Socialinių mokslų fakulteto rinkimai į VDU senatą

Spalio 8 d., trečiadienį, nuo 12.00 val. iki 14.30 val. vyksta nuotolinis Socialinių mokslų tarybos posėdis, kurio metu renkami Socialinių mokslų fakulteto atstovai į VDU Senatą.

Apibūdino psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs į rizikingą vairavimą: pasitikrinkite, ar čia randate save

Mokslas jau gana aiškiai geba nupiešti psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs vairuoti rizikingai. Noras greičio pedalą spustelėti labiau, nepaisyti kai kurių kelio ženklų ar kitaip rizikuoti savo ir kitų gerove kelyje gali užgimti dėl įvairių aplinkybių, o rizikingam vairavimui priskiriami ir tie veiksmai, apie kuriuos tikrai nesusimąstome. Tad kaip atpažinti į riziką kelyje linkusį žmogų, kuo čia dėti tėvai ir visuomenė? Kodėl vieni prie vairo praranda savitvardą, o kiti išlieka ramūs net sudėtingiausiose situacijose? Ir ar tikrai griežtesnės baudos gali priversti lietuvius vairuoti atsakingiau?

Rizikingo vairuotojo portretas: svarbu lytis, amžius ir kelios asmeninės savybės

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentės Lauros Šeibokaitės, rizikingas ir chuliganiškas vairavimas nėra tas pats:

„Rizikingas vairavimas yra bet koks vairavimo būdas, kurio metu padidėja tikimybė papulti į eismo įvykį. Tai yra sąmoningi ar net nesąmoningi žmogaus veiksmai, kurie didina riziką, palyginus su ta, kai vairuojama pagal taisykles. O štai chuliganiško vairavimo atveju žmogus jau turi intenciją pakenkti kitam vairuotojui ir tokiu būdu gauti sau kažkokių naudų“, – skirtumą išryškina pašnekovė ir prideda, kad rizikingam vairavimui priskiriamas ne tik greičio viršijimas, kitų taisyklių pažeidimas. Neapdairumas kelyje, vairavimas neišsimiegojus, pavargus, vairavimas susinervinus, pavartojus budrumą mažinančių vaistų ir t.t. taip pat yra rizikingo vairavimo pavyzdžiai. Kitaip sakant, net netyčinės klaidos priskiriamos rizikingam vairavimui.

L. Šeibokaitės teigimu, nors rizikingas vairavimas daugiau ar mažiau būdingas beveik visiems žmonėms, bet būtent tyčiniai rizikingo vairavimo veiksmai kur kas būdingesni tam tikrai populiacijos grupei, o tai labai aiškiai parodo eilė mokslinių tyrimų:

„Toks tyčinis rizikingas vairavimas dažniau būdingas vyrams nei moterims, taip pat jis būdingesnis jauniems vairuotojams, o pati kritiškiausia riba – iki 25 metų amžiaus. Kol smegenyse vyksta brendimas – tol labiausiai galime tikėtis tokių veiksmų. Tai lemia labai kompleksiniai pažintiniai procesai. Pavyzdžiui, vairuojant tikrai įsijungia adrenalinas, o kai turime adrenalino pliūpsnį – negalim tikėtis, kad euforijos apimtas žmogus mąstys labai racionaliai.

Kalbant apie asmenybės savybes, kurios labiausiai lemia polinkį į rizikingą vairavimą, pagrindinės yra kelios. Pirmiausia, impulsų kontrolės nebuvimas, kai žmogus pirmiau daro, o po to galvoja. Šis bruožas gerokai labiau būdingas jauniems vairuotojams. Antras bruožas – aštrių pojūčių siekiantis žmogus, kuris aplinkoje ieško stimuliacijos daugiau nei jos normaliomis sąlygomis yra. Tarkime padidina greitį, susidaro kokia nors įdomi situacija ir pavyksta ją suvaldyti, gaunama daugiau adrenalino nei įprasta. Kita dažna žmonių, linkusių į rizikingą tyčinį vairavimą, savybė – agresyvumas. Jei yra polinkis į daugelį situacijų reaguoti agresyviai, lengvai sukyla pyktis, pirmas impulsas – duoti atgal. Kai sėdžiu prie automobilio vairo – negaliu duoti atgal, o tada emocijos išreiškiamos viršijant greitį, signalizuojant kitiems vairuotojams, mirksint šviesomis, važiuojant per arti kito vairuotojo ir pan.“

Tėvų ir visuomenės įtaka – milžiniška

Docentė sako, kad su amžiumi susijęs polinkis vairuoti rizikingai paaiškinamas iš kelių pusių: „Pirmiausia, dažnai tai – noras padaryti įspūdį aplinkiniams, įtvirtinti suaugusiojo statusą, nors visa tai vyksta pasąmoniniame lygmenyje ir nebūtinai sąmoningai suvokiama. Antra – dažnai tokiu būdu yra polinkis išgyventi neigiamus jausmus, gal net depresiją. Žmonės, kurie jaučia neigiamus jausmus, dažnai yra linkę rizikingai vairuoti ir tokiu būdu tuos jausmus „išveikinėja“. Juk ne sykį esame girdėję frazę „nėra nuotaikos, važiuoju pasivažinėt“. Tada dažnai nejučiomis viršijamas greitis ir pan.“

Neabejojama, anot pašnekovės, ir tuo, kad vairavimo modelį formuoja tiek tėvų, tiek visuomenės elgesys. „Iš teorijos tikrai žinome, kad labai svarbu ne tik ką žmonės sako, bet ir kaip elgiasi. Autoritetų vaidmuo čia labai svarbus ir žinome, kad žmonės geriau išmoksta tam tikro elgesio jį stebėdami, o ne apie jį girdėdami. Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip. Taigi, svarbu, ką matome, o mūsų gatvėse matome tikrai ne geriausius pavyzdžius. Tikrai yra visuotinė tolerancija greičio viršijimui, lyg ir sutariama, kad +10 km/val nieko tokio, už tiek net nebaudžiama. Visa tai formuoja elgseną, nes vairavimo mokykloje tikrai visi laikosi greičio ribojimų, bet kai iš vairavimo mokyklos išeini – tampa sunku toliau jų laikytis ir važiuoti paskutiniam. Jausmas toks, lyg visi aplink tave skubina, juntamas tiesioginis spaudimas. Tėvų elgesys irgi labai svarbus – vaikai juk mato tėvų elgseną vairuojant.“ Be to, tyrimai aiškiai rodo, kad daugybė žmonių turi klaidingų nuostatų apie vairavimą, pvz. galvoja, jog kiti vairuoja greičiau ir pasižymi blogesniu elgesiu kelyje, nors tai nėra tiesa.

Sveikatos patikra nepakankama, o baudos poveikio beveik neturi

Kalbėdama apie viešas diskusijas dėl vairuotojų amžiaus cenzo keitimo, pašnekovė nesiima rekomenduoti kažką konkrečiai keisti, nes atsižvelgti reiktų ne tiek į amžių, kiek į sveikatos būklę, o jos patikra, anot L. Šeibokaitės, Lietuvoje vis dar nepakankama.

„Žmonės, nuėję pasiimti ar prasitęsti vairavimui reikalingos medicininės pažymos, kartais pasakoja, jog nebuvo nei nuodugniai patikrinti, nei išsamiai apklausti apie sveikatos būklę, net regėjimas kartais nepatikrinamas. Labai svarbu tikrinant sveikatą įvertinti žmogaus pažintinius procesus, kiek jis geba orientuotis erdvėje, savyje, o į šį faktorių žiūrima retai, nors senyvo amžiaus žmonėms šie pokyčiai gali būti staigūs ir paties žmogaus nepastebimi.

Visgi, man gana keistai atrodo jauniausioji vairuotojų grupė, kurie važiuoja su mažalitražiais automobiliais, kuriems net nereikalingas B1 kategorijos vairuotojo pažymėjimas, pakanka motorolerio teisių, taigi tik teorinės dalies. Na o kalbant apie vyresnio amžiaus vairuotojus – reiktų atsižvelgti ne į amžių, o į konkretaus žmogaus būklę. Be to, labai kviečiu šeimos narius prisiimti daugiau atsakomybės, nepatingėti ir kartais tiesiog sėsti į automobilį su šiuo vyresniu žmogumi, pasivažinėti ir pažiūrėti, kaip jam sekasi vairuoti“, – pataria pašnekovė.

Ar įmanoma „perauklėti“ į rizikingą vairavimą linkusius žmones? L. Šeibokaitė sako, kad vairuotojų ugdymo sistemoje šiuo metu susifokusuojama tik į taisykles ir automobilio valdymą. Tai svarbu, tačiau paraštėse lieka tai, kad vairavimas yra procesas, gyvenimo būdas. Taigi, mokymosi procese būtų labai naudinga kalbėti ne tik apie manevravimą, bet ir kaip numatyti tam tikras situacijas kelyje, į jas nepatekti, galvoti apie kitų žmonių poreikius vairuojant, galiausiai – skirti laiko refleksijai, ką man pačiam duoda vairavimas ir kodėl esu linkęs vairuoti taip ar kitaip.

„Jei žodžiai ir elgesys nesutampa – žmonės taip ir išmoksta žodžiais sakyti viena, o elgtis kitaip.“

Diskutuodama apie finansines baudas, L. Šeibokaitė sako, kad jų didinimas ženklios įtakos keičiant vairavimo elgesį visgi neturi: „Tyrimai rodo, kad baudos padidinimai turi įtaką tik nedidelei daliai vairuotojų ir dažniausiai tiems, kurie itin stropūs, besilaikantys taisyklių. Atgrasomojo poveikio bauda beveik neturi, nes rizikingas vairavimas dažniau yra įprotis. Be to, bauda sukuria tam tikrą „išsipirkimo“ jausmą. Už nedidelį greičio viršijimą pirmą kartą skiriama 6 eurų bauda. Daug kam tai tikrai nėra atgrasanti suma. Jei žmogų pagauna, jis susimoka ir jaučiasi „atsiteisęs“ su visuomene.

Dar daliai žmonių bauda sukuria neteisingumo arba „jūs prieš mane“ jausmą, nes beveik kiekvienas nubaustasis yra šventai įsitikinęs, kad šiaip blogai nesielgia, bet tik šįkart, savo veiksmui beveik visada turi priežastis ir pateisinimą, o gavęs baudą jaučiasi lyg su juo buvo pasielgta neteisingai. Tad dėl baudų veiksmingumo turėčiau abejonių, juolab jei suma yra juokinga. Jei jau skiriame baudas – jos turėtų būti greitos, gaunamos iškart po nusižengimo, o ne ateinančios po mėnesio, ir turėtų būti taikomos visiems. Tada jos turėtų prasmę. Nesu tikra ir ar vairavimo teisėsapribojimas tampa pamoka. Kol žmogus nevairuoja – jis nedaro nusižengimų, bet ar jis pasimokys ateičiai – čia klausimas.“

Gal laikas pasimokyti iš čekų?

Pašnekovė įsitikinusi, kad į pakartotinius ar ypač didelius nusižengimus darančius vairuotojus reiktų žiūrėti kaip į žmones, kuriems reikalinga pagalba užuot tikėjusis, jog elgesys savaime pasikeis sumokėjus tam tikrą baudą.

„Lietuvoje turime vadinamą papildomą mokymą, kuriame vairuotojai mokosi iš naujo vairuoti, nors nežinau, ar to reikia. Taip pat turime psichologijos pusantros valandos kursą ir vieną 45 min. trukmės konsultaciją su psichologu. Tai yra nepakankamos priemonės, nes žmogus savo elgesio per kelias valandas pakeisti negali daugumoje dirbdamas grupėje. Tiek laiko įsisąmoninti, kad tai – mano, o ne visuomenės bėda, neužtenka. Reikalingos efektyvesnės pagalbos priemonės. Europoje dažniausiai ties tuo dirba psichologai arba socialiniai darbuotojai, yra įvairių metodų ir skirtingų priemonių. Nuo labai neilgų, pvz. estai taiko trumpą, bet efektyvią reabilitaciją, iki ekstremalių kaip pvz. Vokietijoje žmogus vėl vairuoti gali tik po psichologo raštiško leidimo, kuris gali būti išduotas po kelių mėnesių, metų ar dar daugiau. Naują programą turi čekai, kuri taip pat pademonstravo labai neblogus rezultatus – po Čekijoje taikomos 20 val. trukmės mokymo programos nustatyta, kad įvyksta net tam tikri pokyčiai smegenyse. O Lietuvoje eismo saugumo srityje mes gerokai vėluojame ir daug kas vyksta „ant popieriaus“, – atvirai sako L. Šeibokaitė.

Vairuotojams, norintiems patobulinti savo vairavimą, pašnekovė pataria pirmiausia permąstyti ir atvirai sau atsakyti, ką šiuo metu darote negerai ir kodėl taip darau, koks mano motyvas ir ką kam mėginame įrodyti: „Daugybė žmonių tiesiog negerbia eismo taisyklių. Yra ne kartą girdėta frazė „durnas ženklas, čia jo neturėtų būt“. Ir kai kuriais atvejais greičiausiai taip ir yra, tačiau tai nereiškia, kad kvailai pastatytas ženklas leidžia man jo nepaisyti. Galima apie tai diskutuoti, yra institucijos, į kurias galima kreiptis, mes gyvename demokratinėje valstybėje, yra procedūros, kaip skųsti įvairius apribojimus ir t.t. Be to, tikrai turime aklumą ženklams – jei ženklas naujas, o pro tą vietą daug kartų važiavome, akys lyg ir mato, bet smegenys nepriima. Esame įpročių vergai, nes būtent įpročiai kažkada leido mums išgyventi“, – pokalbį užbaigia L. Šeibokaitė.

Originalus straipsnis Delfi platformoje: Apibūdino psichologinį portretą to žmogaus, kuris labiausiai linkęs į rizikingą vairavimą: pasitikrinkite, ar čia randate save

Fotografijų konkursas: Superherojai mano gyvenime – kas jie?

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetas kviečia 9-12 klasių  moksleivius dalyvauti tradiciniame #SOCLAB’AS fotografijų konkurse!

Šių metų konkurso tema: Superherojai mano gyvenime – kas jie?

Ar superherojus matome tik filmuose ir komiksuose? O gal jų galime sutikti ir savo aplinkoje, kasdieniame gyvenime? Ar mes sutinkame žmonių superherojų, kurie savo darbais išsiskiria, patraukia mus? Kartais svarbūs darbai atliekami tyliai, visai šalia mūsų. Ar mes pastebime žmones, kurie juos atlieka? O gal kartais ir aš tampu superherojumi?

Klausimai įkvėpimui:

Kas tau yra žmonės superherojai?
Kuo jie išsiskiria? Kokios yra jų supergalios?
Ar aš pats/pati kartais tampu superherojumi? Ką man tai reiškia?
Kokiose profesijose, veiklose išryškėja superherojystė?

Kviečiame pateikti 1-3 nuotraukas, kuriose atsispindėtų konkurso tema. Kartu su nuotraukomis prašome atsiųsti išsamų nuotraukų aprašymą: kas ir kodėl jose užfiksuota, kaip tai atitinka temą, kokia yra pagrindinė nuotraukų mintis (~ iki 250 žodžių). Konkurse gali dalyvauti 9-12 klasių moksleivių grupės nuo 2 iki 4 asmenų su koordinuojančiu mokytoju ar savarankiškai.

#SocLab komisija įvertins nuotraukų ir jų aprašymų atitikimą paskelbtai temai, idėjos aiškumą ir originalumą, išrinks nugalėtojus. Atrinkti darbai bus viešinami VDU Socialinių mokslų fakulteto erdvėse ir socialiniuose tinkluose.

Nuotraukas ir jų aprašymus prašome siųsti el. p. adresu: lina.bartuseviciene@vdu.lt iki 2025 m. lapkričio 17 d. Prašome nurodyti savo mokyklą, klasę, komandos narius. Jei turite klausimų, rašykite mums.

Dalyvavusiems šiame konkurse bus išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis atliktą socialinę-pilietinę veiklą (10 val.).

Moksleiviai, pateikę geriausius darbus, bus apdovanoti prizais.

Konferencijoje „Gyvenimas su liga: tarp vilties ir priėmimo”

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Gyvenimas su liga: tarp vilties ir priėmimo“ (Spalio 11d. 10:00)

VšĮ „Kauno hospiso namai“, minėdami Pasaulinę hospisų ir paliatyvios pagalbos dieną, organizuoja nuotolinę konferenciją, vyksiančią Spalio 11 d., 10:00 val.

Šių metų konferencijoje, pavadinimu „Gyvenimas su liga: tarp vilties ir priėmimo“, mūsų dėmesys skiriamas pacientų patirčiai ligos eigoje, kad geriau suprastume paliatyviosios pagalbos reikšmę ir jos poveikį paciento bei jo artimųjų gyvenimo kokybei.

Konferencijos partneris – VDU Socialinių mokslų fakultetas

Registracija į konferenciją: registracijos nuoroda

Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su VšĮ „Kauno hospiso namais“

Socialinių mokslų fakultetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su VšĮ „Kauno hospiso namais“. Tai organizacija, kuri neatlygintinai teikia medicininę, psichologinę, emocinę, socialinę, dvasinę, juridinę, bei visokią kitokią pagalbą nebe pagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose. Šiais metais Kauno hospiso namai švenčia 10 – ąjį gimtadienį.

Mūsų fakultetas bendradarbiauja su šia organizacija organizuojant ir įgyvendinant savanorystę bei mokomąją studentų praktiką, organizuojant parodas bei konferencijas.

Susitikimas su Karoliu Barecku: „Nuo Sokrato iki Bourdieu per tris žemynus: sociologinė mišrainė su kelionių razinomis“

VDU Sociologų klubas kviečia į susitikimą su Taikomosios sociologijos magistrantūros studijų programos absolventu Karoliu Barecku. Tema – „Nuo Sokrato iki Bourdieu per tris žemynus: sociologinė mišrainė su kelionių razinomis“.

Susitikimo metu Karolis pasidalins kelionių istorijomis: nuo patirties dirbant mokytoju Indijoje ir šunų kinkinių vairavimo Laplandijoje iki „backpackinimo“ po Aziją ir Centrinę Ameriką.

Karolis yra tekstų rašytojas ir dviejų knygų autorius, todėl papasakos, ko reikia norint išleisti knygą, ir kodėl po daugybės metų rašymas jam vis dar yra agoniška veikla. Galiausiai, jis taip pat atskleis, kodėl kadaise studijavęs filosofiją vėliau pasuko į sociologiją bei kodėl dėl to kaltas P. Bourdieu.

Karolio baigiamasis magistro darbas apie bėgikus ir šio sporto lauką Lietuvoje – „Kas tave veja iš namų?“: Ilgų distancijų bėgikų atletiškosios tapatybės konstravimo patirtys“ pelnė geriausio Lietuvos sociologijos magistro darbo 2025 m. įvertinimą!

Renginys atviras visiems ir visoms! Kviečiame užsukti!

Susitikimas yra VDU Sociologų klubo vykdomo projekto „Sockava‘25” dalis. Projektui finansavimą skyrė Vytauto Didžiojo universitetas.

Susitikimas vyks rugsėjo 24 d., trečiadienį, 16.30 val. Vieta: VDU daugiafunkcinis centras, V. Putvinskio g. 23, 310 auditorija.

Psichologė griauna vairuotojų mitus: įprotis viršyti greitį – tikrai ne dėl skubėjimo

Tobulėjanti kelių infrastruktūra ir technologinę pažangą diktuojančios automobilių pramonės inovacijos prisideda prie gerėjančios avaringumo statistikos. Vis dėlto pačių eismo dalyvių elgesys prie vairo ir toliau kelia pagrįstą susirūpinimą – ryškesnio proveržio čia iki šiol nematyti. Greičio viršijimas bent 10 km/val. jau tapęs kone visuotiniu įpročiu, už kurį, paradoksalu, Lietuvoje – nebaudžiama.

Apgaudinėjame patys save

Faktas, jog greitis žudo – sena ir veikiausiai kiekvienam žinoma banali tiesa. Eismo saugumo ekspertai tvirtina, kad net ir minimaliai peržengta leistina riba kelyje gali kainuoti gyvybę. Jų teigimu, nėra ir negali būti tokios sąvokos kaip „greičio tolerancija“. Net ir vienu ar keliais kilometrais per valandą viršytas leistinas maksimalus važiavimo greitis prilygsta Kelių eismo taisyklių pažeidimui ir tam tikrose situacijose gali būti nesaugus.

Nepaisant kylančių grėsmių ir aplink vykstančių skaudžių pamokų, dauguma vairuotojų vis tik linkę rizikuoti.

Paklausti, kodėl važiuoja greičiau nei leidžiama, retas eismo dalyvis įvardins tikrąją priežastį. Vietoje to, dažnas bandys ištraukti nuvalkiotą pasiteisinimą, esą eilinį kartą kažkur „labai skuba“.

Blogiausia, kad tokias klišes nuolat girdi ne tik tvarką keliuose užtikrinantys policijos pareigūnai – tais pačiais žodžiais savo elgesį pateisinti mėgina ir patys save bergždžiai apgaudinėjantys vairuotojai.

Valstybinių kelių valdytojos „Via Lietuva“ pastangomis mūsų šalyje veikia per du šimtus vidutinio bei momentinio greičio matuoklių. Pernai atliktas bendrovės įdiegtų saugaus eismo priemonių efektyvumo tyrimas patvirtino, kad automatinės greičio kontrolės sistemos pasiteisino – jų įrengimo vietose ar kelio atkarpose ženkliai sumažėjo eismo nelaimių, kuomet nukenčia žmonės.

Siūlo pažvelgti į veidrodį

Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė savo tyrimų lauke daug dėmesio skiria būtent rizikingo vairavimo ypatumams analizuoti. Pasitelkdama sukauptą patirtį ir duomenis, mokslininkė nevengia kategoriškų vertinimų.

„Labai gerai žinoma, kad paprastai greitis viršijamas tikrai ne dėl skubėjimo. Žmogus nebent tik save taip pateisina, bet jeigu visiškai nuoširdžiai atsakytų, tektų pripažinti, jog greitį viršijo dėl visai kitų menkaverčių ar net beprasmių motyvų“, – teigia dr. L. Šeibokaitė.

Pasak jos, priežasčių, kodėl akceleratoriaus pedalą vairuotojai spaudžia stipriau nei leidžia taisyklės, gali būti netgi ne viena.

Savotiškas psichologinis įprotis išsivysto dėl adrenalino poreikio, aštresnių pojūčių ir atitinkamai patiriamo malonumo. Ypač kai inovacijomis praturtinti šiuolaikiniai automobiliai gerokai „nuslopina“ realų greičio jausmą.

„Kitas dalykas yra aplinkos mėgdžiojimas. Visuomenė diktuoja normas, esą „čia nieko tokio, juk visi taip važiuoja“. Ir tai jau įsigalėjo mūsų vairavimo kultūroje, nusistovėjo žmonių sąmonėje. Dabar labiau stebimės tais, kurie neviršija greičio. Jie tarsi elgiasi keistai, neretai netgi erzina, – atvirai konstatuoja socialinių (psichologijos) mokslų daktarė L. Šeibokaitė. – Mes norėtume, kad visi elgtųsi deramai, paisytų visuotinai priimtų taisyklių, tačiau užtenka pažiūrėti į veidrodį.

Parodykite bent vieną, kuris nors kada gyvenime neviršijo greičio – toks žmogus turbūt neegzistuoja. Klausimas tik, kiek stipriai ir kaip dažnai tą daro. Vieni važiuoja greičiau nuolat, kiti – tik susidarius tam tikroms aplinkybėms. Nepaisant vyraujančių normų visuomenėje, važiavimo greitis tikrai yra tai, ką kiekvienas galime kontroliuoti.“

Jaučiasi geresni už kitus

Pašnekovės įžvalgas sustiprina moksliškai pagrįstas dėsningumas: beveik visi žmonės linkę pervertinti savo gebėjimus: „Mes jaučiamės esantys truputį geresni už kitus. Tai atsispindi ir dalyvaujant eisme, ypač – traktuojant greičio ribojimus. Galvojame, kad taisyklės parašytos tam vidutiniam vairuotojui, o kadangi aš esu už jį kiek geresnis, tai man galima šiek tiek daugiau.

Ši tendencija vis ryškiau matoma įvairiose situacijose – ne vien eismo saugumo srityje, tačiau pastarojoje ypatingai. Ne veltui tarp specialistų vis pasigirsta pajuokavimų, kad Lietuvoje būdavo beveik trys milijonai krepšinio trenerių, o dabar maždaug tiek esama ir eismo saugumo ekspertų.“

Apgaulingą iliuziją apie perdėtus gebėjimus, anot mokslininkės, dar labiau sustiprina eismo įvykių nebuvimas, kai nuolat greitį viršijančiam vairuotojui laimingo atsitiktinumo dėka vis pavyksta išvengti avarijų. Tokiems eismo dalyviams bematant formuojasi klaidingas įsivaizdavimas, esą jų elgesys kelyje yra pateisinamas.

„Jeigu paklaustumėte, „o ką galime padaryti kitaip“, aš atsakyčiau klausimu, kodėl apskritai mūsų valstybėje toleruojamas bent 10 km/val. greičio viršijimas? Nebaudžiama, netgi dažniausiai nefiksuojama. Klausimas: kodėl? Jeigu visuomenė sako, jog mieste galima važiuoti 50+10, tai kaip galime tikėtis, kad kažkas laikysis vos 50 kilometrų per valandą ribojimo? Realiai turime 60 km/val. greitį, tik apie tai garsiai nesakome. Jei mūsų valstybės teisinė sistema, skirtingai nuo kai kurių kitų šalių, tam pritaria, kažin, ar patys savo kalbėjimu galime ką nors daugiau padaryti.“

Saugus greitis nelygu leistinas

Rizikingo vairavimo subtilybes tyrinėjanti dr. L. Šeibokaitė pastebi dar vieną paradoksą: vairuotojai klaidingai interpretuoja saugaus ir leistino greičio sąvokas.

Dažnas, sėsdamas prie naujesnio, prašmatnesnio automobilio vairo, linkęs vadovautis kardinaliai priešingu įsitikinimu, esą technologiškai pažangesnė transporto priemonė „leidžia“ važiuoti greičiau nei nurodo kelio ženklai.

Vis dėlto eismo organizavimo specialistai ir vairavimo instruktoriai sutartinai aiškina, jog saugus greitis pasirenkamas įvertinus oro sąlygas, kelio būklę, paros metą, kitas aplinkybes, netgi savo paties savijautą prie vairo. Taigi saugus greitis gali būti lygus leistinam maksimaliam arba turi būti už jį mažesnis.

Šių dienų inžineriniai sprendimai keliuose daug kur leidžia važiuoti gerokai komfortiškiau. Dabartiniai automobiliai irgi pranašesni, paprasčiau valdomi. Tačiau visos modernios saugos priemonės tik palengvina vairavimą, užtikrina sklandesnį judėjimą, bet negarantuoja absoliutaus saugumo eisme dalyvaujantiems žmonėms.

Paskaita: ,,Kaip tinkamai suplanuoti laiką semestro eigoje ir efektyviai pasiruošti atsiskaitymams?”

VDU studentus kviečiame dalyvauti viešoje paskaitoje „Kaip tinkamai suplanuoti laiką semestro eigoje ir efektyviai pasiruošti atsiskaitymams?“

Paskaitą ves VDU Psichologijos klinikos psichologė ir Psichologijos katedros profesorė dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.

Ar dažnai jautiesi paskendęs užduotyse, o egzaminų sesija ateina netikėtai? Ar nori išmokti planuoti laiką taip, kad spėtum ir mokytis, ir turėti laisvalaikio?

Paskaita skirta visų kursų studentams – tiek pirmakursiams, tiek patyrusiems studijų vilkams!

Registracijos nėra – tiesiog ateik ir pasiimk naudingų patarimų!

Paskaita vyks 2025 m. rugsėjo 24 d. (trečiadienį) 16:00-17:15 val. Jonavos g. 66 – 108 aud.

Paskaita ,,Specifics of the Social Work With Refugees in Bulgaria – Actual Topics, Achievements and Challenges”

Universitete lankysis prof. Siyka Chavdarova iš Sofia University ,,St. Kliment Ohridski”. Profesorė skaitys paskaitą: ,,Specifics of the Social Work With Refugees in Bulgaria – Actual Topics, Achievements and Challenges”. Kviečiame apsilankyti!

Paskaita vyks rugsėjo 16 d. nuo 17:30 val., 324 auditorijoje, Jonavos g. 66.

Paskelbtas ,,Erasmus+” mainų konkursas studentams

VDU Tarptautinių ryšių departamentas kviečia studentus dalyvauti „Erasmus+“ studijų ES/EEE šalyse konkurse 2025–2026 m. m. pavasario semestrui.

Paraiškos priimamos iki 2025 m. rugsėjo 30 d.
Rezultatai bus skelbiami 2025 m. spalio 9 d.

Primename, kad pasirinkti galima tik tuos universitetus, su kuriais SMF yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Prieš pateikiant paraišką būtina suderinti preliminarų mokymosi planą su programos vadovu. Į mainus atrenkami akademiškai stiprūs studentai (vidurkis nuo 8).

Taip pat skelbiamas „Erasmus+“ ir dvišalių mainų studijų konkursas ne ES/EEE šalyse (2026 m. pavasario arba rudens semestrui).

Paraiškos priimamos iki rugsėjo 30 d.
Rezultatai skelbiami spalio 15 d.

Studentai, planuojantys vykti į užsienio universitetą, privalo užtikrinti, kad pasirinktų dalykų sąrašas atitiktų VDU studijų programą ir jį suderinti su akademiniais koordinatoriais. Taip pat svarbu įsivertinti dėstomą kalbą ir savo žinių lygį, bei numatomas pragyvenimo išlaidas užsienyje.

Atrankos kriterijai:

studijų plano suderinamumas su VDU programa;
motyvacija;
dviejų paskutinių semestrų rezultatai (stipendijai reikalingas ≥8,0 vidurkis);
užsienio kalbos žinių lygis;
dalyvauti gali visi nuolatinių ir vientisųjų studijų studentai, išskyrus pirmo semestro bakalaurus.

Daugiau informacijos galite rasti čia.