Ateities darbo rinkoje pranašumą įgys sociologai ir antropologai

Pasauliui išgyvenant globalizacijos procesus, visuomenės ir politinius pokyčius, vis didesnę svarbą įgyja gebėjimas užmegzti ryšius, dialogus tarp skirtingų kultūrų, pažinti jų įvairovę, numatyti ir spręsti konfliktus, tarpininkauti. Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje kaip niekada reikalingi specialistai, kuriems rūpi ieškoti atsakymų ir spręsti šiuolaikinės visuomenės problemas, todėl kaip niekad auga sociologų ir antropologų poreikis.

Sociologija ir antropologija suteikia unikalų pagrindą pažinti socialinį pasaulį

Sociologai intensyviai domisi tuo, ką daro žmonės – kokia jų aplinka, institucijos, istorija, kas nulemia jų įsitikinimus, o antropologai dažniausiai žvelgia į detalesnį kontekstą ir siekia ne atsakyti į opiausius mūsų klausimus, o leisti išgirsti kitų žmonių atsakymus. Kitaip kalbant, sociologija susitelkia ties bendresniais šiuolaikinės, vakarietiškos visuomenės tyrimais, o antropologija skiria daugiau dėmesio pačių įvairiausių kultūrų, bendruomenių stebėjimui visame pasaulyje. „Abiejuose moksluose naudojama socialinė teorija, tik gali būti taikomi skirtingi požiūriai ir metodai. Antropologijoje didžiausias akcentas skiriamas lauko tyrimams, vykdomas dalyvaujantis stebėjimas, gilinamasi į žmonių gyvensenos, mąstysenos, elgsenos ypatybes. Tuo tarpu sociologijoje dažnai taikomi ir kiekybiniai metodai“, – paaiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas.

VDU prof. dr. Vytis Čiubrinskas

Nepaisant minėtų skirtumų, šie mokslai yra giminingi – sociologai ir antropologai, visų pirmiausia, siekia tyrinėti ir spręsti šiuolaikinės visuomenės problemas, kylančias iš globalių ir vietinių sociokultūrinių procesų, jų raiškos Lietuvoje bei pasaulyje. Tarp daugybės jiems tenkančių uždavinių – ir siekis išsiaiškinti, kaip kovoti su skurdu, nelygybe, netolerancija ir nuolatinėmis socialinėmis, politinėmis, ekonominėmis transformacijomis besivystančiose valstybėse.

Sociologijos ir antropologijos žinios teikia ryšį su visuomenės socialinėmis realijomis, suteikia galimybę kartu važiuoti su ta greitai lekiančia nūdienos visuomenės mašina bei progą būti nešališku stebėtoju, gebančiu suprasti, kodėl tam tikri dalykai vyksta taip, o ne kitaip“, – pasakoja VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų studentas Mantas Marijauskas, kurio teigimu, visgi pravartu nepamiršti jog ir mes patys esame visuomenės dalis, dalyvaujanti įvairiuose visuomenės procesuose.

VDU studentas Mantas Marijauskas

Praktika nuo pirmo kurso

Vienintelėje unikalioje Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų programoje studijuojantys studentai vieningai teigia, kad išskirtinis dėmesys šiose studijose teikiamas praktiniam pažinimui. „Nuo pat pirmųjų studijų metų studentai skatinami įsitraukti į taikomuosius ir mokslinius tyrimų projektus, praktiškai išbandyti įgytas žinias, ieškoti sau įdomių temų ir sričių. Kadangi šiandien esame supami įvairių duomenų gausos, studijose daug dėmesio skiriama jiems pažinti, gebėti patiems juos rinkti, vertinti jų kokybę“ – pasakoja VDU Sociologijos ir antropologijos studentas Lukas Lungys, kuris kartu su kitais studentais šį pavasarį įsijungė į VDU Žemės ūkio akademijoje vykusios tarptautinės žemės ūkio parodos „Ką pasėsi… 2023“ dalyvių sociologinės apklausos organizavimą. „Tai neabejotinai buvo praturtinanti patirtis. Atrodo mes dažnai tyrinėjame visuomenes ir kultūras iš teorinės perspektyvos, todėl galimybė tiesiogiai bendrauti su tyrimo dalyviais realioje aplinkoje leido ne tik prisidėti prie projekto vykdymo nuo pamatinio, praktinio lygmens, bet kartu ir suprasti žmonių nuostatas ir nuomones iš arčiau, kurios nebūtų atskleistos atliekant tyrimą „iš viršaus“, – įspūdžiais apie praktiką dalinasi VDU studentas.

VDU studentas Lukas Lungys

Dalyvavimas tokių apklausų rengime, anot studento M. Marijausko, leidžia praplėsti žinių bagažą, įgyti praktinių gebėjimų bei įsivertinti jau turimus, o kartu ir pastebėti, ko dar reiktų pasimokyti. „Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog galbūt trukdau žmonėms prašydamas skirti kelias minutes savo laiko, apie atliktą apklausą kalbėjo Mantas. Tačiau, įjungus platesnį mąstymą – jog darau tai dėl to, kad paroda tobulėtų ir atlieptų žmonių poreikius – pasidarydavo šiek tiek lengviau ir drąsiau. Prireikė greito reagavimo, prisitaikymo prie situacijos, gero klausimyno išmanymo, nes žmonės kartais su tam tikrais klausimais pasako daugiau, nei tikiesi. Kadangi tai buvo mano pirma gyvai atliekama apklausa akis į akį, tai padėjo susidaryti bendrą tokios apklausos atlikimo vaizdą. Išmokau duotuoju laiku, čia ir dabar dirbti su klausimynu, laviruoti per klausimus ir supratau, ką kitą kartą daryčiau kitaip“, – tikina ką tik trečią kursą pabaigęs VDU studentas.

Tyrimai – ne tik apklausos ant popieriaus

VDU vykdomose studijose taip pat daug dėmesio skiriama ir antropologijos krypčiai bei šios srities tyrimams. Prieš keletą savaičių iš Erasmus+ programos (BIP) finansuojamos stažuotės Lenkijoje grįžo trečio kurso studentės Greta Pukenytė ir Aurėja Paulina Gudaitė. Stažuotė buvo skirta tiek teorinių, tiek ir praktinių tyrimų įgūdžių gilinimui. Studentai klausėsi Lenkijos Lodzės ir Čekijos Karolio universitetų dėstytojų paskaitų apie interviu metodą, vizualinę etnografiją. Vėliau turėjo galimybę šias žinias pritaikyti renkant duomenis apie Lenkijos Kašubijos regioną, jo išskirtinę kalbą (kuri socializmo laikotarpiu buvo draudžiama), šio krašto žmonių gyvenimą, kasdienes praktikas.

VDU studenčių stažuotė Lenkijoje

VDU studentės džiaugėsi, kad seminarai padėjo geriau suprasti antropologijoje taikomų tyrimo metodų svarbą ir jų galimybes atliekant etnografinį tyrimą. Darbas komandose, kurias sudarė skirtingų šalių atstovai taip pat leido pagilinti tarpkultūrinės komunikacijos, darbo grupėje įgūdžius. Turistiniame miestelyje Swornegacie studentai turėjo galimybę prisidėti prie autentiško Kašubijos regiono duonos gamybos proceso. „Pirmą kartą dalyvavome seminaruose vaikštant (angl. „walking and talking seminar“), kurių metu vaikščiodami po regiono apylinkes, aptarėme su dėstytojais klausimus, susijusius su mūsų tyrimais, išgirdome dėstytojų įžvalgas, diskutavome bei pasisėmėme naujų idėjų“, – praktinės išvykos įspūdžiais dalinosi G. Pukenytė.

VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijos daug dėmesio skiriama studentų praktiniams gebėjimams, kurie leidžia įtvirtinti teorines žinias apie įvairius visuomenės reiškinius, kultūros, religijos, migracijos, švietimo, politikos, verslo ir medijų srityse vykstančius procesus. Taip pat – kritinio mąstymo ugdymui, inovatyvių sprendimų paieškai ir savęs, kaip visuomenės nario pažinimui.

Sociologų ir antropologų šiuolaikinei besikeičiančiai visuomenei reikės kur kas daugiau

Augančią sociologinio pažinimo reikšmę šiuolaikinėse, itin greitai kintančiose ir nuolatinio prisitaikymo bei vis naujų įgūdžių reikalaujančiose visuomenėse pabrėžia programos dėstytojas prof. dr. Vylius Leonavičius, kurio teigimu, neįmanoma giliau ir plačiau suprasti ir paaiškinti dabartinės visuomenės ir jos pokyčių be šiuolaikinio sociologinio mąstymo.

„Reali visuomenė visuomet buvo ir išliks sociologijos laboratorija, todėl nė vienas kitas socialinis mokslas nepajėgs tiksliau ir išsamiau atspindėti socialinės tikrovės nei tai leidžia sociologija“, – įsitikinęs VDU profesorius. Jo teigimu, sociologinis ir antropologinis pažinimas tampa dar aktualesnis darbo rinkoje augant dirbtiniu intelektu grįstų sprendimų įgyvendinimui. „Ateities darbo rinkoje pranašumą įgys tie darbuotojai, kurie bus kūrybiškesni bei išmanydami giluminius socialinius ir kultūrinius procesus gebės pasiūlyti naujų valdymo sprendimų tiek įvairiose organizacijose, tiek ir versle ar politikoje“, – teigia V. Leonavičius.

VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų absolventė Deimantė Adamonė: „Sociologijos studijos suteikia sparnus“

Apie Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas, studijų naudą bei dabartinę profesinę veiklą savo mintimis dalinasi absolventė Deimantė Adamonė.

Kas turėjo įtakos pasirinkimui studijuoti Sociologiją ir antropologiją Vytauto Didžiojo universitete?

Suvokimui, kad studijos yra svarbu, didelę reikšmę turėjo mano seneliai. Jie abu buvo mokytojai. Iš jų pasakojimų apie studentų gyvenimą, aš supratau, kad mokslas gali atverti labai daug durų. Apie VDU išgirdau iš senelio, kuris šį universitetą visada laikė liberalizmo centru, šviesuomenės susirinkimo vieta. Viena iš sociologijos studijų pasirinkimo priežasčių buvo tai, jog mokykloje labai gerai sutardavau su mokyklos socialine darbuotoja. Tai buvo labai šitas, darbui atsidavęs žmogus. Tačiau mačiau, kad socialinis darbas ne visada gali padėti su problemomis susiduriantiems žmonėms, o sociologija tuo metu man pasirodė kaip įrankis, kuris padėtų siekti didesnių, labiau apčiuopiamų rezultatų ir pokyčių visuomenėje.

Deimante, ką prisimeni iš savo studijų?

Tik įstojus į universitetą man labai didelį įspūdį padarė tai, kiek daug dėmesio ir jėgų dėstytojai skiria tam, kad tave išmokytų. Juk pats esi toks dar visai piemenukas. Atvažiuoji iš mažo miestelio, neturi kažkokios patirties, ne visuomet turi ką pasakyti dėstomų dalykų temomis, o jie pasiruošę perduoti tau visa, ką yra sukaupę. Po pirmo kurso man teko padaryti vienerių metų pertrauką ir kai grįžau į studijas vėl, labai gerai prisimenu jausmą – tarsi būčiau grįžusi namo. Jausmas, kad čia yra tavo, kad čia esi laukiamas, esi svarbus.

Kaip šios studijos turėjo įtakos tavo profesinei kelionei?

Gal banaliai skambės, bet man atrodo, kad sociologijos studijos suteikia sparnus. Man sociologija yra tas mokslas, kuris padeda suprasti, kodėl vieni ar kiti reiškiniai vyksta, kokie veiksniai tam turi įtakos. Ji suteikia platesnį požiūrį bei aiškesnį supratimą, kodėl vienos ar kitos problemos nėra taip greitai sprendžiamos. Sociologijos mokslas leidžia į visuomenę žiūrėti kaip į nuolat besikeičiantį, gyvą organizmą. Šis požiūris turėjo didelę įtaką mano profesiniams pasirinkimams.

Deimante, ką šiuo metu veiki?

Šiuo metu dirbu „Kurk Lietuvai“ projekte. Jis yra vykdomas jau vienuoliktus metus. Šio projekto idėja yra pritraukti specialistus, kurie turi darbo arba mokslo patirties užsienyje. Toks specialistas įdarbinamas metams laiko. Per šį laikotarpį reikia įvykdyti du projektus viešajame sektoriuje. Veiklos gali būti labai skirtingos, pvz.: šiemet vienas iš projektų yra skirtas išsiaiškinti, kaip galima būtų mažinti maisto švaistymą. Kitu projektu yra siekiama suprasti, kaip reikia spręsti valstybei įsiskolinusių žmonių situaciją ir kt. Savo pirmąjį projektą įgyvendinau Jaunimo reikalų agentūroje, kur, kartu su kolege, siekėme įpūsti naujų vėjų žvelgiant į kompetencijų ugdymą, per neformaliojo švietimo ir ugdymo veiklas – kaip socialinės atskirties prevenciją. Į „Kurk Lietuvai“ projektą atvykau vedama noro gerinti jaunimo lytiškumo ugdymą ir labai džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti antrojo projekto metu.

Ką pasakytų apie tave tavo kolegos?

Labai tikiuosi, kad pasakytų, jog esu paprasta. Aš pati labai mėgstu paprastus žmones, su kuriais lengva ir malonu bendrauti. Tikiuosi, kad atpažintų mano optimizmą ir pasakytų, kad esu patikimas žmogus. Man tai labai svarbu. Esu įsitikinusi, kad tik pasitikėdami vieni kitais galime kartu veikti ir nuveikti.

Ką norėtum ateityje nuveikti, išbandyti?

Dabar mane labai domina smegenų veikla. Kaip smegenys vystosi priklausomai nuo prieraišios tėvystės (ne)patyrimo, kaip smegenys reaguoja į skirtingas praeityje įvykusias traumas ir kt. Man atrodo, kad tam vis dar yra suteikiama per mažai dėmesio darbe su jaunimu bei sprendžiant kitas opias mūsų visuomenės problemas. Žvelgiant iš asmeninio gyvenimo perspektyvos, norėčiau išbandyti lietuvišką piligrimų kelią. Turiu keletą motyvų tai padaryti. Pirmiausia labai mėgstu vaikščioti. Antra, kadangi 10 metų teko gyventi Airijoje, vis dar jaučiu, kad turiu Lietuvos pažinimo alkį. Keliaudama šiuo piligrimų keliu, turėčiau galimybę aplankyti tas vietas, kuriose praleidau savo vaikystę ir jaunystę.

Kas priverčia tave “sprogti” ?

Mane be galo erzina Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad naglas žmogus yra vertybė. Jeigu tu lipsi per galvas, parodysi savo statusą, poziciją, tai tu būsi labiau privilegijuotas. Mane erzina, kai žmonės turėdami kažkokią galią, nori ją demonstruoti. Esu įsitikinusi, kad parodydami daugiau žmogiškumo ir supratimo, galime kur kas daugiau pasiekti.

Deimante, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?

Mums dažnai sociologija asocijuojasi su darbu tyrimų centre, tačiau tai yra kur kas daugiau. Mano kolegas į sociologijos mokslus atvedė skirtingi motyvai. Dabar jie dirba skirtingose organizacijose ir pozicijose. Kai kurie iš jų dirba bankuose, reklamos agentūrose, užima vadovaujančias pozicijas, yra žmogiškųjų išteklių specialistai ir t.t. Šiuo metu ir viešajame sektoriuje dažnai sutinku turinčius sociologijos išsilavinimą. Daugeliui jų studijos padėjo išvystyti profesinę „uoslę“, ko reikia atitinkamoms sritims, kad jos galėtų efektyviai funkcionuoti.

Tie jaunuoliai, kurie galvoja apie sociologijos studijas turėtų įsivardinti sau, ar jie nori suprasti, kaip visuomenė veikia, kodėl ji veikia vienu ar kitu būdu ir ar jie yra vedami noro prisidėti, kad šiek tiek visiems mums būtų geriau.

Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

VDU Sociologija ir antropologija, bakalauro studijos

GERIAUSIAI STUDENTŲ ĮVERTINTI 2023 M. PAVASARIO SEMESTRO IR 2022 – 2023 M.M. SMF DĖSTYTOJAI

Kviečiame susipažinti su geriausiai studentų apklausoje apie dėstymo ir studijavimo kokybę įvertintais 2023 m. pavasario semestro bei 2022-2023 mokslo metų Socialinių mokslų fakulteto dėstytojais. Geriausiai įvertinti dėstytojai įvardinti atsižvelgus į bendrą dėstymo įverčio vidurkį studijų dalykuose ir studentų dalyvavimo apklausoje aktyvumą.

2023 m. pavasario semestre studentų geriausiai įvertintais tapo šie Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai:

Dovilė Daugėlienė
Erika Varnagirytė
Jonas Ruškus
Loreta Bukšnytė-Marmienė
Rytis Pakrosnis
Viktorija Čepukienė

2022 – 2023 m. m. geriausiai studentų įvertinta Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja tapo Sociologijos katedros dėstytoja Daiva Bartušienė.

Džiaugiamės ir didžiuojamės!

Artūras Tereškinas. Pirmyn, vergai nužemintieji

Esame vergų visuomenė. Mes – pavergtieji arba tikros vergės Izauros („Vergė Izaura“ – populiari 1976–1977 m. brazilų muilo opera, rodyta ir Lietuvoje). Dabar esantys valdžioje turi beveik absoliučią galią, kuri paverčia mums vergais. Neegzistuojame be valdančiųjų, kuriuos galima vadinti vergvaldžiais. Tai reiškia, kad esame beveik ne žmonės.

Tai viena labai ryškių, bet retai diskutuojamų sąmokslo teorijų ar sąmokslo fantazijų (man labiau patinka pastaroji sąvoka). Ši sąmokslo fantazija sklando internetinėje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, naujų socialinių judėjimų ir dar tebekuriamų partijų programose.

Apie sąmokslo fantazijas ir jų polinkį aiškinti svarbius įvykius bei aplinkybes kaip piktavalio sąmokslo rezultatą rašyta nemažai. Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai. Atskiros politinės figūros taip pat dažnai išnaudojamos šioms fantazijoms. Posttiesos epochoje sąmokslo teorijos darosi vis lakesnės ir išmanesnės.

Kas šioje vergų ir vergvaldžių fantazijoje apibūdina „vergo“ padėtį? Vergams nesvarbūs giminystės ryšiai, jie neatpažįsta savo tėvų ir tėvynės, todėl jie verti „globalistų“ vardo. Vergams meluojama, vergystė maskuojama „vaivorykštiniais“ liberaliosios demokratijos šūkiais, nors, kaip skelbiama, ji tėra atsigaunantis naujasis totalitarizmas. Vergai pažeidžiami ir lengvai manipuliuojami jiems primestų vergvaldžių. Šioje sąmokslo fantazijoje vergvaldžiai dažnai vadinami „laikinai administruojančiais Lietuvą“ ar „UAB „Lietuva“ administratoriais“. Administratoriai kontroliuoja vergus, atimdami iš jų konstitucines teises.

Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai.

Teigiama, kad vergai – tai tie, kurie nuolankiai moka mokesčius, bet nesugeba mąstyti: sąmokslo teoretikai ir fantazuotojai dažnai vartoja žodį „glušai“, kuris turėtų nusakyti mūsų esmę; nevengiama mūsų vadinti ir „primityviais protais“. Valdantieji griauna šeimas ir bendruomenes, paverčia mus tik darbo įrankiais ir visa tai daroma nuolat gąsdinant ir terorizuojant (pvz., įvairiais pandeminiais ribojimais, galimybių pasų ir skiepijimosi reikalavimais).

Vergai jaučia, bet nemąsto. Tokia ta vergo dalia, bet ji neva atspindinti tai, kas vyksta Europos Sąjungoje, kurioje vis mažiau intelektinės energijos ir noro reflektuoti save. Nustoję mąstyti, imame suvokti savo būseną kaip neišvengiamą ir būtiną: vergystė yra teisinga, nes ji visas mūsų gyvenimas. Bėda tik, kad šios sąmokslo fantazijos platintojai taip pat nemėgsta savirefleksijos ir žiūrėti į savo atspindžius veidrodžiuose. Daugiausia intelektinės energijos jiems suteikia Dubajus, Florida ar Garliava.

Šioje sąmokslo fantazijoje daug kalbama apie laisvę. Laisvė suvoktina ne tik kaip individo teisė į gyvybę, bet ir į mirtį. Į ją gerokai labiau. Kaip prieš porą metų Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinge teigė viena žinoma veikėja, „Mes sirgsime. Ir jeigu jūs mus gąsdinate, kad mes mirsime, tai mes mirsime kaip laisvi žmonės, patys. Mums nereikia, kad jūs mus saugotumėte nuo mūsų pačių ir padėtumėte mums sirgti ir mirti.“ Tai galima pavadinti politinės nekrofilijos, kurią šios sąmokslo fantazijos kūrėjai yra puikiai įsisavinę, šūkiu. Vergai juk ir yra tik gyvi lavonai.

Todėl vergus geriausiai apibūdina tai, kas vadintina „socialine mirtimi“. Mes socialiai marinami, socialiai mirštantys, socialiai mirę. Kabome nuolatinėje negyvybės būsenoje, atsisakę bet kokių pretenzijų veikti. Politikos teoretikas Achilleʼas Mbembė šią politinę nekrofiliją apibūdina kaip „mirtį gyvenant“, kai esi nuolat žalojamas ir žeminamas fantasmagoriškame žiaurumų ir siaubų pasaulyje.

Sąmokslautojai nuolat mums primena nužmoginančią prievartą, kurios imasi valdžia, griaudama ne tik socialinius ryšius, bet ir kėsindamasi į žmonių tapatybes (pvz., dingo „tradiciniai“ vyrai ir moterys bei jų vaidmenys). Ši prievarta paverčia mus nematomais, neatpažįstamais ir nepripažįstamais. Vienintelė mūsų teisė – dalyvauti pasikartojančiuose paklusimo ir paklusnumo ritualuose, tarp kurių yra ir balsavimas. Todėl netgi ir ši teisė kvestionuojama laikant ją mūsų pavergimo ir vergystės dalimi.

Mūsų beteisiai kūnai atviri nuolatinei prievartai. Tokie kūnai gali tapti piliečiais tik tada, jei sugebės priešintis, kovoti su valdančiųjų „diktatūra“, nepasiduoti manipuliacijoms ir melui.

Tik pasipriešinimas gali transformuoti vergus į piliečius, t. y. tuos, kurie yra mirę gyvieji, į gyvybingus politinius veikėjus. „Neleisime likviduoti laisvės“, – kartoja nenuilstantys sąmokslų fantazuotojai.

Įdomu tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir platintojai save laiko tarpininkais tarp mirusių gyvųjų ir tikrai gyvų. Nors ir įkalinti ribotame savo politinių fantazijų pasaulyje, jie įsivaizduoja esantys itin įžvalgūs ir talentingi, nes geba paversti vergų tikrovę naujomis išgyvenimo ir pasipriešinimo vergystei programomis.

Tik keista tai, kad beveik viską – socialinę gerovę, sveikatą, politinį saugumą – jie aukoja dėl šios abstrakčiai suvokiamos ir retai kada apibrėžiamos laisvės. Kai nuolat girdi virtualias kalbas apie pavergtą liaudį, kuri maitinama stresu ir nerimu, ir vergvaldžius, likvidavusius laisvę, suvoki, kad laisvė šiame diskurse reiškia visišką individo autonomiją, laisvę būti nebaudžiamam ir neatsakingam už kitų gerovę.

Kaip matyti iš čia pateiktų idėjų, sklandančių socialiniuose tinkluose, ir įvairių politinių judėjimų manifestuose, vergo ir vergystės fantazija ar teorija gana prieštaringa. Viena vertus, vergai uždaryti nužmoginimo ir socialinės mirties požemiuose, kita vertus, išsilaisvinę jie nori tapti visiškai nuo nieko nepriklausomomis, savarankiškomis, niekieno nekontroliuojamomis ir niekam neįsipareigojusiomis būtybėmis.

Bet ar šis požiūris nėra tik kraštutinio individualizmo išraiška, palaikanti dar didesnį individų susvetimėjimą ir visuomenės susiskaldymą?

Klausimas retorinis. Didžiausia problema yra tai, kad šioje sąmokslo fantazijoje politika tampa tik totalios individo autonomijos projektu, o ne bendruomeniškumo ir solidarumo paieškomis. Nusimetę socialinės mirties pančius, vergai nori patekti į visiškai privatų laisvės rojų.

Kita problema yra tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir vartotojai nesuvokia (arba nenori suvokti), kad bet kokie socialiniai ryšiai yra iš dalies grįsti galia. Ši galia – tai ne tik fizinė jėga, kuria naudojantis galima valdyti žmones. Tai ir simbolinė galia, kuri leidžia mums įsivaizduoti save kaip socialines būtybes. Ši galia suteikia mums kalbėjimo būdą ir simbolių rinkinį, kuriuo apibrėžiame save.

Gyvenant visuomenėje, šios galios neįmanoma išvengti, nors jai galima priešintis. Taip, kiekvienas esame stebimi, vertinami, baudžiami ar apdovanojami. Taip, kartais esame nuplakami viešo gėdinimo kirčiais, kartais atšaukiami (valio „visagalei“ atšaukimo kultūrai), kartais bauginami. Demokratinės visuomenės institucijos ir galios struktūros, valdančios socialinį gyvenimą, verčia mus prisitaikyti prie gana griežtų konformizmo reikalavimų. Bet tai nereiškia, kad esame vergai, visiškai priklausomi nuo tariamų vergvaldžių, kurie suteikia mums vienokią ar kitokią materialinę ar simbolinę vertę.

Galima džiaugtis šios sąmokslo fantazijos kūrėjų lakia vaizduote, tačiau ji kelia ir šypseną, ir siaubą. Pirmiausia, jiems niekaip nepavyksta nuslėpti paprasto dalyko: kaip ir kitos sąmokslo fantazijos ar teorijos, ši fantazija naudojama trivialiam politiniam tikslui – demonizuoti politinius oponentus ir gąsdinti žmones nuolatine pilietine bei politine krize. Kartu fantazuojant apie vergvaldžių sąmokslus siekiama paaiškinti tai, kas kelia nerimą, numalšinti politinę depresiją ir įsivaizduoti save gyvybingais politinio bei pilietinio veiksmo dalyviais. Nieko labai naujo. Gal dėl to mums visiems vertėtų aistringai sudainuoti „Pirmyn, vergai nužemintieji“ ir atnaujinti savo vaizduotes bei perkrauti fantazijas.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Kviečiame pildyti paraiškas socialinei ar tikslinei stipendijoms gauti

VDU Studentų reikalų departamentas informuoja studentus apie galimybes gauti socialinę arba tikslinę stipendiją užpildžius paraiškas atitinkamai iki liepos 11 arba 16 dienos.

Socialinė stipendija

Studentai, norėdami gauti socialinę stipendiją 2023 m. pavasario semestrą papildomo priėmimo metu, nuo 2023 m. liepos 2 d. iki liepos 11 d. (įskaitytinai) turi per Fondo interneto tinklalapį prisijungti prie Stipendijų ir finansinės paramos studentams informacinės sistemos ir elektroniniu būdu užpildyti nustatytos formos prašymą (Socialinė stipendija SS 2023 m. pavasario semestras_papildomas_liepa). Tik šiuo būdu užpildęs prašymą studentas gali pretenduoti į socialinę stipendiją.

Primename, kad socialinė stipendija studentams yra skiriama vienam studijų semestrui ir mokama kiekvieną mėnesį iki to semestro pabaigos, įskaitant to semestro sesiją ir atostogų laikotarpį, bet ne ilgiau kaip iki studijų pabaigos. Studentui, kuris užpildo prašymą papildomo priėmimo metu, socialinė stipendija skiriama tik likusiam semestro laikotarpiui.

Tikslinė išmoka

Informuojame, kad nuo 2023 m. liepos 1 d. iki liepos 16 d. (įskaitytinai) prasideda prašymų teikimas per Stipendijų ir finansinės paramos studentams informacinę sistemą tikslinei išmokai 2023 m. pavasario semestro papildomo birželio mėn. priėmimo metu gauti.

Studentai, norėdami gauti tikslinę išmoką papildomo priėmimo metu, privalo per Fondo interneto tinklalapį prisijungti prie IS „PARAMA“ ir elektroniniu būdu užpildyti nustatytos formos prašymą (Tikslinė išmoka, 2023 m. pavasario semestras_liepa). Tik šiuo būdu užpildęs prašymą studentas gali pretenduoti į tikslinę išmoką priėmimo metu.

Primename, kad tikslinė išmoka studentams yra skiriama vienam studijų semestrui ir mokama kiekvieną mėnesį iki to semestro pabaigos, įskaitant to semestro sesiją ir atostogų laikotarpį, bet ne ilgiau kaip iki studijų pabaigos.

Benamių gyvenimą tyrusi Kauno sociologė: „Svarbiausia nepamiršti, kad prieš mus – žmogus“

Benamystė – visuomenės problema ar tiesiog viena iš jos įvairovės formų? Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros dėstytojos dr. Rasos Indriliūnaitės, Lietuvoje nusistovėjusi gana siaura benamystės samprata ir stereotipinis benamių įvaizdis. Ji sako, kad apie benamystę yra kalbama pernelyg apibendrintai.

Panašūs į visus žmones

Neretai benamystė yra apipinta stereotipiniais požiūriais, kurie gali suklaidinti. Pašnekovė sakė, kad tiek benamystės, tiek ir skurdo veidų yra labai daug, o dalies benamių mes net nematome ar neatpažįstame. „Yra tekę sutikti žmonių, kurie nors ir turi namus, tačiau stokoja socialinių įgūdžių ar kitų išteklių jais pasirūpinti bei laiką leidžia gatvėje“, – teigė VDU dėstytoja.

Prieš keletą metų R.Indriliūnaitė tyrinėjo Lietuvos didžiųjų miestų nakvynės namuose apsistojančių benamių gyvenimo būdą, jų kasdienius įpročius.

„Tyrimo metu su benamiais asmenimis praleidau nemažai laiko, stebėjau skirtingų jų grupių kuriamą „savą“ miestą bei taisykles, kasdienį judėjimą tarp jiems svarbių vietų – nakvynės namų, sriubos valgyklų, prekybos centrų prieigų, konteinerių ir kuriamus mobilumo žemėlapius“, – pasakojo pašnekovė.

Dalindamasi atlikto tyrimo įžvalgomis, R. Indriliūnaitė pabrėžė: „Psichologine prasme – ne kiekvienas atlaikytų visuomenės, o neretai ir artimųjų atsiribojimą, jaučiamą gėdą prieš juos dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, kartais sudėtingus tarpusavio santykius su kitais benamiais asmenimis“.

Atliekant tyrimą svarbiu elementu tapo ir ryšio užmezgimas su benamiais. Nors pašnekovė save pristatydavo kaip sociologę, rengdavosi įprastai, tačiau, iš pradžių, sulaukdavo smalsių žvilgsnių: „Pamenu, bent tuo metu, kai atlikau tyrimą, nemažai sutiktų benamių būdavo nusivylę žurnalistais, ieškodavusiais sensacijų, todėl pradžioje susitikus, ne sykį perklausdavo, ar nesu žurnalistė, ar tai, ką papasakos, neatsidurs žiniasklaidoje“.

Dėstytoja patarė, kad su benamiais reikia elgtis taip, kaip su bet kuriuo kitu žmogumi: „Svarbiausia nepamiršti, kad prieš mus – žmogus“. Ji taip pat akcentavo itin svarbų nuoseklios ir tvaresnės kompleksinės pagalbos benamiams asmenims poreikį.

Pašnekovė sakė, kad apsistojantys nakvynės namuose ar dienos centruose benamiai asmenys mėgsta žiūrėti įvairias laidas, filmus. Dalis turi ir telefonus: „Telefonas, bent tuo metu, kai atlikau tyrimą, apskritai būdavo kaip tam tikra „valiuta“, ginčo, nesutarimo objektas, arba vienas iš daiktų, kurį galima parduoti, keisti į kitą telefono modelį ar apskritai į kitą daiktą, atimti ar apgaule išvilioti iš silpnesnio, kai yra reikalingi pinigai“.

Kaip ir bet kuris žmogus, benamiai yra įvairiaspalvės asmenybės, kartais savo mąstymu galintys net nustebinti. R.Indriliūnaitė prisiminė vyresnio amžiaus benamius, kuriuos sutikdavo savanorystės „Lietuvos Caritas“ organizacijoje metu ir su jais kalbėdavosi. „Vieno jų kasdienis rūpestis buvo surinkti pinigų sumą, kurios vakare užtektų vištų kepenėlėms katinui. Antrasis vardindavo operų ir operečių pavadinimus, klausdamas, ar mačiau, bei dalindavosi prisiminimais apie Kauno muzikinį teatrą“, – prisiminė R.Indriliūnaitė.

Moterys rizikuoja labiau

Paklausta apie vyraujančias benamių tendencijas Lietuvoje, ji sakė, kad yra pastebimas didėjantis benamiams teikiamų paslaugų poreikis. Taip pat benamiams paramą teikiančios organizacijos pastebi, kad daugėja ir pagalbos besikreipiančių jauno amžiaus asmenų, psichikos sutrikimų turinčių žmonių.

Pašnekovė akcentavo, kad vyrų ir moterų benamystė skiriasi. Pastarąją sunkiau atpažinti, kartais ji tarsi nematoma. „Moterys benamės patiria didesnį išorės spaudimą nei benamiai vyrai, yra labiau stigmatizuojamos ir dėl priklausomybių ar tais atvejais, kai neturi resursų auginti vaikų“, – pasakojo VDU dėstytoja.

Anot jos, tyrimai ir statistiniai duomenys rodo, kad moterims benamėms dažniau reikalinga pagalba ir dėl psichikos sutrikimų, patiriamo smurto.

Ne paslaptis, kad benamystės tema miesto gyvenime yra itin aktuali. Pašnekovė pabrėžė, kad benamiai yra tokia pat miesto gyventojų dalis, kaip ir kitos visuomenės grupės – turintys savų kasdienių reikalų. Svarbu paminėti, kad miestų centruose matome tik labai nedidelę dalį benamių, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių patogu taip leisti laiką. „Tiesa, visuomenė ne visada palankiai tą priima, pasitaiko siūlymų benamiams uždrausti lankytis tam tikrose viešose vietose. Vyksta tam tikra skirtingų interesų kova dėl miesto viešosios erdvės“, – teigė R. Indriliūnaitė.

Aiškindama, kaip yra tampama benamiu, VDU dėstytoja išskyrė, kad benamystę neretai lemia kompleksinių priežasčių visuma (ligos, patirtas smurtas, skyrybos ar šeimos nario netektis, priklausomybės ir kt.) bei struktūrinės priežastys (ilgalaikis nedarbas, skurdo rizika, sudėtingas būsto prieinamumas ir kt.): „Susidėjus kelioms iš aplinkybių, nesant saugios, palaikančios socialinės aplinkos, žmogus ilgainiui praranda gebėjimus adekvačiai pasirūpinti savimi, nebesiekia atitikti visuomenės normų. O ir pati visuomenė labai dažnai nėra atvira tokiam žmogui – atmetimu, vengimu, baime, kriminalizavimu dar labiau jį stumteli į saviizoliaciją“.

Šalių patirtis skirtinga

Vadovaudamasi užsienio didžiųjų miestų pavyzdžiais, pašnekovė pasakojo, kad stengiantis benamius išstumti iš centrinių miesto vietų, kai kurių parkų, pasitaiko apmokestintų suoliukų ar aštriomis detalėmis pažymėtų vietų. Taip pat pastebėjo, kad: „dalis miesto aikščių, parkų rekonstrukcijos, nauji nekilnojamojo turto projektai lemia, kad didžioji dalis benamių traukiasi į atokesnes, labiau apleistas miesto erdves“.

Žvelgiant į kitų Europos miestų pavyzdžius, kaip sako pašnekovė, galima matyti skirtingų pavyzdžių. Pasak jos, pastaraisiais metais visose Europos šalyse (išskyrus Suomiją) benamystė auga. „Pagrindinės to priežastys – augančios išlaidos būstui, socialinio būsto ar paramos šiam būstui trūkumas, nesaugumas darbo rinkoje, ilgalaikės sveikatos problemos“, – teigė VDU Sociologijos katedros dėstytoja.

Nuo 2008 m. Suomijoje benamystė mažėjo. Pašnekovė įvardijo, kad to priežastis – įgyvendinama strategija „Pirmiausia – būstas“ („angl. Housing First“), kurios esmė – asmeniui suteikti nuolatinį ir saugų būstą, o tik jau po to teikti reikalingą paslaugas, lavinti savarankiško gyvenimo įgūdžius.

„Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, benamystę sprendžia vadinamaisiais trumpojo laikotarpio sprendimais, pavyzdžiui, laikino apgyvendinimo ar nakvynės suteikimu – jie, žinoma, yra pigesni, bet, deja, ir mažiau efektyvūs, kitos – pasitelkdamos tvaresnius ir nuoseklesnius būsto politikos sprendimus“, – sakė ji.

Netekome iškilaus JAV antropologo, VDU bendradarbio prof. J. Hill

Birželio 24 d. netekome profesoriaus Jonathan Hill (Pietų Ilinojaus universiteto Antropologijos departamentas). Mintimis apie profesorių dalinasi VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, profesorius Vytis Čiubrinskas.

Prisiminsime šį iškilų antropologą kaip daug davusį Lietuvos antropologijai, o ypač mūsų Socialinės antropologijos magistro studijų programai. Jis buvo prie pat jos ištakų. Kai 2002 m. stažavausi Pietų Ilinojaus universitete su „Fulbright“ programa, jo patarimai buvo neįkainojami ir 2004 m. tapo įgyvendinti šią programą atidarius VDU.

Glaudaus bendradarbiavimo su Jonathan rezultatas – Pietų Ilinojaus antropologijos sertifikato „Intercultural Understanding“ programa, kuri veikia jau trylika metų (nuo 2010 m.). Ji atvėrė kelius vizituojantiems profesoriams – antropologijos profesionalams – iš šio ir kitų Vakarų universitetų dėstyti socialinės antropologijos kursus mūsų studentams. Keturis atskirus kursus šioje programoje yra dėstęs ir pats Jonathan, beveik kasmet atvykdamas į Kauną 2009–2019 metais ir tapdamas oficialiu mūsu programos vizituojančiu dėstytoju. Čia profesorius yra vadovavęs magistriniams darbams, buvo nuolatinis doktorantų konsultantas, rengė viešus tiriamuosius seminarus apie savo lauko tyrimus tarp Amazonės žemupio autochtonų bei metodologinius seminarus taikant identiteto ir galios sąveikos paradigmas.

Jonathan entuziastingai palaikė ir mūsų pastangas sukurti bendrą penkių Baltijos šalių universitetų antropologijos doktorantūrą (BAGs). Kai 2014 m. gavę Wenner-Gren antropologijos rėmimo fondo paramą 2015-2018 m. organizavome doktorantų konferencijas ir mokyklas, jose dėstė ir Jonathan, būdamas oficialiu BAGs konsorciumo atstovu nuo Pietų Ilinojaus universiteto, šalia atstovų iš Mančesterio ir Kopenhagos universitetų.

Prof. Hill buvo žurnalų „American Anthropologist“ (1989-1993) bei „Identities: Global Studies in Culture and Power“ (2001-2009) redaktorius ir šia patirtimi, taipogi profesinėmis žiniomis dalijosi tapęs žurnalo „Lietuvos Etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ redakcinės kolegijos nariu (nuo 2018 m.).

Profesoriaus tyrimai ir jo veikla atstovaujant Amazonės autochtonų teisėms įkvėpė jo kurso klausytojus – VDU antropologijos magistrantus pačius imtis veiklos. Jis labai džiaugėsi, kad Lietuvoje atsirado pirmoji – mūsų programos absolvenčių sukurta – taikomosios antropologijos NVO „Anthropos“, ir su malonumu dalyvavo jos konferencijoje 2018 m. Jis ir pats prisidėjo prie antropologijos sklaidos Lietuvoje surengdamas du tiriamuosius seminarus Lietuvos istorijos institute (2009 m. apie savo etnomuzikologinius tyrimus Amazonėje bei 2013 m. apie politinę antropologiją) ir seminarą Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje (2013 m. apie archeologinės antropologijos taikymą tyrinėjant Pietų Amerikos autochtonų teritorijose).

Labai vertinome Jonathan nuoširdumą, ypač geranorišką kolegialumą ir patarimus mūsų studentams. Buvo nepaprastai malonu kartu su juo dirbti organizuojant dviejų American Anthropological Association [AAA] konferencijų (Vašingtone 2017 m. ir Baltimorėje 2021 m.) bei dviejų European Association of Social Anthropologists [EASA] konferencijų (Stokholme 2018 m. ir Lisabonoje 2020 m.) sekcijas, o pastaruoju metu susitelkus prie bendros knygos rengimo.

Prisiminsime Jonathan kaip vieną iš mūsų – puikiai supratusį ir labai palaikiusį antropologijos reikalingumą Lietuvoje.

Vytis Čiubrinskas ir kolegos

VDU Socialinės antropologijos magistro studijų programos komitetas, VDU Socialinės antropologijos centras

Socialinis darbas dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas

Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, taip pat skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerbūvio, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatyminės bazės tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.

Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.

Pagrindas – žmogaus teisės ir socialinis teisingumas

Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.

Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, išlaisvinimo iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.

Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.

Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė

Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.

Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis pareikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatyminę bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.

Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.

Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.

Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtini reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.

Reziumuojant, socialinis darbas yra profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.

Demografė Maslauskaitė: svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame

Galvodami apie Lietuvos demografiją dažnai gręžiamės į trijų milijonų tautos paveikslą. Diskutuodami apie šeimą norime lygiaverčio atsakomybių pasiskirstymo, bet moterys ir mamos jų vis dar turi daugiau. Žengdami į sėkmingą Lietuvos ateitį turime iš naujo įvertinti valstybės šeimos politikos stiprybes ir iššūkius. Pasak sociologės, demografės Aušros Maslauskaitės, valstybės demografiniai pokyčiai – lėtas procesas, taigi turime atsakingai ir strategiškai planuoti su demografija susijusius valstybės sprendimus ir kantriai dirbti dėl norimo rezultato.

A. Maslauskaitė prisideda prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra Valstybės pažangos tarybos ir jos koordinacinės grupės narė, sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos mokslų akademijos narė.

Kaip valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ atsispindi šeimos politikos ir demografijos klausimai? Kodėl jie aktualūs Lietuvai?

Demografijos tema visame vizijos rengimo procese buvo viena iš ašinių. Dar pirmajame viešame renginyje, kuris žymėjo vizijos rengimo startą, demografija minėta kaip vienas svarbiausių Lietuvos ateities klausimų. Jam skirta daug dėmesio parengiamuosiuose vizijos kūrimo etapuose, atliktas didelis darbas rengiant analitinę ataskaitą apie Lietuvos demografinę būklę ir jos ateities perspektyvas. Galutiniame dokumente nugulė esminės gairės, kurios turėtų naviguoti mūsų demografinę, taip pat šeimos politiką. Džiaugiuosi, kad demografijos dalyje politinių siekių gairės yra realistiškos, įsiklausančios į demografinės tikrovės balsą. Mąstant apie ateitį būtina svajoti, turėti viziją, tačiau demografinė raida turi savo vidinę logiką ir jos būtina paisyti. Tikiuosi, kad demografinės politikos gairės tarnaus kaip riboženkliai, įrėminantys politinių veiksmų erdvę ateityje. Turėsime mažiau blaškymosi, siūbavimų, demografinės politikos kryptis nebus radikaliai sukiojama kas ketverius metus.

O atsakymas į klausimą, kodėl demografijos ir šeimos klausimai aktualūs Lietuvai, yra tiesiai prieš mūsų akis. 30 praėjusių metų visi trys demografinę būklę lemiantys procesai: gimstamumas, migracija, mirtingumas – iš esmės turėjo neigiamą ženklą. Esame sparčiai mažėjanti, senėjanti populiacija, jau šiandien jaučiame šių procesų pasekmes: mažiau kuriančių, dirbančių, besimokančių, auga spaudimas socialinei, sveikatos sistemoms, išryškėjo esamų infrastruktūrų ir poreikių neatitiktis. Ateitis gali būti dar niūresnė, jei demografinėje politikoje blaškysimės ir būsime vėtomi fantazijų, nepagrįstų sprendimų. Tokių brangiai kainavusių klaidų jau padaryta, ir labai nemažai.

Galima paminėti 2008 m. vaiko priežiūros atostogų reformą, kuri pailgino dosniai apmokamų atostogų laiką. Politikai vylėsi, kad taip padidins gimstamumą. Neva kuo ilgesnės ir geriau apmokamos atostogos, tuo daugiau vaikų susilauks šeimos. Keletą metų gimstamumas augo, bet daugiausia ne dėl išmokų, o dėl demografinių veiksnių. Tuo metu prie 40-ųjų gyvenimo metų artėjo karta moterų, kurios pirmosios buvo nukėlusios vaikų susilaukimą vyresniam amžiui. Dauguma tų vaikų ir taip būtų buvę pagimdyti, nepriklausomai nuo pasikeitusios vaiko priežiūros atostogų tvarkos. Tačiau džinas iš butelio buvo išleistas, valstybei tai brangiai atsiėjo, o išmokų mažinimas ateityje niekuomet nesutinkamas aplodismentais.

Kokių veiksmų turime imtis jau šiandien, norėdami ateityje išvengti klaidų ir pasiekti proveržį šeimos politikoje? Ar esame pajėgūs tai padaryti?

Išskirčiau kelis dalykus: susijusius su šeimos kaip politikos proceso principais ir su šeimos politikos siekiais, priemonėmis. Pirmieji yra bendresnio pobūdžio. Kas čia svarbu? Pirma, politikams, atstovaujantiems skirtingoms politinio spektro pozicijoms, ieškoti bendro vardiklio. Siekiant pagerinti šeimų padėtį, dėl daug dalykų galima sutarti ir tai nėra dalykai, tiesiogiai susiję su šeimos vertybėmis. Mažiau energijos eikvoti kultūriniams karams dėl šeimos. Palikime vertybes žmonėms, jie pajėgūs patys dėl jų apsispręsti. Antra, klausyti ir išgirsti, ką sako mokslas. Šeimos politika Lietuvoje yra politikų asmeninių patirčių įkaitė. Labai dažnai „faktus“ apie šeimą politikai kuria per savo asmeninę patirtį. Trečia, sutarti dėl strateginių dalykų ir kantriai dirbti. Demografiniai procesai inertiški, pokyčiai lėti, tad politiniai dividentai nebus greitai gaunami.

Kalbant apie siekius ir priemones reikėtų neiškrypti iš kelio, kuriuo jau einame, ir orientuotis į šeimai reikalingų paslaugų plėtrą, o ne pinigines išmokas. Čia susikerta socialiniai, švietimo, sveikatos paslaugų reikalai. Juos reikėtų organizuoti pagal socialinio teisingumo principą. Žmonėms gera jausti, kad šeimos turi tam tikrą porciją ateities garantijų, susijusių, pvz., su jų vaikų išsilavinimu. Švietimo kokybė neturi būti šeimos socialinio statuso klausimas.

Bet pažiūrėkime, ar tikrai išlaikome šią kryptį. Be to, kurti priemones, kurios padėtų gyventi dviejų dirbančių ir dviejų vaikus bei namus prižiūrinčių asmenų šeimai. Čia kalbama apie lyčių lygybės principą, kad ir kokias emocines reakcijas tai keltų mūsų politiniame lauke. Toks šeimos modelis harmoningai dera su mūsų laikmečiu. Galime svajoti apie dirbančio tėčio ir ilgai vaikus auginančios mamos šeimą, bet realybė skatina kitą modelį.

Šeima negyvena vakuume, ji yra sudėtinė visuomenės sistemų dalis. Kai turime nesuderinamumą, prieštarų, gauname neoptimistinį demografinį rezultatą. Dar vienas dalykas – šeimų gyvenimai labai įvairūs, todėl šeimos politika turi atsižvelgti į įvairias šeimas, jų poreikius. Aišku, idėjas būtina paremti biudžeto lėšomis. Esame šalis, kuri nusileidžia net ir kaimynėms pagal išlaidas šeimos politikos reikmėms.

Galvodami apie ateities Lietuvos šeimos politikos prioritetus, turėtume blaškytis mažiau nei per praėjusius tris dešimtmečius. Ieškoti pragmatinio konsensuso, tęsti pradėtus gerus dalykus, diegti sisteminį požiūrį. Tikiuosi, kad ir eisime šiuo keliu, investuosime į mokslinius tyrimus, įsiklausysime į jų išvadas. Viliuosi, kad vizijoje „Lietuva 2050“ nubrėžtos kryptys ras savo vietą ir lydimuosiuose dokumentuose, priemonių planuose. Tai mūsų kelrodės gairės ateities Lietuvos šeimos politikai.

Ar galime sukurti universalią šeimos politikos formulę, tinkamą kiekvienai valstybei?

„Lietuva 2050“ – originalus nacionalinis produktas. Rengdami viziją rėmėmės užsienio šalių taikyta metodologija, tačiau turinys – unikalus, būdingas tik Lietuvai.

Valstybė yra tarpininkė tarp šeimos ir ekonominio gyvenimo. Kai rinka savo geležine ranka spaudžia šeimą, turi įsiterpti valstybė. Jei būstas jaunai šeimai neįperkamas, nes jis visas priklausomas nuo privataus sektoriaus, valstybė turi rasti būdų, kaip padėti. Nėra vienos šeimos politikos formulės, kuri galėtų būti sėkmingai įgyvendinta visose valstybėse. Naudinga stebėti kitų šalių pavyzdžius, bet svarbu suprasti, kad negalime mechaniškai perimti ir į Lietuvą perkelti svetur naudojamo priemonių paketo. Galime būti panašūs pagal visuomenės sąrangą, struktūrinius dalykus, tačiau formuojant šeimos politiką svarbus kultūrinis kontekstas, nacionaliniai ypatumai. Tai būtina įvertinti, kitaip net ir geriausios priemonės neveiks arba duos atvirkštinį rezultatą.

Gimstamumo rodikliai, giliai šaknis įleidęs trijų milijonų tautos įvaizdis – mūsų visuomenei jautrūs klausimai. Kokia šiandien yra Lietuvos demografinė situacija?

Atsakant trumpai: demografijoje praeitis programuoja dabartį ir ateitį. Mūsų trijų dešimtmečių praeitis buvo niūri, todėl negalime tikėtis stebuklų. Atsižvelgiant į tai, nereikėtų tikėtis, kad tapsime keturių milijonų šalimi ar visuomene, kurioje absoliutus gimstančių vaikų skaičius šoktels keletą kartų. Nors migracijos procesai paskutiniais metais nuteikia bent minimaliai optimistiškiau, gimstamumas pasuko mažėjimo kryptimi. Mirtingumo rodikliai tai pat nėra džiuginantys. Be to, turime kartu gyvenančias skirtingas demografines Lietuvas: vienoje – stabilesnės šeimos, geresni sveikatos rodikliai, kitoje – priešingai. Ateities iššūkis yra užtikrinti ne tik tai, kad mes taip sparčiai nemažėtume, bet ir kad šios Lietuvos dar labiau neišsiskirtų.

Į demografiją mes reaguojame labai emociškai. Kolektyviniu lygmeniu esame prisirišę prie magiško trijų milijonų skaičiaus, manome, kad jam pasikeitus, mus ištiks apokaliptinis scenarijus. Visuomenėje įsijungia kolektyvinė baimė, kad išnyksime kaip tauta. Vis tik reikėtų suprasti, kad svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame. Pakeiskime perspektyvą: susitelkime ne į galutinį gyventojų skaičių, bet į gyventojus ir jų gyvenimo kokybę.

Politikai labai dažnai nori greito rezultato, tačiau demografijoje tai neįmanoma, čia nėra burtų lazdelės efekto – gimstamumo ar vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai nepakinta per vienus metus. Tai labai lėtas sisteminis darbas.

Vizijoje „Lietuva 2050“ ir jos lydimuosiuose dokumentuose labai aiškiai išdėstytas realus ateities scenarijus. Ateities vizijoje numatyta, kad įgyvendindami tam tikras demografinės politikos priemones mes galime stabilizuoti esamus rodiklius, o vėliau ir sėkmingai pajudėti pirmyn.

Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt

Šaltinis: lrt.lt

Susitikimas su Kalėjimų tarnyba

Birželio 22 d. vyko Lietuvos universitetų bei kolegijų atstovų susitikimas su Kalėjimų tarnybos atstovais. Šiame susitikime buvo aptartas mokslinių tyrimų atlikimas Lietuvos kalėjimų tarnyboje, studentų profesinės praktikos bei savanorystės kalėjimuose klausimas. Ieškota sprendimų, kaip universitetai ir kolegijos galėtų prisidėti prie Kalėjimų tarnybos darbuotojams aktualių mokymų organizavimo ir įgyvendinimo. Aptarti efektyvesnio bendradarbiavimo būdai.

Susitikimo metu ieškota naujų bendradarbiavimo sričių, kurios būtų svarbios visoms šalims. Artimiausiu metu ketinama atnaujinti VDU ir Lietuvos kalėjimų tarnybos bendradarbiavimo sutartį.