Algis Krupavičius: Seimo rinkimai 2020: būti ar nebūti i-balsavimui?

Demokratiniai rinkimai turi tenkinti bent dvi sąlygas. Jie turi būti laisvi ir sąžiningi. Būsimi Seimo rinkimai turės vieną kitokį išskirtinumą. Jie bus popandeminiai su viena sąlyga, kad rinkimų laiku, t.y. spalio mėnesį, nebus naujos susirgimų bangos. Jei ji būtų, tai rinkimai bus pandeminiai. Abiem atvejais šalia minėtų laisvų ir sąžiningų rinkimų, dar turės prisidėti saugių rinkimų sąlyga. Ji reiškia pirmiausia tai, kad balsavimo vietos neturi tapti užkrato vietomis.

Svarbiausias saugių rinkimų elementas yra saugaus balsavimo užtikrinimas. Balsavimai vyksta Lietuvoje keliais etapais ir keliose vietose: iš anksto savivaldybėse, specialiuose punktuose (ligoninės, globos įstaigos, kariuomenė ir panašiai), namuose ir galiausiai rinkimų dieną rinkimų apylinkėse. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) yra atsakinga už rinkimų vadybą ir balsavimo organizavimą. Ji kosmetinėmis, bet anksčiau nebūdingomis, Seimo rinkimams naujovėmis, tokiomis kaip pirštinės, medicininės kaukės, socialinė distancija, dezinfekcija ir patalpų vėdinimas, gal rinkimų komisijų narių slenkantis darbo grafikas ir panašiais dalykais turės pasirūpinti. Tik būtų gerai, kad nesklandumų čia pavyktų išvengti, nes kartais rinkimų organizacija lygioje vietoje ima ir sušlubuoja. O šį kartą bus ir neeilinių dalykų, kuriuos reikės padaryti. Ko nors daugiau tikėtis iš VRK nereikia, nes kiti su balsavimu susiję dalykai nėra jos kompetencijoje pakeisti. Net jei ji ir galėtų, tai, vargu, ar norėtų, nes VRK veiklų sąrašas šių metų Seimo rinkimams ir taip išsiplės.

Skaitykite daugiau…

Milda Ališauskienė. „Aš dirbu, tu dirbi, mes dirbame“, arba kelios mintys apie Darbo dienos šventę

Socialinės medijos kartais atlieka pozityvią funkciją – priverčia susimąstyti ir savo mintis surašyti. Šiandien viena mokytoja pasidalino mintimis, kad kiekvienais metais balandžio 30 d. nežino, ką pasakyti mokiniams apie gegužės 1 dienos šventę. Susimąsčiau. Kodėl gi nežinome, ką švenčiame gegužės 1 d.?

O jeigu nešvenčiame, tai bent paminime? Sunerimau, nes galvoju, jei mokytoja nežino, ką pasakyti vaikams, tai kas gi gali žinoti? Neaptarinėsiu šiame tekste į Gegužės 1-osios dienos ištakas. Jau girdžiu kritikų ir komunizmo šmėklų gaudytojus šaukiant, kad dar viena ideologizuota, leftistė sociologė, apsėsta marksizmo idėjų, apsireiškė. Ir vis dėlto, kadangi minėtos mokytojos mintyse išgirdau ir tam tikrą pagalbos šauksmą, kviečiu pasvarstyti apie darbą iš sociologinės perspektyvos, o galbūt ir pasisemti minčių kitam pokalbiui apie darbą su vaikais ar suaugusiais.

Vokiečių sociologas Ralfas Dahrendorfas sakė, kad gimstame ir gyvename darbo visuomenėje. Vaikystėje ruošiamės darbui, visą brandų gyvenimą dirbame, o senatvėje – ilsimės nuo darbo. Darbas, anot Dahrendorfo, yra iš šiuolaikinio modernaus konflikto priežastis. Darbo pobūdis leidžia kalbėti apie socialinę žmogaus padėtį. Visi nori gero darbo, o kai kuriomis aplinkybėmis ir bet kokio darbo, ir niekas nenori būti linksniuojamas bedarbiu. Vienas iš valstybės ekonominės sėkmės rodiklių – užimtumas, kuo didesnis bedarbių skaičius tuo prastesnė ekonominė būklė, greičiausiai žmonės balsuos kojomis ir paliks tą valstybę.

Darbas yra mūsų kasdieninė veikla, suaugęs žmogus jai skiria mažiausiai 8 valandas per dieną, kai kas ir 12 valandų per dieną. Ši žmonių veikla nepriklauso nuo metų laikų, politinių režimų. Nesvarbu, kas valdžioje – kepėjas eina į darbą ir minko tešlą duonai, batsiuvys keliauja į dirbtuves, pardavėjas atidaro parduotuvę, gydytojas praveria ligoninės duris, dėstytojas ruošiasi paskaitoms arba atlieka mokslinius tyrimus. Dažnam darbas yra pagrindinė gyvenimo įprasminimo veikla, siekiama karjeros, dirbami viršvalandžiai, džiaugiamasi jei hobis tampa darbu.

Daugiau skaitykite…

Kodėl išgėrę žmonės sėda prie vairo?

123RF.com nuotr. / Vairavimas išgėrus

Kodėl išgėrę žmonės sėda prie vairo? Į šį klausimą atsakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos klinikos psichologė, Psichologijos katedros lektorė dr. Justina Slavinskienė. Anot jos, pastebėjus apsvaigusį žmogų, kuris ketina vairuoti, svarbu prisiminti vieną dalyką – reaguoti būtina.

Nors situacija gerėja, problema išlieka Remiantis Lietuvos kelių policijos duomenimis, pernai išaiškinta 9295 neblaivūs transporto priemonių vairuotojai. Užpernai šis skaičius siekė kone 10 tūkst. Ar tai rodo, kad alkoholį vartojančių vairuotojų šalies keliuose mažėja? Anot dr. J.Slavinskienės, vertinant tik statistinių rodiklių pokyčius – tai džiugi naujiena. „Vis dėlto, – pridūrė ji, – 9 tūkst. išgėrusių vairuotojų kelyje yra tikrai labai pavojingas skaičius. Moksliniai tyrimai rodo, kad vienas neblaivus vairuotojas kelia didžiulę riziką bei grėsmę mažiausiai dviem eismo dalyviams. Tad šie išaiškinti vairuotojai potencialiai gali sužaloti ar netgi mirtinai pražudyti daugiau kaip 18 tūkst. Lietuvos gyventojų.“ Kaip pastebėjo 15min kalbinta psichologė dr. J.Slavinskienė, per pastarąjį trisdešimtmetį įvyko esminių pokyčių, sustiprinusių eismo dalyvių sąmoningumą. „Panašu, – svarstė ji, – kad įstatymai, ribojantys alkoholio prieinamumą, kartu su eismo saugumo specialistų ir policijos taikomomis prevencinėmis priemonėmis bei didėjančiomis baudomis už vairavimą apsvaigus, dalį žmonių paskatina pergalvoti savo įpročius, o kitus – atgraso nuo tokio vairavimo.“ Be to, pasak pašnekovės, didelis žmonių mobilumas leidžia susipažinti su kitų šalių eismo kultūra, patirti saugesnio ir atsakingesnio elgesio vairuojant pasekmes, o tai irgi skatina keisti elgesį. Visgi, anot dr. J.Slavinskienės, verta pripažinti kad kol kas eismo saugumas išlieka problema.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gazas/naujiena/saugukelyje-lt/kodel-isgere-zmones-seda-prie-vairo-787-1308022?copied

Pasaulinė Žemės diena primena mums

Tik paminėta Pasaulinė Žemės diena primena mums apie atsakomybę palikti tvarius pėdsakus, o gal geriau – nepalikti jokių teršimo pėdsakų paskui save, savo buvimą. VDU visada laikėsi žalio universiteto vertybių, SMF bendruomenė, studentai stengiasi elgtis atsakingai, puoselėti tvarius įpročius ir tradicijas. Tad pasitikdami pavasarį, palengva išeidami iš sunkaus karantino laikotarpio, pasistenkime išlaikyti sumažinto vartojimo elgseną – neskubėkime imti vienkartinio puodelio atsidariusioje lauko kavinėje, nečiupkime dar vieno vandens buteliuko, nepirkime to, ko visai nėra būtina turėti, nes viskas palieka pėdsaką…

 

Socialinių mokslų daktarė: fizinės bausmės gali išgąsdinti vaiką gyventi

Fizinės bausmės, siekiant drausminti – daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. 2019 metais fizines bausmes Lietuvoje galimai patyrė 98 vaikai, rodo Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenys. Tai oficialiai registruota statistika. Tikrąjį šio reiškinio mastą šalyje nustatyti sunku. Palyginti tris pirmuosius šių metų mėnesius su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, SPIS duomenimis, nuo fizinių bausmių galimai nukentėjusių vaikų padaugėjo. 2019 metais sausio – kovo mėnesiais nuo fizinių bausmių galimai nukentėjo 15 vaikų, 2020 metais – 23 vaikai.

Plačiau skaitykite…

Kaip mums sekasi nuotolinėse studijose

Trumpai: kaip mums sekasi nuotolinėse studijose?

Socialinių mokslų fakultetas tęsia patirčių nuotolinėse studijose stebėseną. Balandžio 20 – 22 dienomis buvo atliktos dvi trumposios studentų ir dėstytojų apklausos. Kokie jų rezultatai trumpai?

Bendrai kalbant, turime čia dvi naujienas. Viena vertus, šiuo metu yra tarpinių atsiskaitymų laikas ir juose 66 proc. studentų neturėjo problemų arba jos buvo greitai išspręstos (žr. 2 paveikslą). Čia geroji naujiena. Kita vertus, 55 proc. apklaustų studentų pastebėjo, kad nuotolinėse studijose vis dar yra techninių (ryšio, prisijungimo ir panašių) problemų (žr. 1 paveikslą). Čia kiek blogesnė naujiena. Beje, labai panaši dalis dėstytojų, t.y. beveik pusė jų, taip pat sakė, kad techninių trikdžių tikrai yra (žr. 3 paveikslą). Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą ir visuose vaizdo ar kituose nuotoliniuose užsiėmimuose juos patiriame, bet jų vis dar yra.

Paveikslas 1. Studentų vertinimai: ar susidūrėte su problemomis nuotolinėse studijose pastaruoju metu, jei taip, tai kokios jos buvo?

Likusios problemos, tokios kaip organizaciniai klausimai, studentų ar dėstytojų įgūdžių trūkumas, yra neesminės.

Kitas svarbus klausimas buvo apie studentų patirtis atsiskaitymuose. Kaip jau pastebėta, beveik du trečdaliai studentų su problemomis čia nesusidūrė, nors maždaug penktadalis teigė priešingai. Prieš kurį laiką VDU Studentų atstovybė atliko savo apklausą, kurioje irgi buvo klausimų apie trikdžius atsiskaitymų metu. Tad abiejų apklausų pagalba bus galima patobulinti atsiskaitymų procedūras ir užtikrinti, kad artėjant egzaminų sesijai atsiskaitymai nuotoliniu būdu vyktų sklandžiai.

  

Paveikslas 2. Studentų vertinimai: ar pastaruoju metu susidūrėte su problemomis atsiskaitymuose (koliokviumai ir pan.) nuotolinėje aplinkoje?

Lygiagrečiai studentų apklausai SMF buvo apklausti ir dėstytojai (žr. 3 paveikslą). 41 proc. dėstytojų tvirtino, kad su problemomis nuolatinėje aplinkoje nesusidūrė. Prieš mėnesį atliktoje dėstytojų apklausoje nesudūrusių su problemomis dalis buvo nežymiai, bet šiek tiek mažesnė, ir siekė 38 proc., kas reiškia, kad problemų pasitaikydavo daugiau. Kokio nors radikalaus pasikeitimo ar pagerėjimo čia nėra, bet tai visgi ženklas, kad nuotolinės studijos tapo sudėtine naujos karantininės akademinės kasdienybės dalimi.

Paveikslas 3. Dėstytojų vertinimai: ar susidūrėte su problemomis nuotolinėse studijose pastaruoju metu, jei taip, tai kokios jos buvo?

Kokios išvados? Irgi labai trumpai. Adaptacija nuotolinėse studijose tikrai įvyko. O lygiai kaip tiesioginiame, taip ir nuotoliniame pasaulyje ne visada dangus būna giedras. Ir velnias dažnai slypi detalėse. Dabar vienas didesnių kliuvinių nuotolinėse studijose yra laikas nuo laiko pasikartojantys techniniai trikdžiai. Bet jie įveikiami.

 

Socialinių mokslų fakulteto dekanas Algis Krupavičius

VDU kviečia dėstytojus į Kauno savivaldybės finansuojamas pedagogikos studijas

Studijos finansuojamos Kauno miesto savivaldybės lėšomis, o po jų absolventams sudaroma galimybė dirbti pedagoginį darbą Kauno ugdymo įstaigose. Kaip tik šiuo metu renkama nauja studentų grupė. Numatoma studijų pradžia – šių metų gegužės–birželio mėnesiai. Prašymus galima pateikti iki gegužės 1 d. 10 val. internetu.

Studijas sudaro teorinė dalis, kurios paskaitos vyksta savaitgaliais (penktadieniais ir šeštadieniais; karantino laikotarpiu – nuotoliniu būdu), ir bendrojo ugdymo mokyklose atliekama pedagoginė praktika. Baigus profesinių studijų programą „Pedagogika“, suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

Primename, kad visose šalies mokyklose pastebimas vis didesnis pedagoginio personalo poreikis. Trūksta ne tik įvairių dalykų mokytojų, bet ir ugdymo įstaigų vadovų. Todėl Kauno miesto savivaldybė dar 2018 metų vasarą pakvietė universitetų dėstytojus įgyti papildomų kompetencijų ir dirbti mokytojais bei siekti mokyklų vadovų pareigų. Projektas pasiteisino, tad šiemet jis tęsiamas.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovės Aušrinės Vaščėgaitės, aukštųjų mokyklų dėstytojams bei mokyklų mokytojams suteikiamos nemokamos galimybės įgyti papildomų kompetencijų, reikiamų ne tik dirbant mokytojais, bet ir siekiant vadovauti įstaigoms. Tokiu sprendimu jau nebe pirmus metus Kaune siekiama mažinti trūkstamų mokytojų ir vadovų poreikį, o drauge ir pritraukti į mokyklas aukščiausios kompetencijos specialistų, užtikrinti vaikus ugdančių asmenybių įvairovę.

Pernai gruodį vienerių metų edukologijos studijas pabaigė pirmoji laida – 13 įvairių specializacijų dėstytojų. Pedagogo kvalifikaciją įgijo geografiją, chemiją, biologiją, fiziką, informatiką, matematiką dėstantys akademikai. Tai – sritys, kurių specialistai Kauno mokyklose šiandien ypač reikalingi.

Jie gilinosi į pedagogo profesijai aktualius dalykus: pedagogiką, didaktiką, psichologiją, ugdymo proceso valdymą, specialiąją pedagogiką ir psichologiją. Ypač svarbi šių studijų dalis – pedagoginė praktika, kurią studentai-dėstytojai atliko Kauno mokyklose. Tokia galimybe džiaugėsi ne tik dėstytojai, bet ir mokyklų bendruomenės. Dalis buvusių studentų jau dabar sėkmingai dirba miesto mokyklose bei darželiuose, kiti planuoja mokytojo darbus pradėti ateinantį rudenį.

Humanitarinė krizė kaip proga atnaujinti socialinės apsaugos sistemą žmogaus teisėmis

Koronaviruso plitimas auga, susirgimų ir mirčių kreivė pasaulyje ir Lietuvoje dar niekaip nesudaro prielaidų prognozuoti pandemijos mažėjimo arba pabaigos. Tad kalbos visuomenėje ir vyriausybės pastangos švelninti karantiną kol kas traktuotinos ne tiek kaip pandemijos suvaldymas, kiek kaip mūsų tikėjimas iš didelio noro, kitaip wishful thinking, kad karantinas baigtųsi kuo greičiau ir gyvenimas sugrįžtų į senas vėžes.
Pastarosiomis savaitėmis tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje sprogo globos institucijų burbulas. Paaiškėjo, kad didžiausi skaičiai susirgusiųjų koronavirusu ir mirusių dėl tos priežasties yra globos institucijose, kuriose apgyvendinti taip pavadinti rizikos grupės žmonės. Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje globos institucijose mirė daugiau nei 7,5 tūkst. žmonių, Kanados įstaigoje „Residence Herron“ dėl savo sveikatos išsigandęs medicininis personalas paliko maisto ir vilties netekusius gyventojus vienus, kurie apleisti mirė dešimtimis. Visoje Kanadoje mirusiųjų nuo koronaviruso globos namuose skaičius gerokai viršijo tūkstantį.
JAV susirgimai koronavirusu ir mirtys pratrūko psichiatrinėse ligoninėse. Prancūzijoje mirčių skaičius dėl koronaviruso globos namuose artėja prie 6 tūkstančių. Didžiausiuose Italijos globos namuose, Milano „Pio Albergo Trivulzio“, per mėnesį nuo viruso mirė 190 žmonių, ką Italijos spauda pavadino žudynėmis. Laikoma, kad kone pusė visų susirgimų ir mirčių dėl koronaviruso Europoje įvyko globos namuose. Šiose šalyse, o taip pat JAV ir Ispanijoje, pradėti teisminiai tyrimai dėl mirčių globos namuose. Akivaizdu, kad dėl koronaviruso Europą ištiko pati rimčiausia humanitarinė krizė, kurioje labiausiai nukentėję yra patys pažeidžiamiausieji.
Šią savaitę sužinojome apie masinius užsikrėtimus ir mirštančiuosius Klaipėdos hospise. Sveikatos apsaugos ministras situaciją vertina kaip skandalingą ir kelia klausimą dėl įstaigos atsakomybės, tačiau nemato nieko skandalingo ir nekelia klausimo dėl valstybės atsakomybės sudaryti sąlygas savo piliečiams mirti pagarbiai, oriomis sąlygomis, o ne kaip apleistoms aukoms. Iš viso Lietuvoje globos namuose gyvena apie 6500 suaugusių žmonių, neįgaliųjų ir pagyvenusių asmenų. Yra globos institucijų, kur gyvena ir 100, ir 200, ir 300, o didžiausioje – net 400 asmenų. Žinia, kad Vyriausybė ėmėsi priemonių izoliuoti globos namus, tačiau kyla labai daug klausimų, ką reiškia tokia izoliacija nuo visuomenės. Ar žmonės bus užrakinti savo kambariuose, kuriuose geriausiu atveju gyvenama dviese, tačiau daug kur ir po kelis? Kaip tinkamai bus užtikrinama globos namų gyventojų apsauga ir fizinė distancija šiose institucijose, tačiau išsaugotas jų ryšys su pasauliu, su kitais žmonėmis, su artimaisiais?
Žinia, virusas nenusileidžia iš dangaus – į globos institucijas jis patenka per darbuotojus, kurie yra potencialūs viruso užnešėjai. Kaip užtikrinama darbuotojų sauga, įskaitant kaukes, pirštines ir dezinfekcinius skysčius, kad šie apsaugotų ir globos namų gyventojus? Akivaizdu, kad globos namai tampa atvira žaizda, kurios politikai vengia, nes apsaugos sprendimams niekaip nebuvo pasiruošta. Bet svarbiausia – globos institucijos, įskaitant grupinių gyvenimo namų statybas neįgaliesiems, laikyta bene pagrindine socialinės politikos priemone.
Tačiau ne tik globos institucijos tampa didele koronaviruso grėsmės zona. Lietuvoje per bene pusantro šimto tūkstančių darbingo amžiaus neįgaliųjų gyvena ne institucijose, bet bendruomenėje, didelė dalis jų yra priklausomi nuo jau seniai pensijoje esančių tėvų, kurių dažniausiai yra tik mama, ir kurie dažnai serga lėtinėmis ligomis. Visi jie patiria labai aukštą koronaviruso grėsmę, o atsižvelgus į karantino sąlygotus sveikatos sistemos apribojimus, šie žmonės patiria ir socialinio apleistumo grėsmę. Ar buvo susisiekta su kiekviena šeima, namuose auginančia ir/ar prižiūrinčia negalią turintį narį, dėl jų poreikių pagalbai ir viešosioms paslaugoms, kad jie galėtų saugiai įveikti pandemiją ir karantino sukeltus suvaržymus? Kas įvyks ištikus labai tikėtinam globėjo sveikatos sutrikimui ir jam patekus į ligoninę? Kas pasirūpins namuose likusiu negalią turinčiu asmeniu? Galiu hipotetiškai samprotauti, kad toks žmogus bus išvežtas iš namų į globos instituciją. Kas įvyks, išplėšus neįgalų asmenį iš jam įprastos namų aplinkos ir jį įkėlus į naują ir svetimą globos institucinę aplinką? Čia globos ratas užsidaro institucinėje globos sistemoje, kuri tapo ypatingos, net mirtinos grėsmės valstybės pagalbos neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms židiniu.
Nebereikia įrodinėti, jau seniai yra įrodyta, kad globos institucinė sistema ir vaikams, ir suaugusiems yra žalinga jų raidai ir sveikatai, kad globos institucijose yra labai didelė rizika patirti prievartą bei apleistumą. Tarptautiniai žmogaus teisių standartai, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią įgyvendinti yra įsipareigojusi ir Lietuva, aiškiai nusako valstybių įsipareigojimus suteikti pagalbą neįgaliesiems ne specializuotose aplinkose, kas yra globos institucijos, o bendruomenėje, savo namuose.
Be to, Konvencija aiškiai nusako, kad pagalba neįgaliesiems gyventi bendruomenėje turi būti asmeninio pobūdžio, tai yra, atsižvelgiant į asmeninius poreikius būtinai pagalbai. Ar ir kaip Lietuvos valstybė koronaviruso ir karantino aplinkybėmis teikia pagalbą negalią turintiems žmonėms namuose? Ar ir kaip apsaugoti darbuotojai, teikiant pagalbą neįgaliesiems namuose? Kaip valstybinės institucijos apklausė gyventojus, kokia jiems pagalba yra būtina apsisaugant nuo koronaviruso karantino aplinkybėmis? Ar ir kaip bus užtikrinta teisė gyventi savo namuose neįgaliam šeimos nariui, jei jo ar jos globėjas dėl savo ligos pateks į ligoninę?
Panašu, kad Lietuva neturi plano. Kaip ir neturėjo realaus plano, kaip pavojingose ir ekstremaliose situacijose apsaugoti pačius visuomenės pažeidžiamiausius, įskaitant neįgaliuosius ir jų šeimos narius. Pagal tarptautinę humanitarinę ir tarptautinę žmogaus teisių teisę, o ypač Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 11 straipsnį, valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgaliųjų apsaugą ir saugumą pavojingomis situacijomis, įskaitant ginkluotus konfliktus, humanitarines krizes ir stichines nelaimes.
Mano žiniomis, jokio tokio ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo plano nėra, nors dar 2016 metais JT Neįgaliųjų teisių komitetas aiškiai rekomendavo Lietuvai, kad neįgalieji būtų įtraukti į reagavimo į nelaimes ir jų mažinimo planus įgyvendinant Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programą. Nesant ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo planų, kuriuose konkrečiai būtų numatomos apsaugos ir pagalbos priemonės visiems, bet ypač patiems pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, belieka kovoti su nenumatytomis pasekmėmis, kas, kaip regima šiuo metu, veda į nesėkmes ir mirtis. Be efektyvaus rizikos valdymo plano valstybė dėlioja, kur pastatyti lovas susirgsiantiems žmonėms, bet ne kaip apsaugoti ir išsaugoti tuos, kurie dar nenusirgo ir yra padidintos rizikos susirgti aplinkybėse.
Šioje kritinėje neįgaliems asmenims situacijoje įžvelgiu netikėtą savaime susidariusią galimybę atiduoti Konvencijos (ne)įgyvendinimo skolą žmonėms su negalia ir jų šeimoms bei įgyvendinti asmeninę pagalbą bendruomenėje kaip vieną esminių neįgaliųjų teisių nuostatų. Kadangi tiek užsienio, tiek Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad globos namai yra aukštos rizikos zona, ar tai būtų pandemija, ar tai bet kokia kita kritiškai pavojinga padėtis, kad jose apgyvendinti žmonės yra ypač pažeidžiami ir patiria mirtiną pavojų. Reformuodama globos įstaigas Lietuva pradėjo statyti mažus globos namus, dar pavadintus grupinio gyvenimo namais (apie tai jau esu ne kartą rašęs viešojoje erdvėje, antai: https://manoteises.lt/straipsnis/grupinio-gyvenimo-namuose-daugiau-zmogaus-teisiu-neatsiranda/?fbclid=IwAR0tiEQWL6rhHg3OeUEAZYbpW9OzWOjtgQe74-4qaMtM0nSqNbnXisSBgOc).
Iš esmės, tai jokia pozityvi reforma, tai tiesiog investicija į naujų, mažų globos namų statymą, užuot investavus į asmeninę pagalbą bendruomenėje. Koronaviruso sukelta humanitarinė krizė rodo, kad žmonių glaudus apgyvendinimas specialiai tam sukonstruotose vietose yra ypač, net mirtinai, pavojingas. Ar mūsų Vyriausybė, pradedant Socialinės apsaugos ministerija, galvoja bent tiek, kiek Rusijos sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija, kuri nurodė išskaidyti globos institucijose apgyvendintus žmones į bendruomenę? Tiesa, nepavyko rasti informacijos, kokia ten pagalba bendruomenėje jiems bus suteikta. Tačiau būtina pripažinti, kad gyvenimas globos institucijose yra mirtinai pavojingas, ir nedelsiant sudaryti sąlygas neįgaliesiems gyventi bendruomenėje, suteikiant asmeninio pobūdžio pagalbą ir prieinamas bei pritaikytas viešąsias paslaugas. Asmeninio pobūdžio pagalba būtina ir kiekvienai šeimai, kurioje gyvena neįgalus asmuo, kad užtikrintų pagalbą jai karantino metu, o globėjui patekus į ligoninę ar net netekus jo – kad būtų suteikiama pagalba negalią turinčio asmens įprastoje vietoje, jo ar jos namuose.
Teko girdėti, kad kituose kraštuose imamasi priemonių dėl koronaviruso ir karantino darbo netekusius žmones perkvalifikuoti į asmeninius pagalbininkus. Asmeninė pagalba yra absoliučiai būtina, norint užtikrinti žmogaus teises, įskaitant neįgaliųjų teisę gyventi ne atskirtyje rizikų kupinose globos įstaigose arba pamirštiems namuose, o bendruomenėje, lygiai su visais bendruomenės nariais.
Būtina iš esmės ir nedelsiant atnaujinti ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo schemas, kad jose aiškiai atsirastų negalių įvairovė ir atitinkamos pagalbos priemonės fizinę, klausos, regos, intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, taip užtikrinant jų lygiateisiškumą, jų žmogaus teises. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas yra išleidęs aiškias rekomendacijas, kaip šalis narė privalo reaguoti į kritines rizikos situacijas, antai, paskatinti globos institucijų pertvarką į bendruomeninės pagalbos formas, įskaitant asmeninę pagalbą namuose, sveikatos paslaugų prieinamumą lygiai su visais visuomenės nariais, karantine esančių asmenų aprūpinimą maistu ir apsaugos priemonėmis bei palaikant jų socialinius ryšius.
Būtinas išsamus ir tinkamas informavimas, aprūpinimas nuotolinės komunikacijos priemonėmis, kuo įvairesnis alternatyvių informacijos ir komunikacijos priemonių taikymas, ne tik gestų kalbos, bet ir supaprastintos kalbos ir net visiems suprantamų ženklų kalbos, kas ypač aktualu turintiems intelekto ar suvokimo sunkumų, antai, sergantiems demencija ar Alzheimerio liga. Šalys, vadovaujantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijomis, turi ypač atsižvelgti į negalią turinčių žmonių dėl koronoviruso ir karantino suvaržymų patiriamą skurdą, atitinkamai turi skirti būtiną pagalbą šiems žmonėms.
Valstybė deda daug pastangų skolintis milijonus gelbėti dėl pandemijos „lašinukų badmečiui neužsiauginusiam“ verslui. Tačiau stebina valdžios tyla dėl būtinos pagalbos rizikoje atidūrusiems negalią turintiems žmonėms ir jų šeimoms, ar bent jų pasidomėjimo ar apklausos, ar jie turi atsargoje kokį „lašinuką“ pandemijos „badmečiui“ ir kokios konkrečiai jiems reikia pagalbos.
Teisinės demokratinės valstybės prievolė yra pasirūpinti pažeidžiamaisiais piliečiais. Koronaviruso sukelta ir humanitarinė krizė parodo, kad valstybės rūpestis pažeidžiamaisiais tokiose krizėse yra ribotas, o dalis jų, ypač turinčių negalią, yra apskritai nematomi viešajame politiniame diskurse. Koronaviruso pandemija yra mirtinai pavojinga negalią turintiems žmonėms, ji atveria diskriminacines, bet įprastomis tapusias praktikas, kokios yra globos institucijos.
Kita vertus, pandemija yra ir netikėta, ir puiki proga esminiams sisteminiams pokyčiams – tai galimybė esminiam lūžiui pereiti nuo institucinės globos sistemos prie žmogaus teisėmis, bendruomenine asmenine pagalba grįstos socialinės apsaugos sistemos. Būtent šiandien yra palanki padėtis įgyvendinti asmeninio asistento normos reglamentavimą ir įgyvendinimą, perkvalifikuojant darbo netekusius žmones į slaugytojų, socialinių darbuotojų padėjėjus, kitas pagalbos teikimo profesijas.
Turime progą nedelsiant perkonstruoti ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo planus, kuriuose privalu numatyti konkrečias priemones, kaip bus apsaugoti vieną ar kitą negalią turintys žmonės ir jų šeimos nariai, kokią pagalbą jiems įsipareigoja teikti mūsų valstybė, atliepdama Konvencijos nuostatoms. Dėl koronaviruso ištikusi humanitarinė krizė gali tapti nepaprastai palankia proga pagaliau pradėti sisteminę žmogaus teisėmis grįstą reformą socialinės apsaugos sistemoje, atsisakant institucinės globos ir pereinant prie visiems pagal poreikį prieinamos integruotos ir asmeninės pagalbos bendruomenėje.

Politologas naujųjų partijų potencialo rinkimuose nenurašo: valdžios ir visuomenės „medaus mėnuo“ baigsis

Kol šalyje nebuvo paskelbtas karantinas, o koronavirusas atrodė kaip problema, svarbi nebent už nacionalinių sienų, Lietuvos politiniame žemėlapyje kūrėsi nauji politiniai dariniai. Tačiau politinę darbotvarkę iš esmės pertvarkiusi pandemija šiuo metu nieko gero nežada nei savo struktūrų dar sukurti nespėjusioms, nei į protesto elektoratą nusitaikančioms partijoms.

Visuomenė, rodo reitingai, toleruoja valdančiųjų pastangas dorojantis su krize, o ir erdvės politiniams debatams, leidžiantiems apie save pranešti ar tiesiog pasiekti nusivylusius dabartine vadžia, nėra.

Tačiau tokia situacija, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius, dar nereiškia, kad rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose nauji politiniai dariniai ar protesto partijos neturi jokių šansų. Valdžios ir visuomenės „medaus mėnuo“ baigsis, teigia jis ir pabrėžia, kad dabartinė valdančiųjų matomumui palanki politinė atmosfera netruks pasikeisti.

Plačiau skaitykite…

Sociologė – apie 12 dalykų, priverčiančių religijas keistis ar keičiančių mūsų požiūrį į jas

BNS nuotr.

BNS nuotr.

Religija – ne vien sunormintas tikėjimas ar lengvai atpažįstamos praktikos: tai kiekvieno asmens savitai kuriamas santykis su anapusybe, o tai gali reikštis per nešiojamus religinius simbolius, mitybą, santykį su kūnu ir kitus kasdienius dalykus. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sociologė Milda Ališauskienė pažymi, kad dabar vyrauja religinis individualizmas, dažniau religija ne paveldima, o pasirenkama.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė M. Ališauskienė aptarė dalykus, kurie keičia ar gali keisti religijas, lemia ar gali lemti požiūrio į religijas kaitą. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėja Guoda Pečiulytė.

Daugiau skaitykite…