• Titulinis
• Visos naujienos

Moksleiviams – įkvėpimų ir žinių kupina „VDU Vasaros mokykla 2025“

 

Vytauto Didžiojo universitetas jau 13-tą kartą kviečia moksleivius vasarą pasitikti drauge ir turiningai praleisti laiką „VDU Vasaros mokykloje“. 2025 metais „VDU Vasaros mokykla“ moksleiviams vyks birželio 16–20 dienomis, Kaune.

„VDU Vasaros mokykla“ skirta vyresniųjų klasių moksleiviams (10–12 kl.), kurie nori pagilinti žinias juos dominančiose srityse, atlikti įdomias praktines užduotis, naudingai praleisti laiką, susirasti naujų draugų bei susipažinti su universiteto dėstytojais. Renginio tikslas – suteikti moksleiviams laisvą pasirinkimą ir galimybę domėtis tuo, kas jiems labiausiai patinka, ir iš šalies pažvelgti į būsimas studijas.

Be įvairių patirčių, gilinantis į naujus horizontus ir visatos paslaptis, tai puiki galimybė atsipalaiduoti po įtemptų mokslo metų ar prieš artėjančias studijas. „VDU Vasaros mokykla 2025“ – tarsi tarpinė stotelė, kur laukia naujos pažintys ir žinios, padėsiančios tolimesnei kelionei.

Pirmoji „VDU Vasaros mokyklos“ diena (birželio 16 d.) bus skirta susipažinimui ir kūrybinėms dirbtuvėms. Birželio 17–19 d. vyks įvairūs užsiėmimai, kurių metu kiekvieną dieną moksleiviai lankys du pasirinktus skirtingus kursus (žemės ūkio mokslų, karjeros, menų, gamtos, politikos mokslų, savęs pažinimo, kūrybos, kultūrų, informatikos, teisės ar švietimo paskaitas). Dalyviai turės galimybę pasirinktas mokslo sritis išbandyti praktiškai bei apsilankyti įvairiose Kauno miesto ir universiteto vietose, organizacijose, kūrybinėse dirbtuvėse, laboratorijose. Birželio 20-ąją, paskutinę „VDU Vasaros mokyklos“ dieną, vyks orientacinės varžybos, po kurių lauks prizai ir diplomų įteikimas vasaros mokyklos dalyviams. Informacija apie veiklas artėjant Vasaros mokyklai gali nežymiai kisti.

Kiekvieną dieną, nuo 17 val. visų moksleivių lauks pramoginė kultūrinė patirtis, kurios metu bus galima dar geriau pažinti vienas kitą, universitetą ir Kauno miestą. Visos Vasaros mokyklos metu moksleiviai turės savo mentorius, kurie ne tik prižiūrės, kad viskas vyktų sklandžiai, bet ir padės susigaudyti Kauno mieste, rekomenduos studentiškiausias vietas pavalgyti ir patars, ką būtinai turite nuveikti.

Registracija vyksta iki birželio 13 dienos arba kol yra laisvų vietų. Kaina – 50 Eur. „VDU Vasaros mokykla 2025“ metu, tris dienas iš penkių, vyksta du kursai per dieną. Rytiniai kursai vyks nuo 9 iki 12 val. Popietiniai – nuo 13:30 iki 16 val. Svarbu pasirinkti tik po vieną rytinį ir popietinį kursą. Vakarinė dalis – privaloma visiems dalyviams, po jos laukia laisvas laikas, skirtas bendravimui ar pramogoms. Visos savaitės metu bus suteikiama galimybė apsigyventi VDU bendrabutyje, tačiau vietų skaičius ribotas.

REGISTRACIJA

Yra galimybė išrašyti pažymą mokyklai apie moksleivio dalyvavimą VDU vasaros mokykloje.

VDU Socialinių mokslų fakultetas kviečia dalyvauti kursuose:

Savęs pažinimo link: atrask stiprybę savyje

Savęs pažinimo kelionė – tai nuolatinis procesas, kurio metu susiduriame su skirtingais iššūkiais, jausmais, klausimais ir atradimais. Mūsų emocijos, stiprybės ir vertybės formuojasi per gyvenimo patirtis, santykius su kitais, išgyvenimus mokykloje ar šeimoje, net socialiniuose tinkluose. Bet ar iš tiesų suprantame, ką jaučiame? Kaip mums pavyksta susitvarkyti su stresu? Ir kas mums padeda judėti į priekį, kai susiduriame su kliūtimis?

Šių užsiėmimų metu moksleiviai bus kviečiami tyrinėti savo vidinį pasaulį: emocijas, stresą, asmenines vertybes ir motyvaciją. Kartu ieškosime atsakymų į klausimus, kaip geriau pažinti save, kaip įsiklausyti į savo jausmus ir ko reikia, kad galėtume stipriau atsispirti gyvenimo iššūkiams.

06.17. Emocinis raštingumas: kaip atpažinti, ką jaučiu? Užsiėmimo metu tyrinėsime, kaip atpažįstame emocijas, kaip jas jaučiame savo kūne ir kaip jas įvardinti. Nagrinėsime ką reiškia būti emociškai raštingam šiuolaikinėje visuomenėje.

06.18. Streso termometras – būdas pamatuoti ir susitvarkyti su stresu. Stresas – neišvengiama gyvenimo dalis, bet kaip atpažinti, kada jis tampa per didelis? Užsiėmimo metu analizuosime kasdienes situacijas, kuriose patiriame įtampą, ir mokysimės įrankių, padedančių ją suvaldyti. Praktinių pratimų pagalba išbandysime streso valdymo technikas, siekiant atrasti savo asmeninį streso įveikos „receptą“.

06.19. Mūsų vidinis kompasas: savimotyvacija, vertybės ir stiprybės. Šio užsiėmimo metu kviesime tyrinėsime savo asmenines vertybes ir stiprybes bei ieškosime atsakymo į klausimą – kas man iš tiesų svarbu? Kūrybinės užduotys, tokios kaip „Motyvacijos medis“ ar WOOP metodas, padės dalyviams susikurti asmeniškai prasmingą kryptį ir sustiprinti vidinį kompasą siekiant tikslų.

Daugiau informacijos ir kiti kursai.

 

VDU Organizacinės psichologijos absolventė Jurgita Lemešiūtė: „Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.“

Kaip pasirinkote VDU Organizacinės psichologijos studijas? 

Iš tiesų, aš visada norėjau mokytis psichologiją. Didelių abejonių čia nebuvo. VDU rinkausi, nes pati esu iš Šakių, tad Kaunas buvo arčiau. Organizacinę psichologiją rinkausi po bakalauro psichologijos studijų. Tuo metu dar nelabai įsivaizdavau, ką daro organizacijų psichologas. Rinkausi atmetimo būdu. Žinojau, kad nenoriu stoti į mokyklinę psichologiją, nes kelios mano kolegės jau buvo pradėję dirbti. Į sveikatos psichologiją taip pat netraukė. Tuo metu nelabai kas žinojo apie organizacijų psichologą, nes šis mano sprendimas buvo prieš 21 metus. Bet dabar labai džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu. Ši sritis per tuos 20 metų labai stipriai augo. Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.   

Kas studijose jums buvo svarbu, ką prisimenate? 

Nors baigiau studijas seniai, bet išlikę labai daug gražių dalykų. Su universitetu ir dabar palaikau ryšius. Prisimenu dėstytojus, kurie iki šiol darbuojasi. Man labai patiko paskaitos, seminarai, ypač magistro studijose. Pavyzdžiui, prisimenu dalyką „Organizacijų konsultavimas“, kurį dėstė Loreta Bukšnytė-Marmienė. Prisimenu konsultacijų simuliacijas, kuriose dalyvaudavome. Tai aš iki šiol prisimenu dėstytojos pasakytus žodžius, įžvalgas, pastebėjimus, kurie tuo metu ir dabar yra labai vertingi. 

Ką šiuo metu veikiate?  

Aš šiuo metu vadovauju personalo atrankos ir konsultacijų įmonei. Esu atsakinga už Pabaltijo ir Lenkijos regionus, esame viena didžiausių personalo konsultacinių įmonių, komandoje yra apie 60 žmonių. Aš tiesiogiai dirbu su Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos komandomis. Didžioji dalis mano kolegų yra organizacijų psichologai. Dirbame su įmonėmis, padėdami joms spręsti įvairius su personalo valdymu susijusius klausimus.  

Kokia jūsų darbo sritis teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą? 

Vienas mano mėgstamiausių dalykų yra organizacijų konsultavimas. Tiesioginis darbas su klientais, su įmonėmis man teikia didžiausią pasitenkinimą. Man taip pat labai prasmingas darbas su komanda, jos auginimas, žmonių mokymas.  

Kokias tris savo savybes, įpročius, įgūdžius labiausiai vertinate? 

Čia skirtingi dalykai. Kas liečia savybes manau, kad man daug kur padėjo turimas įsitraukimas į tai, ką darau. Jei kažką darau, nesvarbu, ką, darau tai visu 110 procentų. Aišku, toks charakterio būdas gali vesti ir į perdegimą. Taigi, man teko išmokti tai valdyti, kad galėčiau pailsėti ir nepervargti. Profesinėje veikloje man labai padėjo sukauptos verslo žinios, kurias sukaupiau kitų įvairių studijų metu. Imantis didelių projektų ir pradėjus vadovauti savo įmonei, labai pravertė vėliau baigtos vadovų magistrantūros studijos. Manau, tai tikrai praverčia, nes geras organizacijų psichologas turi suprasti verslo lauką. Jei kalbėti apie įpročius, manau labai svarbu nuoseklumas. Tą irgi reikėjo išsiugdyti, nes visada ateina įvairios naujovės, norisi imtis, kažko kito, naujo. Mano asmeninėje praktikoje pasiteisino strategija – laikytis savo krypties ir nemesti kelio dėl takelio. Aš jau 16 metų turiu savo įmonę, 20 metų dirbu personalo srityje ir dabar jaučiu, kad darbo rezultatai ateina vis lengviau, vis daugiau galiu padaryti. Man šiek tiek netgi gaila žmonių, kurie kas kelis metus vis ką nors keičia, nes tai reikalauja labai daug energijos.  J 

Ką dar norėtumėte gyvenime išmokti?  

Aš visą laiką mokausi. Kiekvienais metais išsikeliu sau kokius nors tikslus. O galimybių mokytis organizacijų vystymo srityje yra be galo daug. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus domiuosi rinkodara ir baigiau papildomas studijas, tam geriau atliepti darbdavio įvaizdžio planavimo poreikį savo ir klientų organizacijose. Dabar domiuosi ir gilinuosi į skaitmenizavimą ir kaip tai keičia reikiamas kompetencijas organizacijos viduje. Angliškai tai skambėtų – reskilling ir upskilling. Tai reiškia, kad mes turime išmokti savo darbe naudotis įvairiais DI (dirbtinio intelekto) ir technologiniais įrankiais, kurie gali pakeisti dalį mūsų darbo, o patys kelti savo kompetenciją kitose srityse. Taigi nėra nieko statiško, visada yra, ką mokytis. Noras mokytis yra labai svarbi savybė, kurią branginu. Naujausi tyrimai rodo, kad vidutinė profesinė kompetencija rinkoje galioja apie 2,5 metų. Tai reiškia, kad mes turime nuolat eiti į priekį.  

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti Organizacinę psichologiją? 

Aš manau, kad organizacinė psichologija yra viena iš perspektyviausių sričių, jeigu jus domina verslas ir žmonių santykiai. Ką labai svarbu suprasti, kad žmonės niekur nedings iš organizacijų. Kuo kompleksiškesnė aplinka, kuo daugiau technologijų virsmo, tuo žmonėms yra sunkiau. Todėl organizacijos psichologas čia yra labai svarbus, teikiant pagalbą darbuotojams ir organizacijų vadovams priimant ir valdant pokyčius organizacijose. Aš manau, kad ši specialybė labai daug duoda pačiam žmogui, ir tuo pačiu galimybę sukurti vertę verslo aplinkoje. Tikrai visus skatinu mokytis organizacinės psichologijos.  Manau, su šia profesija niekada neprapulsime,  jei tik turėsime smalsumą, norą mokytis, darysime tai, ką darome su meile ir aistra.  

 

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė 

Magistrantūros studijų baigiamųjų darbų gynimai

VDU Tėvų akademijos nuotolinė paskaita „Vaikų motyvacija: draugai ir priešai“

2025 m. gegužės 29 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Vaikų motyvacija: draugai ir priešai“

Kodėl vieni vaikai noriau mokosi, o kiti greitai praranda susidomėjimą ir sako „nebenoriu“? Šioje paskaitoje kalbėsime apie tai, kas ugdo vaikų vidinę motyvaciją ir kas ją slopina – tiek aplinkoje, tiek mūsų žodžiuose ar elgesyje. Supažindinsime su vidinės motyvacijos bei augimo mąstysenos svarba vaikų kasdienybėje. Tėvai gaus praktinių patarimų, kaip galėtų būti labiau motyvuojančiu sąjungininku savo vaikui.

Paskaitą ves dr. Evelina Savickaitė-Kazlauskė – Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, psichologė, meno psichoterapeutė, koučingo psichologijos specialistė, knygų autorė, turinti daugiau nei 15 metų patirtį psichikos sveikatos, grupių ir mokymų vedimo srityse.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas. Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Kviečiame dalyvauti!

******************

VDU Tėvų akademija – dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Tai paskaitų-susitikimų ciklas, kurių metu įžvalgomis ir patarimais su tėvais dalinasi psichologai, socialinio darbo specialistai, sociologai, antropologai ir įvairių kitų sričių universiteto ekspertai. Kartą per mėnesį, dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.

O kas toliau? Kviečiame rinktis magistrantūros studijas VDU Socialinių mokslų fakultete!

Nori gilinti savo profesines žinias ar keisti karjeros kryptį? VDU Socialinių mokslų fakultetas kviečia tave rinktis šiuolaikiškas, darbo rinkos poreikius atitinkančias magistrantūros studijų programas! Mūsų studijos orientuotos į praktinius įgūdžius, kritinį mąstymą ir tarptautiškumą. Tapk socialinių pokyčių kūrėju kartu su mumis!

Turi klausimų dėl studijų krypčių, priėmimo ar programų turinio? Drąsiai kreipkis – mūsų programų vadovai pasiruošę tau padėti!

SVEIKATOS PSICHOLOGIJA

Programos vadovas – prof. dr. Aidas Perminas Konsultacijos el. paštu: aidas.perminas@vdu.lt

ORGANIZACINĖ PSICHOLOGIJA

Programos vadovė – doc. dr. Kristina Kovalčikienė Konsultacijos el. paštu: kristina.kovalcikiene@vdu.lt

MOKYKLINĖ PSICHOLOGIJA

Programos vadovė – dr. Jurga Misiūnienė Konsultacijos el. paštu: jurga.misiuniene@vdu.lt

SOCIALINĖ ANTROPOLOGIJA

Programos vadovas – dr. Eugenijus Liutkevičius Konsultacijos el. paštu:  eugenijus.liutkevicius@vdu.lt

TAIKOMOJI SOCIOLOGIJA

Programos vadovė – doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė Konsultacijos el. paštu: jurga.bucaite-vilke@vdu.lt

SOCIALINIS DARBAS

TRANSFORMUOJANTIS SOCIALINIS DARBAS (LIETUVIŲ K.)
SOCIALINIS DARBAS GLOBALIŲ KRIZIŲ KONTEKSTE (ANGLŲ K.)

Programos vadovas – prof. dr. Jonas Ruškus Konsultacijos el. paštu: jonas.ruskus@vdu.lt

______________________________________

PRIĖMIMAS

Priėmimas į valstybės finansuojamas ir valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijas vykdomas pagrindinio priėmimo etapo metu. Po pagrindinio priėmimo etapo, esant laisvoms vietoms, skelbiamas antrasis ir papildomas priėmimo etapai.

Prašyme galima nurodyti iki 4 pageidavimų prioriteto mažėjimo tvarka.

Pagrindinis priėmimo etapas vyks nuo gegužės 12 d. 10.00 val. iki birželio 26 d. 10.00 val.

Detalesnė informacija apie priėmimo terminus: 2025 m. priėmimo etapai  

Daugiau informacijos apie konkursinio balo sandarą ir kita aktuali informacija: 2025 m. priėmimo taisyklės

SMF studentai VDU studentų konferencijoje „Laisvė kurti 2025“

Gegužės 8–9 dienomis Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyko jau ketvirtoji, kasmetinė studentų konferencija „Laisvė kurti“. Šių metų renginys buvo ypatingas – skirtas paminėti 150-ąsias vieno ryškiausių Lietuvos menininkų, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) gimimo metines.

Konferencijoje pristatyta daugiau kaip daugiau nei pusšimtis pranešimų lietuvių ir anglų kalbomis. Joje dalyvavo ne tik VDU studentai, bet ir partnerinių gimnazijų moksleiviai, kuriems tai tapo puikia proga žengti pirmuosius žingsnius akademinio pasaulio link.

Konferencijoje pranešimus skaitė ir Socialinių mokslų fakulteto studentai: Martina Ioannou (magistro studijų programa Socialinis darbas: Transformuojantis socialinis darbas), Gediminas Kondrackis (magistro studijų programa Taikomoji sociologija), Nida Isik (bakalauro studijų programa Sociologija ir antropologija: Visuomenė, kultūra ir komunikacija), taip pat šiuo metu pagal Erasmus+ studijų mainų programą Fakultete viešinti doktorantė iš Nigerijos Lydia Jesutofunmi (pranešimas rengtas kartu su Adesewa Adereemi Turton). Jų pranešimuose buvo analizuojamos įvairios aktualios socialinės temos: nuo banglenčių terapijos kaip į traumą orientuotos socialinio darbo intervencijos galimybių, iki tvarumo specialistų vaidmens formuojant tvarumo kultūrą Lietuvos įmonėse. Taip pat buvo nagrinėjamas priimančiųjų bendruomenių poveikis pabėgėlių integracijai bei aptariamas ryšys tarp asmenybės bruožų, depresijos, nerimo ir savižudiškų minčių tarp Nigerijos paauglių.

Konferencijos metu taip pat buvo apdovanoti SMF studentai, pelnę VDU Mokslo ir meno stipendijas Tadas Gasparavičius (magistro studijų programa Socialinis darbas: Transformuojantis socialinis darbas) ir Lela Zarevičiūtė (Sveikatos psichologijos magistro studijų programa).

Džiaugiamės studentų smalsumu, analitiniu mąstymu ir kūrybiškumu. Linkime ir toliau ieškoti, tyrinėti, kurti bei atrasti!

Daugiau apie konferenciją skaitykite čia.

Kas vyksta už uždarų grupės durų? Kodėl kartais verta jas praverti?

VDU Socialinio darbo katedros docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė

„Kuo neramesni laikai, tuo grupės įgyja didesnę galią. Aktyvų būrimąsi į grupes stebėjome per COVID-19 pandemiją,  kai visuomenės bendravimas persikėlė į internetą – gausiai kūrėsi nuotolinių grupių ir forumų. Grupės galią galime įžvelgti prisimindami netolimą mūsų praeitį, kurią daugelis išgyvenome telkdamiesi draugėn, siekdami visuomeninio ir politinio pokyčio – Dainuojančios revoliucijos, Sąjūdžio laikais. Šiuo metu vėl išgyvename neramumų laikotarpį, todėl prasminga pažvelgti į grupės metodą kaip į resursą ir galimybę“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.

Pasak mokslininkės, Lietuvoje grupes atranda vis daugiau žmonių, sekdami sena išmintimi – „Kur du stos, visados daugiau padarys“. „Juk kai žmogų ištinka sunkumai, ne visada artimųjų gretose galima rasti reikalingą paguodą ir paramą. Kartais būna atvirkščiai – paguodą ir emocinį stabilumą namiškiams turime suteikti mes,  o ką daryti, jei minčių ir jausmų stabilumo patys stokojame? Tokiais atvejais grupė padeda sustiprėti ir įkvepia daryti pokyčius savo ar šeimos gyvenime“, – sako VDU docentė, Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos tarybos narė.

Lietuvoje populiarios grupės, padedančios auginti vaikus

Dr.  J. Vyšniauskytė-Rimkienė pažymi, kad Lietuvoje grupes veda įvairių sričių specialistai – nuo psichologų iki socialinių darbuotojų. Pastarųjų vedamos grupės padeda siekti tiek asmeninių, tiek socialinių pokyčių.

Grupinį darbą Lietuvoje dažniausiai išbando tėvai, globėjai ir įtėviai – pavyzdžiui, kai susiduria su iššūkiais augindami vaikus, ypač paauglius, arba kai išryškėja jų atžalų emocijų raiškos ar elgesio problemos. Specialistai tokiais atvejais padeda tėvams skirtuose kursuose (psichoedukacinėse grupėse) įgyti žinių ir įgūdžių apie vaikų ir paauglių auginimą. Šiuo metu tokių grupių tėvai gali rasti visose Lietuvos savivaldybėse.

„Lietuvoje socialiniai darbuotojai veda ir emocinės paramos grupes, į kurias dažnai buriasi ne tik biologinį, bet ir globojamą vaiką auginanti šeima. Džiugina, kad į tokias grupes vis drąsiau jungiasi tėvai, auginantys vaiką, turintį psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų arba negalią. Į socialinių darbuotojų vedamas emocinės paramos grupes įsitraukia ir suaugusieji, išgyvenantys sudėtingas gyvenimo situacijas – skyrybas, artimojo ligą ar netektį, ir kt.“, – pasakoja VDU docentė, pažymėjusi, jog nevyriausybiniame sektoriuje yra ir kitokių grupių, padedančių skirtingo amžiaus žmonėms spręsti įvairias problemas.

„Grupė gali būti viena iš alternatyvų, kur galima atsigauti, pasisemti stiprybės, išmokti naujų dalykų, sutikti kitą, atsidūrusį panašioje situacijoje. Čia būsite išgirsti  su visomis emocijomis ir nebūsite dėl to teisiami, o atvirkščiai – priimti. Manau, peržengti grupių slenkstį verta, nes tai – erdvė, kurioje gali įvykti stebuklai“, – apibendrina doc. dr. J. Vyšniauskytė-Rimkienė.

Grupės jėgą galima panaudoti ir augimui, ir griovimui

Nedalyvavusiems grupiniuose procesuose dažnai kyla įvairūs klausimai – pavyzdžiui, kas yra profesionalo vedama grupė, kas jos metu vyksta ir kaip grupės gali padėti susidūrus su gyvenimo iššūkiais. Plačiau apie grupių naudą pasakoja daugybės knygų apie socialinį darbą grupėse autorius, ilgametis grupių įvairiose pasaulio šalyse vadovas, buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas, profesorius emeritas Mark Doel iš Jungtinės Karalystės, dažnai besilankantis ir Lietuvoje, skaitantis paskaitas Vytauto Didžiojo universitete.

„Dalyvaudamas profesionalų vedamoje grupėje žmogus gali patirti, ką reiškia būti išklausytam, įsiklausyti į kitus, įsijausti į jų padėtį. Tai vieta, kurioje galima papasakoti savo istorijas, įprasminti savo gyvenimo patirtį. Grupės gali suteikti emocinę paramą atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Sutikę kitus, išgyvenančius panašias patirtis, žmonės jaučiasi lyg gyvenimo upe plauktų vienoje valtyje, patiria stiprų bendrystės ir normalizacijos jausmą. Patiriamos emocijos ir panaši patirtis apjungia,  suteikia vilties bei jėgos keistis“, – paaiškina mokslininkas, pabrėždamas, kad šiame procese  reikalingas profesionalus socialinis darbuotojas, turintis darbo su grupėmis išsilavinimą bei patirties – tam, kad galėtų padėti kuo veiksmingiau išnaudoti grupėje praleistą laiką.

M. Doel pabrėžia, kad daugeliu atvejų grupės yra vertingos: jos turi didžiulę galią ir dažnai veikia terapiškai, gali pakeisti tiek pavienių žmonių, tiek bendruomenių gyvenimus. Kita vertus, būtų naivu manyti, kad grupės visada yra geranoriškos.

„Užtenka pažvelgti į tokius politinius judėjimus kaip nacizmas, kad pamatytume, kaip grupės buvo naudojamos žmonėms indoktrinuoti ir įbauginti – ypač turiu omenyje Hitlerjugendą (nacių Vokietijos jaunimo organizaciją). Grupinė mąstysena, kai nariai nesijaučia galintys mesti iššūkį grupėje vyraujančiai ortodoksijai, gali būti rimta problema“, – įvardija ekspertas.

Buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas, profesorius emeritas Mark Doel

Visi esame grupinio darbo žinovai

Prof. M. Doel pažymi, jog grupės žmonėms yra natūrali patirtis: mes gimstame, mokomės ir žaidžiame, socializuojamės įvairių rūšių grupėse – nuo muzikos ar laisvalaikio iki religinių ar politinių susibūrimų. Tam tikra prasme, visi žmonės yra grupinio darbo žinovai, tik kai kurie natūraliai geriau geba suburti pavienius individus į grupę, o kiti gali šį tapsmo grupe procesą paspartinti – pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, kurie studijose  įgyja žinių apie grupių vedimą.

„Nemanau, kad perdėčiau sakydamas, kad grupės padeda demokratizuoti visuomenę. Iš tiesų, darbas mažose grupėse padėjo Vokietijai  iš nacių diktatūros griuvėsių atkurti liberalią demokratiją“, – komentuoja pašnekovas.

Jungtinėje Karalystėje dirbantis ekspertas pastebi, kad pastaruoju metu šios šalies socialiniame darbe grupinis darbas kaip praktinis metodas yra taikomas rečiau nei anksčiau. „Kai prieš 40 metų beveik 20 metų dirbau tiesioginį socialinį darbą, grupinį darbą taikiau kaip nuolatinį praktikos metodą. Šiuo metu mūsų šalyje grupinio darbo metodo daugiau imasi kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui, užimtumo ir sveikatos priežiūros specialistai“, – pastebi buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas.

Prof. Mark Doel atkreipė dėmesį, kad profesionalai vesdami grupes vis dažniau taiko standartizuotas grupių vedimo programas, kai yra nustatytas tikslus užsiėmimų ir grupinių veiklų sąrašas. Jo teigimu, anksčiau grupių vedėjai patys sugalvodavo užsiėmimus, o dabar grupės D. Britanijoje turi vadovautis standartizuota mokymo programa ir dienotvarke, o ne tikraisiais narių poreikiais.

„Iš dalies tai susiję su pinigais – socialines paslaugas teikiančios organizacijos nori naudoti, jų manymu, „išbandytus ir moksliškai pagrįstus“ grupinio darbo metodus, todėl perka grupinio darbo standartizuotas programas. Vis dėlto, manau, kad tokiu atveju grupes vedantys socialiniai darbuotojai jaučiasi ne tokie kūrybingi“, – teigia profesorius.

Pasak doc. dr. J. Vyšniauskytės-Rimkienės, neseniai paauglių tėvų paramos grupėje dalyvaujantis tėtis jautriai ir taikliai apibendrino grupės esmę. „Iki dalyvaujant grupėje maniau, kad tik aš vienas turiu nešti savo gyvenimo kryžių, o čia pamačiau, kad visi turime savo kryžius. Tas žinojimas padeda… Jaučiu, kad grupėje klausant vienas kito istorijų ta našta žymiai sumažėja“, – vieno iš dalyvių žodžius prisimena VDU docentė.

Šventumo paieškos ir antisemitizmo radybos Mažeikių rajone

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Religijos sociologijos profesorė Milda Ališauskienė

Prieš penkiolika metų prieš vieną pirmųjų ekskursijų su studentais į Kauno sinagogą kantrai laukėme pasirodančio bendruomenės pirmininko, kai prie manęs priėjusi studentė su baime akyse pasakė: „Dėstytoja, aš labai bijau, gyvenime nesu mačiusi žydo, nežinau, kaip reikės elgtis“. Pasikalbėjome, kokį ir iš kur ji turėjo žydo vaizdinį ir kiek jis yra susijęs su tikrove. Studentės nuomone, žydas buvo plaukuotas ir su kumpa nosimi bei pikta linkintis, bent jau tokį vaizdinį ji buvo susidariusi iš vaikystėje girdėtų pasakojimų bei matytų vaizdų, ypač iš Užgavėnių švenčių kaukių. Ne vieną kartą teko stebėti studentų turimų stereotipų kaitą po gyvo susitikimo su vienos ar kitos pažeidžiamos grupės atstovais, tikiuosi, taip įvyko ir tą kartą. Tačiau visuomenėje, kurios žydų bendruomenės daugumą sunaikino Holokaustas, galimybę bendrauti su šios etninės grupės atstovais gali turėti tik didmiesčių gyventojai. Šią istoriją prisiminiau pasižiūrėjusi naują dokumentinį filmą „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ (režisierė Giedrė Beinoriūtė). Po filmo peržiūros vykusi diskusija bei tolesnės viešos diskusijos apie kino filmą prisidėjo prie šio teksto atsiradimo.

Režisierės G. Beinoriūtės, operatoriaus Mindaugo Survilos bei komandos sukurtas dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ – šventė akims bei ilgai nepaliekantiems jausmams. Filme pateikiamas nedidelės kaimo bažnyčios bendruomenės kuriamas Velykų nakties ritualo performatyvumas bei pasiruošimas jam leidžia žiūrovėms panirti į, filmo kūrėjų požiūriu, vykstantį sacrum (šventumo) ir profanum (pasaulietiškumo) sričių dialogą ir galimą pastarojo virsmą pirmuoju, o taip pat kelia klausimus apie religijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, apie moterų vietą bažnyčioje. Toliau norėčiau aptarti dvi problemines šio filmo sritis, kam verta, mano požiūriu, pasitelkti tiek religinę, tiek socialinę analizės perspektyvas.

Stebint pasiruošimą Velyknačiui Pievėnuose bei patį ritualą-performansą kyla klausimų dėl jo sąsajų su antisemitizmu. Viena vertus, filmo herojai ne kartą mini žodį žyda (žemaitiškas žodis, reiškiantis „žydai“), nors filmo titruose šis žodis pakeičiamas sąvoka „persirengėliai“. Antra vertus, filme rodomas kryžiaus saugojimas su budinčiais kariais lyg ir atkartoja romėnų karių saugotą Kristaus kapą nuo jo neva nekenčiančių ir siekiančių išniekinti žydų. Režisierė ne kartą teigia nemananti, kad filme galima aptikti antisemitizmo raiškos formų, nes, ir čia, cituoju iš karto atsiprašydama už galimą netikslų diskusijos metu jos pasakytų žodžių atkartojimą, paklaususi savo herojų, ką reiškia žyda, ji sužinojo, kad šia sąvoka apibūdinami visi persirengėliai – velniai, žydai, čigonai ir kiti. Tačiau ką iš esmės keičia faktas, jog sąvoka žyda apima daugiau socialinių grupių, o ne vien žydus? Ar tikrai tai leidžia teigti, jog čia nėra vietos antisemitizmui ir tai, ką regime ekrane, nėra jo raiškos formos šiuolaikinėje Lietuvoje?

Jonathanas Foxas, kalbėdamas apie antisemitizmo raišką šiuolaikinėse visuomenėse, tarp kitų šio reiškinio bruožų mini ir žydų tautos kaltinimą dėl tikro ar įsivaizduojamo nusikaltimo, kurį atliko kuris nors žydų kilmės asmuo ar grupė, arba dėl veiksmų, kurių neatliko žydų kilmės asmenys. Tarp tokių bruožų minimas ir žydų kaltinimas Jėzaus Kristaus nužudymu. Tuo tarpu sociologai kalbėdami apie visuomenėje kuriamą bendrumo jausmą pastebi vykstančius kito arba svetimo paieškos procesus, kurių dėka ir sukuriamas bendrumo jausmas. Tada galima teigti, kad filme rodoma Pievėnų religinio (?) gyvenimo kronika iliustruoja, kaip bendruomenė internalizuoja ir objektyvizuoja savą ir svetimą, kuomet savais tampa nukryžiuotasis ir jį saugantieji, o svetimais – kaukėtieji ir kasdieniuose pokalbiuose aptariami žyda.

Filmo pradžios titruose teigiama, kad tokie, kaip filme rodomi religiniai ritualai, vykdavo daugelyje bažnyčių XIX amžiuje, bet šiuo metu toks ritualas esą išlikęs tik Pievėnuose. Nenoromis tenka prisiminti, kad, viena vertus, XIX a. Katalikų bažnyčia jau buvo tapusi nacionalinio tapatumo konstravimo vieta, kurioje būdavo įtvirtinamos katalikybės ir lietuvybės sąsajos. Antra vertus, būdama carinės Rusijos imperijos dalimi to meto Lietuvos visuomenė buvo neišvengiamai veikiama ir imli valstybės vykdytai antisemitinei propagandai bei ją lydinčioms sąmokslo teorijoms. Tai, kad Pievėnų bažnyčioje vykstančio ritualo dalyvius vietiniai gyventojai įvardija žyda, yra svarbus akcentas visiems norintiems suprasti antisemitizmo raišką Lietuvos visuomenėje. Neverta pradėti diskusijos ar kelti retorinių klausimų, kiek ir kokių kitų žodžių, nusakančių bloguosius persirengėlius, galima rasti. Tačiau pasirinkus žodį žyda lyg ir tampa aišku, kas yra mes ir kas yra jie, tas įspūdis dar sustiprinamas ir kaukėmis. Būtent apie panašią kaukę, kaip vienintelį jos žinių apie žydus šaltinį, kadaise man pasakojo studentė prie sinagogos. Tokiu būdų Pievėnų Velyknakčio ritualas-performansas tęsia žydo stereotipo įtvirtinimą bei perdavimą jaunajai kartai, kuri, kaip matome iš filmo, įsitraukusi dalyvauja šiame veiksme.

Klausytis Pievėnų gyventojų aktualu ir kalbant apie kitą šiame dokumentiniame filme rodomą Velyknakčio ritualo-performanso aspektą, o būtent apie sacrum. Sacrum sritis atskiriama nuo profanum srities, o tam tikrais laikotarpiais šios sritys susilieja, dažniausiai tai įvyksta religinių švenčių laikotarpiu.  Diskusijoje po filmo peržiūros režisierė Beinoriūtė minėjo, kad įkvėpimo pavadinimui sėmėsi iš rumunų kilmės religijotyrininko Mircea Eliades darbų. Likimo ironija, kad Eliade ne kartą sulaukė rimtų kaltinimų antisemitizmu ir bendradarbiavimu su naciais, o jo mokinio Bruce Lincoln 2021 metais išleistoje knygoje teigiama, kad iki mokslininko mirties šie kaltinimai nebuvo paneigti.

Tačiau grįžkime prie sacrum ir Pievėnų gyventojų. Klausantis dokumentinio filmo herojų pasakojimų, klausimų kyla dėl rodomo ritualo-performanso religinės pusės. Ar tikrai tai, ką matome, turi religines prasmes, svarbias jos dalyviams? Anot režisierės, jai tokių klausimų nekyla. Tuo tarpu filme lyg susitarę Pievėnų gyventojai pasakoja, kad jie yra netikintys, kai kurie juokauja, esą yra tikintys bulvių maišu. Filmo autorių sprendimas nepaklausti, o apie ką galvoja gerieji persirengėliai, stovintys mirusio Kristaus sargyboje, iš tiesų nuvilia, nes praleista proga daugiau atskleisti religingumo prasmių, nei tik dėl nežinomų priežasčių vykstantis fiziškai varginantis budėjimas. Po tokių nakties būdynių visi ritualo-performanso dalyviai sėda prie Velykų pusryčių stalo ir čia vėl filmo autoriai nusprendžia neparodyti jokios religinės simbolikos, kita vertus, galbūt jos ten ir nėra. Nepamatome persižegnojimo ar maldos prie pusryčių stalo ir nesužinome, ar tai filmo autorių pasirinkimas to neparodyti, ar to tiesiog nėra. Po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje režisierė atsiveria, jog religinis gyvenimas Pievėnuose prislopęs, bent jau toks jai susidaręs įspūdis apsilankius bažnyčioje eilinį sekmadienį. Tad, ar ir kaip matome sacrum raišką, individo ir bendruomenės gyvenime atsiskleidžiančią per religinį tikėjimą, praktikas bei religinę patirtį Pievėnuose, šiame filme lieka neatsakyta.

Galime kalbėti apie Emilio Diurkheimo sacrum sampratą, dėstančią apie sukuriamą visuomenės bendrumo jausmą, kai atliekamas ritualas ir atlieka tokią funkciją, bet tokiu atveju sacrum galime atrasti daugelyje gyvenimo sričių ir ne vien tik religijoje.

Įdomus buvo ir dar vienas filmo režisierės pastebėjimas minėtoje diskusijoje, kad kai kurie Pievėnuose dirbę klebonai vis dėlto buvo uždraudę tokį Velyknakčio ritualą-performansą, tačiau filme apie tai nepapasakojama. LRT televizijos reportažas apie Pievėnų Velyknačio tradiciją pasakojo apie vyskupo draudimą, kuriam bendruomenė nepakluso. Būtų įdomu sužinoti tokio uždraudimo priežastis, gal jos vėl mus atvestų prie antisemitizmo atpažinimo bei diskusijos apie II Vatikano susirinkimo sprendimą dėl tarpreliginio dialogo įgyvendinimo. Vienos parapijos maištas prieš vyskupo sprendimą taip pat verčia prisiminti ir bendresnį istorinį naratyvą apie žemaičių priešinimąsi krikščionybei, gal čia taip pat savotiška ir dar gilesnius amžius siekianti Pievėnų tradicija, kurią verta visiems dekonstruoti.

Kalbant apie šiuolaikinę religijos raišką ir Pievėnų Velyknakčio tradiciją iš filmo naratyvo bei viešojo diskurso galima suprasti, kad Lietuvos katalikų bažnyčiai yra priimtina ši tradicija ir tuo pačiu palieka klausimus apie prisikėlimo laukimui suteikiamas prasmes. Tuo metu, kai daugelis katalikų tikinčiųjų susikaupę tyloje ir maldoje laukia šio esminio krikščionybės įvykio, Pievėnų bažnyčioje triukšmingai vaikomi burnojantys persirengėliai. Šioje vietoje nejučia prisimeni Filipinuose didįjį penktadienį vis dar tebevykstančius savanoriškus nukryžiavimus, imituojančius Kristaus kančią ir juos lydintį triukšmą.

Ir pabaigai, norėtųsi pabrėžti, kad dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ neabejotinai yra įvykis Lietuvos dokumentinio filmo lauke, jame rodomas Velyknakčio ritualas-performansas sukelia daug minčių apie religinį gyvenimą, jo raišką kasdienybėje, Katalikų bažnyčios vietą ir vaidmenį bendruomenėje, o taip pat ir apie bendrumo jausmo visuomenėje kūrimą bei pažeidžiamų socialinių grupių marginalizaciją. Šio filmo autorių pasirinkimas parodyti būtent tokį Velyknakčio ritualą-performansą lemia, kad po filmo peržiūros klausimų lieka daugiau nei pateikiama atsakymų. Bet gal toks ir buvo jų sumanymas – parodyti tai, kas sunkiai telpa į socialinio sambūvio bei šiuolaikinės religijos raiškos sampratas. Tokiu atveju, tai tampa ir kvietimu mūsų visuomenei įvertinti tokių tradicijų prasmes ir tikrąją vertę.

XXX TARPTAUTINĖ NUOTOLINĖ KONFERENCIJA „AKTUALŪS TYRIMAI PSICHOLOGIJOJE: TARPTAUTINĖ PATIRTIS“

Visus, besidominčius psichologijos mokslo tyrimais ir psichologų diskusijomis, kviečiame į tradicinę Tarptautinę vaizdo konferenciją „Aktualūs tyrimai psichologijoje: tarptautinė patirtis“.

Konferencijoje dalyvaus ir pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto ir University of Nebraska at Kearney (JAV) psichologijos programų studentai, doktorantai, dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Konferencijos kalba – anglų.

KADA? 2025 m. gegužės 7 d. nuo 16 val.

KUR?   ZOOM: https://unk.zoom.us/j/97437559389 (Passcode: 585954)

Konferencijos programa.

Konferencijos pranešimų santraukos.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Įtraukusis ugdymas: skaičiai ir jų šešėliai

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius

Įtraukiojo ugdymo paskirtis yra pasiekti, kad vaikai su negalia nebepatirtų socialinės segregacijos specialiosiose mokyklose ir taip visam gyvenimui nebūtų pasmerkti socialinei atskirčiai, tačiau mokytųsi su visais vaikais bendrojo ugdymo aplinkose gaudami jiems reikalingą paramą ir taip turėtų šansus tapę suaugusiais gyventi visuomenėje lygiai su visais. Tačiau praktikoje įtraukiojo ugdymo samprata praranda savo tikrąją reikšmę.

Naujausia statistika rodo, kad santykinai, lyginant su bendra vaikų populiacija, vaikų su negalia yra labai mažai, o jų skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga labai lėtai. Tuo tarpu švietimo bendruomenėje ir visuomenėje stebimas įtraukiojo ugdymo demonizavimas dėl tariamo ar realaus vaikų su negalia agresyvaus elgesio.

Prie to neabejotinai prisidėjo švietimo praktikoje paplitęs specialiųjų ugdymosi poreikių terminas, kuris tapatinamas ir painiojamas su negalios sąvoka. Kokia čia painiava ir kaip ją išnarplioti vardan vaikų su negalia teisės mokytis su visais?

Reikšmingi įstatyminiai pokyčiai dėl įtraukiojo ugdymo

2024 metais Lietuvoje įsigaliojo nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria panaikintos diskriminacinės nuostatos, leidusios bendrojo ugdymo mokykloms nepriimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų dėl tariamo ar tikro ugdymo sąlygų mokykloje nepritaikymo. Naujoje įstatymo redakcijoje penktuoju straipsniu įtvirtinti lygių galimybių ir įtraukties principai užtikrina kiekvieno asmens teisių įgyvendinimą, švietimo prieinamumą, sąlygas būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.

29-uoju įstatymo straipsniu įtvirtinta mokinių, įskaitant ir turinčių specialiųjų poreikių, teisė mokytis mokykloje, gyvenant jai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Jei mokykla negali patenkinti visų priimto mokytis mokinio ugdymosi poreikių ar neįmanoma užtikrinti tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis, siūlomas tinkamas sąlygų pritaikymas ugdytis toje pačioje arba kitoje bendrojo ugdymo mokykloje. 34-uoju įstatymo straipsniu įpareigojama mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, užtikrinti švietimo prieinamumą įvairiapusės (pedagoginės, psichologinės, socialinės ir kt.) pagalbos priemonėmis.

VDU Socialinio darbo katedros profesorius Jonas Ruškus

Tarptautinės žmogaus teisių teisės ir advokacijos reikšmė

Reikšmingus Švietimo įstatymo pakeitimus sąlygojo tarptautiniai Lietuvos valstybės įsipareigojimai tarptautinei žmogaus teisių teisei, konkrečiai, Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijai. Ratifikavusi šią Konvenciją Lietuva įsipareigojo siekti visiškos asmenų su negalia socialinės įtraukties, kartu ir neatskirti nuo bendros švietimo sistemos vaikų dėl savo negalios, tinkamai jiems pritaikyti ugdymosi sąlygas, suteikti būtiną paramą bei individualizuotas paramos priemones.

Neabejotinai, didžiulį postūmį davė žmonių su negalia organizacijų, įskaitant šeimų, auginančių vaikus su negalia, organizacijų vykdyta advokacija dėl įtraukiojo ugdymo, susitelkus kartu su akademijos ekspertais. Prie įtraukiojo ugdymo supratimo Lietuvoje prisidėjo ir gerųjų praktikų pavyzdžiai mūsų šalies mokyklose.

Painiojami negalios ir specialiųjų poreikių terminai

Įtraukusis ugdymas yra kildinamas iš aukščiau  minėtos Konvencijos ir joje nustatytos vaikų su negalia teisės mokytis bendrojo ugdymo aplinkose kartu su visais vaikais. Tačiau Lietuvoje įtraukiojo ugdymo sąvoka tiesiogiai susiejama su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dar 2011 metais Švietimo ir mokslo ministro įsakymu į specialių ugdymosi poreikių kategoriją pateko trys mokinių grupės: a) turintieji negalių dėl biologinės kilmės sutrikimų (judėjimo, intelekto, klausos, regos ir kt.), kurių priežasčių pedagoginėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma; b) turintieji mokymosi, elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų; ir c) turintieji mokymosi sunkumų, kuriems dėl nepalankios aplinkos ar aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus.

Čia iškyla reikšminga terminų painiava, kadangi per se įtraukusis ugdymas yra nukreiptas į vaikus su negalia, kurie nuo senų laikų patiria socialinę atskirtį juos mokant atskirtose nuo bendrojo ugdymo mokyklų aplinkose, dar kitaip – specialiosiose mokyklose. Dėl tokios atskirties šių vaikų visaverčio gyvenimo visuomenėje šansai stipriai sumažėja. Tuo tarpu segregacijos grėsmės vaikams su sutrikimais ar mokymosi sunkumais praktiškai niekada nebuvo. Tai reiškia, kad jiems yra reikalingos pagalbos priemonės, bet ne konkrečiai įtraukusis ugdymas.

Vaikų su negalia skaičius bendrojo ugdymo klasėse auga lėtai

Lietuvos oficialiosios statistikos portalas pateikia visų trijų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių mokinių ugdymosi Lietuvos švietimo įstaigose skaičius. Atskyrus visas tris grupes ir pritaikius antrinę duomenų analizę galima nesunkiai įžvelgti tam tikras tendencijas. Šios analizės būdu gauta reikšmė R parodo augimo tendenciją. Tačiau bendrojo ugdymo klasėse labiau auga kitų vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nei vaikų su negalia, skaičius.

1-ame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse mokiniai su  negalia sudaro tik 1,5 proc. visų Lietuvos moksleivių, iš viso – 4 090. Didžiąją dalį mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, sudaro vaikai su emociniais, elgesio ir kitais sutrikimais – tai 10,5 proc. visų Lietuvos vaikų, iš viso – 30 926 mokinių.

Pav. 1. Mokiniai pagal specialiųjų ugdymosi poreikių tipus bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse

Net ir toks santykinai mažas mokinių su negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrojo ugdymo klasėse auga labai lėtai, augimo tendencija yra nežymi, kuomet ženkliai auga mokinių, turinčių sutrikimų, skaičius.

2-paveiksle Švietimo valdymo informacinėje sistemoje patiektų duomenų analizė leidžia matyti, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse daugiausia mokosi mokiniai, kurių ugdymosi poreikiai nedideli arba vidutiniai. Mokinių su nedideliais ugdymosi poreikiais skaičius reikšmingai mažėja, tačiau reikšmingai auga mokinių su vidutiniais arba dideliais ugdymosi poreikiais skaičius. Mokinių su labai dideliais ugdymosi poreikiais skaičius auga nereikšmingai, jų ir skaičius yra ypač mažas – 266 mokiniai 2024/2025 mokslo metais.

Pav. 2. Mokiniai pagal specialiuosius ugdymosi poreikių lygius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse

Kur Lietuvoje mokosi mokiniai su negalia?

Iš viso mokinių su negalia Lietuvoje yra 2,95 proc. visų Lietuvos vaikų, tai yra 10 306 mokiniai. Net ir tokiam santykinai mažam vaikų su negalia skaičiui Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms vis dar sunkiai sekasi pritaikyti ugdymo aplinkas ir pasiekti reikšmingų sisteminių įtraukiojo ugdymo rezultatų.

Pav. 3. Mokiniai su negalia ugdymo įstaigose

Paveiksle pateikti analizės duomenys patvirtina, kad mokinių su  negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga nežymiai. Kita vertus, vaikų su negalia skaičius labiausiai auga bendrojo ugdymo mokyklų specialiosiose lavinamosiose klasėse. Būtina pažymėti, kad pastarosios klasės bendrojo ugdymo mokyklose nėra laikytinos įtraukiuoju ugdymu, kaip tai nusako minėtos Konvencijos 24-as straipsnis.

Išpainioti terminus – suprasti įtraukiojo ugdymo esmę

Švietimo praktikoje, tarp mokytojų, švietimo specialistų bei vaikų be negalios tėvų, dažnai pastebimas klaidingas negalios ir specialiųjų ugdymosi poreikių terminų sutapatinimas. Mokiniams su negalia priskiriami elgesio sutrikimai, o elgesio sutrikimai savo ruožtu sutapatinami su negalia.

Toks negalios ir elgesio (kartu ir bendravimo, emocijų ar kitų) sutrikimų tapatinimas parodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių terminai yra painiojami. Tai prisideda ir prie neigiamų negalios stereotipų stiprinimo, kartu ir prie pasipriešinimo įtraukiojo ugdymo siekiui, vaikų su negalia mokymuisi bendrojo ugdymo erdvėse. Tai neabejotinai žalingai paveikia vaikų su negalia dabartį ir ateitį.

Oficialiosios statistikos portale pateikti skaičiai rodo, kad mokinių su negalia Lietuvos mokyklose yra vos keli nedideli procentai. Tačiau kartais negalios ir elgesio sutrikimų tapatinimas įgyja net visuotinės moralinės panikos bruožų, kurie yra nėra niekas kitas, kaip eiblistinių, neigiamų nusistatymų į negalią apraiška.

Mokiniams su elgesio ir emocijų sutrikimais reikalinga psichologinė ir kita pagalba. Tuo tarpu mokiniams su negalia labiausiai reikalingas tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Tam reikalinga gerai pažinti vaiko su negalia savybes, poreikius, gebėjimus. Geriausiai pažinti vaiką sekasi tik esant glaudžiam tėvų, specialistų, mokytojų ir paties vaiko dialogui. Tik tokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai su negalia tikrai gali pademonstruoti geriausias savo savybes ir aukštus ugdymosi pasiekimus, tuo pačiu padėti savo savarankiško ir veiksmingo gyvenimo visuomenėje kartu su visais pagrindus.

Aukščiau pateikti skaičiai rodo, kad vaikų su negalia įtrauktis į bendrojo ugdymo aplinkas Lietuvoje vyksta vangiai, labiau integracijos, perkeliant vaiką su negalia į bendrojo ugdymo mokyklų specialiojo ugdymo klases, bet ne įtraukties keliu.

Reikalinga tolesnė analizė siekiant atpažinti realios įtraukties praktikas mokyklose. Tam reikia nepainioti ir atskirti specialiųjų poreikių ir negalios sąvokas. Be to, būtina suprasti ir kitas – integracijos ir įtraukties – sąvokas. Integracija yra laikytina siekiu pritaikyti vaiką su negalia prie tipinių aplinkų ir ugdymo metodų, o tai dažniausiai lemia nesėkmę ir nusivylimą. Įtrauktis, priešingai, yra laikytina siekiu pritaikyti ugdymo aplinkas prie vaiko su negalia savybių gerai pažįstant jo/jos poreikius, aprūpinant vaiką ir pedagogą visa būtina vaikui reikalinga parama, pritaikant bendravimo priemones ir ugdymo medžiagą pagal vaiko poreikius. Tik iš esmės pritaikius ugdymo sąlygas galima tikėtis vaikų su negalia siekiančių bendrųjų ugdymo standartų, įskaitant įvairias ugdymo galimybes jiems.

• Centrai
• Fakulteto vadovai
• Pradžia
• Priėmimas
• Sociologija ir antropologija (Visuomenės, kultūros ir komunikacijos specializacija (anglų k.))
• SOCLAB’AS: seku
• Studentams
• Visi renginiai
• Visos naujienos
• Fakultetas
• Istorija
• Tyrimai
• Katedros
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Absolventai
• Kontaktai