Kviečiame rinktis magistrantūros studijas VDU Socialinių mokslų fakultete!

Visi apsigynusieji BA, nebūtina laukti diplomų įteikimo, dokumentus galite pateikti jau dabar! Daugiau apie magistrantūros studijų programas VDU Socialinių mokslų fakultete:

Dokumentai priimami iki birželio 28 d. 24 val. sistemoje: http://epasirasymas.vdu.lt

Visa informacija apie priėmimo sąlygas

Kviečiame studijuoti VDU Socialinių mokslų fakultete!

Kviečiame dalyvauti Lietuvos universiteto gegužinėje

Tęsiame istorinio Lietuvos universiteto alumnų tradicijas ir kviečiame į KTU, VDU, LSMU universitetų alumnų gegužinę, kuri vyks ypatingoje vietoje – 100 metų jubiliejų švenčiančiame VDU botanikos sode.

Alumnus kviečiame atvykti ir su šeimomis.

—————-

Data: 2023 m. gegužės 27 d.

Pradžia: 15 val. (centriniai vartai atidaromi 14 val.)

Adresas: VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 4, Kaunas

Registracija.

—————-

Gegužinės programa:

Iškilmingas gegužinės atidarymas. Bendro alumnų Manifesto pristatymas
Paskaita: „VDU Botanikos sodas: pasitinkant antrąjį šimtmetį“
Lietuvos universiteto alumnų medžio – didžiosios magnolijos – sodinimas
Alumnų piknikas

Šiame renginyje gros ir gerą nuotaiką palaikys VDU muzikos akademijos kvintetas, KTU pučiamųjų grupė „The Brass Bees“. Vaikų laukia VDU Botanikos sodo edukacijos. Alumnų piknikui pasirūpinkite suneštinių vaišių ir piknikui reikalingų daiktų. Universitetų alumnų asociacijų prezidentai žada nustebinti ypatingais patiekalais!

Lauksime Jūsų, atvykite pasipuošę gera nuotaika!

Artūras Tereškinas. Kaip Lietuvoje būti įžymybe?

Visada vėluoti. Bet kalbėti niekada ne vėlu. Arba, kaip dainuoja amerikietė Lana Del Rey, „Niekada nevėlu būti tuo, kuo nori būti, pasakyti tai, ką nori pasakyti“. O pasisakyti, kaip ir šimtai kitų, noriu apie neseniai mirusią Agnę Jagelavičiūtę.

Su A. Jagelavičiūte neteko daug bendrauti. Vienintelis susitikimas – sociologinis interviu, kuriame ji sutiko dalyvauti. Šis interviu tapo pagrindu knygos skyriui „Ką reiškia būti įžymybe Lietuvoje: pasiklydę emocijose“. Knyga, pavadinta „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“, išspausdinta 2013 metais (leidykla „Kitos knygos“). Šis knyga ir jos skyrius kol kas išlieka vieninteliu mėginimu tyrinėti lietuvišką popkultūrą ir įžymybes.

Interviu su A. Jagelavičiūte vyko nudrengtoje kinų užeigoje Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje, 2013 m. gegužės 14 d. Mano informantė buvo gana lakoniška, todėl interviu buvo trumpokas – tik 40 minučių. Kita vertus, žinodamas jos užimtumą (interviu laiką ir vietą derinome mažiausiai tris kartus, nes vis atsirasdavo kokių nors kliūčių) taip pat stengiausi klausti tik to, kas atrodė svarbiausia.

Klausdamas ir klausydamasis A. Jagelavičiūtės, norėjau sužinoti atsakymus iš šiuos klausimus: kaip įžymybės konstruojamos Lietuvoje? Kokie garsenybės įvaizdžio aspektai patys svarbiausi? Kokia buvimo įžymybe nauda? Kokia kaina mokama būnant įžymiam?

Pasak A. Jagelavičiūtės, šiuo metu tapti įžymybe nėra sunku: „Užtenka padaryti… gerai nuskambėjusią kvailystę arba sudalyvauti kažkokioje laidoje“ (informantės kalba, kaip įprasta sociologiniuose interviu, netaisyta). Vis tik ne visi gali tapti garsenybėmis. Jomis tampa tik „charizmatiški, gražūs, ekscentriški. Jie turi tam tikrų savybių, kurios savaime pritraukia“.

Vadinasi, asmenybės žavesys lemia daug. Kita vertus, „ta šlovė nebūna ilgalaikė“, nes „būti žinomam dėl žinomumo mažose šalyse sunku“. Norint palaikyti savo žinomumą, reikia daug metų nedingti iš „eterio“.

Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi.

Iš pokalbio su A. Jagelavičiūte taip pat matyti, kad įžymybė yra savotiška fikcija, tik ne vien dėl to, kad ją konstruoja įvairios medijos, bet dar dėl to, kad vartotojai ją šitaip įsivaizduoja: jai priskiriami neįtikėtini charakterio bruožai (skandalistas), keisčiausi poelgiai (mėgsta šokti ant stalų) ir egzotiški pomėgiai (jam patinka mylėtis su vienakojėmis merginomis). Pasak jos, „<…> kai tau suteikiamos dešimtys savybių, kurių tu neturi, ir iš tavęs atimamos kai kurios savybės, tai suformuojamas tam tikras įvaizdis“, kuris iš esmės tėra tik konstruktas ir nuo tavęs mažai priklauso.

Gandai yra viena dažniausiai naudojamų priemonių kurti įžymybės fikciją. Gandų vaidmenį šiame procese sunku paneigti. Graeme’o Turnerio požiūriu, gandus galima laikyti svarbiu socialiniu procesu, per kurį diskutuojama, vertinama, dalijamasi ir keičiamasi santykiais, tapatybėmis, socialinėmis bei kultūrinėmis normomis.

Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi. Nėra skambinusi ir tarusis, kaip sukurti kokį nors skandalą: „Kažkas gal ir bando tuos gandus daryti, bet iš esmės tikroms įžymybėms to nereikia, nes jų gyvenimas dažniausiai savaime domina. O gandai tai erzina, nes jie dažniausiai iškreipia vaizdą apie tave.“

Ar lietuviškos įžymybės atitinka tradicinių globalių įžymybių, tokių kaip Kim Kardashian, Paris Hilton ar Tyra Banks, bruožus? Patraukliai sugalvoti ir pateikti skandalai, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, periodiniai radikalūs išorės pokyčiai ir seksas – tai pagrindinės ypatybės, apibūdinančios „klasikines“ įžymybes.

A. Jagelavičiūtės nuomone, Lietuvos įžymybės pernelyg nesiskiria nuo užsienietiškų, skiriasi tik pačios įžymybių kultūros „maštabai“ arba dydis. Vis tik yra ir skirtumų. Sekso skandalai lietuviškoje įžymybių kultūroje beveik tabu. Nors pati informantė teigė laukianti tokio skandalo, kol kas jo tikėtis sunku. Jos žodžiais, žmones dar nelabai pasiruošę sekso skandalams ir „tas žmogus, kuris papuolė į sekso skandalą, greičiausiai praras karjerą Lietuvoje“.

„Skandalai netyčia kyla tada, kai jie jau gali kilti“, – sakė A. Jagelavičiūtė. Be sekso Lietuvoje negalima žaisti ir su religija (čia turima galvoje Katalikų Bažnyčią ir krikščionybę), nes juokai apie religiją ar jos kritika priimami skausmingai. Pačiai informantei patiko eksperimentuoti su savo išvaizda (pvz., kilniam tikslui nusiskusti plaukus ir pan.), tačiau net ir tai erzindavo publiką. Vadinasi, visada reikėjo žinoti, kokias ribas gali peržengti ir kokių ne.

Buvimas įžymybe turi savo kainą. Nors Lietuvoje niekas įžymybių nepersekioja, vis tiek, pasak A. Jagelavičiūtės, „tos visiškos ramybės tu netenki“. Tave nuolat mato ir stebi. Paradoksalu, kad tada, kai imi slėptis, paparacai ir gerbėjai dar labiau ima tave sekioti. Netenkama teisės į savo atvaizdą, žiniasklaida visur ir visada gali naudoti tavo veidą.

Be to, įžymybės praranda galimybę „kontroliuoti informacijos srautą apie save“. Apie tave gali rašyti ir rodyti tave, kada kam šauna į galvą, nors, informantės požiūriu, „kiekvieną dieną [sulaukti] po straipsnį apie save yra šlykštu“. Persisotinimas įžymybe gali nuslopinti susidomėjimą ja. A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.

A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.

Taigi žymumas ne tik pelningas, bet iš dalies gali būti ir skausmingas. Šią dvilypę buvimo įžymybe kainą puikiai apibūdino britų televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas, po daug metų trukusių derybų sugebėjęs pasikviesti į laidą ikonišką žvaigždę Madonną: „Negalima tapti Madonna atsitiktinai. Būti ir išlikti Madonna yra sunkus darbas, todėl mūsų laidoje buvo atsipalaidavusi, kiek jai tai įmanoma. Bet aš vis tiek buvau laimingas.“ Aš irgi buvau laimingas, kad A. Jagelavičiūtė interviu metu atrodė atsipalaidavusi.

Įžymybių kultūros sudėtingumą puikiai iliustruoja groteskiško amerikiečių serialo „Pietų parkas“ (angl. South Park) serija, pavadinta „Naujas Britney įvaizdis“ (HBO kanalas jį transliavo 2008 m. kovo 18 d.). Šioje serijoje pagrindiniai veikėjai berniukai Stenas, Kailas, Kartmanas ir Batersas, tėvų verčiami, žiūri prezidentinius Baracko Obamos ir Hillary Clinton debatus, kuriuos pertraukia informacinis pranešimas apie Britney Spears, Pietų parke besišlapinančią ant vabalo.

Vaikai nusprendžia užsidirbti pinigų fotografuodami šią žvaigždę. Apsimetę Britney vaikais, jie prasmunka į viešbutį, kuriame ji apsistojusi. Manydama, kad tai jos vaikai, Britney apsidžiaugia, bet pamačiusi, kai tai viso labo apsimetėliai – puola į depresiją. Galų gale apimta nevilties dėl nuolatinio paparacų priekabiavimo, ji mėgina nusižudyti: šauna sau į galvą. Nors ir netekusi dviejų trečdalių viršutinės galvos dalies, per stebuklą ji išgyvena, tačiau ją ir toliau persekioja paparacai.

Be to, jos prodiuseris ir toliau verčia įrašinėti dainas bei koncertuoti: ji dalyvauja MTV apdovanojimų ceremonijoje ir tampa visų pajuokos objektu dėl svorio ir negebėjimo šokti, nors niekam į akis nekrinta, kad jai trūksta didesnės dalies galvos.

Jausdamiesi kalti, berniukai nutaria padėti šiai žvaigždei pabėgti į Šiaurės ašigalį. Tačiau pabėgimas nepavyksta, nes publika, kurią įkūnija net ir traukinio vairuotojas, reikalauja paaukoti ją, kad būtų geresnis kukurūzų derlius. Traukinys sustoja kaimelyje, kuriame Britney laukia jo gyventojai ir paparacai. Apsupta žmonių, Britney miršta. Tais metais kukurūzai puikiai uždera, tačiau žmonėms jau reikia naujos įžymybės, naujos aukos kitų metų derliui.

Kaip rodo šis pavyzdys, įžymybių vaizdiniai, platinami žiniasklaidos, yra paveikesni negu patys asmenys, esantys už tų vaizdinių, nes jie atskleidžia svarbius šiuolaikinio gyvenimo rūpesčius: pateikti save kaip kultūrinį gaminį, kurį kas nors nupirks, ir užsitikrinti materialinę gerovę, mėgautis šlove, būti matomam, sulaukti dėmesio ir pagarbos, nuolat keisti save ir savo įvaizdį siekiant išlikti dėmesio centre, justi malonumą žiūrint į kito asmens gyvenimą, kuris konstruojamas ir skandalizuojamas tam pačiam vartotojo malonumui.

Interviu su A. Jagelavičiūte, kuris tapo vieno knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ skyriaus epicentru, atskleidė, kad nepaisant mūsų kritiško požiūrio į įžymybes jos reikalingos ir būtinos. Jomis naudodamosi auditorijos (tu, aš, jis ar ji) kuria savo reikšmes priimdamos arba atmesdami socialines vertybes, kurias įžymybės įkūnija.

Kai galvoju apie A. Jagelavičiūtę ir Lietuvos įžymybių kultūrą, visada prisimenu populiarios amerikiečių atlikėjos Lanos Del Rey žodžius: „Susirask tą asmenį, kurio gyvenimą norėtum gyventi, suprask, kaip jie susikūrė tokį gyvenimą, skaityk knygas, pasirink sektinus pavyzdžius protingai, sužinok, ką jie yra padarę, ir daryk tai.“

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Šaltinis: lrt.lt

Moksleiviams – įkvėpimų ir žinių kupina „VDU vasaros mokykla 2023“

Vytauto Didžiojo universitetas jau 11 kartą kviečia moksleivius vasarą pasitikti drauge ir turiningai praleisti laiką „VDU vasaros mokykloje“. 2023 metais „VDU vasaros mokykla“ moksleiviams vyks birželio 12–16 dienomis.

„VDU vasaros mokykla“ skirta vyresniųjų klasių moksleiviams (10–12 kl.), kurie nori pagilinti žinias juos dominančiose srityse, atlikti įdomias praktines užduotis, naudingai praleisti laiką bei susirasti naujų draugų. Renginio tikslas – suteikti moksleiviams laisvą pasirinkimą ir galimybę domėtis tuo, kas labiausiai patinka, ir iš šalies pažvelgti į būsimas studijas.

Be įvairių patirčių, gilinantis į naujus horizontus ir visatos paslaptis, tai puiki galimybė atsipalaiduoti po įtemptų mokslo metų ar prieš artėjančias studijas. „VDU vasaros mokykla 2023“ – tarsi tarpinė stotelė, kur laukia naujos pažintys ir žinios, padėsiančios tolimesnei kelionei.

Pirmoji „VDU vasaros mokyklos“ diena (birželio 12 d.) bus skirta susipažinimui ir kūrybinėms dirbtuvėms, kurias mums paruošė MINDED . Šią dieną taip pat skirsime užsienio kalbų, kurias galima mokytis VDU, pradžiamoksliui. Birželio 13–15 d. vyks įvairūs užsiėmimai, kurių metu kiekvieną dieną moksleiviai lankys du pasirinktus skirtingus kursus (politikos mokslų, karjeros, teisės, gamtos, sporto, menų, pedagogikos, skirtingų kalbų ir kultūrų paskaitas). Dalyviai turės galimybę pasirinktas mokslo sritis išbandyti praktiškai bei apsilankyti įvairiose Kauno miesto ir universiteto vietose, organizacijose bei kūrybinėse dirbtuvėse. Birželio 16-ąją, paskutinę „VDU vasaros mokyklos“ dieną, vyks orientacinės varžybos, po kurių lauks prizai ir diplomų įteikimas vasaros mokyklos dalyviams.

Kiekvieną dieną, nuo 17 val. visų moksleivių lauks pramoginė kultūrinė patirtis, kurios metu bus galima dar geriau pažinti vienas kitą, universitetą ir Kauno miestą. Visos vasaros metu moksleiviai turės savo mentorius, kurie ne tik prižiūrės, kad viskas vyktų sklandžiai, bet ir padės susigaudyti Kauno mieste, rekomenduos studentiškiausias vietas pavalgyti ir patars, ką būtinai turite nuveikti.

Registracija vyksta iki birželio 8 dienos. Kaina – 40 Eur. „VDU vasaros mokykla 2023“ metu, tris dienas iš penkių, vyksta du kursai per dieną. Rytiniai kursai vyks nuo 9 iki 12 val. Popietiniai – nuo 13:30 iki 16 val. Svarbu pasirinkti tik po vieną rytinį ir popietinį kursą. Vakarinė dalis – privaloma visiems dalyviams, po jos laukia laisvas laikas, skirtas bendravimui ar pramogoms. Visos savaitės metu bus suteikiama galimybė apsigyventi VDU bendrabutyje, tačiau vietų skaičius ribotas.

REGISTRACIJA

Yra galimybė išrašyti pažymą mokyklai apie moksleivio dalyvavimą VDU vasaros mokykloje.

Šios stovyklos metu, VDU Socialinių mokslų fakultetas kviečia moksleivius į užsiėmimų ciklą „Savęs pažinimo link: (ne)noriu išlikti savimi“.

Savęs pažinimo link žmogus keliauja visą savo gyvenimą. Kaip save suprantame, ką apie save galvojame ir kaip save vertiname, priklauso nuo daugelio dalykų: sukurtų tarpusavio santykių, gyvenime sutiktų žmonių, sukauptų bendravimo patirčių, socialinių tinklų ir kt. Ar pakankamai gerai pažįstame save? Ar to siekiame ir kaip? Ar galime išlikti autentiški dabartinėje visuomenėje? Kaip aplinkiniai žmonės įtakoja savęs pažinimą? Ar kada nors susimąstėme, kaip socialiniai tinklai leidžia pažinti save ir kurti tarpusavio ryšius? Į šiuos ir kitus svarbius klausimus kviesime ieškoti atsakymo moksleivius šių užsiėmimų metu.

06.13. „Kaip pasinaudoti grįžtamuoju ryšiu kuriant pozityvius tarpusavio santykius“. Susitikimo metu bandysime išsiaiškinti, kas yra grįžtamasis ryšys ir kodėl jis toks svarbus mūsų gyvenime. Aptarsime jo priėmimo iššūkius. Interaktyvių pratimų pagalba analizuosime savo patirtis priimant GR iš kitų žmonių. Išbandysime metodus, kurie leidžia konstruktyviau pasinaudoti gaunama informacija kuriant tarpusavio santykius.

06.14. „Savojo autentiškumo beieškant šiuolaikiniame pasaulyje“. Sociologinio užsiėmimo metu, pasitelkdami komandines ir kt. užduotis, gilinsimės į autentiškumo sampratą šiuolaikinėje visuomenėje bei kaip žmonės jo siekia. Nagrinėsime kaip laiko valdymas, socialiniai santykiai, kasdieniai gyvenimo pasirinkimai veikia mūsų požiūrį į save ir kitus, mūsų lūkesčius, savęs vertinimą ir savojo tapatumo suvokimą.

06.15. „IDK vs. IDC: savęs atskleidimas internete“. Jaunimo savęs atskleidimas socialiniuose tinkluose – daug iššūkių ir tam tikrais atvejais sunkumų kelianti kasdienė šių dienų jaunimo veikla. Užsiėmimo metu diskutuosime apie pagrindinius iššūkius, susijusius su jaunimo dalinimusi tiek tekstine, tiek vizualine informacija socialiniuose tinkluose. Pagrindinis klausimas: “I don’t know or I don’t care”, kuo aš dalinuosi socialiniuose tinkluose?

Daugiau informacijos:

Socialinės antropologijos magistrantūros studijos!

Baigiantiems bakalauro studijas, ieškantiems naujų įkvėpimų ir požiūrių profesinėje veikloje ar tiesiog savęs pažinime.

Kviečiame į VDU Socialinės antropologijos magistrantūros studijas!

Studijas itin puikiai įvertino tarptautiniai ekspertai, tad drąsiai galime pažadėti aktualias vietos ir užsienio dėstytojų paskaitas, patogų jų tvarkaraštį, įvairių galimybių įgyvendinti mokslinius ir kitus sumanymus, bendruomeniškumą bei paramą.

Kviečiame į nuotolinius susitikimus su programos vadove doc. dr. Kristina Šliavaite ir studentais, absolventais. Jų metu kalbėsimės apie šias studijas, atsakysime į visus rūpimus klausimus apie programą ir darbo galimybes ją pabaigus: 2023 m. gegužės 18 d. 17 val., birželio 8 d. 17 val., birželio 20 d. 17 val

Susitikimo vieta microsoft teams susitikimų platformoje:
https://byt.lt/OkNnW

Artūras Tereškinas. Nužudyti laimę

Ar pusamžė lesbietė, trisdešimtmetis homoseksualus vyras ir į dvidešimt pirmus metus įkopęs translytis asmuo gali būti laimingi Lietuvoje? Ar jiems lemta nutverti laimės paukštę kad ir už nušiurusios jos uodegos?

Nelengva atsakyti į šiuos klausimus, kai pats laimės išgyvenimas dažnai sunkiai apčiuopiamas ir nusakomas. Visai neblogai šią homoseksualių asmenų laimės problemą yra apibūdinęs vienas amerikiečio Marto Crowleyʼio pjesės „Vaikinų grupė“ (1968) veikėjų. Jo žodžiais, „parodyk man laimingą homoseksualą, ir aš parodysiu tau gėjaus lavoną“. Kitaip tariant, laimingas gali būti tik miręs gėjus.

Ši sarkastiška pastaba – gera paskata trumpai apmąstyti, kas yra laimė ir ką su ja daryti. Gal rytais ją užsigerti antidepresantais, o vakarais – melatonino tabletėmis? Jei kiekvienas, net ir gėjus, nori būti laimingas, ar tai reiškia, kad būtina kasdien nesustojant ir nesigręžiojant atgal siekti laimės?

Beveik kiekvienas iš mūsų trokštame būti laimingi. Kaip yra rašęs Richardas Layardas knygoje „Laimė: naujojo mokslo pamokos“ (2005), „laimė reiškia jaustis gerai, o jaustis blogai reiškia išgyventi vargą“. Laimės mokslo požiūriu viskas atrodo gana paprasta, bet ar taip yra iš tikrųjų? Tie, kas mėgina analizuoti jausmus, pastebi, kad ribos tarp blogos ir geros savijautos, gerų ir blogų išgyvenimų, laimingumo ir kančios ne visada aiškios. Dar dažniau būna, kad trokšdami laimės mes nežinome, ko iš tikrųjų norime.

Laimės tyrėjai, tarp jų ir garsi feministė Sara Ahmed, teigia, kad siekdami laimės orientuojamės į tam tikrus objektus arba dalykus, kurie atrodo būtini geram gyvenimui. Kuo arčiau šių dalykų esame, tuo labiau prisiliečiame prie gero gyvenimo pažado. Laimės jausmo išgyvenimas neabejotinai susijęs su gyvenimo, kurį laikome geru, vaizdiniu. Laimės mokslas diktuoja mums, kad laimė dažnai paverčia socialines normas geidžiamomis socialinėmis prekėmis. Kas netrokšta visiems priimtino gero gyvenimo? Kas neieško gyvenimo scenarijų, kurie patenkintų jų individualius troškimus gerai jaustis ir pakenčiamai gyventi?

Internete duomenų apie laimę į valias. Rasime ne vieną „laimės indeksą“, kuris liudija, kad tam tikri individai, visuomenės grupės ar tautos yra laimingesnės nei kitos (ne viename indekse Lietuvos vieta gana aukšta). Laimės tyrėjai yra sukūrę ištisą laimės rodiklių, kurie padeda nustatyti laimės lygį, mokslą.

Kalbėdamas apie šiuos rodiklius, jau minėtas Richardas Layardas pastebi vieną paradoksą: „Vakarų visuomenėms tampant vis turtingesnėms, jų žmonės nepasidarė laimingesni.“ Vadinasi, laimė nebūtinai sietina su turtu ir jo kaupimu. Tačiau laimės mokslo požiūriu be turto yra ir kitų dalykų, kuriuos būtų galima laikyti pirminiais laimės rodikliais. Vienas iš pagrindinių yra santuoka, gebanti maksimaliai padidinti laimės išgyvenimą. Jei esi vedęs ar ištekėjusi, visiškai tikėtina, kad tu laimingesnis ar laimingesnė už nevedusius ir netekėjusias.

Šeima (nors jos nereikia ir negalima tapatinti su santuoka) – kitas esminis laimės objektas, turintis potencijos paversti mus laimingais. Laimingų šeimų vaizdiniai tiesiog iki kraujo įsigėrę į mūsų vaizduotę. Vien žodis „šeima“ sužadina ištisą nuotraukų albumą, kuris dar labiau įtvirtina šeimos ir laimės sąsają. Be galo sunku atskirti gero gyvenimo supratimą nuo šeimos, romantinės meilės, heteroseksualaus poravimosi, šeiminės aplinkos.

Tikra nelaimė yra ir tai, kad lietuviška politika yra pavertusi kitų laimę savo pigia ir lengvai konvertuojama valiuta. Tai politika, besimaudanti kitų skausme ir kentėjime.

Gal dėl to ultrakonservatyvių judėjimų pavadinimuose ir šūkiuose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vyrauja žodis „šeima“. Gal todėl stengiamasi visomis jėgomis ginti „tradicinių“ šeimų reputaciją, nematyti šeimos narių nelaimingumo priežasčių, atimti šeimos sąvoką iš LGBTI+ žmonių (kas nežino, pakartosiu: LGBTI trumpinys reiškia lesbietes, gėjus, biseksualius, translyčius ir interseksualius asmenis).

Pastarųjų niekas nelaukia prie šeimos stalo, jie trukdo tvariam šeimos ir laimės ryšiui. Škac iš čia, – sako šiems žmonėms ir politikai, ir sąjūdžiai bei įvairialyčiai pseudoinstitutai: negalime prileisti jūsų prie šeimos, nes jūs galite sutepti ir užkrėsti ją savo nelaimingais gyvenimais (prisiminkite, kad „laimingas gėjus – miręs gėjus“).

Galima manyti, kad dėl tos pačios priežasties Seime stringa visiškai nukenksmintas Civilinės sąjungos įstatymas ir visomis išgalėmis kovojama už savo susifantazuotą šeimos vaizdinį, nes daug kam tai reiškia ginti laimės ir gero gyvenimo viziją. LGBTI+ ir kiti „netradiciniai“ žmonės (pvz., feministės ar lyčių lygybės išpažintojai) jos neverti. O ką jau kalbėti apie vieną pirminių laimės rodiklių – santuoką. Ji LGBTI+ žmonėms net sapnuose nesisapnuoja. Arba, tiksliau sakant, apie ją neleidžiama sapnuoti.

Ir laimės, ir nelaimingumo jausmas gali būti užkrečiamas. Todėl bijoma, kad pripažinus tos pačios lyties partnerystę ar laikant LGBTI+ žmonių sąjungas šeimomis šie žmonės gali užkrėsti visuomenę nesuvaldomais laimės protrūkiais arba, priešingai, kėsintis į jau laimingų šeimų gyvenimus. Persivalgius nepagrįstų baimių, stengiamasi neleisti, kad LGBTI+ žmonės taptų to paties „laimingo“ pasaulio nariais, lygiateisiais piliečiais. Geriau pakišti savo ir jų nelaimingumą po purvinu durų kilimėliu, nustumti šias problemas į nematomus paribius. Juk LGBTI+ asmenų kūnai, seksualumas, troškimai ir aistros – smūgis įprastoms socialinėms normoms.

Ir laimės, ir nelaimingumo jausmas gali būti užkrečiamas.

Kaip teigia knygos „Laimės pažadas“ (2010) autorė Sara Ahmed, nors LGBTI+ asmenys siekia tų pačių laimės objektų, tokių kaip santuoka ar šeima, jie suvokia, kad trokšdami laimės jie yra kitų (politikų, homofobų, homoisteriškų visuomenės veikėjų, etc.) nelaimingumo priežastis. Tikra nelaimė yra ir tai, kad lietuviška politika yra pavertusi kitų laimę savo pigia ir lengvai konvertuojama valiuta. Tai politika, besimaudanti kitų skausme ir kentėjime. Tai politika, save pateisinanti išsigalvotais kolektyviniais norais („demokratija – daugumos diktatūra“) bei masiniais laimės pažadais.

Galima ir reiktų parašyti daugybę laimės istorijų. Nors sunku išmatuoti kitų žmonių laimę, tiek pusamžė lesbietė, tiek trisdešimtmetis homoseksualus vyras, tiek dvidešimt vienų translytis asmuo gali papasakoti savas laimės istorijas. Gali būti, kad šiose istorijose bus daugiau nelaimingumo nei laimės potyrių. Bet visada verta kalbėti apie LGBTI+ žmonių laimę vien dėl nudėvėtos ir nuodingos klišės, kad nelaimingas gyvenimas – kiekvieno LGBTI+ asmens pasirinkimas ir lemtis. Tai nebūtinai tiesa. Tik tie, kurie nenori ir nesugeba pripažinti, kad šie žmonės verti tų pačių laimės objektų, ir yra šios klišės platintojai. Jie laimės žudikai, metodiškai ir ciniškai žudantys mūsų laimę.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Šaltinis: lrt.lt

Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Siekdami užtikrinti, kad universitetas būtų vieta kurioje studentai turi galimybę gauti ne tik teorinę žinių bazę, bet ir susipažinti su praktiniais įgūdžiais, skiriame daug dėmesio siekiant bendradarbiavimo su socialiniais partneriais. Prieš keletą dienų buvo pasirašyta svarbi tarpusavio bendradarbiavimo sutartis su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Šioje sutartyje numatomas tarpusavio bendradarbiavimas rengiant ir tobulinant studijų programas, paskaitas, organizuojant studentų praktikas. Tai yra labai svarbu, nes studentai turės galimybę susipažinti su realia darbo aplinka ir savo teorines žinias taikyti praktiškai. Be to, rengiant ir įgyvendinant bendrus tyrimus, projektus, konferencijas bei mokymus, studentai turės galimybę susipažinti su praktinėmis problemomis ir jas spręsti kartu su socialiniais partneriais.

Tikimės, jog šis bendradarbiavimas padės universitetui rengti kvalifikuotus specialistus, kurie būtų pasiruošę spręsti realias problemas ir atlikti svarbias užduotis.

Kviečiame visą fakulteto bendruomenę pasinaudoti šia partneryste.

MOS Psi`23 konferencija

Jau gegužės 20 dieną vyks tradicinė mokyklinės, organizacinės ir sveikatos psichologijos VDU konferencija „MOS Psi`23”!

Konferencijos metu savo naujausius atliekamus darbus pristatys psichologijos magistrantūros studijų studentai, o po konferencijos vyks diskusija apie mokyklinės, organizacinės ir sveikatos psichologijos magistrantūros studijas VDU!

Jeigu turi klausimų apie studijas, studijų programą, karjeros perspektyvas ir daugiau – atvyk į konferenciją ir juos užduok ARBA PARAŠYK JUOS REGISTRACIJOS FORMOJE!

REGISTRACIJA – https://bit.ly/3B8SvyR

Socialinis darbas – pašaukimas ir gyvybiškai svarbi profesija

„Socialinis darbas išgyvena tam tikrą pakilimo laikotarpį. COVID-19 parodė, kad ši profesija yra būtina užtikrinti gyvybinėms valstybės funkcijoms – jau nebėra dvejojančio žmogaus, kad taip yra. Anksčiau kalbėdavome tik apie mokytojus, gydytojus, beveik niekada neminėdavome socialinių darbuotojų. Manau, dabar situacija keičiasi. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi šią profesiją – ne tam, kad tiesiog reikia kažkur įstoti, bet kad tai būtų ir gerbtina, ir labai stipriai iš pašaukimo ateinanti profesija“, – socialinio darbo studijų svarbą pabrėžė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuri viešėdama Vytauto Didžiojo universitete (VDU) aptarė socialinės politikos pokyčius Lietuvoje.

Socialinis darbas – veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su sunkumais, stiprinti atsparumą iššūkiams, ugdyti jų savarankiškumą, atsakomybę. Šios profesijos atstovai prisideda sprendžiant opias visuomenės problemas, tokias kaip smurtas artimoje aplinkoje, socialinė atskirtis, skurdas, priklausomybės ir kiti sunkumai, su kuriais susiduria žmonės, patekę į sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Atpažįstant šios profesijos svarbą, VDU studentams siūlo unikalią, vienintelę Lietuvoje tokio pobūdžio bakalauro studijų programą – „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“.

Padeda kurti stipresnę visuomenę

Pasak VDU Socialinio darbo katedros vedėjos, docentės dr. Rasos Naujanienės, socialiniai darbuotojai kartu su kitais specialistais teikia psichosocialinę pagalbą – padeda išgyvenantiems įvairias krizes, patyrusiems emocines traumas dėl ligų, netekties, skyrybų ir kitų įvykių. Tai plati profesija, apimanti tiek psichosocialinę pagalbą žmonėms, patiriantiems socialinę riziką, sergantiems priklausomybėmis, vaikus globojančioms šeimoms, bausmę atliekantiems asmenims, žmonėms su negalia ir kitiems, tiek žmogaus teisių užtikrinimo praktikas.

„Socialiniams darbuotojams svarbu motyvuoti žmones priimti psichologų, psichiatrų ir kitų specialistų pagalbą, įgalinti juos siekti pokyčio. Be to, socialinis darbas skatina asmeninę atsakomybę ir savarankiškumą, padeda žmonėms tapti savimi pasitikinčiais ir kurti stipresnę, tvaresnę visuomenę. Todėl ši profesija yra labai svarbi Lietuvos visuomenės gerovei ir plėtrai“, – teigia doc. dr. R. Naujanienė.

Pašnekovės teigimu, socialinį darbą rinktis turėtų tie, kuriems tai kartu yra ir pašaukimas. „Būti socialiniu darbuotoju reiškia turėti stiprius tarpasmeninius santykius, empatiją, kantrybę ir norą padėti kitam žmogui. Tai yra itin atsakinga profesija, kuri reikalauja nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo. Kaip ir kiekviena pagalbą žmogui teikianti profesija, socialinis darbas yra kartu ir pašaukimas. Svarbiausia, ją turi rinktis žmogus, kuris nori padėti kitam žmogui ir kuriam nesvetimas socialinis jautrumas bei žmogaus teisių užtikrinimas“, – paaiškina mokslininkė.

Svarbiausia – įsiklausymas

Vaikų gerovės centre „Pastogė“ dirbantis Marius Rišys Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo magistrantūros studijas. Jo teigimu, svarbiausias įgūdis šios srities darbuotojams – gebėjimas įsiklausyti. „Socialinis darbas nėra tik dokumento tvarkymas, formalių dalykų užpildymas ar žmogaus nukreipimas eiti viena ar kita kryptimi. Tai pirmiausia žmogaus išklausymas, pagalba susitvarkyti su emocijomis, kurios jį slegia šią minutę, padėti jam suprasti, kaip jis atsidūrė dabartinėje padėtyje, ir kad jam reikalinga pagalba“, – sako jis.

M. Rišys pažymi, jog įsiklausymas ir buvo vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos jam suteikė studijos. Ne mažiau naudos davė ir tarptautiškumas: galimybė lankyti dėstytojų, atvykusių iš JAV, Švedijos ir kitų šalių, paskaitas, bendrauti su studentais užsieniečiais, praplėsti akiratį apie reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, tačiau iš tiesų turi sudėtingas, rimtas priežastis.

„Tai, ką mes matome dabar, yra tiktai pasekmė. Jei norime suprasti, kas žmogui nutiko, kodėl jis atsidūrė bėdoje, reikia klausyti jo istorijos, pažinti viską iš kito kampo. Studijos tai ir suteikė – įsiklausymo įgūdį, gebėjimą konsultuoti, pažvelgti plačiau“, – sako M. Rišys, kuriam centre „Pastogė“ pradžioje teko itin sudėtingas darbas – dirbti su socialinės rizikos šeimomis ir padėti joms susigrąžinti vaikus, spręsti priklausomybės, smurto ir kitas problemas.

„Būdavo ir labai sėkmingų istorijų. Būna, kad praėjus penkeriems metams klientai susiranda ir sako „Ačiū, kad padėjote išlipti iš priklausomybės liūno“, o tu jau pamiršęs buvai, kad toks atvejis buvo. Tai džiugindavo“, – šviesesnę darbo pusę prisimena VDU absolventas.

Šiuo metu jis dirba su žmonėmis, kurie globoja vaikus, konsultuoja globėjus ir jų globojamus vaikus, padeda jiems pereiti per globos procesą – Mariui tenka būti emociniu tarpininku, padėti išvengti nesusikalbėjimų. Dar viena jo atsakomybė – vesti mokymus žmonėms, kurie pretenduoja tapti globėjais. „Tai labai įdomus darbas, nes eini per žmogaus gyvenimo istoriją, jo santykį su aplinka, savo tėvais, vaikyste. Pagal tai reikia vertinti, daryti išvadas, ar žmogus bus pajėgus rūpintis vaiku, būti įtėviu“, – pasakoja vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotojas.

Į situacijas reikia reaguoti greitai

Panašią atsakomybę šiuo metu turi ir VDU socialinio darbo bakalauro ir magistro programų absolventė Gerda Laurinavičienė, dirbanti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje: ji susitinka su asmenimis ir šeimomis, kurios išreiškia norą tapti globėjais arba įvaikintojais.

„Vaiko teisių apsaugos tarnyba traukė savo dinamiška darbo specifika, todėl profesinis kelias pasisuko šia linkme. Šį darbą pasirinkau dar ir dėl to, kad Laplandijos universitete studijuoju socialinio darbo doktorantūroje, o mano disertacijos tema yra susijusi su Lietuvos globos sistemoje esančiais vaikais. Globos sistema man yra įdomi, o ir mano patirtis suteikia galimybę ją analizuoti iš įvairių perspektyvų“, – sako pašnekovė, kuri Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo bakalauro ir magistrantūros studijas.

Pasak jos, studijos VDU buvo turtingos visomis prasmėmis – tiek dėstomų dalykų turiniu, tiek dėstytojais, kurie yra savo srities profesionalai. „Prisimenu daug diskusijų, kuriose tiesiogiai dalyvavo ir Čikagos Lojolos universiteto studentai, daug praktikos, kuri suteikė galimybę socialinį darbą pamatyti iš arti, bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis. Studijos leido tobulėti tiek kaip socialinio darbo profesionalei, tiek kaip asmenybei“, – tikina G. Laurinavičienė, papildydama, jog studijuodama ji praplėtė savo požiūrį į socialines problemas, įgijo įgūdžių, kurie labai naudingi dabartiniame darbe.

„Mano darbas reikalauja greitai reaguoti į situacijas, dirbti struktūruotai, atsakingai, nuolat domėtis ir analizuoti globos sistemos pokyčius, bendradarbiauti su kitais specialistais ir kolegomis. Darbe taip pat reikia empatijos, kritinio mąstymo, smalsumo, neretai – drąsos“, – pažymi socialinė darbuotoja.

Vienintelės tokio pobūdžio studijos Lietuvoje

Vytauto Didžiojo universitete siūloma bakalauro studijų programa „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ apjungia naujausias socialinio darbo ir kitų disciplinų teorijas ir žinias, konsultavimo metodus bei praktikas. Studijose ugdomas profesionalus ir atsakingas požiūris į psichosocialinę pagalbą, siekiant žmogaus teisių užtikrinimo bei kritiškai vertinant organizacinius, teisinius, politinius ir ekonominius kontekstus. Pasak doc. dr. Rasos Naujanienės, dėmesys psichosocialiniam konsultavimui yra didžiausia šios studijų programos stiprybė ir išskirtinumas, kurio neturi kitos Lietuvoje siūlomos programos.

„Psichosocialinis konsultavimas – tai konsultavimas dėl tarpusavio santykių, krizinės situacijos arba įvykio, gedulo arba netekties, mokymas dėl galimybių, siekiant suteikti žmogui informaciją apie turimas galimybes, padėti paprasčiau nustatyti savo poreikius, priimti tinkamus sprendimus ir kt.“, – paaiškina VDU Socialinio darbo katedros vedėja.

Atnaujintoje „Socialinio darbo ir psichosocialinio konsultavimo“ programoje dėstomi psichologijos studijų krypties dalykai, skirti asmenybės raidai, psichologijos pagrindams socialiniame darbe ir koučingo metodams, teisei, taip pat atnaujinti dalykai, skirti psichosocialiniam konsultavimui ir kitoms sritims, siekiant sustiprinti socialinio darbo praktikos kompetencijas. Studijų metu suteikiama galimybė atlikti net tris praktikas pasirinktose viešosiose ir nevyriausybinėse organizacijose, ugdyti praktinius įgūdžius įvairiuose praktiniuose kursuose ir grupinių supervizijų metu.

Šių studijų absolventai gali sėkmingai įsidarbinti socialinio darbo ir kitose profesinėse srityse, jie geba atlikti psichosocialinį vertinimą, kryptingai vesti konsultacinį pokalbį, naudoti motyvacinio interviu technikas, alternatyvias konsultavimo priemones ir kita. Baigęs studijas ir įgijęs socialinių mokslų bakalauro laipsnį, absolventas gali dirbti socialiniu darbuotoju ar vadovu valstybinėse ir nevyriausybinėse organizacijose, veikiančiose socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, teisėtvarkos sistemoje, užimtumo srityje, krašto apsaugos srityje.

Programos absolventas yra kvalifikuotas teikti psichosocialinę pagalbą ir konsultuoti įvairias asmenų grupes, pavyzdžiui, vaikus ir paauglius, jaunuolius, šeimas, senyvo amžiaus asmenis, asmenis, turinčius psichikos sveikatos problemų ar kenčiančius nuo priklausomybių, migrantus, darbo neturinčius ir kt. Studijas galima tęsti socialinio darbo, socialinės antropologijos, integruotos komunikacijos, o taip pat kitose socialinių mokslų ir ugdymo mokslų srities magistrantūros studijų programose.

Apie VDU studijų programą „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“

Artūras Tereškinas. Sekso karai politinių davatkų pasaulyje

Socialiniuose tinkluose nuolat girdžiu, kad vykstant žiauriam karui Ukrainoje reikia stengtis nevartoti žodžio „karas“, kuris perpildytas itin stiprių reikšmių. Žmonės, atžagariai besisvaidantys šiuo žodžiu, barami ir ujami, tik dažnai visiškai tuščiai. Dar visai neseniai su visu pasauliu kariavo ir pralaimėję kandidatai į Vilniaus bei kitų miestų merus: jų pasisakymuose nuolat skambėjo „karas prieš vairuotojus“, „karas prieš pėsčiuosius“, „karas prieš didingąjį Vilnių“, „karas prieš šeimą“.

Sąvoka „sekso karai“ jau seniai įsigalėjusi tiek akademiniame, tiek publicistiniame diskurse. Ją sunku kuo nors pakeisti. Iš pradžių maniau pakeisiąs šią sąvoką „sekso muštynėmis“, tačiau kariaujant su savimi šis naujas terminas ėmė atrodyti juokingai. Neseksualios nei muštynės, nei peštynės.

Sekso karų juokais nuleisti neišeina. Kariaujama dažniausiai tik rimtai ir su užmoju. Pasaulyje sekso karai itin intensyvūs buvo devintame ir dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje. Tada jie vadinti feministiniais sekso karais (kartais pornokarais). Diskutuota ir kariauta dėl seksualumo, seksualinių santykių, erotikos ir pornografijos. Gilintasi į moters seksualinius malonumus ir erotines moteriško kūno galimybes. Šiuos karus galima laikyti Vakarų pasaulyje tuo metu neseniai pasibaigusios seksualinės revoliucijos rezultatu.

Feministiniuose sekso karuose aiškiai išsiskyrė dvi stovyklos – viena, nusistačiusi prieš seksą ir pornografiją, kita labai pozityvi sekso atžvilgiu. Pirmoji itin demonizavo vyriškąjį seksualumą ir savo radikaliausiuose pavidaluose išrado šūkį: pornografija – tai teorija, o praktika yra išprievartavimas. Daug neigiamo pasakyta ir apie pornografijos gamybą bei vartojimą. Ši aktyvisčių ir intelektualių stovykla iš dalies atspindėjo ir kraštutinių konservatorių, siekusių uždrausti bet kokį atviro seksualumo vaizdavimą viešumoje, poziciją.

Antroji feminisčių stovykla, kurią galima vadinti „feministės už seksą“, buvo įsitikinusi, kad seksualinė laisvė neatskiriama nuo kovos už moterų ir visų žmonių laisvę. Tiek moterys, tiek vyrai nukenčia nuo seksualinių ir lyties normų. Daug dėmesio skirta ir sekso darbuotojams, kurių darbas imtas laikyti tolygiu kitiems darbams. Ir nesvarbu, ar tu aptarnauji klientus Stoties rajone, ar daliniesi intymiomis nuotraukomis „OnlyFans“ platformoje. Šios stovyklos atstovės (o ir atstovai) daug jėgų skyrė kovai su seksualiniu puritonizmu ir seksualumo represavimu. Todėl joms nei pornografija, nei erotika nebuvo ir nėra blogis.

Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija. Seksualumo tema jaudina plačiąją visuomenę ir yra užkabinusi daugybę naujų temų. Sekso karuose imta diskutuoti apie klausimus, susijusius ne tik su vadinamojo obsceniško meno finansavimu ir pornografijos reguliavimu, bet ir su reprodukcinėmis moterų teisėmis ir laisvėmis, LGBTQ+ žmonių teisine apsauga, seksualine prievarta ir smurtu, lytinio švietimo įtvirtinimu mokyklose.

Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija.

Šie klausimai tebėra aktualūs ir Lietuvoje, tik nežinia, ar visi jie yra tapę tikrų sekso karų vieta. Mažai kas kariauja dėl visiškai laisvos seksualinės kultūros ar galimybės patirti masę erotinių malonumų. Pornografija Lietuvoje draudžiama, bet plačiai vartojama. Nedaug kas diskutuoja apie paslėptas aistras, keistus seksualinius veiksmus, obscenišką meną. Tiesa, periodiškai atsiranda raudančių dėl įvairiausių iškrypimų, bet tos raudos nuskęsta plačioje skundų ir nepasitenkinimo upėje.

Ar kam nors svarbu, kad seksualiniai malonumai būtų demokratiškai padalinti kuo didesniam skaičiui piliečių? Ar nors viena partija Lietuvoje savo programoje turi talpų demokratinio hedonizmo principą? Erotiniai malonumai žmonėms! Įsipareigojame seksualiniam teisingumui ir lygybei! Deja, šių įsipareigojimų nerasime. Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.

Šį įsipareigojimo seksualiniam teisingumui ir lygybei trūkumą rodo ir tokie šalies įstatymai, kaip „Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas“. Įstatyme tos neigiamos informacijos itin daug: tai ne tik „erotinio pobūdžio“ ar lytinius santykius skatinanti informacija, bet ir informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Ir tai tik nedidelė dalis iš dvidešimt vieno tipo žalingos informacijos, išvardintos įstatyme.

Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.

Nors įstatymas neefektyvus, bet sekso karų dalyviai, kurie nusipelno politinių davatkų vardo, dažnai juo pasinaudoja kad ir savo politinėse kalbose ir pasisakymuose. Šis įstatymas – neblogas įrankis guiti seksualumą iš viešumos, bausti erotikos platintojus ir skirtingus seksualinius gyvenimus gyvenančius asmenis.

Kai susimąstai apie politines davatkas (tai politikai, kurie vaidina šventus, bet yra ciniški, nuolat meluoja ir manipuliuoja), mintyse neišvengiamai iškyla Agnės Širinskienės figūra. Be abejonės, ji viena iš svarbiausių karžygių, dalyvaujančių lietuviškuose sekso karuose. Ir kariauja ji ne viena: už jos nugaros šmėžuoja įvairios viešosios įstaigos, šešėliuoti veikėjai ir veikėjos. Veiksmas verda dar nuo tų laikų, kai Širinskienė, didžiai įkvėpta, rašė daktaro disertaciją „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“ (2004), kurioje propagavo lytinį susilaikymą ir kritikavo kontracepciją.

Paklydimai paklydimais, tačiau visa šios Seimo narės veikla, ypač priešinantis nukenksmintam Civilinės sąjungos įstatymo projektui, – tai nuolatinis mėginimas paneigti seksualinę lygybę ir seksualinį teisingumą daliai piliečių. Neleisti jiems būti matomiems ir politiškai atstovaujamiems.

Kai kalbėjau apie įstaigas, šmėsčiojančias už plačios Širinskienės nugaros, pirmiausia turėjau galvoje „Laisvos visuomenės institutą“ (toliau – LVI). Jį žiniasklaidoje esu minėjęs ne kartą, ir beveik kiekvieną kartą sulaukdavau jos valdybos narės, Širinskienės patarėjos Seime Kristinos Zamarytės-Sakavičienės oficialaus atsakymo-straipsnio. Deja, nė vieno nesiryžau skaityti, nes kraštutinių pažiūrų sekso karų karžygės vargina. Klausytis jų tai tas pats, kas prisipažinti meilėje pripučiamai sekso lėlei.

Ieškant medžiagos apie tai, kaip skirtingos religijos žvelgia į seksualumą, internete radau neseną LVI leidinį, skirtą sekso karams. Brošiūra pavadinta „Partnerystė ar šeima: pasirinkimas Lietuvai“ (2021). Jame partnerystės klausimais pasisako visi, kas netingi: arkivyskupai, profesoriai, docentai, lektoriai, psichoterapeutai, šokėjai ir dainininkai. Šioje brošiūroje homoseksualiems asmenims siūloma nenusidėti (t. y. būti seksualiai skaistiems), bet kurti „nesavanaudišką draugystę“; jie raginami prisiminti, kad jie negali papildyti vienas kito ar viena kitos (kur lyčių papildomumo principas?); apgailestaujama, kad „homoseksualūs žmonės labai dažnai ir skaudžiai kenčia nuo vienatvės ir vienišumo“ (tikra citata), bet partnerystės įstatymas tikrai nepadės jiems įveikti vienatvės (tikrai tikrai!).

Leidinyje gąsdinama seksualinės laisvės idėjomis (jos pragaištingos, nes teigiama, kad visuomenė, kuri džiaugiasi seksualine laisve, negali išlikti), įrodinėjamas homoseksualių vyrų polinkis į poligamiją ir meldžiama atsiduoti „tradicinėms seksualinės moralės normoms“. Kitais žodžiais, prašoma nepasinerti „į seksualinės laisvės besaikės plėtros procesus“ (vėl tikra citata).

Visa tai rašoma lyg ir rimtu veidu, bet vartant brošiūrą atrodo, kad tai juodojo humoro veikalas. Juokinga, bet kartu akivaizdu kokios seksualinės fantazijos ir įsivaizdavimai yra persmelkę kraštutinius lietuvių sekso karų karininkus ir kareivius. Jie įnirtingai kovoja ne tik prieš homoseksualumą, bet ir prieš „besaikę“ seksualinę laisvę. Sėkmės jiems.

Kažkada progresyvūs amerikiečių mokslininkai ir menininkai surengė konferenciją, pranešimų pavadinimais parodijavusią itin netolerantiškus ir neapykantą platinančius politikus. Reiktų ir mums tokios. Ten žadu skaityti net tris pranešimus: „Agnės Širinskienės akimis: kontraceptinė kultūra kaip dainuojanti revoliucija“, „Pamiršk, širdie, akivarus ir kūlgrindas: Vilijos Targamadzės spindesys“, „Ne reiškia taip: nuogi Petro Gražulio vyrai“. Pasijuokime.