Studijuojant Sociologiją VDU mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų
Pokalbis su VDU Sociologijos katedros absolvente Jurga Verikiene, rinkos ir socialinių tyrimų kompanijos „SIC” (www.sic.lt) direktore. Kalbino VDU Sociologijos doktorantė Darja Lyzenko.
Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kompanijos veiklą?
Didžiausią dalį SIC veiklos sudaro rinkos tyrimai, t.y. įvairių gamintojų ir paslaugų teikėjų Lietuvoje ir Baltijos šalyse užklausos apie jų produktus ir klientus: kas yra jų klientai, kaip jie gyvena ir ką jaučia, ką jie galvoja apie savo vartojamą produkciją, kaip priima sprendimą įsigyti konkretų produktą ir pan. Plačiąja prasme, vartotojo arba kliento pasaulis ir gaminio ar paslaugos vieta jame. Kita SIC veiklos sritis yra „socialiniai” tyrimai. Dažniausiai tai – viešosios nuomonės tyrimai, ministerijų užsakymais vykdomi projektai, pvz., reformų vertinimai, savo padėties Lietuvos visuomenėje subjektyvūs vertinimai, probleminės sritys, žmonių požiūris į visuomenės institutus ir politiką Lietuvoje. Tad apibendrinus, SIC veiklą sudaro dvi didelės sritys – vartotojų bei socialiniai tyrimai.
Kokiomis charakterio savybėmis, žiniomis, įgūdžiais turėtų pasižymėti darbuotojai, norintys užsiimti rinkos ir socialiniais tyrimais?
Tiek vienoje, tiek kitoje srityje visų pirma reikia, kad akys degtų [šypsosi – aut. past.]. Pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų sričių yra papildomų temų išmanymas. Tie, kurie dirba ir yra stiprūs rinkos tyrimuose , turi domėtis ir marketingu. Jiems neužtenka žinoti socialinės kaitos teorijas, jie labiau turėtų domėtis, kaip yra daroma įtaka žmonėms reklamos priemonėmis, pakuote ar prekės vieta lentynoje, kaip valdomos impulsyvios žmonių reakcijos. Tuo tarpu socialinių tyrimų specialistai turėtų turėti jau daug rimtesnį socialinių teorijų pagrindą turėti gilesnį suvokimą apie visuomenę ir joje vykstančius procesus.
O kalbant labiau apie praktinius įgūdžius, darbo įrankius, kuo turėtų pasižymėti būsimi tiek rinkos, tiek socialinių tyrimų srities darbuotojai?
Ir vieni, ir kiti turi mokėti skaičiuoti, tad visų pirma, tai yra darbas su Excel ir SPSS programomis. Dar grįžtant prie charakterio savybių, tie žmonės, kurie dirba su socialiniais tyrimais, turėtų būti kruopštesni, labiau mylintys detales, nes skaičius labai daug ką reiškia. O tie, kurie dirba rinkos tyrimuose, turi turėti daugiau show-offinių savybių, t.y. daugiau noro kalbėti prieš auditoriją, išeiti pasirodyti. Kalbant apie mūsų įmonėje vykdomus projektus, vienuose reikia daugiau pasirodyti, o kituose reikia daugiau save parodyti „ant popieriaus”. Tiesą sakant, rinkos tyrimuose nėra taip svarbu stilius, sakinio struktūra, šalutiniai pažyminio sakiniai, [šypsosi – aut.past.], o viešojo sektoriaus tyrimuose yra svarbiau frazės, reikia nebijoti biurokratinės kalbos, reikia ją mokėti įsisavinti, nesibodėti jos naudoti.
Ar galima teigti, jog rinkos tyrimai yra labiau susiję kokybinių tyrimų metodais, o socialiniai tyrimai – su kiekybinių?
Ne, nebūtinai, nors socialiniuose tyrimuose kokybinių tyrimų persvara yra gerokai mažesnė. Tik manau, kad taip labiau yra dėl žmonių, kurie yra mažiau įsigilinę į tyrimų galimybes ir todėl, užsakydami tyrimus, formuluoja standartines užklausas: 500 arba 1000 Lietuvos gyventojų. Akivaizdu, jog tai yra kiekybinis tyrimas ir mums, kaip teikėjui, nėra galimybių pakeisti tas sąlygas, mes jau gauname suformuluotą užklausą. Dėl to viešojo sektoriaus tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai. Bet tai nereiškia, jog socialiniuose tyrimuose nereikia kokybinių tyrimų ar kad jie naudos neatneštų. Atneštų netgi labai daug. Kai sociologai užims savo vietas ministerijose ir kitose institucijose, kurios formuluoja užklausas, užklausos taps gerokai kokybiškesnės ir naudos iš tyrimų toms institucijoms bus daug daugiau.
Kaip pasirinkote sociologijos studijas?
Atsitiktinai. Aš iš pradžių buvau pasirinkus VDU menotyrą, nes labai gražiai skambėjo [šypsosi – aut. past.]. Apskritai, mano laikais, kai aš baigiau mokyklą [1990 m. – aut. past.], daugelis mūsų žinojome labai nedaug „universitetinių” dalykų. Žinojome, kad anglų kalba yra labai prestižinė specialybė, žinojome, kad yra medicina ir kad yra psichologija. Beveik viskas, sakyčiau. IT [informacinės technologijos – aut. past.] tik pradėjo skleisti pumpurus. Tuo metu buvo kalbos, kad reikės labai daug vertėjų, kad mokėti anglų kalbą bus gyvybiškai svarbu. Mokykla nesuteikdavo tiek anglų kalbos žinių, kiek suteikia dabar. Konkursai į anglų kalbą buvo milžiniški. Kitos specialybės tik pradėjo žengti pirmus žingsnius ir jas mylinčiųjų „iš anksto” buvo nedaug. Manau, visi tada rinkosi daugmaž besdami pirštu. Be to, mes tada galėjome rinktis tik vieną specialybę ir į ją stoti. Tad menotyra man tuo metu atrodė kažkas įdomaus ir rafinuoto [šypsosi – aut. past.]. Į sociologiją aš perėjau po dviejų kursų, jau trečiame.
O kas būtent lėmė, kad galiausiai pasirinkote sociologijos studijas?
Tie žmonės, kurie skaitė socialinių mokslų dalykus: ir A. P. Žygas, ir G. Beresnevičius, ir V. Kavolis… Jie, visų pirma, patys buvo dideli autoritetai ir jų klausydamas supranti, kad nori būti tarp tokių žmonių! Kad nori skaityti dalykus, kuriuos jie parašė, kad tai yra įdomu! Labai banalus žodis, bet taip, tai yra tau įdomu, tai yra tau artima, tai yra tavo! Taip aš jaučiausi tada. Ar man tai padės gyvenime? Tada aš apie tai negalvojau. Ar aš su tuo kažką daugiau veiksiu negu su menotyra? Apie tai aš irgi negalvojau. Man čia „įdomu” labiau reiškia prasminga: tai mokslas, kuris atveria, prisiliečia prie esmės, paaiškina labai daug dalykų tiek apie visuomenę, tiek apie save pačią šitoje visuomenėje, ir tos dienos Lietuvai tai yra labai svarbu – tokie buvo jausmai.
Kas labiausiai patiko studijuojant sociologiją? Gal kažkokios sociologijos mokslo sritys, metodai?
Vėlgi sakyčiau, kad žmonės labiau patraukė. Vienas iš tų žmonių buvo Craig Heller… Jis dėstė lyčių sociologiją. Nežinau, ar lyčių sociologija mane labiausiai patraukė, bet visa tai, ką jis darė per paskaitas, mane traukė baisiai. Jis užduodavo kokį nors klausimą iš, rodos, įprasto ir aiškaus mūsų gyvenimo, ir mes nutildavom. Nutildavom, nes niekada prieš tai nebuvome apie tai galvoję. Pirmas atsakymas labai spontaninis būdavo: „tai visi taip daro!”, „tai taip reikia daryti!”. Jo klausimas tada būdavo: „o kas sakė, kad taip reikia daryti? Kas apskritai galėjo nuspręsti, kad tau to reikia?”. Ir tada jis atsistodavo ir žiūrėdavo pro langą [šypsosi – aut. past.], o mes visi… mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų. Dar vienas dalykas, kurį jis mus privertė išmokti, buvo rašymas. Kiekvienai paskaitai turėdavome parašyti 100-200 žodžių įvairiom temom. Tada tu supranti, kad turi atsisėsti ir dėstyti savo nuomonę, formuoti savo mintis, argumentuoti. Tai buvo kažkas labai naujo, to mokykloje nebuvome turėję.
Kita dėstytoja-šviesulys buvo Marie-Louise Sandén. Ji mums dėstė metodologijas, bet dėstė taip, kad aš supratau, kiek jose prasmės ir kaip jos visos susipina, ir kaip visos bendrai gali paaiškinti viską, kas apskritai vyksta ir visuomenėje, ir bendruomenėje, ir šeimoj, kodėl viena keičia kitą… Ji, tarp kitko, mums išdėstė ir SPSS pradmenis, ir su statistika supažindino, ir parodė, kad iš pirmo žvilgsnio nuobodūs dalykai – paklaidos, statistiniai testai, patikimo lygmuo – kurie socialinių mokslų žmonėms atrodo labai sausi ir nereikalingi, gali būti inkorporuojami į bendrus mums suvokiamus dalykus. Man dabar tai yra vienas mėgiamiausių dalykų – statistika, metodai…
Kodėl pasirinkote studijas VDU?
VDU tuo metu buvo ypatingas tuo, kad mes turėjome išklausyti visų įmanomų dalykų įvadus: mes, taip pat ir būsimieji menotyrininkai, mokėmės ir IT, ir kalbas, ir menų daugybę dalykų, ir psichologiją, ir antropologiją, ir istoriją, ir biologiją, ir fiziką [šypsosi – aut. past.]. Universitetinis išsilavinimas plačiąja prasme nepriklausomai nuo to, kaip tu save profiliuoji, tau atveria gausybę galimybių! Tu tarsi pamatai, ką gali studijuoti, pamatai, kad yra daugiau mokslų gyvenime, ne tik anglų ir psichologija. Ir man antropologijos, sociologijos ir iš dalies ekonomikos įvadai ir parodė, kad vis dėlto aš labiau socialinių mokslų žmogus, mane tai domintų, ir pradėjau minti kelius į socialinių mokslų fakultetą.
Kaip supratau, VDU išskirtinumas buvo suteikiamas platus studijų profilis?
Taip, bent jau tais laikais tai buvo tikrai labai didelis išskirtinumas. Kita VDU ypatybė buvo jo modernumas. Dėstytojai, kurie tau spaudžia ranką, vadina tave vardu, kurie asmeniškai rūpinasi tavo bendrabučiu, kurie paklausia, kur buvai savaitgalį – visiškai nerealūs, nesuvokiami santykiai! Atėjęs į tą universitetą supranti, kad staiga tapai suaugusiųjų pasaulio dalimi, kad tu turi žodį, kad tu gali pasakyti savo nuomonę, kad tu turi turėti savo nuomonę, kad ją pasakytum. Mums tuo laiku, kai sistema vertėsi iš tarybinės į demokratinę, tai buvo tokio platumo kelias, kad aš ten didelėm akim stovėjau ir tiesiog džiaugiausi turėdama galimybę!
Moksleiviams ir studentams tiek renkantis sociologijos studijas, tiek studijų pradžioje dažnai kyla klausimas, ką jie darys pabaigę sociologijos studijas, kokią profesiją įgis? Kaip jiems atsakytumėte?
Aš nemokėčiau atsakyti į šitą klausimą, nes manau, kad klausimas iš principo yra ne iš tos pusės. Esu tikra, kad pirmiausia reikia išsirinkti tai, kas yra tavo, surasti, kas yra tavo. Kai randi tai, kas tau rūpi, kur nori gilinti žinias, darbai, užmokesčiai, pareigybės pačios ateina. Pas mane jos pačios ateina ir aš pažįstu daugybę žmonių, pas kuriuos irgi ateina. Labiau reiktų koncentruotis ties tuo, kas yra įdomu. Galbūt tai yra labai toli nuo vakarietiškos ekonominės klestinčios visuomenės sampratos, bet manau, kad tai turėtų būti pirmas atsakymas sau. O kalbant apie sociologijos pritaikomumą, aš manau, kad sociologai gali dirbti visur: ir ministerijose – jų ten, kaip minėjau, labai trūksta, gali sėkmingai pasireikšti Seime, suprasdami, kaip viskas laikina ir kaip viskas kontroliuojama, ir turėdami galvoje tuos mechanizmus, kurie valdo visuomenę, jie gali dirbti bet kurioje tiek didelėje, tiek mažoje įmonėje, tiek tarptautinėje, kur reikia suvokti kultūrinius skirtumus, kartų skirtumus, savo paslaugų pagalba spręsti socialines problemas, jie gali dirbti ir marketinge, jie gali dirbti įvairiuose projektuose, kuriuose kuriamos reformos… Aš nežinau, ko jie negali daryti. Gal kokioj gamykloj prie linijos ir negali stovėti [šypsosi – aut. past.].
Ką patartumėte tiems moksleiviams, kurie neapsisprendžia, ar rinktis sociologiją, ar ne?
Tu negali sociologijos sau tiesiog pasirinkti, nes svarbu, kokius žmones savo kelyje pasirinksi. Patariant, ką rinktis, manau, kad būtinai reikia klausinėti, kalbėtis su tais žmonėmis, kurie mokosi dabar sociologijos, matyti tuos dėstytojus, su kuriais bus galimybė dirbti, nuvažiuoti į universitetą, apeiti ir pajausti. Reikia pačiam susidėti sau pliusus ir minusus. Aš moksleivių vietoje skaityčiau, kokios yra studijų programos, kas dėstys, gauti informaciją „iš pirmų lūpų” – taip rinkčiausi studijas. Taip ir savo vaikams patariu rinktis – važiuoti, kalbėtis su studentais, kalbėti su dėstytojais ir pajausti.
Dėkojame už pokalbį.
Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė
Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė
Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją? Kokie dar buvo pasirinkimai?
Tikslaus atsakymo ir šiandien dar neturiu – galbūt todėl, kad vidinis savo ir kitų pasaulis atrodė ypač įdomus ir sunkiai pažįstamas, buvo daug noro suprasti, kokie tie gyvenimo dėsniai ir kodėl jie būtent tokie. O galbūt dėl to, kad nuolat atsidurdavau sudėtingose gyvenimiškose situacijose, kuriose, būdama dar vaikas, jaučiausi įsipareigojusi padėti sunkius išgyvenimus patiriantiems. Tuomet tikėjau, kad psichologo išsilavinimas man būtų davęs „geresnius įrankius” padėti kitiems bei juos suprasti.
Nėra lengva paaiškinti pasirinkimą. Tik spontaniško pasirinkimo tai tikrai nepriminė. Tikslingai, o gal greičiau užsispyrusiai, siekiau savo tikslo. Kad studijuosiu psichologiją žinojau jau paauglystėje. Jau tada domėjausi viskuo, kas susiję su šiuo mokslu – lankiau psichologijos būrelį, skaičiau literatūrą. Tiesą sakant psichologija buvo vienintelis mano pasirinkimas ir stojant į universitetą. Pamenu, kai mamai pasakiau: „Stosiu tol, kol įstosiu”. Ir džiaugiuosi, kad man pavyko.
Kodėl pasirinkote VDU?
Dar iki įstojimo teko čia ne kartą lankytis. Vytauto Didžiojo Universitetas pasirodė esantis labai šiuolaikiškas bei inovatyvus. Universiteto aplinka, jo biblioteka stipriai skyrėsi nuo mokyklinės aplinkos – man atrodė čia vyksta tiek daug svarbių dalykų. Dar iki įstodama į universitetą buvau daug girdėjusi apie jį iš čia studijavusių. Turbūt tai ypač sustiprino mano pasirinkimą.
Kokias kvalifikacijas įgijote studijuodama VDU?
Baigiau psichologijos bakalauro, vėliau Sveikatos psichologijos magistro studijas. O dabar, po daugiau nei dešimt metų praktikos nusprendžiau grįžti i savo universitetą.
Šiuo metu esu doktorantė – gilinuosi į lyderytės tarptautinėse IT organizacijose ypatumus.
Ką Jums davė studijos VDU?
Greičiausiai visi pasiima ne tiek, kiek kiti jiems duoda, o tiek, kiek moka pasiimti. Man universitetas buvo tikrasis startas gyvenimui. Čia susiformavęs supratimas bei įgytos žinios tapo pamatu tam, kuo tikiu šiandien.
Dabar galvoju, kad tai buvo pats geriausias laikas svajoti, stebėti ir veikti. Universitetas savo vidine tvarka išlaisvina nuo mokyklinio supratimo apie mokymąsi, išmokimą ir gerus rezultatus. Čia suvokimas apie visa tai stipriai pakito. Studijuojant supranti, kad nebegali visko perskaityti, visko išmokti ir tai, jog žinoti nereiškia išmanyti, mokino prioritetizuoti veiklas – pergalvoti, o kas tau svarbiausia, žinoti, ko sieki. Ir net jei tai prasilenkdavo su kitų lūkesčiais.
Universitetas atrodė bent tris kartus intensyvesnis nei mokyklinis gyvenimas. Tačiau baigus studijas gyvenimas suintensyvėja tiek, kad už nežinojimą kam skirti savo jėgas ir laiką gali tekti sumokėti ypač brangiai – dirbti ne tai, ką norėtum, būti ne ten, kur svajoji, suprasti, jog nepasinaudojai galimybėmis, pavėlavai. Vadinasi – jausti nusivylimą, beprasmybę.
Universitete tenka kiekvienam išmokti savarankiškumo, atsakomybės ir sustiprinti laiko planavimo įgūdžius. Kita vertus, čia pastebimi kūrybingi, kitaip mąstantys, netradicinių sprendimų ieškantys. Manau tai buvo pačios svarbiausios pamokos, kurios paskatino ne vien dirbti pagal savo profesiją, bet ir ieškoti tokios veikos, kuri man būtų vertinga ir prasminga, nuolat vertinti – ar gyvenu taip, kaip noriu.
Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Mokymasis negali sustoti – kad ir kur studijuotum ar dirbtum. Šiuo metu visose veiklų srityse žinios per daug greitai keičiasi – nežinoti, reiškia atsilikti. Kiekvienas save gerbiantis specialistas turi rūpintis tuo, kad savo veikloje atstovautų tai, kas naujausia, inovatyviausia ir didelį dėmesį skirtų savo asmeninių bei profesinių kompetencijų stiprinimui.
Greičiausiai ne mokymo įstaigos atsakomybėje išmokyti – bet mokinio atsakomybėje mokytis.
Mokslai universitete iš tiesų tapo tik pradžia to, ką vis dar tenka mokytis jį baigus. Kartais pagalvoju, kad jei taip būčiau mokiusis universitete, kiek tenka dabar studijuoti, greičiausiai būčiau buvusi pati uoliausia studentė.
Darbo patirtis skirtingose pozicijose bei skirtingose veiklos srityse tik paskatino nesustoti domėtis profesiniu tobulėjimu. Svarbu domėtis savo srities inovacijomis, naujausiais tyrimais ar darbo metodais, kelti sau iššūkius planuojant darbinę veiklą ir taip tobulėti. Ir dar daugiau – mano manymu, tikrasis tobulėjimas galimas tik tarpdisciplininiame požiūryje – svarbu ne dirbti šalia, o dirbti kartu. Mes organizuojame kvalifikacijos kėlimo veiklas, mentorystės programas įvairių patyrimų ir profesijų žmonėms, kurių metu siekiama situacijas analizuoti neapsiribojant vien psichologiniu požiūriu. Ugdymo įstaigose vedame seminarus kartu su spec. pedagogais, logopedais, soc. darbuotojais, o kartais pristatome vadybinius ar marketinginius aspektus. Verslas ne išimtis, čia vykstantys pokyčiai dažnai apima kelis įmonės veiklos aspektus – pavyzdžiui, kad ir žmogiškųjų resursų valdymo aspektai turi derėti su numatomais pokyčiais įmonėje IT srityje ir prireikia ne vien psichologijos, vadybos žinių, bet ir IT specialistų, finansininko konsultacijų. Skirtingų specialistų susivienijimas sprendžiant situacijas visuomet pranašesnis. Juk nei viena veikla nevyksta vakuume.
Ką veikiate šiuo metu?
Prieš dešimt metų kartu su kolege įkūrėme VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupę”. Stipriausios mūsų komandos kompetencijos – psichologijos žinios bei įgūdžiai. Nuo to mes pradėjome. Dabar mūsų komandą sudaro įvairių sričių specialistai, kas kartą susivienijantys naujiems iššūkiams. Veiklą vykdome trijose srityse: paslaugos verslui, paslaugos ugdymo įstaigoms ir projektinės veiklos. Vedame mokymus, atliekame atrankas, tyrimus, ruošiame bei vykdome projektus. Esu VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupės” direktorė. Lygiagrečiai darbą „Psichologinio konsultavimo grupėje” derinu su organizacinės psichologijos doktorantūros studijomis VDU. Labai džiaugiuosi kad nepaisant daug jėgų pareikalaujančių veiklų jas pavysta suderinti.
Ar tam, ką dirbate šiuo metu, reikėjo drąsos? Ir iš kur jos sėmėtės, jeigu taip?
Kai vienam draugui džiaugsmingai pranešiau, kad kursiu savo įmonę, jis manęs rimtu balsu paklausė: „Tu gerai pagalvojai?”. Tuo metu nustebau – kodėl jis nesidžiaugia? Dabar to klausimo svorį suprantu ir aš. Mačiau tiek pat daug besikuriančių, kiek ir uždarančių savo verslus.
Mano manymu, psichologo paslaugos išlieka „prabangos preke”, neretai turinčia save apginti – įrodinėti paslaugos reikalingumą, naudą bei kokybę, kaštų sąsajas su planuojamu kliento veiklos efektyvumu ir pan. Kitaip tariant, kuomet produktas yra paslauga, pardavimas tampa kiek apsunkintas. Apie paslaugos kokybę klientas gali pasakyti tik ją išbandęs. Todėl, verčiantis tokia veikla, nepakanka vien tik gerai išmanyti profesinius dalykus.
Dabar galvoju, kad apsispręsti kurti socialinį verslą Lietuvoje buvo akiplėšiškai drąsu. Tačiau tuo metu mano darbinė veikla tapo puikiu motyvatoriumi – davusiu aiškiai suprasti, kam aš tikrai nenoriu skirti savo jėgų bei laiko. Tuo metu dirbau stambioje Lietuvos įmonėje, personalo skyriuje, žadančiame gražias karjeros galimybes, bet puoselėjusi man svetimas vertybes ir man nepriimtiną darbo organizavimo būdą. Nepaisant to, tai tapo pačia vertingiausia praktika ir geriausia priežastim viską pakeisti.
Todėl vieną dieną atsisėdau prie balto lapo ir pergalvojau ką aš norėčiau dirbti, ką galiu dirbti ir kaip įsivaizduoju savo tolimesnę profesinę veiklą. Didžioji dalis tą dieną išskirtų veiklų vykdomos ir dabar, tik, žinoma, turinčios kitokias apimtis, priemones ir planus.
Tiesą sakant tuo metu išeidama iš darbo drąsiai tikrai nesijaučiau. Juk nežinojau, kaip viskas klostysis. Bet optimizmo netrūko – įkalbėjau kolegę prisidėti prie mano pirminių idėjų realizavimo ir taip įkūrime savo įmonę. Man pasisekė, kad artimieji, turėdami verslo kūrimo patirtį, mane paskatino ir palaikė siekiant savo tikslų. Suprato mano pasirinkimą ir šeima. Todėl turėjau puikias sąlygas – mane supo manimi tikintys žmonės.
Ar studijos VDU galėjo prisidėti prie dabartinės Jūsų karjeros? Jeigu taip, tai kokiu būdu?
Tikrai taip. Studijos prisidėjo prie dabartinės mano veiklos. Studijuodama universitete sutikau savo srities profesionalų, kuriuos ir šiandien prisimenu. Iš tiesų universitetas ir dabar, praėjus dešimt metų nuo jo baigimo, nėra man svetimas. Malonu čia sugrįžti.
Man psichologijos mokslai daugiau uždavė klausimų, nei pateikė atsakymų. Tai paskatino aktyviai domėtis tiek psichologijos mokslo naujovėmis, tiek praktiniu pritaikymu. Kita vertus, pradėjus dirbti norėjosi sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, todėl ir dabartinėje savo veikloje pasirinkome tokias veiklos sritis: kvalifikacijos kėlimas praktikams, metodinių priemonių ruošimas, mentorystės programos, metodinės konsultacijos specialistams.
Dabartinės studijos doktorantūroje suteikia galimybę praktiko akimis pažvelgti į universitetą, studijų vertę ir aktualumą. Keliami moksliniai klausimai ir vedamos diskusijos suprantant esamą realią situaciją analizuojamoje srityje. Doktorantūrą VDU pasirinkau kaip vieną iš žingsnių siekiant tolimesnių profesinių tikslų bei siekiant stiprinti profesines kompetencijas organizacinėje psichologijoje.
Ko palinkėtumėt studijas VDU pasirinkusiam jaunuoliui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jo laukia?
Palinkėčiau nepramiegoti geriausio gyvenime laiko. Naudotis visomis galimybėmis ir išlikti aktyviu mokslo bei studentų bendruomenės nariu.
Mažiau klausyti, o daugiau girdėti, skaityti ir patirti. Ir turbūt svarbiausia – žinoti, koks tavo „kelionės” tikslas. Aktyviai veikti siekiant profesinių tikslų – tuomet atsiranda visai kitoks požiūris į teoriją bei kitoks žinių poreikis.
Kalbėjosi Raimonda Petrolienė