Kas vyksta už uždarų grupės durų? Kodėl kartais verta jas praverti?
VDU Socialinio darbo katedros docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė
„Kuo neramesni laikai, tuo grupės įgyja didesnę galią. Aktyvų būrimąsi į grupes stebėjome per COVID-19 pandemiją, kai visuomenės bendravimas persikėlė į internetą – gausiai kūrėsi nuotolinių grupių ir forumų. Grupės galią galime įžvelgti prisimindami netolimą mūsų praeitį, kurią daugelis išgyvenome telkdamiesi draugėn, siekdami visuomeninio ir politinio pokyčio – Dainuojančios revoliucijos, Sąjūdžio laikais. Šiuo metu vėl išgyvename neramumų laikotarpį, todėl prasminga pažvelgti į grupės metodą kaip į resursą ir galimybę“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.
Pasak mokslininkės, Lietuvoje grupes atranda vis daugiau žmonių, sekdami sena išmintimi – „Kur du stos, visados daugiau padarys“. „Juk kai žmogų ištinka sunkumai, ne visada artimųjų gretose galima rasti reikalingą paguodą ir paramą. Kartais būna atvirkščiai – paguodą ir emocinį stabilumą namiškiams turime suteikti mes, o ką daryti, jei minčių ir jausmų stabilumo patys stokojame? Tokiais atvejais grupė padeda sustiprėti ir įkvepia daryti pokyčius savo ar šeimos gyvenime“, – sako VDU docentė, Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos tarybos narė.
Lietuvoje populiarios grupės, padedančios auginti vaikus
Dr. J. Vyšniauskytė-Rimkienė pažymi, kad Lietuvoje grupes veda įvairių sričių specialistai – nuo psichologų iki socialinių darbuotojų. Pastarųjų vedamos grupės padeda siekti tiek asmeninių, tiek socialinių pokyčių.
Grupinį darbą Lietuvoje dažniausiai išbando tėvai, globėjai ir įtėviai – pavyzdžiui, kai susiduria su iššūkiais augindami vaikus, ypač paauglius, arba kai išryškėja jų atžalų emocijų raiškos ar elgesio problemos. Specialistai tokiais atvejais padeda tėvams skirtuose kursuose (psichoedukacinėse grupėse) įgyti žinių ir įgūdžių apie vaikų ir paauglių auginimą. Šiuo metu tokių grupių tėvai gali rasti visose Lietuvos savivaldybėse.
„Lietuvoje socialiniai darbuotojai veda ir emocinės paramos grupes, į kurias dažnai buriasi ne tik biologinį, bet ir globojamą vaiką auginanti šeima. Džiugina, kad į tokias grupes vis drąsiau jungiasi tėvai, auginantys vaiką, turintį psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų arba negalią. Į socialinių darbuotojų vedamas emocinės paramos grupes įsitraukia ir suaugusieji, išgyvenantys sudėtingas gyvenimo situacijas – skyrybas, artimojo ligą ar netektį, ir kt.“, – pasakoja VDU docentė, pažymėjusi, jog nevyriausybiniame sektoriuje yra ir kitokių grupių, padedančių skirtingo amžiaus žmonėms spręsti įvairias problemas.
„Grupė gali būti viena iš alternatyvų, kur galima atsigauti, pasisemti stiprybės, išmokti naujų dalykų, sutikti kitą, atsidūrusį panašioje situacijoje. Čia būsite išgirsti su visomis emocijomis ir nebūsite dėl to teisiami, o atvirkščiai – priimti. Manau, peržengti grupių slenkstį verta, nes tai – erdvė, kurioje gali įvykti stebuklai“, – apibendrina doc. dr. J. Vyšniauskytė-Rimkienė.
Grupės jėgą galima panaudoti ir augimui, ir griovimui
Nedalyvavusiems grupiniuose procesuose dažnai kyla įvairūs klausimai – pavyzdžiui, kas yra profesionalo vedama grupė, kas jos metu vyksta ir kaip grupės gali padėti susidūrus su gyvenimo iššūkiais. Plačiau apie grupių naudą pasakoja daugybės knygų apie socialinį darbą grupėse autorius, ilgametis grupių įvairiose pasaulio šalyse vadovas, buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas, profesorius emeritas Mark Doel iš Jungtinės Karalystės, dažnai besilankantis ir Lietuvoje, skaitantis paskaitas Vytauto Didžiojo universitete.
„Dalyvaudamas profesionalų vedamoje grupėje žmogus gali patirti, ką reiškia būti išklausytam, įsiklausyti į kitus, įsijausti į jų padėtį. Tai vieta, kurioje galima papasakoti savo istorijas, įprasminti savo gyvenimo patirtį. Grupės gali suteikti emocinę paramą atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Sutikę kitus, išgyvenančius panašias patirtis, žmonės jaučiasi lyg gyvenimo upe plauktų vienoje valtyje, patiria stiprų bendrystės ir normalizacijos jausmą. Patiriamos emocijos ir panaši patirtis apjungia, suteikia vilties bei jėgos keistis“, – paaiškina mokslininkas, pabrėždamas, kad šiame procese reikalingas profesionalus socialinis darbuotojas, turintis darbo su grupėmis išsilavinimą bei patirties – tam, kad galėtų padėti kuo veiksmingiau išnaudoti grupėje praleistą laiką.
M. Doel pabrėžia, kad daugeliu atvejų grupės yra vertingos: jos turi didžiulę galią ir dažnai veikia terapiškai, gali pakeisti tiek pavienių žmonių, tiek bendruomenių gyvenimus. Kita vertus, būtų naivu manyti, kad grupės visada yra geranoriškos.
„Užtenka pažvelgti į tokius politinius judėjimus kaip nacizmas, kad pamatytume, kaip grupės buvo naudojamos žmonėms indoktrinuoti ir įbauginti – ypač turiu omenyje Hitlerjugendą (nacių Vokietijos jaunimo organizaciją). Grupinė mąstysena, kai nariai nesijaučia galintys mesti iššūkį grupėje vyraujančiai ortodoksijai, gali būti rimta problema“, – įvardija ekspertas.
Buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas, profesorius emeritas Mark Doel
Visi esame grupinio darbo žinovai
Prof. M. Doel pažymi, jog grupės žmonėms yra natūrali patirtis: mes gimstame, mokomės ir žaidžiame, socializuojamės įvairių rūšių grupėse – nuo muzikos ar laisvalaikio iki religinių ar politinių susibūrimų. Tam tikra prasme, visi žmonės yra grupinio darbo žinovai, tik kai kurie natūraliai geriau geba suburti pavienius individus į grupę, o kiti gali šį tapsmo grupe procesą paspartinti – pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, kurie studijose įgyja žinių apie grupių vedimą.
„Nemanau, kad perdėčiau sakydamas, kad grupės padeda demokratizuoti visuomenę. Iš tiesų, darbas mažose grupėse padėjo Vokietijai iš nacių diktatūros griuvėsių atkurti liberalią demokratiją“, – komentuoja pašnekovas.
Jungtinėje Karalystėje dirbantis ekspertas pastebi, kad pastaruoju metu šios šalies socialiniame darbe grupinis darbas kaip praktinis metodas yra taikomas rečiau nei anksčiau. „Kai prieš 40 metų beveik 20 metų dirbau tiesioginį socialinį darbą, grupinį darbą taikiau kaip nuolatinį praktikos metodą. Šiuo metu mūsų šalyje grupinio darbo metodo daugiau imasi kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui, užimtumo ir sveikatos priežiūros specialistai“, – pastebi buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas.
Prof. Mark Doel atkreipė dėmesį, kad profesionalai vesdami grupes vis dažniau taiko standartizuotas grupių vedimo programas, kai yra nustatytas tikslus užsiėmimų ir grupinių veiklų sąrašas. Jo teigimu, anksčiau grupių vedėjai patys sugalvodavo užsiėmimus, o dabar grupės D. Britanijoje turi vadovautis standartizuota mokymo programa ir dienotvarke, o ne tikraisiais narių poreikiais.
„Iš dalies tai susiję su pinigais – socialines paslaugas teikiančios organizacijos nori naudoti, jų manymu, „išbandytus ir moksliškai pagrįstus“ grupinio darbo metodus, todėl perka grupinio darbo standartizuotas programas. Vis dėlto, manau, kad tokiu atveju grupes vedantys socialiniai darbuotojai jaučiasi ne tokie kūrybingi“, – teigia profesorius.
Pasak doc. dr. J. Vyšniauskytės-Rimkienės, neseniai paauglių tėvų paramos grupėje dalyvaujantis tėtis jautriai ir taikliai apibendrino grupės esmę. „Iki dalyvaujant grupėje maniau, kad tik aš vienas turiu nešti savo gyvenimo kryžių, o čia pamačiau, kad visi turime savo kryžius. Tas žinojimas padeda… Jaučiu, kad grupėje klausant vienas kito istorijų ta našta žymiai sumažėja“, – vieno iš dalyvių žodžius prisimena VDU docentė.
Šventumo paieškos ir antisemitizmo radybos Mažeikių rajone
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Religijos sociologijos profesorė Milda Ališauskienė
Prieš penkiolika metų prieš vieną pirmųjų ekskursijų su studentais į Kauno sinagogą kantrai laukėme pasirodančio bendruomenės pirmininko, kai prie manęs priėjusi studentė su baime akyse pasakė: „Dėstytoja, aš labai bijau, gyvenime nesu mačiusi žydo, nežinau, kaip reikės elgtis“. Pasikalbėjome, kokį ir iš kur ji turėjo žydo vaizdinį ir kiek jis yra susijęs su tikrove. Studentės nuomone, žydas buvo plaukuotas ir su kumpa nosimi bei pikta linkintis, bent jau tokį vaizdinį ji buvo susidariusi iš vaikystėje girdėtų pasakojimų bei matytų vaizdų, ypač iš Užgavėnių švenčių kaukių. Ne vieną kartą teko stebėti studentų turimų stereotipų kaitą po gyvo susitikimo su vienos ar kitos pažeidžiamos grupės atstovais, tikiuosi, taip įvyko ir tą kartą. Tačiau visuomenėje, kurios žydų bendruomenės daugumą sunaikino Holokaustas, galimybę bendrauti su šios etninės grupės atstovais gali turėti tik didmiesčių gyventojai. Šią istoriją prisiminiau pasižiūrėjusi naują dokumentinį filmą „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ (režisierė Giedrė Beinoriūtė). Po filmo peržiūros vykusi diskusija bei tolesnės viešos diskusijos apie kino filmą prisidėjo prie šio teksto atsiradimo.
Režisierės G. Beinoriūtės, operatoriaus Mindaugo Survilos bei komandos sukurtas dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ – šventė akims bei ilgai nepaliekantiems jausmams. Filme pateikiamas nedidelės kaimo bažnyčios bendruomenės kuriamas Velykų nakties ritualo performatyvumas bei pasiruošimas jam leidžia žiūrovėms panirti į, filmo kūrėjų požiūriu, vykstantį sacrum (šventumo) ir profanum (pasaulietiškumo) sričių dialogą ir galimą pastarojo virsmą pirmuoju, o taip pat kelia klausimus apie religijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, apie moterų vietą bažnyčioje. Toliau norėčiau aptarti dvi problemines šio filmo sritis, kam verta, mano požiūriu, pasitelkti tiek religinę, tiek socialinę analizės perspektyvas.
Stebint pasiruošimą Velyknačiui Pievėnuose bei patį ritualą-performansą kyla klausimų dėl jo sąsajų su antisemitizmu. Viena vertus, filmo herojai ne kartą mini žodį žyda (žemaitiškas žodis, reiškiantis „žydai“), nors filmo titruose šis žodis pakeičiamas sąvoka „persirengėliai“. Antra vertus, filme rodomas kryžiaus saugojimas su budinčiais kariais lyg ir atkartoja romėnų karių saugotą Kristaus kapą nuo jo neva nekenčiančių ir siekiančių išniekinti žydų. Režisierė ne kartą teigia nemananti, kad filme galima aptikti antisemitizmo raiškos formų, nes, ir čia, cituoju iš karto atsiprašydama už galimą netikslų diskusijos metu jos pasakytų žodžių atkartojimą, paklaususi savo herojų, ką reiškia žyda, ji sužinojo, kad šia sąvoka apibūdinami visi persirengėliai – velniai, žydai, čigonai ir kiti. Tačiau ką iš esmės keičia faktas, jog sąvoka žyda apima daugiau socialinių grupių, o ne vien žydus? Ar tikrai tai leidžia teigti, jog čia nėra vietos antisemitizmui ir tai, ką regime ekrane, nėra jo raiškos formos šiuolaikinėje Lietuvoje?
Jonathanas Foxas, kalbėdamas apie antisemitizmo raišką šiuolaikinėse visuomenėse, tarp kitų šio reiškinio bruožų mini ir žydų tautos kaltinimą dėl tikro ar įsivaizduojamo nusikaltimo, kurį atliko kuris nors žydų kilmės asmuo ar grupė, arba dėl veiksmų, kurių neatliko žydų kilmės asmenys. Tarp tokių bruožų minimas ir žydų kaltinimas Jėzaus Kristaus nužudymu. Tuo tarpu sociologai kalbėdami apie visuomenėje kuriamą bendrumo jausmą pastebi vykstančius kito arba svetimo paieškos procesus, kurių dėka ir sukuriamas bendrumo jausmas. Tada galima teigti, kad filme rodoma Pievėnų religinio (?) gyvenimo kronika iliustruoja, kaip bendruomenė internalizuoja ir objektyvizuoja savą ir svetimą, kuomet savais tampa nukryžiuotasis ir jį saugantieji, o svetimais – kaukėtieji ir kasdieniuose pokalbiuose aptariami žyda.
Filmo pradžios titruose teigiama, kad tokie, kaip filme rodomi religiniai ritualai, vykdavo daugelyje bažnyčių XIX amžiuje, bet šiuo metu toks ritualas esą išlikęs tik Pievėnuose. Nenoromis tenka prisiminti, kad, viena vertus, XIX a. Katalikų bažnyčia jau buvo tapusi nacionalinio tapatumo konstravimo vieta, kurioje būdavo įtvirtinamos katalikybės ir lietuvybės sąsajos. Antra vertus, būdama carinės Rusijos imperijos dalimi to meto Lietuvos visuomenė buvo neišvengiamai veikiama ir imli valstybės vykdytai antisemitinei propagandai bei ją lydinčioms sąmokslo teorijoms. Tai, kad Pievėnų bažnyčioje vykstančio ritualo dalyvius vietiniai gyventojai įvardija žyda, yra svarbus akcentas visiems norintiems suprasti antisemitizmo raišką Lietuvos visuomenėje. Neverta pradėti diskusijos ar kelti retorinių klausimų, kiek ir kokių kitų žodžių, nusakančių bloguosius persirengėlius, galima rasti. Tačiau pasirinkus žodį žyda lyg ir tampa aišku, kas yra mes ir kas yra jie, tas įspūdis dar sustiprinamas ir kaukėmis. Būtent apie panašią kaukę, kaip vienintelį jos žinių apie žydus šaltinį, kadaise man pasakojo studentė prie sinagogos. Tokiu būdų Pievėnų Velyknakčio ritualas-performansas tęsia žydo stereotipo įtvirtinimą bei perdavimą jaunajai kartai, kuri, kaip matome iš filmo, įsitraukusi dalyvauja šiame veiksme.
Klausytis Pievėnų gyventojų aktualu ir kalbant apie kitą šiame dokumentiniame filme rodomą Velyknakčio ritualo-performanso aspektą, o būtent apie sacrum. Sacrum sritis atskiriama nuo profanum srities, o tam tikrais laikotarpiais šios sritys susilieja, dažniausiai tai įvyksta religinių švenčių laikotarpiu. Diskusijoje po filmo peržiūros režisierė Beinoriūtė minėjo, kad įkvėpimo pavadinimui sėmėsi iš rumunų kilmės religijotyrininko Mircea Eliades darbų. Likimo ironija, kad Eliade ne kartą sulaukė rimtų kaltinimų antisemitizmu ir bendradarbiavimu su naciais, o jo mokinio Bruce Lincoln 2021 metais išleistoje knygoje teigiama, kad iki mokslininko mirties šie kaltinimai nebuvo paneigti.
Tačiau grįžkime prie sacrum ir Pievėnų gyventojų. Klausantis dokumentinio filmo herojų pasakojimų, klausimų kyla dėl rodomo ritualo-performanso religinės pusės. Ar tikrai tai, ką matome, turi religines prasmes, svarbias jos dalyviams? Anot režisierės, jai tokių klausimų nekyla. Tuo tarpu filme lyg susitarę Pievėnų gyventojai pasakoja, kad jie yra netikintys, kai kurie juokauja, esą yra tikintys bulvių maišu. Filmo autorių sprendimas nepaklausti, o apie ką galvoja gerieji persirengėliai, stovintys mirusio Kristaus sargyboje, iš tiesų nuvilia, nes praleista proga daugiau atskleisti religingumo prasmių, nei tik dėl nežinomų priežasčių vykstantis fiziškai varginantis budėjimas. Po tokių nakties būdynių visi ritualo-performanso dalyviai sėda prie Velykų pusryčių stalo ir čia vėl filmo autoriai nusprendžia neparodyti jokios religinės simbolikos, kita vertus, galbūt jos ten ir nėra. Nepamatome persižegnojimo ar maldos prie pusryčių stalo ir nesužinome, ar tai filmo autorių pasirinkimas to neparodyti, ar to tiesiog nėra. Po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje režisierė atsiveria, jog religinis gyvenimas Pievėnuose prislopęs, bent jau toks jai susidaręs įspūdis apsilankius bažnyčioje eilinį sekmadienį. Tad, ar ir kaip matome sacrum raišką, individo ir bendruomenės gyvenime atsiskleidžiančią per religinį tikėjimą, praktikas bei religinę patirtį Pievėnuose, šiame filme lieka neatsakyta.
Galime kalbėti apie Emilio Diurkheimo sacrum sampratą, dėstančią apie sukuriamą visuomenės bendrumo jausmą, kai atliekamas ritualas ir atlieka tokią funkciją, bet tokiu atveju sacrum galime atrasti daugelyje gyvenimo sričių ir ne vien tik religijoje.
Įdomus buvo ir dar vienas filmo režisierės pastebėjimas minėtoje diskusijoje, kad kai kurie Pievėnuose dirbę klebonai vis dėlto buvo uždraudę tokį Velyknakčio ritualą-performansą, tačiau filme apie tai nepapasakojama. LRT televizijos reportažas apie Pievėnų Velyknačio tradiciją pasakojo apie vyskupo draudimą, kuriam bendruomenė nepakluso. Būtų įdomu sužinoti tokio uždraudimo priežastis, gal jos vėl mus atvestų prie antisemitizmo atpažinimo bei diskusijos apie II Vatikano susirinkimo sprendimą dėl tarpreliginio dialogo įgyvendinimo. Vienos parapijos maištas prieš vyskupo sprendimą taip pat verčia prisiminti ir bendresnį istorinį naratyvą apie žemaičių priešinimąsi krikščionybei, gal čia taip pat savotiška ir dar gilesnius amžius siekianti Pievėnų tradicija, kurią verta visiems dekonstruoti.
Kalbant apie šiuolaikinę religijos raišką ir Pievėnų Velyknakčio tradiciją iš filmo naratyvo bei viešojo diskurso galima suprasti, kad Lietuvos katalikų bažnyčiai yra priimtina ši tradicija ir tuo pačiu palieka klausimus apie prisikėlimo laukimui suteikiamas prasmes. Tuo metu, kai daugelis katalikų tikinčiųjų susikaupę tyloje ir maldoje laukia šio esminio krikščionybės įvykio, Pievėnų bažnyčioje triukšmingai vaikomi burnojantys persirengėliai. Šioje vietoje nejučia prisimeni Filipinuose didįjį penktadienį vis dar tebevykstančius savanoriškus nukryžiavimus, imituojančius Kristaus kančią ir juos lydintį triukšmą.
Ir pabaigai, norėtųsi pabrėžti, kad dokumentinis filmas „Sacrum ir Profanum Pievėnuose“ neabejotinai yra įvykis Lietuvos dokumentinio filmo lauke, jame rodomas Velyknakčio ritualas-performansas sukelia daug minčių apie religinį gyvenimą, jo raišką kasdienybėje, Katalikų bažnyčios vietą ir vaidmenį bendruomenėje, o taip pat ir apie bendrumo jausmo visuomenėje kūrimą bei pažeidžiamų socialinių grupių marginalizaciją. Šio filmo autorių pasirinkimas parodyti būtent tokį Velyknakčio ritualą-performansą lemia, kad po filmo peržiūros klausimų lieka daugiau nei pateikiama atsakymų. Bet gal toks ir buvo jų sumanymas – parodyti tai, kas sunkiai telpa į socialinio sambūvio bei šiuolaikinės religijos raiškos sampratas. Tokiu atveju, tai tampa ir kvietimu mūsų visuomenei įvertinti tokių tradicijų prasmes ir tikrąją vertę.
XXX TARPTAUTINĖ NUOTOLINĖ KONFERENCIJA „AKTUALŪS TYRIMAI PSICHOLOGIJOJE: TARPTAUTINĖ PATIRTIS“
Visus, besidominčius psichologijos mokslo tyrimais ir psichologų diskusijomis, kviečiame į tradicinę Tarptautinę vaizdo konferenciją „Aktualūs tyrimai psichologijoje: tarptautinė patirtis“.
Konferencijoje dalyvaus ir pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto ir University of Nebraska at Kearney (JAV) psichologijos programų studentai, doktorantai, dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Konferencijos kalba – anglų.
KADA? 2025 m. gegužės 7 d. nuo 16 val.
KUR? ZOOM: https://unk.zoom.us/j/97437559389 (Passcode: 585954)
Konferencijos pranešimų santraukos.
Maloniai kviečiame dalyvauti!
Įtraukusis ugdymas: skaičiai ir jų šešėliai
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius
Įtraukiojo ugdymo paskirtis yra pasiekti, kad vaikai su negalia nebepatirtų socialinės segregacijos specialiosiose mokyklose ir taip visam gyvenimui nebūtų pasmerkti socialinei atskirčiai, tačiau mokytųsi su visais vaikais bendrojo ugdymo aplinkose gaudami jiems reikalingą paramą ir taip turėtų šansus tapę suaugusiais gyventi visuomenėje lygiai su visais. Tačiau praktikoje įtraukiojo ugdymo samprata praranda savo tikrąją reikšmę.
Naujausia statistika rodo, kad santykinai, lyginant su bendra vaikų populiacija, vaikų su negalia yra labai mažai, o jų skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga labai lėtai. Tuo tarpu švietimo bendruomenėje ir visuomenėje stebimas įtraukiojo ugdymo demonizavimas dėl tariamo ar realaus vaikų su negalia agresyvaus elgesio.
Prie to neabejotinai prisidėjo švietimo praktikoje paplitęs specialiųjų ugdymosi poreikių terminas, kuris tapatinamas ir painiojamas su negalios sąvoka. Kokia čia painiava ir kaip ją išnarplioti vardan vaikų su negalia teisės mokytis su visais?
Reikšmingi įstatyminiai pokyčiai dėl įtraukiojo ugdymo
2024 metais Lietuvoje įsigaliojo nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria panaikintos diskriminacinės nuostatos, leidusios bendrojo ugdymo mokykloms nepriimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų dėl tariamo ar tikro ugdymo sąlygų mokykloje nepritaikymo. Naujoje įstatymo redakcijoje penktuoju straipsniu įtvirtinti lygių galimybių ir įtraukties principai užtikrina kiekvieno asmens teisių įgyvendinimą, švietimo prieinamumą, sąlygas būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės.
29-uoju įstatymo straipsniu įtvirtinta mokinių, įskaitant ir turinčių specialiųjų poreikių, teisė mokytis mokykloje, gyvenant jai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Jei mokykla negali patenkinti visų priimto mokytis mokinio ugdymosi poreikių ar neįmanoma užtikrinti tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis, siūlomas tinkamas sąlygų pritaikymas ugdytis toje pačioje arba kitoje bendrojo ugdymo mokykloje. 34-uoju įstatymo straipsniu įpareigojama mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, užtikrinti švietimo prieinamumą įvairiapusės (pedagoginės, psichologinės, socialinės ir kt.) pagalbos priemonėmis.
VDU Socialinio darbo katedros profesorius Jonas Ruškus
Tarptautinės žmogaus teisių teisės ir advokacijos reikšmė
Reikšmingus Švietimo įstatymo pakeitimus sąlygojo tarptautiniai Lietuvos valstybės įsipareigojimai tarptautinei žmogaus teisių teisei, konkrečiai, Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijai. Ratifikavusi šią Konvenciją Lietuva įsipareigojo siekti visiškos asmenų su negalia socialinės įtraukties, kartu ir neatskirti nuo bendros švietimo sistemos vaikų dėl savo negalios, tinkamai jiems pritaikyti ugdymosi sąlygas, suteikti būtiną paramą bei individualizuotas paramos priemones.
Neabejotinai, didžiulį postūmį davė žmonių su negalia organizacijų, įskaitant šeimų, auginančių vaikus su negalia, organizacijų vykdyta advokacija dėl įtraukiojo ugdymo, susitelkus kartu su akademijos ekspertais. Prie įtraukiojo ugdymo supratimo Lietuvoje prisidėjo ir gerųjų praktikų pavyzdžiai mūsų šalies mokyklose.
Painiojami negalios ir specialiųjų poreikių terminai
Įtraukusis ugdymas yra kildinamas iš aukščiau minėtos Konvencijos ir joje nustatytos vaikų su negalia teisės mokytis bendrojo ugdymo aplinkose kartu su visais vaikais. Tačiau Lietuvoje įtraukiojo ugdymo sąvoka tiesiogiai susiejama su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dar 2011 metais Švietimo ir mokslo ministro įsakymu į specialių ugdymosi poreikių kategoriją pateko trys mokinių grupės: a) turintieji negalių dėl biologinės kilmės sutrikimų (judėjimo, intelekto, klausos, regos ir kt.), kurių priežasčių pedagoginėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma; b) turintieji mokymosi, elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų; ir c) turintieji mokymosi sunkumų, kuriems dėl nepalankios aplinkos ar aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus.
Čia iškyla reikšminga terminų painiava, kadangi per se įtraukusis ugdymas yra nukreiptas į vaikus su negalia, kurie nuo senų laikų patiria socialinę atskirtį juos mokant atskirtose nuo bendrojo ugdymo mokyklų aplinkose, dar kitaip – specialiosiose mokyklose. Dėl tokios atskirties šių vaikų visaverčio gyvenimo visuomenėje šansai stipriai sumažėja. Tuo tarpu segregacijos grėsmės vaikams su sutrikimais ar mokymosi sunkumais praktiškai niekada nebuvo. Tai reiškia, kad jiems yra reikalingos pagalbos priemonės, bet ne konkrečiai įtraukusis ugdymas.
Vaikų su negalia skaičius bendrojo ugdymo klasėse auga lėtai
Lietuvos oficialiosios statistikos portalas pateikia visų trijų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių mokinių ugdymosi Lietuvos švietimo įstaigose skaičius. Atskyrus visas tris grupes ir pritaikius antrinę duomenų analizę galima nesunkiai įžvelgti tam tikras tendencijas. Šios analizės būdu gauta reikšmė R parodo augimo tendenciją. Tačiau bendrojo ugdymo klasėse labiau auga kitų vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nei vaikų su negalia, skaičius.
1-ame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse mokiniai su negalia sudaro tik 1,5 proc. visų Lietuvos moksleivių, iš viso – 4 090. Didžiąją dalį mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, sudaro vaikai su emociniais, elgesio ir kitais sutrikimais – tai 10,5 proc. visų Lietuvos vaikų, iš viso – 30 926 mokinių.
Pav. 1. Mokiniai pagal specialiųjų ugdymosi poreikių tipus bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse
Net ir toks santykinai mažas mokinių su negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrojo ugdymo klasėse auga labai lėtai, augimo tendencija yra nežymi, kuomet ženkliai auga mokinių, turinčių sutrikimų, skaičius.
2-paveiksle Švietimo valdymo informacinėje sistemoje patiektų duomenų analizė leidžia matyti, kad bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse daugiausia mokosi mokiniai, kurių ugdymosi poreikiai nedideli arba vidutiniai. Mokinių su nedideliais ugdymosi poreikiais skaičius reikšmingai mažėja, tačiau reikšmingai auga mokinių su vidutiniais arba dideliais ugdymosi poreikiais skaičius. Mokinių su labai dideliais ugdymosi poreikiais skaičius auga nereikšmingai, jų ir skaičius yra ypač mažas – 266 mokiniai 2024/2025 mokslo metais.
Pav. 2. Mokiniai pagal specialiuosius ugdymosi poreikių lygius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse
Kur Lietuvoje mokosi mokiniai su negalia?
Iš viso mokinių su negalia Lietuvoje yra 2,95 proc. visų Lietuvos vaikų, tai yra 10 306 mokiniai. Net ir tokiam santykinai mažam vaikų su negalia skaičiui Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms vis dar sunkiai sekasi pritaikyti ugdymo aplinkas ir pasiekti reikšmingų sisteminių įtraukiojo ugdymo rezultatų.
Pav. 3. Mokiniai su negalia ugdymo įstaigose
Paveiksle pateikti analizės duomenys patvirtina, kad mokinių su negalia skaičius bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse auga nežymiai. Kita vertus, vaikų su negalia skaičius labiausiai auga bendrojo ugdymo mokyklų specialiosiose lavinamosiose klasėse. Būtina pažymėti, kad pastarosios klasės bendrojo ugdymo mokyklose nėra laikytinos įtraukiuoju ugdymu, kaip tai nusako minėtos Konvencijos 24-as straipsnis.
Išpainioti terminus – suprasti įtraukiojo ugdymo esmę
Švietimo praktikoje, tarp mokytojų, švietimo specialistų bei vaikų be negalios tėvų, dažnai pastebimas klaidingas negalios ir specialiųjų ugdymosi poreikių terminų sutapatinimas. Mokiniams su negalia priskiriami elgesio sutrikimai, o elgesio sutrikimai savo ruožtu sutapatinami su negalia.
Toks negalios ir elgesio (kartu ir bendravimo, emocijų ar kitų) sutrikimų tapatinimas parodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių terminai yra painiojami. Tai prisideda ir prie neigiamų negalios stereotipų stiprinimo, kartu ir prie pasipriešinimo įtraukiojo ugdymo siekiui, vaikų su negalia mokymuisi bendrojo ugdymo erdvėse. Tai neabejotinai žalingai paveikia vaikų su negalia dabartį ir ateitį.
Oficialiosios statistikos portale pateikti skaičiai rodo, kad mokinių su negalia Lietuvos mokyklose yra vos keli nedideli procentai. Tačiau kartais negalios ir elgesio sutrikimų tapatinimas įgyja net visuotinės moralinės panikos bruožų, kurie yra nėra niekas kitas, kaip eiblistinių, neigiamų nusistatymų į negalią apraiška.
Mokiniams su elgesio ir emocijų sutrikimais reikalinga psichologinė ir kita pagalba. Tuo tarpu mokiniams su negalia labiausiai reikalingas tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Tam reikalinga gerai pažinti vaiko su negalia savybes, poreikius, gebėjimus. Geriausiai pažinti vaiką sekasi tik esant glaudžiam tėvų, specialistų, mokytojų ir paties vaiko dialogui. Tik tokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai su negalia tikrai gali pademonstruoti geriausias savo savybes ir aukštus ugdymosi pasiekimus, tuo pačiu padėti savo savarankiško ir veiksmingo gyvenimo visuomenėje kartu su visais pagrindus.
Aukščiau pateikti skaičiai rodo, kad vaikų su negalia įtrauktis į bendrojo ugdymo aplinkas Lietuvoje vyksta vangiai, labiau integracijos, perkeliant vaiką su negalia į bendrojo ugdymo mokyklų specialiojo ugdymo klases, bet ne įtraukties keliu.
Reikalinga tolesnė analizė siekiant atpažinti realios įtraukties praktikas mokyklose. Tam reikia nepainioti ir atskirti specialiųjų poreikių ir negalios sąvokas. Be to, būtina suprasti ir kitas – integracijos ir įtraukties – sąvokas. Integracija yra laikytina siekiu pritaikyti vaiką su negalia prie tipinių aplinkų ir ugdymo metodų, o tai dažniausiai lemia nesėkmę ir nusivylimą. Įtrauktis, priešingai, yra laikytina siekiu pritaikyti ugdymo aplinkas prie vaiko su negalia savybių gerai pažįstant jo/jos poreikius, aprūpinant vaiką ir pedagogą visa būtina vaikui reikalinga parama, pritaikant bendravimo priemones ir ugdymo medžiagą pagal vaiko poreikius. Tik iš esmės pritaikius ugdymo sąlygas galima tikėtis vaikų su negalia siekiančių bendrųjų ugdymo standartų, įskaitant įvairias ugdymo galimybes jiems.
Studentų tyrimų galimybės su LMT: SMF studentės Lelos patirtis
Studentų moksliniai tyrimai – tai puiki galimybė ne tik gilinti žinias, bet ir prisidėti prie realių mokslo projektų. Lietuvos mokslo taryba (LMT) kasmet kviečia studentus teikti paraiškas jų vykdomiems tyrimams finansuoti. Apie tai, kaip šia galimybe pasinaudojo Sveikatos psichologijos magistrantūros studentė Lela, kokių rezultatų pasiekė ir ką patartų kitiems studentams – šiame interviu.
Lela, pirmiausia – šiek tiek apie Tave. Kokios studijų programos studentė esi?
Sveikatos psichologijos magistro – dabar antrame kurse.
Lietuvos mokslo taryba (LMT) kasmet skelbia du kvietimus teikti paraiškas studentų mokslinėms veikloms finansuoti: studentų vasaros praktikoms ir studentų tyrimams semestro metu. Papasakok, kuriam šių konkursų esi teikusi paraišką.
Bakalauro studijų metu, taip pat ir pirmame bei antrame magistro studijų kurse, esu teikusi paraiškas dėl finansavimo studentų tyrimams semestro metu ir gavusi paramą. Šiuo metu kaip tik vykdau LMT remiamą tyrimą. Taip pat esu bandžiusi pretenduoti į finansavimą studentų vasaros praktikai, tačiau tuomet paraiška nebuvo patvirtinta – tikėtina, dėl pernelyg siauro numatytų veiklų pobūdžio.
Taigi, tris kartus esi gavusi LMT paramą savo moksliniams tyrimams semestro metu. Pakalbėkime apie juos. Kiek laiko LMT skiria šiems tyrimams įgyvendinti?
Iš viso skiriama septyni mėnesiai, jeigu neklystu, ir visą tą laikotarpį gauname stipendiją. Tyrimo įgyvendinimas prasideda, berods, spalio mėnesį, o dabar kaip tik turėsiu pateikti pasiektus rezultatus. Gegužės mėnesį vyks speciali konferencija, skirta LMT finansuojamų studentų tyrimų rezultatams pristatyti – ten studentai, gavę paramą, pristatys savo atliktus tyrimus.
O kaip sužinojai apie LMT skelbiamus konkursus studentų mokslinėms veikloms finansuoti?
Apie tokią galimybę dar būdama bakalauro studijose sužinojau iš savo kursinio darbo vadovės. Ji ir pasiūlė teikti paraišką. Sako: „Gal norėtum, šalia bakalauro darbo rengimo, vykdyti ir tokius tyrimus, kad temos tarpusavyje sietųsi ir tiesiog būtų įdomu rašyti baigiamąjį darbą?“ Paskui iš to galbūt būtų galima parengti ir mokslinį straipsnį.
Sekantys Tavo tyrimų projektai taip pat buvo įgyvendinami bendradarbiaujant su ta pačia vadove?
Taip.
Na, o tyrimų tema, kurią tąkart pasirinkai – ar ji siejosi su Tavo kursinio ir būsimo bakalauro darbo tema?
Aš tuomet norėjau tyrinėti su neurogrįžtamuoju ryšiu susijusias temas, bet vadovė sakė, kad esu tam dar kiek per „maža“, kad tam reikia „užaugti“. Tada nusprendžiau, kaip kad mums siūlydavo per metodologijos paskaitas, pakartoti kitų tyrėjų atliktą tyrimą ir pasižiūrėti, ar rezultatai bus panašūs. Pasirinkau du tyrimus, kurie man atrodė įdomūs, ir nusprendžiau tirti, kaip išmanusis telefonas veikia dėmesį ir atmintį mokymosi metu. Kai pradėjau studijuoti magistrantūroje, vadovė pasiūlė, kad gal jau norėčiau dirbti su neurogrįžtamojo ryšio tema, ypač kai fakultete turime laboratoriją su reikiama įranga. Tai taip viskas ir užsisuko.
Ir iš to vėliau gimė mokslinė publikacija? Esi dalyvavusi VDU kasmet skelbiamame konkurse stipendijoms už mokslo ar meno pasiekimus gauti ir teikusi mokslinę publikaciją kaip savo mokslinės veiklos rezultatą. Ar ši publikacija susijusi su Tavo vykdytais ir LMT paramą gavusiais tyrimais?
Taip, iš dalies susijusi. Teikiant paraišką LMT paramai gauti galima pasižadėti tyrimų rezultatų pagrindu parengti publikaciją, bet nebūtinai. Mes su vadove nepasižadėjome, bet iš tų tyrimų vėliau visgi gimė straipsnis. Tyrimai siejosi su mano bakalauro darbo tema. Be to, magistro studijų metu viena iš metodologijos dalyko užduočių buvo pabandyti parengti mokslinį straipsnį savo bakalauro darbo pagrindu – tai viskas labai palankiai susidėliojo. Vieni iš tyrimų, kuriems buvau gavusi LMT paramą, buvo skirti skėtinei analizei atlikti, o dabar prie šių tyrimų prisijungė viena doktorantė. Siekiame jų pagrindu kartu parengti mokslinį straipsnį anglų kalba ir teikti jį į aukštesnio lygio mokslinį žurnalą. Taigi, nors teikdamos paraišką LMT straipsnio rengimo neprisižadėjome, tyrimų metu surinkta medžiaga tapo pagrindu būsimam moksliniam straipsniui. Be to, ta tema dar parengėme stendinį pranešimą ir dalyvavome tarptautinėje mokslinėje konferencijoje apie biogrįžtamąjį ryšį – tai dar ir tokia patirtis gavosi.
Puiki patirtis. Grįžtant prie LMT skelbiamo konkurso paraiškos – ar sudėtinga studentams ją užpildyti?
Na, čia gal nuo paties studento priklauso, kiek jam kas atrodys sudėtinga. Man tai neatrodė sudėtinga. Tiesiog logiškai pagrindi, ką ir kodėl ketini daryti. O jeigu jau domiesi tema, tarkim, kaip aš ja domėjausi rengdama kursinį, tai tada turi ir supratimą, apie ką bus tyrimai ir kodėl jie reikalingi. Telieka sugalvoti tyrimo planą, pagrįsti aktualumą ir naujumą. Dabar dar, lyg ir, supaprastino pačią paraišką. Tikrai nėra sunku ją parengti. Be to, paraiška rengiama bendradarbiaujant su vadovu – būtent vadovas ir pildo formą LMT elektroninėje sistemoje. Pačiam studentui gal kiek sunkiau būna paskutiniame semestre, kai reikia pateikti įgyvendinto tyrimo rezultatus.
O kaip dėl vykdytų tyrimų rezultatų pateikimo? Ar čia yra kas sudėtingo?
Labai supaprastintas tas pateikimas. Tiesiog reikia parengti atliktų tyrimų santrauką ir pristatyti juos konferencijoje. Tam pristatymui būna skirta 10 minučių, per kurias reikia papasakoti, kas buvo vykdoma, kokie rezultatai gauti ir kas iš viso to.
Jei atlikti tyrimai siejasi su būsimu bakalauro ar magistro darbu, tai čia dar ir vienu kartu – dviguba nauda?
Taip, viską galima daryti paraleliai, į tą pačią pusę. Ir dar stipendiją gauni – tai šitas šaunu yra.
Išties šaunu. Na, o dabar, kai jau turi nemažai patirties rengiant ir vykdant LMT finansuojamus studentų tyrimus semestro metu, ar yra kažkas, ką norėtum patarti studentams, kurie svarstytų galimybę teikti paraiškas tokiems konkursams? Kas, Tavo manymu, būtų svarbu jiems žinoti?
Studentai turėtų žinoti, kad atsiskaityti už vykdytus tyrimus ir pateikti jų rezultatus reikės šiek tiek anksčiau nei pristatyti bakalauro ar magistro darbą. Jei vykdomi tyrimai sutampa su baigiamojo darbo tema, reikia įsivertinti, ar pavyks suderinti tyrimo rezultatų ataskaitos pateikimą LMT ir baigiamojo darbo užbaigimą. Taip pat siūlyčiau gerai apgalvoti pačią tyrimo idėją – ji turi kažkuo išsiskirti, būti įdomi, kad turėtų šansų laimėti. Čia labai padeda vadovo patarimai. Ir svarbu žinoti, kad ne tik dėstytojas gali pasiūlyti dalyvauti – studentas taip pat gali kreiptis į dėstytoją ir pasiūlyti jam tapti tyrimo vadovu, ypač jei jau turi idėjų. Ir, aišku, reikia susipažinti su konkrečiais tų metų konkurso reikalavimais – jie kasmet gali šiek tiek keistis.
Kalbant apie reikalavimus – ar studentui reikia turėti kažkokį ankstesnį įdirbį, kad galėtų dalyvauti konkurse ir gauti LMT paramą savo tyrimams?
Man atrodo, kad vertinant paraiškas gal ir yra skiriami papildomi taškai, jei studentas turi publikacijų. Aš publikacijų neturėjau, bet kartu su vadove pasiūlėme tyrimų temas, kurios buvo aktualios ar mažiau tyrinėtos Lietuvoje. Pavyzdžiui, atlikau eksperimentą, o tai mažiau įprasta socialinių mokslų srityje. Tyrinėjau ryšį tarp išmaniųjų telefonų ir mokymosi – Lietuvoje toks ryšys dar nebuvo tyrinėtas. Tad laimėti finansavimą padėjo tyrimų aktualumas ir naujumas.
Einant prie pabaigos – kaip įvertintum savo patirtį? Ką Tau davė dalyvavimas LMT remiamuose studentų tyrimuose semestro metu?
Pirmiausia – akademinės bendruomenės pažinimas. Užsimezgė bendradarbiavimas su vadove, o kadangi ji dalyvauja konferencijose, tai pasikvietė ir mane kartu. Tai atvėrė naujas galimybes ir padėjo geriau suprasti, ko noriu toliau. Ir, aišku, tas piniginis aspektas – studentams jis svarbus. Anksčiau studijuodama dirbau, bet dabar išėjau iš darbo, ir tai man padeda išgyventi.
Na ir pabaigai – ko palinkėtum studentams, kurie svarsto dalyvauti LMT studentų tyrimų semestro ar vasaros praktikos konkursuose?
Man atrodo, kad tie, kurie nori ne tik baigti universitetą, bet ir išsinešti iš jo kažką daugiau, turėtų nebijoti pabandyti. Iš pradžių gal viskas atrodys sudėtinga, bet juk ir kursinį, bakalauro ar magistro darbus rašyti iš pradžių atrodo sunku. Čia kaip su batais – pirmą kartą juos sunku užsirišti, bet kai užsiriši, tada jau ir bėgi. Tai linkiu tiesiog įjungti smalsumą. Pagaliau – jeigu yra studentų, kurie dalyvauja ir gauna paramą savo tyrimams, tai… Jei jie gali, tai kodėl aš negalėčiau?
Ačiū Tau, Lela, už pokalbį. Ir sėkmės tolesniuose tyrinėjimuose!
Daugiau apie Lietuvos mokslo tarybos (LMT) kvietimus teikti paraiškas studentų moksliniams tyrimams semestrų metu ir studentų tyrimams vasaros metu finansuoti rasite čia ir čia.
Kodėl kartojame tėvų klaidas, nors pažadame sau būti kitokie?
Doc. dr. Viktorija Čepukienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė
Ar pagaunate save sakant ar darant tai, ką sakydavo ar darydavo jūsų tėvai – nors sau kartojote, kad elgsitės kitaip? Pavyzdžiui, kitaip bendrausite su partneriu (-e) ir auginsite vaikus, niekada jų nekontroliuosite, visada mylėsite? O gal būdami su savo vaikais pastebite, kad kartojate ne tik frazes, bet ir jausmus, kurių niekada nenorėjote perduoti: pavyzdžiui, greitai susierzinate, kai vaikas nepaklauso po pirmo sudrausminimo, išliejate pyktį ant jo, kuomet grįžtate pavargę iš darbo?
Šeimos santykius tyrinėjantys mokslininkai pastebi, kad šeimos emocinė atmosfera, santykių modeliai ir nespręstos problemos gali persiduoti iš kartos į kartą – tarsi bagažas, kurio negalime atsikratyti, kuris veikia mūsų pasirinkimus, reakcijas ir net mūsų vaikų savijautą. Net jei išoriškai mūsų sukurta šeima atrodo kitokia nei gimtoji, kurioje augome, jos „vidinis scenarijus“ dažnai išlieka tas pats – nebent sąmoningai jį perrašome.
Doc. dr. Viktorija Čepukienė
Istorija kartojasi: iš tėvų perimami ydingi modeliai
Nuo mažens stebime, kaip mūsų tėvai elgiasi vienas su kitu: kaip sprendžia tarpusavio konfliktus, ar kalbasi, ar nutyli, ar pasitiki vienas kitu, ar vertina vienas kitą, kaip sprendžia įvairias šeimos problemas ir auklėja vaikus. Visa tai – tarsi nematomi mokymai, kuriuos vaikas sugeria ne tiek protu, kiek jausmais. Berniukas, augęs šeimoje, kurioje tėvai retai kalbėjosi apie jausmus, o nesutarimai buvo sprendžiami šaltu atsitraukimu ir ilgais „nekalbadieniais“, gali išmokti, kad geriau nieko nesakyti, nei rizikuoti konfliktu. Užaugęs toks vyras gali turėti sunkumų išreikšdamas, ko jam reikia santykyje, ir išsigąsti partnerės emocijų, užsiverti tylos siena.
Kita vertus, mergaitė, mačiusi, kaip mama nuolat aukoja save dėl šeimos ir nepalieka smurtaujančio tėčio, gali tikėti, kad meilė – tai atsisakyti savęs ir paklusti. Toks elgesio šablonas vėliau gali virsti nuolatiniu pritarimu partneriui, net kai tai kainuoja jos pačios gerovę. Jei tėvai kalba apie meilę, bet tuo pat metu vienas kitam priekaištauja, žemina ar ignoruoja – žodžiai nublanksta prieš patirtį. Vaikas mokosi ne iš to, kas sakoma, o iš to, kas jaučiama ir daroma. Tad tai, ką vaikas mato vykstant tarp tėvų, tampa jo vidiniu modeliu ir “žemėlapiu“, kaip „turėtų“ atrodyti santykiai.
Paprastai šis modelis nėra įsisąmonintas, todėl labai dažnai, net kai augdamas vaikas sau prižada, kad bus kitoks, suaugęs jis šiuos modelius atkartoja, sukurdamas tokį patį rezultatą – ydingos šeimos santykius, problemų turinčius vaikus ir pan. Gana tipiška situacija, kai šeimoje patyręs tėvų kontrolę ir dėl to kylančių psichologinių sunkumų, jaunas žmogus prižada sau, kad niekada su savo vaikais taip nesielgs. Dažniausias to rezultatas yra kitas kraštutinumas – visiškas kontrolės nebuvimas, įnešantis į šeimą daug sumaišties, kurios kontekste augantys vaikai neišvengiamai susiduria su daugybe psichologinių problemų. Tad istorija kartojasi – suaugęs asmuo, galvodamas, kad daro kažką kitaip, atkartoja ydingus gimtosios šeimos modelius, tik kitokiu formatu.
Vaikų patirtys šeimoje gali smarkiai skirtis
Nors visi šeimos nariai auga toje pačioje emocinėje aplinkoje, tyrimai rodo, kad jų patirtys gali smarkiai skirtis. Tai lemia keli dalykai. Pirmiausia – šeimoje dažnai formuojasi nelygiavertės emocinės pozicijos. Tėvai (dažnai nesąmoningai – tai taip pat susiję su gimtojoje šeimoje patirtomis vaiko šeimoje pozicijomis) vienam vaikui skiria daugiau dėmesio, lūkesčių ar atsakomybės nei kitiems. Šis vaikas tampa „emociniu laidininku“ – tuo, į kurį nukreipiama daugiau nerimo, vilčių, baimių, kontrolės ar net pykčio. Kartais šis vaikas pasijunta atsakingas už tėvų nuotaikas, tampa tarpininku tarp jų. Tai vadinama emociniu įtraukimu ar net „trianguliacija“.
Pavyzdžiui, šeimoje yra trys vaikai. Vyriausioji dukra, nuo mažens girdėjusi mamos skundus dėl tėčio elgesio, tampa jos emociniu ramsčiu. Mama kalbasi su ja kaip su suaugusiąja, kartais net prašo „tik nesakyk tėčiui, kad aš taip sakiau“. Tuo tarpu jaunesnieji vaikai gali augti atokiau nuo tėvų tarpusavio įtampų. Tad nors visi gyvena po vienu stogu, vyriausioji „auga greičiau“, bet su didesne emocine našta. Tyrimai rodo, kad būtent šie „daugiausiai įtraukti“ vaikai suaugę dažniau patiria sunkumų poros santykiuose, jiems sunkiau išlaikyti emocinį balansą tarp artumo ir savarankiškumo. Jie dažniau pamiršta savo poreikius, ar atvirkščiai – atsitraukia bijodami būti įskaudinti. Jų broliai ar seserys gali turėti daugiau laisvės kurti santykius kitaip – ypač jei jais tėvai nesinaudojo, nuleisdami savo įtampą, gaudami emocinę paramą, arba paversdami tarpininku santykiuose su partneriu (-e).
Svarbios ir įgimtos savybės, ir atsitiktinumai
Patirčių skirtumus gali lemti ir vaikų gimimo eiliškumas. Psichologiniai tyrimai rodo, kad pirmagimiai dažniau patiria daugiau tėvų kontrolės ir atsakomybės, jiems dažniau keliami aukštesni lūkesčiai. Jie tampa „pavyzdžiu“, „padėjėjais“, „protingesniais“, o tai dažnai lemia didesnį spaudimą, mažesnę laisvę būti tiesiog vaiku. Jaunėliai dažniau patiria daugiau laisvės, bet ir mažiau dėmesio, o vidurinieji dažnai jaučiasi ne tokie svarbūs kaip vyriausieji ar tokie lepinami kaip jaunėliai. Visa tai formuoja labai skirtingas patirtis ir emocines „starto pozicijas“.
Trečia, skiriasi ir laikas, kuriame vaikai auga. Nors šeima išlieka ta pati, situacijos kinta: kai gimsta pirmas vaikas, tėvai dar tik mokosi būti tėvais, dažnai patiria daugiau nerimo, kontrolės, neapibrėžtumo. O trečiam ar ketvirtam vaikui gali tekti augti šeimoje, kur tėvai jau pavargę, perdegę, ar kaip tik – nurimę ir atviresni. Be to, gali skirtis šeimos gyvenimo sąlygos – buitinės situacijos, tėvų santykių dinamika, emociniai kontekstai. Tad net jei visi vaikai užauga toje pačioje šeimoje, kiekvienam iš jų tai – skirtingos šeimos versijos.
Ketvirta, negalime pamiršti ir vaiko temperamento – įgimtų emocinių, jutiminių savybių. Vieni vaikai nuo mažens jautresni, labiau reaguoja į kitų nuotaikas, greičiau įsitempia. Jie labiau sugeria šeimos įtampą, net jei tėvai išoriškai jų „neterorizuoja“. Kiti – atsparesni, tarsi „praslysta“ per tą pačią atmosferą su mažesnėmis pasekmėmis. Tad net broliai ar seserys, girdėję tuos pačius pokalbius ir matę tas pačias situacijas, gali jausti ir suprasti juos labai skirtingai – priklausomai nuo to, kokie yra iš prigimties.
Ir galiausiai, reikšmės gali turėti atsitiktinumai, kritiniai momentai, kuriuose buvo ar nebuvo emocinio palaikymo. Kartais viena stipri patirtis – pavyzdžiui, kai vaikas sunkioje situacijoje jaučia, kad tėvas ar motina jį palaikė – gali tapti atsparumo pamatu. O kitas vaikas, kurio pagalbos šauksmas buvo ignoruotas ar išjuoktas, gali užsidaryti ilgam. Tai lemia skirtingą emocinę brandą, pasitikėjimą savimi ir kitais, ir vėlesnius suaugusio žmogaus santykių modelius.
Taigi, net jei vaikai auga po tuo pačiu stogu, realybėje jie gyvena skirtingose emocinėse erdvėse, kurios turi reikšmės tam, kurie vaikai turės didesnę riziką perduoti ydingų šeimos sąveikų modelius į kitas kartas.
Tėvai savo vaikystės modelius perduoda atžaloms
Kai du žmonės sukuria santykius, jie į naująją šeimą atsineša savo gimtosios šeimos modelius, kurie gali nesutapti, tapti konkurencijos ir konfliktų šaltiniu. Tai ypač išryškėja jiems tapus tėvais. Jei vyras užaugo šeimoje, kur tėvas buvo pasyvus, nerodė emocijų ar atsiribojo nuo vaikų auklėjimo, jis gali sunkiai įsitraukti į auklėjimą. Jei moteris matė stipriai kontroliuojančią ar kritikuojančią motiną, ji gali pradėti elgtis taip su savo partneriu – net jei sąmoningai to daryti neketino. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems vaikystėje trūko emocinio saugumo, dažniau sunkiai pasitiki partneriu (-e) kaip tėvu ar motina. Jie gali dažniau kištis į vienas kito auklėjimo sprendimus, sunkiau pasidalina atsakomybėmis, kritikuoja vienas kito auklėjimo sprendimus vaikų akivaizdoje, savo elgesiu, kuris yra priešingas partnerio (-ės) įsitikinimams apie auklėjimą, siekia vaiko prielankumo, galų gale jaučiasi vieniši net būdami dviese.
Visa tai veda į susipriešinimą, nesutarimus dėl vaikų, o galiausiai ir į jų įtraukimą į poros konfliktus. Vaikas tampa stebėtoju, tarpininku arba net vieno iš tėvų gynėju. Jis perima ne tik įtampą, bet ir atsakomybę už šeimos atmosferą. Toks įsitraukimas gali būti nematomas išoriškai, bet vaiko kūnas ir psichika jį išgyvena: padažnėja nerimo sutrikimai, dėmesio problemos, agresyvumas ar užsisklendimas. Taip užsimezga dar vienas taškas šeimos istorijos grandinėje, kuris gali būti perduotas tolesnėms kartoms.
Pirmas žingsnis – sąmoningumo didinimas
Nors yra įvairių nuomonių, tačiau vis tik tikima, kad tokių ydingų šeimos sąveikų modelių perdavimas kitai kartai nėra neišvengiamas. Šeimos terapijos tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad nors sunkiai, tačiau iš kartos į kartą perduoti destruktyvūs šeimos santykių modeliai sąmoningų pastangų dėka gali būti nutraukti. Vis tik, kuo daugiau kartų šeimos istorijoje stebimos destruktyvios šeimos sąveikos ir psichikos sveikatos problemos, tuo sudėtingiau tai padaryti be specialistų pagalbos.
Tačiau pirmas žingsnis yra sąmoningumo savo elgesiui ir sąveikoms su partneriu (-e) ir vaikais didinimas, kuris pasiekiamas tik nuolatinės savistabos ir savirefleksijos būdu. Kaip aš kalbu su partneriu (-e), kai man kyla įtampa? Ar leidžiu sau jausti, bet kartu ir aiškiai išsakyti, kas vyksta? Ar įtraukiu vaiką į savo emocijas – gal ne žodžiais, bet nuotaika, tylėjimu, nuoskaudų demonstravimu? Ką jaučiu ir kaip elgiuosi, kai partneris (-ė) kitaip auklėja vaiką – ar tai primena man kažką iš mano vaikystės? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai partneris (-ė) nuo manęs užsiveria tylos „siena“?
Tokie ir panašūs klausimai leidžia būti atidesniems savo reakcijoms, ypač stresinių situacijų metu, nes jos dažniausiai iššaukia mūsų destruktyvias reakcijas, kurios iš esmės yra nesąmoningas gimtosios šeimos destruktyvių sąveikų atkartojimas. Kai sau atsakome į tokius klausimus, galime pamažu keisti savo reakcijas ar net pasirinkimus. Galime mokytis atpažinti savo pasikartojančias ydingas emocines reakcijas į partnerį (-ę) ir vaikus. Leisti vaikui būti vaiku – o ne mūsų emociniu sąjungininku. Galime auginti emocinį raštingumą – kalbėdami apie jausmus be kaltinimų. Ir galime kurti šeimą, kuri nebeperduoda skausmo, o perduoda stiprybę, supratimą ir meilę.
Kiekvienas sąmoningas pasirinkimas – tai mažas, bet reikšmingas žingsnis link šeimos istorijos, kurią verta kartoti. Todėl, jei pačiam ar pačiai tai per sunkus darbas, verta kreiptis pagalbos į šeimos ar porų psichologus.
Straipsnis paremtas autorės psichologo profesinės praktikos pastebėjimais, šeimos psichologijos kurso dėstymu bei mokslinio tyrimo rezultatais: Čepukienė, V., & Neophytou, K. (2024). Intergenerational transmission of familial relational dysfunction: A test of a complex mediation model based on Bowen family systems theory. Journal of Social and Personal Relationships 41(11). https://doi.org/10.1177/026540752412654
Nuotolinių pamokų ciklas 9-12 klasių moksleiviams „Psichologai mokiniams apie mokinius“
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkai ir doktorantai š. m. balandžio 28 – 30 d. organizuoja nuotolinių pamokų ciklą 9-12 klasių moksleiviams „Psichologai mokiniams apie mokinius“.
Dalyvavimas pamokose – nemokamas.
Kviečiame registruotis: https://forms.gle/e7gungLkNWjtoE6v6
Pamokoms prašome registruoti tik moksleivių grupes/klases.
„Kaip mokytis, kad reikėtų mažiau mokytis?“
Dokt. Jovita Janavičiūtė-Pužauskė
Yra žinoma, kad mokykloje reikia daug mokytis, norint gauti gerus pažymius, gerai išlaikyti egzaminus. Dažniausiai niekas nepasako, KAIP reikia mokytis, kokius metodus naudoti, norint kuo efektyviau ir greičiau išmokti pateikiamą informaciją. Pamokos metu aptarsime moksliniais tyrimais pagrįstus, nenuobodžius būdus, kurie padės atrasti atsakymą į klausimą „Kaip mokytis, kad reikėtų mažiau mokytis?“. DATA: Balandžio 28 d. (pirmadienis), 8.00-8.45 val.
„Karjeros pasirinkimo iššūkiai“
Dokt. Tadas Vadvilavičius
Pamokos metu bus pristatomi dažniausiai su karjeros pasirinkimu susiję sunkumai ir aptariami būdai, kaip šiuos sunkumus įveikti.
DATA: Balandžio 28 d. (pirmadienis), 11.00-11.45 val.
„Į pasimatymą su savimi“
Dr. Jurga Misiūnienė
Pamokos metu sužinosite, kas yra asmens tapatumas ir kaip jį galima pažinti. Įvairių individualių užduočių metu būsite kviečiami pasižiūrėti į save bei diskutuoti apie tai, kaip savęs vertinimas veikia mūsų bendravimą ir savijautą.
DATA: Balandžio 29 d. (antradienis), 11.00-11.45 val.
„Ar mes pasirengę valdyti savo karjerą?“
Prof. dr. Loreta Bukšnytė-Marmienė
Tai – užsiėmimas, kurio metu aptarsime šiuolaikinės karjeros sampratą, išsiaiškinsime, ką reiškia valdyti savo karjerą. Užsiėmimo metu sužinosime, iš kokių etapų ir elementų susideda karjeros valdymas, analizuosime, kokios asmens kompetencijos reikalingos norint sėkmingai valdyti karjerą. Diskutuosime, nuo kada turėtume pradėti valdyti savo karjerą – ar turėtume tai pradėti besimokydami mokykloje? Ir būtinai pasitreniruosime, mokydamiesi praktinių karjeros valdymo įgūdžių.
DATA: Balandžio 30 d. (trečiadienis), 11.30-12.15 val.
„Kaip bendrauti, kad konfliktų būtų kuo mažiau?“
Prof. dr. Loreta Bukšnytė-Marmienė
Kartais galvojama, kad bendravimo gebėjimai yra įgimti. Vis dėlto, tai yra netiesa. Kiekvienas galime išmokti sėkmingai, efektyviai bendrauti, jei tik to norime. Taigi, šis užsiėmimas bus skirtas išsiaiškinti, kas kuria sėkmingą, efektyvų bendravimą. Šios pamokos metu išsiaiškinsime veiksnius, kurie padeda sėkmingai bendrauti, kalbėsimės apie konfliktus provokuojančius veiksnius, konfliktogeninę kalbą, veiksnius, kurie trukdo mums susikalbėti.
DATA: Balandžio 30 d. (trečiadienis), 13.00-13.45 val.
Kilus klausimams prašome skambinti telefonu: +37068468058 arba rašyti el. paštu: modesta.morkeviciute@vdu.lt
LHPA pavasario konferencija „Kūnas, erdvė ir psichoterapija“
Lietuvos humanistinės psichologijos asociacija kartu su Vytauto Didžiojo universitetu rengia konferenciją:
Kūnas, erdvė ir psichoterapija
2025 m. gegužės 10 d.
V. Putvinskio g. 23, Kaunas, 103 auditorija VDU
Konferencija „Kūnas, erdvė ir psichoterapija“ Kas aš? Per ką, su kuo, kame galiu matyti, pajausti, pažinti TIKRĄJĮ AŠ? Visų pirma, per savąjį kūną. Kiek girdime, jaučiame, priimame savo kūną… Jo poreikius, kiek į tai atsižvelgiame, kiek rūpinamės ar nekreipiame dėmesio į kūno siunčiamus ženklus, signalus? Paskui per santykį su kitais kūnais. Kūnai susitinka, praeina pro šalį, komentuojami, nuneigiami, trokštami, nepriimtini, skaudantys, nešantys.. pirmiausia susitinkame fiziniame lygmenyje… per kūnus, erdvėje, tada santykyje. Kūniškumo labai daug žmogaus gyvenimo pradžioje. Vėliau augant, bręstant atsiranda labai daug žodžių, reikalavimų, atstumų. Vieni iš kitų ir savęs imam reikalauti būti protingais, dvasingais, brandžiais ir pan. Tiesa, dar gražiais . Bet ar neprimirštame savo fiziškumo, kūniškumo? O gal kažkam kūnas tampa vieninteliu rūpesčiu. Gydytojai turbūt tikrai nepamiršta (kūno). O psichologai arba tiesiog mes-žmonės savo kasdienybėje? Kokia kūno vieta santykyje su savimi, su kitais, problemų kontekste, psichoterapijoje? Kas ta erdvė, kurioje kūnai keliauja, per kurią įsiprasmina ? Kaip ir kiek erdvė įtakoja mūsų emocijas, nuotaiką ir savęs bei kitų pažinimą. Fizinės erdvės savybės, atstumas, kūnų judėjimas erdvėje. Kokios dar erdvės mus paliečia (ta pati socialinių tinklų, internetinė, žaidimų erdvė)? Kiek erdvės ir skirtingų erdvių klausimai gali padėti ar trikdyti savęs pažinimą, supratimą.
Pastebėjome, kad trūksta dėmesio fiziniam mūsų egzistencijos pasauliui. Šioje konferencijoje su kūniškumo, erdvės bei santykio klausimais keliausime įvairiomis kryptimis, nuo psichologijos, sveikatos, lytiškumo iki savęs išbandymų prasmės, nuo asmeninių mikrotransformacijų iki miesto erdvių. Kaip visada, mūsų konferencijoje sutiksime su skirtingų sričių pranešėjais, kurie kalbės iš savo patirčių (humanistinės psichologijos, kūno psichoterapijos, medicinos, neuropsichologijos, lyčių studijų, antropologijos, filosofijos, architektūros ir kt.) ir turėsime galimybę gilesniam savęs pajautimui bei supratimui (per kitą, kūną, ribas ir perspektyvas…).
Konferencijos programa.
Konferencijos kaina:
LHPA nariams nemokamai
VDU dėstytojams ir studentams nemokamas dalyvavimas. Pažymėjimas registruotas METAS sistemoje – 10 Eur.
Kitiems dalyvavimas – 15 Eur., kartu su pažymėjimu, registruotu METAS sistemoje – 20 Eur. Sumokėti reikia iki gegužės 07 d. pavedimu. Nesusimokėjus iki nurodytos datos galima susimokėti atvykus į konferenciją, tuomet dalyvavimas 20 Eur., norint ir pažymėjimo, viso – 25 Eur.
Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos banko sąskaita Nr. LT037182100000606182. Sumokėti reikia iki 2025 m. gegužės 07 d. imtinai. Mokėjimo paskirtyje įrašykite – konferencija arba konferencija ir pažymėjimas.
Registracija į konferenciją: https://forms.office.com/e/gy9SKq3CW9
Studentai ir absolventai kviečiami tapti pirmakursių mentoriais
Pirmosios studentų savaitės universitete – neretai kupinos nežinomybės, daugybės klausimų ir noro kuo greičiau įsilieti į akademinį gyvenimą. Apsiprasti ir sklandžiai prisijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenės pirmakursiams padeda mentoriai. Kviečiame VDU studentus ir absolventus, baigusius studijas prieš metus, tapti pirmakursių mentoriais ir palengvinti naujokų startą universitete – būti tais, į kuriuos jie gali kreiptis pagalbos, patarimo ir įkvėpimo.
Kas yra pirmakursių mentorystės programa?
Tai programa, skirta padėti pirmo kurso studentams, norintiems greičiau integruotis universiteto bendruomenės, akademinėse ir socialinėse veiklose.
Kas yra pirmakursių mentorius?
Pirmakursių mentorius – tai aktyvus, visada pasiruošęs atsakyti į pirmakursių klausimus ir vyresnis nei pirmo bakalauro kurso studentas, padedantis naujokams užmegzti ir palaikyti ryšius su akademine aplinka, nauju miestu, bendrakursiais ir universiteto bendruomene. Tai žmogus, gebantis įkvėpti ir padrąsinti į universiteto bendruomenės gretas prisijungusį naujoką, suteikiantis jam kuo daugiau naujų žinių: apie universitetą, jo fakultetus, laisvalaikio veiklas. Visą mentorystės laikotarpį mentorius-savanoris rūpinasi pirmakursiais, studijuojančiais toje pačioje arba gretimoje studijų programoje.
Kas gali prisijungti prie pirmakursių mentorių komandos?
Ši galimybė yra skirta aktyviems ir visada pasiruošusiems padėti asmenims, vyresniems nei pirmo bakalauro kurso universiteto studentams, kurie jau yra sukaupę studentiškos patirties ir žinių, ir absolventams, baigusiems studijas VDU ne vėliau kaip prieš metus.
Kodėl verta tapti mentoriumi:
- Proga susirasti bendraminčių, draugų ir prisijungti prie aktyvių žmonių bendruomenės;
- Galimybė padėti jaunajai studentų kartai, pasidalinti savo patirtimi;
- Vertinga patirtis, įgūdžiai, tobulinamos komunikacijos, organizavimo kompetencijos;
- Pažintis su universiteto struktūra, jo sistema, procesais ir darbuotojais.
„Džiaugiuosi, kad mentorystės programa man suteikė galimybę padėti pirmakursiams įsilieti į universiteto gyvenimą ir pamažu tapti šios bendruomenės dalimi. Būdama mentore, galėjau dalintis turimomis žiniomis ir patirtimi, atsakyti į klausimus, motyvuoti ir palaikyti. Kartu – tai puiki galimybė augti pačiai, tobulėti bei susipažinti su įdomiais žmonėmis. Man svarbu, kad pirmakursiams universitetas taptų saugia aplinka, kurioje kiekvienas galėtų augti, išbandyti naujus dalykus bei jaustųsi palaikomas“, – apie savo patirtį pasakoja mentorė Paulė.
Kokie yra pagrindiniai mentoriaus-savanorio darbai?
- Dalyvavimas mokymuose bei kituose neformaliuose susitikimuose, įvairių veiklų planavimas ir įgyvendinimas;
- Pirmakursiams skirtos įvadinės savaitės planavimas ir organizavimas;
- Pirmakursiams skirto renginio „Vėliavos medžioklė“ organizavimas bei dalyvavimas jame;
- Visokeriopa pagalba studentams: atsakymas į jiems rūpimus klausimus, pagalba sprendžiant iškilusius iššūkius ar problemas.
Kaip prisijungti prie mentorių komandos?
Visi, norintys prisijungti prie pirmakursių mentorių komandos, iki balandžio 21 dienos (imtinai) turi užpildyti registracijos anketą. Patekusieji į antrąjį atrankos etapą bus informuoti iki balandžio 28 dienos, o gegužės 5–9 dienomis vyks motyvaciniai pokalbiai.
Daugiau informacijos apie pirmakursių mentorystę:
Studentų centras (Studentų reikalų departamentas)
Telefonas +370 37 751 175
El. paštas santa.vozbutaite@vdu.lt
VDU Psichologijos klinikos psichologo kabineto Vilniuje atidarymas
