Netekome iškilaus JAV antropologo, VDU bendradarbio prof. J. Hill
Birželio 24 d. netekome profesoriaus Jonathan Hill (Pietų Ilinojaus universiteto Antropologijos departamentas). Mintimis apie profesorių dalinasi VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, profesorius Vytis Čiubrinskas.
Prisiminsime šį iškilų antropologą kaip daug davusį Lietuvos antropologijai, o ypač mūsų Socialinės antropologijos magistro studijų programai. Jis buvo prie pat jos ištakų. Kai 2002 m. stažavausi Pietų Ilinojaus universitete su „Fulbright“ programa, jo patarimai buvo neįkainojami ir 2004 m. tapo įgyvendinti šią programą atidarius VDU.
Glaudaus bendradarbiavimo su Jonathan rezultatas – Pietų Ilinojaus antropologijos sertifikato „Intercultural Understanding“ programa, kuri veikia jau trylika metų (nuo 2010 m.). Ji atvėrė kelius vizituojantiems profesoriams – antropologijos profesionalams – iš šio ir kitų Vakarų universitetų dėstyti socialinės antropologijos kursus mūsų studentams. Keturis atskirus kursus šioje programoje yra dėstęs ir pats Jonathan, beveik kasmet atvykdamas į Kauną 2009–2019 metais ir tapdamas oficialiu mūsu programos vizituojančiu dėstytoju. Čia profesorius yra vadovavęs magistriniams darbams, buvo nuolatinis doktorantų konsultantas, rengė viešus tiriamuosius seminarus apie savo lauko tyrimus tarp Amazonės žemupio autochtonų bei metodologinius seminarus taikant identiteto ir galios sąveikos paradigmas.
Jonathan entuziastingai palaikė ir mūsų pastangas sukurti bendrą penkių Baltijos šalių universitetų antropologijos doktorantūrą (BAGs). Kai 2014 m. gavę Wenner-Gren antropologijos rėmimo fondo paramą 2015-2018 m. organizavome doktorantų konferencijas ir mokyklas, jose dėstė ir Jonathan, būdamas oficialiu BAGs konsorciumo atstovu nuo Pietų Ilinojaus universiteto, šalia atstovų iš Mančesterio ir Kopenhagos universitetų.
Prof. Hill buvo žurnalų „American Anthropologist“ (1989-1993) bei „Identities: Global Studies in Culture and Power“ (2001-2009) redaktorius ir šia patirtimi, taipogi profesinėmis žiniomis dalijosi tapęs žurnalo „Lietuvos Etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ redakcinės kolegijos nariu (nuo 2018 m.).
Profesoriaus tyrimai ir jo veikla atstovaujant Amazonės autochtonų teisėms įkvėpė jo kurso klausytojus – VDU antropologijos magistrantus pačius imtis veiklos. Jis labai džiaugėsi, kad Lietuvoje atsirado pirmoji – mūsų programos absolvenčių sukurta – taikomosios antropologijos NVO „Anthropos“, ir su malonumu dalyvavo jos konferencijoje 2018 m. Jis ir pats prisidėjo prie antropologijos sklaidos Lietuvoje surengdamas du tiriamuosius seminarus Lietuvos istorijos institute (2009 m. apie savo etnomuzikologinius tyrimus Amazonėje bei 2013 m. apie politinę antropologiją) ir seminarą Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje (2013 m. apie archeologinės antropologijos taikymą tyrinėjant Pietų Amerikos autochtonų teritorijose).
Labai vertinome Jonathan nuoširdumą, ypač geranorišką kolegialumą ir patarimus mūsų studentams. Buvo nepaprastai malonu kartu su juo dirbti organizuojant dviejų American Anthropological Association [AAA] konferencijų (Vašingtone 2017 m. ir Baltimorėje 2021 m.) bei dviejų European Association of Social Anthropologists [EASA] konferencijų (Stokholme 2018 m. ir Lisabonoje 2020 m.) sekcijas, o pastaruoju metu susitelkus prie bendros knygos rengimo.
Prisiminsime Jonathan kaip vieną iš mūsų – puikiai supratusį ir labai palaikiusį antropologijos reikalingumą Lietuvoje.
Vytis Čiubrinskas ir kolegos
VDU Socialinės antropologijos magistro studijų programos komitetas, VDU Socialinės antropologijos centras
Socialinis darbas dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas
Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, taip pat skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerbūvio, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatyminės bazės tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.
Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.
Pagrindas – žmogaus teisės ir socialinis teisingumas
Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.
Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, išlaisvinimo iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.
Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.
Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė
Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.
Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis pareikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatyminę bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.
Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.
Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.
Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtini reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.
Reziumuojant, socialinis darbas yra profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.
Demografė Maslauskaitė: svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame
Galvodami apie Lietuvos demografiją dažnai gręžiamės į trijų milijonų tautos paveikslą. Diskutuodami apie šeimą norime lygiaverčio atsakomybių pasiskirstymo, bet moterys ir mamos jų vis dar turi daugiau. Žengdami į sėkmingą Lietuvos ateitį turime iš naujo įvertinti valstybės šeimos politikos stiprybes ir iššūkius. Pasak sociologės, demografės Aušros Maslauskaitės, valstybės demografiniai pokyčiai – lėtas procesas, taigi turime atsakingai ir strategiškai planuoti su demografija susijusius valstybės sprendimus ir kantriai dirbti dėl norimo rezultato.
A. Maslauskaitė prisideda prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra Valstybės pažangos tarybos ir jos koordinacinės grupės narė, sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos mokslų akademijos narė.
Kaip valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ atsispindi šeimos politikos ir demografijos klausimai? Kodėl jie aktualūs Lietuvai?
Demografijos tema visame vizijos rengimo procese buvo viena iš ašinių. Dar pirmajame viešame renginyje, kuris žymėjo vizijos rengimo startą, demografija minėta kaip vienas svarbiausių Lietuvos ateities klausimų. Jam skirta daug dėmesio parengiamuosiuose vizijos kūrimo etapuose, atliktas didelis darbas rengiant analitinę ataskaitą apie Lietuvos demografinę būklę ir jos ateities perspektyvas. Galutiniame dokumente nugulė esminės gairės, kurios turėtų naviguoti mūsų demografinę, taip pat šeimos politiką. Džiaugiuosi, kad demografijos dalyje politinių siekių gairės yra realistiškos, įsiklausančios į demografinės tikrovės balsą. Mąstant apie ateitį būtina svajoti, turėti viziją, tačiau demografinė raida turi savo vidinę logiką ir jos būtina paisyti. Tikiuosi, kad demografinės politikos gairės tarnaus kaip riboženkliai, įrėminantys politinių veiksmų erdvę ateityje. Turėsime mažiau blaškymosi, siūbavimų, demografinės politikos kryptis nebus radikaliai sukiojama kas ketverius metus.
O atsakymas į klausimą, kodėl demografijos ir šeimos klausimai aktualūs Lietuvai, yra tiesiai prieš mūsų akis. 30 praėjusių metų visi trys demografinę būklę lemiantys procesai: gimstamumas, migracija, mirtingumas – iš esmės turėjo neigiamą ženklą. Esame sparčiai mažėjanti, senėjanti populiacija, jau šiandien jaučiame šių procesų pasekmes: mažiau kuriančių, dirbančių, besimokančių, auga spaudimas socialinei, sveikatos sistemoms, išryškėjo esamų infrastruktūrų ir poreikių neatitiktis. Ateitis gali būti dar niūresnė, jei demografinėje politikoje blaškysimės ir būsime vėtomi fantazijų, nepagrįstų sprendimų. Tokių brangiai kainavusių klaidų jau padaryta, ir labai nemažai.
Galima paminėti 2008 m. vaiko priežiūros atostogų reformą, kuri pailgino dosniai apmokamų atostogų laiką. Politikai vylėsi, kad taip padidins gimstamumą. Neva kuo ilgesnės ir geriau apmokamos atostogos, tuo daugiau vaikų susilauks šeimos. Keletą metų gimstamumas augo, bet daugiausia ne dėl išmokų, o dėl demografinių veiksnių. Tuo metu prie 40-ųjų gyvenimo metų artėjo karta moterų, kurios pirmosios buvo nukėlusios vaikų susilaukimą vyresniam amžiui. Dauguma tų vaikų ir taip būtų buvę pagimdyti, nepriklausomai nuo pasikeitusios vaiko priežiūros atostogų tvarkos. Tačiau džinas iš butelio buvo išleistas, valstybei tai brangiai atsiėjo, o išmokų mažinimas ateityje niekuomet nesutinkamas aplodismentais.
Kokių veiksmų turime imtis jau šiandien, norėdami ateityje išvengti klaidų ir pasiekti proveržį šeimos politikoje? Ar esame pajėgūs tai padaryti?
Išskirčiau kelis dalykus: susijusius su šeimos kaip politikos proceso principais ir su šeimos politikos siekiais, priemonėmis. Pirmieji yra bendresnio pobūdžio. Kas čia svarbu? Pirma, politikams, atstovaujantiems skirtingoms politinio spektro pozicijoms, ieškoti bendro vardiklio. Siekiant pagerinti šeimų padėtį, dėl daug dalykų galima sutarti ir tai nėra dalykai, tiesiogiai susiję su šeimos vertybėmis. Mažiau energijos eikvoti kultūriniams karams dėl šeimos. Palikime vertybes žmonėms, jie pajėgūs patys dėl jų apsispręsti. Antra, klausyti ir išgirsti, ką sako mokslas. Šeimos politika Lietuvoje yra politikų asmeninių patirčių įkaitė. Labai dažnai „faktus“ apie šeimą politikai kuria per savo asmeninę patirtį. Trečia, sutarti dėl strateginių dalykų ir kantriai dirbti. Demografiniai procesai inertiški, pokyčiai lėti, tad politiniai dividentai nebus greitai gaunami.
Kalbant apie siekius ir priemones reikėtų neiškrypti iš kelio, kuriuo jau einame, ir orientuotis į šeimai reikalingų paslaugų plėtrą, o ne pinigines išmokas. Čia susikerta socialiniai, švietimo, sveikatos paslaugų reikalai. Juos reikėtų organizuoti pagal socialinio teisingumo principą. Žmonėms gera jausti, kad šeimos turi tam tikrą porciją ateities garantijų, susijusių, pvz., su jų vaikų išsilavinimu. Švietimo kokybė neturi būti šeimos socialinio statuso klausimas.
Bet pažiūrėkime, ar tikrai išlaikome šią kryptį. Be to, kurti priemones, kurios padėtų gyventi dviejų dirbančių ir dviejų vaikus bei namus prižiūrinčių asmenų šeimai. Čia kalbama apie lyčių lygybės principą, kad ir kokias emocines reakcijas tai keltų mūsų politiniame lauke. Toks šeimos modelis harmoningai dera su mūsų laikmečiu. Galime svajoti apie dirbančio tėčio ir ilgai vaikus auginančios mamos šeimą, bet realybė skatina kitą modelį.
Šeima negyvena vakuume, ji yra sudėtinė visuomenės sistemų dalis. Kai turime nesuderinamumą, prieštarų, gauname neoptimistinį demografinį rezultatą. Dar vienas dalykas – šeimų gyvenimai labai įvairūs, todėl šeimos politika turi atsižvelgti į įvairias šeimas, jų poreikius. Aišku, idėjas būtina paremti biudžeto lėšomis. Esame šalis, kuri nusileidžia net ir kaimynėms pagal išlaidas šeimos politikos reikmėms.
Galvodami apie ateities Lietuvos šeimos politikos prioritetus, turėtume blaškytis mažiau nei per praėjusius tris dešimtmečius. Ieškoti pragmatinio konsensuso, tęsti pradėtus gerus dalykus, diegti sisteminį požiūrį. Tikiuosi, kad ir eisime šiuo keliu, investuosime į mokslinius tyrimus, įsiklausysime į jų išvadas. Viliuosi, kad vizijoje „Lietuva 2050“ nubrėžtos kryptys ras savo vietą ir lydimuosiuose dokumentuose, priemonių planuose. Tai mūsų kelrodės gairės ateities Lietuvos šeimos politikai.
Ar galime sukurti universalią šeimos politikos formulę, tinkamą kiekvienai valstybei?
„Lietuva 2050“ – originalus nacionalinis produktas. Rengdami viziją rėmėmės užsienio šalių taikyta metodologija, tačiau turinys – unikalus, būdingas tik Lietuvai.
Valstybė yra tarpininkė tarp šeimos ir ekonominio gyvenimo. Kai rinka savo geležine ranka spaudžia šeimą, turi įsiterpti valstybė. Jei būstas jaunai šeimai neįperkamas, nes jis visas priklausomas nuo privataus sektoriaus, valstybė turi rasti būdų, kaip padėti. Nėra vienos šeimos politikos formulės, kuri galėtų būti sėkmingai įgyvendinta visose valstybėse. Naudinga stebėti kitų šalių pavyzdžius, bet svarbu suprasti, kad negalime mechaniškai perimti ir į Lietuvą perkelti svetur naudojamo priemonių paketo. Galime būti panašūs pagal visuomenės sąrangą, struktūrinius dalykus, tačiau formuojant šeimos politiką svarbus kultūrinis kontekstas, nacionaliniai ypatumai. Tai būtina įvertinti, kitaip net ir geriausios priemonės neveiks arba duos atvirkštinį rezultatą.
Gimstamumo rodikliai, giliai šaknis įleidęs trijų milijonų tautos įvaizdis – mūsų visuomenei jautrūs klausimai. Kokia šiandien yra Lietuvos demografinė situacija?
Atsakant trumpai: demografijoje praeitis programuoja dabartį ir ateitį. Mūsų trijų dešimtmečių praeitis buvo niūri, todėl negalime tikėtis stebuklų. Atsižvelgiant į tai, nereikėtų tikėtis, kad tapsime keturių milijonų šalimi ar visuomene, kurioje absoliutus gimstančių vaikų skaičius šoktels keletą kartų. Nors migracijos procesai paskutiniais metais nuteikia bent minimaliai optimistiškiau, gimstamumas pasuko mažėjimo kryptimi. Mirtingumo rodikliai tai pat nėra džiuginantys. Be to, turime kartu gyvenančias skirtingas demografines Lietuvas: vienoje – stabilesnės šeimos, geresni sveikatos rodikliai, kitoje – priešingai. Ateities iššūkis yra užtikrinti ne tik tai, kad mes taip sparčiai nemažėtume, bet ir kad šios Lietuvos dar labiau neišsiskirtų.
Į demografiją mes reaguojame labai emociškai. Kolektyviniu lygmeniu esame prisirišę prie magiško trijų milijonų skaičiaus, manome, kad jam pasikeitus, mus ištiks apokaliptinis scenarijus. Visuomenėje įsijungia kolektyvinė baimė, kad išnyksime kaip tauta. Vis tik reikėtų suprasti, kad svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame. Pakeiskime perspektyvą: susitelkime ne į galutinį gyventojų skaičių, bet į gyventojus ir jų gyvenimo kokybę.
Politikai labai dažnai nori greito rezultato, tačiau demografijoje tai neįmanoma, čia nėra burtų lazdelės efekto – gimstamumo ar vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai nepakinta per vienus metus. Tai labai lėtas sisteminis darbas.
Vizijoje „Lietuva 2050“ ir jos lydimuosiuose dokumentuose labai aiškiai išdėstytas realus ateities scenarijus. Ateities vizijoje numatyta, kad įgyvendindami tam tikras demografinės politikos priemones mes galime stabilizuoti esamus rodiklius, o vėliau ir sėkmingai pajudėti pirmyn.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
Šaltinis: lrt.lt
Susitikimas su Kalėjimų tarnyba
Birželio 22 d. vyko Lietuvos universitetų bei kolegijų atstovų susitikimas su Kalėjimų tarnybos atstovais. Šiame susitikime buvo aptartas mokslinių tyrimų atlikimas Lietuvos kalėjimų tarnyboje, studentų profesinės praktikos bei savanorystės kalėjimuose klausimas. Ieškota sprendimų, kaip universitetai ir kolegijos galėtų prisidėti prie Kalėjimų tarnybos darbuotojams aktualių mokymų organizavimo ir įgyvendinimo. Aptarti efektyvesnio bendradarbiavimo būdai.
Susitikimo metu ieškota naujų bendradarbiavimo sričių, kurios būtų svarbios visoms šalims. Artimiausiu metu ketinama atnaujinti VDU ir Lietuvos kalėjimų tarnybos bendradarbiavimo sutartį.
Ar Lietuvoje paisoma žmogaus teisių psichikos sveikatos priežiūroje?
Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovės Indre Jaugėlaitė, Edita Daugėlaitė, Rūta Lašaitė ir VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonas Ruškus
„Net Pasaulio psichiatrų asociacija, kuri daug kartų buvo kritikuota už pataikavimą prievartos kultūrai, kolaboravimu su totalitariniais režimais, dabar aiškiai stoja į žmogaus teisių pusę. Šito nematau Lietuvoje. Niekas nesako: kadangi esu gydytojas, nenoriu, kad mano rankos būtų suteptos prievarta“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovas Dainius Pūras.
Sistema maitina save pačią
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje diskusijoje „Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir žmogaus teisės – kokių permainų ir kodėl reikia Lietuvai?“, kurią organizavo ŽTSI ir VDU Socialinio darbo katedra, profesorius D. Pūras skaitė pranešimą, ar pasaulinės permainos psichikos sveikatos srityje ateina į Lietuvą, ir dalyvavo diskusijoje kartu su VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonu Ruškum, žmogaus teisių aktyviste, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos nare Indre Giedre Gegeckaite bei Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovėmis: Edita Daugėlaite, socialinėmis darbuotojomis Rūta Lašaite ir Indre Jaugėlaite.
„Lietuvoje turime virš šimto psichikos sveikatos centrų ir jie pateikiami, kaip toks įspūdingas proveržis Lietuvoje, pristatomi net tarptautinėms organizacijoms. Skamba įspūdingai: mažiau nei trims milijonams gyventojų turėti daugiau nei šimtą centrų. Tad vakariečiai, būdami naivūs, mano, kad tai yra fantastika. Tačiau iš tikrųjų tie centrai visai neatlieka bendruomeninių paslaugų funkcijų. Jeigu jų paklaustumėte, ką jūs darote, pavyzdžiui, kai žmogui diagnozuojama šizofrenija, tai jie atsakytų, kad gydo vaistais, o jeigu nepadeda, rekomenduoja stoti į eilę patekti į instituciją. Ši sistema net nežino pagrindinės savo misijos – kartu su kitais sektoriais užtikrinti kompleksinę pagalbą visiems žmonėms, kurie turi bet kokią psichosocialinę negalią. Vadinasi, visus šiuos metus mes prasnaudėme, bet vis dar nepripažįstame, kad tai yra akivaizdus sisteminės nesėkmės pavyzdys“, – teigė D. Pūras.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Dainius Pūras ir žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė
Anot jo, didžiausia problema, vis dėlto, – ne socialinis, o sveikatos sektorius: „Sistema maitina save pačią. Gamina naują produkciją, kad būtų užpildyta šeši tūkstančiai vietų. Oficialiai jūs išgirsite iš mano kolegų, kad čia jokios problemos nėra ir šita sistema veikia, bet kaip gali būti kitaip, kai nėra jokios kitos alternatyvos“.
Pasak ŽTSI vadovo, dar 2001 m. Pasaulio sveikatos organizacija nurodė, kad kiekvienoje valstybėje privalo būti teikiamos penkios būtinosios paslaugos: medikamentinis gydymas, nuolatinė psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė/darbinė reabilitacija ir apsaugotas būstas. Tačiau praėjo 22 metai, o Lietuvoje viso to nėra.
Institucija – dar viena diskriminacijos forma
Tuo metu mūsų šalyje vietoj kompleksinės pagalbos žmonės su negalia įprastai yra uždaromi institucijose, taip apribojant tiek Asmenų su negalia teisių konvencijoje, tiek Konstitucijoje įtvirtintas laisves.
„Institucija, kad ir kokio pobūdžio ji būtų, jau yra diskriminacijos forma. Institucija žmogui yra nenatūralu. Vaikui natūralu yra augti šeimoje su 24 val. per parą jiems įsipareigojusiais suaugusiaisiais. Suaugę žmonės taip pat turi teisę gyventi bendruomenėje lygiomis teisėmis su visais kitais. Jie turi teisę negyventi specialiai jiems sukonstruotose aplinkose, o turėti savo būstą, gauti visą jiems reikalingą pagalbą ir priėjimą prie visų viešųjų paslaugų“, – sako VDU Socialinio darbo katedros prof. J. Ruškus.
Anot jo, Lietuvoje kaip ir visoje Europos sąjungoje, deinstitucializacija nuėjo netinkama linkme – į grupinių gyvenamų namų steigimą: „Tai vėlgi yra nenatūrali, dirbtinė, specifinė vieta žmonėms su negalia. Žvelgiant iš žmogaus teisių pozicijos tai yra tos pačios institucijos kita forma pratęsimas.“
Profesoriui pritarė žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė, prisiminusi Savarankiško gyvenimo namų atvejį. „Pagal idėją tie namai turėjo būti skirti žmogui kaip pereinamasis laikotarpis, pvz., atėjus iš globos įstaigos, kur mokamasi savarankiškiau gyventi, žmonės gali patys gamintis ir panašiai tobulinti savo įgūdžius. Bet realybė tokia, kad per penkis metus, kiek tie namai gyvavo, išėjusiųjų gyventi savarankiškai buvo vienetai“, – pasakojo specialistė, Savarankiško gyvenimo namuose kartu su organizacija vykdžiusi tyrimus ir stebėjimus žmogaus teisių srityje.
Diskusijos metu pristatyta istorinė Kauno „Arkos“ bendruomenės narės Editos Daugėlaitės veiksnumo sugrąžinimo patirtis parodo, kad su tinkama pagalba priimant sprendimus, išklausymu, palydėjimu bei pagalba mokantis visi asmenys ne tik turi teisę, bet ir gali gyventi savarankiškai, būti įtraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.
Pandemija pakeitė požiūrį į psichinę sveikatą
Ką daryti, kad pasaulyje vis garsėjantis žmogaus teisėmis grįstas diskursas sveikatos priežiūros srityje, stiprėtų ir Lietuvoje? Juolab, kad remiantis 2021 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausa, kurią diskusijoje pristatė VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė, visuomenės pasipriešinimas gyventi ar dirbti su asmenimis, turinčiais psichosocialinę negalią, vis dar yra didelis.
VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė
Pasak profesoriaus D. Pūro, pokyčiai pirmiausia turi ateiti iš visuomenės, o tik po to iš politikos. Tačiau šiuo metu šalies politikai jokio signalo iš visuomenės negirdi: „Pandemija parodė, kad ir mes, „normalieji“, galime turėti psichikos sveikatos problemų. Nes iki šiol buvo tik balta-juoda: mes tai normalūs, o tuos „psichus“ reikia uždaryti. Per pandemiją buvo neįmanoma patekti pas praktikuojančius psichoterapeutus, jie visi buvo užgulti. Dabar net ir vyrai nori ne tik su degtine nervus gydytis, o moterys – ne tik su raminamaisiais. Vidurinioji klasė pradėjo domėtis emocine sveikata, tad gal yra vilties, kad žmonės pradės geriau suprasti tuos, kurie yra uždaryti“.
Jam pritarė socialinė darbuotoja, Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovė R. Lašaitė, pridurdama, kad pačios psichikos sveikatos srityje dirbančios organizacijos turi aktyviai kalbėti šiomis temomis. Nors yra sunku susitaikyti su visuomenės atstūmimu, tačiau neverta laukti, kol kas pastebės ir išgirs, – reikia išdrįsti kalbėti ir už save kovoti.
VDU vykusi diskusija buvo organizuojama vykdant Aktyvių piliečių fondo remiamą projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.
Artūras Tereškinas. Aš myliu savo vyrą
Aš myliu savo vyrą. Ši frazė gali skambėti patetiškai ir net keistai. Tiek daug heteroseksualių moterų kasdien viešai prisipažįsta mylinčios savo vyrus. Tik pusamžiai heteroseksualūs vyrai Lietuvoje dažniausiai ne myli, o nekenčia. Nekenčia vidutinybių, lyties tapatybių, lyčių lygybės. Labiausiai jie myli save ir vadinamąsias didžiąsias asmenybes, kuriomis save laiko.
O aš myliu savo vyrą. Jį pažįstu nuo 2013 m., susituokėme 2019 m. Kopenhagoje. Tuoj sukaks mūsų pažinties dešimtmetis. Susipažinome pažinčių portale „OkCupid“. Jis, rodos, tebeegzistuoja, nors dabar pažinčių programų ir programėlių dešimtys.
Mano vyras – ne Europos Sąjungos šalies pilietis, todėl 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu“ mums revoliucinis. Mūsų šeima susijungė. Kai Migracijos departamente savo vyrą vadinu sutuoktiniu, darbuotoja tik nusišypso ir maloniai linkteli. „Pasirašykite čia“, – sako. Prieš kelerius metus kita darbuotoja klausė, kodėl neįregistravau savo santuokos „metrikacijoje“. „Tai kad mūsų santuokos Civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja“, – šypsojausi aš. Neregistruoja ir neregistruos.
Nors mano vyras puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, namie kalbame angliškai. Anglų kalba mane jau seniai okupavusi: kalbėti, rašyti, mąstyti, sapnuoti tik angliškai. Lietuvių kalba įsiveržia į mūsų gyvenimus tik kartais. Doktorantūros laikais Jungtinėse Valstijose mokiausi prancūzų kalbos ir net išlaikiau egzaminą, bet prancūziškai galiu tik skaityti. Kartais sapnuoti. Sapnuoju savo prancūzų kalbos mokytoją, doktorantę iš Paryžiaus, kuri kreipdamasi į mane visada kirčiavo paskutinį mano vardo ir pavardės skiemenį – ArtūRAS TereškiNAS (su prancūziška „r“ raide mano vardas skambėjo itin egzotiškai). Vadinkite mane ArrrtiūRAS!
Vis dėlto dažniausiai sapnuoju angliškai su ryškiu įžymybės Paris Hilton akcentu (jei galite, pasiklausykite interviu su ja). Ir ne tik sapnuoju. Vieną rytą mano vyras iškilmingai pranešė, kad praeitą naktį per miegus kalbėjausi su savimi. Dviem balsais. Angliškai. Aukštu balsu, priminusiu kai kurių mūsų Seimo narių falcetus, atsiprašinėjau, o labai žemu balsu, panašiu į amerikiečių dainininko Barry‘io White`o bosą, bariau save ir sau priekaištavau. Šie pokalbiai pasikartojo kelis kartus. Kai psichiatrės paklausiau, ar gali būti, kad sergu man niekada nediagnozuota šizofrenija, ji tik nusijuokė. „Tokio amžiaus žmonėms šizofrenijos jau nebūna.“ Nebūna, tai nebūna. Ėmiau įrašinėti naktinius pokalbius su savimi. Klausydamasis jų tik dar daugiau sužinau apie save.
Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Mano vyras keliasi daug anksčiau nei aš. Kai nubundu, jis pasitinka mane su šypsena ir bučiniu. Visą gyvenimą buvau depresyvus asmuo (tikslesnė diagnozė – „depresyvus realistas“), todėl kai matau jo šypseną, pagalvoju, kad ji palaiko mano troškimą gyventi. Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Kai skaitau Lietuvos kraštutinių dešiniųjų („Pro Patria“, „Nacionalinio susivienijimo“, Laisvos visuomenės instituto, „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ ir daugelio kitų) rašinius apie grėsmes tautai ir visuomenei, vis prisimenu prancūzą Didier Eriboną, daugiau nei prieš porą dešimtmečių rašiusį, kad prancūzų nacionalistai kasmetines „Gay Pride“ eitynes laikė pavojumi demokratijai. Pas mus apie tai vis dar kliedi nevykę kandidatai į Vilniaus merus, kurių vienintelė politinė korta ir yra LGBTI+ žmonių diskriminavimas. Mano šeimos niekinimas. Pašok su mumis kadrilį, Sinica!
Bet nei šis, nei į jį panašūs politikai nemoka šokti. Nei kadrilio, nei rumbos. Kai paklausi, nuo ko prasideda meilė, jie negali atsakyti. Taigi nuo ko prasideda meilė?
Artūras Tereškinas su vyru Vladimiru Bralovičiumi / Asmeninio archyvo nuotr.
Meilė prasideda nuo skausmo, nuo košmarų, nuo pornografinių filmų, nuo šildomos raugintų kopūstų sriubos, nuo mašinų gausmo už lango, nuo apsipirkimo „Maximoje“, nuo COVID-19 infekcijos, nuo gniaužiančio kosulio, nuo telefono žinučių, nuo nuskustų juodų plaukų, nuo penktadienių prie kompiuterio. Meilė prasideda nuo loterijos bilietų, nuo prisiminimų, nuo atsisveikinimų Belgrado oro uoste, nuo trumpų susitikimų Frankfurte, Paryžiuje ir Varšuvoje, nuo ašarų, nuo šokių gėjų klubuose, nuo prakaito ir bučinių.
Meilė prasideda nuo galimybių, disonansų, rezonansų, neaiškių reikšmių, lyties, keistumo. Nuo eksperimentų, įvaizdžių, įvardžių, nuotykių, politinių ir pilietinių, ir daugybės tapatybių, kurioms trūksta pavadinimų: radikalių fėjų, dragų, klonų, odinių žmonių, feminisčių, masturbatorių, divų, karalienių, pasyvų, translyčių, tetų, dėdžių, lesbiečių, miegančių su vyrais, ir lesbiečių, laikančių save vyrais (už pavadinimus ačiū amerikiečių mokslininkei Eve Kosofsky Sedgwick). Meilė prasideda nuo žmonių, kurie keičia tapatybes, bet keisdamiesi mokosi vieni iš kitų.
Jau seniai rašau meilės eilėraščius (pomirtiniam eilėraščių rinkiniui). Šį, skirtą savo vyrui, parašiau prieš trejus metus. Savo rašinį juo ir užbaigsiu:
Niekada neišversiu tavęs į lietuvių kalbą
Jos mokaisi lėtai
Tardamas mane
Neteisingas kirčiavimas
Bet toks esu jau esu
Neteisingas visą laiką
Vakar sužinojau
Kad klauseisi Fionos Apple
Ji daug kam nieko nereiškia
Tik tau ir man
Visą laiką girdėsiu
Kad esu tavo lietuvių kalba
Esu tavo kvapas
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Artūras Tereškinas. Vyrai kaip problemos
Kas nutinka, kai pasidarai problema? Kaip jautiesi ja tapęs, kai žmonės, žiūrėdami į tave, klausia šio klausimo, nors ir šiek tiek delsdami, nedrąsiai, bet kartu su nenumaldomu smalsumu? Jie sako, kad matė ne vieną vyrą, panašų į tave – „jis buvo puikus savo rūšies egzempliorius“. Jie šypsosi kartodami: ką tau reiškia būti problema?
Daug kam buvimas problema gali būti savotiška aklavietė, judėjimas pirmyn stovint vietoje. Esu rašęs apie aklavietės vyrus (tai ir bedarbiai, ir benamiai, ir pagyvenę vyrai), kurie pasitenkina gyvenimo trupiniais, bet kiekvieną dieną jaučiasi lūzeriai. Nesėkmės, tikros ar įsivaizduojamos, juos persekioja kasdien. Jų vyriškas tapatumas neaiškus, netikras, kone fantazmiškas – tik tie fantazmai panašesni į siaubo filmų vaiduoklius. Čia reikia pabrėžti žodį „siaubas“.
Dažnai esame išvarginti vyriško tapatumo naštos. Ar nebūtų puiku, jeigu galėtume nubusti nei vyrai, nei moterys, taip, kad mūsų nežymėtų konvenciniai lyties, amžiaus, rasės, kūno ženklai. Ką tada reikštų mūsų padėtis ir statusas? Kaip save apibrėžtume ir būtume apibrėžiami? Kas galėtų mus atpažinti ir galų gale pripažinti ne kaip siaubingus fantazmus?
Bet buvimas problema ar probleminiu vyru gali būti ir savotiškas nušvitimas, atsivėrimas kitiems, klausimas sau: kaip jautiesi siekdamas pažinti save ir perteikti emocijas, kurias perduodi kitiems? Ar pyksti? Ar esi įniršęs? Nusivylęs? Visi šie jausmai – taip pat nuoroda į buvimą problema.
Prieš dešimt metų daug mąsčiau apie kūrybingo vyriškumo fantazijas ir fantazavimą. Buvau naiviai įsitikinęs vyriškumo fantazijų būtinumu – jų reikia kaip vandens ir maisto, kaip oro ir meilės, kaip vasaros kvapo ar pavasario balsų. Tačiau dabar pagalvoju, kad tų fantazijų būna visokių: neretai vyrai, apimti nevilties, nuskęsta norminėse konservatizmo fantazijose (visa galintis vyras, supermenas, skraidantis ant sparnų), kurios lengvai tampa juos išnaudojančiomis ideologijomis. Jos nudėvi vyrus ir priartina neišvengiamą mirtį. „Nieko nėra tikresnio nei tai, kad mirsime, ir nieko neaiškesnio nei tai, kada mirtis mus ištiks“. Skaičiau, kad tai buvo mėgstamiausia XVII amžiaus prancūzų notarų frazė, naudojama rašant testamentus.
Iš kažkur, netiksliai, lyg aidas, girdisi amerikiečių mokslininkės Eve Kosofsky Sedgwick žodžiai: ar žinai, kaip veikia fantazija? Tai tarsi uždara patalpa, iš kurios išsiurbiamas visas oras, vadinasi, nėra gravitacijos, tėra tik keli objektai, besisukantys kartu. Tai tavo fantazijos.
Deja, norminės konservatizmo fantazijos, kuriose norime atrodyti ir pasirodyti tikri arba normalūs vyrai, nors mūsų ekonominės ir emocinės aplinkybės paprasčiausiai prieštarauja tam normalumui, mus paskandina nerimo, baimės ir nusivylimo jūroje. Kaip ir meilė, mūsų vyriškumas nuskęsta šioje jūroje, liudijančioje, kad nesame tie, kurie gali įgyvendinti savo svajones. Nesame ir tie, kurie gali kurti išlaisvinančias vyriškumo fantazijas.
Todėl vyrų gyvenimai gali priminti apie tuštumą ir ištuštėjimą. Jautiesi tuštutis, kuris atsibunda vėlai, geria kavą su skrebučiais, paskui guli su kompiuteriu lovoje, skaito žinias, varto virtualias nuotraukas, prausiasi, eina į sporto klubą, sportuoja, geria proteiną, žingsniuoja namo, verda bulves, jas valgo su vakar gamintais šaltibarščiais, prisimena kelis naujus lietuviškus žodžius, juos užrašo, paskui žiūri į kompiuterio ekraną galvodamas, ar reikia mokėti muitus, jei užsisakai „Levis 505” džinsus iš Amazon svetainės.
Prieš tai sporto klube supranti, kaip sunku, kai į tave žiūri kitas vyras – vyras prakaituota nugara. Akis nutvilko jo mėlyni „New Balance“ sportbačiai, raudonos „Adidas“ trumpikės. Darai pratimus kojoms, guli ant nugaros, o vyras nenuleidžia akių nuo tavęs. Tikras iššūkis tau. Mėgini klausytis lieknų tamsiaplaukių vaikinų iš Ispanijos (girdi, kad kalba ispaniškai), nepadeda. Atsikeli, nuimi svarmenis, pasitrauki, nes nebegali atlaikyti prakaituoto vyro žvilgsnio. Kodėl jis toks sunkus? Ar dėl to, kad esi probleminis vyras?
Gal tas vyras nekenčia tavęs dėl to, kad jam pasirodei pernelyg moteriškas? Intensyvios vyriškumo kovos vyksta tarp tų, kurie laiko save vyriškais, ir tų, kurie yra moteriški arba pateikia save kaip moteriškus. Tradiciškai suvokiamo moteriškumo ir vyriškumo kiekis – viena didžiausių skiriamųjų linijų vyriškumo varžybose, nors jose ne mažiau svarbūs yra ir kiti dalykai – socialinė padėtis, amžius, kūno galia ar negalia. O gal tas nenuleidžiantis žvilgsnio vyras paprasčiausiai geidė tavęs kaip geidžiama pigaus buto ar padėvėto automobilio?
Tyrėjai sako, kad vyriškumą galima įgarsinti dainomis. Kokių dainų klausosi vyrai ir kokių dainų klausaisi tu? Menkai išmanydamas apie muziką, bet šį tą nutuokdamas apie vyrus, žinai, kad jie, kaip ir tu, klausosi nelaimingų dainų. Dainoje „Bloga liga“ Lana Del Rey sako: „Jaučiuosi tokia nepatenkinta,/ Stengiuosi prigulti,/ Bet nežinau, kaip…/ Mielasis, kai aš miegu,/Jaučiu tarsi nesapnuočiau./O dieve,/aš sergu bloga liga,/aš sergu bloga liga“. Galbūt tai ir yra nelaimingų vyrų muzika, nusivylusių vyrų dainos, kuriose pasakojama apie geras ir blogas ligas, kentėjimą, mirtį ir kitokių vyriškumų ilgesį.
Vyriškumą perduoda muzika, apskritai garsai. Jie skamba panašiai, kaip ir jausmai, kuriais dalijasi vyrai, susigrūdę kovos ringe ar susėdę prie derybų stalo. Jausmai gali skambėti, bet juos galima ir užuosti. Kai skundiesi kito vyro kvapu, iš tikrųjų skundiesi ir jo vyriškumu. Nenori nei girdėti, nei užuosti jo.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų. Senukams, vargetoms ir homoseksualams čia vietos nėra, praneša neoninis užrašas miesto centre, pakeliui į darbą. Nėra vietos maištaujančioms moterims, translyčiams vyrams, visiems tiems, kurie norėtų protestuoti, verkti arba tylėti chruščiovkių balkonuose su cigarete rankose. Greitai neliks vietos nei jų kvapui, nei garsui.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų.
Kai lauke pradeda lyti, tavo kabineto langas virpa tik nuo tavo kvėpavimo; uždusai bėgdamas nuo lietaus. Klausaisi, koridoriuje kažkas groja radiją. Žinios, besitęsiantis karas, kavos kvapas, vyrai, besikalbantys apie statybas: viskas brangsta, valdžia labai bloga, per ateinančius rinkimus balsuosime už balandžius ir įžymybes, kurios prekiauja pigiais veido kremais, paskui vėl gailėsimės, ieškosime ramybės sodo nameliuose, pajūrio poilsinėse, palapinėse prie ežerų. Tokie vyriški pokalbiai-dainos.
Kažkada, kai nesnigo ir nelijo, balkone prieš kabineto langus susivėlusi moteris su baltu lietpalčiu kabino skalbinius – raudoni marškiniai, baltos liemenėlės, rusvos palaidinės, juodos kelnės – visa spalvų paletė žiūrėjo tiesiai į tave. Buvo sunku susikaupti, tiek daug spalvų. Netrukus ta pati moteris ateis į balkoną su knyga, atsisės ant oranžinės kėdės ir skaitys tol, kol saulė nepradės spiginti jai į akis.
Rudenį ji dažnai sėdėdavo balkone, o tu žiūrėjai pro kabineto langą, kaip ji varto knygos puslapius, šypsosi, pasitaiso į kuodą susuktus plaukus. Kad ir ką kas galvotų, ji šio kiemo karalienė, balkono karalienė, spalvų karalienė. Kai moteris trumpam dingdavo iš balkono, jos oranžinė kėdė šypsodavosi tau. Taip, kaip moteris vyrui, kaip moteris problemai. Kaip jautiesi, kai tampi problema?
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Studijas baigė pirmoji Personalo ir organizacijų valdymo psichologijos absolventų laida
VDU Socialinių mokslų fakultete studijas baigė pirmoji neformaliojo švietimo studijų programos „Personalo ir organizacijų valdymo psichologija“ absolventų laida!
Birželio 17 d., VDU Botanikos sode, 17-kai mokymų programą baigusių absolvenčių įteikti įgytas žinias ir įgūdžius liudijantys Vytauto Didžiojo universiteto pažymėjimai.
Nuoširdžiai sveikiname ir linkime sėkmės profesiniame kelyje!
Prof. Birutė Galdikas: mano baltiškos šaknys įskiepijo meilę gamtai
„Tėtis išeidavo pro namų duris, ištiesdavo ranką, o laukiniai paukščiai sutūpdavo jam ant delno ir lesdavo duonos trupinius. Toks artimas jis buvo gamtai. Ir tai buvo Los Andžele. Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių“, – sakė Kaune viešėjusi profesorė Birutė Marija Galdikas – lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja.
Tyrimų lauke – išnykimo procesas
Birželio 6 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) profesorė skaitė viešą paskaitą „Kur dingo patinai?“ ir bendravo su studentais, mokslininkais bei ja besižavinčiais kauniečiais, vos sutilpusiais į auditoriją. Daugiau nei 50 metų orangutanus tyrinėjanti mokslininkė pasakojo apie naujausią savo mokslinių tyrimų kryptį – išnykimą.
„Išnykimas yra kompleksiška problema, kuri yra labai mažai tyrinėjama. Žmonės galvoja, kad išnykimas – tai reiškinys, kuris įvyksta staiga, tačiau problema, kad mes per mažai suprantame apie procesą, kuris vyksta prieš gyvūnams išnykstant“, – pasakojo B. Galdikas, problematikai apibūdinti naudodama diabeto analogiją.
Anot jos, daug žmonių serga diabetu, tačiau dar daugiau yra diagnozuojamas prediabetas, kuris, jei žmogus nepakeičia savo gyvenimo būdo, veda prie diabeto. Todėl mokslininkė apie tai daug kalbasi su studentais ir pasakoja žmonėms, kad jie suprastų – iki išnykimo veda ilgas kelias ir jeigu tuos simptomus laiku pastebėsime, galime išvengti tokios baigties.
„Net mokslininkai iki galo nesupranta išnykimo etapų. Pirmieji moksliniai darbai šia tema pasirodė tik mažiau nei prieš metus. Todėl aš šiuo metu apie tai daug kalbu. Ir nors kai kuriems žmonėms tokia tema gali atrodyti nuobodi, apie tai pasakoti yra labai svarbu. Tai yra tema, kuriai aš paskyriau visą savo gyvenimą – išsaugoti nuo išnykimo laukinius orangutanus Borneo saloje“, – teigė B. Galdikas.
Prof. Birutė Galdikas
Perka žemę ir sodina miškus
1971 m. Indonezijos Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke, mokslininkė įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, kuriame gamtosaugininkė tęsia veiklą iki šiol. Tačiau jos darbas neapsiriboja šios nykstančios populiacijos tyrimais.
Kadangi didžiausią grėsmę orangutanams kelia palmių aliejaus plantacijos, kuriamos naikinant gyvūnų gyvenamąsias vietas ir užkertančios kelią orangutanų patinams migruoti, B. Galdikas su vietiniais gyventojais vykdo ne vieną iniciatyvą šiems primatams išsaugoti.
„Šiuo metu stengiamės sukurti koridorius patinams migruoti. Labai džiaugiamės, kad Indonezijos valdžia mums padeda išpirkinėti žemes – jau esame išpirkę 6 tūkstančius hektarų. Per paskutinius šešerius metus kartu su aštuonių vietinių gyventojų komanda esame pasodinę 800 tūkstančių vietinių medžių. Tikimės, kad iki kitų metų iš viso būsime pasodinę milijoną medžių. Vykdome edukacinę programą, kurioje jau sudalyvavo 70 tūkstančių vietinių vaikų. Taip pat, kartu su mobiliomis policijos brigadomis patruliuojame užkertant kelią brakonieriams. Darome daug, bet viską iš širdies. Vietiniai mato mūsų nuoširdumą ir labai vertina mūsų pastangas“, – B. Galdikas teigė esanti labai laiminga galiausiai atsidūrusi Indonezijoje, nors planavo keliauti į Malaiziją.
Įvertinta pasaulyje ir Lietuvoje
Indonezijos valdžia ne kartą įvertino gamtosaugininkės nuopelnus. 1997 m. jai buvo įteiktas Indonezijos apdovanojimas „Žemės herojus“ (Hero for the Earth) – aukščiausias šalies įvertinimas už išskirtinį darbą gamtos apsaugos srityje. B. Galdikas tapo vienintele ne indoneziete ir viena pirmųjų moterų, gavusių šį apdovanojimą.
Prof. B. Galdikas gyvenimas ir darbai aprašyti šešiose knygose, apie ją sukurta dokumentinių filmų Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje. Tarp įvairių jos pelnytų apdovanojimų – Jungtinių Tautų pasaulinė premija, E. Bauerio Žemės didvyrės premija, PETA humanitarinė premija, Tylerių aplinkos apsaugos premija ir aukso medalis. Profesorė vadovauja ir Tarptautiniam orangutanų globos fondui, kuris veikia JAV, Australijoje, Indonezijoje, Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu steigiamas Lietuvoje.
Profesorė dalyvauja Lietuvos mokslininkų rengime, skaito paskaitas, priima jaunuosius tyrėjus praktikai Borneo saloje. 2010 metais Vytauto Didžiojo universitetas prof. B. Galdikas suteikė garbės daktaro vardą. Tų pačių metų liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, prezidentė Dalia Grybauskaitė profesorę apdovanojo Lietuvos valstybės Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šio vizito Kaune metu B. Galdikas buvo įteiktas jubiliejinis VDU šimtmečio medalis, įsteigtas minint Lietuvos universiteto įkūrimo metines.
Artūras Tereškinas. Kas yra moteris, arba pastabos apie lyčių ekosistemą
Neseniai geras draugas atsiuntė žinutę: „Žiūrėk, toks transfobiškas straipsnis“. Atsiverčiau, perskaičiau Vaivos Rykštaitės rašinį „Kas yra moteris?“. Pakraipiau galvą, pašokinėjau žemyn ir aukštyn.
Kritikuoti kitų rašinius – nedėkingas žanras, ypač kai ne iki galo supranti, ką autorė norėjo pasakyti. Aišku tik tai, kad ji siekė išlaviruoti tarp progresyviosios visuomenės dalies, kurią ji vadina „liberaliaisiais“, ir konservatyviosios Lietuvos šeimų sąjūdžio minios. O gal turėjo ir kitų tikslų.
Tiems, kas neskaitė straipsnio, trumpa jo santrauka taip, kaip jį supratau aš: neaišku, ką reiškia būti moterimi; nors biologija neapibrėžia moters, translytės moterys vis tiek lieka „netikromis“ moterimis; ir nieko čia nepadarysi, nes keisti lytį – tai tas pats, kas keisti pilietybę; nors dabar autorė turi JAV pasą, ji vis tiek liko lietuvaitė; panašiai ir su translytėmis moterimis, kurios ryžosi lyties keitimui: jos niekaip negali paslėpti savo vyriško „paso“; autorei gaila vargšės skriaudžiamos rašytojos J. K. Rowling, ne sykį aštriai pasisakiusios prieš translytes moteris. Autorė taip pat teigia, kad Vakarai dėl savo politkorektiškumo bijo atsakyti į klausimą „Kas yra moteris?“ ir tuo naudojasi prorusiškos jėgos.
Pirmiausia, ne, mitologiniai Vakarai, kad ir ką ši etiketė reikštų, nebijo. Tikrai sunku atsakyti į klausimą, kas yra moteris, todėl atsakymų yra ne vienas. Radikaliai lyties atžvilgiu nusistatę mano, kad buvimas moterimi įgyvendinamas atkartojant visuotinai priimtas moteriškumo normas (pvz., švelni, nuolanki vyrui, globėjiška, emocinga). Tai reiškia, kad moteriški lytiniai organai ir biologija čia tiesiog antriniai dalykai. Moterys, gimusios su peniais, taip pat gerai geba įgyvendinti moteriškumą ir gyventi moterų gyvenimus, kaip ir gimusios su makštimis. Kita Vakarų grupė vis dar mano, kad makštis yra pagrindinis skiriamasis moters bruožas. Šitaip mąstantys lieka prisirišę prie biologinio determinizmo, jie netgi lyčių nelygybę pateisina biologiniais skirtumais.
Garsi prieš seksą nusiteikusios feminizmo pakraipos atstovė Catherine MacKinnon teigia, kad moteris yra vienų asmenų grupės seksualumo pasisavinimo kitos grupės reikmėms pasekmė. Čia norima pasakyti, kad vyrai yra tie, kurie savinasi moterų seksualumą, ir kad moterys kaip grupė atsiranda dėl šio nelygybe grįsto seksualinio ryšio. Pasak garsaus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu, vyrai ir moterys – tai dvi skirtingos socialinės klasės, pirmoji išnaudojanti, antroji išnaudojama. Yra ir kitų atsakymų į šį sudėtingą klausimą. Vis dėlto mitologiniai Vakarai visada prisimena prancūzės Simone de Beauvoir mintį, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“.
Įdomus „vargšės“ J. K. Rowling atvejis. Taip, dėl jos transfobinių pasisakymų ją pasmerkė vieni filmų serijos „Haris Poteris“ aktoriai, bet parėmė kiti. Tačiau šie pasisakymai – jai kaip vanduo nuo žąsies. J. K. Rowling toliau rašo bei spausdina knygas ir, jei žiniasklaida nemeluoja, dirba prie naujos „Hario Poterio“ knygų ekranizacijos HBO Max kanale (tai bus TV serialas).
Bet kaip teisingai yra sakiusi populiari translytė youtube‘rė Natalie Wynn (jos kanalas, pavadintas „ContraPoints“, tiesiog puikus), Rowling ir kitos TERFės (TERF anglų kalba – tai trans-exclusionary radical feminist, lietuviškai – translyčius asmenis išbraukianti radikali feministė) „yra naudingos idiotės, susirūpinusiu moterišku veidu pridengiančios patriarchalinį smurtą prieš translyčius žmones, kurį galiausiai įgyvendins dešinieji vyrai“.
Ir ji teisi. Translyčiai išlieka viena iš pažeidžiamiausių grupių, nukenčiančių nuo fizinio ir žodinio smurto. Prieš juos dažnai smurtaujama vien dėl to, kad jie neatitinka lyčių normų ir juos sunku sudėlioti į aiškias lyčių kategorijas. O, kaip žinoma, tai tiesiog siutina tuos, kurie viską apibrėžia tik varpomis ir makštimis.
Translyčius asmenis išbraukiantis radikalus feminizmas labai susirūpinęs translyčių moterų grėsme „tikroms“ moterims, pvz., moterų tualetais, į kuriuos translytės moterys neturėtų patekti, arba kitomis tik moterims skirtomis erdvėmis. Tačiau ši baimė labai primena agresyviai nusiteikusių heteroseksualių žmonių, atsisakančių dalintis persirengimo kabinomis su gėjais ir lesbietėmis, baimes, nes šie neva juos prievartauja tiek žvilgsniais, tiek nepageidaujamais prisilietimais.
Jei kalbėtume apie transseksualius asmenis, t. y. tuos, kurie nusprendžia imtis fizinės lyties keitimo operacijos, sociologiniai tyrimai rodo, kad moteriškumo įkūnijimas – sudėtingas procesas, kai reikia pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pasaulėjautą. Tai savotiškas „persikvalifikavimas“, susijęs su naujo moteriško vaidmens prisiėmimu, savikontrole, autentiškumo ir pasididžiavimo savimi jausmais.
Verta prisiminti, kad „translytis“ – tai skėtinė sąvoka, apimanti labai įvairią individų grupę, metančią iššūkį socialiai ir kultūriškai konstruojamoms lyčių normoms. Transseksualai sudaro tik nedidelę šios grupės dalį. Ši sąvoka apima transvestitus, persirengėlius, drag karalienes ir karalius, interseksualius ir kitus asmenis.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes. Kaip teigia amerikiečių filosofė Judith Butler, translyčių asmenų troškimas tapti moterimi ar vyru nėra tik paprastas noras prisitaikyti prie aiškių tapatybės kategorijų. Tai gali būti ir noras pasikeisti, laikant lyties tapatybę pratybomis, įgalinančiomis šį pasikeitimą, kai pats noras pasidaro transformuojančia veikla.
Diskusijose apie translytiškumą galima pastebėti, kad tai, kaip mes suvokiame lytį, nėra nei natūralu, nei neišvengiama; pasaulyje yra daugybė sistemų, kuriose veikia kitokie lyčių tapatybių įsivaizdavimai ir skirtingos lyties sampratos. Tai leidžia suabejoti ir Vakaruose vis dar vyraujančia hetero ir homo, vyro ir moters opozicija. Translyčių žmonių judėjimai tai aiškiai liudija.
Jacko Halberstamo manymu, lytis yra ne tiek įkūnyta tapatybė, kiek specifinis klimatas ar ekosistema. Tokie lyties įvykiai, kaip nėšti vyrai, heterolankstumas, homolankstumas, metroseksualumas, lyties takumas, rodo, kaip radikaliai ši ekosistema pasikeitė per keletą paskutinių dešimtmečių.
Ką dar galima pasakyti mąstant apie buvimą moterimi ar vyru? Tai, kad save progresyviomis laikančios lietuviškai rašančios autorės ir autoriai, kalbėdami apie lyčių klausimus, yra daug konservatyvesni nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Kad jos ir mes vis dar atvirai flirtuojame su diskriminaciniais ir smurtiniais šeimos sąjūdžių bei propatrijų šūkiais. Jų ir mūsų progresyvumas – tik rūgščiai karti iliuzija. Bet ir nurijus šią iliuzijos piliulę, vis dar verta kurti ir platinti pasakojimus apie translytes tapatybes, užlieti savo gyvenamąją aplinką istorijomis, kurios padėtų nepasiduoti prievartinėms lyčių kategorizavimo sistemoms.
