Ar krizės ištikti piliečiai nepasigenda prezidento?
Koronaviruso krizės metu kasdien girdime ir matome Aurelijų Verygą, Saulių Skvernelį, netgi Dalią Grybauskaitę, tačiau Gitanas Nausėda tarsi lieka už kadro. Ar tokia nuosaiki prezidento pozicija yra pakankama?
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Algis Krupavičius sakė, jog į dabartinį prezidento vaidmenį bei veiklas reikėtų žiūrėti per laiko prizmę:
„Prezidento vaidmenį pirmiausia apibrėžia Konstitucija. Pagal Konstituciją mūsų šalies prezidentas turi santykinai siaurus įgaliojimus. Prezidentas turi būti aktyvus užsienio politikos ir nacionalinio saugumo srityse. Be to, turi galimybę jungti, vienyti visuomenę, nes prezidentas yra vienintelis politinių galių lauke, kurį tiesiogiai išrenka piliečiai. Prezidentas tokių neformalių galių yra įgijęs, tačiau jei sugrįžtume prie koronaviruso krizės pradžios, G.Nausėda pradžioje dar ieškojo savo vaidmens ir veiklos. Nebuvo aišku, ką rengiasi daryti. Vienu metu atrodė labai pasyvus, paskui pamėgino būti aktyvesnis. Kelis kartus kreipėsi į visuomenę skirtingomis temomis, pasisakė žiniasklaidoje, tačiau trūko jam aiškios, konkrečios linijos ir žinių, ką nori pasakyti visuomenei krizės atveju.“
Algis Krupavičius. Kartelė Nr. 2, arba apie minimalius reikalavimus stojant į aukštąsias mokyklas
Kelis mėnesius iš eilės viešąją erdvę drebino diskusijos apie Seimo rinkimų slenksčio proporcinėje dalyje (ne)sumažinimą. Nemažai ten iečių sulaužyta, bet rezultatas yra status quo arba viskas liko taip, kaip buvę.
Velykų sveikinimas
Te Velykų Prisikėlimas suteikia vilties ir šviesaus laukimo!
Antropologiškai apie COVID-19 ir kitas senas naujienas
Tarp dalykų, kuriuos dėstau studentams Vytauto Didžiojo universitete, yra ir mano didžioji akademinė meilė – medicinos sociologija ir antropologija. Šį semestrą dėstyti yra ir sunku, ir lengva vienu metu. Sunku, nes, jeigu iš pradžių nuotolinis dėstymas atrodė kaip nuotykis, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima varginti. Reikalauja daugiau laiko dėl ne visada sklandaus technologijų veikimo ir kelia begalinį tiesioginio santykio ilgesį. Vis dėlto dėstyti medicinos sociologiją ir antropologiją COVID-19 pandemijos kontekste yra tikras akademinis malonumas, nes beveik kiekvienam teoriniam argumentui galima iškart pritaikyti empirinį pavyzdį čia ir dabar. Taigi, keletas įžvalgų apie tai, ką pastarosiomis savaitėmis diskutuojame su studentais: tiek būsimais medicinos darbuotojais, tiek sociologais ir antropologais.
Medicinos sociologija ir antropologija yra sritys, kurios XX a. pradžioje gana stipriai sudrumstė socialinių mokslų vandenis ir sukritikavo iki tol buvusias pastangas suprasti bei paaiškinti žmogaus prigimtį ir elgseną. Sociologija nuėjo sekdama paskui modernios visuomenės žmonių elgsenas, bandydama jas paaiškinti, tuo tarpu antropologija praplėtė savo žiūros ribas ir siekė parodyti, kad egzistuoja ne vien tik vakarietiškos kultūros mąstysena ir gyvenimo būdas, bet yra daugybė kitų kultūrinių modelių, per kuriuos žmonės patiria save ir pasaulį, kuriame gyvena. Tuo metu lyg iš gausybės rago pylėsi vis nauji etnografiniai tyrimai, atliekami ne moderniose, bet archajiškose, tradicinėse kultūrose, kurių pagrindu antropologai negailestingai kritikavo etnocentrišką kapitalistinę mąstyseną, o kartu ir jos principais grįstą vakarietišką biomediciną. Ne už tai, kad žmones išlaisvina iš kančios ir skausmo, bet todėl, jog buvo laikoma teisingiausia ir racionaliausia medicina, o visos kitos, su sveikatos priežiūra susijusios žmonių žinios ir praktikos, buvo laikomos jokio objektyvaus, t. y. mokslinio, pagrindimo neturinčiomis, todėl neefektyviomis, primityviomis, neracionaliomis ir netgi kenksmingomis.
Žinant tai, kad kaip tik tuo metu biomedicina vieną po kito laimi įspūdingus mūšius prieš infekcines ligas, sukuria antibiotikų, vakcinų ir išaiškina daugybės ligų epidemiologiją, nėra sunku suprasti, kodėl tuo metu ji pelnė tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą. Šių ir daugelio kitų medicinos laimėjimų kontekste Vakarų pasaulį apima savotiška euforija ir tikėjimas, kad medicina bei mokslas lyg koks Dievas pagaliau išsprendė didžiausias žmonijos problemas: viduriavimą, tuberkuliozę, tymus ir daugelį kitų.
Taip XX a. biomedicina tampa dominuojančia, galinga ir įtakinga galios institucija Vakaruose bei ilgam įtvirtina biomedicininį modelį kaip teisingiausią medicinos mokslo filosofiją bei jos pagrindu išplėtotą praktiką. Biomedicininis modelis reiškia, kad bet kurios ligos priežastis visada yra fiziologinio / anatominio pobūdžio, o psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai paprastai yra atskiriami nuo sveikatos, pilnatvės, ligų ir jų gydymo. Kitaip tariant, dominuoja kūno bei proto dualizmo filosofija ir manoma, kad visa tai, ką galima apie žmogaus kūną sužinoti laboratorijose, yra objektyvu ir tikra, o tai, kas yra žmogaus galvoje, prote, dvasioje, yra neapčiuopiama, neišmatuojama, subjektyvu ir gal dėl to net neverta į tai gilintis.
Pastarasis modelis tapo vis labiau kritikuojamas, kai juo buvo bandoma paaiškinti ir gydyti ne ūmias infekcijas, kurios žmoniją vargino iki pat XX a., bet lėtines ir psichikos ligas, kurios greitai išryškėjo vakcinomis ir antibiotikais suvaldžius ūmių infekcijų protrūkius. Kapitalistinių Vakarų pasaulio visuomenių plėtrą lydėjo sparčiai išaugęs psichikos ligų skaičius, tačiau prireikė nemažai laiko suprasti, kad šios ligos yra mažiausiai cheminės ir chirurginės. Lygiai tas pat nutiko ir su įvairiomis lėtinėmis ligomis, buvo suvokta, kad žmonių gyvenimo būdas ir įpročiai, tai yra socialiniai ir kultūriniai veiksniai bei jų supratimas yra esminė priemonė kovojant su šiomis ligomis.
Velykų atostogos ir atnaujintas akademinis kalendorius
Balandžio 9-15 d. VDU skelbiamos Velykų atostogos – saugiai pailsėkite paisydami visų karantino reikalavimų.
VDU rektorato posėdžio metu 2020-04-01 d. patvirtintas atnaujintas VDU akademinis kalendorius.
Algis Krupavičius: Visuomenės nuomonė ir valdžia – pandemijos efektas
Pandemija gerokai įsibėgėjo. Labai gali būti, kad susirgusiųjų skaičius pasaulyje per artimiausias dienas pasieks 2 milijonus. Bet ar čia bus pikas? Veikiausiai ne.
Pandemija yra, matyt, gamtos sukelta nelaimė. Nors sąmokslo teorijų yra visokių. Vis vien ji sunkiai valdoma katastrofa. Jos gamtoje dažniau būna lokalios. Kaip koks uraganas Katrina, nusiaubęs Naująjį Orleaną. Ši yra globali. Bet ją reikia kaip nors suvaldyti. Priešakinėse kovų su pandemija linijose yra medikai ir sveikatos apsaugos sistemos. Jie yra ten dėl savo profesijų. Kitas priešakinis būrys yra politikai. Taip, neapsirinku. Politikai, o tiksliau – valdžia ir jos politikai. Elementarus pavyzdys. Ar kada bent per pastarąjį dešimtmetį Amerikos istorijoje yra buvę, kad prezidentas ir viceprezidentas visuomenei kalba tiesiogiai kasdien. Spaudos konferencijose. Tikrai taip nebuvo. Lietuvoje yra truputį kitaip. Bet premjeras, prezidentas, ministrai spaudos konferencijose ir socialiniuose tinkluose anksčiau nėra taip dažnai ir tiek daug su visuomene bendravę. Net rinkimuose. O ir bendravimas rinkimuose visai kitoks. Rinkimuose reikia patikti ir įtikti rinkėjams. Pandemijoje reikia spręsti problemas ir pasiekti rezultatus. Geriausia teigiamus. Bet būna jų visokių. Visgi ore tvyro neišsakyta nuojauta, o kaip į priešakinėse linijose esančius valdžios politikus reaguos visuomenė. Kas bus su jų reitingais ir kur jie kryps? Lietuvoje politikams reitingai yra svarbūs dvigubai. Seimo rinkimai bus spalio 11-ąją. Iki jų lieka pusmetis. Prezidento dekretas dėl jų jau turėtų būti ant jo darbo stalo.
Pasitikrinkime, kaip normalu jaustis nenormaliomis aplinkybėmis
Psichologė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė, Psichologijos klinika
Šiuo metu visi išgyvename tokią situaciją, kurios nepasirinkome. Aplinkybės pakeitė mūsų kasdienybę ir savijautą. Galbūt kai kurie atpažino, kad reaguoja panašiai, kaip ir į kitus blogus, atsitiktinius, neteisingus dalykus – neigimu, pykčiu, liūdesiu. Dauguma žmonių jaučia padidėjusį nerimo lygį, taiko anksčiau pasiteisinusius būdus jam įveikti ar ieško patarimų, kurių šiuo metu internete apstu.
Labai sunkus laikas šiuo metu yra tiems, kurie nebuvo išmokę jausti nepatogių jausmų. Jei visuomet pavykdavo mąstyti pozityviai, įtampą iškrauti sporto klube, bare ar parduotuvėje, tai dabar tokie žmonės gali jaustis gyvenimo išduoti. Pažeistos teisės jaustis gerai. Dar visai neseniai viešoji erdvė visus šaukė tobulėti, siekti daugiau, nebijoti pokyčių. Bet niekas nesiūlė susitaikyti su nepakeičiamais dalykais. Tai taip nyku ir visiškai „neveža“. Į psichologus ar psichoterapeutus dažniausia kreipiamasi norint kažką pakeisti – charakterį, santykius ar bent jau savijautą. Prisimenu vos kelis klientus, kurie prašė padėti ištverti tai, kas vyksta, bet nieko neplanavo keisti. Dažniausia tikimasi, kad kažkas visgi imsis atsakomybės ir išgelbės, pataisys, pasirūpins. Vyriausybė, universitetas, mama, psichologas ar kažkas kitas turi viską išspręsti, sutvarkyti. Jei neišsprendžia, reiškia blogas. Kyla teisingas pyktis. Tokio pykčio, atsakomybės reikalavimų ar kaltinimų, kas ką turėjo padaryti šiuo metu girdime visi. Kaip tame nepaskęsti? Kaip nepatekti į savo lūkesčių spąstus?
Tikriausiai kažkas nustebs, perskaitęs, kad blogai jaustis yra normalu. Bijoti, nerimauti, pasimesti, liūdėti normalu. Tai nežemina ir nežlugdo. Jeigu leisime savo nerimui būti, jo nepadaugės. Greičiau atvirkščiai. Kuo labiau bijoma savo blogų emocijų, kuo labiau nuo to bėgama, tuo labiau jos vejasi. Jei dieną pavyksta savo mintis užimti mankšta, nuotoliniu darbu, dėlione, kulinarija ar kitais dalykais, situacijos suvokimas gali ateiti vietoje miego.
Normaliai ir įprastai jaustis šiuo metu nenormalu. Jei suvokiate, kas vyksta pasaulyje, šalyje, žiniasklaidoje, tai negalite likti ramus. Jaudinkitės, kalbėkitės apie tai, padėkite išgyventi įtampą tiems, kurie dedasi ramūs. Kada reikėtų kreiptis į specialistus? Jei negalite užsiimti dabartine kasdiene veikla ar jūsų elgesys daro žalą jums pačiam ar aplinkiniams – tai pagrindiniai požymiai, kuriais reikia susirūpinti. Jei jūsų savijauta neįprasta ir nemaloni, bet pavyksta tinkamai pasirūpinti savo reikalais, – pasidžiaukite, kad gebate jausti kaip normalus pažeidžiamas žmogus, nustokite kažko laukti iš kitų ir susitelkite ties tuo, ką galite esamomis aplinkybėmis dėl savęs padaryti pats. Investuoti į save visuomet apsimoka. Išmokimas ištverti nepakeičiamas aplinkybes tikrai pravers.
Darbas karantino laikotarpiu: rekomendacijos organizacijoms
Įvedus karantiną šalyje didelė dalis įmonių ir organizacijų turėjo operatyviai peržiūrėti darbo organizavimą. Ši situacija palietė tiek tuos, kurie vis dar reguliariai eina į darbą, tiek ir pradėjusius dirbti nuotoliniu būdu. Ypač sudėtinga situacija paslaugų ir tuose sektoriuose, kur darbas karantino sąlygomis buvo sustabdytas. Apie tai, kaip tokiomis sąlygomis galima užtikrinti darbo organizavimą, kaip išlaikyti gerą organizacijos psichologinį klimatą ir kokių veiksmų turėtų imtis įmonių vadovai, kalbamės su psichologe, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesore Aukse Endriulaitiene.
Ar turėtų keistis darbo organizavimas tose įmonėse, kurių darbo karantinas nepaveikia ir jų darbuotojai tęsia įprastas veiklas?
Turime pripažinti, kad šiuo metu nėra nei vienos įmonės, kurios karantinas nepaveikė. Net jei įmonė dirba toliau, įprastu režimu, kas tikrai sunkiai įsivaizduojama, visi darbuotojai jaučiasi kitaip. Jei darbuotojas vis dar gali atlikti savo darbo veiklas įprastai, greičiausiai pasikeitė jo psichologinė savijauta, požiūris į darbą, pasikeitė galimybės bendrauti, galimybės derinti darbą ir nedarbinio gyvenimo aplinkybes, atsirado daug naujų iššūkių. Apibendrintai tai yra streso, nesaugumo ir pokyčių laikotarpis, kai organizacijoms tenka derinti savo išlikimo ir efektyvaus funkcionavimo poreikius bei kiekvieno darbuotojo gerovės poreikius. O darbuotojai šiuo krizės laikotarpiu greičiausiai jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami ir netikri dėl savo ateities. Kiekviena organizacija yra unikali, turi unikalius darbuotojus ir atsižvelgiant į savo situaciją turi spręsti, ką daryti neįprastomis aplinkybėmis, keisti darbo organizavimą ar ne. Čia nėra vieno recepto. Svarbiausia nepersistengti – jei papildomi pokyčiai darbo organizavime nebūtini, tai gal nereikėtų jų daryti. Kiekvienas pasikeitimas rutinoje darbuotojams paprastai kelia papildomą stresą, o šiuo metu darbuotojams ir taip tų pokyčių ir nerimo visose gyvenimo srityse pakanka.
Nemaža dalis darbuotojų šiuo metu atsidūrę padidintos rizikos zonose: prekybos tinklų, vaistinių darbuotojai, medicinos darbuotojai. Todėl, pavyzdžiui, trūkstant įvairių apsaugos priemonių jie patiria gerokai didesnę riziką užsikrėsti COVID-19 virusu. Jų darbas yra gyvybiškai svarbus, tad kokių priemonių turėtų imtis darbdaviai, šių įmonių ir organizacijų vadovai, siekdami geresnės psichologinės savo darbuotojų savijautos, tolesnio darbo užtikrinimo?
Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad darbas didelės rizikos ar krizės sąlygose skatina mažesnę darbuotojų motyvaciją ir įsitraukimą į darbą (Bader, Berg, 2013), negatyvesnį požiūrį į darbą ir darbdavį (Bader, 2015), menkesnį pasitenkinimą darbu ir lojalumą įdarbinusiai organizacijai, prastesnę darbuotojų sveikatą ir gerovę (Reade, Lee, 2012). Jūsų išskirti darbuotojai ir ne krizės sąlygomis turi didesnę riziką užsikrėsti įvairiomis sunkiomis ligomis, nes kontaktuoja su daug ir įvairių žmonių. Taip pat tyrimai atskleidžia, jog medicinos, policijos ir panašių profesijų darbuotojai patiria daugiau streso, nei kitų profesijų atstovai, todėl dažniau patiria profesinio perdegimo riziką ar kenčia pablogėjusios sveikatos sunkumus. Be to, stresas ir baimė jaučiami visuomenėje bei namuose turi pridėtinį efektą – dar padidina individualiai jaučiamas emocijas.
Kita vertus, psichologijos tyrimų rezultatai nevienareikšmiški – šias profesijas jau pasirenka žmonės, kurie pasižymi didesniu psichologiniu atsparumu, jiems vertybė – padėti žmonėms, patekusiems į sunkią situaciją, o darbas didelės rizikos sąlygomis gali didinti jų savigarbą ir tikėjimą savo darbo prasmingumu ir verte. Kaip ir kitose psichologijos srityse, organizacijos psichologijos specialistai siūlo dirbti dviem kryptimis – stiprinti individualų rizikos grupių darbuotojų atsparumą stresui, mokyti juos streso įveikos metodų ir mokytis padėti sau. Iš kitos pusės, didelis vaidmuo tenka ir organizacijų vadovams – jie turi užtikrinti tinkamą ir saugią darbo aplinką, darbo ir poilsio režimą, aprūpinti tinkamomis darbo priemonėmis, labai svarbi darbuotojui ir jaučiama moralinė, emocinė parama, pasitikėjimas vadovybe.
Kai kurie užsienio mokslininkai (Perlser ir kt., 2016) siūlo šešis esminius veiksnius – gaires, į ką atkreipti dėmesį, organizacijoms, kurios gali padėti išlaikyti geresnę darbuotojų psichologinę savijautą ir darbingumą krizės sąlygomis: ramūs, matomi ir atsakomybę priimantys lyderiai; nuolatinė matoma komunikacija su darbuotojais siekiant užkirsti kelią gandams ir pateikti informaciją apie veiksmus, kurių imamasi; sąmoningas susikoncentravimas į tai, kas vyksta organizacijoje ir darbuotojo gyvenime šiuo metu, siekiant neleisti užvaldyti emocijoms; darbo sąlygų lankstumas ir rūpestis darbuotojų finansiniu saugumu; socialinis palaikymas darbuotojui.
Informacijos apie prevencines priemones nuo koronaviruso žiniasklaidoje apstu, rekomendacijos ir nurodymai, kaip tokioje situacijoje elgtis, taip pat žinomi. Deja, ne visuomet jų laikomasi. Pavyzdžiui, gali kilti konfliktinių situacijų, kuomet vienų darbuotojų neatsakingumas piktins kitus. Kaip tokioje padėtyje turėtų elgtis įmonių vadovai, kaip užtikrinti ir įtikinti kolektyvą, jog rekomendacijų būtų laikomasi?
Rekomendacijų, saugaus elgesio taisyklių ir prevencijos nurodymų laikymasis epidemijos metu savo pobūdžiu nedaug skiriasi nuo įprastų saugaus darbo taisyklių. Tiesiog jų atsiranda daugiau – gal ne tokių įprastų, bet mechanizmas tas pats. Ne visi ir ne visuomet visuomenėje laikosi nurodymų, taisyklių, tad gyvenimas organizacijoje yra ne išimtis. Darbuotojai skiriasi savo požiūriu į taisykles, saugumą, atsakingumą ir įsipareigojimus kitiems. Jei organizacijoje ir iki kritinės situacijos (tokios kaip karantinas) nebuvo paisoma saugos taisyklių ar atlaidžiau žiūrima į nepakankamas saugumo užtikrinimo pastangas, tai papildomo atsakingumo net ir krizės atveju iš darbuotojų tikėtis sunku. O jei saugaus darbo klimato užtikrinimas buvo įprasta įmonės politika ir vadovo palaikoma elgesio norma, tuomet atsakingas elgesys padidintos rizikos situacijose taip pat yra labiau tikėtinas. Taigi, geriau, kad darbuotojai suprastų, kad saugoti vieniems kitus ir save yra labai svarbu, išmoktų tokio elgesio dar iki tol, kol situacija tampa neeilinė. Susiformavusi saugios ir atsakingos organizacijos kultūra padės ir kritiniu atveju.
Vadovai pirmiausiai turi būti pavyzdžiu darbuotojams. Jei vadovas laikosi rekomendacijų ir prevencijos, darbuotojai ir be įtikinėjimo gali suprasti, kad tai tinkamas elgesys. Žinoma, kalbėjimas apie tai, kas svarbu, organizacijos parama, apsisaugojimo priemonių prieinamumo užtikrinimas taip pat gali padėti įtikinti kolektyvą laikytis rekomendacijų ir elgtis saugiau be panikos ir streso.
Šiuo metu namuose darbuojasi didesnis skaičius žmonių nei įprastai. Kaip tokiomis sąlygomis vadovai turėtų derinti darbo našumo siekį, prisitaikymą prie naujų aplinkybių, psichologinį klimatą komandoje?
Ankstesnių tyrimų rezultatai atskleidė, jog virtualus darbas ar darbas iš namų gali būti naudingas darbuotojui – patiriama mažiau streso, jaučiamas didesnis pasitenkinimas darbu ir pasiekiamas didesnis produktyvumas. Įrodyta ir nauda organizacijai – mažesni darbo organizavimo, infrastruktūros išlaikymo kaštai, didesnis darbuotojų kūrybiškumas bei lankstumas; ir visuomenei – mažiau intensyvus eismas miestuose, mažiau taršos.
Vis dėlto naudą atsveria ir tokio darbo trūkumai – dirbant virtualiai kolektyvai jaučiasi mažiau darnesni, psichologinis klimatas ir įsitraukimas į darbą mažėja lyginant su darbu įdarbinusioje organizacijoje. Gali sumažėti darbuotojų motyvacija, jie ima jaustis vieniši ir socialiai izoliuoti. Kai organizacijos planuoja pereiti prie inovatyvių darbo formų ar iš karto funkcionuoja kaip virtualios, darbuotojai tam ruošiasi, mokosi, prisitaiko, tuomet darbo iš namų privalumai gali atsverti potencialius trūkumus. Šioje karantino situacijoje daugelis organizacijų ir darbuotojų buvo labiau netikėtai „įmesti“ į darbo namuose sąlygas ir turi prisitaikyti prie dar vienos stresą keliančios aplinkybės savo gyvenime.
Žinoma, vadovo įsitraukimas, darbuotojų skatinimas dalintis informacija, kuo daugiau bendrauti, padidina komandos kūrybiškumą, pasitikėjimą vienas kitu ir pagerina psichologinį klimatą. Tikėjimas darbuotojais, jų įgalinimas rodyti iniciatyvą, savarankiškumą leis po truputį adaptuotis prie pasikeitusios darbo formos. Taip pat darbo organizavimas, resursų darbui suteikimas, struktūros išlaikymas, aiškių nurodymų, elgesio standartų ir tikslų komunikavimas padeda nepasiduoti stresui ir siekti darbo našumo. Tačiau vadovas turėtų nepamiršti, kad prisitaikymas prie naujų darbo ir gyvenimo sąlygų, ypač šiomis itin neįprastomis sąlygomis, yra ilgalaikis procesas, tad pozityvių rezultatų greičiausiai teks palaukti.
Kaip tam tikri drastiški veiksmai (darbuotojų spaudimas eiti nemokamų atostogų, sprendimai, priimti neatsižvelgus į kolektyvo nuomonę) gali paveikti tokių organizacijų ateitį? Ar gali sutrūkinėti pasitikėjimas tarp vadovo ir jo pavaldinių? Kaip tai gali atsiliepti kolektyvo motyvacijai ateityje?
Žinoma, drastiški veiksmai paveikia santykius tarp vadovo ir jo pavaldinių. Kai darbuotojas priimamas į darbą, tarp jo ir vadovo susiformuoja vadinamasis „psichologinis kontraktas“ – abipusiai lūkesčiai vienas kitam, įsivaizdavimas, koks elgesys yra teisingas tiek iš vadovo, tiek iš darbuotojo pusės. Darbuotojų spaudimas eiti nemokamų atostogų, sprendimai, priimti neatsižvelgus į kolektyvo nuomonę, dažniausiai yra suvokiami kaip neteisingi ir pažeidžia „psichologinę sutartį“. O tai mažina pasitikėjimą ir motyvaciją net ir tų darbuotojų, kurių tiesiogiai šį kartą toks elgesys neliečia.
Algis Krupavičius: Delegitimacija, arba Europos Sąjunga atsitraukia?
Aplinkui pandemija. Jau gerokai daugiau nei 2 milijardai pasaulio gyventojų saviizoliacijoje. Pasaulis užsidaro. Nors Kinija po truputį atsidaro. Bet Europa jau užsidarė. Išskyrus gal tik Švediją. Sinusoidė.
Artūras Tereškinas. Lakštingalos negali nečiulbėti: apie kerštingą pagiežą
Socialiniuose tinkluose daug lakštingalų, tik jos ne poetės. Tarp jų yra ir dešiniųjų, ir kairiųjų, ir jaunų, ir vidutinio amžiaus. Įdomiausios yra ultranacionalistinių pažiūrų „influencerės“ ir šiaip socialinių tinklų pažibos, turinčios nuo kelių iki keliolikos tūkstančių sekėjų. Jas vadinu ultranacionalistų mūzomis, nes jos savo čiulbesiu įkvepia radikalus. Pandemijos metu jų poetinis ir socialinis talentas pražydo kaip pavasarinės žibutės. Jos negali nečiulbėti.
