama neva nepakeliama našta, nors nieko nedaro, kad spręstų tąją jiems nepakeliamą naštą, argumentuojama specialistų trūkumu, prisidengiama ugdymo (ne)kokybės argumentu, neva, vaikai su negalia ir patys negali mokytis, ir kitiems trukdo. Matome, kad įtraukiojo ugdymo sprendimai ir finansavimas stringa savivaldybių lygmeniu.

Socialiniuose tinkluose šiomis dienomis matėme Širvintų rajono merės pasisakymą, neva, įstatymo pataisos yra prieštaringos, merė akcentuoja vaikų su pagalbos poreikiais priežiūrą, bet ne ugdymą, tvirtina įgyvendinsianti vaikų su pagalbos poreikiais segregaciją, atskirtį nuo visuomenės. Merė kalba apie mylimas atžalas, bet numano ir nemylimas atžalas – vaikus su pagalbos poreikiais. Populistinė jos kalba nukreipta prieš politinius oponentus, tuo pačiu juodinant (su nelabai maskuojamu fašizmo prieskoniu) įtraukiojo ugdymo idėją ir politiką, vaikai gąsdindami vaikais, kurie turi poreikių pagalbai. Merė neturi atsako į vaikų įvairovę, į įvairius vaikų poreikius pagalbai kaip tik selekciją, segregaciją ir vaikų su negalia vaizdavimą juodomis spalvomis.

Iš Švietimo ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad Širvintų rajono savivaldybei įtraukiojo ugdymo plėtotei skiriamas biudžetas savivaldybės išleidžiamas visai kitu tikslu. Švietimo viceministro Igno Gaižiūno „Facebook“ paskyroje skelbtais duomenimis, Širvintų rajono savivaldybė 2022 m. įtraukiąjąm ugdymui skyrė 292 tūkst. EUR, o 2023 m. jau skyrė tik 31,3 tūkst. EUR. Tuo tarpu valstybė 2022 m. Širvintoms skyrė 471 tūkst. EUR, o 2023 m. 522 tūkst. EUR. Šiais metais Širvintoms suplanuota skirti 600 tūkst. EUR. Anot viceministro, valstybės finansavimas švietimo pagalbai Širvintose didėja, o Širvintų dalis mažėja. Todėl ir neturi specialistų, nepritaiko bendrojo ugdymo sąlygų vaikams su pagalbos poreikiais. Kur, mere, išleidžiate vaikams, turinčių poreikių pritaikyti ugdymo aplinkas, skirtus pinigus?

Diskriminacinė „agresyvaus vaiko“ etiketė

Nerimo dėl įtraukiojo ugdymo fone žodis „negalia“ tapo negatyviai vaiką apibūdinančio žodyno trigeriu. Etiketės „agresyvus vaikas“ ar „emocijų ir elgesio sutrikimai“ tapo negalios ir įtraukiojo ugdymo sinonimais bei tariamu argumentu šalinti vaiką iš bendrojo ugdymo sistemos ar atsisakyti jį priimti. Kad vaikai nebūtų baudžiami šitaip juos neigiamai apibūdinant, būtina dekonstruoti diskriminacinį žodyną.

Kaip apibrėžia Amerikos psichologijos asociacijos žodynas, agresija laikoma reakcija į frustraciją arba išmoktas elgesys, nukreiptas į fizinės ar psichologinės žalos padarymą. Agresija niekaip nėra siejama su negalia, kokia ji bebūtų, negalia nėra agresyvaus elgesio šaltinis. Emociniai ir elgesio sunkumai ar sutrikimai nėra negalios atributas, tai yra tiesiog vaikų grupė, kuriems reikalingas padidintas pedagoginis bei psichologinis dėmesys ir pagalba, kaip tai išsamiai aprašyta dar 2017 metų Švietimo ir mokslo ministerijos 5-ame leidinio „Švietimo problemos analizė“ numeryje.

Negalią turintys vaikai, kaip ir visi vaikai, gali elgtis ne pagal priimtas tinkamo elgesio normas. Kaip ir visiems vaikams, taip ir vaikams su negalia, gali pasireiški įvairios reakcijos, kurios nėra malonios aplinkiniams, gali turėti atžarumo ir atgrasumo požymių. Nervingas elgesys ar impulsyvios reakcijos nėra sąmoningas siektis sužeisti kitus ar pažeisti taisykles. Iš tiesų toks elgesys nėra toleruotinas, bet būtina suprasti, kad agresija nekyla iš negalios, o labiau kaip atsakas į vaiko savybių jo ar jos aplinkoje nesupratimą, nepritaikytas ugdymo sąlygas, pagalbos poreikio netenkinimą. Be to, neretai vaiko su negalia netoleruotiną elgesį sukelia vaikų be negalios patyčios ar smurtas prieš jį ar ją. „Agresyvaus vaiko“ etiketė tėra iki-sąmoninės kitoniškumo baimės maskuotė.

Įtraukusis ugdymas reiškia paramą mokytojui

„Įtraukusis ugdymas prasidės tik tuomet, kai bendrojo ugdymo mokytoja/s panorės, kad vaikas su negalia būtų jo/jos klasėje“, – taip man kartą atsakė vienos įtraukios ugdymo mokyklos Lietuvoje pedagogės. Vien specialistai ir mokytojai padėjėjai nėra pakankama įtraukiojo ugdymo sąlyga. Bendrojo ugdymo mokytojo supratimas ir noras yra viena esminių įtraukiojo ugdymo sąlygų.

Nerealu sužadinti norą vien paprašius. Kad įtraukusis ugdymas būtų, privalu remti bendrojo ugdymo mokytoją. Ne specialistai, o bendrojo ugdymo mokytojai moko vaikus. Paramos mokytojui formos yra įvairios – nuo vaikų skaičiaus klasėje mažinimo, specialistų pagalbos iki kvalifikuoto mokytojo padėjėjo klasėje. Nesuteikdami paramos mokytojui diskredituojame įtraukųjį ugdymą. Specialistų trūkumas labai dažnai pasitelkiamas kaip tariamas argumentas neįgyvendinti įtraukiojo ugdymo. Tokie pasisakymai rodo įtraukiojo ugdymo esmės nesupratimą, yra ydinga išankstinė nusistatymo „prieš“ pozicija, nes ne specialistai ugdys vaikus su negalia, o bendrojo ugdymo mokytojai. Pagrindinis pedagogas turi būti bendrojo ugdymo mokytojas, specialisto uždavinys yra pritaikyti ugdymo sąlygas vaikus, kad šis/ši galėtų sėkmingai mokytis kartu su visais vaikais.

Todėl ir bendrojo ugdymo pedagogų kvalifikacijos kėlimo klausimai turėtų būti siejami su darbo su įvairoviška, heterogenine klase metodais, kur ugdymo turinys ir mokymosi procesas priderinamas prie individualių poreikių, kad kiekvienas vaikas galėtų plėtoti savo gebėjimus. Mokytojų kompetencijos, jų pedagoginė reputacija, kaip ir įtraukųjį ugdymą įgyvendinančių mokyklų reputacija smarkiai išauga.

Įtraukusis ugdymas yra dialogas ir vaiko pažinimas

Realus pokytis arba tinkamas ugdymosi sąlygų pritaikymas vaikams, kurie dėl savo negalios tam turi poreikį, įvyks, kai įvyks įtraukties tikslu grindžiamas ugdymo įstaigos administracijos, pedagogų, tėvų ir vaiko dialogas. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, jo ar jos savybes. Tik nuolatinio dialogo būdu mokytojai iš tėvų sužinos, koks yra vaikas, kokios jo ar jos savybės, kas vaiką skatina, o kas, priešingai, stabdo ir kelia jo ar jos aukščiau minėtą neigiamą reagavimą. Vadinasi, tėvai yra pedagogų resursas. Įtraukiojo ugdymo praktika prasideda nuo vaiko su negalia, jo ar jos tėvų, pedagogų ir mokyklos administracijos dialogo, supratimo apie vaiko poreikius ir pagalbos jam/jai būdų suvokimą. Dialogas neturi vykti vaiką paliekant už durų, vaikas turi būti dialogo dalyvis, tuomet visi ugdymo dalyviai mokysis ir tobulės drauge. Pagarba besivystantiems vaiko su negalia gebėjimams yra dialogo įtraukiojo ugdymo kontekste pamatas.

Įtraukusis ugdymas yra procesas

Pasaulyje nėra nė vienos mokyklos, kur įtraukusis ugdymas būtų įgyvendintas šimtu procentų. Nerimas neretai virsta argumentu, kad nepakankamai pasiruošta, reikia pasiruošti. Įtraukiojo ugdymo atveju niekada nebus taip, kad bus daug specialistų, mažos klasės, išmokti nauji mokymosi būdai, o jau tuomet priimtas vaikas su negalia, su poreikiais pritaikyti ugdymo sąlygas. Įtraukusis ugdymas yra nuolatinis procesas, kelionė, kur mokomasi, kur suprantama, kad pagarbos ir pagalbos vaikui organizacinė kultūra yra naudinga visiems. Niekada taip nebus, kad nieko nebereikės keisti, nebesimokyti, kad įtraukusis ugdymas taps šimtaprocentiniu faktu. Kiekvienas vaikas su negalia turi skirtingų ugdymo sąlygų pritaikymo poreikių, tad kaskart, atėjus vaikui į mokyklą, reikia ieškoti naujų sprendimų. Įtrauki mokykla yra ta, kuri gerbia įvairovę, supranta vaiką su negalia, dialoguoja su tėvais, pritaiko ugdymo sąlygas pagal vaiko savybes ir poreikius, aiškiai siekia įtraukties tikslo. Švietimas, kaip bet kuri socialinė žmogaus teisė, yra realizuojama progresyviai, tai yra kiekvieną dieną turint aiškų įtraukties tikslą.

Įtraukusis ugdymas – realios lygybės šansas

Formaliai, pagal Konstitucinę nuostatą (29 straipsnis), visi asmenys lygūs. Vis dėl to toks formalus lygybės supratimas lieka aklas visuomenėje esantiems nelygiaverčiams galių santykiams, aklas žmonių grupėms, kurios dėl vienų ar kitų savo ypatybių yra dominuojamos labiau privilegijuotųjų. Vaikai su negalia yra tokia grupė, kuriai lygybė užkardoma jiems nepritaikant bendrojo ugdymo aplinkų, juos siunčiant į vien jiems specialiai sukurtas, atskiras nuo bendrųjų ugdymo aplinkas, ar, kaip išsireikšta Širvintų rajono merės, globos aplinkas.

Todėl reikalingas gilesnis lygybės supratimas, kad žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, patiria sisteminę diskriminaciją, todėl būtinas esamos diskriminacinės tikrovės keitimas diegiant galimybes išlyginančias, socialinį teisingumą skatinančias priemones. Įtraukusis ugdymas atlieka šią realios, ne tik formalios, lygybės užtikrinimo funkciją, tuo įtraukusis ugdymas yra visuomenės demokratizacijos proceso integrali dalis.

Tik įtraukusis ugdymas suteikia gyvenimo šansus vaikams su negalia, tik dėl įtraukiojo ugdymo vaikams su negalia atsivers profesinis rengimas, aukštasis mokslas, darbo rinka. Tik dėl įtraukiojo ugdymo vaikai su negalia, tapę suaugusiais, galės būti visaverčiais visuomenės piliečiais, be to, prisidėti prie pagarbos žmogaus teisėmis grįstos visuomenės kūrimo. Lietuva yra pasirinkusi demokratinės šalies kelią, o įtraukusis ugdymas yra tarptautinės žmogaus teisių teisės, taigi, ir demokratinės valstybės integrali dalis!

Kviečiame studijuoti ,,Profesionalios supervizijos studijų“ programoje

Kviečiame studijuoti ,,Profesionalios supervizijos studijų“ programoje. Programą įgyvendina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra, bendradarbiaujant su ISCI supervizorių rengėjais ir LPSKA. Programa atitinka Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacijos (ANSE) nustatytus supervizorių rengimo programų standartus.

Profesionalios supervizijos studijų tikslas – suteikti supervizoriaus, profesinių santykių konsultanto, išsilavinimą, atitinkantį ANSE (Nacionalinių supervizijos organizacijų Europoje asociacijos) standartus (www.anse.eu) ir pagrįsta Europos supervizijos ir koučingo kompetencijų sąranga (A European Competence Framework of Supervision and Coaching). Programą įgyvendina VDU, Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra, kartu su tarptautine mokymo vadovų komanda.
Programos trukmė – 2.5 metai.
Numatoma programos įgyvendinimo pradžia: 2024 m. gruodis, pabaiga: 2027 m. birželis.

Daugiau apie studijas ir reikalavimus ketinantiems studijuoti rasite čia.

Registracija vyksta iki 2024 spalio 18 d.

REGISTRACIJA

Atrankos į studijas pokalbiai planuojami spalio 25 d. Vilniuje ir spalio 26 d. Kaune. Planuojama studijų pradžia š.m. gruodžio 5-7 dienomis. Besidominčius kviečiame pasižymėti šias datas.

Sveikiname su mokslo metų pradžia!

Miela Socialinių mokslų fakulteto bendruomene,

Štai ir vėl skaičiuojame dar vieną pradžią – kalendorinio rudens ir naujų mokslo metų, nors paskutiniojo finišo – sėkminga sesijos pabaiga ir diplomų įteikimo šventė – įspūdžiai dar nespėjo išblėsti. Šią vasarą absolventų būrį papildę iki daugiau nei 10 000, rudenį sveikinamės su beveik 380-čia pirmo kurso bakalauro ir magistro programų studentų, kurie pasirinko sociologijos, antropologijos, socialinio darbo ar psichologijos studijų kryptis. Naujus mokslo metus pradėsime ir besidžiaugdami laimėtais mokslo projektais bei išspausdintomis publikacijomis, besidalindami įžvalgomis iš aplankytų tarptautinių mokslinių konferencijų ar perskaitytų knygų, vystydami socialines partnerystes, – skaičiuosime naujus startus ir sieksime finišų.

Olimpinė vicečempionė Bgirl Nicka po sėkmingo finišo kalbėjo: „Kol kas yra sunku patikėti, džiaugiuosi, kad laimėjau sidabrą. Bet, visų pirma, džiaugiuosi tuo, kad man pavyko daryti tai, ką aš darau geriausiai ir pasimėgauti tuo.”

Taigi, būkime drąsūs svajodami ir ryžtingi šių svajonių siekdami, bet svarbiausia – nepamirškime pasimėgauti mokymo(si) procesu ir atradimo džiaugsmu.

Su mokslo ir žinių diena,
Dekanė Aurelija Stelmokienė

Paroda „Autizmas – dalis manęs“

VDU, Socialinių mokslų fakultete (Jonavos g. 66, Kaunas), pirmame aukšte, iki rugsėjo 13 d. vyksta paroda „Autizmas – dalis manęs“. Parodoje eksponuojami profesionalios iliustratorės T. Pleskevičienės, turinčios autizmo spektro diagnozę, 15 iliustracijų iš šiemet „Baltų lankų“ leidyklos išleistos knygos „Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis“.

Apžiūrėję parodą sužinosite svarbių faktų apie autizmą lietuvių ir anglų kalbomis. Pavyzdžiui tai, kad Holivudo filmai ir žiniasklaida per ilgą laiką suformavo neteisingą įspūdį, jog autistiški žmonės turi „supergalių“? Išskirtiniai žmogaus gebėjimai vadinami Savanto sindromu, tačiau tik vienas iš dešimties autistiškų žmonių turi savantams būdingų bruožų. Didžioji dalis autistiškų žmonių savantiškų savybių neturi, tačiau dėl sukurtų klaidinančių įvaizdžių jų dažnai nepagrįstai tikimasi iš autistiško žmogaus.

Taip pat greičiausiai daugeliui teko girdėti, o gal net ir patirti, kad autistiškiems žmonėms užmegzti akių kontaktą yra didelis iššūkis, o jo nebuvimas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip nenoras bendrauti ir nesidomėjimas kitu žmogumi. Vis dėlto, tai tik dalis tiesos, nes įrodyta, kad kito asmens žvilgsnis per stipriai stimuliuoja tam tikrą smegenų sritį ir gali kelti nemalonių pojūčių. Dėl to autistiškas žmogus siekdamas išvengti per stirpios stimuliacijos vengia žiūrėti į akis. Tai vadinama – sensorine savireguliacija. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus Jūsų negirdi.

„Visuomenei dažnai kyla sunkumų suprantant autizmą. Autistiški žmonės labai skiriasi vienas nuo kito – jų gebėjimai bei patiriami sunkumai yra nevienodi. Aš taip pat esu autistiška moteris. Man kyla sunkumų žodžiais išsakant jausmus bei pojūčius, bet galiu visa tai nupiešti. Noriu kurdama padėti geriau pažinti ir suprasti unikalų suaugusių autistiškų žmonių pasaulį, paneigti dažniausiai girdimus mitus, susijusius su autizmu“, – sako iliustratorė T. Pleskevičienė.

Parodos kuratorius -VšĮ. organizacija „Draugiški autizmui“ ir jos įkūrėja Barbora Suisse.

Susitikimas su #VDUsmf pirmakursiais

Rugpjūčio 26 d. VDU Socialinių mokslų fakultete vyko įvadinis susitikimas su pirmakursiais.

Šiais metais VDU SMF bendruomenės gretas papildė 177 bakalauro studijas pradedantys studentai.

Džiaugiamės visais, pasirinkusiais studijuoti socialinių mokslų studijas VDU SMF ir ateityje prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime sėkmingų bei įdomių studijų ir studentiško gyvenimo!

Konkursas tarptautinei praktikai su „Erasmus+“ progama visose pasaulio šalyse

VDU Tarptautinių ryšių departamentas (TRD) skelbia „Erasmus+“ praktikos konkursą studentų ir būsimų absolventų „Erasmus+“ praktikai 2024 – 2025 m. m., apimantis visas pasulio šalis. Atrankos dokumentus galima teikti iki 2024 m. rugsėjo 30 d.

Praktikos laikotarpis – nuo 2 iki 4 mėn.

Atrankose gali dalyvauti dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų studentai, kurie esamoje studijų pakopoje (kurioje dabar mokosi ir kurioje studijuodami planuoja vykti į praktiką) nėra išnaudoję daugiau kaip 10 mėn. (vientisųjų studijų studentai – 22 mėn.) „Erasmus“ studijų / praktikos laikotarpio.

Dokumentai atrankai

Atrankos dokumentai „Erasmus+“ studentų praktikai:

Atrankos anketa „Outgoing-Application for Erasmus Student Traineeship“;
Priimančios įmonės / organizacijos patvirtinimas (pagal TRD nustatytą formą).

Atrankoje gali dalyvauti I–III pakopos dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų studentai.

Atrankos dokumentai „Erasmus+“ absolventų praktikai:

Atrankos anketa „Outgoing-Application for Erasmus Recent Graduate Traineeship “;
Priimančios įmonės / organizacijos patvirtinimas (pagal TRD nustatytą formą);
Fakulteto atstovo rekomendacija (laisva forma).

Atrankoje gali dalyvauti I–III pakopos dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų paskutinio kurso studentai. Paraišką galima teikti tik į vieną praktikos vietą – keli mobilumai negalimi. Baigus studijas atrankoje dalyvauti ir / ar būti atrinktiems negalima. Praktika gali prasidėti tik po studijų baigimo (diplomo įgijimo) ir turi baigtis per vienerius metus nuo studijų baigimo datos.

Pirmenybė atrankoje suteikiama:

Studentams, kurių studijų programoje yra numatyta praktika;
Studentams, kurie pirmą kartą dalyvaus „Erasmus“ praktikos mobilume.

Atrankos kriterijai

studento motyvacija;
geros užsienio kalbos, kuria bus atliekama praktika, žinios;
praktikos atitikimas studijų programai;
studento darbo, studijų, stažuočių, dalyvavimo tarptautiniuose akademiniuose projektuose, visuomeninėje veikloje patirtis užsienyje ir Lietuvoje;
dviejų paskutinių semestrų mokymosi rezultatai. Visų pakopų pirmojo kurso studentams: pirmojo semestro mokymosi rezultatai, neturint – bakalauro / magistrantūros diplomo priedėlyje atsispindintys mokymosi rezultatai.

Atrankos kriterijų eiliškumas nėra apibrėžtas. Fakultetai turi teisę nustatyti, viešai paskelbti ir atrankos metu taikyti atskirą kriterijų eiliškumą bei papildomus kriterijus.

Stipendija

ES ir EEE šalims:

Šalių grupė	Šalis	Stipendijos dydis per mėnesį (30 dienų)
I grupė	Danija, Suomija, Islandija, Airija, Liuksemburgas, Švedija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija	824,00 Eur
II grupė	Austrija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Graikija, Ispanija, Kipras, Nyderlandai, Malta, Portugalija	824,00 Eur
III grupė	Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Latvija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, Šiaurės Makedonija, Turkija	756,00 Eur

Praktika ne EU/EEA šalyse:

Paraiškas praktikoms ne EU/EEA šalyse galima teikti iki rugsėjo 30 d. Vietų skaičius yra ribotas!

Stipendija 700,00 Eur/mėn.

Išmoka kelionei, kurios dydis nustatomas pagal atstumą* nuo Lietuvos (Kauno miesto) iki praktikos organizacijos vietos (miesto):

100-499 km – 180,00 EUR
500-1999 km – 275,00 EUR
2000-2999 km – 360,00 EUR
3000-3999 km – 530,00 EUR
4000-7999 km – 820,00 EUR
virš 8000 km – 1500,00 EUR

Papildoma ekologiškos kelionės stipendija, jei keliaujama autobusu ar traukiniu.

Pastaba: atstumui esant iki 500 km. turi būti keliaujama ekologiškai! Tai reiškia kelionę autobusu, traukiniu, automobiliu ir pan.

Pastaba: paraiškų teikimo rezultatai skelbiami kitą mėnesį (ateinančio mėnesio 10 d.), todėl praktikos pradžios data turi būti bent dvi savaitės po rezultatų paskelbimo! Rezultatai bus skelbiami el. paštu.

Praktikų konkursas į ne ES/EEE šalis bus skelbiamas Spalio mėn.

Daugiau informacijos:

Jaunas žmogus ir priklausomybės: svarbiausia – ugdyti sąmoningumą

„Kontrolė ir gąsdinimas neišsprendžia problemos. Taip mes tik išmokome jaunus žmones slėpti savo priklausomybes. Svarbiausia ugdyti jaunų žmonių sąmoningumą – tik tokiu atveju jie suvoks, jog už savo pasirinkimus yra atsakingi tik jie patys”, – kalba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros doktorantė Juozapa Živilė Mieliauskaitė.

Jai pritaria ir VDU Psichologijos katedros lektorė bei medicinos psichologė dr. Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė. Universitete psichologijos konsultacijas studentams teikianti specialistė pastebi, jog nors internete apstu lengvai prieinamos informacijos apie priklausomybes, jauni žmonės dažnai „nežino” to, ko nenori žinoti.

„Pavyzdžiui, tikina, kad marihuaną rūko tam, kad išspręstų emocines problemas, geriau susikauptų. O jei to pasekoje padaryti nepavyksta – ieško kitų priežasčių. Studentai nepakankamai suvokia ligos pasekmes, eigą, trukmę, į tai žiūri gana naiviai. Manau, jog švietimo ir prevencijų šioje srityje niekada nebus per daug”, – įsitikinusi su priklausomybėmis savo praktiniame darbe nuolat susidurianti specialistė.

Priklausomybei susiformuoti visuomenės grupė neegzistuoja

Šiuo metu savo moksliniame darbe tirianti, kaip po reabilitacijos sveikstantiems asmenims sekasi sugrįžti į visuomenę ir į ją socialiai įsitraukti, J. Ž. Mieliauskaitė kaip pavyzdį pateikia ir ankstesnį savo tyrimą, kurio metu tyrė sveikstančiųjų nuo priklausomybės sveikimo procesą. Viso tyrimo metu ji praleido reabilitacijoje, kartu su besigydančiaisiais. Pasak pašnekovės, tai jai ne tik leido visus procesus pamatyti iš arti, bet ir stebėti, kaip keičiasi priklausomo žmogaus identitetas į sveikstančiojo.

„Būtent ši patirtis man atvėrė akis, jog priklausomybė iš tiesų yra nuolatinis kentėjimas”, – sako J. Ž. Mieliauskaitė bei teigia, jog visuomenėje vis dar vyrauja priklausomybės kaip problemos neigimas. Jai pritaria ir L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė, pastebinti tendenciją, jog vis dažniau pasitaiko jaunuolių, įsitikinusių, jog, pavyzdžiui, kanapių rūkymas priklausomybės nesukelia.

„Deja, moksliniai tyrimai ir praktikų patirtis rodo ką kita. Greta priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų šiuo metu į Tarptautinę ligų klasifikaciją įtraukta tik viena elgesio priklausomybė – potraukis azartiniams lošimams, bet mokslininkai kalba apie kur kas daugiau elgesio priklausomybių: nuo interneto, pirkimo, sekso, darbo, treniravimosi. Galimų priklausomybės objektų sąrašas praktiškai begalinis”, – nerimastingas tendencijas apibūdina specialistė.

VDU psichologės teigimu, neegzistuoja ir konkretūs charakterio bruožai ar patirtys, kurios nulemtų asmens polinkį į priklausomybę. Paveldimumas, nervų sistemos ypatumai ar gyvenimas vartojimą palaikančioje aplinkoje padidina riziką tapti priklausomu, bet visuomet dalis atsakomybės tenka pačiam asmeniui. „Priklauso, ką darai pats, žinodamas savo apsunkintą paveldimumą: visomis išgalėmis saugaisi priklausomybės ar atvirkščiai – pasiduodi ir teisiniesi, esą taip lemta. Išgyvenusiųjų masines katastrofas tyrimai parodė, kad nelaimės nėra priežastis tapti priklausomu, patyrusiųjų katastrofas priklausomybės ligomis suserga ne daugiau asmenų nei bendroje populiacijoje. Tyrėjai yra sudarę ilgus rizikos veiksnių sąrašus, pavyzdžiui, psichoaktyvių medžiagų prieinamumas, vartojantys bendraamžiai gali paskatinti jaunuolių polinkį į priklausomybes”, – sako L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Dr. Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė

J. Ž. Mieliauskaitė taip pat papildo, jog į narkotinių medžiagų vartojimą gali būti linkę asmenys, matę panašaus elgesio modelius savo vaikystėje ir vėliau juos išmokę. Bet, pasak doktorantės, lygiai taip pat yra daugybė priklausomų žmonių, kurie yra išsilavinę, turintys gerus darbus bei užimantys aukštas pozicijas visuomenėje.

Čia pat ji kaip pavyzdį pateikia vieno informanto, iš savo tyrimo, istoriją. „Tuo metu jam buvo 36-eri. Nuo 16-os jis yra priklausomas nuo heroino. Paskaičiavus – 20 metų. Kilęs ne iš socialinės rizikos šeimos, heroiną pabandė iš smalsumo ir iškart „užsikabino“. Mūsų interviu metu, kuris truko valandą, jis man keliolika kartų kartojo tą patį sakinį: „nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, atkritau“. Būtent per tai ir pasireiškia ta nuolatinė kentėjimo patirtis. Yra nemažai žmonių, kurie nori būti blaivūs ir keisti savo gyvenimą. Tačiau iki tol, kol neišsiblaivo, jie nesupranta, kokias pasekmes jie sukuria savo artimiesiems, ypatingai vaikams. Ir kai tas suvokimas ateina, tada jie išgyvena didelį siaubą“, – pasakoja mokslininkė.

Pasak J. Ž. Mieliauskaitės, nuo priklausomybių kenčiančių asmenų gyvenime taip pat yra daug praradimų. „Jie praranda santykius, išsilavinimą, pinigus, laisvę. Tačiau vartojimas jiems yra pirmoje vietoje, todėl tuos praradimus jie toleruoja. Reabilitacijose atsiduria tie, kurie pasiekę kritinį tašką supranta, kad šių praradimų toleruoti nebegali. Dėl galimybės ilgai toleruoti šiuos praradimus ir didelių įsipareigojimų ar atsakomybių neturėjimo, jauni žmonės šią ribą pasiekia rečiau”, – pastebi tyrėja.

Tuo metu lygindama jaunesnės ir vyresnės kartos polinkį į tam tikras priklausomybes, VDU mokslininkė atkreipia dėmesį, jog vyresnė karta yra labiau linkusi vartoti alkoholį. Tam įtakos turi ir lengvas prieinamumas. „Kad gautum narkotinių medžiagų, turi žinoti, kaip tai padaryti, o alkoholio gali nusipirkti beveik kiekvienoje parduotuvėje. Kitas kraštutinumas yra tai, jog paaugliai bijo patekti į suaugusiųjų akiratį rūkydami paprastas cigaretes, nes šias gali užuosti. Vietoje to jie renkasi elektronines, į kurias gali pilti bet kokias medžiagas ir niekas neužuos”, – aiškina doktorantė.

Ji taip pat pasakoja, jog naujausi tyrimai rodo stripriai išaugusį narkotinių medžiagų vartojimą pandemijos metu. Šiuo metu reabilitacijoje besigydantys jos atliekamo tyrimo informantai teigia, jog darbas nuotoliniu būdu stipriai prisidėjo prie dažnesnio narkotikų vartojimo – juos tapo patogu vartoti tiek darbo metu, tiek ir po jo.

Reabilitacija prieinama ne visiems

Kalbėdama apie priklausomybės atpažinimą ir gydymo eigą, L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė pabrėžia, jog kenčiantis asmuo apie savo priklausomybę sužino paskutinis, kai tuo metu aplinkiniai problemas pastebi daug anksčiau.

„Pasikeičia priklausomo asmens elgesys – ima vis daugiau laiko skirti priklausomybės objektui, nustoja rūpintis kitais svarbiais dalykais, pavyzdžiui, darbu, studijomis ar hobiu, nepaiso elgesio žalos sveikatai, santykiams ir pan. Svarbus priklausomybės požymis – negalėjimas kontroliuoti savo elgesio. Priklausomybių gydymui labai svarbi asmens motyvacija – pripažinimas, kad esi priklausomas ir noras sveikti. Priklausomybės ligos ypatingos tuo, kad dalį atsakomybės už sveikimą visuomet neša pacientas. Priverstinis gydymas dažniausia nepasiteisina. Gydymo eigoje neapsiribojama priklausomybės objekto atsisakymu, žmogus turi išmokti gyventi nevartodamas psichoaktyvios medžiagos ar nelošdamas. Prisiminkime, kad priklausomybė būna persunkusi didelę gyvenimo dalį, todėl persimokyti gyventi kitaip yra rimtas iššūkis. Trumpai gydymo esmę nusakyčiau kaip mokymąsi stebėti, ką jauti, kaip mąstai, ką darai, mokymąsi analizuoti tuos išgyvenimus, kuriuos anksčiau „išjungdavo” narkotikai ar kitos priklausomybės”, – teigia medicinos psichologė.

Tuo metu J. Ž. Mieliauskaitė atkreipia dėmesį į kitą opią problemą – dalis ilgalaikių reabilitacijos programų Lietuvoje yra mokamos, kas reiškia limituotas galimybes vien pradėti gydymosi procesą. „Jei priklausomybė yra labai išvešėjusi tai reiškia, kad žmogus paskutinius kelerius metus nedirba, vadinasi, neturi nei santaupų, nei artimųjų, kurie galėtų padėti, nes šie dėl priklausomybės sukeltų pasėkmių nuo jo nusisuko”, – situaciją apžvelgia J. Ž. Mieliauskaitė.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)

VDU mokslininkė prisimena ir neseniai vykusį savo vizitą į vieną reabilitacijos kliniką kaimyninėje Lenkijoje. Pasak pašnekovės, šioje šalyje reabilitacija priklausomiems asmenims ne tik yra finansuojama valstybės, bet ypatingas dėmesys skiriamas ir jaunų žmonių priklausomybių gydymui.

„Visų pirma, Lenkijoje priklausomi asmenys į reabilitaciją patenka dėl kitų tarnybų darbo. Pavyzdžiui, teismo ar socialinių tarnybų. Taip jaunuoliams yra sukuriamas pasirinkimas: arba gali būti teisiamas, arba eini į reabilitacijos programą. Taip pat vienas iš motyvų rinktis reabilitaciją yra tai, jog jaunuoliui pasakoma, jog tavo priklausomybė kelia grėsmę tavo artimiesiems”, – teigia doktorantė, kaimyninės šalies reabilitacijos centre, kur sėmėsi patirties, praleidusi du mėnesius.

Artimieji padėti gali, tačiau svarbu neprisiimti per didelės naštos

Artimųjų vaidmuo priklausomybės gydyme, pasak J. Ž. Mieliauskaitės, yra svarbus, tačiau vienodai svarbu ir patiems artimiesiems, dėl didelio noro padėti, netapti priklausomiems nuo priklausomybę besigydančio asmens. Šį aspektą ji įvardija kaip kopriklausomybę.

„Dažnai artimieji neleidžia priklausomam asmeniui patirti jo priklausomybės pasekmių. Dėl to jis daugybę metų net nesužino, kad jam kažkas negerai. Pavyzdžiui, kol vyras nuolat vartoja alkoholį, žmona jį dangsto: „suorganizuoja“ nedarbingumo pažymėjimą ar pan. Jei asmuo yra priklausomas nuo lošimų, artimieji nuolat sumoka jo sukauptas skolas. Galiausiai toks elgesys tampa žalingas patiems artimiesiems. Nors jie tai traktuoja kaip meilę ir rūpestį, tačiau priklausomas žmogus tik dar labiau klimpsta į priklausomybės liūną“, – pavyzdžius pateikia pašnekovė.

Apie tai, kad artimieji neturėtų imtis atsakomybės už kito asmens elgesio pasekmes kalba ir L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė. „Tyrimais įrodyta, kad norą ieškoti pagalbos sužadina diskomforto jausmas. Tai reiškia, kad artimieji turėtų netrukdyti asmeniui patirti natūralias priklausomybės pasekmes, kas dažnai būna skolos, teisės vairuoti praradimas, fiziniai abstinencijos simptomai ir pan. Artimieji negali pagydyti nuo priklausomybės, tačiau gali padėti surasti informaciją apie pagalbos būdus ir paraginti jos kreiptis”, – sako VDU psichologė.

Vis dėl to, pasak po reabilitacijos sveikstančių asmenų įsitraukimą atgal į visuomenę analizuojančios J. Ž. Mieliauskaitės, geriausia prevencija ir yra kalbėjimas apie sveikstančius asmenis.

„Pamenu, vienu metu būdavo mada mokyklose rodyti nuo narkotikų priklausomų asmenų nuotraukas – kaip priklausomybė pakeičia jų išvaizdą, žmonės netenka galūnių ir pan. Tačiau gąsdinimai paaugliams neveikia. Visų pirma, turime pripažinti, kad priklausomi asmenys egzistuoja, ir egzistuoja šalia mūsų. Negalima vaiko auginti vakuume, jis juk kažkada vis tiek susidurs su tikrove. Tad tiesiog rodykime jaunam žmogui pasaulį tokį, koks jis yra ir ugdykime asmenybes, matančias mus supančią realybę bei gebančią savarankiškai priimti sprendimus“, – pataria J. Ž. Mieliauskaitė.