Magistro darbų kategorijoje skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą skirta Tadui Gasparavičiui

Magistro darbų kategorijoje Tadui Gasparavičiui skirta skatinamoji vieta už baigiamąjį darbą „Vaiko gyvenimo dvejuose namuose patirtys įvykus konfliktiškoms tėvų skyryboms: socialinio darbuotojo perspektyva“ (darbo vadovė – dr. Roberta Motiečienė, VDU Socialinio darbo katedra).

Tado darbas – tarp daugiau nei keturiasdešimties šiemet konkursui pateiktų darbų – įvertintas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiamame studentų baigiamųjų darbų konkurse, kuris jau antrus metus iš eilės suburia jaunus tyrėjus nagrinėti socialinės politikos, socialinio darbo ir darbo teisės temas.

Sveikinimai Tadui ir linkėjimai tęsiant prasmingus tyrimus socialinio darbo srityje!

VDU Taikomosios sociologijos absolventas Karolis Bareckas: „Sociologijoje man labai svarbus atradimo jausmas, kai pamatai daug tonų ir pustonių, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs“

Kaip nusprendėte stoti į sociologijos studijas VDU?

Aš esu baigęs filosofiją prieš daug metų. Filosofai ir sociologai turi bendrų autorių, kuriuos skaito ir vieni, ir kiti. Jau filosofiją studijuodamas aš pagalvojau, kad man visai tiktų sociologija. Bet šią idėją buvau daug metų atidėjęs į šoną, nes nori nenori gyvenime tampi šiek tiek pragmatikas. Kiekvienais metais ta mintis sugrįždavo. Galvodavau – ar čia man reikia, ar čia verta. Ir tuomet vieną kartą pasakiau – dabar arba niekada. Taigi sociologija seniai mane traukė.

Ką prisimenate iš savo studijų?

Mes buvome ganėtinai maža grupė, buvo daug kontakto su dėstytojais, daug diskusijų. Man įsiminė tas kontaktas, daug dalykų tuo metu išmokau. Be to, visų studijų metu aš stengiausi būti ganėtinai aktyvus. Skaičiau pranešimus keletoje konferencijų, dalyvavau vasaros mokykloje, priklausiau studijų programos komitetui. Stengiausi išnaudoti šį laiką kiek įmanoma, ir kiek įmanoma pasiimti iš šių studijų. Tai tikrai tą ir padariau. Buvau tuo metu dirbantis žmogus ir šios studijos buvo man kaip papildomas krūvis, bet man šios studijos labai patiko. Visą laiką turėjau, kur save nukreipti, kur ką paveikti.

Ką šiuo metu veikiate?

Veikiu tai, ką veikiu jau pastaruosius dešimt metų. Visada dirbau komunikacijos srityje arba kažką susijusio su tekstų rašymu, o lygiagrečiai, kadangi mąstau apie tolimesnes sociologijos studijas, rašau akademinį straipsnį. Taigi, nepamečiau sociologijos, ji ir toliau figūruoja mano gyvenime.

Ar yra sritis, kuri jums labiausiai įdomi, teikia daugiausia džiaugsmo?

Na yra, ko gero, trys kryptys šiuo metu mano gyvenime. Pirmiausia, tai yra tai, kas mane maitina – darbas. Antra sritis yra sportas, kas man labai daug reiškia. Sportas mane sustato į vėžias ir duoda rėmą gyvenime. Ir trečias dalykas – tai sociologija. Sociologijoje norėčiau būti naudingas ir ilgalaikėje perspektyvoje kai ką nuveikti, todėl dabar daug skaitau, daug domiuosi, rašau. Tai man šiuo metu suteikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Sociologijoje man labai svarbus atradimo jausmas, kai pamatai daug tonų ir pustonių, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs. Šie dalykai man teikia daug džiaugsmo ir veda į priekį.

Kokią savo savybę vertinate labiausiai ?

Viena iš tokių savybių galėtų būti užsispyrimas. Jei turiu kažkokį tikslą, galiu ilgam į jį susitelkti. Eiti, dirbti ir stengtis tam tikslui. Tas pasireiškia ir studijose. Visus tuos du metus, kai aš studijavau, tuo pačiu metu dirbau ir labai daug sportavau. Mano dienos tuomet buvo labai ilgos ir sunkios. Bet man visada užteko entuziazmo ir užsispyrimo judėti į priekį tiek darbe, tiek studijose. Čia yra, manau, mano stiprybė – jeigu aš matau prasmę, tai galiu ilgai ir nuobodžiai arti ir nepamesti tikslo pakeliui.

Kas priverčia jus „sprogti“ ?

Na žodis sprogti, gal sakyčiau per daug stiprus, bet iš esmės man nepatinka neteisybė, nepatinka, kai žmonės nesilaiko to socialinio kontrakto, kurį mes visi kaip piliečiai neformaliai pasirašome. Nepatinka, kad Lietuvoje vis dar yra didelė socialinė nelygybė. Nepatinka, kad ignoruojama arba kosmetiškai retušuojama klimato kaitos problema. Nepatinka, kad žmogaus teisės vis dar taikomos selektyviai. Karas vyksta ir atrodo žmonija nieko taip ir nepasimoko. Taigi yra daug dalykų, kurie mane erzina. Taip, pas mane yra stiprus noras, kad pasaulis būtų kuo teisingesnis ir geresnis.

Ką pasakote sau, kai patiriate nesėkmę?

Su metais ir patirtimi tas nesėkmes išmoksti priimti, tampi atsparesnis neigiamiems atsakymams iš kažko, didesnėms ar mažesnėms nesėkmėms. Galiausiai įsisąmonini, kad toks yra gyvenimas. Kartais stengiuosi žiūrėti filosofiškai ir bandau neapsikrauti. Suprantu, kad skundimasis ar savęs graužimas niekur nenuves. Aš stengiuosi pasimokyti iš savo klaidų ir judėti toliau.

Ką norėtumėte dar gyvenime išmokti, patirti?

Kai buvau jaunesnis buvau apsėstas to jausmo, kad reikia gyvenime kuo daugiau nuveikti, pamatyti, apvažiuoti. Kurį laiką taip ir gyvenau. Man atrodė didelė neteisybė, kad tu kaip žmogus negali nugyventi šimto gyvenimų, o turi pasirinkti vieną kryptį. Negali būti ir astronautas, ir rašytojas, ir lėktuvo pilotas, sociologas ir dar kažkas. Dabar su metais viskas paprastėja. Dabar sau nekeliu tokių tikslų, kad turiu kažką nuveikti ypatingo. Aristotelis yra kalbėjęs apie eudemoniją (gr. eudaimonia – laimė). Yra tokia, pavadinkime, metafizinė laimė, kai randi savo vietą gyvenime, kai tu gyveni pagal tam tikrus principus, kai išpildai tam tikrą savo misiją žemėje. Tai man šita jo koncepcija patinka. Kai tu kuri laimę, atsietą nuo išorinių dalykų, nuo išorinio pripažinimo. Šitas momentas man šiuo metu yra labai svarbus. Dabar mano tikslas judėti į priekį, rasti balansą, savęs nesudeginti, rasti save ir savo vietą pasaulyje.

Ką palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?

Aš manau šiais laikais, kai intelektualumas yra nuvertintas, kai tiesa lankstoma į vieną, ir į kitą pusę, kai populizmas išaugęs visose Europos šalyse, labai reikia sociologų ir žmonių, kurie gali giliau reiškinius suprasti ir juos tyrinėti. Todėl visiems labai rekomenduoju studijuoti sociologiją. Dauguma žmonių yra tokie pragmatikai ir jie galvoja, kad reikia studijuoti kažką, kas duos apčiuopiamą materialinę naudą. Man atrodo, kad šis požiūris klaidingas. Aš manau, kad kiekvienam žmogui reikia pajausti, kokius jis polinkius turi gyvenime. Sociologija labai praturtina ir padaro tave išsilavinsiu žmogumi, o visuomenei to labai reikia. Sociologiją tinka studijuoti bet kokiame amžiuje, nes ji suteikia įrankius, kuriuos tu gali naudoti daugeliui reiškinių tyrinėti.

Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

Ar tikrai dėl per mažo gimstamumo Lietuvoje kaltos moterys?

Lietuvai susiduriant su sparčiu gyventojų mažėjimu, viešojoje erdvėje vėl atgijo diskusijos dėl to, kas iš tikrųjų lemia prastą demografinę situaciją. Vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, jog dėl mažo gimstamumo „kalčiausios“ yra moterys – esą jos per vėlai kuria šeimas, per daug dėmesio skiria karjerai ar renkasi netinkamus prioritetus. Kritikai tokias interpretacijas vadina pavojingais mitais, kurie nukreipia dėmesį nuo tikrųjų struktūrinių problemų.

Pastaraisiais metais demografai ir žmogaus teisių ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad visuomenėje įsišakniję lūkesčiai moterims dažnai tampa ne sprendimo, o pačios problemos dalimi – nuo neužtikrinto darbo stabilumo iki nepakankamo valstybės palaikymo šeimoms. Tuo pat metu vis garsiau skamba radikalūs siūlymai, pavyzdžiui, griežtinti socialinę politiką ar net „skatinti” gimstamumą ribojant moterų pasirinkimus.

Kokios priežastys lemia tragišką demografinę padėtį? Kaip tai spręsti, atliepiant moterų teises „Žinių radijo“ laidoje „Mokslo dvikova“ diskutavo demografė, sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė (toliau – A. M.) ir sociologė, organizacijos „Ribologija” bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė (toliau – R. J.).

– Kokios yra pagrindinės gimstamumo mažėjimo priežastys?

– A. M.: Pastarojo meto diskusijose labai dažnai girdime, kad gimstamumas siejamas su prastėjančia demografine situacija. Turime suprasti, jog gimstamumas yra tik dalis atsakymo į klausimą, kiek mūsų bus. Kalbėdami apie gyventojų skaičių, turime suvokti, kad jį lemia ne tik gimstamumas, bet ir mirtingumas bei migracija.

Jeigu pažvelgsime į praėjusius 35-erius metus, matysime, kad didžiąją šio laikotarpio dalį mūsų demografinė būklė buvo prastėjanti, nes visi šie procesai turėjo neigiamą kryptį. Visada turėjome daugiau mirštančiųjų negu gimstančiųjų, emigracija viršijo imigraciją, ir tai natūraliai lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą. Yra paskaičiavimų, jog būtent gimstamumas prie šio mažėjimo prisidėjo maždaug trečdaliu, o didžioji traukimosi dalis buvo susijusi su intensyvia gyventojų emigracija.

Lygiai taip pat pastaruosius kelerius metus – nuo 2018-ųjų – turime gyventojų skaičiaus stabilizaciją ar net augimą, ir tai vėlgi susiję su migracija. Todėl kalbėdami apie gimstamumą šį klausimą reikėtų atskirti nuo klausimo, ar mes išnyksime. Gimstamumas daro įtaką, tačiau nėra pagrindinis veiksnys.

Iš pradžių turime pažvelgti į gimstamumo procesą ilgesnėje perspektyvoje, nes dažnai susikoncentruojame į tai, kas vyksta šiandien. Demografijoje dalykai yra inertiški ir trunka ilgai – į situaciją turime žiūrėti kaip į plačiai atvertą langą. Jei pasižiūrėsime, kur esame nuo 2016-ųjų, matysime, kad riedame į duobę – panašią į tą, į kurią riedėjome 1990–2002 m. Vėliau šiek tiek atsigavome, bet dabar vėl regime nuokalnę.

Kodėl svarbu tai suvokti? Todėl, kad už šių kreivių slypi tam tikri demografiniai procesai. Dabartinis mažėjimas demografiškai stipriai susijęs su tuo, kad nesusilaukiama pirmųjų vaikų – jie atidedami. Jei vertinsime augimą, kuris buvo nuo 2003-ųjų, matysime, kad daugiausia jis kilo dėl to, jog buvo gimdomi antri ir paskesni vaikai. Tai atskleidžia, kaip žmonės planuoja savo gyvenimą ir kaip jame dėlioja šeimos kūrimo etapus.

Tai, ką matome dabar, pirmiausia yra signalas, kad jaunų porų ir jaunų moterų karta atideda pirmųjų vaikų susilaukimą. Žvelgdami į suminio gimstamumo rodiklį, kuris siekia 1,1, matome labai dramatišką situaciją. Jeigu pažvelgsime į atskirus regionus, pamatysime, kad kai kuriose apskrityse šis rodiklis nesiekia nė vieneto.

Atsakymo, kodėl taip yra, šiandien dar neturime. Matome, kad procesas yra sinchroniškas ir vyksta daugelyje šalių. Galime kalbėti apie polikrizę, kurioje gyvename ir kuri stipriai paveikia tas kartas, kurios gali gimdyti vaikus, ypač pirmuosius. Ši polikrizė, žinoma, susijusi su nesaugumu dėl karo Ukrainoje. Be to, demografai diskutuoja apie COVID-19 pandemijos patirtis, visuotinį užsidarymą ir jaunosios kartos bandymą už tai atsigriebti.

– Dalis politikų sakytų, kad dėl viso to kalčiausios moterys, juk jos nori baigti mokslus, susirasti patinkantį darbą ir tik tada ieškoti tinkamo partnerio. Taip atidedamas pirmo vaiko gimimas. Ar tai ir yra problema?

– A. M.: Tai – tik dalis problemos. Kai sakiau, kad vaikų susilaukimas atidedamas, turėjau omenyje, jog turime ir kitų demografinių rodiklių, kurie tiksliausiai parodo konkrečios moterų kartos gimstamumą. Bėda ta, kad šiuos duomenis sužinome tik tuomet, kai moterys baigia savo reprodukcinį amžių.

Jeigu pažvelgsime į moterų kartą, gimusią 1980-aisiais, t. y. tas, kurioms dabar per 40 metų, matysime, kad jų suminis pagimdytų vaikų rodiklis siekia apie 1,8. Jis labai nesiskiria nuo tų moterų, kurios gimė 1975-aisiais. Tai rodo, kad nepaisant matomų svyravimų suminio gimstamumo rodiklyje, kuris nėra pats tiksliausias rodiklis, vis dėlto galime daryti prielaidą, jog ši aktyviai gimdanti moterų karta susilauks vaikų.

Tačiau dalis jų, atidėdamos pirmųjų vaikų susilaukimą, galiausiai nesusilauks tiek vaikų, kiek norėtų. Čia atsiranda keli aspektai: dalis moterų pagimdys mažiau vaikų, nei planavo, o dalis jų nesusilauks visai. Matome, kad bevaikiškumo rodikliai šiek tiek auga, nors kol kas jie nėra dramatiški.

– Kaip manote, kodėl tokiose diskusijose visada kalčiausiomis įvardijamos moterys?

– R. J.: Tai, kad šiandien kalbame apie moteris, rodo, jog tai yra dalis problemos. Šioje situacijoje nelabai matome vyrų pozicijos. Net ir kalbėdami apie pačią bevaikystę, mes tų skaičių tiek daug nežinome, tačiau vis vien visą dėmesį telkiame į moteris. Kartu klausiame, ar tai yra problema, kad jos renkasi išsilavinimą, kad jos nori geresnio partnerio, geresnės ekonominės situacijos. Man atrodo labai logiška, kad jos, prieš susilaukdamos vaikų, nori užsitikrinti tam tikras sąlygas.

Pilnavertis vyrų įsitraukimas į tėvystę taip pat yra viena iš priežasčių, kuri galėtų motyvuoti moteris turėti vaikų. Moterys nenori susilaukti antro, trečio ar paskesnių vaikų, jei su pirmuoju jos jaučiasi vienos. Dėmesys moterims, kurios renkasi karjerą, yra kontraproduktyvus, nes tai didina stresą ir skatina galvoti, kad jos privalo gimdyti vaikus.

Mes galime kalbėti apie brandą. Šiandien jau žinome, kad smegenų branda ateina šiek tiek vėliau: jei anksčiau kalbėdavome apie 21-erius metus, dabar galime kalbėti apie 25–30 metų. Natūralu, kad žmogus siekia brandos, patirčių ir nori užsitikrinti gyvenimą, o vaikai nėra prioritetas tik pabaigus universitetą.

Galime taip pat kalbėti apie socialines sąlygas, aplinką, kurioje gyvename. Ji turi būti palanki, kad žmonės norėtų susilaukti vaikų. Nekalbame apie individualias patirtis: galbūt moteris patyrė akušerinį smurtą, seksualinę prievartą ir daugiau vaikų susilaukti nebenori, nes tai – trauminė patirtis. Ar mes dėl to kažką darome? Šias temas numetame į šoną, tarsi jos nebūtų aktualios. Mes kalbame tik apie tai, ką moteris turėtų daryti.

– R. J.: Sprendimai susilaukti vaikų labai stipriai susiję su tuo, kaip moteris mato savo vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Gyvename tokioje visuomenėje, kur moteris nebenori dirbti antros pamainos namuose. Turime dviejų dirbančiųjų šeimą – tai yra realybė ir būtinybė. Yra daugybė tyrimų, rodančių, jog namų ruošos darbai ir vaikų priežiūros darbai šeimose yra labai asimetriškai paskirstyti. Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių tuo ypač išsiskiria.

Šeimoje vis dar esame gana socialiai konservatyvūs. Natūralu, kad tokioje situacijoje moteris gali klausti: „Ar aš tikrai noriu dar papildomo darbo?“

Kalbant apie politinį diskursą, pažiūrėkime, iš kurio politinio spektro pusės dažniau girdime replikas, esą tai yra moterų problema. Tai labai įdomus signalas ir indikacija. Kai kalbame apie gimstamumą ar vaikų susilaukimą skatinančią politiką, dažnai atsiduriame rizikos zonoje, kur jungtis tarp šeimos, vaikų, moters ir tautos vaidmens tampa labai tampri. Dažnai girdime, kad moteris yra atsakinga už tautą, ji – instrumentalizuojama. Manau, kad tai pavojinga pozicija ir politinė retorika.

Viešame lauke turėtume kalbėti ne apie moterį, bet apie partnerius ir šeimą, nes vaikų susilaukimas yra poros sprendimas.

Išskirtinę stipendiją gaunanti pirmakursė: kiekvienas turime pareigą tapti geriausiomis savo versijomis

„Drąsiai galiu teigti, kad palaikau artes liberales idėjas, visapusišką žmogaus tobulėjimą – būtent dėl to ir įstojau į šį universitetą. Niekada negalėjau apsiriboti viena sritimi, mane viskas domino ir viskas sekėsi, todėl labai smagu, kad yra vieta, kur galiu studijuoti ne vieną dalyką, o viską, ko širdis geidžia. Manau, kiekvienas turime pareigą sau – tapti geriausiomis savo versijomis“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos pirmakursė Lina Kopustinskaitė, kuri dvylika metų mokėsi Europos mokykloje Varezės mieste Italijoje, tačiau nepaisant plačių galimybių studijuoti užsienyje nusprendė grįžti į Lietuvą.

Įstodama į universitetą, Lina pelnė VDU artes liberales stipendiją, kuri siekia tris tūkstančius eurų ir yra skiriama būsimiems pirmakursiams už pasiekimus, iniciatyvas ar projektus, įgyvendintus šalies, Europos ar pasaulio lygmeniu ir įrodančius išskirtinę motyvaciją studijuoti VDU.

Didžiausias pasiekimas – šimtukas iš lietuvių kalbos

Lina visą vaikystę gyveno Italijoje, bet tėvai jai suteikė galimybę pažinti ir Lietuvą: per kiekvienas atostogas, jie grįždavo į Kauną. Nors Europos mokykloje pamokos vyko angliškai, Lina intensyviai mokėsi ir lietuvių kalbos – aktyviai dalyvavo viktorinose, kultūriniuose renginiuose, kūrė poeziją. Paskutiniais metais pagal pasiekimus ji buvo viena iš trijų geriausių mokyklos moksleivių.

„Didžiausiu pasiekimu laikyčiau gautą šimtuką iš lietuvių kalbos. Niekada to nesitikėjau. Būdama vos dviejų mėnesių, išvažiavau gyventi į Italiją, penktoje klasėje man buvo sunku rašyti nosines, devintoje nesupratau, kas buvo tas dalyvis, padalyvis ir pusdalyvis. Vienuoliktoje teko išmokti rašyti literatūrinį rašinį, o dvyliktoje – išmokti devyniolika autorių, jų kūrybos kontekstus ir pačią kūrybą. Man tas šimtukas primena tėvynę“, – pažymi Lina.

Mergina dar mokykloje pasižymėjo dideliu veiklumu: dirbo mentorių programoje, savanoriavo įvairiuose projektuose, dalyvavo biologijos olimpiadoje, pilietinėse veiklose, atstovavo Lietuvai liaudies šokiuose, buvo mokyklos ekologinio komiteto „Membro Ecologico“ narė, kur prisidėjo prie tvaresnės, saugesnės aplinkos kūrimo.

„Visada turėjau viziją prisidėti prie geresnės ateities, todėl net ir suvokdama, kad galimybės mūsų situacijoje yra ribotos, stengiausi veikti ten, kur galėjau“, – paaiškina Lina, atskleisdama, kad mokykloje ji mėgo viską, nuo kalbų iki chemijos ir sporto, išskyrus matematiką.

Sudomino lanksčios studijos

Pasak Linos, sprendimas grįžti į Lietuvą ir siekti aukštojo išsilavinimo gimtinėje buvo sąmoningas. Labiausiai ją sudomino VDU siūloma lanksti studijų sistema, paremta artes liberales (laisvųjų menų) principais ir leidžianti studentams susidaryti savo studijų planą, įgyti žinių įvairiose srityse, neapsiribojant pasirinkta specialybe.

„VDU man rekomendavo mama, ir nors nuo jos laikų šiame universitete jau praėjo daug laiko, jis man paliko didelį įspūdį. Man labiausiai patinka visos galimybės, kurias jis atveria, pavyzdžiui, gretutinės studijos, individualiųjų studijų programa „Academia cum laude“, „Erasmus“ mainai“, – tikina Lina.

Mergina atvirauja, kad psichologijos studijas rinktis nusprendė tik paskutiniais mokyklos metais, anksčiau ją labiau domino biologija. „Visą gyvenimą norėjau būti jūros biologe, tačiau dvyliktoje klasėje pajutau, kad mane traukia psichologija. Tiesiog pajutau, kad tai yra sritis, kur galėčiau save geriausiai realizuoti. Supratau, kad labai nerealistiškai galvojau apie jūros biologiją. Man tai buvo plaukiojimas su delfinais, bet kai sužinojau, kad ten daugiau bus dumblių tyrinėjimo, nusprendžiau mieliau padėti žmonėms“, – sako pirmakursė.

Tarp mėgstamiausių dalykų – ispanų kalba

Studentė jau spėjo prisijungti prie įvairių papildomų veiklų, siūlomų universitete: ji tapo tautinių šokių kolektyvo „Žilvitis“ šokėja ir savanoriškos studentų organizacijos ESN VMU nare. Pastarojoje Lina padeda organizuoti įvairias veiklas tarptautiniams studentams. Ją taip pat domina galimybė lankyti užsiėmimus VDU Sporto centre.

Tarp savo mėgstamiausių paskaitų Lina išskiria ispanų kalbą – kadangi ji jau mokėjo italų ir prancūzų, nusprendė išmokti ir trečią Viduržemio jūros kalbą. „Myliu kalbas ir man labai patinka dėstytojos Rimos Sabaliauskienės paskaitų stilius – ji mus moko ne tik iškalti gramatiką, bet ir kaip susikalbėti. Labai džiaugiuosi savo progresu ir stebiuosi, kad per tris mėnesius pavyko tiek daug išmokti. Mokykloje turbūt tokį lygį būčiau pasiekusi per metus“, – pastebi VDU studentė.

Dalindamasi ateities planais, Lina sako, kad jai vis labiau patinka psichologo veikla. „Darbas šioje srityje tikrai domina, tačiau tam reikia bent magistro laipsnio. Jau nuo antro pusmečio bandysiu pasirinkti gretutines studijas, dar nesu tikra kurias, bet linkstu prie prancūzų kalbos ir diplomatijos, nes antram kurse bandysiu išvykti į Prancūziją“, – atskleidžia Lina.

Rinkimai į humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkus – išrinkta Aušra Maslauskaitė

Lapkričio 25 d. įvyko Lietuvos mokslų akademijos (LMA) rinkiminis Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus (HSMS) narių visuotinis susirinkimas, kuriame buvo renkamas HSMS pirmininkas.

HSMS narių visuotinį susirinkimą pradėjęs skyriaus pirmininkas akad. Vytautas Nekrošius pažymėjo, kad remiantis Prezidiumo rinkimų reglamento 2.3.2 punktu „Skyriaus pirmininko rinkiminiam susirinkimui vadovauja išrinktas skyriaus narys, nepretenduojantis būti pirmininku ar biuro nariu“ ir paprašė akad. Arvydo Virgilijaus Matulionio pirmininkauti rinkiminiam susirinkimui (skyriaus nariai pritarė).

Akad. A. V. Matulionis supažindino su visuotinio susirinkimo darbotvarke ir pakvietė kelti kandidatus HSMS pirmininko pareigybei užimti. Akad. V. Nekrošius padėkojo nariams už pasitikėjimą išrinkus jį LMA prezidentu ir pasiūlė HSMS pirmininko pavaduotoją akad. Aušrą Maslauskaitę rinkti HSMS pirmininke, pažymėdamas, kad per šiuos ketverius kadencijos metus akad. A. Maslauskaitė kompetentingai sprendė visus jai pavestus skyriaus kuruojamus klausimus, atstovavo Mokslų akademijai tarptautiniu lygiu, daug prisidėjo prie skyriaus veiklos. HSMS nariai, pritardami iškeltai kandidatūrai, džiaugėsi, kad skyriui vadovaus moteris, ragino būsimą pirmininkę, atstovaujančią socialiniams mokslams, matyti visas humanitarinių ir socialinių mokslų sritis, žiūrėti į humanitariką kaip į visumą, klausė, kaip vertina naująjį reiškinį – Kultūros asamblėją?

Akad. A. Maslauskaitė, dėkodama už įvertinimą, pažymėjo, kad būdama skyriaus pirmininko pavaduotoja įsitraukė į skyriaus veiklą, cikliškus darbus, iniciatyvas, atstovavo akademijai. Aptardama Lietuvoje vykstančius procesus, kalbėjo, kad visuomenei mokslo autoritetai nėra besąlygiškai priimami, kad visuomenė paveiki sąmokslo teorijoms, alternatyviems faktams. Pabrėždama, kad visuomenę keičia idėjos, pažymėjo humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą ir kad humanitarikai atstovaujantys mokslininkai turi kartu stiprinti mokslo autoritetą ir vaidmenį visuomenėje. „LMA yra išskirtinė institucija mūsų mokslo sistemoje. Čia sutelkta mokslinė ekscelencija – turime turėti poveikį visuomenei, išnaudoti LMA kaip institucijos autoritetą, imtis naujų iniciatyvų, veiksmų, daryti įtaką valstybei“, – sakė pretendentė, džiaugdamasi, kad neseniai išrinktasis LMA prezidentas akad. V. Nekrošius yra Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus atstovas. Trumpai aptardama Kultūros asamblėją kaip naująjį socialinį sąjūdį, akademikė pažymėjo, kad, burdamas skirtingas visuomenės grupes, jis skatina visuomenę nebūti apolitiška, tapti labiau pilietine, ir tai yra sveikintina. Tai – protesto balsas ir šiandien sunku prognozuoti jo ateities raidą.

Taip pat pritarė akad. V. Nekrošiaus siūlymui atnaujinti diskusiją ir įtraukti į Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pavadinimą ir menus – tai būtų svarbus simbolinis žingsnis.

Pirmininkaujančiam akad. A. V. Matulioniui pasiteiravus, ar bus pasiūlyta kitų kandidatų HSMS pirmininko pareigybei, daugiau pasiūlymų nebuvo. Bendru sutarimu akad. A. Maslauskaitės kandidatūra buvo įrašyta į slaptojo balsavimo biuletenį. Išrinkus Balsų skaičiavimo komisiją, įvyko slaptas balsavimas. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas akad. Albinas Kuncevičius paskelbė slaptojo balsavimo rezultatus: į rinkėjų sąrašą įrašyti 35 nariai, susirinkime dalyvauja 22, išdalyti 22 biuleteniai, balsadėžėje rasti 22 biuleteniai, tarp jų negaliojančių nėra. „Už“ akad. A. Maslauskaitės kandidatūrą balsavo 22 nariai. Remiantis balsavimo rezultatais ir LMA statuto 49 str., akad. Aušra Maslauskaitė išrinkta LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininke. Vieningai balsuojant patvirtintas Balsų skaičiavimo komisijos protokolas ir priimtas HSMS narių visuotinio susirinkimo nutarimas. HSMS nariai pasveikino akad. A. Maslauskaitę.

Kompozitorius akad. Giedrius Kuprevičius sėdo prie fortepijono ir skyrė išrinktajai pirmininkei muzikinį sveikinimą-interpretaciją. Akad. A. Maslauskaitė dėkojo maestro ir visiems HSMS nariams už pasitikėjimą.

Akad. V. Nekrošiui pasiūlius, aptarta HSMS pirmininkės pavaduotojos kandidatūra ir buvo iškelta akad. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Vieningai HSMS nariams balsuojant buvo nutarta skirti akad. D. Pociūę-Abukevičienę HSMS pirmininkės pavaduotoja.

Svarstant kitus klausimus buvo kalbėta dėl lietuvių inžinieriaus, architekto Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) 160-ųjų gimimo metinių minėjimo. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija raštu kreipėsi į LMA prašydama pritarti sumanymui minėti vieno žymiausių lietuvių inžinieriaus, architekto V. Michnevičiaus 160-ąsias gimimo metines.

Akad. Rolandas Palekas trumpai supažindino su architekto V. Michnevičiaus biografija, paminėjo pagal jo sukurtus projektus pastatytus statinius, bažnyčias ir pabrėžė, kad šio architekto darbai turėjo įtakos 2–4 dešimtmečio sakralinių pastatų architektūros raidai. Bendru sutarimu nutarta kartu su Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija paminėti V. Michnevičiaus 160-ąsias gimimo metines.

Akad. V. Nekrošius dėkojo akad. A. V. Matulioniui už pirmininkavimą ir paskelbė HSMS narių visuotinį susirinkimą baigtu.

Parengė Aurika Bagdonavičienė, LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus vyriaus. koordinatorė
Virginijos Valuckienės nuotraukos

Gražina Bielousova. Ko Kalėdoms gali norėti nepasiturintys vaikai?

Likus mėnesiui iki Kalėdų prasideda ne tik dovanų pirkimas, įmonių vakarėliai ir švenčių planavimas. Gruodis – ir įvairių labdaros akcijų metas, kai esame kviečiami paremti nepasiturinčias šeimas, o ypač vaikus. Kalėdinė geradarystė tapo beveik savaime suprantama šventinio sezono dalimi: tarsi Čarlzo Dikenso veikėjai iš „Kalėdų giesmės“ per šventes atrandame savo dosnumą ir taip suteikiame joms gilesnę prasmę nei vien pasisėdėjimas prie nukrauto stalo.

Tačiau iš dalyvaujančiųjų tokiose akcijose neretai tenka išgirsti ne tik jautrių istorijų, bet ir nuostabos, net pasipiktinimo – ypač tada, kai vaikai patys įvardija, ką norėtų gauti dovanų. O ko gi jie nori? Nešiojamojo kompiuterio, planšetės, vaizdo žaidimų, brangių sportbačių, madingų drabužių, kosmetikos. Kitaip tariant, daiktų, kuriuos daugelis iš mūsų linkę laikyti nebūtinais, netgi prabangos dalykais. Šis disonansas tarp mūsų įsivaizduojamo jų patiriamo vargo ir „per brangių“ norų dažnai įžiebia nepasitenkinimą: koks gi čia skurdas, jei prašoma to, ką mes ir sau ne visada leidžiame?

Tačiau čia pamirštame esminį dalyką: vaikų – visų vaikų – norai atspindi ne jų kasdienybę, bet svajones. Jie atspindi norą priklausyti, neatsilikti nuo bendraamžių, nebūti išstumtiems iš pokalėdinių pokalbių apie dovanas klasėje ir kieme. Vaikai iš sunkiau besiverčiančių šeimų negyvena kitokiame pasaulyje nei visi kiti vaikai.

Jie mato tas pačias reklamas, tas pačias madas, tą patį spaudimą turėti tai, ką turi visi. Ypač tie, kurie socialinę ir ekonominę atskirtį jaučia visus metus, per šventes nori bent akimirkai būti „normalūs“. Juk ir mūsų pačių vaikai, kai leidžiame jiems svajoti, nesvajoja apie mandarinus ar naujas kojines.

Tikroji problema slypi ne vaikų noruose, o mūsų lūkesčiuose. Mes vis dar nejučiomis manome, kad nepasiturintieji turi būti nuolankūs, besąlygiškai dėkingi, kuklūs. Kad labdaros gavėjas – ypač vaikas – į mūsų dovaną turėtų atsakyti taip, kad patvirtintų mūsų gerumą ir reikalingumą.

Taip tarsi dalyvaujame nebyliuose mainuose: mes jiems paaukojame kažką iš savo pertekliaus, o atgal gauname dėkingumą, kuris mus atleidžia nuo kaltės, kad gyvename pertekliuje, kai kiti skursta.

Tačiau taip ir toliau normalizuojame socioekonominę nelygybę, kuri Lietuvoje ir taip yra viena didžiausių Europoje. Aukojame bent iš dalies tam, kad sumažintume savo diskomfortą, tačiau „per brangūs“ vaikų norai primena tai, ką mieliau užmirštume: nelygybė yra tikra, o noro priklausyti, būti tokiems kaip visi ir turėti pakankamai neįmanoma užgniaužti nei saldainiais, nei simbolinėmis dovanėlėmis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pradėjo veikti naujos kadencijos VDU Senatas

Lapkričio 26 d., trečiadienį, įvyko pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) naujos kadencijos Senato posėdis.

Posėdžio metu VDU Senato pirmininku išrinktas prof. dr. Jonas Ruškus. Senato pirmininko pavaduotoja tapo doc. dr. Vilma Bijeikienė, sekretore – doc. dr. Jolanta Valčiukienė.

Senatas – Universiteto kolegialus akademinių reikalų valdymo organas – sudaromas vadovaujantis LR mokslo ir studijų įstatymu ir VDU statutu. Senato sudarymas grindžiamas demokratijos, savivaldos, kompetencijos, kolegialumo, akademinės laisvės bei skaidrumo principais. Senatas sudaromas 5 metams iš 61–71 mokslininko, pripažinto menininko ir studento. Profesoriaus ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas einantys asmenys turi sudaryti ne mažiau kaip 25 proc. Senato narių. Einantieji docento ir vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas – taip pat ne mažiau kaip 25 proc.

Senato pirmininkas prof. dr. Jonas Ruškus yra VDU Socialinio darbo katedros profesorius, buvęs Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys. Profesorius yra socialinių mokslų daktaras, pripažintas negalios srities ekspertas, aktyviai dalyvaujantis projektuose, skirtuose pagrįsti neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų grupių teisių užtikrinimo būtinybę. Universitete prof. dr. J. Ruškus dirba nuo 2007-ųjų.

Kviečiame susipažinti su 2025–2030 m. Senato narių sąrašu.

VDU Senato naujosios kadencijos nariai

Prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. Beata Andriuškevičienė (Muzikos akademija)
Solvita Ausiukaitytė (studentai, magistro studijos)
Neringa Barauskaitė-Šarkinienė (studentai, magistro studijos)
Doc. dr. Vilma Bijeikienė (Užsienio kalbų institutas)
Prof. dr. Rolandas Bleizgys (Žemės ūkio akademija)
Urtė Buckiūnaitė (studentai, bakalauro studijos)
Evelina Buivydaitė (studentai, bakalauro studijos)
Doc. Šviesė Čepliauskaitė (Muzikos akademija)
Doc. dr. Viktorija Čepukienė (Socialinių mokslų fakultetas)
Prof. dr. Ineta Dabašinskienė (Rektorė)
Edgaras Dambrauskas (studentai, doktorantūros studijos)
Prof. dr. Darius Danusevičius (Žemės ūkio akademija)
Prof. dr. Remigijus Daubaras (Botanikos sodas)
Doc. dr. Linas Didvalis (Humanitarinių mokslų fakultetas)
Doc. dr. Linara Dovydaitytė (Menų fakultetas)
Emilija Drabužinskaitė (studentai, magistro studijos)
Sonata Drazdavičienė (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Švietimo akademija))
Prof. dr. Saulius Geniušas (Išeivijos mokslininkai ir pripažinti menininkai, deleguotas rektorės)
Dr. Dainius Genys (Lietuvių išeivijos institutas)
Prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė (Švietimo akademija)
Silvija Jankauskaitė (studentai, magistro studijos)
Doc. dr. Darija Jodaugienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Vaida Jurgilė (Švietimo akademija)
Prof. dr. Vaida Kamuntavičienė (Humanitarinių mokslų fakultetas)
Skirmantė Karečkaitė (studentai, bakalauro studijos)
Dr. Darius Kavaliauskas (Žemės ūkio akademija)
Prof. dr. Julija Kiršienė (Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų institutas)
Doc. dr. Jolita Kudinovienė (Švietimo akademija)
Prof. dr. Renata Legenzova (Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų institutas)
Dr. Kristina Lekavičienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Indrė Lipatova (Gamtos mokslų fakultetas)
Prof. dr. Astrida Miceikienė (Prorektorė strateginei plėtrai ir finansams)
Prof. dr. Saulė Milčiuvienė (Teisės fakultetas)
Prof. dr. Birutė Obelenienė (Katalikų teologijos fakultetas)
Doc. dr. Rasa Pakeltienė (Žemės ūkio akademija)
Doc. dr. Rytis Pakrosnis (Prorektorius studijoms)
Prof. dr. Aušra Pažėraitė (Ekonomikos ir vadybos fakultetas)
Rimtautas Petraitis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Žemės ūkio akademija))
Prof. dr. Saulius Pivoras (Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas)
Prof. dr. Jana Radzijevskaja (Gamtos ir technologijos mokslų tyrimų institutas)
Aras Rafanavičius (studentai, doktorantūros studijos)
Doc. dr. Lina Ragelienė (STEAM didaktikos centras)
Paulius Ratė (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Fiziniai mokslai, scenos ir ekrano menai))
Prof. dr. Jonas Ruškus (Socialinių mokslų fakultetas)
Prof. dr. Aušra Rutkienė (Švietimo akademija)
Doc. dr. Sonata Staniulienė (Ekonomikos ir vadybos fakultetas)
Emilija Sviderskytė (studentai, bakalauro studijos)
Prof. dr. Saulius Šatkauskas (Gamtos mokslų fakultetas)
Prof. dr. Živilė Tarasevičienė (Žemės ūkio akademija)
Dr. Rolandas Urbonas (Prorektorius mokslui ir inovacijoms)
Doc. dr. Sigita Urbonienė (Informatikos fakultetas)
Doc. dr. Jolanta Valčiukienė (Žemės ūkio akademija)
Dr. Donatas Večerskis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Humanitariniai mokslai))
Rimantas Vingras (Išeivijos mokslininkai ir pripažinti menininkai, deleguotas Senato pirmininko)
Deimantė Zarambaitė (studentai, bakalauro studijos)
Auksė Zykutė (studentai, bakalauro studijos)
Tomas Želionis (Absolventų ar kitose institucijose dirbančių mokslininkų (Socialiniai mokslai))
Kamila Žiliūtė (studentai, bakalauro studijos)

Daugiau informacijos apie VDU Senatą

Ar sunku pasiekti psichologą: lengvai tą padaro daugiau uždirbantys, problema – senjorams

LRT.lt užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad 40 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog psichologo paslaugos sunkiai prieinamos dėl ilgų eilių pas specialistus. Tuo tarpu psichikos sveikatos ekspertė sako, kad didesnė problema – psichologinės pagalbos tęstinumas, kai kelių nemokamų konsultacijų neužtenka problemai išspręsti.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą LRT užsakymu atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrime, atliktame 2025 metų spalio 16–28 dienomis, respondentų klausta, ar jų gyvenamojoje vietovėje psichologo paslaugos yra lengvai prieinamos, ar žmonėms tenka laukti eilėse, o gal tokių paslaugų jų mieste ar rajone iš viso nėra.

Apklausta 1019 Lietuvos gyventojų nuo 18 metų. Tyrimo rezultatai atspindi suaugusių Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Apklausos metu taikytas asmeninių interviu respondentų namuose metodas.

Psichologo paslaugos prieinamos, bet tenka laukti eilėje

Apklausos duomenys rodo, kad keturi iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, jog psichologo paslaugos jų gyvenamojoje vietoje yra prieinamos, bet tenka laukti eilėje. Penktadalis apklaustųjų nurodė, jog pasiekti psichologą jiems yra lengva ir jų pakanka. Savo ruožtu nemaža dalis, net 37 proc., respondentų neatsakė į klausimą arba neturėjo informacijos šiuo klausimu.

Kad tokių paslaugų jų gyvenamame mieste ar rajone išvis nėra, teigė 4 proc. apklaustųjų.

Kad psichologo paslaugų reikia laukti eilėse, nurodė didžiausia dalis respondentų – 40 proc. Tokį atsakymą dažniau pateikė 30–64 metų amžiaus kategorijoje esantys žmonės, dažniau moterys nei vyrai, ir mažesnių miestų gyventojai.

„Psichologo paslaugos lengvai prieinamos“, – tokį atsakymą dažniau rinkosi jaunesni nei 50 metų žmonės, didmiesčių gyventojai, taip pat respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis (per 2000 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį.

Nemaža dalis apklaustųjų (37 proc.) neturėjo informacijos šiuo klausimu. Tokį atsakymą dažniau pateikė vyrai nei moterys. Nežinantys apie psichologo paslaugas savo mieste ar rajone dažniausiai nurodė vyresni nei 65 metų žmonės, gyvenantys kaime. Taip pat respondentai su mažiausiomis (iki 1200 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį.

Kad paslaugos jų gyvenamojoje vietoje neteikiamos, dažniau nurodė kaimo ir mažesnių miestų gyventojai.

Daugiau uždirbantys gyventojai gali už paslaugas susimokėti

LRT.lt kalbinta psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė teigė, jog daugiau uždirbantys gyventojai gali leisti sau už paslaugas susimokėti, kas gali būti sudėtinga ir esminė kliūtis mažiau uždirbantiems.

„Matome, kad didesnes pajamas gaunantys gyventojai nurodo, kad pas specialistus eilių nėra ir prieinamumas geras. Šioje vietoje turime atkreipti dėmesį ir į kitą aspektą: ar jie labiau žino, kad prieinamumas didesnis, nes jie labiau raštingi ir žino, kur ieškoti pagalbos, ar jie gali už pagalbą susimokėti. Nes psichologinę pagalbą galima gauti ir už pinigus“, – apklausos rezultatus analizavo psichikos sveikatos ekspertė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, jog ne visiems žmonėms yra aiškus skirtumas tarp psichologo ir psichoterapeuto, kurio paslaugas dažnai mokamai renkasi didmiesčių gyventojai.

„Skirtis tarp psichologinės ir psichoterapinės pagalbos nėra visiškai aiški. Nemaža dalis gyventojų, ypač, sakyčiau, didmiesčių ir didesnių pajamų žmonės, kreipiasi psichoterapinės pagalbos, kuri yra daugiausia mokama, privačiame sektoriuje. Ten jie gauta pagalbą, kuri yra tęstinė, giluminė, nukreipta į asmenybinius pokyčius. Tai yra pagalba, kuri daugiausia yra prieinama tik privačiame sektoriuje“, – teigia specialistė.

Vyresnių žmonių diskriminacija informacinėje erdvėje

Jai pritaria ir LRT.lt kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Visvaldas Legkauskas teigdamas, jog didmiesčių gyventojai – ypač Vilniaus ir Kauno – dažnai renkasi mokamas psichologines ir psichoterapines paslaugas.

Docentas atkreipia dėmesį į gyventojus, neturinčius informacijos apie psichologinių paslaugų prieinamumą jų gyvenvietėje. Apklausos duomenimis, tai dažniau nurodė vyresni nei 65 metų žmonės ir kaimų gyventojai. Docentas sako, jog tai – informacijos perkėlimo į elektroninę erdvę pasekmė.

„Tai sako didelį dalyką, kurio mes turime nepamiršti, – turime visai nemažą vyresnių žmonių diskriminaciją visuomenėje. Ji yra gana įsišaknijusi. Dažnai vyresni žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali naudotis socialiniais tinklais, internetu ir kai mes paslaugas arba informaciją apie paslaugas padarome prieinamas tik elektroninėje erdvėje, mes tuos žmones kerpame lauk. Tokiu atveju, šeimos gydytojai turėtų pateikti informaciją, ir jeigu jie mato tarp savo pacientų žmogų, kuriam praverstų psichologinė pagalba, turėtų žmogų informuoti apie galimas paslaugas“, – teigia doc. V. Legkauskas.

Visgi, docentas pastebi, jog psichologinė pagalba Lietuvoje yra prieinama beveik visur.

„Jeigu žiūrėtume europinį kontekstą, mes tikrai neblogai atrodome. Dažnai šalyse, kurios turtingesnės už Lietuvą, šių paslaugų prieinamumas yra daug prastesnis. Psichologinių paslaugų prieinamumas yra ribotas, mes norėtume jo didesnio, mažesnių eilių, bet kad šių paslaugų išvis nebūtų, tokių atvejų nežinau. Galbūt psichikos sveikatos centras yra labai nutolęs, mieste gali nebūti, jei tai yra labai mažas miestas, bet rajone tikrai yra“, – sako jis.

Mažų miestų problema – pažįstami specialistai

Kalbėdama apie eiles pas specialistus, K. Levickaitė nurodo aspektą, su kuriuo, jos nuomone, susiduria mažesnių miestų gyventojai.

Ji teigia: „Kalbant apie didmiesčius ir mažus miestelius, mes turime daug elementų, kurių tiesiogiai šitoje apklausoje nesimato. Paslaugų prieinamumas gali būti apribotas ir kitais aspektais, pavyzdžiui, mažame miestelyje gali būti vienas ar du psichologai, kurie dirba psichikos sveikatos centre, dar kokiame NVO ir visuomenės sveikatos biure. Ir labai gali būti, kad tas žmogus yra pažįstamas. Tai yra mažų vietovių ir gyvenviečių fenomenas, kuris gali sudaryti barjerą kreiptis pagalbos. Specialistų dažnu atveju bus, bet bus vienas ar du žmonės, kurie dirbs per įvairias struktūras.“

K. Levickaitė kelia kitą – psichologinės pagalbos tęstinumo – problemą. Jos teigimu, dažnai kelių nemokamų kartų pas specialistus neužtenka, o nuolat keisti psichologą taip pat ne išeitis.

„Bet klausimas iškyla tada, kai reikia tęstinės psichologinės pagalbos arba psichoterapinės pagalbos. Kai neužtenka tų šešių ar dešimties kartų. Ką mes turime omeny, kai sakome kreiptis psichologinės pagalbos? Ar mes turime omeny, kad tris kartus nueini ir kažkas išsisprendžia? Tokių atvejų yra, bet jų mažai. Bet yra atvejų, kai neužtenka kelių konsultacijų. Ir čia atsiranda problemos. Nėra tokios struktūros, kur tu gali gauti ilgalaikę tęstinę psichologinę ir psichoterapinę pagalbą. <…> Su psichologine pagalba yra toks reikalas – nelabai išeina keisti specialistus, nes labai svarbu kontaktas, terapinis tęstinumas“, – teigia psichikos sveikatos specialistė.

SAM: psichologinė pagalba prieinama kiekvienam

Nors 4 proc. apklaustųjų nurodė, jog jų gyvenamoje vietoje psichologo paslaugos nesuteikiamos, Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad kiekvienam, turinčiam šeimos gydytoją, priklauso ir psichikos sveikatos centrų paslaugos.

„Visi gyventojai turi šeimos gydytoją ir visi yra priregistruoti prie psichikos sveikatos centro, tad visi turi teisę ir gali paslaugas gauti. Gali būti, jog nežinojimas atsiranda todėl, nes nėra poreikio. Gali būti ir taip, kad šeimos gydytojai nepasako informacijos, kokią pagalbą galima gauti. <…>

Jeigu jų gyvenamoje vietoje nėra psichologo, tam irgi yra problemos sprendimas – yra nuotolinės psichikos sveikatos centro paslaugos. Galima kreiptis ir į psichologą, ir į psichiatrą.

Šeimos gydytojai taip pat gali gydyti lengvus psichikos sutrikimus, tokius kaip nerimas, lengva depresija, lengvas priklausomybes, tad galima ir pas šeimos gydytoją gauti pagalbos“, – teigia psichikos sveikatos skyriaus patarėja Marija Oleškevičienė.

Ji taip pat nurodo, jog kiekvienas žmogus gali gauti iki šešių nemokamų konsultacijų visuomenės sveikatos biuruose arba lankytis grupinėse konsultacijose.

„Šie biurai veikia visuose miestuose, iš viso 49, kurie padengia visą Lietuvos teritoriją. Jeigu nereikia psichologo konsultacijos, bet yra sudėtinga gyvenimiška situacija, tam yra emocinės gerovės konsultantai, kurie yra šiek tiek žemesnio kvalifikacinio lygmens, bet jų pagalba ne ką mažiau efektyvi. Psichikos sveikatos centre žmogus gauna psichologų konsultacijas pagal poreikį“, – sako M. Oleškevičienė.

Originalus straipsnis – LRT

SMF Metų žmogaus rinkimai – 2025

Tęsiant tradiciją, skelbiame VDU SMF Metų žmogaus rinkimus! Kviečiame išrinkti „SMF Metų darbuotoją“ (dėstytoją/tyrėją ar administratorių/-ę), „SMF Metų studentą/-ę“ ir „SMF Metų absolventą/-ę“.

VDU Psichologijos, Sociologijos ir Socialinio darbo katedros iškėlė po vieną kandidatą kiekvienoje kategorijoje. Iki gruodžio 1 d. (imtinai) kviečiame balsuoti už patinkančius kandidatus.

SMF Metų žmogaus rinkimai ČIA

BALSUOTI GALIMA TIK VIENĄ KARTĄ!

Gruodžio 3 d. 14 val., SMF Kalėdų eglutės įžiebimo šventės metu paskelbsime ir apdovanosime nugalėtojus.

Kviečiame aktyviai balsuoti ir išrinkti SMF geriausius iš geriausių!

Kandidatai „SMF Metų darbuotojo/-ės“ nominacijai:

Ieva Kybartaitė, VDU Psichologijos katedros vyresnioji referentė, – už nuoširdų atsidavimą darbui, atsakingumą, pareigingumą ir šiltą bendravimą su kolegomis bei studentais.

Dr. Rasa Indriliūnaitė, VDU Sociologijos katedros asistentė, – už aktyvų sociologijos lauko puoselėjimą, atsakingą darbą su studentais, reikšmingą indėlį SMF Taryboje ir prasmingą įsitraukimą į kasmetinį SMF konkurso moksleiviams organizavimą.

Dr. Gedas Malinauskas, VDU Socialinio darbo katedros asistentas, kurio išskirtinis indėlis pasireiškia šiose iniciatyvose:

Sudarytojas mokomosios knygos. Malinauskas, G., Ruškus, J. (2025) Pagalba priimant sprendimus. Viską galiu daryti pati!
Vadovas / koordinatorius projekto ir dalyvavimu grįstu veiklos tyrimo „Psichosocialinė pagalba šeimoms, auginančioms vaikus su negalia“ (2024 – 2026). 2025 01-06 organizuota emocinė paramos grupė mamoms, kurios slaugo vaikus su ypač sunkia negalia.
2025 03-06 bendradarbiavimas su ANTA (Asmenų su negalia teisių agentūra) vedant mokymus specialistams vystantiems asmenims su negalia naujas paslaugas – pagalbą priimant sprendimus, atvejo vadybą.
2025 m. bendradarbiavimas su PKTC (Profesinių kompetencijų tobulinimo centras) vedant mokymus socialiniams darbuotojams krizių de-eskalacijos tematika.
2025 m. iniciatyvinės grupės, kuriančios „Saugios aplinkos politiką“ Kauno arkivyskupijoje, narys.

Kandidatai „SMF Metų studento/-ės“ nominacijai:

„(Ne)sveikas“ podcast’o organizavimo grupė, VDU Psichologijos bakalauro studijų programos studentai: Domas Ramanauskas, Augustė Bendikaitė ir Guoda Lukauskaitė, – už iniciatyvą mažinant psichologinių problemų stigmą visuomenėje ir šalia studijų savanoriškais pagrindais vedamą tinklalaidę, skirtą visuomenę šviesti psichikos sveikatos tema.

Gabija Replevičiūtė, VDU Socialinio darbo magistrantūros studijų programos studentė, bakalauro studijų programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ absolventė, bakalauro komiteto aktyvi narė. Jau antrus metus Gabija yra SMF iniciatyvos „SOCLAB’AS: seku“ savanorė ir darbuotoja, mokanti moksleivius geriau pažinti save, efektyviai bendrauti su kitais, valdyti stresą, stiprinti emocinį atsparumą, spręsti konfliktus ir kt.

Julius Kazlauskas – VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų programos studentas, – už aktyvų dalyvavimą VDU Sociologų klubo veiklose bei savanorišką ir prasmingą dalyvavimą SMF iniciatyvos moksleiviams „SOCLAB’AS: seku“ veiklose, padedant moksleiviams geriau suprasti save, konstruktyviai bendrauti, įveikti stresą, stiprinti emocinį atsparumą ir spręsti tarpasmeninius nesutarimus.

Kandidatai „SMF Metų absolvento/-ės“ nominacijai:

Gintarė Meslinienė, VDU Sveikatos psichologijos magistro studijų programos absolventė, VšĮ „Psichologinio konsultavimo grupė“ projektų vadovė, medicinos psichologė – už aktyvų dalyvavimą Psichologijos katedros veiklose; dalyvavimą baigiamųjų darbų gynimo komisijose, viešų paskaitų skaitymą bei dalyvavimą SMF Tarybos veikloje.

Vaida Ogulevičiūtė, VDU Socialinio darbo magistro studijų programos absolventė, Kauno miesto Socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė, VšĮ „Užimtumo centras“ jaunimo darbuotoja, – už aktyvų dalyvavimą VDU socialinio darbo studentų klubo „Vesta“ veiklose ir jų koordinavimą, socialinio darbo metodų mugių organizavimą bei įgyvendinimą.

Dr. Ieva Dryžaitė, VDU Taikomosios sociologijos magistro programos absolventė, Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos vyr. metodininkė tyrimams, – už aktyvų sociologijos problemų aktualizavimą visuomenei (Ąžuolyno bibliotekos renginių ciklas – pokalbių klubas „Pasibalbatuokim“).

Sukritikavo Nausėdienės kalbą: nesantuokinių vaikų Lietuvoje nedaugėja

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį prezidentūroje surengė konferenciją apie neišnešiotus naujagimius, kalbėjo apie jai nerimą keliančius reiškinius, susijusius su gimstamumu ir gyventojų nuostatomis apie šeimą. Tačiau jos žodžiai sulaukė ir ekspertų dėmesio, kurie sako, kad situacija nėra tokia, kaip tvirtina pirmoji ponia.

„Liūdina klibantys kultūriniai šeimos pamatai. Vis daugiau vaikų gimsta ir auga ne šeimoje“, – tvirtino D. Nausėdienė daug dėmesio sulaukusioje kalboje renginyje „Auginu Europą 2025“. Ji pridūrė, kad ji ir prezidentas G. Nausėda „stovime už gyvybę, vardan gyvybės ir gerovės valstybės kiekvienam, gyvenančiam joje“, o šiuo metu įžvelgia tendenciją, kad „laužomos“ socialinės normos ir „istorinės“ tradicijos.

Kaip yra iš tiesų?

Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, statistika rodo priešingai – nesusituokusių tėvų vaikų pastaruoju metu nei daugėja, nei mažėja, ir tokia padėtis stabili. Maždaug kas ketvirtas vaikas Lietuvoje gimsta santuokos nesudariusiems tėvams.

Pavyzdžiui, pernai santuokos neįregistravusiems tėvams gimė 5291 vaikas, santuokoje – 13 795 vaikai.

Į D. Nausėdienės pasisakymą sureagavo ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, sociologė Aušra Maslauskaitė, taip pat pastebėjusi, kad ne santuokoje gimusių vaikų dalis Lietuvoje nesikeičia jau daugiau nei 20 metų. Pasak jos, maždaug 1990 metais Lietuvoje pasikeitė šeimos kūrimo modelis: sovietmečiu ir dar tarpukariu šeima buvo lygi santuokai, nes tik tai buvo priimtina. Šiais laikais išpopuliarėjo gyvenimas kartu nesusituokus – partnerystė. Bet, pastebi sociologė, dauguma žmonių šiandien bendrą gyvenimą pradeda iki santuokos, o vėliau vis tiek susituokia ir jau santuokoje susilaukia vaikų.

Apskritai susituokusių tėvų skaičių Lietuvoje daugiau nei kitose Europos valstybėse.

„Tai nieko naujo, mes vijomės procesus, kurie kitose valstybėse įvyko anksčiau (…). Tarkime, Estijoje dar sovietmečiu, Vakarų, Šiaurės Europos valstybėse tai vyko 20 a. šeštajame, septintajame dešimtmetyje“, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, nesantuokinių vaikų sovietinėje Lietuvoje iki 1990 m. gimdavo maždaug 5–8 proc., panašiai buvo ir tarpukario Lietuvoje. Po Nepriklausomybės ši dalis ėmė augti ir pasiekė dabartinius mastus.

Nesantuokiniai vaikai statistiškai gimsta ne miestiečiams

Anot A. Maslauskaitės, priežasčių, kodėl būtent po Nepriklausomybės atsirado laisvesnis požiūris į santuoką, gali būti įvairių: ir vertybės, ir ekonominis nestabilumas.

„Mano atsakymas labiau susijęs su antruoju variantu, nes tai buvo milžiniška kolektyvinė visuomenės trauma, žlugo nusistovėję gyvenimo kelio scenarijai, socialinio gyvenimo normos, krito ekonominė gerovė. Per visuomenę persirita cunamis, ir kol susiformuoja prisitaikymo galimybės, modeliai, reikia laiko. Visame chaose gyventojai šeimyninį gyvenimą pradėjo ne nuo santuokos, vėliau apsižiūrėdavo ir tada kurdavo santuoką“, – pasakojo A. Maslauskaitė.

Anksčiau Lietuvoje buvo renkama ir platesnė statistika apie ne santuokoje gimusius vaikus. Įdomu tai, kad iki 2004 metų, kai pasikeitė socialinių išmokų tvarka, dažniau tokius vaikus registruodavo vienišos motinos. O kai atsirado prievolė tėvui išlaikyti vaiką, nustatyti tėvystę, pasirodė, kad vienišų motinų Lietuvoje yra mažiau nei 10 proc.

Taip pat žinoma, kad daugiau nesantuokinių vaikų gimsta kaimuose, menkiau išsilavinusiems ir nedirbantiems tėvams. Anot A. Maslauskaitės, tai prieštarauja konservatyvių pažiūrų asmenų išsakomiems nuogąstavimams, kad santuokinio gyvenimo atsisako liberalūs, šiuolaikiški miesto žmonės.

„Kai atsiranda planai turėti vaikų, jie susituokia, nes yra socialinė norma, kad vaikas turi augti šeimoje“, – pastebi sociologė.

Tuo metu D. Nausėdienė renginyje akcentavo, kad ES ir Lietuvoje, kitose išsivysčiusiose valstybėse dėl ekonominių priežasčių, pandemijos, karo Ukrainoje mažėja gimstamumas. Ji užsiminė apie autoritarinius režimus, kuriuos esą kuria siauros interesų grupės, kalbėjo apie socialinį supriešinimą, nuogąstavo dėl „socialinio karo“. Pirmoji ponia akcentavo šeimai palankios politikos svarbą: ilgas vaiko priežiūros atostogas, švietimo ir sveikatos paslaugų prieinamumą, įspėjo apie pavojus naujagimių sveikatai, jei jie gimsta vyresnių tėvų šeimoje.

Valstybės duomenų agentūros duomenys taip pat rodo, kad Lietuvoje mažėja gimstamumas, mažėja itin didelių šeimų. Didžioji dalis – apie 9 tūkst. – pernai gimusių naujagimių buvo pirmasis vaikas šeimoje, apie 7 tūkst. – antras.

Šių metų statistika taip pat rodo, kad dauguma vyresnių nei 30 metų moterų Lietuvoje yra ištekėjusios, vyrai yra linkę tuoktis vėliau, po 40 metų.

Prezidentūra įžvelgia skirtumą, sociologė – ne

Prezidento vyriausiasis patarėjas Vaidas Augustinavičius LRT.lt pateiktame komentare atkreipia dėmesį, jog po 2021 m. vėl pradėjo augti vaikų, gimusių ne santuokoje, santykinė dalis, o D. Nausėdienei rūpestį kelia 2,1 proc. pokytis.

Tiesa, sociologė A. Maslauskaitė tokį pokytį vadina nereikšmingu ir siūlo žvelgti į ilgesnį laikotarpį, kuris rodo stabilią padėtį.

„Vieno–dviejų procentų pasvyravimai nieko nereiškia“, – teigia profesorė.

Prezidentūros atstovai taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš prieš 35 metus situacija ženkliai skyrėsi nuo dabartinės.

Verdiktas

„2021 m. jų buvo 25,6 proc., 2022 m. – 26,2 proc., 2023 m. – 27,3 proc. 2024 m. – 27,7 proc. – tai didžiausias rodiklis per pastaruosius 10 metų. O palyginus su nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, ne santuokoje gimusių vaikų santykinė dalis šiuo metu yra didesnė 4 kartus (1990 m. jų buvo 7 proc.)“, – tvirtina V. Augustinavičius.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuva pagal vienišų tėvų su vaikais dalį (29,5 proc.) yra tarp trijų Europos Sąjungos šalių, kuriose vienišų tėvų auginančių vaikus santykinai yra daugiausia.

VERDIKTAS

Statistika rodo, kad Lietuvoje maždaug ketvirtadalis vaikų gimsta nesusituokusiems tėvams. Šis skaičius bent jau pastaruoju metu nedidėja, priešingai, nei tvirtina D. Nausėdienė. Tačiau sovietmečiu ir tarpukariu daugiau vaikų gimdavo susituokusiems tėvams.*

*Ši publikacija buvo taisyta, Prezidento kanceliarijai tvirtinant, kad D. Nausėdienė kalboje turėjo omenyje pokytį tarp 2021–2024 metų, kurio metu galima pastebėti 2,1 proc. ne santuokoje gimusių vaikų padidėjimą. Sociologės A. Maslauskaitės teigimu, šis skaičius yra per mažas, kad būtų reikšmingas., luctus nec ullamcorper mattis, pulvinar dapibus leo.

Originalų straipsnį galite rasti LRT naujienų skiltyje.