Neabejojama, anot pašnekovės, ir tuo, kad vairavimo modelį formuoja tiek tėvų, tiek visuomenės elgesys. „Iš teorijos tikrai žinome, kad labai svarbu ne tik ką žmonės sako, bet ir kaip elgiasi. Autoritetų vaidmuo čia labai svarbus ir žinome, kad žmonės geriau išmoksta tam tikro elgesio jį stebėdami, o ne apie jį girdėdami. Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip. Taigi, svarbu, ką matome, o mūsų gatvėse matome tikrai ne geriausius pavyzdžius. Tikrai yra visuotinė tolerancija greičio viršijimui, lyg ir sutariama, kad +10 km/val nieko tokio, už tiek net nebaudžiama. Visa tai formuoja elgseną, nes vairavimo mokykloje tikrai visi laikosi greičio ribojimų, bet kai iš vairavimo mokyklos išeini – tampa sunku toliau jų laikytis ir važiuoti paskutiniam. Jausmas toks, lyg visi aplink tave skubina, juntamas tiesioginis spaudimas. Tėvų elgesys irgi labai svarbus – vaikai juk mato tėvų elgseną vairuojant.“ Be to, tyrimai aiškiai rodo, kad daugybė žmonių turi klaidingų nuostatų apie vairavimą, pvz. galvoja, jog kiti vairuoja greičiau ir pasižymi blogesniu elgesiu kelyje, nors tai nėra tiesa.

Sveikatos patikra nepakankama, o baudos poveikio beveik neturi

Kalbėdama apie viešas diskusijas dėl vairuotojų amžiaus cenzo keitimo, pašnekovė nesiima rekomenduoti kažką konkrečiai keisti, nes atsižvelgti reiktų ne tiek į amžių, kiek į sveikatos būklę, o jos patikra, anot L. Šeibokaitės, Lietuvoje vis dar nepakankama.

„Žmonės, nuėję pasiimti ar prasitęsti vairavimui reikalingos medicininės pažymos, kartais pasakoja, jog nebuvo nei nuodugniai patikrinti, nei išsamiai apklausti apie sveikatos būklę, net regėjimas kartais nepatikrinamas. Labai svarbu tikrinant sveikatą įvertinti žmogaus pažintinius procesus, kiek jis geba orientuotis erdvėje, savyje, o į šį faktorių žiūrima retai, nors senyvo amžiaus žmonėms šie pokyčiai gali būti staigūs ir paties žmogaus nepastebimi.

Visgi, man gana keistai atrodo jauniausioji vairuotojų grupė, kurie važiuoja su mažalitražiais automobiliais, kuriems net nereikalingas B1 kategorijos vairuotojo pažymėjimas, pakanka motorolerio teisių, taigi tik teorinės dalies. Na o kalbant apie vyresnio amžiaus vairuotojus – reiktų atsižvelgti ne į amžių, o į konkretaus žmogaus būklę. Be to, labai kviečiu šeimos narius prisiimti daugiau atsakomybės, nepatingėti ir kartais tiesiog sėsti į automobilį su šiuo vyresniu žmogumi, pasivažinėti ir pažiūrėti, kaip jam sekasi vairuoti“, – pataria pašnekovė.

Ar įmanoma „perauklėti“ į rizikingą vairavimą linkusius žmones? L. Šeibokaitė sako, kad vairuotojų ugdymo sistemoje šiuo metu susifokusuojama tik į taisykles ir automobilio valdymą. Tai svarbu, tačiau paraštėse lieka tai, kad vairavimas yra procesas, gyvenimo būdas. Taigi, mokymosi procese būtų labai naudinga kalbėti ne tik apie manevravimą, bet ir kaip numatyti tam tikras situacijas kelyje, į jas nepatekti, galvoti apie kitų žmonių poreikius vairuojant, galiausiai – skirti laiko refleksijai, ką man pačiam duoda vairavimas ir kodėl esu linkęs vairuoti taip ar kitaip.

„Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip.“

Diskutuodama apie finansines baudas, L. Šeibokaitė sako, kad jų didinimas ženklios įtakos keičiant vairavimo elgesį visgi neturi: „Tyrimai rodo, kad baudos padidinimai turi įtaką tik nedidelei daliai vairuotojų ir dažniausiai tiems, kurie itin stropūs, besilaikantys taisyklių. Atgrasomojo poveikio bauda beveik neturi, nes rizikingas vairavimas dažniau yra įprotis. Be to, bauda sukuria tam tikrą „išsipirkimo“ jausmą. Už nedidelį greičio viršijimą pirmą kartą skiriama 6 eurų bauda. Daug kam tai tikrai nėra atgrasanti suma. Jei žmogų pagauna, jis susimoka ir jaučiasi „atsiteisęs“ su visuomene.

Dar daliai žmonių bauda sukuria neteisingumo arba „jūs prieš mane“ jausmą, nes beveik kiekvienas nubaustasis yra šventai įsitikinęs, kad šiaip blogai nesielgia, bet tik šįkart, savo veiksmui beveik visada turi priežastis ir pateisinimą, o gavęs baudą jaučiasi lyg su juo buvo pasielgta neteisingai. Tad dėl baudų veiksmingumo turėčiau abejonių, juolab jei suma yra juokinga. Jei jau skiriame baudas – jos turėtų būti greitos, gaunamos iškart po nusižengimo, o ne ateinančios po mėnesio, ir turėtų būti taikomos visiems. Tada jos turėtų prasmę. Nesu tikra ir ar vairavimo teisėsapribojimas tampa pamoka. Kol žmogus nevairuoja – jis nedaro nusižengimų, bet ar jis pasimokys ateičiai – čia klausimas.“

Gal laikas pasimokyti iš čekų?

Pašnekovė įsitikinusi, kad į pakartotinius ar ypač didelius nusižengimus darančius vairuotojus reiktų žiūrėti kaip į žmones, kuriems reikalinga pagalba užuot tikėjusis, jog elgesys savaime pasikeis sumokėjus tam tikrą baudą.