EST metodologinis seminaras „Apklausos atlikimo būdo pasirinkimas socialiniuose tyrimuose: esamos alternatyvos, iššūkiai ir šiuolaikinės tendencijos“
Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų komanda gruodžio 12 d. 12 val. kviečia į nuotolinį metodologinį seminarą „Apklausos atlikimo būdo pasirinkimas socialiniuose tyrimuose: esamos alternatyvos, iššūkiai ir šiuolaikinės tendencijos“. Seminarą ves EST komandos VDU tyrėja dr. Inga Gaižauskaitė.
Seminaro metu pranešėja pristatys, kokie yra pagrindiniai kriterijai, leidžiantys pasirinkti konkrečiam tyrimui tinkamiausią apklausos atlikimo būdą. Aptars su kokiais iššūkiais dar iki COVID-19 pandemijos susidūrė apklausas vykdančios bendrovės ir ilgalaikės socialinių tyrimų programos, renkančios duomenis apklausos metodu (tarp jų EST) bei kokias apklausų vykdymo alternatyvas pasitelkė pandemijos metu. Remdamasi aktualiausiais metodologijos šaltiniais, atliktų tyrimų patirtimi bei stebima ilgalaikių socialinių tyrimų programų praktika, apžvelgs naujausias tendencijas ir tikėtinus apklausos metodo taikymo pokyčius ateityje.
Pranešėja apibendrins, kokie sprendimai galimi pasirenkant apklausos atlikimo būdą (ar būdų derinius) siekiant užtikrinti pageidaujamą apklausos duomenų kokybę patiriamų iššūkių (tokių kaip sunkėjantis respondentų pasiekiamumas, mažėjantis noras dalyvauti apklausose, augantys apklausų tiesioginio interviu būdu kaštai, respondentų grupių pasiekiamumo skirtumai, respondentų grupių skaitmeninio raštingumo skirtumai ir kt.) kontekste. Seminaro pabaigoje bus skirta laiko klausytojų klausimams ir atsakymams bei interaktyviai diskusijai su klausytojais.
Renginys vyks nuotoliu (MS Teams platformoje).
Trukmė – 2 ak. val. (90 min.). Renginio dalyviams bus išduodami pažymėjimai.
Būtina išankstinė registracija (prisijungimo nuorodą atsiųsime likus dienai iki mokymų).
Kilus klausimams, kviečiame rašyti el. paštu: est@vdu.lt
VDU Socialinio darbo absolventė Elika Žiaunienė: „džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi…“
Kaip pasirinkai socialinio darbo studijas VDU?
Augau mažame kaimelyje, kur laisvalaikį leidau gamtoje, su visais kaimo vaikais. Jau vaikystėje išryškėjo mano noras pasirūpinti kitais, padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Baigiant mokyklą man buvo aišku, kad noriu būti socialine darbuotoja, tai bakalauro studijoms pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir socialinio darbo medicinoje studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti ir supratau, kad tikrai esu teisingame kelyje. Norėdama dar labiau pagilinti žinias ir suvokimą apie socialinį darbą nusprendžiau studijuoti socialinio darbo magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šias studijas ir jų kokybę.
Elika, kas tau buvo svarbu, reikšminga studijuojant?
Man labai svarbu buvo komunikacija tarp dėstytojų ir studentų, lygiavertis ir pagarbus bendravimas. Kadangi pati jau dirbau socialinį darbą, tai buvo svarbu, kad dėstytojai su studentais bendravo kolegiškai. Dažnai buvome kviečiami pasidalinti savo patirtimi iš praktikos. Turima mūsų praktinė patirtis buvo vertinama, analizuojama. Dėstytojai buvo tikrai labai profesionalūs, autoritetai mums. Jaučiau turinti didelę privilegiją, kad galėjau mokytis iš šių dėstytojų. Iki dabar palaikau ryšius su keliais buvusiais dėstytojais ir tai labai branginu. Kitas svarbus aspektas buvo tai, kad studijas buvo nesudėtinga derinti su darbu, labai patogus paskaitų laikas. Studijuodama magistrantūroje galėjau dirbti, studijuoti ir sukurti šeimą.
Šiuo metu dirbi socialine darbuotoja Lietuvos kariuomenėje. Ką veiki? Kokias veiklas vykdai? Už ką esi atsakinga?
Taip, dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje beveik 3 metus ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra mano išsipildžiusi svajonė, nes nuo vaikystės buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, visada buvau labai patriotiška ir norėjau rinktis kario ar socialinio darbuotojo kelią. O gyvenimas taip viską sudėliojo, kad dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje.
Socialinis darbas Lietuvos kariuomenėje yra labai platus, tenka prisiliesti prie pačių įvairiausių socialinio darbo sričių. Pabandysiu trumpai papasakoti apie pagrindines veiklas, kurias vykdau. Viena didžiausių darbo sričių yra darbas su traumas ir sužeidimus tarnyboje patyrusiais kariais. Tai yra darbas su kariu ir jo artimaisiais nuo pat sužeidimo iki tiek, kiek pagalba bus reikalinga. Tai tarpininkavimas su įvairiomis institucijomis, kario atstovavimas, lydėjimas į gydymo įstaigas, reabilitacijos organizavimas, techninių ir kitų priemonių organizavimas, tarpininkavimas dėl piniginių išmokų ir kt. Daug emocinio palaikymo, parodymo kariui ir jo artimiesiems, kad aš esu čia tam, kad padėčiau jums, atsakyčiau į visus klausimus, koordinuočiau pagalbos procesą. Kita grupė, tai kariai ir jų artimieji, kurie patiria įvairius sunkumus. Tai gali būti įvairios ligos, nelaimės, artimųjų netektys, negalios, skyrybos, priklausomybės, vaikų auginimo sunkumai, rotacijų iššūkiai ir kt. Čia vėlgi labai daug konsultavimo, tarpininkavimo, nukreipimo. Pati jautriausia mūsų darbo sritis yra darbas su mirusių karių šeimomis (bendraujame su šeimomis, lankome jas namuose, pagelbėjame išspręsti įvairias kylančias socialines bei finansines problemas, tarpininkaujame su karo kapelionais, psichologais, rengiame mirusių karių šeimoms akcijas, renginius, susitikimus, kviečiame į kariuomenės renginius.) Taip pat labai svarbi sritis yra darbas su nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariais (šauktiniais) ir jų artimaisiais. Kol jie tarnauja per 9 mėnesius jų gyvenimuose nutinka daug įvairių situacijų – susižeidžia, suserga, namuose nutinka nelaimių, iškyla įvairiausių situacijų. Taigi stengiamės tarnybos pradžioje prisistatyti jiems, duoti savo kontaktus ir užtikrinti, kad atsiradus klausimų visada esame pasiruošę padėti. Tai jiems ir jų artimiesiems tikrai labai svarbu. Dar dirbame su atsargos kariais, su tarptautinėse operacijose tarnaujančiais kariais ir jų artimaisiais. Daug bendravimo su kitais psichosocialinės srities specialistais kariuomenėje, tai yra karo kapelionai, karo psichologai. Su jais krizinėse karių situacijose dirbame kaip komanda ir visi darome savo darbus, kad padėti kariui ir jo šeimai. Esame tam, kad kariai turėtų žmogų, į kurį gali kreiptis, kai turi daug klausimų, kai nutinka nelaimė, kai susižeidžia, arba kai turi rūpestį, bet nežino kur kreiptis. Mes esame tie žmonės, kurie padės kariui sužinoti atsakymus į klausimus. Mes galim būti tarpininkai ir padėti kariui „nepasiklysti“ įstatymų ir tvarkos aprašų gausybėje. Taip pat tikrai dažnai tenka būti žmogumi kuris girdi, palaiko ir ieško pagalbos būdų.
Elika, kokių savybių, kompetencijų prireikia tau šiame darbe labiausiai?
Labai svarbu yra bendravimas, gebėjimas komunikuoti empatiškai, noras padėti. Neretai tenka “prisibelsti” į karį ar jo šeimą. Įrodyti jam, kad esi pasiruošusi padėti, pakeisti įsisenėjusį įsitikinimą, kad ieškoti pagalbos “nevyriška” . Tai tikrai prireikia ir atkaklumo, ir drąsos. Neretai tenka bendrauti ir tarpininkauti su aukšto laipsnio vadais, atstovauti karį, apginti jo interesus. Drąsos ir gebėjimo atsakyti į klausimus prireikia socialinių garantijų pristatymų metu kariniuose daliniuose. Pradžioje tikrai buvo nelengva stovėti ir kalbėti prieš visą karių batalioną ar rengti pranešimus karinių vienetų vadams. Taip pat svarbu gebėti veikti kritinėse situacijose, nes tikrai mūsų darbo diena dažnai būna ”čia ir dabar”, pagal situaciją. Pavyzdžiui, nutikus nelaimei, sunkiai traumai tarnybos vietoje tenka greitai reaguoti, kurti pagalbos tinklą, kontaktuoti su kario artimaisiais, su kario vadais, su karo psichologu, su kapelionu ar kt., kartais vykti į gydymo įstaigą ir pan. Šiame darbe yra daug situacijų, kurioms negali būti pilnai pasiruošęs. Bet pačią svarbiausią kompetenciją visgi matau – tai bendravimo įgūdžius. Man geriausiai sekasi, kai esu nuoširdi, paprasta, kai kariai mato, jog esu čia ir darau viską, ką galiu iš širdies.
Kas labiausiai tave palaiko darbe, kokie tie momentai?
Mane labiausiai palaiko rezultatas, kai padedi kariui ar jo šeimai, kai atsakai į klausimus, kai padedi išspręsti sunkią situaciją. Kai gauni grįžtamąjį ryšį. Yra tokių gražių sėkmės istorijų, kur žinau, kad be mano pagalbos viskas nebūtų taip gerai išsisprendę. Tai tikrai motyvuoja. Taip pat labai svarbu, kad kariuomenėje vis plačiau sklinda žinia apie socialinius darbuotojus ir jų teikiamą pagalbą, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ir dalinasi savo sunkumais bei ieško pagalbos. Džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi ir tai parodo, jog kariuomenė yra ne vien stiprūs, tvirti vyrai, kaip dažnai piešiama visuomenėje, bet tuo pačiu tai didelė žmonių bendruomenė, kurioje nutinka visko ir psichosocialinė pagalba šioje bendruomenėje yra pasiekiama.
Elika, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą? Ką patartum?
Patarčiau gerai pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai tai jam artima. Jeigu taip, tai nedvejoti ir studijuoti. Socialinis darbas iš tiesų labai plati specialybė – nuo darbo su vaikais iki darbo su senjorais, nuo darbo medicinos įstaigoje, vaikų dienos centre, savivaldybėje iki darbo kariuomenėje ar ministerijoje. Tai taip platu ir tiek daug galimybių, kad aš pati tą supratau tik baigusi studijas. Man pačiai čia yra trečia socialinio darbo sritis – prieš tai dirbau vaikų raidos klinikoje, po to intelekto negalią turinčius žmones globojančioje organizacijoje, o dabar kariuomenėje. Visur man patiko, visur buvo įdomu ir artima. Kartais išgirstu klausimą – „kaip taip gali būti?“ . Mano atsakymas aiškus – „tai yra tiesiog specialybė pagal mano pašaukimą.“ Linkiu ir kitiems atrasti tokią specialybę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinis darbas, magistrantūros studijos
Fotoportretų parodos „Mokytis universitete“ atidarymas
Parodoje pristatomi vyresnio amžiaus žmonių, besimokančių Zarasų trečiojo amžiaus universitete, fotoportretai. Šiais fotoportretais autorius, profesionalus fotografas, gimnazijos direktorius Rimantas Bikulčius, siekia atskleisti vyresnio žmogaus grožį: besimokančiųjų drąsą, įveikiant stereotipus; jų nuoširdumą, vidinę šviesą ir neprarastą norą mokytis, skiriant laiką sau ir sielai.
Paroda yra keliaujanti, skatinanti diskutuoti apie mokymąsi visa gyvenimą, socialinį dalyvavimą, saviraišką ir savirealizaciją bei kartų bendrystę. Paroda skiriama visuomenei, studentams ir dėstytojams, moksleiviams ir mokytojams, Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų bendruomenės nariams.
Parodos atidarymas vyks lapkričio 16 d. (šeštadienį), 11 val. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete, Jonavos g. 66, (I aukštas).
Kviečiame dalyvauti!
Gyvenimo trukmės augimas pasaulyje lėtėja – ar pasiekėme žmonijos amžiaus ribą?
Užsienio žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo naujas tyrimas, kuriame teigiama, jog vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šiame šimtmetyje nustojo sparčiai augti. Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2023-iaisiais buvo didžiausia nuo 1958-ųjų, kai buvo pradėti rinkti tokie duomenys, ir siekė 77,43 metų. LRT kalbinto demografo Domanto Jasilionio teigimu, Lietuva turi didelį potencialą, tačiau vertinant duomenis ne viskas taip paprasta.
Ar galite patikėti, jog vos prieš 100 metų Prancūzijos mokslininkai teigė, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė negali viršyti 64,75 metų? Šiuo metu rekordas priklauso japonų moterims, jų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė siekia 87,1 metus, o vyrų rekordas priklauso Šveicarijai – čia vidutinė gyvenimo trukmė siekia 81,6 metus.
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – tikimybinis rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai metų gyvens kiekvienas gimęs arba sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus, jeigu visą būsimą tiriamos kartos gyvenimą mirtingumo lygis kiekvienoje gyventojų amžiaus grupėje nekis.
„Tai kelis dešimtmečius, jei ne ilgiau, vykstanti mokslinė diskusija – kiek žmogus gali išgyventi, kokia yra maksimali gyvenimo trukmė? Yra dvi mokslininkų stovyklos šiuo klausimu: vieni teigia, kad egzistuoja vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės riba, o kiti sako, kad tokios ribos nėra ir vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuosekliai augs ir ateityje“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius ir Makso Planko demografinių tyrimų instituto mokslo darbuotojas D. Jasilionis.
Vis dėlto, jei svajojate gyventi bent jau iki 100 metų, pasauliniu mastu didelio susidomėjimo sulaukusio tyrimo, publikuoto žurnale „Nature Aging“, rezultatai galėjo nemenkai nuliūdinti. Atlikus 10 aukštą pragyvenimo lygį turinčių valstybių gyventojų mirtingumo analizę paaiškėjo, kad spartus gyvenimo trukmės augimas kai kuriose valstybėse per pastaruosius tris dešimtmečius žymiai sulėtėjo.
Išgirdus šiuos rezultatus gali kilti mintis, jog žmonija pasiekė gyvenimo trukmės lubas, tačiau, D. Jasilionio teigimu, tyrimą atlikę autoriai paliko nemažai spragų, jos ir iškreipia realų vaizdą.
„Visų pirma, mes labai mažai žinome apskritai apie pasaulį. Patikima statistika apie gyvenimo trukmę ir mirtingumą iš esmės remiasi tik išsivysčiusių šalių grupe, įskaitant ir Lietuvą. Tuo tarpu Afrikoje, daugumoje Azijos, lotynų Amerikos šalių tiesiog iki galo neveikia mirčių registracijos sistema. Mes tik žinome iš atskirų tyrimų, kad ten yra didžiulių problemų, ir modeliais Jungtinės Tautos apskaičiuoja apytikrę vidutinę gyvenimo trukmę, kuri yra žymiai mažesnė nei išsivysčiusiose šalyse“, – spragas vardija pašnekovas.
Reaguodamas į šį tyrimą D. Jasilionis su kolega iš Makso Planko demografinių tyrimų instituto Dmitrijumi Jdanovu paruošė atsaką, jį publikavo tame pačiame moksliniame žurnale. Jų teigimu, naujai pasirodžiusio tyrimo autoriai gana subjektyviai pasirinko analizuojamų šalių grupę.
„Štai mūsų komentare mes rodome, kad tos rekordinės gyvenimo trukmės sulėtėjimo nematome. Iš esmės, rekordinė vidutinė gyvenimo trukmė auga kaip augusi, tik keičiasi šalys, kuriose fiksuojamas rekordas“, – komentuoja D. Jasilionis.
Anot mokslininko, šiuo metu vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rekordas keliasi iš Vakarų pasaulio šalių į Aziją.
„1950 m. rekordininkai buvo norvegai, 1970 m. tapo švedai, o nuo 1980 m. pirmą vietą nuosekliai užima Japonija arba Honkongo autonominė teritorija. Šias populiacijas sparčiai vejasi Pietų Korėja ir, tikėtina, kitos Rytų ir Pietryčių Azijos regiono šalys. Taigi, jeigu kai kuriose buvusiose lyderėse ar kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse (pvz., JAV ir Jungtinėje Karalystėje) ir vyksta vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sulėtėjimas, nereiškia, kad taip yra ir visame pasaulyje.
Panašu, kad visuomenės sveikatos progreso centras slenkasi į Rytų Aziją, bet visos žmonijos vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė nuosekliai auga ir kol kas mes nematome aiškių ženklų, kad tas augimas sustotų ar stipriai sulėtėtų. Šis aspektas labai prastai iškomunikuotas šiame straipsnyje“, – pabrėžia pašnekovas.
Didžiausias iššūkis – su senėjimu susijusios ligos
Tyrimo, anot kurio žmonių gyvenimo trukmė nustojo sparčiai augti, autoriai taip pat prognozuoja, kad geriausiu atveju šiame amžiuje 100 metų sulauks 15 proc. moterų ir 5 proc. vyrų, gimusių ilgiausią gyvenimo trukmę turinčiose vietovėse. Tačiau, D. Jasilionio teigimu, autoriai neatsižvelgia į dar vieną svarbų aspektą – šio rodiklio skirtumus pagal socialines ir ekonomines grupes kiekvienos šalies viduje.
„Štai jei pasižiūrėsime į gyventojus su aukštuoju išsilavinimu, jų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė bus žymiai aukštesnė nei šalies vidurkis. Tokiu būdu Japonijos moterų su aukštuoju išsilavinimu vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gali siekti 90 metų ir daugiau. Vadinasi, tokios grupės gali išgyventi dar ilgiau nei fiksuojamas šalies vidurkis. Tai reiškia, kad mes dar turime horizontą į priekį ir jokių ryškių biologinių ribų nematyti“, – argumentuoja mokslininkas.
Pašnekovas pabrėžia, jog dabar matomas sulėtėjimas – tikrai ne pirmas kartas, kai žmonija susiduria su iššūkiais. Štai Antrojo pasaulinio karo metais vidutinė gyvenimo trukmė sparčiai augo, nes pasitelkiant antibiotikus ir skiepus buvo susidorota su infekcinėmis ligomis. Tačiau išnaikinus infekcines ligas pradėjo dominuoti vėžys ir kraujotakos sistemos ligos.
„1960-ųjų pradžioje medicinos apsauga nebuvo pasiruošusi šių ligų dominavimui ir gydymui, tad daugelyje šalių vidutinės gyvenimo trukmės progresas sustojo. Tuo metu visiems atrodė, kad vyksta sveikatos krizė ir pasiekta vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės augimo riba – lygiai tas pats, kas vyksta dabar, tik dominuojant kitiems iššūkiams“, – pasakoja D. Jasilionis.
Vis dėlto ilgai laukti nereikėjo ir atsiradusios naujos šių ligų gydymo technologijos vėl paskatino Vakarų šalių vidutinės gyvenimo trukmės augimą. Kraujotakos sistemos ligų „revoliucija“ buvo labai netolygi geografiškai ir laike. Pavyzdžiui, panašus proveržis neįvyko Vidurio ir Rytų Europoje ir tai lėmė jau kelis dešimtmečius tebesitęsiantį šio regiono šalių vidutinės trukmės rodiklių atsilikimą. Tik per pastaruosius du dešimtmečius pradėjo ryškėti šios „revoliucijos“ ženklai, ypač Čekijoje, Estijoje ir Lenkijoje.
„Dabar visos išsivysčiusios šalys susidūrė su nauju iššūkiu – kovoti su senėjimo pasekmėmis, senėjimo ligomis, su senėjimu susijusiomis ligomis (pvz., Alzheimeriu), kurios didžiausią poveikį turi būtent vyriausio (80–90 metų) amžiaus asmenims. Tai yra tikslas, kuriam įgyvendinti reikės nežmoniškų pastangų“, – teigia mokslininkas.
D. Jasilionio teigimu, norint sumažinti mirtingumą vyriausiųjų žmonių amžiaus grupėse (per 80, 90 ar net 100 metų), būtinas naujas proveržis medicinoje, kuris leistų sulėtinti biologinį senėjimą. Tam šiuo metu atliekami daug žadantys tyrimai, ypač kuriant naujus geroterapijos metodus, padedančius kovoti su biologinėmis senėjimo ir susijusių ligų priežastimis.
Tarp grėsmių taip pat išsirikiuoja klimato krizė ir šio reiškinio sukelti dideli temperatūrų svyravimai, ypač pavojingi vyresnio amžiaus žmonėms, ir nelauktai sugrįžusios infekcinės ligos. Pirmas jų pavojų rodantis atvejis buvo dar 2015 m. Europoje įvykusi didžiulė gripo epidemija, nusinešusi daug vyresnio amžiaus žmonių gyvybių
„Žinoma, visą laiką būna stagnacijos periodų, bet galų gale vidutinė gyvenimo trukmė tęsia savo augimą. Kol kas aš nematau mokslinių įrodymų, kurie leistų mums atmesti tą optimistinį scenarijų“, – pabrėžia D. Jasilionis.
Lietuva turi daug potencialo
Lietuvos situacija taip pat atrodo išskirtinai. Palyginti su 1958-aisiais, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2023-iaisiais Lietuvoje pailgėjo maždaug aštuoneriais metais – nuo 69,4 metų iki 77,43 metų. Tačiau vis dar atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio – jis 2023 metais buvo 81,5 metų.
„Lietuva padarė didelę pažangą pastaraisiais metais, tik, aišku, nereikia užmigti ant laurų. Nuo Vakarų šalių vidurkių vis dar labai labai atsiliekam, ypač vyrų gyvenimo trukmė atsilieka 8–9 metais, o moterų apie 2 metus“, – pasakoja mokslininkas.
Pastaraisiais metais šoktelėjusi gyvenimo trukmė Lietuvą grąžino į priešpandeminį laikotarpį, tačiau, anot D. Jasilionio, spartus augimas pastaraisiais metas yra sietinas su atsigavimo efektu ir ateinančiais metais tokio spartaus progreso tikėtis neverta.
„Lietuva turi tikrai daug potencialo ir eina teisinga linkme. Dabar visų pirma reikėtų sumažinti priešlaikinį mirtingumą darbingame amžiuje – dėl išliekančio didelio alkoholio vartojimo ir smurto paplitimo vyrų mirtingumas vis dar labai viršija Vakarų šalių lygį. Tačiau pagrindiniai iššūkiai, kurie neleidžia užtikrinti tvaraus progreso ilgalaikėje perspektyvoje, – kraujotakos sistemos ligos ir vėžys“, – sako VDU Sociologijos katedros profesorius ir Makso Planko demografinių tyrimų instituto mokslo darbuotojas D. Jasilionis.
Šioje srityje reikia kantrybės ir nuoseklumo, nes dėl ligų specifikos rezultatai gali ateiti tik po dešimtmečio.
„Investuojant tikslingai į gyventojų sveikatą per įvairias prevencines programas, užtikrinant paslaugų prieinamumą, ypač ankstyvų diagnostikos priemonių, galima tikėtis ilgalaikėje perspektyvoje artėjimo prie Vakarų šalių vidurkio. O paskui galime galvoti ir apie 100 metų“, – apibendrina demografas.
LRT Straipsnis: https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/2389530/gyvenimo-trukmes-augimas-pasaulyje-leteja-ar-pasiekeme-zmonijos-amziaus-riba?fbclid=IwY2xjawGMhpRleHRuA2FlbQIxMQABHRKv4kg_Aotu58wVw9kRhXjggR1nhaiuGBhCKcFjBoq650CA0IfbpEx7eg_aem_GCo1uNQQHG6wE_VEEjVOvA
Kviečiame sugrįžti į universitetą – „VDU Jungtys: Absolventų diena“
Lapkričio 8 dieną Vytauto Didžiojo universitetas taps erdve, kuri sujungs. Nesvarbu, ar norite prisiminti studijų laikus ir susitikti su seniai matytais kurso draugais ir dėstytojais, ar ieškote naujų galimybių universitete, o gal tikitės pakreipti savo karjerą kita linkme, visus atsakymus rasite VDU Jungtyse.
Tradicinė VDU Absolventų diena kartu su „Matuokis profesiją“, skirta moksleiviams, ir VDU Karjeros diena, skirta studentams, išauga į bendrą formatą ir suteikia unikalią proga per vieną dieną susitikti moksleiviams, VDU studentams ir absolventams bei verslo atstovams ir visiems drauge bendrauti, dalintis žiniomis, patirtimi bei profesinėmis galimybėmis.
ABSOLVENTŲ DIENOS PROGRAMA:
10.00–10.30 val. Renginio atidarymas
VDU absolventai pasidalins savo mintimis apie tai, kaip svarbu tinklaveika ir nuolatinis mokymasis.
10.30–14.00 val. Karjeros mugė
Ieškote naujų karjeros galimybių, norite pabendrauti su įmonėmis ir organizacijomis bei atrasti ir užmegzti naujus profesinius kontaktus?
Karjeros mugėje turėsite puikią galimybę susipažinti su įmonių ir organizacijų atstovais, užduoti jums kylančius klausimus, sužinoti apie praktikos ar darbo galimybes bei pasidalinti kontaktais.
15.00–16.00 val. Teminė diskusija „VDU absolventų klasė: dvipusis eismas“
TTeminis susitikimas, į kurį kviečia VDU Absolventų klubas ir VDU Švietimo akademija. Diskusijoje svarstysime, kaip absolventams geriausia įsisavinti naujas kompetencijas ir realizuoti savo darbines patirtis, pristatysime tikslinių VDU alumnų edukacinės programų idėjas ir aptarsime, kokias galimybes tobulėti visą gyvenimą suteikia VDU.
16.00–17.00 val. Hibridinė konferencija anglų kalba „Liberal Arts: Navigating Careers, Personal Growth, and the AI Era“
VDU absolventai pasidalins patirtimi apie tai, kaip laisvųjų menų principai padėjo jiems karjeroje įveikti iššūkius ar naviguoti jų karjeros kelią tinkama linkme.
17.00–18.00 val. Laisvas lankymasis ekspozicijoje „Vivat Universitas Vytauti Magni“
2022 m. Lietuvos universiteto šimtmečio proga Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose (K. Donelaičio g. 58) atidaryta ilgalaikė ekspozicija „Vivat Universitas Vytauti Magni“. Ekspozicija pasakoja apie universiteto gyvenimą nuo pat jo įkūrimo, tarpukario veiklos iki atkūrimo 1989-aisiais ir šiandieninių darbų.
18.00–20.00 val. Šventinis VDU atkūrimo 35-mečiui skirtas koncertas. Skambės 90-ųjų hitai
VDU Jungčių kulminacija – visai universiteto bendruomenei skirtas šventinis VDU Kamerinio orkestro ir solistų koncertas, kuriame skambės VDU atkūrimo laikotarpio, 1989–1993 m., populiariausios dainos.
Koncertuoja:
VDU Kamerinis orkestras, vyr. dirigentas Vytautas Lukočius
Ritmo grupė – VDU Muzikos akademijos džiazo katedros atlikėjai: Adrijus Kudaba (gitara), Deividas Pileckas (klavišiniai) ir Julijus Sipavičius (mušamieji)
Solistai – Justinas Lapatinskas (VDU MA absolventas) ir Vytautė Tamutytė (VDU MA studentė)
Programoje grupių Antis, Foje, Rondo, Polerizuoti stiklai, Rebelheart, Kardiofonas, atlikėjų Kastyčio Kerbedžio, Ovidijaus Vyšniausko, Vytauto Kernagio ir Eurikos Masytės populiariausios dainos.
21.00–… val. Dūzgės Volfas Engelman studijoje. Tema: VDU žmogaus poezija ir DI
Visą renginio VDU Jungtys programą rasite ČIA.
VDU Tėvų akademija: vaiko teisės – vaiko ir šeimos gerovės pagrindas
2024 m. spalio 29 d. (antradienį), 18:00 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Vaiko teisės. Ką gi iš tiesų tai reiškia?“
Paskaitą ves prof. dr. Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių komiteto narys ekspertas, vice-pirmininkas (2015-2022), 2024 m. spalio 16 dieną apdovanotas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos garbės ženklu.
„Paskaitos metu aptarsime, iš ko kyla vaiko teisės ir kodėl jos yra svarbios, kokie yra tarptautiniai bei nacionaliniai vaiko teisių standartai, koks yra tėvų, šeimos vaidmuo, ką reiškia vaiko teisė į šeimos gyvenimą, kodėl įtraukusis ugdymas yra vaiko teisių sistemos dalis. Tikiuosi, prieisime prie supratimo, kad vaiko teisių įgyvendinimas yra vaiko ir šeimos gerovės pagrindas“, – paskaitą pristato prof. J.Ruškus.
Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas.
Būtina išankstinė REGISTRACIJA
Kviečiame dalyvauti!
******************
VDU Tėvų akademija – dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Tai paskaitų-susitikimų ciklas, kurių metu įžvalgomis ir patarimais su tėvais dalinasi psichologai, socialinio darbo specialistai, sociologai, antropologai ir įvairių kitų sričių universiteto ekspertai. Kartą per mėnesį, dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.
VDU profesoriui Jonui Ruškui – ŠMSM garbės ženklas
Spalio 16 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos garbės ženklu buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus.
Prof. J. Ruškus – vienas iš aštuonių švietimui nusipelnusių žmonių, kuriems trečiadienį garbės ženklus įteikė Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Profesoriui apdovanojimas įteiktas už sistemingą indėlį formuojant ir įgyvendinant mokslinių tyrimų, studijų ir su studijomis susijusios veiklos įtraukių galimybių negalios politiką, ekspertinį darbą tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis bei atstovavimą Lietuvai tarptautiniu lygmeniu.
Priimdamas apdovanojimą, VDU prof. Jonas Ruškus padėkojo savo tėvams – mamai gydytojai Irenai ir tėvui pedagogui Jonui, taip pat – VDU ir žmonių su negalia bendruomenei, be kurių indėlio, pasak jo, profesoriaus veikla nebūtų buvusi pastebėta ir įvertinta.
„Pastebėjimas ir išreikšta pagarba nėra kokio nors individualių kompetencijų rinkinio rezultatas! Labiau tai yra rezultatas pilietine ir bendruomenine patirtimi įgyto supratimo, kad yra žmonių grupės, kurios dėl to, kad tokios yra, dėl savo tapatybės, patiria tai, ko joks žmogus neturėtų patirti. Be to, tai yra kryptingo pokyčių veiksmo rezultatas, vadovaujantis tarptautiniu mastu sutartais tikslais, žmogaus teisių standartais, apsaugant sisteminę nelygybę patiriančias žmonių grupes. Man labai svarbus 1-asis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnis, skelbiantis, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu atsakingai ir pagarbiai“, – pažymėjo profesorius.
Andriaus Ufarto nuotr.
Prof. Jonas Ruškus 2014 m. tapo pirmuoju Lietuvos atstovu Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete, 2018-aisiais jis buvo perrinktas antrai kadencijai iki 2022 m. gruodžio. Šiuo metu jis yra Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys, buvęs pirmininkas (2018–2021 m.).
Profesorius yra socialinių mokslų daktaras, pripažintas negalios srities ekspertas, aktyviai dalyvaujantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, skirtuose pagrįsti neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių teisių užtikrinimo būtinybę. Jo mokslinė veikla skirta daugiausia socialinio darbo ir švietimo tyrimams, socialinei įtraukčiai ir žmogaus teisėms. Profesorius skaitė paskaitas Prancūzijos, Portugalijos, Belgijos, Švedijos, Lenkijos, JAV universitetuose. Jis yra mokslo monografijų ir studijų, tarptautinių publikacijų autorius ir bendraautoris, publicistinių poleminių straipsnių autorius.
Vytauto Didžiojo universitete prof. Jonas Ruškus dirba nuo 2007-ųjų – pradžioje Socialinio darbo katedros profesoriumi, Socialinio darbo instituto direktoriumi, vėliau – VDU studijų prorektoriumi. 2011–2015 m. jis buvo VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas.
2000 metais J. Ruškui skirta Prancūzijos vyriausybės stipendija, o 2002 ir 2004 m. – Lietuvos valstybės Jaunojo mokslininko stipendija. Mokslininkas yra dirbęs LR Studijų kokybės vertinimo centro Ekspertų tarybos pirmininku, ekspertu įvairiose institucijose ir projektuose, buvo LR Švietimo tarybos narys. Šiuo metu J. Ruškus taip pat yra žurnalo „Socialinis darbas. Patirtis ir metodai“ vyriausiasis redaktorius, Lietuvos ir užsienio mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys.
2018 m. profesorius apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Jis taip pat yra Kauno Arkos bendruomenės, Lietuvos žmogaus teisių centro, programos „Renkuosi mokyti!“ valdybų, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ narys.
Garbės ženklas – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos aukščiausias apdovanojimas, skiriamas švietimui ir mokslui ypač nusipelniusiems asmenims pagerbti. Kandidatus gali siūlyti ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų, savivaldybių administracijų, nevyriausybinių ir kitų organizacijų, įstaigų vadovai. Ženklas teikiamas nuo 2007 metų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinės komisijos įkūrimo dienos proga. Ji įkurta 1773 metų spalio 14 dieną. Pirmasis ministerijos garbės ženklas buvo įteiktas daktarei Meilei Lukšienei.
Siekiantiems išmokti valdyti konfliktus organizacijose – „Konfliktų mediacijos“ programa
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetas rudenį maloniai kviečia mokytis mokymų programoje „Konfliktų mediacija“ – lapkričio 8, 15, 16 ir 29. Šios mokymų programos tikslas – ugdyti įvairių sričių vadovų ir specialistų gebėjimą savo profesinėje aplinkoje nešališkai valdyti tarpasmeninius, tarpgrupinius ir kt. konfliktus, taikant mediacijos metodą, skatinantį konfliktuojančias puses siekti susitarimo ir/ar priimti sprendimą. Mokymų kaina – 400 eurų.
Mokymuose kviečiame dalyvauti įvairių sričių (psichosocialinių paslaugų, švietimo sektoriaus, valstybės tarnybos, verslo ir kt.) vadovus ir specialistus, kurie savo darbe susiduria su tarpasmeniniais, tarpgrupiniais konfliktais ir nori išmokti konfliktų mediacijos metodo. Mokymų metu dalyviai susipažins su mediacijos principais, išmoks taikyti mediacijoje naudojamas, technikas sprendžiant konfliktines situacijas savo profesinėje aplinkoje.
Programos lektoriai:
Dr. Laima Abromaitienė – dirba mediatore VšĮ „Darnūs namai“ bei VšĮ „Bendruomeniniai šeimos namai“, užsiima privačia praktika. Taip pat yra supervizorė (profesinių santykių konsultantė) – daugiau nei 13 metų veda individualias, grupės bei komandos supervizijas. Turi ilgametės akademinio darbo patirties (socialiniai mokslai, edukologija).
Prof. dr. Loreta Bukšnytė-Marmienė – psichologė, dirba VDU Psichologijos katedroje, turi daugiau kaip 20 m. praktiką organizacijų konsultavimo ir mokymų srityse. Domėjimosi, praktinės patirties, dėstymo ir mokslinių tyrimų sritys: psichosocialiniai darbuotojų veiklos efektyvumo veiksniai, asmens psichosocialinės adaptacijos ypatumai, efektyvus bendravimas, konfliktų valdymas ir metodai (derybos, mediacija).
Dr. Rytis Pakrosnis – psichologas, dirba VDU Psichologijos klinikoje ir privačioje praktikoje. Turi ilgametės kvalifikacijos kėlimo seminarų ir mokymų vedimo patirties koučingo, vadovavimo, organizacijų vystymo, psichologinės pagalbos temomis. VDU dėsto su psichologine pagalba susijusius kursus, tyrinėja psichologinių intervencijų veiksmingumą.
Dalyvių atsiliepimai apie programą:
„Apie mokymus galiu atsiliepti tik gerai. Labai patiko mokymo modelis, diskusijos su dėstytojais ir komanda. Racionaliai derinamas teorijos ir praktikos santykis, konstruktyviai pateikiama medžiaga, įtraukiant ir mokymų dalyvius klausytojus, siekiant gauti grįžtamąjį ryšį. Iš tikro, naudingos dėstytojų įžvalgos ir nuomonės, paremtos tiek žiniomis, tiek patirtimi“ – Indrė Jurgelionienė.
„Konfliktų mediacijos kursai labai patiko – suteikė daug naudingos informacijos, kurią galima bus pritaikyti ne tik darbinėje veikloje, bet ir tarpasmeniniuose santykiuose. Dėstytojų kompetentingumas, entuziazmas, supratingumas, empatija leido gilintis, įsisąmoninti suteikiamą teorinę medžiagą, o praktikinės užduotys – suprasti esminius mediacijos punktus. Tikrai rekomenduoju šiuos kursus“ – Orinta Paukštė.
Mokymai vyks 2024 m. lapkričio 8, 15, 16 ir 29 d. (trukmė – 60 akad. val.). Mokymų kaina: 400 Eur. Papildoma informacija: tel. 8 37 327822, el. paštu daiva.vilcinskiene@vdu.lt
Mokymų programa. Daugiau apie programą ČIA.
Kviečiame REGISTRUOTIS.
KĄ SOCIALINIS DARBAS GALI PASIŪLYTI DINAMIŠKŲ POKYČIŲ KONTEKSTE?
Atsakymų į šį klausimą bus ieškoma spalio 15–16 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiamoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Vaiko ir šeimos gerovės siekis“. Pasak mokslų daktarės Jorūnės Vyšniauskytės-Rimkienės, tai jau trečioji tarptautinė VDU Socialinio darbo katedros tyrėjų organizuojama šeimos konferencija, kviečianti profesionalus diskutuoti vaiko ir šeimos gerovės klausimais iš socialinio darbo perspektyvos. 2019 m. surengta pirmoji tarptautinė vaiko ir šeimos gerovės plėtotei skirta konferencija. Vėliau, įvertinus didelį kolegų susidomėjimą šia tema, tradicija tęsta ir per pandemiją, 2021 m. renginys vyko nuotoliu.
Jaučia pareigą ir norą
„Katedros komandoje šeimos tematika yra svarbi tyrimų, studijų programų ir praktikos sritis, tad jaučiame pareigą ir norą kas keletą metų sukviesti socialinio darbo lauko bendruomenę ir kalbėtis apie šeimose kylančius iššūkius, vyraujančias problemas ir temas, analizuoti aplinkos įtaką šeimai ir, žinoma, ieškoti pačių veiksmingiausių būdų, kaip padėti šeimai spręsti problemiškas situacijas ir krizes“, – sakė J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Šiais metais tradicija tęsiama kartu su partneriais siekiant suburti Lietuvos ir užsienio socialinių mokslų ir socialinio darbo tyrėjus, praktikus, politikus, studentus, bendruomenių narius – visus, kurie dirba ir domisi vaiko ir šeimos gerovės sritimis. Jie raginami pažvelgti į šeimą plačiau ir diskutuoti, ką socialinis darbas gali pasiūlyti vaiko ir šeimos gerovės srityje dinamiškų pokyčių kontekste.
„Geopolitinė situacija, migracija, skaitmeninių technologijų plėtra, švietimo ir sveikatos politikos pokyčiai daro tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį šeimoms, lemia jos struktūros kaitą, veikia vertybių kitimą, kasdienių iššūkių ir krizių įveikimo mechanizmus, psichikos ir fizinę sveikatą. Žmogus nėra atskira sala vandenyne, ypač šiuo metu, kai per kelias valandas galime pasiekti kitą pasaulio kraštą, o karo tema ir klimato pokyčiai kaimynystėje lemia ir mūsų būvį.
Šeima, ypač vaikas, yra atspindys to, kas vyksta aplinkui. Geriausias sisteminio požiūrio pavyzdys – neseniai pasaulyje vyravusi pandemija. Iki šiol su vaikais ir paaugliais dirbantys specialistai stebi pandemijos neigiamą poveikį jų elgesiui: sunkumus megzti ryšį su bendraamžiais, aukštą savižalos lygį ir kt.“, – tvirtino mokslų daktarė.
Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė
Ypatingas dėmesys skyryboms
Būtent dėl stipraus aplinkos poveikio žmogui, ypač – mažiausiam šeimos nariui, konferencijoje bus siekiama pamatyti vaiką, nes jis vidinių šeimos ar išorinių krizių akivaizdoje dažnai lieka nematomas.
Pasak VDU Socialinio darbo katedros docentės, geriausiai tai rodo šalyje didėjantis skyrybų skaičius, o praktika rodo, kad besiskiriančių tėvų tarpusavio aršiose kovose vaikas su savo netektimi ir skausmu dažnai lieka pamirštas.
„Skyrybų temai šiųmetėje konferencijoje skirsime ypatingą dėmesį. Kolegos iš užsienio ir Lietuvos dalysis tokiomis skaudžiomis temomis kaip persekiojimo skyrybų atveju fenomenas, kuris praktikoje jau sutinkamas, tačiau dar nėra deramo, tyrimais grįsto atsako, kaip tokiais atvejais šeima ir profesionalas turėtų elgtis“, – pabrėžė J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Šiųmetė programa – įspūdinga
Konferencijoje planuojama sulaukti pranešėjų ir dalyvių iš septynių užsienio šalių: JAV, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Vokietijos, Izraelio, Ukrainos ir Suomijos. „Dviejų dienų konferencijos programa įspūdinga – esame numatę trijų rūšių pranešimus. Abi dienas pradėsime plenariniais pranešimais, kolegos mokslininkai kels dileminių, šiuo metu šeimoms kylančių klausimų. Antroje konferencijos dalyje kolegos praktikai ir mokslininkai dalysis savo patirtimi skirtingas šeimos sritis apimančiose sekcijose (negalios tema, skyrybų, tėvų įgalinimo, priklausomybių, naujausių praktinių metodų ir šeimos tyrimo priemonių). Paskutinę dieną vyks praktiniai seminarai – dirbtuvės, kuriose bus galima ne tik gauti naujų žinių, bet ir įgyti naujų praktinių priemonių ir įgūdžių, kaip stiprinti šeimas“, – sakė mokslų daktarė.
Savo patirtimi sutiko pasidalyti ne vienas gerai žinomas užsienio šalių socialinio darbo srities mokslininkas: prof. Markas Doelis (Didžioji Britanija), daugybės socialinio darbo su grupe knygų autorius, profesorė Merja Laitinen (Suomija), gerai žinoma vaikų gerovės tyrimų lauke, ypač skyrybų tematika, profesorė iš Izraelio Shir Daphna-Tekoah dalysis ir lietuviams aktualia tema apie emocinės traumos perdavimą iš kartos į kartą ir kaip tai lemia šeimos dinamiką.
Konferencijos dalyviai turės galimybę išgirsti, kuo kvėpuoja šeima, gyvenanti Ukrainoje. Socialinio darbo mokslininkė dr. Oksana Boyko dalysis savo patirtimi apie šios šalies šeimų kontekstą ir krizės įveikos būdus.
Nors konferencija skirta socialinio darbo laukui, pranešimus skaitys ir savo patirtimi dalysis teisininkai, psichologai, švietimo ir sveikatos sričių atstovai.
„Konferencijoje dalyvaus beveik visų Lietuvos universitetų ir kelių kolegijų atstovai. Ypač džiugina, kad savo praktine patirtimi sutiko dalytis didelis būrys praktikų iš skirtingų socialinio darbo sričių“, – džiaugėsi pašnekovė.
Socialinio darbo su vaiku ir jo šeima praktines problemas apžvelgs Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, o Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė aptars platesnį Lietuvos kontekstą ir analizuos, kaip sudėtingų skyrybų procese nepamiršti vaiko teisės į saugią vaikystę.
Viena pagrindinių konferencijos partnerių yra Kauno rajono savivaldybė. „Kadangi šis tarptautinis renginys sukvies daug dalyvių, reikia ir nemažo būrio talkininkų. Esame dėkingi, kad Kauno rajono savivaldybės administracija palaikė mūsų idėją ir noriai sutiko bendradarbiauti ir tapti partneriais. Jos pasirinkimą būti bendradarbių komandoje lėmė ne vienas veiksnys, pirmiausia tai, kad VDU su Kauno rajono savivaldybe yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį, kuri jau savaime suponuoja bendradarbiavimo ryšius. Tačiau ne tik sutartis, bet ir savivaldybės požiūris į šeimą, konkretūs darbai skirti jai stiprinti, demonstruoja poziciją, kuri mums labai priimtina. Šios savivaldybės administracija yra subūrusi ne vieną darbo grupę, skirtą šeimai stiprinti, pirmoji šalyje pradėjo teikti kūdikio ir pirmoko kraitelius“, – vardijo mokslų daktarė.
J. Vyšniauskytė-Rimkienė atstovauja ne tik akademinei universiteto bendruomenei, bet ir praktinam darbo su šeimomis laukui: yra Paramos šeimai centro „Darnūs namai“ vadovė, kartu su kolegomis teikianti kompleksines paslaugas Kauno rajono gyventojams.
„Aštuonerių metų patirtis vaiko ir šeimos gerovės srityje bendradarbiaujant su Kauno rajono įstaigomis tikrai leido patirti bendrystės jausmą ir panašų krypties matymą darbuojantis su šio rajono įstaigų kolegomis stiprinant šeimą. Tai leido pajausti labai stiprų savivaldybės administracijos palaikymą taikant kompleksines paslaugas šeimoms. Ši teigiama bendradarbiavimo patirtis taip pat turėjo įtakos siūlant tapti tarptautinės konferencijos partnere“, – pabrėžė pašnekovė.
Renginyje Kauno rajonui atstovaus ir gerąja praktine patirtimi dalysis skirtingų sričių atstovai: socialinio darbo, psichologijos, sveikatos sektoriaus. Kauno rajono pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas Dalius Balčiūnas aptars komandinio darbo kokybiškam vaiko ugdymui vertę, socialinio darbo magistrė Jolanda Šerelė (Kauno rajono socialinių paslaugų centras) atskleis neformalių globėjų, globojančių artimuosius, turinčius psichosocialinę negalią, sudėtingas patirtis.
Socialinio darbo lauko atstovė Vilija Perevičienė (Kauno rajono socialinių paslaugų centras) dalysis socialinio darbo praktine patirtimi ir kvies kolegas į šeimą pažvelgti kaip į sistemą, vaikų pagalbos srityje koncentruotis į darbą su tėvais. Kauno rajono sveikatos biuro vadovas Laurynas Dilys su kolegomis pristatys Kauno rajono tėvų sveikatos raštingumo ugdymo patirtis ir atskleis bendruomenės stiprinimo gaires.
„Smalsumą žadina kolegių iš Kauno rajono socialinių paslaugų centro Neringos Sutkutės ir Kristinos Banuškevičienės planai vesti praktines dirbtuves, taikant naują šios įstaigos darbuotojų sukurtą priemonę – metaforinę metodiką „Atradimų sodas“, – intrigavo viena konferencijos organizatorių.
Kreipėsi dar vasarą
Šiuo metu vyksta registracija, todėl rengėjai kol kas dar tiksliai nežino, kiek kolegų planuoja dalyvauti trečiojoje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Vaiko ir šeimos gerovės siekis. Ką socialinis darbas gali pasiūlyti dinamiškų pokyčių kontekste?“
„Tikimės sulaukti mažiausiai 200 socialinio darbo srities atstovų. Tačiau susidomėjimą dalyvauti renginyje pastebime didelį – kolegos iš skirtingų Lietuvos miestų, žinodami, kad vyks šeimos konferencija, jau vasarą kreipėsi lūkuriuodami registracijos pradžios. Smagu, kad šiuo moksliniu-praktiniu renginiu didelį susidomėjimą rodė ir kolegos iš užsienio. Sulaukėme laiškų iš JAV ir įvairių Europos šalių“, – džiaugėsi J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
VDU Psichologijos klinikos rekomendacijos perdegimo prevencijai
