Kviečiame studentus ir dėstytojus apsilankyti verslo konsultantės Olgos Minevos seminaruose
Vasario 13-17 d. Edukologijos katedroje pagal Erasmus+ Profesionalų praktikų programą lankosi jauna ir dinamiška verslo konsultantė Olga Mineva (Bulgarija), dirbanti Austrijos konsultacinėje įmonėje CATRO. Turėdama prestižinių universitetų diplomus bei sertifikacijas (Psichologijos Heidelbergo universitete, Vokietija; Darbo psichologijos Londono universitete, JK; NLP Praktiko sertifikatas International Trainers Academy of NLP, Londone), O. Mineva teikia mokymų paslaugas įmonėms emocinio intelekto, grupės efektyvumo, kaitos valdymo ir lyderystės gebėjimų ugdyme. Kviečiame studentus ir dėstytojus apsilankyti Olgos seminaruose.
Linksmų ir džiaugsmingų švenčių bei laimingų 2017-ųjų!
SMF žmogaus rinkimai
Kaip ir kiekvienais taip ir šiais metais kviečiame visą SMF bendruomenę (dėstytojus, studentus, darbuotojus) dalyvauti 2016 metų SMF žmogaus rinkimuose.
Kandidatai siūlomi atsižvelgiant į šias srytis:
· Bendruomeniškumas;
· Studijos/tarptautiškumas;
· Mokslas
Savo argumentuotus siūlymus prašome siųsti iki gruodžio 2 dienos 8 val. adresu jorune.vysniauskyte-rimkiene@vdu.lt
SMF metų studentas, dėstytojas ir darbuotojas bus paskelbti ir apdovanoti gruodžio 7 d. per SMF 25-mečio šventę.
Sociologai pasirengę prisidėti prie visuomenės gerovės
2016 m. lapkričio 18 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) įvyko 8-oji Nacionalinė Lietuvos sociologų konferencija, kurios tema šiemet buvo „Skirtys ir jungtys lokalumo – globalumo sandūroje“. Konferencijos tikslas buvo pasiekti didesnio supratimo apie lokalios socialinės kultūrinės politikos, identitetų ir prasmių ribas globalėjančiame pasaulyje, apimtame fragmentacijos, įtampų, netikrumo ir iššūkių. Pranešimus skaitė daugiau kaip 40 mokslininkų iš skirtingų Lietuvos mokslo institucijų, taip pat Lenkijos sociologų draugijos prezidentė prof. dr. Grażyna Skąpska. Lietuvos sociologų draugijos organizuojama konferencija kiekvienais metais vyksta vis kitame universitete, kitąmet konferencija bus organizuojama Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakultete.
Lietuvos sociologų draugijos (LSD) prezidentė bei VDU Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė pasakoja, kad tradicija tapusi sociologų konferencija tampa ne tik naujų mokslinių atradimų pristatymo erdve, tačiau ir vieta, kurioje pasidalinama savo bendruomenės džiaugsmais ir rūpesčiais, pastarųjų, pasak mokslininkės, kasmet daugėja: „Mažėjantis studentų skaičius, o su juo ir darbo vietų skaičius palietė jei ne kiekvieną asmeniškai, tai bent jau daugumą mokslo ir studijų institucijų, kuriose dirba LSD nariai. Mano žiniomis, 2016 m. priėmimo į aukštąsias mokyklas metu, sociologijos studijoms valstybė skyrė net 17 valstybės finansuojamų vietų!“, – ironizavo VDU Sociologijos katedros vedėja.
Ališauskienė apgailestauja, kad neoliberalios ekonomikos siautulys Lietuvos mokslo ir švietimo srityje atvedė prie šiandieninės situacijos, kai dėstytojas ir mokslinis darbuotojas priverstas prašyti pašalpos centrinėse miestų gatvėse. „Tokiame kontekste LSD tampa svarbia platforma kintančios situacijos aptarimui bei jos kaitos iniciatyvų formavimui. Lietuvos sociologų draugijos nariai stengiasi prisidėti prie sociologijos mokslo poreikio sklaidos ir sociologinio žinojimo plėtros, bando atkreipti dėmesį į sociologijos studijų, bei kitų gebėjimų, formuojančių ir kritinį požiūrį, poreikio visuomenei, pasirinkusiai liberalios demokratijos kelią“, – konstatuoja sociologų draugijos prezidentė.
Atkreipdami dėmesį į valstybėje vykstančius procesus, kurie reikalauja specifinių žinių ir tyrimų atlikimo, mokslininkai siekdami visuomenės gerovės kūrimo konferencijoje pristatė atsinaujinusį internetinį puslapį www.sociology.lt, kuriame pateikiama informacija apie LSD narius ir jų ekspertines sritis. „Lietuvos sociologų draugija, vienijanti apie šimtą mokslininkų, turi stiprų mokslinį potencialą, kuris iki šiol dar per mažai pritaikomas viešojoje erdvėje. Tikiuosi, kad naujoji internetinė platforma padės geriau susipažinti su draugijos nariais, jų ekspertinėmis sritimis bei atliekamais tyrimais ir palengvins mokslininkų ir žurnalistų bei valstybinių institucijų bendradarbiavimą“, – teigia M. Ališauskienė ir priduria, kad kaip jokia kita disciplina, sociologija ir jos atstovai suvokia socialinio konstravimo mechanizmus ir kiekvieno jų svarbų indėlį į valstybės kūrimą bei valdymą.
Algis Krupavičius: Apie aukštąjį mokslą kitaip, arba kodėl universitetų jungimas nėra ir nebus panacėja?
Šiuos svarstymus paskatino 11-ojo LR Seimo paskutinis posėdis, kuriame prieš nusileidžiant kadencijos uždangai buvo priimtas gana abstraktus, bet toli žvelgiantis nutarimas „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo“. Jame nurodoma parengti (nevisai aišku nueinančiai ar būsimai) Vyriausybei siūlymus dėl universitetų tinklo optimizavimo ir juos pateikti Seimui.Kviečiame mokytis atsipalaiduoti!
VDU Studente,
Jauti nuolatinį stresą? Ieškai būdo kaip jį įveikti? Jei abu tavo atsakymai į šiuos klausimus yra teigiami, kviečiame tave į VDU Psichologijos klinikoje organizuojamą praktinę relaksacijos technikų mokymo grupę. Šios grupės tikslas – praktiškai išbandyti relaksaciją ir išmokti ją savarankiškai taikyti atsipalaidavimui.
Numatyta, jog vyks dvi atsipalaidavimo grupės (vizualizacijų ir progresuojančios raumenų relaksacijos). Jūs galėsite pasirinkti, kurią relaksacijos techniką norėtumėte išmokti taikyti atsipalaidavimui. Planuojami 6 kassavaitiniai susitikimai. Grupės dydis – iki 10 dalyvių. Užsiėmimai nemokami. Grupes ves VDU Psichologijos klinikos psichologės Justina Slavinskienė ir Gabija Jarašiūnaitė.
Norėtum, bet ne esi tikras? Nežinai kuri technika tau labiau tinka? Registruokis ir ateik į įvadinį susitikimą, kurio metu išbandysime dvi relaksacijos technikas, pasikalbėsime apie jūsų lūkesčius, motyvaciją mokytis relaksacijos technikų ir tinkamiausią laiką susitikimams. Įvadinis susitikimas vyks 2016 m. spalio 24 d., 17 val. Jonavos g. 66, 213 kab.
Meilėje visada yra trečias asmuo – visuomenė
Interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sociologijos katedros profesore dr. Aušra Maslauskaite.
Šiuo metu Jūs tiriate vyrų tėvystę po skyrybų Lietuvoje, analizuojate tėvo ir vaikų santykius bei alimentų mokėjimą. Ką sociologija gali pasakyti šioje, atrodytų, teisinėje problemoje?
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad tokios temos kaip alimentų mokėjimas, tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymas po skyrybų yra teisininkų reikalas ir tai nėra sociologų atsakomybės sritis. Egzistuoja teisės normos, teisininkai jas pritaiko, o rezultatas – aiškios taisyklės, kuriomis privalo vadovautis skyrybas išgyvenę tėvai bei vaikai. Realus, kasdienis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, o teisė ir jos taikymas yra sąlygota visuomenės lūkesčių, tikėjimų, juos palaikančių darinių. Ji organizuoja visų skyrybų procese dalyvaujančių supratimą apie tai, koks turėtų būti tėvo, motinos vaidmuo po skyrybų, kas yra vaiko gerovė, ir sprendžia kitus skyrybų klausimus. Šie lūkesčiai ir tikėjimai yra sukurti visuomenės, bet dauguma žmonių mano, jog tai – nekintančios ir objektyvios tvarkos rezultatas. Būtent šioje vietoje pasirodo sociologas, kuris turi įrankius atskleisti lūkesčių, tikėjimų seklumą, prieštaras ir negatyvias pasekmes. Teisė yra sociologijos įkaitė. Dar daugiau – tik sociologijos pagalba įmanoma pamatyti kaip teisės procesai yra tvarkomi daugumai nematomo režisieriaus – visuomenės.
Ar tiesa, jog taip pat ir daugelis gyvenimo sričių, ne tik teisė, bet ir ekonomika, politika, žiniasklaida, medicina bei švietimas yra režisuojamos visuomenės?
Netgi mūsų meilė, seksualumas yra šio nematomo režisieriaus kūriniai. Per šeimos sociologijos paskaitas studentams dažnai sakau, jog net ir itin asmeniniuose, intymiuose jūsų gyvenimo įvykiuose yra trečias. Jis yra net jūsų miegamuosiuose. Tas trečias nėra asmuo, tai – visuomenė, jos sukurti, į mus giliai įsisėdę suvokimai, kad meilė turi būti būtent tokia, kad moterys ir vyrai turi elgtis būtent taip, nes priešinga yra „nenormalu“, nenorima, negeistina. Būtent sociologija mums suteikia perspektyvą atpažinti šį „trečią“, mūsų ir aplinkinių gyvenimo režisierių, kuris nebūtinai yra geranoriškas, vienodai teisingas visiems ir pan. Sociologija gali paaiškinti ir platesnio masto reiškinius. Paimkime visai šviežią Lietuvos aktualiją – naujo prekybos centro atidarymą. Ekonomikos, rinkodaros ar marketingo paaiškinimai pateikia mums dalinius atsakymus į klausimą, kodėl žmonės per pirmąją savaitę nupirko daug kartų daugiau bananų nei prekybininkai planavo. Sociologai čia daug naudingesni, nes atskleidžia veiksnius, kurie apsprendžia pačius ekonominius procesus. Šiuo požiūriu sociologija yra pamatinis instrumentas aiškinant tai, kas vyksta visuomenėje.
Grįžtant prie Jūsų tyrimo apie tėvystę po skyrybų, kaip atrodo Lietuvos padėtis kitų šalių kontekste?
Lyginimas visuomet priklauso nuo perspektyvos. Jei ši perspektyva bus orientuota į Šiaurės ir Vakarų Europos šalis – prastai. Lietuvoje ženkliai mažesnė vaikų dalis po tėvų skyrybų palaiko aktyvius santykius su tėvu. Kitaip tariant, žymiai daugiau vaikų nebeturi tėvo. Ir tai nėra tik tėvo, motinos ar vaiko problema – savo pasekmėmis tai yra socialinė problema. Santykių tęstinumas yra svarbus švelninant neigiamas skyrybų pasekmes vaikams, kurios yra ne tik psichologinės, bet susijusios su materialine gerove, vaikų ateities pasirinkimais ir galimybėmis, šansais išlipti iš skurdo, kuris yra nereta skyrybų pasekmė. Tad šiuo požiūriu tėvystės santykių tęstinumas yra aktualus visuomenei, valstybei ir Lietuvoje būtina dar daug ką nuveikti keičiant esamą padėtį.
Edukologijos katedros absolventei įteikta vardinė stipendija
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto diplomų įteikimo šventėje kartu su edukologijos magistro diplomu Švietimo vadybos programos absolventei Rasai Alaburdienei už ilgametę savanorystę organizacijoje „Gelbėkite vaikus“ ir visuomeninę veiklą, buvo įteikta Broniaus Kviklio vardo 1000 USD dydžio stipendija. Stipendiją įteikė Vydūno jaunimo fondo (Čikaga) atstovė Lietuvoje doc. dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė (VU).
Broniaus Kviklio stipendiją Vytauto Didžiojo universitete 2000 m. įsteigė Vydūno jaunimo fondas (Čikaga, JAV). Paramos tikslas paremti ir paskatinti aktyvius edukologijos krypties magistrantus, nagrinėjančius aktualias švietimo problemas, sėkmingai derinančius studijas, darbą ir visuomeninę veiklą bei pasiekusius aukščiausių akademinių rezultatų.
Bronius Kviklys (1913–1990 m.)– lietuviųišeivis, aktyviai dalyvavo visuomeninėje,leidybinėje bei skautų veikloje, už kurią vėliau buvo apdovanotas Lietuvių skautų sąjungos aukščiausiu garbės žymeniu – Geležinio vilko ordinu. Buvo išrinktas korporacijos „Vytis“ garbės nariu.
Už išleistą 7 tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios“ Bronių Kviklį popiežius Jonas Paulius II-asis apdovanojo aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.
Visuotinio pripažinimo ir visuomenės įvertinimo sulaukė ir B. Kviklio išleistas 4 tomų enciklopedinis leidinys „Mūsų Lietuva“, kuriame atsispindėjo visų Lietuvos valstybės miestų, miestelių bei žymesnių kaimų istorija, demografija, geografija.
Išvykęs į užsienį B. Kviklys rinko įvairią medžiagą apie Lietuvą ir lietuvių veiklą. Tai buvo knygos, lietuvių veikėjų ir organizacijų archyvai, korespondencija, autografai, dokumentai, fotografijos ir kita. Surengė parodų lietuviškos spaudos tema. Po mirties šeima jo didžiulę lituanistikos biblioteką ir unikalius archyvus dovanojo Išeivijos studijų centrui Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Bronius Kviklys taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventas.
Socialinio darbo katedroje vieši dėstytojai ir studentai iš Vokietijos
2016 m. gegužės 10 – 13 d. Vyatuto Didžiojo universitete, Socialinio darbo katedroje vizituoja prof. dr. Stefanie Sauer su kolege Christiane Bornemann bei 11 socialinio darbo studijų programos studentų iš Evagelische Hochschule Berlin (Vokietija). Vizito metu svečiai aktyviai dalyvaus paskaitose ir lankysis keliose Kaune veikiančiose organizacijose, kuriose vykdomas socialinis darbas su šeima. Šis vizitas yra ilgalaikio bendradarbiavimo su šia aukštąja mokykla rezultatas. Susitikimo su socialinio darbo katedros personalu metu aptartos intensyvesnių studentų, dėstytojų mainų galimybės tiek studijų, tiek praktikos srityse.
Gyvename nesaugumo, baimės ir neapykantos visuomenėje
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prof. dr. Artūras Tereškinas, kūrybingai jungdamas sociologijos, antropologijos ir kultūrinių studijų disciplinas, sukūrė savitą kultūros sociologijos ir kultūrinių studijų tradiciją Lietuvoje. Jo darbai išsiskiria ne tik teorinės ir empirinės analizės sąsajomis ir sociologiniu refleksyvumu, bet ir dėmesiu naujoms socialiai jautrioms temoms, tokiomis, kaip lyčių normos, intymus pilietiškumas, vyriškumas, tėvystė, kūnas, socialinis kentėjimas ir subjektyvi gerovė. A. Tereškino indėlis į sociologiją šiais metais buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija.
Lyčių lygybė – tik skambi frazė
Savo darbuose nemažai dėmesio skyręs lyčių ir seksualumo normoms ir tam, kaip jos įgyvendinamos kasdieniame gyvenime, lyčių studijų ekspertas A. Tereškinas pabrėžia, kad nors LR Konstitucija bei įstatymai de jure garantuoja lygias galimybes vyrams ir moterims, be to, turime Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kai kuriose srityse lyčių lygybė išlieka tik deklaratyvi, o ne faktinė. „Pavyzdžiui, politikoje ir valstybės valdyme lyčių proporcijos kol kas mažai kinta. Lyčių segregacija egzistuoja ir švietimo bei mokslo sferose. Vaikinai ir merginos renkasi skirtingas mokslo sritis, be to, aukščiausiose mokslo pakopose vyrauja vyrai. Darbo rinkoje mokslininkai taip pat pastebi vertikalią ir horizontalią lyčių segregaciją: moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai, jos dirba mažiau apmokamose sferose“, – tyrimų rezultatus vardina VDU mokslininkas.
Jo teigimu, lyčių nelygybę rodo ir itin aukštas smurto prieš moteris artimoje aplinkoje lygis. „Pagal statistinius duomenis kas antra moteris Lietuvoje patiria fizinį ar seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Visa tai atspindi šalyje vyraujančias tradicines lyčių normas: vyras vis dar laikomas šeimos maitintoju, o moteris – namų prižiūrėtoja, ant kurios pečių laikosi visi keturi namų kampai. Lyčių vaidmenys suvokiami kaip „natūralūs” ir savaime suprantami. Vyriškumas ir moteriškumas Lietuvoje itin stipriai natūralizuojami ir įtvirtinami kaip ryškiai opozicinės kategorijos, kurios ne tik įkalina vyrus bei moteris, bet ir „cenzūruoja“ jų elgseną bei mąstyseną“, – sako A. Tereškinas.
Feminizmas Lietuvoje silpnas ir suskaldęs
Harvardo universitete apsigynęs daktaro disertaciją ir šiuo metu vadovaujantis VDU Socialinių tyrimų centrui, A. Tereškinas pasakoja, kad nepriklausomybės laikotarpiu lyčių normos ir lyčių santykiai menkai pasikeitė, pirmiausia dėl to, kad tam nebuvo politinės valios. „Nemažos dalies politinio elito požiūris į lyčių klausimus labai retrogradiškas ir reakcingas. Kita vertus, tiek vyrai, tiek moterys savo elgesiu palaiko esamą lyčių tvarką, nes suvokia ją kaip neišvengiamą“, – konstatuoja mokslininkas.
Feministinį judėjimą Lietuvoje A. Tereškinas apibūdina kaip silpną ir susiskaldžiusį. „Girdimi tik atskiri moterų feminisčių balsai, todėl feminizmo negalima laikyti išsikristalizavusiu politiniu ar socialiniu judėjimu. Tenka pastebėti, kad lietuviško nuosaikaus feminizmo retorikoje dominuoja moterų-aukų ir vyrų-skriaudėjų retorika, kuri dažnai veikia prieš moterų ir vyrų lygybės idėją ir paverčia vyrus visagaliais išnaudotojais“, – teigia sociologas. Jo teigimu, radikalusis feminizmas, kuris pastebimas tik socialiniuose tinkluose, labai dogmatiškas ir teoriškai silpnas. „Jo atstovės kalba apie socialinių lyčių skirtumų sunaikinimą, tačiau nesiūlo jokių aiškesnių būdų tai padaryti. Kita vertus, pats žodis „feminizmas“ vis dar turi gana neigiamą krūvį Lietuvoje. Prieš feminizmą nukreiptas kalbėjimas ryškus ir žiniasklaidoje: kai kas vis dar sieja feministes vien tik su vyrų nekenčiančiomis karingomis radikalėmis“, – atskleidžia profesorius.
Po isterišku ir smurtiniu elgesiu slepiasi baimė, nerimas ir gėda
Tyrinėdamas platų temų spektrą, A. Tereškinas yra gavęs ne vieną įdomų ar netikėtą rezultatą. Pavyzdžiui, analizuodamas lietuvišką popkultūrą ir kartu politiką, pastebėjo, kad šiose sferose vyrauja isteriškas idiotiškas protesto vyriškumas. „Jis paplitęs ne tik lietuviškose muilo operose, bet ir politinėje scenoje. Smurtas, isterija, netolerancija, o kartais ir atviras idiotizmas – šio vyriškumo pagrindiniai bruožai. Siekdami įrodyti, kad jų vyriškumas tikras ir nepajudinamas, jį įkūnijantys vyrai apeliuoja į smurtą, vyrišką orumą ir garbę. Tačiau svarbiausios emocijos, kuriomis grįstas šis vyriškumas, yra baimė, nerimas ir gėda”, – atskleidžia mokslininkas ir priduria, kad šiuos vyrus nuolat lydi nesėkmės baimė: bijoma, kad nesugebėsi finansiškai išsilaikyti, nerimaujama, kad kiti vyrai ims niekinti tave, o moterys nebežiūrės į tave kaip į geidžiamą objektą; gėdijamasi pažeminimo ir kartu prisiimamas aukos vaidmuo, kuris patogus tada, kai reikia apkaltinti kitus dėl savo nepasisekimų. Šis vyriškumas, pasak A. Tereškino, tai protezas, kurį vyrams ne itin sėkmingai sekasi nešioti. „Tereikia užmesti akį tiek į kai kuriuos mūsų Seimo narius, tiek į konservatyviuosius politikos komentatorius, kad suvoktum, kaip puikiai jie įkūnija šį vyriškumą”, – liūdnai šypsosi sociologas.
Atskirą A. Tereškino tyrinėjimų lauką sudaro socialinės atskirties grupės ir jų pastangos kurti gyvenimus, kurie neatitinka visuotinai priimtinų socialinių normų. „Nustebsime, kiek daug emocinių ir fizinių išteklių reikia norint išgyventi mūsų visuomenėje, ypač jei egzistuoji už visuotinai priimtų gero gyvenimo formų ir žanrų. Čia kalbu apie socialinės atskirties grupes, tarp jų darbininkus vyrus, bedarbius, įkalintuosius, homoseksualus ir pan. Skausmas ir kentėjimas yra tapęs šių asmenų išgyvenimo ir patirties norma“, – konstatuoja sociologas. Anot jo, mūsų valstybės institucijos nėra jautrios socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms skirtingų socialinių grupių reikmėms. „Atsakomybės trūkumas, suirusios bendruomenės, ribotas solidarumas ir susvetimėjimas neleidžia tiems, kurie išgyvena skriaudą ir skausmą, pilietiškai dalyvauti viešojoje sferoje. Dėl to žmonės užsidaro intymioje savo gyvenimo sferoje ir savyje, o tai dar labiau skatina jų nelygybę, marginalumą ir diskriminaciją“, – apibendrina profesorius.
Pažeidžiamumo primetimas silpniesiems
VDU Sociologijos katedros profesorius sako, kad analizuojant socialinės atskirties grupes, įmanoma pastebėti, kad užuot kvestionavusios status quo, jos priima savo žemesnę padėtį ir su ja susitaiko. O tie, kurie imasi protestuoti, dažniausiai tai daro smurtiniu arba savidestruktyviu elgesiu, užsiimama toksiškomis praktikomis, tokiomis, kaip fizinis ir emocinis smurtas, žiaurumas, neapykanta, prievartavimas, alkoholizmas, savižudybės. „Lietuvoje apskritai daug asmenų yra stigmatizuojami, socialiai marinami, nes yra suvokiami kaip nereikalingi ir lengvai pakeičiami. Jų mėginimai išsakyti savo traumas, vargus ir kasdienes bėdas laikomi kvailais ir beprasmiškais. Skausmo, gėdos, nevilties patirtys labai retai išnaudojamos kuriant savitas kultūras ar subkultūras ir ieškant efektyvių išgyvenimo bei pakenčiamo gyvenimo sprendimų“, – pasakoja A. Tereškinas.
Sociologo tikinimu, Lietuvos viešajame gyvenime labai stipri konservatyvi diskurso tradicija, individualizuojanti nesėkmes ir skurdą bei primetanti socialiai vargstantiems kaltės, gėdos ir dar didesnio pažeidžiamumo naštą. „Savadarbiai komentatoriai ir net žurnalistai vadina asmenis, patiriančius socialinės atskirties riziką, įvairiausiais paniekinančiais vardais, tarp jų „vargetomis”, „bomžais”, „buduliais”, „šiukšlėmis”, „kaimo chroniais”, „išlaikytiniais”, „tarakonais” ir „pašalpiniais”. Visais šiais vardais vadinami individai žeminami, stigmatizuojami ir iš karto nuvertinami, o tai apsunkina bet kokios jų socialinės įtraukties galimybes“, – akcentuoja A. Tereškinas.
Daugėja emocinių epidemijų
Paklausus apie sociologinius pokyčius, kuriuos A. Tereškinas tyrėja daugiau kaip dvidešimtmetį, Lietuvos mokslo premijos laureatas tikina, kad dažnai pervertiname patį kaitos procesą. „Labai mėgstame raktinius žodžius „kaita”, „pasikeitimas”, „perėjimas”, „lūžis”. Deja, žvelgiant kad ir, pavyzdžiui, į lyčių ar seksualumo normų kasdienį įprasminimą – didesnių pokyčių Lietuvoje nematyti“, – teigia A. Tereškinas. Mokslininkas akcentuoja, kad gyvename labai konservatyvioje, griežtas vyriškumo ir moteriškumo normas palaikančioje visuomenėje, kurioje protestuoti prieš jas dažnai reiškia ne tik patirti fizinį smurtą, bet ir būti socialiai marinamam, t. y. socialiai nematomam ir nepripažįstamam.
Tereškinas teigia, kad tą patį galima pasakyti ir apie emocijas ir emocines epidemijas, kuriomis mokslininkas vadina koncentruotas moralines panikas ir kurių kupina mūsų visuomenė. „Šių emocinių epidemijų, susijusių su tautine tapatybe, šeima, ES, pabėgėliais, seksualumu, Rusija ir pan., gausa taip pat rodo populistinio konservatizmo ideologinę sėkmę Lietuvoje. Gąsdinant, bauginant, skleidžiant neapykantą kitokiems, paniką ir nerimą, žmonės verčiami pasiduoti „tvirtovės mentalitetui“ – beviltiškumo, stagnacijos, nuolatinės krizės pojūčiui. Prie to prisideda ir intelektinės sferos darbuotojai, viešai „verkiantys“ dėl moralinių šiuolaikinio pasaulio nuopolių ir jo blogumo”, – kritikos negaili mokslininkas.
Šiuo metu A. Tereškino mokslinis laukas būtent ir susikoncertavęs į emocijų analizę. „Paskutiniuose darbuose drauge su VDU kolegomis mėginome išsiaiškinti, kokios emocijos vyrauja skirtinguose Lietuvos miestų rajonuose, kokiomis emocijomis dalinasi įvairios socialinės grupės ir apskritai kokiomis emocinėmis epidemijomis yra užsikrėtę mūsų šalies žmonės. Visos minėtos temos dar menkai tyrinėtos, todėl, kaip mokslininkas, turiu daug laisvės taikyti tiek naujas metodologijas, tiek teorines prieigas. Be to, daugumoje darbų remiuosi ir plačiu empirinių tyrimų archyvu: vienas ir kartu su kolegomis esu atlikęs kelis šimtus sociologinių interviu, daręs ne vieną reprezentatyvią Lietuvos gyventojų nuomonės apklausą“, – pasakoja tyrėjas.
Tereškiną domina ir labai aktuali atrodo sociologinė neigiamų emocijų – nusivylimo, gėdos, baimės, nerimo, pykčio, pavydo, neapykantos – analizė, kurios Lietuvoje beveik nėra. Pasak mokslininko, gyvename šių neigiamų emocijų perpildytoje visuomenėje. „Trūksta ir įvairiapusiškesnių lietuviško politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kuris užsiima nuolatiniu mūsų gėdinimu ir žeminimu, neapykantos ir baimės sklaida, tyrimų. Būtų įdomu tirti ne tik tai, kas priklauso šiam elitui, bet ir tai, kodėl tie asmenys jam priklauso ir kokiais emociniais mechanizmais jie vadovaujasi siekdami mus kontroliuoti ir demonstruoti savo galią. Be abejo, įdomi būtų ir lietuviškos socialinės vaizduotės ar vaizduočių skurdumo priežasčių analizė“, – apie ateities tyrimus užsimena VDU sociologas.
