Smurtas baigiasi ten, kur prasideda pagarba

Smurtas prieš moterį, vyrą, vaiką ar senolį beveik kasdien tampa eilute policijos suvestinėse. Ar kitaip jau nebemokame? Kodėl kasdienius konfliktus vis dar sprendžiame jėga, o ne atsakomybe?

Praėjusiais metais skirti per 21 tūkst. orderių smurto pavojų artimoje aplinkoje keliantiems asmenims. Nors seksualinės prievartos nusikalstamų veikų, nuo kurių nukentėjo vaikai, skaičiai mažėja, tačiau 2024 m. nuo tokių nusikaltimų ir nusikalstamų veikų nukentėjo 356 vaikai. Žmogiškai ši statistika telpa į vieną eilutę – smurtas.

Apie smurto apraiškas visuomenėje kalbamės su Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docente, Geštalto psichoterapijos konsultante Jorūne Vyšniauskyte-Rimkiene.

– Laikai modernėja, gyvenimas gerėja, vis daugiau galimybių žmogui tobulėti, tačiau smurto apraiškos mūsų visuomenėje išlieka vis dar gaju reiškiniu. Kodėl taip yra?

– Manau, ne kartą esame girdėję apie eksperimentus, atskleidžiančius situacijas, kai gavę galią žmonės pradeda skriausti kitus. Vienas klasikinių smurto apraiškas analizuojančių mokslinių tyrimų – 1971 m. atliktas Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jo metu mokslininkas Philipas Zimbardo pakvietė vieną studentų grupę tapti kaliniais, o kitą – kalėjimo prižiūrėtojais. Šio eksperimento metu buvo tiriama žmonių elgsena, kai jie atsitiktine tvarka suskirstomi į nevienodą galią turinčias grupes, stebint, kaip jie priima susiklosčiusią nelygybę ir kada pradeda ją ginčyti. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad žiaurus žmogaus elgesys formuojasi ne dėl blogo charakterio, bet dėl stipraus socialinės aplinkos spaudimo. Ši patirtis parodė, kad net psichologiškai sveiki žmonės gali pradėti smurtauti arba tapti paklusnūs, kai galia, kontrolė ir nužmoginimas aplinkoje tampa socialine norma.

– Tokių eksperimentų yra ir daugiau.

– Galime prisiminti ir garsios menininkės Marinos Abramović išskirtinį performansą „Ritmas 0“. Meninės erdvės prieigose lankytojams buvo suteikta galimybė naudotis 72 skirtingais objektais – nuo vatos gumulėlio ar plunksnos iki peiliuko ir užtaisyto pistoleto – ir sąveikauti su menininke. Iš pradžių žiūrovai elgėsi ramiai ir pagarbiai, tačiau ilgainiui jų elgesys tapo vis agresyvesnis: jie ėmė smurtauti prieš menininkę, ją fiziškai žaloti, karpyti jos drabužius ir net kelti realią grėsmę jos gyvybei.

Pristatant šį meno kūrinį buvo stebima, kas nutinka žmogaus elgesiui, kai jam suteikiama visiška galia prieš bejėgį kitą asmenį, kuris nesipriešina. Performansas atskleidė, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gavę valią žmonės yra linkę skriausti kitą, jei šis nesigina ir nesipriešina.

Abu šie eksperimentai dar kartą patvirtino, kad smurtas iš esmės yra galios panaudojimas prieš kitą, kai stipresnis dažniausiai naudoja galią prieš silpnesnį, ta galia yra nelimituota, o silpnesnis negali apsiginti ir agresija neturi padarinių.

– Kiek žmogaus prigimtis, patirtos psichologinės traumos lemia polinkį skriausti kitą?

– Praktinė patirtis konsultuojant šeimas atskleidžia, kad vaikystėje skriausti žmonės suaugę patys yra linkę skriausti kitą. Tai dažniausiai daroma nesąmoningai, nenorint kito skaudinti, tiesiog viduje vis dar esantis emocinis skausmas streso akivaizdoje, kai, pavyzdžiui, vaikas verkia, rėkia, neklauso, paauglys netinkamai elgiasi, prieštarauja, aktyvuojasi ir tėvai savo praeities skausmą rėkimu, trenkimu, žeminimu perkelia vaikui. Kitaip sakant, žaizdotas, vidinių žaizdų neišsigydęs žmogus, to dažnu atveju nesuvokdamas, streso akivaizdoje bendrauja remdamasis savo emocinėmis žaizdomis, dar kitaip – veikdamas iš trauminės patirties auklėja savo vaikus arba bendrauja su savo šeimos nariu. Net seksualinis smurtas prieš savo vaiką, anot garsios psichoterapeutės Alice Miller, gali būti nesąmoningas keršto aktas savo tėvams, kurie kažkada juos skriaudė ir buvo neįmanoma pasipriešinti.

– Vaikystės patirtys, ir geros, ir blogos, veikia mūsų emocijas ir mintis, o vėliau ir suaugusiųjų elgesį. Ne antraeilė, ko gero, ir autokratinio tėvų modelio įtaka?

– Griežtos bausmės, autokratinis tėvų elgesys formuoja neigiamus įsitikinimus apie save – „aš esu menkas“, „bevertis“, „niekam tikęs“ ir pan., kuriais vėliau pradedama tikėti ir atitinkamai elgtis. Jei aš galvoju, kad esu bevertis, tuomet daug labiau tikėtina, kad leisiu kitam asmeniui su manimi atitinkamai elgtis – demonstruoti nepagarbų elgesį. Kitaip sakant, įsitikinamai mus pasodina į mūsų minčių kalėjimus ir mes juose gyvename tikėdami, kad tos kažkada mums kitų žmonių įdiegtos žalingos mintys apie mus ir pasaulį yra faktas.

Tačiau jei tokie įsitikinimai šeimoje atsikartoja jau ne per vieną kartą, tuomet tokius šeimoje išbujojusius neigiamus įsitikinimus bus dar sudėtingiau atpažinti ir pakeisti.

Garsus amerikiečių psichiatras Danielis Siegelis pabrėžia per skirtingas kartas perduodamų neigiamų elgesio modelių galią, teigdamas, kad jei nėra savęs suvokimo (angl. self-understanding), istorija kartojasi, o neigiamos šeimos interakcijos perduodamos iš kartos į kartą. Todėl kyla klausimas, ar įmanoma pakeisti mintyse įsitvirtinusią neigiamą patirtį. Nors tai sudėtinga, vis dėlto tikrai įmanoma – einant sąmoningo savęs pažinimo ir vidinio stiprinimo keliu.

– Ir, turbūt, atvirkščiai, kai asmuo tiki, kad kitas žmogus yra menkesnis ar prastesnis, tą taip pat demonstruos?

– Šį neteisingą įsitikinimą taip pat bus sunku pakeisti, nes juo dažniausiai tikima labai ilgai ir šventai. Tikėtis greito pokyčio iš tokio asmens būtų gana naivu, ypač jei jis sulaukia tėvų, senelių ar net visuomenės palaikymo laikytis tokių nuostatų kaip: „vaiką aš pagimdžiau, tad galiu su juo elgtis kaip noriu“, „sutuoktinis yra mano nuosavybė“, „moteris turi paklusti vyrui“. Situacija tampa dar sudėtingesnė, jei žmogus neturi vidinės motyvacijos keisti šiuos giliai įsišaknijusius įsitikinimus ir juos lydintį elgesį.

– Aplinka, kurioje augame, formuoja ir tas emocijas, kurias vėliau dažnai nešiojamės savyje ir apie kurias retai kam pasakojame. Ką vaikas užsiaugina savo viduje, kai ilgą laiką patiria smurtą – kokius jausmus, vidines būsenas ir santykį su pačiu savimi?

– Emocijos veikia mūsų elgesį. Atskiros žmogaus sistemos – protas, kūnas, emocijos ir elgesys – yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Ilgą laiką savyje nešiojamas ir neišreikštas pyktis (emocija) ilgainiui gali virsti agresija (elgesiu).

Agresija gali būti nukreipta į mus pačius – savižala, arba į kitą. Kartais pyktis, kuris nukreipiamas į kitą asmenį, gali būti tiesiogiai nesusijęs su adresatu. Pavyzdžiui, darbe patyrus neigiamų emocijų dėl to, kad kažkas nepasisekė, neišreikštos stiprios emocijos parnešamos į savo artimiausią aplinką ir tuomet bet kuris, tuo metu atsidūręs šalia – sutuoktinis, vaikas ar net katinas – gali tapti tos stiprios neigiamos emocijos iškrovos objektu, jaučiama emocija perkeliama kitam žmogui.

Taip emocijos nubanguoja. Jei ši schema kartojasi, tikėtina, kad vaikas, į kurį tėtis ar mama nuolat nudrenuoja savo pyktį ir kitas neigiamas emocijas, neištvers ir sąmoningai arba nesąmoningai emocijas taip pat išlies bendraudamas su kitais: mažesne sese ar broliu, klasės draugu, augintiniu.

– Baisu.

– Taip veikia emocinis skausmas: nieko su juo nedarant ir tik kaupiant savyje, jis vienaip ar kitaip privalo išeiti – būti išneštas, tarsi išventiliuotas, nes priešingu atveju gyvenimas tampa nepakeliama kančia.

Skausmas gimdo skausmą. Lygiai taip pat meilė gimdo meilę. Ar kada nors esate sutikę žmogų, kuris augo mylimas, bet suaugęs skriaudžia kitus? Aš – ne. Tokie žmonės paprasčiausiai nežino, kaip tai daryti. Kai dėl įvairių priežasčių jie patiria smurtą ar netinkamą elgesį, geba iš karto pasakyti „stop“. Jie drąsiai taria „ne“ ir aiškiai įvardija ribas: „Su manimi taip elgtis negalima. Aš to nenusipelniau. Aš esu vertingas ir tu neturi teisės manęs skriausti.“

Pavyzdžiui, moteris, poros santykiuose patyrusi smurtą, nepriklausomai nuo jo formos, tą pačią akimirką suvokia, kad su ja buvo pasielgta netinkamai. Ji neleidžia su savimi taip elgtis ir pasitraukia iš santykių. Teko girdėti ne vieną tokią istoriją. Beje, visos jos yra apie moteris, augusias pagarba ir saugumu grįstose šeimose.

Tačiau gerokai dažniau tenka girdėti istorijų, kai moteris ar vyras patiria skriaudą, bet vis tiek lieka tokiuose santykiuose, puoselėdami viltį, kad kitas asmuo pasikeis.

– Norisi kalbėti ne tik apie tai, kodėl žmogus smurtauja, bet ir apie tai, kodėl smurtas yra palaikomas. Teko skaityti ne vieną bylą, kurioje aplinkiniai žinojo ar bent jau įtarė vykstant smurtą, tačiau nieko nedarė. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas – pavyzdžiui, kai už sienos tėvas tvirkina dukrą, o motina tai nujaučia, bet imtis veiksmų nesiryžta.

– Iš tiesų kyla daug klausimų, kodėl tai vyksta: kodėl suaugęs žmogus, kuris turėtų ginti, saugoti ir mylėti savo vaiką, leidžia jį skriausti. Klausantis žmonių istorijų ir analizuojant tyrimų duomenis galima pastebėti tam tikrą tendenciją – dalis smurtiškai besielgiančių asmenų tokiomis akimirkomis tarsi sugrįžta į savo pačių traumines patirtis ir iš dalies patys tampa aukomis. Jie vėl atsiduria to mažo, kadaise skriausto vaiko pozicijoje ir ima veikti iš bejėgiškumo, kurį patyrė praeityje.

Viena mama, ne vienus metus leidusi vyrui žiauriai skriausti jų du vaikus, dalijosi, kad tik po kelerių metų, kai į šeimos situaciją įsitraukė Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir vaikai buvo paimti iš šeimos, ji atsitokėjo. Iki tol moteris pati nesuvokė, kas iš tiesų vyksta, ir taip, to nesuprasdama, leido namuose klestėti smurtui. Deja, gerokai daugiau istorijų baigiasi tuo, kad šalia buvęs suaugęs asmuo taip ir neatsitokėja – jis leidžia savo vaikus skriausti įvairiomis smurto formomis.

Kitaip tariant, žmogui suteikus valią ir galią veikti prieš kitą, jis gali nebesustoti ir pradėti sistemingai žaloti kitą asmenį. Būtent todėl itin svarbu suvokti, kad būtina aiškiai ir nedviprasmiškai sakyti „STOP smurtui“. Sakykime „stop“ bet kokiam netinkamam elgesiui ir skriaudai. Tai daryti privalu visomis įmanomomis priemonėmis, nepriklausomai nuo smurto formos ar nukentėjusiųjų grupės – ar kalbėtume apie šeimoje mušamą vaiką, patyčias internete, mobingą darbo aplinkoje, ar kitas smurto apraiškas. Tyla ir neveikimas sudaro palankias sąlygas smurtui tarpti, o vienam žmogui – pasiimti per daug galios kito atžvilgiu.

– Ar įmanoma nutraukti smurto grandinę?

– Norint išmokti elgtis nesmurtiškai, pirmiausia būtina išmokti tinkamai reikšti savo emocijas. Manau, kad šiuo metu galėtume daug pasimokyti iš mažamečių vaikų, kurie dar geba atpažinti ir drąsiai įvardyti savo jausmus. Jie nesivaržydami sako: „man liūdna, nes brolis sulaužė mano žaislą“, „aš džiaugiuosi, kad draugė man papasakojo apie save“, „esu labai pikta, nes mokytoja, kai sakiau, kad taip nepadariau, manimi nepatikėjo“.

Žinoma, ne visose šeimose vaikai išmoksta atpažinti ir reikšti savo emocijas, tačiau šių gebėjimų galima ir būtina mokytis. Pirmiausia tėvams svarbu įsivertinti, kokios taisyklės dėl jausmų galioja jų šeimoje: ar namuose leidžiama jausti visas emocijas ir ar jas visas galima reikšti? Jei leidžiama jausti ir rodyti tik teigiamas emocijas, kyla klausimas – kas tuomet nutinka su neigiamomis? Čia verta prisiminti neišreikštų emocijų sprogstamąją galią – tai, kad užslėptas ir neišgyventas pyktis ilgainiui tampa toksiškas.

Deja, stebėdama suaugusius žmones, ateinančius į konsultacijas ar į grupes, pastebiu, kad kol kas retas geba įvardyti, kaip emociškai tuo metu jaučiasi, ir daugiau dėmesio skiria kitų elgesio analizei. Pavyzdžiui, stebisi, kodėl paauglys trenkia durimis, kai mama ar tėtis ant jo rėkia. Kitaip sakant, konsultuotis ateinantys žmonės dažnai negeba atkoduoti savo netinkamai išreikštų emocijų padarinių.

Gausūs emociniu smurtu paremti komentarai socialinėse medijose taip pat, manau, parodo mūsų nepajėgumą tiesiogiai išreikšti savo emocijų, kurias tuo metu jaučiame. Turėdami gebėjimą ir galimybę tiesiai ir su pagarba išsakyti, ką jauti emociškai artimoje aplinkoje, būtume pagarbiai atviri tą daryti viešai, nereikėtų pilti tiek srutų į kitų daržus prisidengus anonimo kauke.

Siekiant smurto prevencijos, svarbiausia šeimoje ir mūsų visuomenėje remtis humanizmo principu, pagal kurį kiekvienas jos narys, nepaisant amžiaus, lyties ir pasiekimų, yra vertingas. Vien dėl to, kad yra žmogus.

Liga prasideda ne kūne: apie socialinius sveikatos veiksnius

Įsivaizduokime, kad du žmonės suserga ta pačia liga. Vienas greitai pasveiksta ir grįžta į darbą, o kitas ilgai neišbrenda iš nedarbingumo, skausmo ir nerimo. Skirtumas tarp jų ne visada yra valia, disciplina ar „požiūris“. Dažnai skirtumas – darbo sąlygos, pajamos, būstas, artimųjų parama ir tai, kiek saugi kasdienė aplinka. Nors apie sveikatą įprasta galvoti kaip apie asmeninių pasirinkimų ar genų pasekmę, realybėje ji labai dažnai formuojama už individo ribų.

Sveikata – ne tik asmeninis reikalas

Nuo tada, kai XIX a. pab. modernios valstybės ėmė vesti detalesnes gyventojų statistikas, ėmė matytis, kad ligų ir mirtingumo pasiskirstymas neatsiejamas nuo socialinės padėties ir aplinkos. 1897 metais vienas iš sociologijos pradininkų Emilis Durkheimas išleido iki šiol reikšmingą tyrimą, kuris pademonstravo, kad net, rodos, tokio individualaus reiškinio kaip savižudybė tikimybė priklauso nuo lyties, šeimyninės padėties, religijos, išsilavinimo, profesijos ir nuo platesnių socialinių normų ir įvykių. Po šimtmečio sveikatos nelygybių tyrimų, maždaug šio amžiaus pradžioje, sveikatos teorijoje ir politikoje iškilo vedanti sąvoka pastariesiems veiksniams įvardinti: socialiniai sveikatos determinantai (SSD).

Šiandien tiek Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), tiek kitos tarptautinės sveikata besirūpinančios institucijos, įskaitant Europos Sąjungą, beveik vieningai kartoja tą pačią mintį: sąlygos, kuriose žmonės gimsta, auga, dirba ir sensta, daro didesnę įtaką sveikatai nei medicinos sistemos. Iš dalies, tai ir pačios medicinos „nuopelnas“ – XX a. dramatiškai išaugus pasaulio populiacijai ir vidutinei gyvenimo trukmei, didesne problema ėmė tapti senėjančios populiacijos, lėtinės ligos, mediciniškai nepaaiškinamos ligos ir psichikos sveikatos negalavimų išaugimas. Tačiau net ir „įprastų“ ligų statistika rodo, kad jos pasiskirsčiusios pagal taip vadinamą socialinį gradientą – kuo žemesnė asmens socialinė-ekonominė padėtis, tuo prastesnė sveikata. Čia sveikatos politika tampa ir asmeniniu reikalu – jei norime būti sveikesni (o šiuolaikinė sveikatos samprata įtraukia tiek fizinę, tiek psichologinę ir dvasinę gerovę), svarbu atkreipti dėmesį ir į šaknines negalavimų priežastis, ne tik individualius įpročius ar gydymą.

Kaip vieną ryškesnių SSD reikšmės pavyzdžių galima atsiminti Covid-19 pandemiją. Nors pats virusas buvo biologinis, jo pasekmės buvo aiškiai sąlygotos socialinių veiksnių. Sergamumas ir mirtingumas pasiskirstė netolygiai, priklausomai nuo darbo pobūdžio, gyvenimo sąlygų, galimybių dirbti nuotoliniu būdu ar gauti socialinę paramą. Psichologinė pandemijos našta taip pat nebuvo vienoda. Izoliacija, nesaugumas, ekonominis nestabilumas, perdegimas ir nerimas labiausiai palietė tuos, kurių socialinė padėtis ir iki tol buvo trapesnė. Pandemija veikė tarsi padidinamasis stiklas, rodantis kad sveikatos politika negali apsiriboti vien pasirengimu ligoms ar paslaugų teikimu.

Sveikata visose politikose

Popieriuje SSD adresavimas jau kurį laiką yra prioritetinė globalios sveikatos politikos kryptis. Tarptautiniuose dokumentuose sveikatos nelygybės kaip nepriimtinas ir adresuotinas reiškinys svariai pirmą kartą buvo paminėtas 1978 metų PSO Almatos deklaracijoje. Vėliau šią kryptį pastiprino 1986 metų Otavos chartija, kuri pasiūlė žvelgti į sveikatą kaip į žmonių ir jų aplinkos santykį. Chartijoje išvardintos bazinės sveikatai reikalingos sąlygos: taika, pastogė, išsilavinimas, maistas, pajamos, stabili ekosistema, tvarūs ištekliai, socialinis teisingumas ir lygybė.

Šiandieninė SSD požiūrio formuluotė pasirodė 2008 metais PSO SSD komisijos ataskaitoje, kur aiškiai įvardinama tai, kas iki tol dažnai buvo paliekama tarp eilučių: sveikatos skirtumus lemia nevienodas galios, pinigų ir išteklių pasiskirstymas. Sveikatos klausimai tapo neatsiejami nuo platesnių politinių ir ekonominių sprendimų. Pabrėžta, kad be pokyčių struktūriniame lygmenyje bandymai keisti individualų elgesį lieka riboti. Panašiu metu ėmė plisti „sveikatos visose politikose“ idėja, numatanti sveikatos nelygybių adresavimą visų politinių sektorių strategijose. Šis principas išreikštas ir dabartinėje 2025–2028 metų PSO globalioje sveikatos strategijoje. Tai reiškia, kad sveikata nebėra tik sveikatos ministerijų ar ligoninių reikalas, bet turi būti įtraukta ir socialinės apsaugos, švietimo, krašto apsaugos, žemės ūkio, aplinkosaugos ir kitose programose. Tačiau pereinant prie nacionalinių darbotvarkių beveik visuotinai susiduriama su sunkumais.

Kodėl brošiūros nesumažina nelygybės

Tyrimai rodo, kad daug šalių sveikatos politikoje SSD atpažįsta retoriškai, bet neadresuoja praktiškai. Nacionalinės sveikatos programos, sekdamos tarptautinėmis gairėmis, paprastai įvardina nelygybes kaip esminį sveikatą formuojantį reiškinį, bet kuo labiau pereinama prie konkrečių programų ir vietinių strategijų, tuo mažiau jose lieka struktūrinių veiksnių. Vietoje jų atsiranda priemonės, nukreiptos į individą: sveikatos ugdymas, informavimo kampanijos, elgesio keitimas, sveiko gyvenimo būdo skatinimas. Mokslininkai vadina tai „nudreifavimu į gyvenimo būdą“ [angl. lifestyle drift] – pradedama nuo struktūrinių problemų, bet baigiama bandymais keisti asmeninį gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, politika atpažįsta, kad žemesnes pajamas gaunantys žmonės dažniau serga širdies ligomis dėl prastesnių darbo sąlygų, streso ir ribotų galimybių sveikai maitintis, tačiau vietoje darbo sąlygų gerinimo ar kainų politikos keitimo pasirenkamos informacinės kampanijos apie sveiką mitybą ir judėjimo svarbą. Padedama varnelė, kad dėl SSD pasistengta, bet problema išlaikoma.

Nudreifavimui į gyvenimo būdą yra kelios priežastys. Pirmiausiai, į individus orientuotas priemones lengviau planuoti, pamatuoti ir administruoti. Jas galima įvertinti dalyvių kiekiu, mokymų apimtimi ar informacinių leidinių tiražu. Tuo tarpu socialinių determinantų poveikis yra lėtas, netiesioginis ir reikalaujantis ilgalaikės atsakomybės. Dar viena kliūtis – institucinė struktūra. Šiuolaikinės valstybės veikia remdamosi aiškiu sektorių kompetencijų ir atsakomybių atskyrimu. Kiekvienas sektorius turi savo veiklos sritis, programas, biudžetus ir rodiklius. SSD į šią logiką telpa sunkiai, nes jie neišvengiamai kerta sektorių ribas. Dėl to susiformuoja ydingas ratas – sveikatos politika pripažįsta problemą, bet yra linkusi ją perleisti kitoms sritims, o kitos sritys savo ruožtu sveikatą mato kaip ne savo prioritetą. Galiausiai kliūtimi SSD adresavimui dažnai tampa ideologinės priežastys ir bendrai neoliberalios šiuolaikinio kapitalizmo tendencijos – politinė orientacija į didesnę konkurenciją, valstybinio reguliavimo mažinimą ir prioritetą privačiam interesui. Keičiantis valdžioms sunku išlaikyti SSD įsipareigojimų tvarumą.

Lietuvoje situacija panaši kaip ir daugelyje kitų šalių. Nacionalinio lygmens programose pripažįstama, kad socialinės ir ekonominės sąlygos daro įtaką sveikatai, kalbama apie nelygybę, senėjančią visuomenę, psichikos sveikatos iššūkius. Tačiau visuomenės sveikatos strategijose, konkrečių ministerijų departamentų ar regioninių institucijų planuose SSD beveik nematomi. Reali visuomenės sveikatos politika apsiriboja informavimu, konsultavimu, fizinio aktyvumo skatinimu ar infrastruktūros gerinimu. Bendri socialinės gerovės ir lygybės veiksniai adresuojami socialinės apsaugos ir darbo sektoriaus, tačiau nebūtinai artikuliuojant ar stebint jų poveikį sveikatai. Valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“ numato sveikatos ir socialinio sektorių sujungimą, tačiau esamuose sveikatos politikos planavimo dokumentuose ši intencija kol kas atsispindi mažai. Vienas siektinos krypties pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybės romų įtraukties į visuomenę 2024–2026 metų programa, kuri adresuoja sveikatos veiksnius kartu su kultūriniais, švietimo ir socialiniais lygybės ir įgalinimo tikslais.

Svarbu akcentuoti: sveikatos ugdymas ir individuali pagalba išlieka esminėmis sveikatos sistemos dalimis – tą palaiko ir PSO. Tačiau tai negali pakeisti struktūrinių giluminių priežasčių sprendimų. Moksliniai tyrimai rodo, kad jei neadresuojami struktūriniai veiksniai, į individualų pokytį orientuotos programos turi tendenciją išlaikyti ar net padidinti sveikatos nelygybes. Informacija dažnai labiau padeda tiems, kurie jau turi daugiau išteklių ir galimybių ta informacija pasinaudoti. Gydymas taip pat veikia geriau, kai pacientas turi geras sąlygas pasirūpinti savimi, prisitaikyti prie reikalingų pokyčių.

Nuo asmeninių rūpesčių iki politikos ir atgal

Visa tai gali skambėti kaip nišinė politikos ar ekspertų diskusija, bet iš tiesų ji tiesiogiai paliečia kasdienį gyvenimą. SSD lemia, ar žmogus grįžta iš darbo išsekęs ar dar turi jėgų šeimai, ar nuolatinis stresas tampa norma, ar ligos reiškia trumpą nedarbingumą ar ilgalaikį kritimą iš darbo rinkos. Jie veikia tai, ar sveika mityba yra reali galimybė, ar tik kaltę keliantis priesakas, ar emocinė pagalba prieinama laiku, ar tik tada, kai situacijos tampa kritinės. Kai sveikata suprantama tik kaip asmeninė kategorija, sunkumai – perdegimas, depresija, lėtinės ligos – ima atrodyti kaip individualūs trūkumai, nors dažnai tai yra socialinių sistemų pasekmės. Todėl klausimas apie SSD iš esmės yra klausimas apie tai, kiek saugi ir palaikanti yra visuomenė, kurioje gyvename ir norime gyventi.

Kad SSD taptų realia politikos kryptimi, pradėti būtų galima nuo detalesnės SSD stebėsenos. Lietuvos sveikatos politikos dokumentuose SSD rodiklių matavimai beveik nenumatomi, tad ir atpažinti ką ir kaip tiksliai reikėtų adresuoti sunku. Kol kas tikslai įvardijami bendrais bruožais – reikia mažinti nelygybę, atskirtį tarp regionų, sveikatos skirtumus tarp lyčių – ir tai jau gerai, bet konkrečių strategijų kol kas maža. Socialinių veiksnių dokumentavimas ligoninėse ir kitose sveikatos institucijose būtų žingsnis gera kryptimi, kaip ir sveikatos pasekmių stebėsenos įtraukimas visose valstybės politikos srityse. Pavyzdžiui, Norvegijos visuomenės sveikatos įstatymas numato, kad savivaldybės privalo stebėti ir įvertinti socialinių sąlygų poveikį visuomenės sveikatai, įtraukti šiuos duomenis į visų sektorių strategijas ir sprendimus, ir mažinti sveikatos nelygybes.

Kita galima progreso kryptis – specifiniams SSD ar pažeidžiamoms grupėms skirtos tarpsektorinės programos (kaip Vilniaus romų integracijos atveju), kurios aiškiai deklaruotų skirtingų sektorių bendradarbiavimą ir atsakomybes, taip įveikiant „visų ir niekieno atsakomybės“ inerciją. Pavyzdžiui, Kanadoje autochtonų gyventojų sveikatą gerinti siekiančios programos įtraukia būsto, maisto, savivaldos ir kitus klausimus. Galiausiai svarbus pacientų ir bendruomenių įtraukimas į sveikatos politikos formavimą, kad būtų geriau suprantamos giluminės priežastys ir poreikiai, formuojantys ligos ir sveikatos patirtis.

Gražina Bielousova. Tanku per Kapčiamiestį

Matydama politikų, kariuomenės, pilietinės visuomenės ir atskirų žmonių pasisakymus apie vietinių gyventojų atsaką į Kapčiamiesčio poligono įkūrimą, negaliu atsistebėti vienu dalyku. Rodos, kai visame pasaulyje vis tvirčiau įsišaknija supratimas, kad civiliai yra centrinė saugumo ir atsparumo ašis, Lietuvoje jie vis dar traktuojami kaip trukdis ar dar blogiau – kaip tuščia vieta.

Prieš tęsdama iš karto noriu pasakyti, kad nesu iš tų, kurie neigia poligono būtinybę. Anaiptol – poligono ir kitos karinės infrastruktūros kūrimas prie Suvalkų koridoriaus netgi vėluoja. Apie Suvalkų koridoriaus pažeidžiamumą mes žinojome turbūt nuo tada, kai buvo patvirtintos dabartinės Lietuvos sienos ir tapo aišku, kad gyvensime su tuo 80 kilometrų ruožu, skiriančiu Baltarusiją nuo Kaliningrado srities ir su jo keliamais iššūkiais.

Šio ruožo svarba ir saugumo spragos tapo dar aiškesnės Lietuvai ir Lenkijai įstojus į NATO: dauguma organizacijos parengtų dokumentų apie Baltijos šalių regioną pabrėžia, kad Suvalkų koridorius yra viena iš esminių regioninio saugumo spragų. Tai, kad, nepaisant atvėsusių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių, Lenkija irgi siekia aktyviai prisidėti prie poligono ir nori juo dalintis, yra dar vienas ženklas, kad tokios karinės infrastruktūros čia trūko.

Tad kalba ne apie tai, ar poligono reikia. Kalba apie tai, kad labiau nei poligono reikia civilių ir ypač vietos žmonių pasitikėjimo ir palaikymo. Nors saugumas tradiciškai suvokiamas kaip poligonai, bazės, karinė technika, žvalgyba ir panašiai, tačiau tiek dabartinės saugumo teorijos, tiek praktika rodo, kad ten, kur nėra pasitikėjimo valdžia ir kur nėra bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir civilių, subyra net ir geriausiai parengtos operacijos, o karinė infrastruktūra tampa itin pažeidžiama.

Būtent civiliai, ypač tie, kurie pažįsta vietoves, atėjus X dienai užtikrina tiekimą, teikia žvalgybinius duomenis, dalyvauja pilietinėje gynyboje, padeda evakuoti pažeidžiamus žmones ir visaip kitaip prisideda prie gynybos. O trapios taikos sąlygomis jie yra tie, kurie pastebi įtartinus asmenis ar veiksmus, galinčius kelti grėsmę. Tačiau tam, kad tokia civilių ir kariuomenės bei valstybinių institucijų sinergija vyktų, reikalingas pasitikėjimas.

Važiavimas tanku per Kapčiamiestį tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, kai pokalbiai tarp kariuomenės, valdžios atstovų ir vietinių gyventojų vyksta „po fakto“, rodo tai, kad mūsų valstybėje ši civilių svarba saugumui yra iki galo nesuvokta. Dar daugiau, vietiniai gyventojai yra ne tik matomi kaip kliūtis; jie yra išvis nematomi tol, kol žiniasklaidoje ištransliuojamas jų radikalus nepasitenkinimas. O tuomet jie paverčiami valstybės priešais. Ir nors dialogas dabar vyksta, kad ir strigdamas, atkurti pasitikėjimą visada yra sunkiau, nei kad jį puoselėti nuo pat pradžių.

Šiai situacijai sunkumo ir skaudumo prideda ir tai, kad šitaip elgiamasi su žmonėmis, tarp kurių vis dar gyva partizaninio pasipriešinimo Sovietų Sąjungai istorinė atmintis. Juk būtent Dzūkijoje ši kova buvo aršiausia ir būtent čia ji išliko ilgiausiai. Ir daugiausia todėl, kad partizanai turėjo vietinių, civilių palaikymą ir pasitikėjimą. To iš partizanų galėtų pasimokyti ir dabartiniai sprendimų priėmėjai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

VDU Tėvų akademija: tėvų ir vaikų teisiniai santykiai šiandienos visuomenėje

2026 m. sausio 27 d., antradienį, 18 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Šeimos teisė: tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos šiandienos visuomenėje“

Paskaitos metu bus pristatoma kaip nustatoma vaiko kilmė ir kokią reikšmę tai turi tėvų ir vaikų teisėms bei pareigoms. Bus nagrinėjama tėvų valdžios sąvoka – jos ribos, atsakomybės ir pagrindiniai principai, kuriais vadovaujantis užtikrinama vaiko gerovė. Paskaitoje taip pat bus aptariamos tėvų išlaikymo pareigos nepilnamečiams vaikams, įskaitant išlaikymo dydžio nustatymo principus ir modelius. Bus pristatyta, kaip teisiškai sprendžiami klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos tėvams gyvenant skyrium.

Paskaitą ves doc. dr. Jurgita Grigienė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytoja, advokatė, Švedijos karalystės garbės konsulė, kuriai buvo įteiktas Šiaurinės žvaigždės laipsnio ordinas.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo nuoroda. Renginys nemokamas.

Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Kviečiame dalyvauti!

******************

VDU Tėvų akademija – dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Tai paskaitų-susitikimų ciklas, kurių metu įžvalgomis ir patarimais su tėvais dalinasi psichologai, socialinio darbo specialistai, sociologai, antropologai ir įvairių kitų sričių universiteto ekspertai. Kartą per mėnesį, dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.

Psichologė apie LGBTQAI+ ir visuomenę: linkiu ieškoti, kas bendra

Daug LGBTQAI+ asmenų prisipažįsta paauglystėje patyrę žodinių patyčių, kartais – net smurto dėl savo seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės. Fizinio smurto jų atžvilgiu mūsų visuomenėje, atrodo, sumažėjo, tačiau žodinė agresija kartais liejasi per kraštus.

Kaip žodinis ir fizinis smurtas dėl to, koks iš tiesų esi, gali paveikti žmogų? Kodėl LGBTQAI+ žmonėms neretai kyla suicidinių minčių? Kas jiems padėtų išeiti iš tokių psichologiškai sudėtingų situacijų? Pokalbis apie tai – su Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) LGBTQAI+ psichologijos grupės pirmininke, Vytauto Didžiojo universiteto doktorante ir dėstytoja psichologe Rasa Katinaite.

– Pirmiausia apibrėžkime sąvokas. Galima sakyti, kad anksčiau žinojome egzistuojančius tik dviejų netradicinės seksualinės tapatybės tipų žmones: gėjus ir lesbietes. Dabar šios tapatybės žmonių spektras gerokai išsiplėtė, jų bendruomenė vadinama nebe LGBT, o LGBTQAI+. Kokie žmonės jai priskiriami?

– Tai labai platus klausimas. Svarbu akcentuoti: nėra taip, kad šių tapatybių padaugėjo, tiesiog mes lietuvių kalboje atradome daugiau sąvokų pavadinti tai, ko anksčiau nebuvome įvardiję. Dabar išleisti net žodynėliai, kaip vadintinos įvairios tapatybės. Anksčiau tai nebuvo įžodinta.

Žmonės linkę viską sudėlioti į dėžutes, apibrėžti – taip mums patiems saugiau. LGBTQAI+ žmonės irgi ieško kategorijos, kuri labiausiai juos atitiktų, sąvokos, kuri geriausiai atitiktų tą potraukį, kurį jie jaučia.

Bendrąja prasme LGBTQAI+ sąvoką atitinka dviejų tipų žmonės. Tai žmonės, kuriuos romantiškai traukia ne tik tos pačios lyties atstovai (lesbietės, gėjai), bet ir asmenys, kuriuos traukia įvairios lytys: vyrai, moterys, nebinarinės lyties asmenys, taip pat žmonės, kurie visai nejaučia romantinio ar seksualinio potraukio.

LGBTQAI+ trumpiniui priskiriamos ir įvairios lyties tapatybės, kai žmogaus lytis neatitinka jiems gimimo metu priskirtos lyties. Jų neišeina priskirti binarinei vyro ar moters kategorijai. Tai nebinarinės lyties arba kintančios lyties atstovai.

– Kokį visuomenės procentą sudaro šie žmonės?

– Kalbant apie seksualinę orientaciją, skirtingi šaltiniai įvardija, kad neheteroseksualūs asmenys sudaro apie 5–20 proc. žmonijos. Manau, patikimiausia būtų sakyti, kad tokių žmonių skirtingose visuomenėse yra apie 10 proc.

Kalbant apie lyties tapatybę, skaičiuojama, kad translyčių yra 1–4 proc., dažniausiai įvardijami 3 proc. Tokius duomenis pateikia JAV. Lietuvoje patikimos statistikos neturime, nes mūsų šalyje vykstančiuose gyventojų surašymuose neklausiama apie seksualinę orientaciją, lyties tapatybę.

– Kokiame amžiuje paprastai pradeda ryškėti lyties tapatybė? Ar translyčiai ir kiti LGBTQAI+ asmenys ankstyvoje vaikystėje pradeda jausti, kad jie yra kitokie nei daugelis, ar vis dėlto tai pradeda ryškėti paauglystėje?

– Kalbėdama bandysiu atskirti seksualinę orientaciją ir lyties tapatybę. Jeigu kalbame apie seksualinę orientaciją, t. y. potraukį kuriai nors lyčiai, įsimylėjimą, tai ji dažniausiai pradeda ryškėti tada, kai prasideda pirmoji jaunuolio branda. Tada ji pasireiškia visiems – ir heteroseksualiems žmonėms. Pirmosios meilės tradiciškai prasideda ankstyvojoje paauglystėje, būnant dešimties vienuolikos metų.

Na, o lyties tapatybė, savo lyties suvokimas gali pradėti ryškėti ankstyvojoje vaikystėje – ketvirtaisiais penktaisiais amžiaus metais, nors iki septynerių metų amžiaus vaikai dar nesuvokia, kad ta lytis, kurios jie dabar yra, bus visą gyvenimą. Iki septintų metų susiformuoja galutinis suvokimas, kad, tarkim, aš esu berniukas ir juo būsiu iki gyvenimo pabaigos. Tokiame amžiuje vaikas gali pajusti, kad ši lytis jam netinka, jis jaučiasi kitaip.

Medikai, diagnozuojantys lyties neatitikimą, sako, kad jį galima diagnozuoti ne anksčiau kaip paauglystėje. Tai apibrėžta ir pagal Lietuvos įstatymus.

Kalbėdama apie amžiaus ribas įvardijau jas pagal idealų scenarijų. Lyties tapatybė ar seksualinė orientacija minėtais amžiaus tarpsniais išryškėja, kai aplinka yra palanki. Jei vaikas auga, vystosi aplinkoje, kur mažiau palankumo ar kuri yra priešiška, tikroji asmens lyties tapatybė ar seksualinė orientacija gali paaiškėti daug vėliau. Tai nereiškia, kad ji vėliau pasireiškia – tiesiog vaikai ir paaugliai nelabai priima savo tapatybę, mintis apie tai stumia tolyn, nes bijo tėvų, aplinkinių reakcijos.

– Su kokiomis problemomis tuo metu susiduria žmogus?

– Pagrindinės problemos yra susijusios su kitais žmonėmis. Toks asmuo gali jausti kaltę, kad nuvylė tėvus, kitus artimuosius, bendraamžius, nes neatitiko numatyto įsivaizdavimo. Asmuo gali bijoti prarasti ryšį su tėvais, artimais draugais, jei atsiskleistų. Ypač tuo atveju, jei šeimoje yra buvę neigiamų pasisakymų LGBTQAI+ asmenų atžvilgiu. Žmogus gali jausti nerimą dėl ateities, nes mūsų visuomenė dar nelabai atvira, o mūsų teisinė sistema diskriminuoja šios bendruomenės narius.

Taigi, egzistuoja baimingas fonas, kai žmogus ima suvokti savo seksualinę orientaciją ir lyties tapatybę, nes jis nežino, kas jo laukia ateityje.

Kalbant apie lyties tapatybę, apie translyčius ir nebinarinius asmenis, reikia pasakyti, kad lyties tapatybė yra labiau matoma nei seksualinė orientacija.

Seksualinė orientacija nėra aiškiai matoma ir, jeigu žmogus neturi partnerio ir pats nepasisako, aplinkiniai gali ir nesuprasti, kad jis – neheteroseksualus. Lytis, lyties tapatybė yra aiškiai matoma ir tai yra pirmas dalykas, pagal kurį mes kategorizuojame, t. y. tarsi padedame vieną ar kitą žmogų į tam tikrą suvokimo stalčiuką. Taigi, jei lytis, kurios atstovu žmogus jaučiasi, neatitinka jam ar jai priskirtosios (kalbu apie translyčius ir nebinarinius asmenis), jis ar ji nuolat patiria atmetimo reakciją. Į jį ar ją kreipdamiesi žmonės dažnai vartoja ne tą lytį ar ne tą vardą. Tai daro ne bandydami įžeisti, o nesąmoningai. Dėl to tas žmogus nuolat jaučia, kad jis – kitoks, kad su juo kažkas negerai. Susiformuoja nuolatinis jausmas, kad su juo kažkas negerai.

– Kiek tuo metu žmogui svarbus šeimos, draugų, kitų aplinkinių palaikymas? Kas atsitinka, jei tokio palaikymo nėra?

– Daugelis problemų, kylančių dėl lyties tapatybės ar seksualinės orientacijos, yra susijusios ne su pačia tapatybe, o su aplinkinių reakcija į ją. Kad aplinkiniai priimtų ir turėti saugų ne tik palaikančių, bet ir priimančių žmonių ratą yra labai svarbu, tai leidžia žmogui atsikratyti nuolatinio kitoniškumo pojūčio ir pasijusti normaliu.

Kai žmogus atsiskleidžia šeimoje, dažnai kyla konfliktas. Tėvams užtrunka laiko tai priimti, susitaikyti su tam tikra netektimi, atsisakyti įsivaizdavimų, koks to vaiko gyvenimas bus ateityje. Iš to kyla konfliktas. Gyvenimas patiriant nuolatinį konfliktą ir gyvenimas nuolat sutariant labai skiriasi. Jei žmogus gyvena visą laiką patirdamas konfliktą, jis nuolat turi gintis. Jei palaikymo nejaučia, žmogus gali norėti nuo visų atsiriboti.

Grįžtant prie šeimos, draugų rato: jei tie žmonės LGBTQAI+ asmenį atstumia, griūva jo pasitikėjimas visais žmonėmis. Gali nebesinorėti su niekuo kontaktuoti, nes bijoma vėl patirti atstūmimą. Dėl to žmogus gali nuo visų atsitraukti, tapti vienišas.

– Kodėl svarbu žmogui pačiam sau išsiaiškinti ir pripažinti savo seksualinę, lyties tapatybę ir jos neslėpti?

– Svarbu pripažinti tai, kas iš tiesų egzistuoja. Šios tapatybės yra svarbi kiekvieno iš mūsų tapatybės dalis. Kiekvienas jaučiame tam tikrą potraukį, turime tam tikrų minčių, kas mus traukia, kas mums svarbu bendraujant, kaip jaučiamės, kaip norime išreikšti savo lytį. Jeigu žmogus tai neigia, bando kaip nors nuslėpti, neparodyti, net sau to nepripažįsta, jis ar ji nuolat gyvena tarsi tik su puse savo asmenybės. Jei nuolat slepiama dalis savęs, žmogus negali būti autentiškas, negali būti visiškai įsitraukęs į santykius – tiek romantinius, tiek tiesiog draugiškus.

Kartu negaliu sakyti, kad 100 proc. svarbu ir reikalinga iš karto neslėpti savo tapatybės. Yra daug situacijų, kai LGBTQAI+ asmenys turi slėpti savo tapatybę, kad būtų saugesni.

Jie turi atsiskleisti tada, kai jaučiasi tam pasiruošę. Tam visų pirma reikia žmogui pačiam priimti save, jaustis patogiai su savo tapatybe, žinoti, kad, jei žmonės neigiamai sureaguos, tai jo labai stipriai nepaveiks. Jie turi būti atsakę sau į tam tikrus klausimus, suvokę, kad viskas su juo yra gerai, bet kartu turi turėti saugią erdvę atsiskleisti. Tačiau jei žmogus gyvena su tėvais, kurie yra labai nepriimantys, kyla rizika, kad atsiskleidus kils didelis konfliktas, galbūt jis bus išvarytas iš namų ar bus apriboti finansai, taigi geriau pasaugoti save ir neatsidurti pavojingoje padėtyje. Jeigu susikurta saugi vieta, kur prireikus galima išeiti, galbūt susikurtas gyvenimas atskirai nuo tėvų ir yra palaikančių draugų, kurie galėtų tapti atsvara susidūrus su diskriminacija, atstūmimu iš svarbių žmonių pusės, tada svarbu atsiskleisti, būti autentiškam. Tačiau tam reikia laiko.

– Kokių psichologinių problemų gali kilti, jei žmogus savo seksualinę orientaciją ar lyties tapatybę slepia?

– Pasikartosiu: jei žmogus ilgą laiką tai slepia, jis nuolat gyvena meluodamas, negali kurti atvirų, saugių santykių. Bandydamas nuneigti dalį savęs, žmogus jos nenuneigia, ta asmenybės dalis niekur nedingsta. Žmogaus asmenybė tarsi skyla, susifragmentuoja, jis ima gyventi jausdamasis blogas. Tai labai veikia pasitikėjimą savimi ir meilę sau.

– Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria LGBTQAI+ asmenys?

– Jie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir kiti žmonės, pvz., patiria stresą darbe, studijuodami, bendraudami ar išgyvendami netektį. Tačiau gyvendami stigmatizuojančioje visuomenėje jie patiria papildomų sunkumų. Tai tėvų, draugų atstūmimas, vienišumo jausmas, didesnė depresijos, nerimo, savižudybių ir priklausomybių rizika kaip atsakas į stigmatizacijos patirtis. Yra atlikta labai daug tyrimų ir seniai nustatyta, kad LGBTQAI+ asmenys patiria didesnę depresijos riziką, dažniau galvoja apie savižudybę. Tačiau tai siejama ne su jų tapatybe, o su neigiama visuomenės reakcija į jų tapatybę. Jeigu asmuo nepatiria neigiamos nuomonės iš visuomenės pusės, atstūmimo, jam nekyla didesnė rizika, o jei patiria – įsijungia mechanizmai, padidinantys minėtų psichikos sutrikimų riziką.

– Sovietmečiu gėjai ir lesbietės būdavo gydomi psichiatrijos ligoninėse – dažniausiai, jei dėl tokio gydymo kreipdavosi jų artimieji. Kokia tokio gydymo žala?

– Aš net nepavadinčiau to gydymu. Tai ne gydymas, o psichikos žalojimas. Daugelyje Europos šalių yra uždrausta psichiatrams, psichoterapeutams bandyti „išgydyti“ homoseksualumą, translytiškumą ar interseksualumą. Lietuvoje tai dar neuždrausta, tačiau siekiama tai padaryti. Lietuvos psichologų sąjungos LGBTQAI+ psichologų grupė aktyviai siekia tokio draudimo, nes tai žalojančios praktikos.

Tai žala, kai žmogus per tam tikrus psichologinio poveikio mechanizmus išmokomas nekęsti dalies savęs. Tai sumažina asmens pasitikėjimą savimi, savivertę, autentiškumą. Jis negali laisvai funkcionuoti, būti sveika asmenybė, gebančia priimti visas savo dalis, net ir mums galbūt nepatinkančias. Jei žmogus negeba tam tikros savo dalies priimti, jis ima nuolat jos nekęsti. Tai sukuria dar daugiau psichologinių problemų.

Minėtas „gydymas“ tik padidina nerimastingumą, nerimą, prastą savęs vertinimą, depresijos, savižudybės rizikas.

– Ne tik patyrę sovietmečio „gydymą“, bet ir kiti LGBTQAI+ žmonės yra labiau linkę į savižudybę. Kas padėtų išeiti iš tokių psichologiškai sudėtingų situacijų?

– Turbūt tai, kas padeda ir visiems kitiems.

Kai kyla minčių apie savižudybę, svarbu žmogui parodyti, kad toje situacijoje, kurioje jis ar ji atsidūrė, savižudybė nėra vienintelis išeities būdas.

Tokiais atvejais, žinoma, reikia struktūruotos kompleksinės pagalbos, keisti gyvenimą, sukurti saugumą.

Kalbant konkrečiai apie LGBTQAI+ asmenis, labai daug tyrinėta, kodėl jie patiria didesnę savižudybės riziką. Nustatyta, kad savižudiškos mintys, kylančios neheteroseksualiems asmenims, dažnai susijusios su tuo, kad jie kitiems jaučiasi našta. Pvz., matydami, kad jų atsiskleidimas sukelia konfilktų šeimoje, apsunkina gyvenimą tėvams, kurie nemoka prisitaikyti, dėl tokio sūnaus ar dukros galbūt jaučia gėdą.

Svarbu sumažinti tą nuolatinį jausmą, kad kitiems žmonėms esi našta ir apsunkini gyvenimą, ir bandyti atsikratyti tokio mąstymo.

Ką daryti? Svarbu pajusti, kur esi svarbus ir kam esi svarbus. Saugaus rato susikūrimas padeda išvengti savižudybės rizikos, o jai atsiradus – stabilizuoti situaciją. Juk jeigu yra žmonių, kuriems tu rūpi, vadinasi, turi dėl ko gyventi – bent jau dėl tų žmonių, kuriems su tavimi gera, kurie tave priima.

– Ne vienas LGBTQAI+ žmogus Lietuvoje savo atžvilgiu yra sulaukęs patyčių, o kartais – net smurto. Kaip tai gali paveikti žmogų?

– Patyčių ir smurto papildomas aspektas, kuris galioja visiems žmonėms, ne tik LGBTQAI+ asmenims, – tai, kad atsiranda nuolatinis nesaugumo jausmas visose srityse. Jei vieną kartą kažkas užpuolė gatvėje, tai ir po daugelio metų eidamas gatve žmogus gali jaustis nesaugiai, laukti netikėto smūgio.

Gali kilti nuolatinis nesaugumo jausmas ir kognityvinis budrumas, įtemptas aplinkos stebėjimas, bandymas suprasti, ar jis yra saugus. Kokie to padariniai? Jei žmogus nuolat susikoncentravęs į tai, kas vyksta aplink ir kaip apsisaugoti, jam tiesiog nelieka energijos visiems kitiems dalykams. Juk tada mintys kyla tik apie tai, kad jis turiu būti saugus. Toks žmogus negali kūrybiškai mąstyti, negali visavertiškai funkcionuoti, nes visa jo energija skiriama saugumui užtikrinti. Nukenčia kitos jo asmenybės dalys, ne tik kūrybiškoji, – ir santykiai, nes tam paprasčiausiai nebelieka energijos. Psichologinis stresas, šiuo atveju kylantis dėl nesaugumo, išeikvoja labai daug energijos, jį patiriantis žmogus gali jaustis kaip visą dieną dirbęs fiziškai sunkų darbą.

– Ar pastebite, kad agresijos prieš LGBTQAI+ bendruomenės narius atvejų Lietuvoje mažėja, visuomenė tampa tolerantiškesnė, šiuos asmenis priima kaip lygiaverčius, be išankstinių nuostatų?

– Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.

Remiantis tuo, ką mes, LPS LGBTQAI+ psichologijos grupės nariai, girdime iš šiai bendruomenei priskiriamų asmenų, susidaro įspūdis, kad stigmatizacijos pastaruoju metu kaip tik padaugėjo. Taip atsitiko, nes šioms temoms pastaraisiais metais buvo skiriama daugiau dėmesio. Viešai nagrinėti partnerystės klausimo teisiniai aspektai, kiti su LGBTQAI+ susiję klausimai dažniau atsirasdavo medijose. Viena vertus, tai normalizuoja LGBTQAI+, kita vertus, kol tai buvo nematoma, žmonės apie tai nekalbėjo. Dabar, kai tai matoma, žmonės daugiau apie tai kalbasi. Ne tik šeimoje – ir su kolegomis, draugais. Atsiranda daugiau vietų, kur žmonės gali parašyti neigiamų komentarų ir daugiau tų komentarų tampa matomi. Taigi, žodinė stigmatizacija sustiprėjo, nes atsirado daugiau vietų, kur galima tai daryti.

Kita vertus, žvelgdami į visuomenės apklausas, pavyzdžiui, atliekamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, matome, kad tam tikras visuomenės progresas yra. Jis minimalus, tačiau yra. Žmonės labiau priima savo vaikus, jeigu jie atsiskleidžia kaip neheteroseksualūs asmenys, jie nebe taip bijo gyventi šalia LGBTQAI+ asmenų ar kartu su jais dirbti.

Fizinės stigmatizacijos šiek tiek sumažėjo, nes ir teisėtvarka geriau dirba, už tokius nusikaltimus realiai baudžiama. Tačiau fizinių užpuolimų vis dar pasitaiko. Pvz., prieš porą metų Kaune buvo užpulta homoseksualių vaikinų pora. Net ir šiais metais Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ buvo išdaužti langai, ant patalpoje susirinkusių LGBTQAI+ bendruomenės atstovų pažiro stiklai.

Taigi, progresas yra, bet situacija kol kas išlieka sudėtinga, bent jau kalbant apie žodinę stigmatizaciją.

– Jūsų palinkėjimas LGBTQAI+ nariams ir Lietuvos visuomenei…

– Atvirumo, bandymo suprasti vieni kitus.

LGBTQAI+ bendruomenės nariams svarbu suprasti, kad žmonės, ypač artimieji, šios bendruomenės nariams atsiskleidus, neigiamai į juos sureaguoja todėl, kad vyksta tam tikras praradimo (pvz., įsivaizdavimo apie sūnaus ar dukros ateitį) procesas – artimiesiems reikia laiko priimti jų tikrąją tapatybę.

Tai visuomenės daliai, kuri netapatina savęs su LGBTQAI+ bendruomene, linkiu pažiūrėti plačiau, suvokti, kad yra įvairių žmonių ir kad visi mes unikalūs.

Linkiu labiau ieškoti to, kas bendra, o ne skirtumų, linkiu ne skirstyti visus į „mes“ ir „jie“, o vienytis – galvoti apie „mes visi“. Tai tinka ir kalbant apie dabartines visuomenės nuotaikas apskritai.

Sveikinimas VDU Socialinių mokslų fakulteto bendruomenei!

Miela Socialinių mokslų fakulteto bendruomene, linkime, kad šventės būtų kupinos šviesių minčių, džiaugsmų ir įkvepiančios ramybės, kuri palydės jus į naujus metus!

Gražina Bielousova. Kalėdų Senelis yra moteris

Artėjant šventėms viešojoje erdvėje vėl suaktyvėja vadinamieji tradicijų sergėtojai – etnologai, dvasininkai, kultūros veikėjai, primenantys, kaip „derėtų“ švęsti Kalėdas ir Kūčias. Jų pasisakymuose dažnai akcentuojamas tradicinio maisto ruošimas namuose: esą pirkdami paruoštus patiekalus iš prekybos centrų ar restoranų ne tik supaprastiname, bet ir nuskurdiname šventes.

Tokie raginimai paprastai pateikiami kaip rūpinimasis tapatybės išsaugojimu, autentiškumu ir bendryste, tarsi priešinant juos augančiai tendencijai šventinį maistą užsisakyti iš restoranų ar parduotuvių.

Tokį norą saugoti švenčių autentiškumą galima suprasti. Kalėdinė dvasia vis dažniau siejama su vartotojiškumu – ne tik dovanų pavidalu, bet ir greitai perkamomis ir dar greičiau išmetamomis dekoracijomis, besikeičiančiomis namų puošybos madomis, socialiniuose tinkluose vykstančiomis nebyliomis varžybomis dėl įspūdingiausios eglutės ar įmantriausio patiekalo. Tad noras sugrįžti prie paprastos silkės su grybais, aguonpienio ir kitų „Kūčių kaip pas močiutę“ tradicijų gali būti suprantamas ir kaip maištas prieš tapatybės tirpimą pasaulinio vartojimo vandenyne.

Tačiau ir vienu, ir kitu atveju retai kas paklausia: kas vis dėlto sukuria tą kalėdinę dvasią ar Kūčių autentiškumą, kuriuos bandome pagauti tarsi rojaus paukštę už uodegos? Kieno darbu ir rūpesčiu ir tada būdavo, ir dabar yra kuriama ši švenčių magija?

Atsakymas paprastas ir vienareikšmis: kiekvieną kartą, kai kalbame apie šventinę magiją, dvasią ar autentiškumą, po šiomis skambiomis frazėmis slypi nematomas moterų darbas.

Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.

Moterys kalėdiniu laikotarpiu turi tapti „Kalėdų Seneliais“. Kaip Kalėdų Senelio apsilankymą dažniausiai vaikai pamato tik dovanėlių pavidalu, net nesusimąstydami apie tai, kaip ir kas tas dovanas pirko, pakavo, gabeno, paslėpė ir įteikė, taip ir mes vis dar norime matyti tik gausų stalą, papuoštus ir išvalytus namus, sukviestus svečius, supirktas dovanas, surengtą šventę, ar tai naujovišką, ar tai tradicinę, bet nenorime klausti, o kas visgi šitai padaro ir kiek savęs tyliai paaukoja, kad ta šventė įvyktų.

Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.

Būtent todėl gėdinimas dėl maisto užsakymo ar kitokių švenčių palengvinimo moterims skamba ypač žiauriai. Galbūt kai kurioms šventiniai rūpesčiai iš tiesų teikia džiaugsmo. Tačiau toms, kurios dirba visu ar viršijančiu etatą krūviu, rūpinasi mažais vaikais, senstančiais tėvais ar uošviais, neįgaliais šeimos nariais, papildoma darbų našta vargu ar atrodo šventiška. O net jei moters niekas neslegia, bet ji nusprendžia švęsti ne su prijuoste prie viryklės, o su puošnia suknele prie stalo – ar tikrai kas nors turėtų teisę ją už tai teisti? Ji tiesiog nori tokios pat šventės kaip ir kiti namiškiai.

O gal mes vis dar tikime, kad moterims, kaip ir Kalėdų Seneliui, šventės turi būti tik darbymetis, kurio sunkumų mes neturime matyti, ar negalime pajusti dėl jų jokio nepatogumo, kad jis, neduokdie, nesugadintų mums šventės?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno kartų namų organizuota konferencija apie gyvenimą su demencija: dėmesio centre – žmogus

Gruodžio 11 dieną, ketvirtadienį, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengta mokslinė-praktinė konferencija „Gyvenimas su demencija: matyti daugiau nei pamiršta“. Renginį organizavo VDU kartu su Kauno miesto savivaldybės biudžetine įstaiga Kauno kartų namai.

Konferencijos tikslas – telkti ir stiprinti socialinės srities specialistų žinias bei kompetencijas, siekiant geriau suprasti demencijos keliamos problematikos įvairovę, šiuolaikinius pagalbos modelius ir praktinius sprendimus.

Programa skirta socialinės srities darbuotojams iš visos Lietuvos, dirbantiems su senjorais, demenciją patiriančiais asmenimis ir jų šeimomis.

Renginio organizatorė ir moderatorė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Rasa Naujanienė, kvietė žiūrėti į žmogų su kognityviniais sutrikimais ne per netekčių prizmę, o per tai kas lieka.

„Lieka žvilgsnis, santykiai, prisilietimai. Mes nenuneigiam realybės, kuri kartais tikrai nėra maloni ar paprasta, bet šiandien norime kalbėti apie tai, kas išlieka – apie pozityvą, kuris nėra naivumas. Svarbu matyti žmogų, jo emocijas, ryšį su aplinka, suprasti jo poreikius ir suteikti paramą, kuri iš tiesų reiškia – būti šalia“, – sakė R. Naujanienė.

Akademinė bendruomenė, socialinių paslaugų specialistai, sveikatos priežiūros ekspertai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai konferencijoje susitelkė pažvelgti į žmogų, gyvenantį su demencija, plačiau nei per diagnozės pusę.

„Dažnai girdime, skaitome apie demenciją, kaip jos išvengti, kaip jai užkirsti kelią. Daug dėmesio skiriama šeimai ir artimiesiems, tačiau apie tai, kaip jaučiasi pats žmogus – girdime rečiau. Šiandien yra būtent apie tai. Pasidalinti savo praktika susirinko tikrieji ekspertai, kurie nepamiršta nei artimųjų, nei paties žmogaus“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė.

Renginyje pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai – nuo socialinio darbo ekspertų iki psichologų, mokslininkų ir rašytojų. Diskusijose aptartos bendravimo klaidos, globėjų iššūkiai, skausmo patirtys ir būdai, kaip palaikyti žmogaus savastį.

Ekspertai pabrėžė, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų sričių specialistų itin svarbus, nes dirbant su žmogaus skausmu, jį tenka išgyventi drauge, o sergantį demencija žmogų prižiūrintis turi nuolat prisitaikyti prie kintančių pokyčių.

„Bendravimas su asmeniu turinčiu demenciją – tarsi naujos kalbos mokymasis. Pradėję keisti savo požiūrį, keičiamės ir patys. Visa esmė – gerų santykių palaikymas, kad globojamas asmuo jaustų ramybę, pasitikėjimą“, – teigė Kauno kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė.

Daug dėmesio skirta principui „matyti daugiau nei pasimiršta. Akcentuota žmogaus išsaugota tapatybė, emocijos, ryšys su aplinka ir svarbiausia – jo orumas.

„Turime ieškoti sakinių, kurie būtų reikšmingi ir prasmingi jų gyvenime, bet nebūtinai mūsų. Svarbu koncentruotis į tai, kas prasminga jų supratimui čia ir dabar, nesibaiminant atrodyti kvailai ar beprasmiškai“, – kalbėjo Kauno kartų namų direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Sigita Stonaitytė.

Popietinėje dalyje vykusiose praktinėse sesijose pristatyti metodai ir priemonės, padedančios palaikyti demenciją patiriančių asmenų savastį. Pabrėžta ir bendruomenės svarba – kaip suprasti kaimyną, turintį šią diagnozę, kaip jį palaikyti ir kokią rolę gali atlikti aplinka.

Dalyviai sutarė, kad į žmogų orientuota pagalba reikalauja nuolatinio bendradarbiavimo, žinių atnaujinimo ir pastangų. Tokie renginiai prisideda prie didesnio visuomenės sąmoningumo ir kuria jautresnę bei labiau palaikančią bendruomenę.

Ryšių su visuomene skyriaus informacija

VDU Tėvų akademijoje – apie vaikų fizinio, emocinio ir psichinio ugdymo darną

2025 m. gruodžio 22 d., pirmadienį, 18 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Vaikų fizinio, emocinio ir psichinio ugdymo darna“

Paskaitos metu bus kalbama apie moksleivių fizinės, emocinės ir psichinės sveikatos stiprinimą nefarmakologinėmis mokslu pagrįstomis priemonėmis, nuo fizinio aktyvumo, sveikos mitybos, streso valdymo iki pozityvumo, pilnaverčio poilsio ir džiaugsmo.

Paskaitą ves prof. Albertas Skurvydas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras, žinomas Lietuvos sporto mokslininkas, parašęs ne vieną šimtą mokslinių straipsnių ir knygų.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo nuoroda. Renginys nemokamas.

Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Kviečiame dalyvauti!

******************

Magistro darbų kategorijoje skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą skirta Tadui Gasparavičiui

Magistro darbų kategorijoje Tadui Gasparavičiui skirta skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą „Vaiko gyvenimo dvejuose namuose patirtys įvykus konfliktiškoms tėvų skyryboms: socialinio darbuotojo perspektyva“ (darbo vadovė – dr. Roberta Motiečienė, VDU Socialinio darbo katedra).

Tado darbas – tarp daugiau nei keturiasdešimties šiemet konkursui pateiktų darbų – įvertintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiamame studentų baigiamųjų darbų konkurse, kuris jau antrus metus iš eilės suburia jaunus tyrėjus nagrinėti socialinės politikos, socialinio darbo ir darbo teisės temas.

Sveikinimai Tadui ir linkėjimai tęsiant prasmingus tyrimus socialinio darbo srityje!