Paskaitų ciklas: “Seksualinių problemų psichologinės priežastys ir gydymas”

KVIEČIAME Į PASKAITŲ CIKLĄ: “SEKSUALINIŲ PROBLEMŲ PSICHOLOGINĖS PRIEŽASTYS IR GYDYMAS”

2016 m. kovo 21-24 d. (9-17val)

Socialinių mokslų fakultetas Jonavos g. 66, 108 a

Vedantysis: Humanistinės krypties sekso ir santykių terapeutas Matthew Bartolo (Malta).

Konsultavimo sritys: priklausomybės, seksualinės ir santykių problemos, tėvystės įgūdžiai, stresas, žema savivertė.

Britų konsultavimo ir psichoterapijos narys; Britų psichologijos draugijos ir Maltos konsultavimo asociacijos narys.

Seminaro vedantysis turi dešimties metų praktinio darbo ir seminarų vedimo patirtį!

Paskaitų ciklo metu bus pristatytas įvadas į įvairius sekso terapijos aspektus. Šis kursas padės Jums geriau suprasti psichologines seksualinių problemų priežastis, bei padės jas spręsti terapijoje.

Renginys skirtas tik VDU studentams: Psichologijos programa (bakalauras); Sveikatos psichologija (magistras); Mokyklinė psichologija (magistras);

BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA!

Renginys nemokamas! Seminaras vyks anglų kalba. Bus išduodami pažymėjimai, būtina dalyvauti visose paskaitose.

Išankstinė registracija iki 2016 kovo 18d. (nurodant savo vardą, pavardę, studijų programą)

el.paštu: vdu.paklubas@gmail.com

Vietų skaičius ribotas!!!

RENGINIO PROGRAMA Jonavos g. 66, 108 auditorija

Monday 21st, March, 2016 The Sexual Self

9:00 – 10:30: Introductions & Ice Breakers

10:30 – 11:00: Coffee Break

11:00 – 12:30: Introduction to Sex Psychology

12:30 – 13:30: Lunch Break

13:30 – 15:00: My Sexual Self

15:00 – 15:30: Coffee Break

15:30 – 17:00: Relationships & Sex (Sex cycle)

Tuesday 22nd, March, 2016 Sexual Dysfunctions (Female)

9:00 – 10:30: Hypoactive Sexual Desire Disorder

10:30 – 11:00: Coffee Break

11:00 – 12:30: Female Sexual Arousal Disorder

12:30 – 13:30: Lunch Break

13:30 – 15:00: Female Orgasmic Disorder

15:00 – 15:30: Coffee Break

15:30 – 17:00: Vaginismus & Dyspareunia

Wednesday 23rd, March, 2016 Sexual Dysfunctions (Male)

9:00 – 10:30: Hypoactive Sexual Desire Disorder

10:30 – 11:00: Coffee Break

11:00 – 12:30: Erectile Difficulties

12:30 – 13:30: Lunch Break

13:30 – 15:00: Rapid & Delayed Ejaculation

15:00 – 15:30: Coffee Break

15:30 – 17:00: Performance Anxiety

Thursday 24th, March, 2016 Sexual Diversity & Paraphilias

9:00 – 10:30: Sexual Orientations

10:30 – 11:00: Coffee Break

11:00 – 12:30: Sexual Preferences

12:30 – 13:30: Lunch Break

13:30 – 15:00: Sexual Paraphilias

15:00 – 15:30: Coffee Break

15:30 – 17:00: Briefing & Check out

If you have any questions or topics that you would like to be discussed please send an email to Matthew directly on Matthew@willingness.com.mt

Psichologijos katedros flashmobas „Paleisk liūdesį“

Lietuvos populiacijos nykimo tempai nemažėja

Prof. Vlada Stankūnienė, VDU Demografinių tyrimų centro vadovė

Demografinės informacijos viešojoje erdvėje tikrai netrūksta. Lietuvos demografinius procesus aptaria šios srities profesionalai, atstovaujantys viešajam interesui asmenys, sprendimus priimantys politikai. Tačiau informacija dažniausiai pateikiama mažomis „porcijomis“ ir tik apie kurį nors vieną iš demografinių procesų, paprastai be platesnio konteksto. Tad ir daromos išvados apie demografinę situaciją ar perspektyvas dar neretai prasilenkia su realybe. Ryškiausias to pavyzdys – šešių partijų įsipareigojimas pasiekti, kad 2025 m. Lietuvoje gyventų 3,5 mln. žmonių!

Atokvėpio dar nematyti

Nežiūrint kai kurių gerėjimo požymių, Lietuvos demografinė situacija išlieka labai sudėtinga. Nors gimstamumo situacija palengva gerėja ir yra ES vidurkio lygio, tačiau jis vis dar labai žemas. Mirtingumo rodikliai prieš aštuonerius metus buvo pradėję mažėti, tačiau išliko vieni blogiausių tarp ES šalių (vyrų – blogiausi). Migracijos procesuose pradėję reikštis gerėjimo ženklai dėl 2015 m. ženkliai suintensyvėjusios emigracijos neatrodo, kad įsitvirtintų – emigracijos apimtys ir toliau išlieka labai didelės ir net didėja. Toks nepalankių gimstamumo, mirtingumo, migracijos rodiklių ir pokyčių komplektas lemia labai sparčius, Europoje ir visame pasaulyje vienus sparčiausių Lietuvos populiacijos nykimo tempus.

Nuo 2012 m. Lietuvoje gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių – Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,89 mln. žmonių. Praėjusiais metais Lietuvos gyventojų sumažėjo net 32,7 tūkst. arba 1,1 procento. Lietuvos gyventojų mažėjimas 2015 metais viršijo daugiau nei 20 metų Lietuvos populiacijos nykimo periodo (nuo 1992 m.) vidutinį metinį 1,05 proc. mažėjimo tempą.

2014-ieji, iš dalies ir 2013-ieji, buvo lyg ir demografinio „atsigavimo“ metai – gyventojų mažėjimo tempai buvo pradėję lėtėti: 2013 m. – 1 proc., 2014 m. – 0,8 proc. Tačiau Pasaulio bankas, vertindamas pasaulio šalių gyventojų skaičiaus kitimą, pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo tempus 2013 m. Lietuvai skyrė 3-ią vietą pasaulyje po Puerto Riko ir Latvijos. Taigi net gana demografiškai sėkmingais metais Lietuva pagal gyventojų mažėjimo tempus pateko tarp pasaulio šalių „lyderių“. Turimi išankstiniai 2015 m. duomenys rodo, kad atokvėpio ir toliau nėra. Intensyvaus demografinio nykimo situacija tęsiasi, patalpindama Lietuvą tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje mažėjančių populiacijų.

Pabandykime atskirai apžvelgti kiekvieno populiacijos kitimą lemiančio demografinio proceso – gimstamumo, mirtingumo, emigracijos – situaciją.

1000 tėvų populiacijai tenka 780 vaikų

Vidutinis skaičius vaikų, kuriuos pagimdo moteris, Lietuvoje 2014 m. buvo 1,63. 2001–2005 m. šis rodiklis Lietuvoje buvo dar gerokai žemesnis – mažiau nei 1,3. Lietuva tuo metu buvo tarp blogiausią situaciją turinčių šalių Europoje ir net pasaulyje. Tačiau jau apie dešimt metų gimstamumas Lietuvoje palengva, nors ir nenuosekliai, didėja. Lietuvos gimstamumo lygis yra net šiek tiek didesnis nei ES vidurkis. Tai gal jau galime ir pasidžiaugti? Juolab, kad pagal išankstinius Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis, 2015 m. absoliutūs gimstamumo rodikliai, nors ir neženkliai, dar padidėjo: 2014 m. Lietuvoje gimė 30,4 tūkst., o 2015 m. – 32 tūkst. vaikų.

Tačiau dabartinį gimstamumo lygį vertinant tikslesniais demografiniais rodikliais, turime pripažinti, kad gimstamumas Lietuvoje tebėra labai žemas. Esant dabartiniam gimstamumo lygiui tėvų kartą vaikų karta keičia tik 0,78 santykiu: vietoj 1000 tėvų kartos populiacijos ateina tik 780 vaikų karta. Net neturint elementariausių demografinių žinių aišku, kad toks gimstamumo lygis lemia populiacijos mažėjimą. Ir spartų.

Nors šiuo metu Lietuva pagal gimstamumo lygį yra gerokai atitolusi nuo blogiausią situaciją turinčių šalių, tarp jų ir kaimyninės Lenkijos (kur suminis gimstamumo rodiklis 2013 m. – 1,29), tačiau tenka pripažinti, kad Lietuva tebėra žemo gimstamumo išsivysčiusių šalių „klube“. Dauguma Europos šalių pagal gimstamumo rodiklių dydį yra gana toli nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą (kartų kaita užtikrinama, kai suminis gimstamumo rodiklis yra artimas 2,1). Tik kelios Europos šalys (Prancūzija, Švedija, Airija, Islandija) yra netoli šio lygio: suminis gimstamumo rodiklis šiose šalyse 2013 m. buvo nuo 1,9-1,99. Aukščiausias – Prancūzijoje (1,99).

Mirtingumo situacija – viena blogiausių tarp ES šalių

Iki 2007 m. pusę amžiaus trukę Lietuvos gyventojų mirtingumo lygio svyravimai ir net didėjimas nuo 2008-ųjų buvo įgavę pozityvių pasikeitimų kryptį. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2007 metais buvo 64,5, o moterų – 77,2, tuo tarpu 2014-aisiais – vyrų – 69,1, moterų – 79,9 metų. Tačiau pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus išankstinius absoliučius mirtingumo duomenis situacija 2015 m. vėl pablogėjo: 2014 m. mirė 40,3 tūkst., 2015 m. – 41,8 tūkst. žmonių. Nežiūrint 2008–2014 m. vykusio mirtingumo mažėjimo, Lietuva Europos Sąjungoje pagal vyrų vidutinės gyvenimo trukmės lygį ir toliau išlieka blogiausioje situacijoje, pagal moterų – tarp 5 blogiausių.

Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Europos, iš dalies ir Vidurio Europos regione, prieš pusę amžiaus pradėjęs svyruodamas didėti, vyrų mirtingumas šią tendenciją tęsė iki šio amžiaus pradžios, moterų – mažėjo tik palengva. Ženklai, kad iš šios situacijos bandoma ištrūkti, Lietuvoje iš Rytų ir Vidurio Europos šalių pasirodė vėliausiai. Tik prieš aštuonerius metus Lietuva pasuko mirtingumo mažėjimo ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo linkme. 2013 m. Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis pagaliau viršijo 1965 m. pasiektą lygį. Tačiau praėjusieji metai įnešė abejonių dėl Lietuvos gyventojų mirtingumo mažėjimo tendencijos įsigalėjimo. Taigi Lietuvos gyventojų mirtingumo situacija nors pastaruoju metu ir buvo pradėjusi gerėti, tačiau tebėra arba blogiausia (vyrų) arba viena blogiausių (moterų) tarp ES šalių.

Natūrali gyventojų kaita

Gimstamumo ir mirtingumo situaciją iliustruodami absoliučiais skaičiais galime matyti, kad nuo šio šimtmečio pradžios kasmet Lietuvoje gimsta apie 30 tūkst. kūdikių, miršta apie 40 tūkst. žmonių (tiksliau, 2001–2015 m. vidutiniškai kasmet gimė – 30,5 tūkst., mirė – 42,1 tūkst.). Tai reiškia, kad vidutiniškai kiekvienas metais Lietuvos gyventojų skaičius dėl natūralios kaitos mažėja 11,6 tūkstančių. 2015 m. jis sumažėjo 9,8 tūkst. žmonių (gimė 32 tūkst., mirė 41,8 tūkst.). Tad bent jau pastaraisiais metais pagal šiuos rodiklius situacija neblogėja ir net galime įžiūrėti kai kuriuos pozityvių pasikeitimų ženklus. Tačiau pripažinkime, pasiekta savotiška natūralios kaitos rimtis, stabilizacija vyksta esant tikrai labai blogai situacijai: išliekant pernelyg žemam gimstamumui ir pernelyg aukštiems ir toliau svyruojantiems mirtingumo rodikliams (ypač vyrų).

Sprendimų reikia ieškoti valstybiniu lygmeniu

Dėmesio gyventojų migracijai/emigracijai ir įvairaus pobūdžio informacijos apie migraciją Lietuvoje tikrai gausu ir ypač nuo šių metų pradžios. Platus ir emocinis diapazonas vertinant Lietuvos gyventojų emigraciją. Ir tai natūralu. Emigracija buvo ir tebėra labiausiai „kalta“ dėl vykstančio Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo. Paskelbti išankstiniai 2015 m. gyventojų emigracijos duomenys sukėlė diskusinę „audrą“.

Po ketverius metus trukusių emigracijos apimčių mažėjimo ir gana dažnai skambėjusių apibendrinimų, kad situacija gerėja, emigracijos apimtys 2015 m. šoktelėjo, ir ženkliai. Lyginant su 2014 m. ji padidėjo beveik 10 tūkst. – nuo 36,6 iki 46,5 tūkst. žmonių. Tad ar tikrai buvo pagrindo manyti, kad iki šio 2015 m. emigracijos mastų padidėjimo ilgai trukusi intensyvi emigracija jau slūgo? Ir kokios aplinkybės galėjo vėl suintensyvinti emigraciją? Išsakoma nemažai kontrastuojančių prielaidų. Tačiau be rimtesnių studijų į tai atsakyti vargu, ar galima. Pabandykime bent pasitelkus statistinius skaičius atidžiau pažiūrėti į šiuos pasikeitimus ir paskatinti rimčiau, valstybiniu lygmeniu ieškoti aiškumo ir adekvačių sprendimų.

Pagal oficialius statistinius duomenis per pastarąjį ketvirtį amžiaus iš Lietuvos emigravo apie 840 tūkst. žmonių. Dėl neigiamo skirtumo tarp emigracijos ir imigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 620 tūkst. žmonių. Tai vertinant vidutiniais rodikliais reikštų, kad 1990-2015 m. kasmet iš Lietuvos emigravo daugiau nei 30 tūkst. žmonių, o gyventojų skaičius dėl migracijos kasmet mažėjo maždaug 24 tūkst. Nuo šio šimtmečio pradžios iki 2015 m. emigracijos padidėjimo, tai yra 2001-2014 metais, šie pagal oficialios statistikos duomenis paskaičiuoti vidutiniai migracijos rodikliai yra dar didesni: kasmet vidutiniškai emigravo 39 tūkst. žmonių, o gyventojų skaičius kasmet dėl migracijos mažėjo 28,6 tūkst. žmonių. Taigi vertindami 2013 ir 2014 m. emigracijos apimtis kaip sumažėjusias (atitinkamai 38,8 ir 36,6 tūkst. emigravusiųjų) vargu ar galėjome įžiūrėti pozityvių pokyčių. Emigracija tebebuvo šio šimtmečio vidutinių rodiklių lygio. Aišku, lyginant su ankstesniais – 2011, 2012 ir ypač 2010 metais – panašios išvados galėjo atrodyti logiškomis. Pagal oficialią statistiką, emigracijos srautai 2010 m. pasiekę maksimumą (83,2 tūkst.), vėliau mažėjo.

Tačiau jau ko gero visiems aišku, kad 2010-ieji negali būti atskaitos tašku vertinant emigracijos tendencijas. Ne kartą aptarta, kad po privalomojo sveikatos draudimo tvarkos įsigaliojimo 2010 m. pavasarį sekė didžiulė emigracijos deklaracija, kuri savo kiekybinėse išraiškose buvo akumuliavusi ankstesnių metų nedeklaruotą emigraciją. Tokiu būdu šalia kitų veiksnių ji labai padidino emigracijos apimtis.

Išsakomos įvairios prielaidos dėl emigracijos mastų ženklaus padidėjimo 2015 m. tikrai reikalauja rimto pagrindimo objektyvia informacija. Atidžiau pažiūrėję į jau turimus, nors dar ir išankstinius statistinius duomenis, akivaizdžiai matysime, kad 2015-aisiais labai suintensyvėjo vyrų emigracija ir labiausiai – jauno amžiaus, ypač 20-24 metų. Iš 2015 metų 10 tūkst. emigracijos padidėjimo, 7 tūkstančiai teko vyrams. Iki 2015 m. iš Lietuvos emigruodavo praktiškai vienodas vyrų ir moterų skaičius. Pagal deklaruotos emigracijos apimtis moterų kai kuriais metais emigravo net truputį daugiau nei vyrų (pavyzdžiui, 2011–2014 m. iš Lietuvos emigravo 85 158 vyrai ir 85 244 moterys). Tuo tarpu 2015 m. emigravusiųjų vyrų ir moterų santykis ženkliai pasikeitė: emigravo 55 proc. vyrų ir 45 proc. moterų. Dar įspūdingesni šio santykio pasikeitimai 20–24 metų amžiaus grupėje. 2011–2014 m. tarp 20–24 metų amžiaus emigravusiųjų moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų: vyrai sudarė 47 proc., moterys – 53 proc. 2015 metais dėl labai padidėjusios (net 66 proc.) šio amžiaus vyrų emigracijos šis santykis „apsivertė“: emigravo 58 proc. vyrų ir 42 proc. moterų. Padidėjo ir 25-49 metų amžiaus vyrų emigracija, tačiau gerokai mažesniu mastu (35 proc.). Taigi bent jau turimi išankstiniai duomenys leidžia teigti, kad ženklų Lietuvos gyventojų emigracijos apimčių padidėjimą 2015 m. tenka sieti su labai padidėjusia vyrų ir labiausiai – 20-24 metų amžiaus emigracija.

Imigracijos apimtys dėl didėjančios grįžtamosios migracijos nuo 2011 m. didėjo: nuo 5,2 tūkst. (2010) iki 24,3 tūkst. (2014). Grįžtamoji migracija 2014 m. sudarė 80,4 proc. imigracijos. 2015 m. imigracija keitėsi mažai: imigravo 23,6 tūkst. žmonių.

Emigracijos ženklus padidėjimas 2015 m. labai padidino gyventojų skaičiaus mažėjimą dėl migracijos: 2015 m. neigiamas migracijos neto buvo 22,9 tūkst. (2014 m. – 12,3; 2013 m. – 16,8 tūkst.)

Pagal neigiamus migracijos neto intensyvumo rodiklius (gyventojų skaičiaus praradimus dėl migracijos, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų) Lietuva Europos Sąjungoje ilgai buvo blogiausioje situacijoje, o 2011-2014 m. paliko absoliučios „lyderės“ pozicijas, tačiau ko gera pagal 2015 m. situaciją vėl į ją sugrįš.

Prof. Vlada Stankūnienė, VDU Demografinių tyrimų centro vadovė

Lentelė. Lietuvos pagrindinių demografinių procesų rodikliai, 2005–2015 m.

	Gyventojų skaičius, metų pradžiai, tūkst.	Gimstamumas		Mirtingumas			Migracija
	Gyventojų skaičius, metų pradžiai, tūkst.	Gimė, tūkst.	SGR	Mirė, tūkst.	VTGT,vyrų	VTGT, moterų	Emigracija, tūkst.	Imigracija, tūkst.
2005	3355,2	29,5	1,29	43,8	65,21	77,48	57,9	6,8
2006	3289,9	29,6	1,33	44,8	65,05	77,07	32,4	7,7
2007	3250,0	30,0	1,36	45,6	64,51	77,18	30,4	8,6
2008	3212,6	31,5	1,45	43,8	65,91	77,53	25,8	9,2
2009	3183,8	32,2	1,50	42,0	67,12	78,55	38,5	6,5
2010	3142,0	30,7	1,50	42,1	67,55	78,76	83,2	5,2
2011	3052,6	30,3	1,55	41,0	68,03	79,12	53,9	15,7
2012	3003,6	30,4	1,60	40,9	68,39	79,45	41,1	19,8
2013	2971,9	29,9	1,59	41,5	68,53	79,38	38,8	22,0
2014	2943,5	30,3	1,63	40,2	69,13	79,88	36,6	24,3
2015	2921,3	32,0*		41,2*			46,5*	23,6*
2016	2890,0*

* išankstiniai duomenys

SGR – suminis gimstamumo rodiklis; VTGT – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė.

Šaltiniai: Demografijos metraštis, 2015; Lietuvos statistikos departamentas, 2016.

Dr. Aušra Griciūtė: Psichologijos studijos VDU buvo nuostabus mano gyvenimo etapas

Aušra Griciūtė: „VDU pradėjau studijuoti pirmaisiais jo atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje metais”

Artėjant absolventų dienoms, kalbiname VDU Socialinių mokslų daktaro laipsnį apsigynusią doc. dr. Aušrą Griciūtę. Šiuo metu Aušra dirba Lietuvos sporto universitete, kur puoselėja sporto psichologijos sritį, yra magistrantūros studijų programos „Sporto psichologija” direktorė.

Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją?
Vytauto Didžiojo universitete pradėjau studijuoti pirmaisiais jo atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje metais. Buvau baigusi Kauno technologijos universitetą (tuo metu KPI) ir studijavusi tiksliuosius mokslus, tačiau mane domino ir socialiniai-humanitariniai mokslai, kuriuos ir teko studijuoti nuo tarybinės ideologijos nebepriklausomame Vytauto Didžiojo universitete. Kai Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Psichologijos studijų programa, žinojau, kad tai yra mano kelias, ir tikrai neapsirikau – man, kaip psichologei, labai daug davė studijos psichologijos bakalauro, magistro ir daktaro pakopose.

Kokiai psichologijos krypčiai labiausiai simpatizuojate?
Psichologijos moksle asmeniškai labai vertinu galimybę žvelgti į pasaulį ir žmogų visuminiu aspektu, analizuoti skirtingas dedamąsias. Teko gilintis į kognityvinę psichologiją, asmenybės psichologiją, sveikatos psichologiją ir kt., o praktinėje veikloje įgytas žinias taikyti mokyklinėje psichologijoje, klinikinėje psichologijoje. Negalėčiau išskirti kurios nors psichologijos krypties kaip labiausiai man reikšmingos ar mažiausiai reikšmingos. Kuo psichologijos specialistas turi daugiau žinių ir patirties įvairiose psichologijos srityse, tuo jo sprendimai yra tikslesni, profesionalesni.

Kuo ypatinga sporto psichologija?
Teko stebėti, kaip pradeda steigtis ir vystosi mokyklos psichologų, klinikinių psichologų, karo psichologų tinklai Lietuvoje. Tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas. Nors moksliniai tyrimai sporto psichologijos srityje yra atliekami ne vieną dešimtmetį, tik dabar pradėjo atsirasti daugiau praktinės-taikomosios sporto psichologijos specialistų. Sporto mokslas, taip pat ir sporto mokslo praktinė taikomoji sritis, yra multidimensiniai ir apima daugelį sričių – akivaizdu, kad negalima atskirti žmogaus fizinių gebėjimų ugdymo nuo asmenybės raidos, moralinio, etinio tobulėjimo, socialinės srities formavimosi. Sporto psichologijos žinios yra svarbios įvairių sričių sporto specialistams – treneriams, kūno kultūros mokytojams ir kt., nes įgiję kompetencijas sporto psichologijos srityje ir gebėdami jas taikyti dirbdami su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais sportinio rengimo metu, savo veikloje įvaldo naujas profesinio poveikio dimensijas ir modelius.

Kaip manote, kodėl sportininkai turėtų konsultuotis su psichologais?
Sporto psichologas gali padėti lengviau išspręsti sudėtingas su sportine veikla susijusias gyvenimo situacijas, pvz., patiriamo streso įveikimas, tinkamos sporto šakos pasirinkimas, motyvacijos sportuoti klausimai, perdegimo sindromo išvengimas, trenerio ir sportininkų tarpusavio bendravimo klausimai ir daugelis kitų, tiek patiems sportininkams, tiek jų treneriams ar sportuojančių vaikų ir paauglių tėvams.

Ką Jums davė studijos VDU?
Studijos Vytauto Didžiojo universitete buvo nuostabus ir prasmingas mano gyvenimo etapas, kurio metu gilinau savo žinias ne tik psichologijos, bet ir kitose man įdomiose ir mano profesinei veiklai aktualiose srityse. Iki šiol prisimenu kompetentingus, taip pat draugiškus, nuoširdžius psichologijos modulių dėstytojus, kurie sugebėjo sukurti universitetine dvasia alsuojančią socialinę aplinką.

Ar vis dar palaikote ryšį su VDU?
Šiuo metu palaikau ryšius su Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos katedromis – esu kviečiama dalyvauti magistrų, bakalaurų baigiamųjų darbų gynimo posėdžiuose, daktaro disertacijų gynimo komitetų veikloje. Esu bakalaurų studijų programos komiteto narė. Kartu su kitais absolventais dalyvavau Vytauto Didžiojo universiteto 20-mečio šventiniuose renginiuose. Labai džiaugiuosi Psichologijos katedrų vedėjų, darbuotojų – gerbiamų kolegų nuoširdžiu bendravimu, bendradarbiavimu. Linkiu jiems visokeriopos sėkmės, įgyvendinant studijų ir mokslo idėjas.

Kalbėjosi Brigita Miežienė

Tikėjimas žmogumi yra pamatinė socialinio darbo vertybė

Savo prisiminimais apie Socialinio darbo studijas bei pasirinktą profesiją dalinosi Lietuvos Caritas generalinė direktorė, Janina Kukauskienė.

Socialinio darbo studijos Vytauto Didžiojo universitete suteikė man galimybę geriau pažinti ir suprasti žmogų ir visomis aplinkybėmis priimti jį kaip absoliučiai vertingą. Studijų metu mokiausi nebijoti sunkumų, būti lanksčia ir kūrybinga asmenybe. Dirbdama socialinį darbą susitikau ne tik su kitų žmonių, bet ir su savo pačios ribomis. Norėjosi geriau pažinti save, kad galėčiau geriau suprasti ir pagalbos besikreipiančius žmones. Taip toliau tęsiau savo kelionę per supervizijų studijas, o vėliau ir psichoterapijos studijas. Žmogiškosios vertės liudijimas ir tikėjimas žmogumi, mano manymu, yra pamatinės vertybės socialiniame darbe.

Studijuojant Sociologiją VDU mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų

Pokalbis su VDU Sociologijos katedros absolvente Jurga Verikiene, rinkos ir socialinių tyrimų kompanijos „SIC” (www.sic.lt) direktore. Kalbino VDU Sociologijos doktorantė Darja Lyzenko.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kompanijos veiklą?
Didžiausią dalį SIC veiklos sudaro rinkos tyrimai, t.y. įvairių gamintojų ir paslaugų teikėjų Lietuvoje ir Baltijos šalyse užklausos apie jų produktus ir klientus: kas yra jų klientai, kaip jie gyvena ir ką jaučia, ką jie galvoja apie savo vartojamą produkciją, kaip priima sprendimą įsigyti konkretų produktą ir pan. Plačiąja prasme, vartotojo arba kliento pasaulis ir gaminio ar paslaugos vieta jame. Kita SIC veiklos sritis yra „socialiniai” tyrimai. Dažniausiai tai – viešosios nuomonės tyrimai, ministerijų užsakymais vykdomi projektai, pvz., reformų vertinimai, savo padėties Lietuvos visuomenėje subjektyvūs vertinimai, probleminės sritys, žmonių požiūris į visuomenės institutus ir politiką Lietuvoje. Tad apibendrinus, SIC veiklą sudaro dvi didelės sritys – vartotojų bei socialiniai tyrimai.

Kokiomis charakterio savybėmis, žiniomis, įgūdžiais turėtų pasižymėti darbuotojai, norintys užsiimti rinkos ir socialiniais tyrimais?
Tiek vienoje, tiek kitoje srityje visų pirma reikia, kad akys degtų [šypsosi – aut. past.]. Pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų sričių yra papildomų temų išmanymas. Tie, kurie dirba ir yra stiprūs rinkos tyrimuose , turi domėtis ir marketingu. Jiems neužtenka žinoti socialinės kaitos teorijas, jie labiau turėtų domėtis, kaip yra daroma įtaka žmonėms reklamos priemonėmis, pakuote ar prekės vieta lentynoje, kaip valdomos impulsyvios žmonių reakcijos. Tuo tarpu socialinių tyrimų specialistai turėtų turėti jau daug rimtesnį socialinių teorijų pagrindą turėti gilesnį suvokimą apie visuomenę ir joje vykstančius procesus.

O kalbant labiau apie praktinius įgūdžius, darbo įrankius, kuo turėtų pasižymėti būsimi tiek rinkos, tiek socialinių tyrimų srities darbuotojai?
Ir vieni, ir kiti turi mokėti skaičiuoti, tad visų pirma, tai yra darbas su Excel ir SPSS programomis. Dar grįžtant prie charakterio savybių, tie žmonės, kurie dirba su socialiniais tyrimais, turėtų būti kruopštesni, labiau mylintys detales, nes skaičius labai daug ką reiškia. O tie, kurie dirba rinkos tyrimuose, turi turėti daugiau show-offinių savybių, t.y. daugiau noro kalbėti prieš auditoriją, išeiti pasirodyti. Kalbant apie mūsų įmonėje vykdomus projektus, vienuose reikia daugiau pasirodyti, o kituose reikia daugiau save parodyti „ant popieriaus”. Tiesą sakant, rinkos tyrimuose nėra taip svarbu stilius, sakinio struktūra, šalutiniai pažyminio sakiniai, [šypsosi – aut.past.], o viešojo sektoriaus tyrimuose yra svarbiau frazės, reikia nebijoti biurokratinės kalbos, reikia ją mokėti įsisavinti, nesibodėti jos naudoti.

Ar galima teigti, jog rinkos tyrimai yra labiau susiję kokybinių tyrimų metodais, o socialiniai tyrimai – su kiekybinių?
Ne, nebūtinai, nors socialiniuose tyrimuose kokybinių tyrimų persvara yra gerokai mažesnė. Tik manau, kad taip labiau yra dėl žmonių, kurie yra mažiau įsigilinę į tyrimų galimybes ir todėl, užsakydami tyrimus, formuluoja standartines užklausas: 500 arba 1000 Lietuvos gyventojų. Akivaizdu, jog tai yra kiekybinis tyrimas ir mums, kaip teikėjui, nėra galimybių pakeisti tas sąlygas, mes jau gauname suformuluotą užklausą. Dėl to viešojo sektoriaus tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai. Bet tai nereiškia, jog socialiniuose tyrimuose nereikia kokybinių tyrimų ar kad jie naudos neatneštų. Atneštų netgi labai daug. Kai sociologai užims savo vietas ministerijose ir kitose institucijose, kurios formuluoja užklausas, užklausos taps gerokai kokybiškesnės ir naudos iš tyrimų toms institucijoms bus daug daugiau.

Kaip pasirinkote sociologijos studijas?
Atsitiktinai. Aš iš pradžių buvau pasirinkus VDU menotyrą, nes labai gražiai skambėjo [šypsosi – aut. past.]. Apskritai, mano laikais, kai aš baigiau mokyklą [1990 m. – aut. past.], daugelis mūsų žinojome labai nedaug „universitetinių” dalykų. Žinojome, kad anglų kalba yra labai prestižinė specialybė, žinojome, kad yra medicina ir kad yra psichologija. Beveik viskas, sakyčiau. IT [informacinės technologijos – aut. past.] tik pradėjo skleisti pumpurus. Tuo metu buvo kalbos, kad reikės labai daug vertėjų, kad mokėti anglų kalbą bus gyvybiškai svarbu. Mokykla nesuteikdavo tiek anglų kalbos žinių, kiek suteikia dabar. Konkursai į anglų kalbą buvo milžiniški. Kitos specialybės tik pradėjo žengti pirmus žingsnius ir jas mylinčiųjų „iš anksto” buvo nedaug. Manau, visi tada rinkosi daugmaž besdami pirštu. Be to, mes tada galėjome rinktis tik vieną specialybę ir į ją stoti. Tad menotyra man tuo metu atrodė kažkas įdomaus ir rafinuoto [šypsosi – aut. past.]. Į sociologiją aš perėjau po dviejų kursų, jau trečiame.

O kas būtent lėmė, kad galiausiai pasirinkote sociologijos studijas?
Tie žmonės, kurie skaitė socialinių mokslų dalykus: ir A. P. Žygas, ir G. Beresnevičius, ir V. Kavolis… Jie, visų pirma, patys buvo dideli autoritetai ir jų klausydamas supranti, kad nori būti tarp tokių žmonių! Kad nori skaityti dalykus, kuriuos jie parašė, kad tai yra įdomu! Labai banalus žodis, bet taip, tai yra tau įdomu, tai yra tau artima, tai yra tavo! Taip aš jaučiausi tada. Ar man tai padės gyvenime? Tada aš apie tai negalvojau. Ar aš su tuo kažką daugiau veiksiu negu su menotyra? Apie tai aš irgi negalvojau. Man čia „įdomu” labiau reiškia prasminga: tai mokslas, kuris atveria, prisiliečia prie esmės, paaiškina labai daug dalykų tiek apie visuomenę, tiek apie save pačią šitoje visuomenėje, ir tos dienos Lietuvai tai yra labai svarbu – tokie buvo jausmai.

Kas labiausiai patiko studijuojant sociologiją? Gal kažkokios sociologijos mokslo sritys, metodai?
Vėlgi sakyčiau, kad žmonės labiau patraukė. Vienas iš tų žmonių buvo Craig Heller… Jis dėstė lyčių sociologiją. Nežinau, ar lyčių sociologija mane labiausiai patraukė, bet visa tai, ką jis darė per paskaitas, mane traukė baisiai. Jis užduodavo kokį nors klausimą iš, rodos, įprasto ir aiškaus mūsų gyvenimo, ir mes nutildavom. Nutildavom, nes niekada prieš tai nebuvome apie tai galvoję. Pirmas atsakymas labai spontaninis būdavo: „tai visi taip daro!”, „tai taip reikia daryti!”. Jo klausimas tada būdavo: „o kas sakė, kad taip reikia daryti? Kas apskritai galėjo nuspręsti, kad tau to reikia?”. Ir tada jis atsistodavo ir žiūrėdavo pro langą [šypsosi – aut. past.], o mes visi… mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų. Dar vienas dalykas, kurį jis mus privertė išmokti, buvo rašymas. Kiekvienai paskaitai turėdavome parašyti 100-200 žodžių įvairiom temom. Tada tu supranti, kad turi atsisėsti ir dėstyti savo nuomonę, formuoti savo mintis, argumentuoti. Tai buvo kažkas labai naujo, to mokykloje nebuvome turėję.
Kita dėstytoja-šviesulys buvo Marie-Louise Sandén. Ji mums dėstė metodologijas, bet dėstė taip, kad aš supratau, kiek jose prasmės ir kaip jos visos susipina, ir kaip visos bendrai gali paaiškinti viską, kas apskritai vyksta ir visuomenėje, ir bendruomenėje, ir šeimoj, kodėl viena keičia kitą… Ji, tarp kitko, mums išdėstė ir SPSS pradmenis, ir su statistika supažindino, ir parodė, kad iš pirmo žvilgsnio nuobodūs dalykai – paklaidos, statistiniai testai, patikimo lygmuo – kurie socialinių mokslų žmonėms atrodo labai sausi ir nereikalingi, gali būti inkorporuojami į bendrus mums suvokiamus dalykus. Man dabar tai yra vienas mėgiamiausių dalykų – statistika, metodai…

Kodėl pasirinkote studijas VDU?
VDU tuo metu buvo ypatingas tuo, kad mes turėjome išklausyti visų įmanomų dalykų įvadus: mes, taip pat ir būsimieji menotyrininkai, mokėmės ir IT, ir kalbas, ir menų daugybę dalykų, ir psichologiją, ir antropologiją, ir istoriją, ir biologiją, ir fiziką [šypsosi – aut. past.]. Universitetinis išsilavinimas plačiąja prasme nepriklausomai nuo to, kaip tu save profiliuoji, tau atveria gausybę galimybių! Tu tarsi pamatai, ką gali studijuoti, pamatai, kad yra daugiau mokslų gyvenime, ne tik anglų ir psichologija. Ir man antropologijos, sociologijos ir iš dalies ekonomikos įvadai ir parodė, kad vis dėlto aš labiau socialinių mokslų žmogus, mane tai domintų, ir pradėjau minti kelius į socialinių mokslų fakultetą.

Kaip supratau, VDU išskirtinumas buvo suteikiamas platus studijų profilis?
Taip, bent jau tais laikais tai buvo tikrai labai didelis išskirtinumas. Kita VDU ypatybė buvo jo modernumas. Dėstytojai, kurie tau spaudžia ranką, vadina tave vardu, kurie asmeniškai rūpinasi tavo bendrabučiu, kurie paklausia, kur buvai savaitgalį – visiškai nerealūs, nesuvokiami santykiai! Atėjęs į tą universitetą supranti, kad staiga tapai suaugusiųjų pasaulio dalimi, kad tu turi žodį, kad tu gali pasakyti savo nuomonę, kad tu turi turėti savo nuomonę, kad ją pasakytum. Mums tuo laiku, kai sistema vertėsi iš tarybinės į demokratinę, tai buvo tokio platumo kelias, kad aš ten didelėm akim stovėjau ir tiesiog džiaugiausi turėdama galimybę!

Moksleiviams ir studentams tiek renkantis sociologijos studijas, tiek studijų pradžioje dažnai kyla klausimas, ką jie darys pabaigę sociologijos studijas, kokią profesiją įgis? Kaip jiems atsakytumėte?
Aš nemokėčiau atsakyti į šitą klausimą, nes manau, kad klausimas iš principo yra ne iš tos pusės. Esu tikra, kad pirmiausia reikia išsirinkti tai, kas yra tavo, surasti, kas yra tavo. Kai randi tai, kas tau rūpi, kur nori gilinti žinias, darbai, užmokesčiai, pareigybės pačios ateina. Pas mane jos pačios ateina ir aš pažįstu daugybę žmonių, pas kuriuos irgi ateina. Labiau reiktų koncentruotis ties tuo, kas yra įdomu. Galbūt tai yra labai toli nuo vakarietiškos ekonominės klestinčios visuomenės sampratos, bet manau, kad tai turėtų būti pirmas atsakymas sau. O kalbant apie sociologijos pritaikomumą, aš manau, kad sociologai gali dirbti visur: ir ministerijose – jų ten, kaip minėjau, labai trūksta, gali sėkmingai pasireikšti Seime, suprasdami, kaip viskas laikina ir kaip viskas kontroliuojama, ir turėdami galvoje tuos mechanizmus, kurie valdo visuomenę, jie gali dirbti bet kurioje tiek didelėje, tiek mažoje įmonėje, tiek tarptautinėje, kur reikia suvokti kultūrinius skirtumus, kartų skirtumus, savo paslaugų pagalba spręsti socialines problemas, jie gali dirbti ir marketinge, jie gali dirbti įvairiuose projektuose, kuriuose kuriamos reformos… Aš nežinau, ko jie negali daryti. Gal kokioj gamykloj prie linijos ir negali stovėti [šypsosi – aut. past.].

Ką patartumėte tiems moksleiviams, kurie neapsisprendžia, ar rinktis sociologiją, ar ne?
Tu negali sociologijos sau tiesiog pasirinkti, nes svarbu, kokius žmones savo kelyje pasirinksi. Patariant, ką rinktis, manau, kad būtinai reikia klausinėti, kalbėtis su tais žmonėmis, kurie mokosi dabar sociologijos, matyti tuos dėstytojus, su kuriais bus galimybė dirbti, nuvažiuoti į universitetą, apeiti ir pajausti. Reikia pačiam susidėti sau pliusus ir minusus. Aš moksleivių vietoje skaityčiau, kokios yra studijų programos, kas dėstys, gauti informaciją „iš pirmų lūpų” – taip rinkčiausi studijas. Taip ir savo vaikams patariu rinktis – važiuoti, kalbėtis su studentais, kalbėti su dėstytojais ir pajausti.

Dėkojame už pokalbį.

LEVEL 5 sistemos mokymai asmeninių, socialinių ir organizacinių kompetencijų vertinimui

2016 m. kovo 7-11 dienomis, Edukologijos katedros lektorė dr. Elena Trepulė ir doktorantė Giedrė Tamoliūnė dalyvavo projekto „IMPACT- IT based Methodology for Promoting, Assessing and validating Competence oriented learning and Training“, Nr. 2014-1-DE02-KA200-001611, partnerių susitikime Politechnic of Leiria, Peniche, Portugalijoje. Susitikimo metu vyko intensyvūs mokymai, išbandant neformaliu ir savaiminiu būdu įgytų kompetencijų vertinimo sistemą, paremtą IT jungtimis su virtualiomis mokymosi aplinkomis ir atvirųjų švietimo išteklių panaudojimu. Ši sistema paremta neformaliu ir savaiminiu būdu įgytų kompetencijų vertinimo LEVEL 5 (penkių lygių) sistema, sukurta anksčiau vykusių projektų (REVEAL, VILMA, VITA) metu. LEVEL 5 sistema leidžia įvertinti kompetencijų įgijimo progresą remiantis trijų dimensijų (kognityvinė, veiklos ir afektinė) modeliu.

Partnerių susitikimo metu, kovo 9 d., taip pat vyko konferencija „The IMPACT Approach, Validation of Informal and Non Formal learning, VINFL, Supported with Innovative Learning Solutions“, kurioje dr. Elena Trepulė pristatė LEVEL 5 sistemos pilotinio tyrimo taikymo patirtį Vytauto Didžiojo universitete.

Projektą koordinuoja Vokietijos neformalaus švietimo organizacija „Bupnet“ (Dr. Tim Scholze), o dalyvauja 10 partnerių iš 9 šalių. Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos katedra dalyvauja jau ketvirtame su LEVEL 5 sistemos plėtojimu susijusiame projekte.

Visus susidomėjusius kviečiame sekti projekto eigą projekto internetinėje svetainėje www.impact-eu.net arba el. paštu susisiekti su projekto koordinatoriais Lietuvoje:

Dr. Elena Trepulė: e.trepule@smf.vdu.lt

Doc. Dr. Aušra Rutkienė: a.rutkiene@smf.vdu.lt

VDU viešėjo LR vidaus reikalų ministras S. Skvernelis

Vytauto Didžiojo universitete kovo 4 d. viešėjo LR vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Susitikimo metu pagal visuomenės apklausas populiariausiu laikomas Lietuvos politikas su universitetu pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir dalyvavo dviejose diskusijose: pokalbyje su VDU vadovybe ir susitikime su akademine bendruomene.

Pokalbyje su VDU vadovybe S. Skvernelis aptarė regioninę politiką, Lietuvos universitetinio sektoriaus ir valstybės tarnybos problemas bei jų galimus sprendimus.

Kalbėdamas apie darbą Vidaus reikalų ministerijoje, ministras atskleidė siekius įgyvendinti idealios ministerijos modelį, kuris turėtų pakeisti biurokratijos persmelktą darbuotojų mentalitetą – pasak jo, dabartinius valstybės tarnybos trūkumus parodo ir Vijūnėlės dvaro skandalas. „Politikus spaudė dėl to, kad rezultatų siekiantis žmogus matė, jog biurokratų procedūros yra beviltiškos. Jei turime naują idėją, sugalvojam kažką daryti, tai vien iki jos atsidūrimo Vyriausybėje praeina 6-7 mėnesiai“, – paaiškino ministras. Pasak S. Skvernelio, todėl ir siekiama į ministeriją pritraukti daugiau žmonių, rasti tarp jų motyvuotų, kurie siektų realių rezultatų.

Su VDU rektoriumi prof. Juozu Augučiu ministras aptarė Lietuvos aukštojo mokslo strategiją. S. Skvernelis pritarė rektoriui, jog išsilavinusių žmonių neturėtų mažėti – priešingai, jų turėtų būti daugiau, nes valstybės, pilietinės visuomenės ir ekonomikos pagrindas yra išsilavinusi, atspari manipuliacijoms ir kritiškai mąstanti visuomenė.

„Į ministeriją atėjus jauniems darbuotojams, gautą darbą jie padarė per du mėnesius, o mūsų specialistai vis dar iki galo nesupranta, kaip. Tai pavyzdys, kas atsitinka, kai ateina ir dirba kito mąstymo žmonės“, – jaunų išsilavinusių darbuotojų svarbą iliustravo S. Skvernelis.

Susitikime VDU rektorius pristatė universitetų optimizacijos modelį, pagal kurį Lietuvoje turėtų likti du stiprūs klasikiniai universitetai, du techniškieji ir keletas specializuotų universitetų. Taip pat aptarta ir regioninių universitetų padėtis – šiuo klausimu ministras ir rektorius sutarė, jog regionuose būtina išlaikyti aukštojo mokslo prieinamumą.

Po diskusijos, prof. J. Augutis ir S. Skvernelis pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria numatomas abipusiai naudingas bendradarbiavimas, keitimasis patirtimi bei žiniomis tarp Vidaus reikalų ministerijos ir Vytauto Didžiojo universiteto.

„Aš šventai įsitikinęs, kad sutartis, kurią šiandien pasirašysime, bus postūmis išnaudoti vienas kito galimybes – specialistų perkvalifikavimui, kvalifikacijos kėlimui, užsienio patirties atvežimui, kalbų mokymuisi ir t. t.“, – pažymėjo VDU rektorius.

Universitetas, be kita ko, sutartimi įsipareigoja organizuoti mokslinius tyrimus viešojo saugumo, viešojo administravimo, vietos savivaldos, regionų plėtros ir valstybės tarnybos temomis, sudaryti sąlygas ministerijai naudotis studijų, mokslo ištekliais, dalyvauti ministerijos darbo grupėse, konferencijose. Tuo tarpu ministerija teiks konsultacijas ir pasiūlymus VDU dėl rengiamų projektų bei studijų programų, sudarys sąlygas studentams atlikti praktiką, o universitetui – naudotis ministerijos tyrimų rezultatais ir ištekliais.

Tą pačią dieną Saulius Skvernelis dalyvavo ir dar vienoje diskusijoje apie šiuolaikinį viešąjį valdymą. Diskusiją, skirtą visai akademinei bendruomenei, vedė VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. Algis Krupavičius.

Ambasadoriaus Petro Vaitiekūno paskaita „Ukraina šiandien ir rytoj“

2016-03-07 11:15 VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas (Gedimino g. 44-202, Kaunas)

Kovo 7 d., pirmadienį, universitete vyko diplomato, fiziko, politinio ir visuomenės veikėjo, ambasadoriaus Petro Vaitiekūno paskaita „Ukraina šiandien ir rytoj“.

Petras Vaitiekūnas yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Latvijoje (1999-2004 m.), Baltarusijoje (2005-2006 m.) ir Ukrainoje (2010-2014 m.). 2006-2008 m. jis ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, vėliau dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadoriumi ypatingiems pavedimams, LR Seimo pirmininko patarėju užsienio politikos klausimais.

Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė

Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją? Kokie dar buvo pasirinkimai?
Tikslaus atsakymo ir šiandien dar neturiu – galbūt todėl, kad vidinis savo ir kitų pasaulis atrodė ypač įdomus ir sunkiai pažįstamas, buvo daug noro suprasti, kokie tie gyvenimo dėsniai ir kodėl jie būtent tokie. O galbūt dėl to, kad nuolat atsidurdavau sudėtingose gyvenimiškose situacijose, kuriose, būdama dar vaikas, jaučiausi įsipareigojusi padėti sunkius išgyvenimus patiriantiems. Tuomet tikėjau, kad psichologo išsilavinimas man būtų davęs „geresnius įrankius” padėti kitiems bei juos suprasti.
Nėra lengva paaiškinti pasirinkimą. Tik spontaniško pasirinkimo tai tikrai nepriminė. Tikslingai, o gal greičiau užsispyrusiai, siekiau savo tikslo. Kad studijuosiu psichologiją žinojau jau paauglystėje. Jau tada domėjausi viskuo, kas susiję su šiuo mokslu – lankiau psichologijos būrelį, skaičiau literatūrą. Tiesą sakant psichologija buvo vienintelis mano pasirinkimas ir stojant į universitetą. Pamenu, kai mamai pasakiau: „Stosiu tol, kol įstosiu”. Ir džiaugiuosi, kad man pavyko.

Kodėl pasirinkote VDU?
Dar iki įstojimo teko čia ne kartą lankytis. Vytauto Didžiojo Universitetas pasirodė esantis labai šiuolaikiškas bei inovatyvus. Universiteto aplinka, jo biblioteka stipriai skyrėsi nuo mokyklinės aplinkos – man atrodė čia vyksta tiek daug svarbių dalykų. Dar iki įstodama į universitetą buvau daug girdėjusi apie jį iš čia studijavusių. Turbūt tai ypač sustiprino mano pasirinkimą.

Kokias kvalifikacijas įgijote studijuodama VDU?
Baigiau psichologijos bakalauro, vėliau Sveikatos psichologijos magistro studijas. O dabar, po daugiau nei dešimt metų praktikos nusprendžiau grįžti i savo universitetą.

Šiuo metu esu doktorantė – gilinuosi į lyderytės tarptautinėse IT organizacijose ypatumus.

Ką Jums davė studijos VDU?
Greičiausiai visi pasiima ne tiek, kiek kiti jiems duoda, o tiek, kiek moka pasiimti. Man universitetas buvo tikrasis startas gyvenimui. Čia susiformavęs supratimas bei įgytos žinios tapo pamatu tam, kuo tikiu šiandien.
Dabar galvoju, kad tai buvo pats geriausias laikas svajoti, stebėti ir veikti. Universitetas savo vidine tvarka išlaisvina nuo mokyklinio supratimo apie mokymąsi, išmokimą ir gerus rezultatus. Čia suvokimas apie visa tai stipriai pakito. Studijuojant supranti, kad nebegali visko perskaityti, visko išmokti ir tai, jog žinoti nereiškia išmanyti, mokino prioritetizuoti veiklas – pergalvoti, o kas tau svarbiausia, žinoti, ko sieki. Ir net jei tai prasilenkdavo su kitų lūkesčiais.
Universitetas atrodė bent tris kartus intensyvesnis nei mokyklinis gyvenimas. Tačiau baigus studijas gyvenimas suintensyvėja tiek, kad už nežinojimą kam skirti savo jėgas ir laiką gali tekti sumokėti ypač brangiai – dirbti ne tai, ką norėtum, būti ne ten, kur svajoji, suprasti, jog nepasinaudojai galimybėmis, pavėlavai. Vadinasi – jausti nusivylimą, beprasmybę.
Universitete tenka kiekvienam išmokti savarankiškumo, atsakomybės ir sustiprinti laiko planavimo įgūdžius. Kita vertus, čia pastebimi kūrybingi, kitaip mąstantys, netradicinių sprendimų ieškantys. Manau tai buvo pačios svarbiausios pamokos, kurios paskatino ne vien dirbti pagal savo profesiją, bet ir ieškoti tokios veikos, kuri man būtų vertinga ir prasminga, nuolat vertinti – ar gyvenu taip, kaip noriu.

Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Mokymasis negali sustoti – kad ir kur studijuotum ar dirbtum. Šiuo metu visose veiklų srityse žinios per daug greitai keičiasi – nežinoti, reiškia atsilikti. Kiekvienas save gerbiantis specialistas turi rūpintis tuo, kad savo veikloje atstovautų tai, kas naujausia, inovatyviausia ir didelį dėmesį skirtų savo asmeninių bei profesinių kompetencijų stiprinimui.
Greičiausiai ne mokymo įstaigos atsakomybėje išmokyti – bet mokinio atsakomybėje mokytis.
Mokslai universitete iš tiesų tapo tik pradžia to, ką vis dar tenka mokytis jį baigus. Kartais pagalvoju, kad jei taip būčiau mokiusis universitete, kiek tenka dabar studijuoti, greičiausiai būčiau buvusi pati uoliausia studentė.
Darbo patirtis skirtingose pozicijose bei skirtingose veiklos srityse tik paskatino nesustoti domėtis profesiniu tobulėjimu. Svarbu domėtis savo srities inovacijomis, naujausiais tyrimais ar darbo metodais, kelti sau iššūkius planuojant darbinę veiklą ir taip tobulėti. Ir dar daugiau – mano manymu, tikrasis tobulėjimas galimas tik tarpdisciplininiame požiūryje – svarbu ne dirbti šalia, o dirbti kartu. Mes organizuojame kvalifikacijos kėlimo veiklas, mentorystės programas įvairių patyrimų ir profesijų žmonėms, kurių metu siekiama situacijas analizuoti neapsiribojant vien psichologiniu požiūriu. Ugdymo įstaigose vedame seminarus kartu su spec. pedagogais, logopedais, soc. darbuotojais, o kartais pristatome vadybinius ar marketinginius aspektus. Verslas ne išimtis, čia vykstantys pokyčiai dažnai apima kelis įmonės veiklos aspektus – pavyzdžiui, kad ir žmogiškųjų resursų valdymo aspektai turi derėti su numatomais pokyčiais įmonėje IT srityje ir prireikia ne vien psichologijos, vadybos žinių, bet ir IT specialistų, finansininko konsultacijų. Skirtingų specialistų susivienijimas sprendžiant situacijas visuomet pranašesnis. Juk nei viena veikla nevyksta vakuume.

Ką veikiate šiuo metu?
Prieš dešimt metų kartu su kolege įkūrėme VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupę”. Stipriausios mūsų komandos kompetencijos – psichologijos žinios bei įgūdžiai. Nuo to mes pradėjome. Dabar mūsų komandą sudaro įvairių sričių specialistai, kas kartą susivienijantys naujiems iššūkiams. Veiklą vykdome trijose srityse: paslaugos verslui, paslaugos ugdymo įstaigoms ir projektinės veiklos. Vedame mokymus, atliekame atrankas, tyrimus, ruošiame bei vykdome projektus. Esu VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupės” direktorė. Lygiagrečiai darbą „Psichologinio konsultavimo grupėje” derinu su organizacinės psichologijos doktorantūros studijomis VDU. Labai džiaugiuosi kad nepaisant daug jėgų pareikalaujančių veiklų jas pavysta suderinti.

Ar tam, ką dirbate šiuo metu, reikėjo drąsos? Ir iš kur jos sėmėtės, jeigu taip?
Kai vienam draugui džiaugsmingai pranešiau, kad kursiu savo įmonę, jis manęs rimtu balsu paklausė: „Tu gerai pagalvojai?”. Tuo metu nustebau – kodėl jis nesidžiaugia? Dabar to klausimo svorį suprantu ir aš. Mačiau tiek pat daug besikuriančių, kiek ir uždarančių savo verslus.
Mano manymu, psichologo paslaugos išlieka „prabangos preke”, neretai turinčia save apginti – įrodinėti paslaugos reikalingumą, naudą bei kokybę, kaštų sąsajas su planuojamu kliento veiklos efektyvumu ir pan. Kitaip tariant, kuomet produktas yra paslauga, pardavimas tampa kiek apsunkintas. Apie paslaugos kokybę klientas gali pasakyti tik ją išbandęs. Todėl, verčiantis tokia veikla, nepakanka vien tik gerai išmanyti profesinius dalykus.
Dabar galvoju, kad apsispręsti kurti socialinį verslą Lietuvoje buvo akiplėšiškai drąsu. Tačiau tuo metu mano darbinė veikla tapo puikiu motyvatoriumi – davusiu aiškiai suprasti, kam aš tikrai nenoriu skirti savo jėgų bei laiko. Tuo metu dirbau stambioje Lietuvos įmonėje, personalo skyriuje, žadančiame gražias karjeros galimybes, bet puoselėjusi man svetimas vertybes ir man nepriimtiną darbo organizavimo būdą. Nepaisant to, tai tapo pačia vertingiausia praktika ir geriausia priežastim viską pakeisti.
Todėl vieną dieną atsisėdau prie balto lapo ir pergalvojau ką aš norėčiau dirbti, ką galiu dirbti ir kaip įsivaizduoju savo tolimesnę profesinę veiklą. Didžioji dalis tą dieną išskirtų veiklų vykdomos ir dabar, tik, žinoma, turinčios kitokias apimtis, priemones ir planus.
Tiesą sakant tuo metu išeidama iš darbo drąsiai tikrai nesijaučiau. Juk nežinojau, kaip viskas klostysis. Bet optimizmo netrūko – įkalbėjau kolegę prisidėti prie mano pirminių idėjų realizavimo ir taip įkūrime savo įmonę. Man pasisekė, kad artimieji, turėdami verslo kūrimo patirtį, mane paskatino ir palaikė siekiant savo tikslų. Suprato mano pasirinkimą ir šeima. Todėl turėjau puikias sąlygas – mane supo manimi tikintys žmonės.

Ar studijos VDU galėjo prisidėti prie dabartinės Jūsų karjeros? Jeigu taip, tai kokiu būdu?
Tikrai taip. Studijos prisidėjo prie dabartinės mano veiklos. Studijuodama universitete sutikau savo srities profesionalų, kuriuos ir šiandien prisimenu. Iš tiesų universitetas ir dabar, praėjus dešimt metų nuo jo baigimo, nėra man svetimas. Malonu čia sugrįžti.
Man psichologijos mokslai daugiau uždavė klausimų, nei pateikė atsakymų. Tai paskatino aktyviai domėtis tiek psichologijos mokslo naujovėmis, tiek praktiniu pritaikymu. Kita vertus, pradėjus dirbti norėjosi sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, todėl ir dabartinėje savo veikloje pasirinkome tokias veiklos sritis: kvalifikacijos kėlimas praktikams, metodinių priemonių ruošimas, mentorystės programos, metodinės konsultacijos specialistams.

Dabartinės studijos doktorantūroje suteikia galimybę praktiko akimis pažvelgti į universitetą, studijų vertę ir aktualumą. Keliami moksliniai klausimai ir vedamos diskusijos suprantant esamą realią situaciją analizuojamoje srityje. Doktorantūrą VDU pasirinkau kaip vieną iš žingsnių siekiant tolimesnių profesinių tikslų bei siekiant stiprinti profesines kompetencijas organizacinėje psichologijoje.

Ko palinkėtumėt studijas VDU pasirinkusiam jaunuoliui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jo laukia?
Palinkėčiau nepramiegoti geriausio gyvenime laiko. Naudotis visomis galimybėmis ir išlikti aktyviu mokslo bei studentų bendruomenės nariu.
Mažiau klausyti, o daugiau girdėti, skaityti ir patirti. Ir turbūt svarbiausia – žinoti, koks tavo „kelionės” tikslas. Aktyviai veikti siekiant profesinių tikslų – tuomet atsiranda visai kitoks požiūris į teoriją bei kitoks žinių poreikis.

Kalbėjosi Raimonda Petrolienė