Gražina Bielousova. Kalėdų Senelis yra moteris

Artėjant šventėms viešojoje erdvėje vėl suaktyvėja vadinamieji tradicijų sergėtojai – etnologai, dvasininkai, kultūros veikėjai, primenantys, kaip „derėtų“ švęsti Kalėdas ir Kūčias. Jų pasisakymuose dažnai akcentuojamas tradicinio maisto ruošimas namuose: esą pirkdami paruoštus patiekalus iš prekybos centrų ar restoranų ne tik supaprastiname, bet ir nuskurdiname šventes.

Tokie raginimai paprastai pateikiami kaip rūpinimasis tapatybės išsaugojimu, autentiškumu ir bendryste, tarsi priešinant juos augančiai tendencijai šventinį maistą užsisakyti iš restoranų ar parduotuvių.

Tokį norą saugoti švenčių autentiškumą galima suprasti. Kalėdinė dvasia vis dažniau siejama su vartotojiškumu – ne tik dovanų pavidalu, bet ir greitai perkamomis ir dar greičiau išmetamomis dekoracijomis, besikeičiančiomis namų puošybos madomis, socialiniuose tinkluose vykstančiomis nebyliomis varžybomis dėl įspūdingiausios eglutės ar įmantriausio patiekalo. Tad noras sugrįžti prie paprastos silkės su grybais, aguonpienio ir kitų „Kūčių kaip pas močiutę“ tradicijų gali būti suprantamas ir kaip maištas prieš tapatybės tirpimą pasaulinio vartojimo vandenyne.

Tačiau ir vienu, ir kitu atveju retai kas paklausia: kas vis dėlto sukuria tą kalėdinę dvasią ar Kūčių autentiškumą, kuriuos bandome pagauti tarsi rojaus paukštę už uodegos? Kieno darbu ir rūpesčiu ir tada būdavo, ir dabar yra kuriama ši švenčių magija?

Atsakymas paprastas ir vienareikšmis: kiekvieną kartą, kai kalbame apie šventinę magiją, dvasią ar autentiškumą, po šiomis skambiomis frazėmis slypi nematomas moterų darbas.

Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.

Moterys kalėdiniu laikotarpiu turi tapti „Kalėdų Seneliais“. Kaip Kalėdų Senelio apsilankymą dažniausiai vaikai pamato tik dovanėlių pavidalu, net nesusimąstydami apie tai, kaip ir kas tas dovanas pirko, pakavo, gabeno, paslėpė ir įteikė, taip ir mes vis dar norime matyti tik gausų stalą, papuoštus ir išvalytus namus, sukviestus svečius, supirktas dovanas, surengtą šventę, ar tai naujovišką, ar tai tradicinę, bet nenorime klausti, o kas visgi šitai padaro ir kiek savęs tyliai paaukoja, kad ta šventė įvyktų.

Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.

Būtent todėl gėdinimas dėl maisto užsakymo ar kitokių švenčių palengvinimo moterims skamba ypač žiauriai. Galbūt kai kurioms šventiniai rūpesčiai iš tiesų teikia džiaugsmo. Tačiau toms, kurios dirba visu ar viršijančiu etatą krūviu, rūpinasi mažais vaikais, senstančiais tėvais ar uošviais, neįgaliais šeimos nariais, papildoma darbų našta vargu ar atrodo šventiška. O net jei moters niekas neslegia, bet ji nusprendžia švęsti ne su prijuoste prie viryklės, o su puošnia suknele prie stalo – ar tikrai kas nors turėtų teisę ją už tai teisti? Ji tiesiog nori tokios pat šventės kaip ir kiti namiškiai.

O gal mes vis dar tikime, kad moterims, kaip ir Kalėdų Seneliui, šventės turi būti tik darbymetis, kurio sunkumų mes neturime matyti, ar negalime pajusti dėl jų jokio nepatogumo, kad jis, neduokdie, nesugadintų mums šventės?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno kartų namų organizuota konferencija apie gyvenimą su demencija: dėmesio centre – žmogus

Gruodžio 11 dieną, ketvirtadienį, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengta mokslinė-praktinė konferencija „Gyvenimas su demencija: matyti daugiau nei pamiršta“. Renginį organizavo VDU kartu su Kauno miesto savivaldybės biudžetine įstaiga Kauno kartų namai.

Konferencijos tikslas – telkti ir stiprinti socialinės srities specialistų žinias bei kompetencijas, siekiant geriau suprasti demencijos keliamos problematikos įvairovę, šiuolaikinius pagalbos modelius ir praktinius sprendimus.

Programa skirta socialinės srities darbuotojams iš visos Lietuvos, dirbantiems su senjorais, demenciją patiriančiais asmenimis ir jų šeimomis.

Renginio organizatorė ir moderatorė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Rasa Naujanienė, kvietė žiūrėti į žmogų su kognityviniais sutrikimais ne per netekčių prizmę, o per tai kas lieka.

„Lieka žvilgsnis, santykiai, prisilietimai. Mes nenuneigiam realybės, kuri kartais tikrai nėra maloni ar paprasta, bet šiandien norime kalbėti apie tai, kas išlieka – apie pozityvą, kuris nėra naivumas. Svarbu matyti žmogų, jo emocijas, ryšį su aplinka, suprasti jo poreikius ir suteikti paramą, kuri iš tiesų reiškia – būti šalia“, – sakė R. Naujanienė.

Akademinė bendruomenė, socialinių paslaugų specialistai, sveikatos priežiūros ekspertai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai konferencijoje susitelkė pažvelgti į žmogų, gyvenantį su demencija, plačiau nei per diagnozės pusę.

„Dažnai girdime, skaitome apie demenciją, kaip jos išvengti, kaip jai užkirsti kelią. Daug dėmesio skiriama šeimai ir artimiesiems, tačiau apie tai, kaip jaučiasi pats žmogus – girdime rečiau. Šiandien yra būtent apie tai. Pasidalinti savo praktika susirinko tikrieji ekspertai, kurie nepamiršta nei artimųjų, nei paties žmogaus“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė.

Renginyje pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai – nuo socialinio darbo ekspertų iki psichologų, mokslininkų ir rašytojų. Diskusijose aptartos bendravimo klaidos, globėjų iššūkiai, skausmo patirtys ir būdai, kaip palaikyti žmogaus savastį.

Ekspertai pabrėžė, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų sričių specialistų itin svarbus, nes dirbant su žmogaus skausmu, jį tenka išgyventi drauge, o sergantį demencija žmogų prižiūrintis turi nuolat prisitaikyti prie kintančių pokyčių.

„Bendravimas su asmeniu turinčiu demenciją – tarsi naujos kalbos mokymasis. Pradėję keisti savo požiūrį, keičiamės ir patys. Visa esmė – gerų santykių palaikymas, kad globojamas asmuo jaustų ramybę, pasitikėjimą“, – teigė Kauno kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė.

Daug dėmesio skirta principui „matyti daugiau nei pasimiršta. Akcentuota žmogaus išsaugota tapatybė, emocijos, ryšys su aplinka ir svarbiausia – jo orumas.

„Turime ieškoti sakinių, kurie būtų reikšmingi ir prasmingi jų gyvenime, bet nebūtinai mūsų. Svarbu koncentruotis į tai, kas prasminga jų supratimui čia ir dabar, nesibaiminant atrodyti kvailai ar beprasmiškai“, – kalbėjo Kauno kartų namų direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Sigita Stonaitytė.

Popietinėje dalyje vykusiose praktinėse sesijose pristatyti metodai ir priemonės, padedančios palaikyti demenciją patiriančių asmenų savastį. Pabrėžta ir bendruomenės svarba – kaip suprasti kaimyną, turintį šią diagnozę, kaip jį palaikyti ir kokią rolę gali atlikti aplinka.

Dalyviai sutarė, kad į žmogų orientuota pagalba reikalauja nuolatinio bendradarbiavimo, žinių atnaujinimo ir pastangų. Tokie renginiai prisideda prie didesnio visuomenės sąmoningumo ir kuria jautresnę bei labiau palaikančią bendruomenę.

Ryšių su visuomene skyriaus informacija

VDU Tėvų akademijoje – apie vaikų fizinio, emocinio ir psichinio ugdymo darną

2025 m. gruodžio 22 d., pirmadienį, 18 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Vaikų fizinio, emocinio ir psichinio ugdymo darna“

Paskaitos metu bus kalbama apie moksleivių fizinės, emocinės ir psichinės sveikatos stiprinimą nefarmakologinėmis mokslu pagrįstomis priemonėmis, nuo fizinio aktyvumo, sveikos mitybos, streso valdymo iki pozityvumo, pilnaverčio poilsio ir džiaugsmo.

Paskaitą ves prof. Albertas Skurvydas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras, žinomas Lietuvos sporto mokslininkas, parašęs ne vieną šimtą mokslinių straipsnių ir knygų.

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo nuoroda. Renginys nemokamas.

Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Kviečiame dalyvauti!

******************

VDU Tėvų akademija – dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Tai paskaitų-susitikimų ciklas, kurių metu įžvalgomis ir patarimais su tėvais dalinasi psichologai, socialinio darbo specialistai, sociologai, antropologai ir įvairių kitų sričių universiteto ekspertai. Kartą per mėnesį, dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.

Magistro darbų kategorijoje skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą skirta Tadui Gasparavičiui

Magistro darbų kategorijoje Tadui Gasparavičiui skirta skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą „Vaiko gyvenimo dvejuose namuose patirtys įvykus konfliktiškoms tėvų skyryboms: socialinio darbuotojo perspektyva“ (darbo vadovė – dr. Roberta Motiečienė, VDU Socialinio darbo katedra).

Tado darbas – tarp daugiau nei keturiasdešimties šiemet konkursui pateiktų darbų – įvertintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiamame studentų baigiamųjų darbų konkurse, kuris jau antrus metus iš eilės suburia jaunus tyrėjus nagrinėti socialinės politikos, socialinio darbo ir darbo teisės temas.

Sveikinimai Tadui ir linkėjimai tęsiant prasmingus tyrimus socialinio darbo srityje!

VDU Taikomosios sociologijos absolventas Karolis Bareckas: „Sociologijoje man labai svarbus atradimo jausmas, kai pamatai daug tonų ir pustonių, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs“

Kaip nusprendėte stoti į sociologijos studijas VDU?

Aš esu baigęs filosofiją prieš daug metų. Filosofai ir sociologai turi bendrų autorių, kuriuos skaito ir vieni, ir kiti. Jau filosofiją studijuodamas aš pagalvojau, kad man visai tiktų sociologija. Bet šią idėją buvau daug metų atidėjęs į šoną, nes nori nenori gyvenime tampi šiek tiek pragmatikas. Kiekvienais metais ta mintis sugrįždavo. Galvodavau – ar čia man reikia, ar čia verta. Ir tuomet vieną kartą pasakiau – dabar arba niekada. Taigi sociologija seniai mane traukė.

Ką prisimenate iš savo studijų?

Mes buvome ganėtinai maža grupė, buvo daug kontakto su dėstytojais, daug diskusijų. Man įsiminė tas kontaktas, daug dalykų tuo metu išmokau. Be to, visų studijų metu aš stengiausi būti ganėtinai aktyvus. Skaičiau pranešimus keletoje konferencijų, dalyvavau vasaros mokykloje, priklausiau studijų programos komitetui. Stengiausi išnaudoti šį laiką kiek įmanoma, ir kiek įmanoma pasiimti iš šių studijų. Tai tikrai tą ir padariau. Buvau tuo metu dirbantis žmogus ir šios studijos buvo man kaip papildomas krūvis, bet man šios studijos labai patiko. Visą laiką turėjau, kur save nukreipti, kur ką paveikti.

Ką šiuo metu veikiate?

Veikiu tai, ką veikiu jau pastaruosius dešimt metų. Visada dirbau komunikacijos srityje arba kažką susijusio su tekstų rašymu, o lygiagrečiai, kadangi mąstau apie tolimesnes sociologijos studijas, rašau akademinį straipsnį. Taigi, nepamečiau sociologijos, ji ir toliau figūruoja mano gyvenime.

Ar yra sritis, kuri jums labiausiai įdomi, teikia daugiausia džiaugsmo?

Na yra, ko gero, trys kryptys šiuo metu mano gyvenime. Pirmiausia, tai yra tai, kas mane maitina – darbas. Antra sritis yra sportas, kas man labai daug reiškia. Sportas mane sustato į vėžias ir duoda rėmą gyvenime. Ir trečias dalykas – tai sociologija. Sociologijoje norėčiau būti naudingas ir ilgalaikėje perspektyvoje kai ką nuveikti, todėl dabar daug skaitau, daug domiuosi, rašau. Tai man šiuo metu suteikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Sociologijoje man labai svarbus atradimo jausmas, kai pamatai daug tonų ir pustonių, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs. Šie dalykai man teikia daug džiaugsmo ir veda į priekį.

Kokią savo savybę vertinate labiausiai ?

Viena iš tokių savybių galėtų būti užsispyrimas. Jei turiu kažkokį tikslą, galiu ilgam į jį susitelkti. Eiti, dirbti ir stengtis tam tikslui. Tas pasireiškia ir studijose. Visus tuos du metus, kai aš studijavau, tuo pačiu metu dirbau ir labai daug sportavau. Mano dienos tuomet buvo labai ilgos ir sunkios. Bet man visada užteko entuziazmo ir užsispyrimo judėti į priekį tiek darbe, tiek studijose. Čia yra, manau, mano stiprybė – jeigu aš matau prasmę, tai galiu ilgai ir nuobodžiai arti ir nepamesti tikslo pakeliui.

Kas priverčia jus „sprogti“ ?

Na žodis sprogti, gal sakyčiau per daug stiprus, bet iš esmės man nepatinka neteisybė, nepatinka, kai žmonės nesilaiko to socialinio kontrakto, kurį mes visi kaip piliečiai neformaliai pasirašome. Nepatinka, kad Lietuvoje vis dar yra didelė socialinė nelygybė. Nepatinka, kad ignoruojama arba kosmetiškai retušuojama klimato kaitos problema. Nepatinka, kad žmogaus teisės vis dar taikomos selektyviai. Karas vyksta ir atrodo žmonija nieko taip ir nepasimoko. Taigi yra daug dalykų, kurie mane erzina. Taip, pas mane yra stiprus noras, kad pasaulis būtų kuo teisingesnis ir geresnis.

Ką pasakote sau, kai patiriate nesėkmę?

Su metais ir patirtimi tas nesėkmes išmoksti priimti, tampi atsparesnis neigiamiems atsakymams iš kažko, didesnėms ar mažesnėms nesėkmėms. Galiausiai įsisąmonini, kad toks yra gyvenimas. Kartais stengiuosi žiūrėti filosofiškai ir bandau neapsikrauti. Suprantu, kad skundimasis ar savęs graužimas niekur nenuves. Aš stengiuosi pasimokyti iš savo klaidų ir judėti toliau.

Ką norėtumėte dar gyvenime išmokti, patirti?

Kai buvau jaunesnis buvau apsėstas to jausmo, kad reikia gyvenime kuo daugiau nuveikti, pamatyti, apvažiuoti. Kurį laiką taip ir gyvenau. Man atrodė didelė neteisybė, kad tu kaip žmogus negali nugyventi šimto gyvenimų, o turi pasirinkti vieną kryptį. Negali būti ir astronautas, ir rašytojas, ir lėktuvo pilotas, sociologas ir dar kažkas. Dabar su metais viskas paprastėja. Dabar sau nekeliu tokių tikslų, kad turiu kažką nuveikti ypatingo. Aristotelis yra kalbėjęs apie eudemoniją (gr. eudaimonia – laimė). Yra tokia, pavadinkime, metafizinė laimė, kai randi savo vietą gyvenime, kai tu gyveni pagal tam tikrus principus, kai išpildai tam tikrą savo misiją žemėje. Tai man šita jo koncepcija patinka. Kai tu kuri laimę, atsietą nuo išorinių dalykų, nuo išorinio pripažinimo. Šitas momentas man šiuo metu yra labai svarbus. Dabar mano tikslas judėti į priekį, rasti balansą, savęs nesudeginti, rasti save ir savo vietą pasaulyje.

Ką palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?

Aš manau šiais laikais, kai intelektualumas yra nuvertintas, kai tiesa lankstoma į vieną, ir į kitą pusę, kai populizmas išaugęs visose Europos šalyse, labai reikia sociologų ir žmonių, kurie gali giliau reiškinius suprasti ir juos tyrinėti. Todėl visiems labai rekomenduoju studijuoti sociologiją. Dauguma žmonių yra tokie pragmatikai ir jie galvoja, kad reikia studijuoti kažką, kas duos apčiuopiamą materialinę naudą. Man atrodo, kad šis požiūris klaidingas. Aš manau, kad kiekvienam žmogui reikia pajausti, kokius jis polinkius turi gyvenime. Sociologija labai praturtina ir padaro tave išsilavinsiu žmogumi, o visuomenei to labai reikia. Sociologiją tinka studijuoti bet kokiame amžiuje, nes ji suteikia įrankius, kuriuos tu gali naudoti daugeliui reiškinių tyrinėti.

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

Ar tikrai dėl per mažo gimstamumo Lietuvoje kaltos moterys?

Lietuvai susiduriant su sparčiu gyventojų mažėjimu, viešojoje erdvėje vėl atgijo diskusijos dėl to, kas iš tikrųjų lemia prastą demografinę situaciją. Vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, jog dėl mažo gimstamumo „kalčiausios“ yra moterys – esą jos per vėlai kuria šeimas, per daug dėmesio skiria karjerai ar renkasi netinkamus prioritetus. Kritikai tokias interpretacijas vadina pavojingais mitais, kurie nukreipia dėmesį nuo tikrųjų struktūrinių problemų.

Pastaraisiais metais demografai ir žmogaus teisių ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad visuomenėje įsišakniję lūkesčiai moterims dažnai tampa ne sprendimo, o pačios problemos dalimi – nuo neužtikrinto darbo stabilumo iki nepakankamo valstybės palaikymo šeimoms. Tuo pat metu vis garsiau skamba radikalūs siūlymai, pavyzdžiui, griežtinti socialinę politiką ar net „skatinti” gimstamumą ribojant moterų pasirinkimus.

Kokios priežastys lemia tragišką demografinę padėtį? Kaip tai spręsti, atliepiant moterų teises „Žinių radijo“ laidoje „Mokslo dvikova“ diskutavo demografė, sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė (toliau – A. M.) ir sociologė, organizacijos „Ribologija” bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė (toliau – R. J.).

– Kokios yra pagrindinės gimstamumo mažėjimo priežastys?

– A. M.: Pastarojo meto diskusijose labai dažnai girdime, kad gimstamumas siejamas su prastėjančia demografine situacija. Turime suprasti, jog gimstamumas yra tik dalis atsakymo į klausimą, kiek mūsų bus. Kalbėdami apie gyventojų skaičių, turime suvokti, kad jį lemia ne tik gimstamumas, bet ir mirtingumas bei migracija.

Jeigu pažvelgsime į praėjusius 35-erius metus, matysime, kad didžiąją šio laikotarpio dalį mūsų demografinė būklė buvo prastėjanti, nes visi šie procesai turėjo neigiamą kryptį. Visada turėjome daugiau mirštančiųjų negu gimstančiųjų, emigracija viršijo imigraciją, ir tai natūraliai lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą. Yra paskaičiavimų, jog būtent gimstamumas prie šio mažėjimo prisidėjo maždaug trečdaliu, o didžioji traukimosi dalis buvo susijusi su intensyvia gyventojų emigracija.

Lygiai taip pat pastaruosius kelerius metus – nuo 2018-ųjų – turime gyventojų skaičiaus stabilizaciją ar net augimą, ir tai vėlgi susiję su migracija. Todėl kalbėdami apie gimstamumą šį klausimą reikėtų atskirti nuo klausimo, ar mes išnyksime. Gimstamumas daro įtaką, tačiau nėra pagrindinis veiksnys.

Iš pradžių turime pažvelgti į gimstamumo procesą ilgesnėje perspektyvoje, nes dažnai susikoncentruojame į tai, kas vyksta šiandien. Demografijoje dalykai yra inertiški ir trunka ilgai – į situaciją turime žiūrėti kaip į plačiai atvertą langą. Jei pasižiūrėsime, kur esame nuo 2016-ųjų, matysime, kad riedame į duobę – panašią į tą, į kurią riedėjome 1990–2002 m. Vėliau šiek tiek atsigavome, bet dabar vėl regime nuokalnę.

Kodėl svarbu tai suvokti? Todėl, kad už šių kreivių slypi tam tikri demografiniai procesai. Dabartinis mažėjimas demografiškai stipriai susijęs su tuo, kad nesusilaukiama pirmųjų vaikų – jie atidedami. Jei vertinsime augimą, kuris buvo nuo 2003-ųjų, matysime, kad daugiausia jis kilo dėl to, jog buvo gimdomi antri ir paskesni vaikai. Tai atskleidžia, kaip žmonės planuoja savo gyvenimą ir kaip jame dėlioja šeimos kūrimo etapus.

Tai, ką matome dabar, pirmiausia yra signalas, kad jaunų porų ir jaunų moterų karta atideda pirmųjų vaikų susilaukimą. Žvelgdami į suminio gimstamumo rodiklį, kuris siekia 1,1, matome labai dramatišką situaciją. Jeigu pažvelgsime į atskirus regionus, pamatysime, kad kai kuriose apskrityse šis rodiklis nesiekia nė vieneto.

Atsakymo, kodėl taip yra, šiandien dar neturime. Matome, kad procesas yra sinchroniškas ir vyksta daugelyje šalių. Galime kalbėti apie polikrizę, kurioje gyvename ir kuri stipriai paveikia tas kartas, kurios gali gimdyti vaikus, ypač pirmuosius. Ši polikrizė, žinoma, susijusi su nesaugumu dėl karo Ukrainoje. Be to, demografai diskutuoja apie COVID-19 pandemijos patirtis, visuotinį užsidarymą ir jaunosios kartos bandymą už tai atsigriebti.

– Dalis politikų sakytų, kad dėl viso to kalčiausios moterys, juk jos nori baigti mokslus, susirasti patinkantį darbą ir tik tada ieškoti tinkamo partnerio. Taip atidedamas pirmo vaiko gimimas. Ar tai ir yra problema?

– A. M.: Tai – tik dalis problemos. Kai sakiau, kad vaikų susilaukimas atidedamas, turėjau omenyje, jog turime ir kitų demografinių rodiklių, kurie tiksliausiai parodo konkrečios moterų kartos gimstamumą. Bėda ta, kad šiuos duomenis sužinome tik tuomet, kai moterys baigia savo reprodukcinį amžių.

Jeigu pažvelgsime į moterų kartą, gimusią 1980-aisiais, t. y. tas, kurioms dabar per 40 metų, matysime, kad jų suminis pagimdytų vaikų rodiklis siekia apie 1,8. Jis labai nesiskiria nuo tų moterų, kurios gimė 1975-aisiais. Tai rodo, kad nepaisant matomų svyravimų suminio gimstamumo rodiklyje, kuris nėra pats tiksliausias rodiklis, vis dėlto galime daryti prielaidą, jog ši aktyviai gimdanti moterų karta susilauks vaikų.

Tačiau dalis jų, atidėdamos pirmųjų vaikų susilaukimą, galiausiai nesusilauks tiek vaikų, kiek norėtų. Čia atsiranda keli aspektai: dalis moterų pagimdys mažiau vaikų, nei planavo, o dalis jų nesusilauks visai. Matome, kad bevaikiškumo rodikliai šiek tiek auga, nors kol kas jie nėra dramatiški.

– Kaip manote, kodėl tokiose diskusijose visada kalčiausiomis įvardijamos moterys?

– R. J.: Tai, kad šiandien kalbame apie moteris, rodo, jog tai yra dalis problemos. Šioje situacijoje nelabai matome vyrų pozicijos. Net ir kalbėdami apie pačią bevaikystę, mes tų skaičių tiek daug nežinome, tačiau vis vien visą dėmesį telkiame į moteris. Kartu klausiame, ar tai yra problema, kad jos renkasi išsilavinimą, kad jos nori geresnio partnerio, geresnės ekonominės situacijos. Man atrodo labai logiška, kad jos, prieš susilaukdamos vaikų, nori užsitikrinti tam tikras sąlygas.

Pilnavertis vyrų įsitraukimas į tėvystę taip pat yra viena iš priežasčių, kuri galėtų motyvuoti moteris turėti vaikų. Moterys nenori susilaukti antro, trečio ar paskesnių vaikų, jei su pirmuoju jos jaučiasi vienos. Dėmesys moterims, kurios renkasi karjerą, yra kontraproduktyvus, nes tai didina stresą ir skatina galvoti, kad jos privalo gimdyti vaikus.

Mes galime kalbėti apie brandą. Šiandien jau žinome, kad smegenų branda ateina šiek tiek vėliau: jei anksčiau kalbėdavome apie 21-erius metus, dabar galime kalbėti apie 25–30 metų. Natūralu, kad žmogus siekia brandos, patirčių ir nori užsitikrinti gyvenimą, o vaikai nėra prioritetas tik pabaigus universitetą.

Galime taip pat kalbėti apie socialines sąlygas, aplinką, kurioje gyvename. Ji turi būti palanki, kad žmonės norėtų susilaukti vaikų. Nekalbame apie individualias patirtis: galbūt moteris patyrė akušerinį smurtą, seksualinę prievartą ir daugiau vaikų susilaukti nebenori, nes tai – trauminė patirtis. Ar mes dėl to kažką darome? Šias temas numetame į šoną, tarsi jos nebūtų aktualios. Mes kalbame tik apie tai, ką moteris turėtų daryti.

– R. J.: Sprendimai susilaukti vaikų labai stipriai susiję su tuo, kaip moteris mato savo vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Gyvename tokioje visuomenėje, kur moteris nebenori dirbti antros pamainos namuose. Turime dviejų dirbančiųjų šeimą – tai yra realybė ir būtinybė. Yra daugybė tyrimų, rodančių, jog namų ruošos darbai ir vaikų priežiūros darbai šeimose yra labai asimetriškai paskirstyti. Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių tuo ypač išsiskiria.

Šeimoje vis dar esame gana socialiai konservatyvūs. Natūralu, kad tokioje situacijoje moteris gali klausti: „Ar aš tikrai noriu dar papildomo darbo?“

Kalbant apie politinį diskursą, pažiūrėkime, iš kurio politinio spektro pusės dažniau girdime replikas, esą tai yra moterų problema. Tai labai įdomus signalas ir indikacija. Kai kalbame apie gimstamumą ar vaikų susilaukimą skatinančią politiką, dažnai atsiduriame rizikos zonoje, kur jungtis tarp šeimos, vaikų, moters ir tautos vaidmens tampa labai tampri. Dažnai girdime, kad moteris yra atsakinga už tautą, ji – instrumentalizuojama. Manau, kad tai pavojinga pozicija ir politinė retorika.

Viešame lauke turėtume kalbėti ne apie moterį, bet apie partnerius ir šeimą, nes vaikų susilaukimas yra poros sprendimas.

Išskirtinę stipendiją gaunanti pirmakursė: kiekvienas turime pareigą tapti geriausiomis savo versijomis

„Drąsiai galiu teigti, kad palaikau artes liberales idėjas, visapusišką žmogaus tobulėjimą – būtent dėl to ir įstojau į šį universitetą. Niekada negalėjau apsiriboti viena sritimi, mane viskas domino ir viskas sekėsi, todėl labai smagu, kad yra vieta, kur galiu studijuoti ne vieną dalyką, o viską, ko širdis geidžia. Manau, kiekvienas turime pareigą sau – tapti geriausiomis savo versijomis“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos pirmakursė Lina Kopustinskaitė, kuri dvylika metų mokėsi Europos mokykloje Varezės mieste Italijoje, tačiau nepaisant plačių galimybių studijuoti užsienyje nusprendė grįžti į Lietuvą.

Įstodama į universitetą, Lina pelnė VDU artes liberales stipendiją, kuri siekia tris tūkstančius eurų ir yra skiriama būsimiems pirmakursiams už pasiekimus, iniciatyvas ar projektus, įgyvendintus šalies, Europos ar pasaulio lygmeniu ir įrodančius išskirtinę motyvaciją studijuoti VDU.

Didžiausias pasiekimas – šimtukas iš lietuvių kalbos

Lina visą vaikystę gyveno Italijoje, bet tėvai jai suteikė galimybę pažinti ir Lietuvą: per kiekvienas atostogas, jie grįždavo į Kauną. Nors Europos mokykloje pamokos vyko angliškai, Lina intensyviai mokėsi ir lietuvių kalbos – aktyviai dalyvavo viktorinose, kultūriniuose renginiuose, kūrė poeziją. Paskutiniais metais pagal pasiekimus ji buvo viena iš trijų geriausių mokyklos moksleivių.

„Didžiausiu pasiekimu laikyčiau gautą šimtuką iš lietuvių kalbos. Niekada to nesitikėjau. Būdama vos dviejų mėnesių, išvažiavau gyventi į Italiją, penktoje klasėje man buvo sunku rašyti nosines, devintoje nesupratau, kas buvo tas dalyvis, padalyvis ir pusdalyvis. Vienuoliktoje teko išmokti rašyti literatūrinį rašinį, o dvyliktoje – išmokti devyniolika autorių, jų kūrybos kontekstus ir pačią kūrybą. Man tas šimtukas primena tėvynę“, – pažymi Lina.

Mergina dar mokykloje pasižymėjo dideliu veiklumu: dirbo mentorių programoje, savanoriavo įvairiuose projektuose, dalyvavo biologijos olimpiadoje, pilietinėse veiklose, atstovavo Lietuvai liaudies šokiuose, buvo mokyklos ekologinio komiteto „Membro Ecologico“ narė, kur prisidėjo prie tvaresnės, saugesnės aplinkos kūrimo.

„Visada turėjau viziją prisidėti prie geresnės ateities, todėl net ir suvokdama, kad galimybės mūsų situacijoje yra ribotos, stengiausi veikti ten, kur galėjau“, – paaiškina Lina, atskleisdama, kad mokykloje ji mėgo viską, nuo kalbų iki chemijos ir sporto, išskyrus matematiką.

Sudomino lanksčios studijos

Pasak Linos, sprendimas grįžti į Lietuvą ir siekti aukštojo išsilavinimo gimtinėje buvo sąmoningas. Labiausiai ją sudomino VDU siūloma lanksti studijų sistema, paremta artes liberales (laisvųjų menų) principais ir leidžianti studentams susidaryti savo studijų planą, įgyti žinių įvairiose srityse, neapsiribojant pasirinkta specialybe.

„VDU man rekomendavo mama, ir nors nuo jos laikų šiame universitete jau praėjo daug laiko, jis man paliko didelį įspūdį. Man labiausiai patinka visos galimybės, kurias jis atveria, pavyzdžiui, gretutinės studijos, individualiųjų studijų programa „Academia cum laude“, „Erasmus“ mainai“, – tikina Lina.

Mergina atvirauja, kad psichologijos studijas rinktis nusprendė tik paskutiniais mokyklos metais, anksčiau ją labiau domino biologija. „Visą gyvenimą norėjau būti jūros biologe, tačiau dvyliktoje klasėje pajutau, kad mane traukia psichologija. Tiesiog pajutau, kad tai yra sritis, kur galėčiau save geriausiai realizuoti. Supratau, kad labai nerealistiškai galvojau apie jūros biologiją. Man tai buvo plaukiojimas su delfinais, bet kai sužinojau, kad ten daugiau bus dumblių tyrinėjimo, nusprendžiau mieliau padėti žmonėms“, – sako pirmakursė.

Tarp mėgstamiausių dalykų – ispanų kalba

Studentė jau spėjo prisijungti prie įvairių papildomų veiklų, siūlomų universitete: ji tapo tautinių šokių kolektyvo „Žilvitis“ šokėja ir savanoriškos studentų organizacijos ESN VMU nare. Pastarojoje Lina padeda organizuoti įvairias veiklas tarptautiniams studentams. Ją taip pat domina galimybė lankyti užsiėmimus VDU Sporto centre.

Tarp savo mėgstamiausių paskaitų Lina išskiria ispanų kalbą – kadangi ji jau mokėjo italų ir prancūzų, nusprendė išmokti ir trečią Viduržemio jūros kalbą. „Myliu kalbas ir man labai patinka dėstytojos Rimos Sabaliauskienės paskaitų stilius – ji mus moko ne tik iškalti gramatiką, bet ir kaip susikalbėti. Labai džiaugiuosi savo progresu ir stebiuosi, kad per tris mėnesius pavyko tiek daug išmokti. Mokykloje turbūt tokį lygį būčiau pasiekusi per metus“, – pastebi VDU studentė.

Dalindamasi ateities planais, Lina sako, kad jai vis labiau patinka psichologo veikla. „Darbas šioje srityje tikrai domina, tačiau tam reikia bent magistro laipsnio. Jau nuo antro pusmečio bandysiu pasirinkti gretutines studijas, dar nesu tikra kurias, bet linkstu prie prancūzų kalbos ir diplomatijos, nes antram kurse bandysiu išvykti į Prancūziją“, – atskleidžia Lina.

Rinkimai į humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkus – išrinkta Aušra Maslauskaitė

Lapkričio 25 d. įvyko Lietuvos mokslų akademijos (LMA) rinkiminis Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus (HSMS) narių visuotinis susirinkimas, kuriame buvo renkamas HSMS pirmininkas.

HSMS narių visuotinį susirinkimą pradėjęs skyriaus pirmininkas akad. Vytautas Nekrošius pažymėjo, kad remiantis Prezidiumo rinkimų reglamento 2.3.2 punktu „Skyriaus pirmininko rinkiminiam susirinkimui vadovauja išrinktas skyriaus narys, nepretenduojantis būti pirmininku ar biuro nariu“ ir paprašė akad. Arvydo Virgilijaus Matulionio pirmininkauti rinkiminiam susirinkimui (skyriaus nariai pritarė).

Akad. A. V. Matulionis supažindino su visuotinio susirinkimo darbotvarke ir pakvietė kelti kandidatus HSMS pirmininko pareigybei užimti. Akad. V. Nekrošius padėkojo nariams už pasitikėjimą išrinkus jį LMA prezidentu ir pasiūlė HSMS pirmininko pavaduotoją akad. Aušrą Maslauskaitę rinkti HSMS pirmininke, pažymėdamas, kad per šiuos ketverius kadencijos metus akad. A. Maslauskaitė kompetentingai sprendė visus jai pavestus skyriaus kuruojamus klausimus, atstovavo Mokslų akademijai tarptautiniu lygiu, daug prisidėjo prie skyriaus veiklos. HSMS nariai, pritardami iškeltai kandidatūrai, džiaugėsi, kad skyriui vadovaus moteris, ragino būsimą pirmininkę, atstovaujančią socialiniams mokslams, matyti visas humanitarinių ir socialinių mokslų sritis, žiūrėti į humanitariką kaip į visumą, klausė, kaip vertina naująjį reiškinį – Kultūros asamblėją?

Akad. A. Maslauskaitė, dėkodama už įvertinimą, pažymėjo, kad būdama skyriaus pirmininko pavaduotoja įsitraukė į skyriaus veiklą, cikliškus darbus, iniciatyvas, atstovavo akademijai. Aptardama Lietuvoje vykstančius procesus, kalbėjo, kad visuomenei mokslo autoritetai nėra besąlygiškai priimami, kad visuomenė paveiki sąmokslo teorijoms, alternatyviems faktams. Pabrėždama, kad visuomenę keičia idėjos, pažymėjo humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą ir kad humanitarikai atstovaujantys mokslininkai turi kartu stiprinti mokslo autoritetą ir vaidmenį visuomenėje. „LMA yra išskirtinė institucija mūsų mokslo sistemoje. Čia sutelkta mokslinė ekscelencija – turime turėti poveikį visuomenei, išnaudoti LMA kaip institucijos autoritetą, imtis naujų iniciatyvų, veiksmų, daryti įtaką valstybei“, – sakė pretendentė, džiaugdamasi, kad neseniai išrinktasis LMA prezidentas akad. V. Nekrošius yra Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus atstovas. Trumpai aptardama Kultūros asamblėją kaip naująjį socialinį sąjūdį, akademikė pažymėjo, kad, burdamas skirtingas visuomenės grupes, jis skatina visuomenę nebūti apolitiška, tapti labiau pilietine, ir tai yra sveikintina. Tai – protesto balsas ir šiandien sunku prognozuoti jo ateities raidą.

Taip pat pritarė akad. V. Nekrošiaus siūlymui atnaujinti diskusiją ir įtraukti į Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pavadinimą ir menus – tai būtų svarbus simbolinis žingsnis.

Pirmininkaujančiam akad. A. V. Matulioniui pasiteiravus, ar bus pasiūlyta kitų kandidatų HSMS pirmininko pareigybei, daugiau pasiūlymų nebuvo. Bendru sutarimu akad. A. Maslauskaitės kandidatūra buvo įrašyta į slaptojo balsavimo biuletenį. Išrinkus Balsų skaičiavimo komisiją, įvyko slaptas balsavimas. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas akad. Albinas Kuncevičius paskelbė slaptojo balsavimo rezultatus: į rinkėjų sąrašą įrašyti 35 nariai, susirinkime dalyvauja 22, išdalyti 22 biuleteniai, balsadėžėje rasti 22 biuleteniai, tarp jų negaliojančių nėra. „Už“ akad. A. Maslauskaitės kandidatūrą balsavo 22 nariai. Remiantis balsavimo rezultatais ir LMA statuto 49 str., akad. Aušra Maslauskaitė išrinkta LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininke. Vieningai balsuojant patvirtintas Balsų skaičiavimo komisijos protokolas ir priimtas HSMS narių visuotinio susirinkimo nutarimas. HSMS nariai pasveikino akad. A. Maslauskaitę.

Kompozitorius akad. Giedrius Kuprevičius sėdo prie fortepijono ir skyrė išrinktajai pirmininkei muzikinį sveikinimą-interpretaciją. Akad. A. Maslauskaitė dėkojo maestro ir visiems HSMS nariams už pasitikėjimą.

Akad. V. Nekrošiui pasiūlius, aptarta HSMS pirmininkės pavaduotojos kandidatūra ir buvo iškelta akad. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Vieningai HSMS nariams balsuojant buvo nutarta skirti akad. D. Pociūę-Abukevičienę HSMS pirmininkės pavaduotoja.

Svarstant kitus klausimus buvo kalbėta dėl lietuvių inžinieriaus, architekto Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) 160-ųjų gimimo metinių minėjimo. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija raštu kreipėsi į LMA prašydama pritarti sumanymui minėti vieno žymiausių lietuvių inžinieriaus, architekto V. Michnevičiaus 160-ąsias gimimo metines.

Akad. Rolandas Palekas trumpai supažindino su architekto V. Michnevičiaus biografija, paminėjo pagal jo sukurtus projektus pastatytus statinius, bažnyčias ir pabrėžė, kad šio architekto darbai turėjo įtakos 2–4 dešimtmečio sakralinių pastatų architektūros raidai. Bendru sutarimu nutarta kartu su Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija paminėti V. Michnevičiaus 160-ąsias gimimo metines.

Akad. V. Nekrošius dėkojo akad. A. V. Matulioniui už pirmininkavimą ir paskelbė HSMS narių visuotinį susirinkimą baigtu.

Parengė Aurika Bagdonavičienė, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Gražina Bielousova. Ko Kalėdoms gali norėti nepasiturintys vaikai?

Likus mėnesiui iki Kalėdų prasideda ne tik dovanų pirkimas, įmonių vakarėliai ir švenčių planavimas. Gruodis – ir įvairių labdaros akcijų metas, kai esame kviečiami paremti nepasiturinčias šeimas, o ypač vaikus. Kalėdinė geradarystė tapo beveik savaime suprantama šventinio sezono dalimi: tarsi Čarlzo Dikenso veikėjai iš „Kalėdų giesmės“ per šventes atrandame savo dosnumą ir taip suteikiame joms gilesnę prasmę nei vien pasisėdėjimas prie nukrauto stalo.

Tačiau iš dalyvaujančiųjų tokiose akcijose neretai tenka išgirsti ne tik jautrių istorijų, bet ir nuostabos, net pasipiktinimo – ypač tada, kai vaikai patys įvardija, ką norėtų gauti dovanų. O ko gi jie nori? Nešiojamojo kompiuterio, planšetės, vaizdo žaidimų, brangių sportbačių, madingų drabužių, kosmetikos. Kitaip tariant, daiktų, kuriuos daugelis iš mūsų linkę laikyti nebūtinais, netgi prabangos dalykais. Šis disonansas tarp mūsų įsivaizduojamo jų patiriamo vargo ir „per brangių“ norų dažnai įžiebia nepasitenkinimą: koks gi čia skurdas, jei prašoma to, ką mes ir sau ne visada leidžiame?

Tačiau čia pamirštame esminį dalyką: vaikų – visų vaikų – norai atspindi ne jų kasdienybę, bet svajones. Jie atspindi norą priklausyti, neatsilikti nuo bendraamžių, nebūti išstumtiems iš pokalėdinių pokalbių apie dovanas klasėje ir kieme. Vaikai iš sunkiau besiverčiančių šeimų negyvena kitokiame pasaulyje nei visi kiti vaikai.

Jie mato tas pačias reklamas, tas pačias madas, tą patį spaudimą turėti tai, ką turi visi. Ypač tie, kurie socialinę ir ekonominę atskirtį jaučia visus metus, per šventes nori bent akimirkai būti „normalūs“. Juk ir mūsų pačių vaikai, kai leidžiame jiems svajoti, nesvajoja apie mandarinus ar naujas kojines.

Tikroji problema slypi ne vaikų noruose, o mūsų lūkesčiuose. Mes vis dar nejučiomis manome, kad nepasiturintieji turi būti nuolankūs, besąlygiškai dėkingi, kuklūs. Kad labdaros gavėjas – ypač vaikas – į mūsų dovaną turėtų atsakyti taip, kad patvirtintų mūsų gerumą ir reikalingumą.

Taip tarsi dalyvaujame nebyliuose mainuose: mes jiems paaukojame kažką iš savo pertekliaus, o atgal gauname dėkingumą, kuris mus atleidžia nuo kaltės, kad gyvename pertekliuje, kai kiti skursta.

Tačiau taip ir toliau normalizuojame socioekonominę nelygybę, kuri Lietuvoje ir taip yra viena didžiausių Europoje. Aukojame bent iš dalies tam, kad sumažintume savo diskomfortą, tačiau „per brangūs“ vaikų norai primena tai, ką mieliau užmirštume: nelygybė yra tikra, o noro priklausyti, būti tokiems kaip visi ir turėti pakankamai neįmanoma užgniaužti nei saldainiais, nei simbolinėmis dovanėlėmis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pradėjo veikti naujos kadencijos VDU Senatas

Lapkričio 26 d., trečiadienį, įvyko pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) naujos kadencijos Senato posėdis.

Posėdžio metu VDU Senato pirmininku išrinktas prof. dr. Jonas Ruškus. Senato pirmininko pavaduotoja tapo doc. dr. Vilma Bijeikienė, sekretore – doc. dr. Jolanta Valčiukienė.

Senatas – Universiteto kolegialus akademinių reikalų valdymo organas – sudaromas vadovaujantis LR mokslo ir studijų įstatymu ir VDU statutu. Senato sudarymas grindžiamas demokratijos, savivaldos, kompetencijos, kolegialumo, akademinės laisvės bei skaidrumo principais. Senatas sudaromas 5 metams iš 61–71 mokslininko, pripažinto menininko ir studento. Profesoriaus ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas einantys asmenys turi sudaryti ne mažiau kaip 25 proc. Senato narių. Einantieji docento ir vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas – taip pat ne mažiau kaip 25 proc.

Senato pirmininkas prof. dr. Jonas Ruškus yra VDU Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys. Profesorius yra socialinių mokslų daktaras, pripažintas negalios srities ekspertas, aktyviai dalyvaujantis projektuose, skirtuose pagrįsti neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių teisių užtikrinimo būtinybę. Universitete prof. dr. J. Ruškus dirba nuo 2007-ųjų.

Kviečiame susipažinti su 2025–2030 m. Senato narių sąrašu.

VDU Senato naujosios kadencijos nariai

Prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. Beata Andriuškevičienė (Muzikos akademija)
Solvita Ausiukaitytė (studentai, magistro studijos)
Neringa Barauskaitė-Šarkinienė (studentai, magistro studijos)
Doc. dr. Vilma Bijeikienė (Užsienio kalbų institutas)
Prof. dr. Rolandas Bleizgys (Žemės ūkio akademija)
Urtė Buckiūnaitė (studentai, bakalauro studijos)
Evelina Buivydaitė (studentai, bakalauro studijos)
Doc. Šviesė Čepliauskaitė (Muzikos akademija)
Doc. dr. Viktorija Čepukienė (Socialinių mokslų fakultetas)
Prof. dr. Ineta Dabašinskienė (Rektorė)
Edgaras Dambrauskas (studentai, doktorantūros studijos)
Prof. dr. Darius Danusevičius (Žemės ūkio akademija)
Prof. dr. Remigijus Daubaras (Botanikos sodas)
Doc. dr. Linas Didvalis (Humanitarinių mokslų fakultetas)
Doc. dr. Linara Dovydaitytė (Menų fakultetas)
Emilija Drabužinskaitė (studentai, magistro studijos)
Sonata Drazdavičienė (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Švietimo akademija))
Prof. dr. Saulius Geniušas (Išeivijos mokslininkai ir pripažinti menininkai, deleguotas rektorės)
Dr. Dainius Genys (Lietuvių išeivijos institutas)
Prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė (Švietimo akademija)
Silvija Jankauskaitė (studentai, magistro studijos)
Doc. dr. Darija Jodaugienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Vaida Jurgilė (Švietimo akademija)
Prof. dr. Vaida Kamuntavičienė (Humanitarinių mokslų fakultetas)
Skirmantė Karečkaitė (studentai, bakalauro studijos)
Dr. Darius Kavaliauskas (Žemės ūkio akademija)
Prof. dr. Julija Kiršienė (Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų institutas)
Doc. dr. Jolita Kudinovienė (Švietimo akademija)
Prof. dr. Renata Legenzova (Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų institutas)
Dr. Kristina Lekavičienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Indrė Lipatova (Gamtos mokslų fakultetas)
Prof. dr. Astrida Miceikienė (Prorektorė strateginei plėtrai ir finansams)
Prof. dr. Saulė Milčiuvienė (Teisės fakultetas)
Prof. dr. Birutė Obelenienė (Katalikų teologijos fakultetas)
Doc. dr. Rasa Pakeltienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Rytis Pakrosnis (Prorektorius studijoms)
Prof. dr. Aušra Pažėraitė (Ekonomikos ir vadybos fakultetas)
Rimtautas Petraitis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Žemės ūkio akademija))
Prof. dr. Saulius Pivoras (Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas)
Prof. dr. Jana Radzijevskaja (Gamtos ir technologijos mokslų tyrimų institutas)
Aras Rafanavičius (studentai, doktorantūros studijos)
Doc. dr. Lina Ragelienė (STEAM didaktikos centras)
Paulius Ratė (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Fiziniai mokslai, scenos ir ekrano menai))
Prof. dr. Jonas Ruškus (Socialinių mokslų fakultetas)
Prof. dr. Aušra Rutkienė (Švietimo akademija)
Doc. dr. Sonata Staniulienė (Ekonomikos ir vadybos fakultetas)
Emilija Sviderskytė (studentai, bakalauro studijos)
Prof. dr. Saulius Šatkauskas (Gamtos mokslų fakultetas)
Prof. dr. Živilė Tarasevičienė (Žemės ūkio akademija)
Dr. Rolandas Urbonas (Prorektorius mokslui ir inovacijoms)
Doc. dr. Sigita Urbonienė (Informatikos fakultetas)
Doc. dr. Jolanta Valčiukienė (Žemės ūkio akademija)
Dr. Donatas Večerskis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Humanitariniai mokslai))
Rimantas Vingras (Išeivijos mokslininkai ir pripažinti menininkai, deleguotas Senato pirmininko)
Deimantė Zarambaitė (studentai, bakalauro studijos)
Auksė Zykutė (studentai, bakalauro studijos)
Tomas Želionis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Socialiniai mokslai))
Kamila Žiliūtė (studentai, bakalauro studijos)

Daugiau informacijos apie VDU Senatą