Erasmus+ konkursas 2016/2017 m. m. pavasario semestrui
Nori įgyti tarptautinės studijų patirties, patobulinti užsienio kalbų žinias, tapti tarptautinės bendruomenės nariu bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ambasadoriumi? Dalyvauk Erasmus+ studijų konkurse, pildyk el. atrankos anketą iki 2016 m. rugsėjo 25 d.
Atrankoje gali dalyvauti visi VDU nuolatinių bei ištęstinių studijų studentai, išskyrus pirmo kurso bakalauro studentus. Aktyviai dalyvauti konkurse kviečiami studentai su specialiaisiais poreikiais, kurie turi galimybę gauti papildomą finansavimą.
Atrankos rezultatai bus skelbiami VDU interneto svetainėje, Tarptautinių ryšių tarnybos skelbimų lentoje, taip pat kiekvienas atrankoje dalyvavęs studentas bus informuotas el. paštu rugsėjo 30 d.
Daugiau informacijos apie Erasmus+ studijas, partnerines užsienio aukštojo mokslo institucijas, atrankos kriterijus, stipendijų dydžius galite rasti čia. Taip pat informacijos apie mainus bus galima sužinoti Erasmus+ informaciniame susitikime ir individualių konsultacijų su fakultetų Tarptautinių programų koordinatoriais metu.
Erasmus+ programos koordinatoriai VDU Tarptautinių ryšių tarnyboje:
- Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Socialinių mokslų fakultetas ir Teisės fakultetas
- Milda Karčiauskaitė
- Telefonas (8 37) 327 988
- El. paštas Milda.Karciauskaite@vdu.lt
Socialinių mokslų fakulteto dekano sveikinimas
Psichologė: meno terapija – būdas geriau pažinti save
Psichologijos veiklos praktikoje vis dažniau taikoma dailės terapija. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sveikatos psichologijos magistrė Agnė Tarbejevaitė su kolegomis veda meno terapiją vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų grupėms.
Psichologės teigimu, Priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriuje pagrindinė užsiėmimų funkcija yra padėti jaunimui piešimu suvokti bei išreikšti savo emocijas, paskatinti kalbėti apie skaudžias gyvenimo patirtis, gilintis į save bei kitus. Meno terapiją VDU absolventė taiko dirbdama ir su negalią turinčiais vaikais dienos centre, kur svarbiausia tokios terapijos funkcija yra vaikų saviraiškos skatinimas, smulkiosios motorikos lavinimas, bendravimo vienas su kitu ugdymas kartu kuriant. Agnė Tarbejevaitė dalinasi mintimis apie vieną svarbiausių meno terapijos įrankių – spalvas – ir kokią įtaką jos turi žmonių savijautai.
Kas yra spalva? Ar yra vienareikšmiškas apibrėžimas?
Spalva nėra objektyvus dalykas, kadangi tai yra pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija – tai vaizdinio jutimo bei suvokimo dalis. Žodyne galima rasti, jog spalva taip pat yra objektų ar šviesos šaltinių savybė. Taip pat šiuo terminu nusakoma ir atspalvio vieta spektre. Taigi spalva yra ir pojūtis, kuriuo žmogus gauna informaciją apie aplinką per regėjimą, ir daiktų savybė, suvokiama kaip regėjimo pojūtis.
Ar žmonės spalvas suvokia vienodai? Ar šis suvokimas gali skirtis priklausomai nuo amžiaus grupės?
Kadangi spalva yra pojūtis, tad kaip ir kiti pojūčiai, spalvos yra suvokiamos ne vienodai. Spalvos pojūtį veikia akies jautrumas, mūsų suvokimas, amžius (pvz. senstant mažėja akies jautrumas trumpabangėms spalvoms, todėl jos matomos ne taip ryškiai, naujagimiai skiria tik baltą ir juodą spalvas ir pan.), gyvenimo patirtis, mąstymas. Tyrimai rodo, kad maži vaikai renkasi ryškesnes spalvas, labiau jas mėgsta, vėliau pradeda suvokti ir kitas. Spalvų suvokimui, pasirinkimui turi įtakos ir lytis, berniukai ir mergaitės renkasi skirtingas spalvas kaip savo mėgiamas, tik dar nėra aišku, ar pasirinkimai yra įgimti, ar įgyti. Visgi linkstama prie nuomonės, kad spalvų pasirinkimas yra įgimtas.
Kokia įtaką spalvos daro žmogui, kalbant apie spalvų ir nuotaikų ryšį?
Šiuo metu jau neabejojama, kad spalvos daro įtaką žmogui, jo psichologinei būsenai, nuotaikai. Taip pat pagal spalvas, jų pasirinkimus galima nusakyti žmogaus charakterį, psichologinę būseną. Tam yra skirti psichologiniai testai (iš kurių vienas labiausiai paplitusių – Liušerio spalvų testas). Spalvų įtaka pabrėžiama ne tik psichologijoje, bet ir interjero dizaine, sakoma, kad atitinkamos spalvos gali mus raminti, nuteikti darbui, slopinti, erzinti, slėgti ar net veikti mūsų apetitą. Yra ne viena teorija apie spalvų poveikį žmogui, daugelis galbūt jau yra girdėję apie gydymą spalvomis (kitaip – chromoterapiją), teoriją apie spalvų reikšmes mandalose ir pan.
Aš, kaip psichologė, savo darbe taikanti meno terapijos metodus, nesu linkusi vertinti žmogaus kūrinių, piešinių vien pagal spalvas. Mano nuomone, meno terapija nėra diagnostika ir be paties žmogaus vertinti jo piešinius nėra prasmės. Piešiniai, piešimo būdas, objektai piešiniuose, spalvos gali atskleisti kai kuriuos dalykus apie asmenybę, nuotaiką, emocinę būseną kūrimo metu. Tačiau vienareikšmiškai pasakyti šiuos dalykus vien iš piešinio, kai nematome pačio žmogaus ir neturime galimybės su juo aptarti kūrinio, paklausti, ką jam pačiam reiškia tam tikra spalva, kokias emocijas ji sukelia ir pan., nėra prasminga.
Ta pati spalva vienam žmogui gali sukelti teigiamas emocijas, o kitam ji galbūt sukels kokius nors neigiamus prisiminimus, galbūt ji jam asocijuosis su kažkuo neigiamu ir sukels neigiamas emocijas. Dažniausiai piešiniuose juoda yra interpretuojama neigiamai. Iš tiesų, šia spalva suaugusieji dažnai išreiškia savo neigiamas emocijas, pvz. pyktį, baimę, agresiją, galbūt dėl to ją pamatę vaikų piešiniuose išsigąstame. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis mažų vaikų mėgsta piešti ryškiomis spalvomis ir tam tikrame amžiaus tarpsnyje dažnai piešiniuose mėgsta naudoti juodą. Tuo tarpu suaugusieji, pamatę vaikų piešinius ir net nepaklausę, kodėl jų vaikas piešia juodai, išsigąsta ir galvoja, kad su juo kažkas negerai. Taip yra todėl, kad suaugę yra linkę absoliutinti spalvų naudojimą, o vaikams iki tam tikro amžiaus spalvos piešiniuose didelės reikšmės neturi ir net gali būti pasirenkamos neadekvačiai, neatitikti realybės (pvz. mėlyna žolė). Tuo tarpu suaugusiųjų piešiniuose neadekvačiai panaudojamos ar niūrios spalvos jau gali rodyti tam tikras emocines problemas, prislėgtą nuotaiką ar pan. Tačiau esmė ta, kad visada, norint iš piešinio kažką pasakyti apie žmogų, pirmiausia reikia išgirsti jo paties interpretaciją.
Kaip veiksmas su spalvomis gali būti naudingas kiekvienam?
Daugelis linkę manyti, kad piešti mėgsta tik vaikai, o suaugusiojo amžiuje kūryba, piešimas nustumiami į šalį. Galbūt taip yra todėl, kad maži vaikai piešdami atsipalaiduoja, leidžia sau piešti tai, ko norisi, nebijo, kad jų piešiniai bus vertinami, jiems tiesiog gera piešti, kurti. Tuo tarpu jau mokykloje vaikai susiduria su piešinių vertinimu per dailės pamokas, o jei piešti „nesiseka“, tai galbūt ir visam laikui to atsisako.
Iš tiesų taikant meno terapijos metodus savo užsiėmimuose, dažnai tenka susidurti su tokiais suaugusiųjų ar net paauglių pasakymais kaip „nemoku piešti“ ar „nežinau kaip tai nupiešti“. Daugelis bijo piešti dėl to, kad bijo įvertinimo, neatsipalaiduoja kurdami, stengiasi nupiešti gražiai, net ir tada, kuomet to nereikalaujama. Susikaustymas dažnai pasireiškia vos kelių spalvų panaudojimu, piešimu tik viena pasirinkta priemone, konkrečių objektų atvaizdavimu, siekiant kontroliuoti savo piešimą. Sudarius atitinkamą kūrybai atmosferą, paskatinus piešti ir kūrinio nevertinant, skatinant visiškai atsipalaiduoti galima pasiekti puikių rezultatų.
Man dar neteko sutikti žmogaus, kuris galiausiai leidęs laisvai sau piešti, atsipalaidavęs kūrybos procese po to pasakytų, kad piešimas jam nepatiko arba sukėlė neigiamų emocijų. Laisvai piešiant, piešimu išreiškiant savo emocijas, vidinius išgyvenimus, kyla noras panaudoti įvairias spalvas, netgi išgauti naujas, maišant jas tarpusavyje. Piešimas veikia raminančiai, žmogus tuo metu turi galimybę pabūti su savimi, išreikšti save taip, kaip galbūt negali padaryti žodžiais. Vien jau saviraiška piešiant yra svarbi ir naudinga kiekvienam, tiek mažam vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui. Tuo tarpu piešiant tam tikromis konkrečiomis temomis ir vėliau aptariant kūrinius su jų autoriais, kiekvienam galima padėti geriau pažinti save, savo elgesį, suvokti savo jausmus, geriau suprasti kitus žmones ir iš viso kūrybos proceso pasiimti daug kitų svarbių ir kiekvienam naudingų dalykų.
Agnę Tarbejevaitę kalbino VDU Sveikatos psichologijos studentė ir Lietuvos psichologijos studentų asociacijos narė Odeta Šakėnaitė.
SMF sociologė: po tyrimo požiūris į benamius pasikeitė
Studijų metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio mokslo fakulteto (SMF) socialinių mokslų daktarė Rasa Indriliūnaitė panoro labiau įsigilinti į benamių gyvenimą. Iš to vėliau gimė ir magistro darbas, ir daktaro disertacija, kurioje buvo nagrinėjama, kaip benamiai išnaudoja jiems siūlomas socialines paslaugas.
„Kartu su „Carito“ darbuotojais vykdėme akciją, kurios metu reikėjo užkalbinti benamius, pavaišinti juos sausainiais ir užmegzti pokalbį“, – bendravimo su benamiais pradžią prisimena VDU dėstytoja dr. Rasa Indriliūnaitė.
Anot sociologės, po šių pokalbių jos požiūris pasikeitė – ji pamatė, kad daugelis benamių yra išsilavinę, o tokį jų gyvenimą būdą lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, daugelį bendruomenės narių paliečianti miestų kaita.
Daugiau apie benamius ir jų gyvenimo ypatumus – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ nuo 29 min. 43 sek.
„VDU Karjeros dienos 2016“. „Praktika + Savanorystė“
VDU Socialinių mokslų fakultetas (Jonavos g. 66, I a., Kaunas)
Kovo mėnesį į Vytauto Didžiojo universitetą sugrįš „VDU Karjeros dienos 2016“ – susitikimai, seminarai, diskusijos ir kiti renginiai, skirti visiems VDU studentams, planuojantiems savo karjerą ir studijas.
Šiemet „VDU Karjeros dienos“ vyks tris dienas – tris kovo mėnesio trečiadienius: kovo 9, 16 ir 23 d. Kiekviena diena turės savo šūkį: „Verslas + Mokslas“, „Praktika + Savanorystė“ ir „Darbas + Studijos“.
Seminaruose savo patirtimi ir patarimais dalinsis, apie karjeros galimybes pasakos verslininkai, ekspertai, start-up ir kitų įmonių darbuotojai, VDU Verslo praktikų centro, AIESEC ir kitų organizacijų atstovai.
Tarp renginiuose nagrinėjamų temų – praktikos ir savanorystės galimybės, mokslo ir verslo partnerystė, karjera biotechnologijose, savanorystės svarba teisininko karjerai, jaunimo karjeros situacija bei lūkesčiai ir t. t.
Puslapis socialiniame tinkle „Facebook“
Septynių jūrų kapitonai – unikali verslumo skatinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose
Septynių jūrų kapitonai (7JK) yra daugiau, negu tik verslo planų konkursas, verslumo seminaras, ar verslo akseleratorius. Tai yra kompleksinis jaunimo verslumą skatinantis projektas, kuriame integruoti skirtingi verslumo skatinimo metodai ir priemonės – paskaitos, dirbtuvės, stovyklos, bendravimas su verslininkais, konkursai, verslumo kelionės, konsultacijos ir t.t.
Projekto tikslas – išugdyti jaunus ir verslius lyderius, kurie galės drąsiai teigti, kad perplaukė septynias jūras, įveikė sunkumus ir pasiruošė tolimai verslo kelionei.
Projekto dalyviai per 7 mėnesius pereis 7 tarpusavyje integruotus verslumo skatinimo etapus:
JŪRA I – „Pasirenk verslui”. Penkių temų verslumo įgūdžių lavinimo dirbtuvės.
JŪRA II – „Išaugink idėją”. Verslo idėjų konstravimo dirbtuvės.
JŪRA III – „Suburk komandą”. Komandų formavimo, kūrybiškumo ir verslumo stovykla.
JŪRA IV – „Sukurk planą”. Penkių temų verslo planavimo dirbtuvės.
JŪRA V – „Išbandyk save”. Dvi grįžtamojo ryšio dirbtuvės.
JŪRA VI – „Priimk iššūkį”. Verslo idėjų vertinimo dirbtuvės.
JŪRA VII – „Pažink pasaulį”. Verslumo kelionė į Nyderlandus.
KAS GALI DALYVAUTI PROJEKTE?
Projekte dalyvauti gali Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantys studentai ir ten dirbantys dėstytojai.
REGISTRACIJA
Registracija į projektą vyksta iki 2018-11-11 23:59.
Turite klausimų? Rašykite mums į info@kapitonai.lt arba Facebook paskyroje @kapitonai
Projekto svetainė: http://kapitonai.lt/
Visus bendruomenės mokytojus ir būsimus mokytojus sveikiname su Mokytojo diena!
Algis Krupavičius. Seimo narių skaičiaus sumažinimas: būti ar nebūti?
Nėra abejonių, kad tuomet šis pažadas ne vieną ir ne du rinkėjus paskatino savo balsą atiduoti už LVŽS. Po rinkimų tas pažadas buvo kiek pastūmėtas į politikos darbotvarkės pakraščius, bet jau šių metų pavasarį, pirmiausia Seimo pirmininko pastangomis, sugrįžo į politines diskusijas. Ar Seimo narių skaičiaus mažinimas – tik paprastas populizmas? Iš tiesų Seimo narių skaičiaus klausimas yra labiau daugiaprasmis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Viena vertus, galima spėti, kad visuomenė tokį žingsnį vertina palankiai. Tik kokių nors tyrimų apie tai negirdėta. Kita vertus, partijose nuotaikos, matyt, dėl jo yra nevienareikšmės. Ypač tose, kurios nėra užtikrintos, kad pateks į Seimą per proporcinę rinkimų dalį, o net ir vos peržengusios 5 proc. išrinkimo barjerą, jos neturėtų septynių narių, kurie yra būtini frakcijai Seime sudaryti.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algis-krupavicius-seimo-nariu-skaiciaus-sumazinimas-buti-ar-nebuti.d?id=78974093
Prof. dr. Jonas Ruškus perrinktas į JT Neįgaliųjų teisių komitetą
VDU Socialinio darbo katedros profesorius dr. Jonas Ruškus vakar Niujorke buvo antrai kadencijai perrinktas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu, surinkdamas didžiausią balsų skaičių tarp visų kandidatų.
Balsavimas vyko Niujorke vykstančios JT neįgaliųjų teisių konvencijos šalių narių XI konferencijos metu. Iš viso komitete yra 18 narių, kurie renkami ketverių metų kadencijai. Rinkimai rengiami kas dvejus metus, jų metu išrenkant po devynis narius. Pagrindinė JT Neįgaliųjų teisių komiteto užduotis – vertinti, kaip šalys įgyvendina Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Prof. dr. Jonas Ruškus yra socialinių mokslų daktaras, VDU Socialinio darbo katedros profesorius, Kauno „Arkos“ bendruomenės narys, jau daug metų aktyviai dirbantis žmogaus teisių ir neįgaliųjų teisių srityse.
Nors vaikų skaičius Lietuvoje sumažėjo perpus, jų gerovė vis dar neužtikrinta
Užuot ignoravusi vaikų patiriamą skurdą, smurtą, žalą ir kitas problemas, Lietuva turėtų jas spręsti kompleksiškai, atsigręždama į sisteminį vertinimą, kuris parodo, jog smurto prieš vaiką rizika dažniausiai susijusi su skurdu šeimoje, būtiniausių išteklių trūkumu, stresu, atskirtimi, bloga tėvų sveikata, būtinų paslaugų neprieinamumu ir t. t. Sisteminiam įvertinimui būtinos aukštos kompetencijos, nepriklausomų ekspertų komandos, institucijų bendradarbiavimas ir kiti ištekliai, tačiau Lietuvoje tam kol kas nėra net rimtų užuomazgų.
Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius vaikų skaičius sumažėjo beveik perpus, tačiau valstybėje jais nėra tinkamai rūpinamasi – taip, kaip tai numato seniai ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Vaikų, patiriančių skurdą, žalą, skriaudas, smurtą, žalojimus, dingimą ir mirtį, skaičiai nemažėja. Vaikų klausimų ignoravimas – tiesiog stulbinantis: net ir renkantis idėją Lietuvai, tarp svarbiausių nepateko nei viena vaikų gerovės ir saugumo idėja. Tai atspindi šiuolaikinės Lietuvos politikos raidos tendencijas – neturėti raidos tikslų, o priemones neaiškiems tikslams paversti tikslais.
Šitokį politikos problemiškumą iliustruoja vaikų apsaugos politika ir jos įgyvendinimo praktika. Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius buvo daug nužudytų, pagrobtų, kankinamų vaikų ir nei vieno jų mirtis ir kančia nebuvo laikoma verta išsamios sisteminės analizės. Net rezonansinių bylų atveju – tokios analizės nebuvo. Čia ir kyla klausimas: kaip gali būti kuriama ir tobulinama sistema be sisteminės analizės?
