Artūras Tereškinas. Pirmyn, vergai nužemintieji
Esame vergų visuomenė. Mes – pavergtieji arba tikros vergės Izauros („Vergė Izaura“ – populiari 1976–1977 m. brazilų muilo opera, rodyta ir Lietuvoje). Dabar esantys valdžioje turi beveik absoliučią galią, kuri paverčia mums vergais. Neegzistuojame be valdančiųjų, kuriuos galima vadinti vergvaldžiais. Tai reiškia, kad esame beveik ne žmonės.
Tai viena labai ryškių, bet retai diskutuojamų sąmokslo teorijų ar sąmokslo fantazijų (man labiau patinka pastaroji sąvoka). Ši sąmokslo fantazija sklando internetinėje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, naujų socialinių judėjimų ir dar tebekuriamų partijų programose.
Apie sąmokslo fantazijas ir jų polinkį aiškinti svarbius įvykius bei aplinkybes kaip piktavalio sąmokslo rezultatą rašyta nemažai. Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai. Atskiros politinės figūros taip pat dažnai išnaudojamos šioms fantazijoms. Posttiesos epochoje sąmokslo teorijos darosi vis lakesnės ir išmanesnės.
Kas šioje vergų ir vergvaldžių fantazijoje apibūdina „vergo“ padėtį? Vergams nesvarbūs giminystės ryšiai, jie neatpažįsta savo tėvų ir tėvynės, todėl jie verti „globalistų“ vardo. Vergams meluojama, vergystė maskuojama „vaivorykštiniais“ liberaliosios demokratijos šūkiais, nors, kaip skelbiama, ji tėra atsigaunantis naujasis totalitarizmas. Vergai pažeidžiami ir lengvai manipuliuojami jiems primestų vergvaldžių. Šioje sąmokslo fantazijoje vergvaldžiai dažnai vadinami „laikinai administruojančiais Lietuvą“ ar „UAB „Lietuva“ administratoriais“. Administratoriai kontroliuoja vergus, atimdami iš jų konstitucines teises.
Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai.
Teigiama, kad vergai – tai tie, kurie nuolankiai moka mokesčius, bet nesugeba mąstyti: sąmokslo teoretikai ir fantazuotojai dažnai vartoja žodį „glušai“, kuris turėtų nusakyti mūsų esmę; nevengiama mūsų vadinti ir „primityviais protais“. Valdantieji griauna šeimas ir bendruomenes, paverčia mus tik darbo įrankiais ir visa tai daroma nuolat gąsdinant ir terorizuojant (pvz., įvairiais pandeminiais ribojimais, galimybių pasų ir skiepijimosi reikalavimais).
Vergai jaučia, bet nemąsto. Tokia ta vergo dalia, bet ji neva atspindinti tai, kas vyksta Europos Sąjungoje, kurioje vis mažiau intelektinės energijos ir noro reflektuoti save. Nustoję mąstyti, imame suvokti savo būseną kaip neišvengiamą ir būtiną: vergystė yra teisinga, nes ji visas mūsų gyvenimas. Bėda tik, kad šios sąmokslo fantazijos platintojai taip pat nemėgsta savirefleksijos ir žiūrėti į savo atspindžius veidrodžiuose. Daugiausia intelektinės energijos jiems suteikia Dubajus, Florida ar Garliava.
Šioje sąmokslo fantazijoje daug kalbama apie laisvę. Laisvė suvoktina ne tik kaip individo teisė į gyvybę, bet ir į mirtį. Į ją gerokai labiau. Kaip prieš porą metų Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinge teigė viena žinoma veikėja, „Mes sirgsime. Ir jeigu jūs mus gąsdinate, kad mes mirsime, tai mes mirsime kaip laisvi žmonės, patys. Mums nereikia, kad jūs mus saugotumėte nuo mūsų pačių ir padėtumėte mums sirgti ir mirti.“ Tai galima pavadinti politinės nekrofilijos, kurią šios sąmokslo fantazijos kūrėjai yra puikiai įsisavinę, šūkiu. Vergai juk ir yra tik gyvi lavonai.
Todėl vergus geriausiai apibūdina tai, kas vadintina „socialine mirtimi“. Mes socialiai marinami, socialiai mirštantys, socialiai mirę. Kabome nuolatinėje negyvybės būsenoje, atsisakę bet kokių pretenzijų veikti. Politikos teoretikas Achilleʼas Mbembė šią politinę nekrofiliją apibūdina kaip „mirtį gyvenant“, kai esi nuolat žalojamas ir žeminamas fantasmagoriškame žiaurumų ir siaubų pasaulyje.
Sąmokslautojai nuolat mums primena nužmoginančią prievartą, kurios imasi valdžia, griaudama ne tik socialinius ryšius, bet ir kėsindamasi į žmonių tapatybes (pvz., dingo „tradiciniai“ vyrai ir moterys bei jų vaidmenys). Ši prievarta paverčia mus nematomais, neatpažįstamais ir nepripažįstamais. Vienintelė mūsų teisė – dalyvauti pasikartojančiuose paklusimo ir paklusnumo ritualuose, tarp kurių yra ir balsavimas. Todėl netgi ir ši teisė kvestionuojama laikant ją mūsų pavergimo ir vergystės dalimi.
Mūsų beteisiai kūnai atviri nuolatinei prievartai. Tokie kūnai gali tapti piliečiais tik tada, jei sugebės priešintis, kovoti su valdančiųjų „diktatūra“, nepasiduoti manipuliacijoms ir melui.
Tik pasipriešinimas gali transformuoti vergus į piliečius, t. y. tuos, kurie yra mirę gyvieji, į gyvybingus politinius veikėjus. „Neleisime likviduoti laisvės“, – kartoja nenuilstantys sąmokslų fantazuotojai.
Įdomu tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir platintojai save laiko tarpininkais tarp mirusių gyvųjų ir tikrai gyvų. Nors ir įkalinti ribotame savo politinių fantazijų pasaulyje, jie įsivaizduoja esantys itin įžvalgūs ir talentingi, nes geba paversti vergų tikrovę naujomis išgyvenimo ir pasipriešinimo vergystei programomis.
Tik keista tai, kad beveik viską – socialinę gerovę, sveikatą, politinį saugumą – jie aukoja dėl šios abstrakčiai suvokiamos ir retai kada apibrėžiamos laisvės. Kai nuolat girdi virtualias kalbas apie pavergtą liaudį, kuri maitinama stresu ir nerimu, ir vergvaldžius, likvidavusius laisvę, suvoki, kad laisvė šiame diskurse reiškia visišką individo autonomiją, laisvę būti nebaudžiamam ir neatsakingam už kitų gerovę.
Kaip matyti iš čia pateiktų idėjų, sklandančių socialiniuose tinkluose, ir įvairių politinių judėjimų manifestuose, vergo ir vergystės fantazija ar teorija gana prieštaringa. Viena vertus, vergai uždaryti nužmoginimo ir socialinės mirties požemiuose, kita vertus, išsilaisvinę jie nori tapti visiškai nuo nieko nepriklausomomis, savarankiškomis, niekieno nekontroliuojamomis ir niekam neįsipareigojusiomis būtybėmis.
Bet ar šis požiūris nėra tik kraštutinio individualizmo išraiška, palaikanti dar didesnį individų susvetimėjimą ir visuomenės susiskaldymą?
Klausimas retorinis. Didžiausia problema yra tai, kad šioje sąmokslo fantazijoje politika tampa tik totalios individo autonomijos projektu, o ne bendruomeniškumo ir solidarumo paieškomis. Nusimetę socialinės mirties pančius, vergai nori patekti į visiškai privatų laisvės rojų.
Kita problema yra tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir vartotojai nesuvokia (arba nenori suvokti), kad bet kokie socialiniai ryšiai yra iš dalies grįsti galia. Ši galia – tai ne tik fizinė jėga, kuria naudojantis galima valdyti žmones. Tai ir simbolinė galia, kuri leidžia mums įsivaizduoti save kaip socialines būtybes. Ši galia suteikia mums kalbėjimo būdą ir simbolių rinkinį, kuriuo apibrėžiame save.
Gyvenant visuomenėje, šios galios neįmanoma išvengti, nors jai galima priešintis. Taip, kiekvienas esame stebimi, vertinami, baudžiami ar apdovanojami. Taip, kartais esame nuplakami viešo gėdinimo kirčiais, kartais atšaukiami (valio „visagalei“ atšaukimo kultūrai), kartais bauginami. Demokratinės visuomenės institucijos ir galios struktūros, valdančios socialinį gyvenimą, verčia mus prisitaikyti prie gana griežtų konformizmo reikalavimų. Bet tai nereiškia, kad esame vergai, visiškai priklausomi nuo tariamų vergvaldžių, kurie suteikia mums vienokią ar kitokią materialinę ar simbolinę vertę.
Galima džiaugtis šios sąmokslo fantazijos kūrėjų lakia vaizduote, tačiau ji kelia ir šypseną, ir siaubą. Pirmiausia, jiems niekaip nepavyksta nuslėpti paprasto dalyko: kaip ir kitos sąmokslo fantazijos ar teorijos, ši fantazija naudojama trivialiam politiniam tikslui – demonizuoti politinius oponentus ir gąsdinti žmones nuolatine pilietine bei politine krize. Kartu fantazuojant apie vergvaldžių sąmokslus siekiama paaiškinti tai, kas kelia nerimą, numalšinti politinę depresiją ir įsivaizduoti save gyvybingais politinio bei pilietinio veiksmo dalyviais. Nieko labai naujo. Gal dėl to mums visiems vertėtų aistringai sudainuoti „Pirmyn, vergai nužemintieji“ ir atnaujinti savo vaizduotes bei perkrauti fantazijas.
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Kviečiame pildyti paraiškas socialinei ar tikslinei stipendijoms gauti
VDU Studentų reikalų departamentas informuoja studentus apie galimybes gauti socialinę arba tikslinę stipendiją užpildžius paraiškas atitinkamai iki liepos 11 arba 16 dienos.
Socialinė stipendija
Studentai, norėdami gauti socialinę stipendiją 2023 m. pavasario semestrą papildomo priėmimo metu, nuo 2023 m. liepos 2 d. iki liepos 11 d. (įskaitytinai) turi per Fondo interneto tinklalapį prisijungti prie Stipendijų ir finansinės paramos studentams informacinės sistemos ir elektroniniu būdu užpildyti nustatytos formos prašymą (Socialinė stipendija SS 2023 m. pavasario semestras_papildomas_liepa). Tik šiuo būdu užpildęs prašymą studentas gali pretenduoti į socialinę stipendiją.
Primename, kad socialinė stipendija studentams yra skiriama vienam studijų semestrui ir mokama kiekvieną mėnesį iki to semestro pabaigos, įskaitant to semestro sesiją ir atostogų laikotarpį, bet ne ilgiau kaip iki studijų pabaigos. Studentui, kuris užpildo prašymą papildomo priėmimo metu, socialinė stipendija skiriama tik likusiam semestro laikotarpiui.
Tikslinė išmoka
Informuojame, kad nuo 2023 m. liepos 1 d. iki liepos 16 d. (įskaitytinai) prasideda prašymų teikimas per Stipendijų ir finansinės paramos studentams informacinę sistemą tikslinei išmokai 2023 m. pavasario semestro papildomo birželio mėn. priėmimo metu gauti.
Studentai, norėdami gauti tikslinę išmoką papildomo priėmimo metu, privalo per Fondo interneto tinklalapį prisijungti prie IS „PARAMA“ ir elektroniniu būdu užpildyti nustatytos formos prašymą (Tikslinė išmoka, 2023 m. pavasario semestras_liepa). Tik šiuo būdu užpildęs prašymą studentas gali pretenduoti į tikslinę išmoką priėmimo metu.
Primename, kad tikslinė išmoka studentams yra skiriama vienam studijų semestrui ir mokama kiekvieną mėnesį iki to semestro pabaigos, įskaitant to semestro sesiją ir atostogų laikotarpį, bet ne ilgiau kaip iki studijų pabaigos.
Vyksta papildomas priėmimas į magistrantūros studijas
Liepos 5 d., 12 val. prasideda antrasis prašymų priėmimo etapas į likusias laisvas magistrantūros studijų vietas.
Prašymų dalyvauti priėmime į magistrantūros studijas registracija vyks internetu: http://epasirasymas.vdu.lt. Prašyme galima nurodyti iki 4 pageidavimų. Stojantysis pageidavimus turėtų pateikti prioriteto mažėjimo tvarka.
Prašymus dalyvauti antrajame priėmimo etape bus galima pateikti iki liepos 10 d. 10.00 val. VDU absolventams nereikia pateikti diplomo ir jo priedėlio, tik užpildyti prašymą ir pridėti registracijos mokesčio kvito kopiją (rekvizitus rasite čia) bei studijų programos priėmimo sąlygose nurodytus dokumentus (jei nurodyta). Kitų aukštųjų mokyklų absolventai turi pateikti išsilavinimo dokumentų, asmens dokumento, registracijos mokesčio kvito ir kitų dokumentų kopijas.
Liepos 11 dieną nuo 10.00 iki 11.00 val. vyks stojančiųjų motyvacijos vertinimas, tik tiems, kurie kandidatuoja į studijų programas, kurių priėmimo sąlygose numatytas motyvacijos vertinimas. Stojantieji privalo dalyvauti motyvacijos vertinime nurodytu laiku. Informaciją apie motyvacijos vertinimą kiekvienam stojančiajam el,. paštu pateiks atsakingi akademinio padalinio darbuotojai.
Priėmimo į magistrantūros studijas taisyklės
Priėmimo į magistrantūros studijas etapai
Informaciją apie 2023 m. priėmimą į magistrantūros studijas rasite čia.
Benamių gyvenimą tyrusi Kauno sociologė: „Svarbiausia nepamiršti, kad prieš mus – žmogus“
Benamystė – visuomenės problema ar tiesiog viena iš jos įvairovės formų? Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros dėstytojos dr. Rasos Indriliūnaitės, Lietuvoje nusistovėjusi gana siaura benamystės samprata ir stereotipinis benamių įvaizdis. Ji sako, kad apie benamystę yra kalbama pernelyg apibendrintai.
Panašūs į visus žmones
Neretai benamystė yra apipinta stereotipiniais požiūriais, kurie gali suklaidinti. Pašnekovė sakė, kad tiek benamystės, tiek ir skurdo veidų yra labai daug, o dalies benamių mes net nematome ar neatpažįstame. „Yra tekę sutikti žmonių, kurie nors ir turi namus, tačiau stokoja socialinių įgūdžių ar kitų išteklių jais pasirūpinti bei laiką leidžia gatvėje“, – teigė VDU dėstytoja.
Prieš keletą metų R.Indriliūnaitė tyrinėjo Lietuvos didžiųjų miestų nakvynės namuose apsistojančių benamių gyvenimo būdą, jų kasdienius įpročius.
„Tyrimo metu su benamiais asmenimis praleidau nemažai laiko, stebėjau skirtingų jų grupių kuriamą „savą“ miestą bei taisykles, kasdienį judėjimą tarp jiems svarbių vietų – nakvynės namų, sriubos valgyklų, prekybos centrų prieigų, konteinerių ir kuriamus mobilumo žemėlapius“, – pasakojo pašnekovė.
Dalindamasi atlikto tyrimo įžvalgomis, R. Indriliūnaitė pabrėžė: „Psichologine prasme – ne kiekvienas atlaikytų visuomenės, o neretai ir artimųjų atsiribojimą, jaučiamą gėdą prieš juos dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, kartais sudėtingus tarpusavio santykius su kitais benamiais asmenimis“.
Atliekant tyrimą svarbiu elementu tapo ir ryšio užmezgimas su benamiais. Nors pašnekovė save pristatydavo kaip sociologę, rengdavosi įprastai, tačiau, iš pradžių, sulaukdavo smalsių žvilgsnių: „Pamenu, bent tuo metu, kai atlikau tyrimą, nemažai sutiktų benamių būdavo nusivylę žurnalistais, ieškodavusiais sensacijų, todėl pradžioje susitikus, ne sykį perklausdavo, ar nesu žurnalistė, ar tai, ką papasakos, neatsidurs žiniasklaidoje“.
Dėstytoja patarė, kad su benamiais reikia elgtis taip, kaip su bet kuriuo kitu žmogumi: „Svarbiausia nepamiršti, kad prieš mus – žmogus“. Ji taip pat akcentavo itin svarbų nuoseklios ir tvaresnės kompleksinės pagalbos benamiams asmenims poreikį.
Pašnekovė sakė, kad apsistojantys nakvynės namuose ar dienos centruose benamiai asmenys mėgsta žiūrėti įvairias laidas, filmus. Dalis turi ir telefonus: „Telefonas, bent tuo metu, kai atlikau tyrimą, apskritai būdavo kaip tam tikra „valiuta“, ginčo, nesutarimo objektas, arba vienas iš daiktų, kurį galima parduoti, keisti į kitą telefono modelį ar apskritai į kitą daiktą, atimti ar apgaule išvilioti iš silpnesnio, kai yra reikalingi pinigai“.
Kaip ir bet kuris žmogus, benamiai yra įvairiaspalvės asmenybės, kartais savo mąstymu galintys net nustebinti. R.Indriliūnaitė prisiminė vyresnio amžiaus benamius, kuriuos sutikdavo savanorystės „Lietuvos Caritas“ organizacijoje metu ir su jais kalbėdavosi. „Vieno jų kasdienis rūpestis buvo surinkti pinigų sumą, kurios vakare užtektų vištų kepenėlėms katinui. Antrasis vardindavo operų ir operečių pavadinimus, klausdamas, ar mačiau, bei dalindavosi prisiminimais apie Kauno muzikinį teatrą“, – prisiminė R.Indriliūnaitė.
Moterys rizikuoja labiau
Paklausta apie vyraujančias benamių tendencijas Lietuvoje, ji sakė, kad yra pastebimas didėjantis benamiams teikiamų paslaugų poreikis. Taip pat benamiams paramą teikiančios organizacijos pastebi, kad daugėja ir pagalbos besikreipiančių jauno amžiaus asmenų, psichikos sutrikimų turinčių žmonių.
Pašnekovė akcentavo, kad vyrų ir moterų benamystė skiriasi. Pastarąją sunkiau atpažinti, kartais ji tarsi nematoma. „Moterys benamės patiria didesnį išorės spaudimą nei benamiai vyrai, yra labiau stigmatizuojamos ir dėl priklausomybių ar tais atvejais, kai neturi resursų auginti vaikų“, – pasakojo VDU dėstytoja.
Anot jos, tyrimai ir statistiniai duomenys rodo, kad moterims benamėms dažniau reikalinga pagalba ir dėl psichikos sutrikimų, patiriamo smurto.
Ne paslaptis, kad benamystės tema miesto gyvenime yra itin aktuali. Pašnekovė pabrėžė, kad benamiai yra tokia pat miesto gyventojų dalis, kaip ir kitos visuomenės grupės – turintys savų kasdienių reikalų. Svarbu paminėti, kad miestų centruose matome tik labai nedidelę dalį benamių, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių patogu taip leisti laiką. „Tiesa, visuomenė ne visada palankiai tą priima, pasitaiko siūlymų benamiams uždrausti lankytis tam tikrose viešose vietose. Vyksta tam tikra skirtingų interesų kova dėl miesto viešosios erdvės“, – teigė R. Indriliūnaitė.
Aiškindama, kaip yra tampama benamiu, VDU dėstytoja išskyrė, kad benamystę neretai lemia kompleksinių priežasčių visuma (ligos, patirtas smurtas, skyrybos ar šeimos nario netektis, priklausomybės ir kt.) bei struktūrinės priežastys (ilgalaikis nedarbas, skurdo rizika, sudėtingas būsto prieinamumas ir kt.): „Susidėjus kelioms iš aplinkybių, nesant saugios, palaikančios socialinės aplinkos, žmogus ilgainiui praranda gebėjimus adekvačiai pasirūpinti savimi, nebesiekia atitikti visuomenės normų. O ir pati visuomenė labai dažnai nėra atvira tokiam žmogui – atmetimu, vengimu, baime, kriminalizavimu dar labiau jį stumteli į saviizoliaciją“.
Šalių patirtis skirtinga
Vadovaudamasi užsienio didžiųjų miestų pavyzdžiais, pašnekovė pasakojo, kad stengiantis benamius išstumti iš centrinių miesto vietų, kai kurių parkų, pasitaiko apmokestintų suoliukų ar aštriomis detalėmis pažymėtų vietų. Taip pat pastebėjo, kad: „dalis miesto aikščių, parkų rekonstrukcijos, nauji nekilnojamojo turto projektai lemia, kad didžioji dalis benamių traukiasi į atokesnes, labiau apleistas miesto erdves“.
Žvelgiant į kitų Europos miestų pavyzdžius, kaip sako pašnekovė, galima matyti skirtingų pavyzdžių. Pasak jos, pastaraisiais metais visose Europos šalyse (išskyrus Suomiją) benamystė auga. „Pagrindinės to priežastys – augančios išlaidos būstui, socialinio būsto ar paramos šiam būstui trūkumas, nesaugumas darbo rinkoje, ilgalaikės sveikatos problemos“, – teigė VDU Sociologijos katedros dėstytoja.
Nuo 2008 m. Suomijoje benamystė mažėjo. Pašnekovė įvardijo, kad to priežastis – įgyvendinama strategija „Pirmiausia – būstas“ („angl. Housing First“), kurios esmė – asmeniui suteikti nuolatinį ir saugų būstą, o tik jau po to teikti reikalingą paslaugas, lavinti savarankiško gyvenimo įgūdžius.
„Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, benamystę sprendžia vadinamaisiais trumpojo laikotarpio sprendimais, pavyzdžiui, laikino apgyvendinimo ar nakvynės suteikimu – jie, žinoma, yra pigesni, bet, deja, ir mažiau efektyvūs, kitos – pasitelkdamos tvaresnius ir nuoseklesnius būsto politikos sprendimus“, – sakė ji.
Netekome iškilaus JAV antropologo, VDU bendradarbio prof. J. Hill
Birželio 24 d. netekome profesoriaus Jonathan Hill (Pietų Ilinojaus universiteto Antropologijos departamentas). Mintimis apie profesorių dalinasi VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, profesorius Vytis Čiubrinskas.
Prisiminsime šį iškilų antropologą kaip daug davusį Lietuvos antropologijai, o ypač mūsų Socialinės antropologijos magistro studijų programai. Jis buvo prie pat jos ištakų. Kai 2002 m. stažavausi Pietų Ilinojaus universitete su „Fulbright“ programa, jo patarimai buvo neįkainojami ir 2004 m. tapo įgyvendinti šią programą atidarius VDU.
Glaudaus bendradarbiavimo su Jonathan rezultatas – Pietų Ilinojaus antropologijos sertifikato „Intercultural Understanding“ programa, kuri veikia jau trylika metų (nuo 2010 m.). Ji atvėrė kelius vizituojantiems profesoriams – antropologijos profesionalams – iš šio ir kitų Vakarų universitetų dėstyti socialinės antropologijos kursus mūsų studentams. Keturis atskirus kursus šioje programoje yra dėstęs ir pats Jonathan, beveik kasmet atvykdamas į Kauną 2009–2019 metais ir tapdamas oficialiu mūsu programos vizituojančiu dėstytoju. Čia profesorius yra vadovavęs magistriniams darbams, buvo nuolatinis doktorantų konsultantas, rengė viešus tiriamuosius seminarus apie savo lauko tyrimus tarp Amazonės žemupio autochtonų bei metodologinius seminarus taikant identiteto ir galios sąveikos paradigmas.
Jonathan entuziastingai palaikė ir mūsų pastangas sukurti bendrą penkių Baltijos šalių universitetų antropologijos doktorantūrą (BAGs). Kai 2014 m. gavę Wenner-Gren antropologijos rėmimo fondo paramą 2015-2018 m. organizavome doktorantų konferencijas ir mokyklas, jose dėstė ir Jonathan, būdamas oficialiu BAGs konsorciumo atstovu nuo Pietų Ilinojaus universiteto, šalia atstovų iš Mančesterio ir Kopenhagos universitetų.
Prof. Hill buvo žurnalų „American Anthropologist“ (1989-1993) bei „Identities: Global Studies in Culture and Power“ (2001-2009) redaktorius ir šia patirtimi, taipogi profesinėmis žiniomis dalijosi tapęs žurnalo „Lietuvos Etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ redakcinės kolegijos nariu (nuo 2018 m.).
Profesoriaus tyrimai ir jo veikla atstovaujant Amazonės autochtonų teisėms įkvėpė jo kurso klausytojus – VDU antropologijos magistrantus pačius imtis veiklos. Jis labai džiaugėsi, kad Lietuvoje atsirado pirmoji – mūsų programos absolvenčių sukurta – taikomosios antropologijos NVO „Anthropos“, ir su malonumu dalyvavo jos konferencijoje 2018 m. Jis ir pats prisidėjo prie antropologijos sklaidos Lietuvoje surengdamas du tiriamuosius seminarus Lietuvos istorijos institute (2009 m. apie savo etnomuzikologinius tyrimus Amazonėje bei 2013 m. apie politinę antropologiją) ir seminarą Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje (2013 m. apie archeologinės antropologijos taikymą tyrinėjant Pietų Amerikos autochtonų teritorijose).
Labai vertinome Jonathan nuoširdumą, ypač geranorišką kolegialumą ir patarimus mūsų studentams. Buvo nepaprastai malonu kartu su juo dirbti organizuojant dviejų American Anthropological Association [AAA] konferencijų (Vašingtone 2017 m. ir Baltimorėje 2021 m.) bei dviejų European Association of Social Anthropologists [EASA] konferencijų (Stokholme 2018 m. ir Lisabonoje 2020 m.) sekcijas, o pastaruoju metu susitelkus prie bendros knygos rengimo.
Prisiminsime Jonathan kaip vieną iš mūsų – puikiai supratusį ir labai palaikiusį antropologijos reikalingumą Lietuvoje.
Vytis Čiubrinskas ir kolegos
VDU Socialinės antropologijos magistro studijų programos komitetas, VDU Socialinės antropologijos centras
Socialinis darbas dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas
Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, taip pat skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerbūvio, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatyminės bazės tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.
Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.
Pagrindas – žmogaus teisės ir socialinis teisingumas
Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.
Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, išlaisvinimo iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.
Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.
Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė
Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.
Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis pareikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatyminę bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.
Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.
Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.
Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtini reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.
Reziumuojant, socialinis darbas yra profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.
Demografė Maslauskaitė: svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame
Galvodami apie Lietuvos demografiją dažnai gręžiamės į trijų milijonų tautos paveikslą. Diskutuodami apie šeimą norime lygiaverčio atsakomybių pasiskirstymo, bet moterys ir mamos jų vis dar turi daugiau. Žengdami į sėkmingą Lietuvos ateitį turime iš naujo įvertinti valstybės šeimos politikos stiprybes ir iššūkius. Pasak sociologės, demografės Aušros Maslauskaitės, valstybės demografiniai pokyčiai – lėtas procesas, taigi turime atsakingai ir strategiškai planuoti su demografija susijusius valstybės sprendimus ir kantriai dirbti dėl norimo rezultato.
A. Maslauskaitė prisideda prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra Valstybės pažangos tarybos ir jos koordinacinės grupės narė, sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos mokslų akademijos narė.
Kaip valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ atsispindi šeimos politikos ir demografijos klausimai? Kodėl jie aktualūs Lietuvai?
Demografijos tema visame vizijos rengimo procese buvo viena iš ašinių. Dar pirmajame viešame renginyje, kuris žymėjo vizijos rengimo startą, demografija minėta kaip vienas svarbiausių Lietuvos ateities klausimų. Jam skirta daug dėmesio parengiamuosiuose vizijos kūrimo etapuose, atliktas didelis darbas rengiant analitinę ataskaitą apie Lietuvos demografinę būklę ir jos ateities perspektyvas. Galutiniame dokumente nugulė esminės gairės, kurios turėtų naviguoti mūsų demografinę, taip pat šeimos politiką. Džiaugiuosi, kad demografijos dalyje politinių siekių gairės yra realistiškos, įsiklausančios į demografinės tikrovės balsą. Mąstant apie ateitį būtina svajoti, turėti viziją, tačiau demografinė raida turi savo vidinę logiką ir jos būtina paisyti. Tikiuosi, kad demografinės politikos gairės tarnaus kaip riboženkliai, įrėminantys politinių veiksmų erdvę ateityje. Turėsime mažiau blaškymosi, siūbavimų, demografinės politikos kryptis nebus radikaliai sukiojama kas ketverius metus.
O atsakymas į klausimą, kodėl demografijos ir šeimos klausimai aktualūs Lietuvai, yra tiesiai prieš mūsų akis. 30 praėjusių metų visi trys demografinę būklę lemiantys procesai: gimstamumas, migracija, mirtingumas – iš esmės turėjo neigiamą ženklą. Esame sparčiai mažėjanti, senėjanti populiacija, jau šiandien jaučiame šių procesų pasekmes: mažiau kuriančių, dirbančių, besimokančių, auga spaudimas socialinei, sveikatos sistemoms, išryškėjo esamų infrastruktūrų ir poreikių neatitiktis. Ateitis gali būti dar niūresnė, jei demografinėje politikoje blaškysimės ir būsime vėtomi fantazijų, nepagrįstų sprendimų. Tokių brangiai kainavusių klaidų jau padaryta, ir labai nemažai.
Galima paminėti 2008 m. vaiko priežiūros atostogų reformą, kuri pailgino dosniai apmokamų atostogų laiką. Politikai vylėsi, kad taip padidins gimstamumą. Neva kuo ilgesnės ir geriau apmokamos atostogos, tuo daugiau vaikų susilauks šeimos. Keletą metų gimstamumas augo, bet daugiausia ne dėl išmokų, o dėl demografinių veiksnių. Tuo metu prie 40-ųjų gyvenimo metų artėjo karta moterų, kurios pirmosios buvo nukėlusios vaikų susilaukimą vyresniam amžiui. Dauguma tų vaikų ir taip būtų buvę pagimdyti, nepriklausomai nuo pasikeitusios vaiko priežiūros atostogų tvarkos. Tačiau džinas iš butelio buvo išleistas, valstybei tai brangiai atsiėjo, o išmokų mažinimas ateityje niekuomet nesutinkamas aplodismentais.
Kokių veiksmų turime imtis jau šiandien, norėdami ateityje išvengti klaidų ir pasiekti proveržį šeimos politikoje? Ar esame pajėgūs tai padaryti?
Išskirčiau kelis dalykus: susijusius su šeimos kaip politikos proceso principais ir su šeimos politikos siekiais, priemonėmis. Pirmieji yra bendresnio pobūdžio. Kas čia svarbu? Pirma, politikams, atstovaujantiems skirtingoms politinio spektro pozicijoms, ieškoti bendro vardiklio. Siekiant pagerinti šeimų padėtį, dėl daug dalykų galima sutarti ir tai nėra dalykai, tiesiogiai susiję su šeimos vertybėmis. Mažiau energijos eikvoti kultūriniams karams dėl šeimos. Palikime vertybes žmonėms, jie pajėgūs patys dėl jų apsispręsti. Antra, klausyti ir išgirsti, ką sako mokslas. Šeimos politika Lietuvoje yra politikų asmeninių patirčių įkaitė. Labai dažnai „faktus“ apie šeimą politikai kuria per savo asmeninę patirtį. Trečia, sutarti dėl strateginių dalykų ir kantriai dirbti. Demografiniai procesai inertiški, pokyčiai lėti, tad politiniai dividentai nebus greitai gaunami.
Kalbant apie siekius ir priemones reikėtų neiškrypti iš kelio, kuriuo jau einame, ir orientuotis į šeimai reikalingų paslaugų plėtrą, o ne pinigines išmokas. Čia susikerta socialiniai, švietimo, sveikatos paslaugų reikalai. Juos reikėtų organizuoti pagal socialinio teisingumo principą. Žmonėms gera jausti, kad šeimos turi tam tikrą porciją ateities garantijų, susijusių, pvz., su jų vaikų išsilavinimu. Švietimo kokybė neturi būti šeimos socialinio statuso klausimas.
Bet pažiūrėkime, ar tikrai išlaikome šią kryptį. Be to, kurti priemones, kurios padėtų gyventi dviejų dirbančių ir dviejų vaikus bei namus prižiūrinčių asmenų šeimai. Čia kalbama apie lyčių lygybės principą, kad ir kokias emocines reakcijas tai keltų mūsų politiniame lauke. Toks šeimos modelis harmoningai dera su mūsų laikmečiu. Galime svajoti apie dirbančio tėčio ir ilgai vaikus auginančios mamos šeimą, bet realybė skatina kitą modelį.
Šeima negyvena vakuume, ji yra sudėtinė visuomenės sistemų dalis. Kai turime nesuderinamumą, prieštarų, gauname neoptimistinį demografinį rezultatą. Dar vienas dalykas – šeimų gyvenimai labai įvairūs, todėl šeimos politika turi atsižvelgti į įvairias šeimas, jų poreikius. Aišku, idėjas būtina paremti biudžeto lėšomis. Esame šalis, kuri nusileidžia net ir kaimynėms pagal išlaidas šeimos politikos reikmėms.
Galvodami apie ateities Lietuvos šeimos politikos prioritetus, turėtume blaškytis mažiau nei per praėjusius tris dešimtmečius. Ieškoti pragmatinio konsensuso, tęsti pradėtus gerus dalykus, diegti sisteminį požiūrį. Tikiuosi, kad ir eisime šiuo keliu, investuosime į mokslinius tyrimus, įsiklausysime į jų išvadas. Viliuosi, kad vizijoje „Lietuva 2050“ nubrėžtos kryptys ras savo vietą ir lydimuosiuose dokumentuose, priemonių planuose. Tai mūsų kelrodės gairės ateities Lietuvos šeimos politikai.
Ar galime sukurti universalią šeimos politikos formulę, tinkamą kiekvienai valstybei?
„Lietuva 2050“ – originalus nacionalinis produktas. Rengdami viziją rėmėmės užsienio šalių taikyta metodologija, tačiau turinys – unikalus, būdingas tik Lietuvai.
Valstybė yra tarpininkė tarp šeimos ir ekonominio gyvenimo. Kai rinka savo geležine ranka spaudžia šeimą, turi įsiterpti valstybė. Jei būstas jaunai šeimai neįperkamas, nes jis visas priklausomas nuo privataus sektoriaus, valstybė turi rasti būdų, kaip padėti. Nėra vienos šeimos politikos formulės, kuri galėtų būti sėkmingai įgyvendinta visose valstybėse. Naudinga stebėti kitų šalių pavyzdžius, bet svarbu suprasti, kad negalime mechaniškai perimti ir į Lietuvą perkelti svetur naudojamo priemonių paketo. Galime būti panašūs pagal visuomenės sąrangą, struktūrinius dalykus, tačiau formuojant šeimos politiką svarbus kultūrinis kontekstas, nacionaliniai ypatumai. Tai būtina įvertinti, kitaip net ir geriausios priemonės neveiks arba duos atvirkštinį rezultatą.
Gimstamumo rodikliai, giliai šaknis įleidęs trijų milijonų tautos įvaizdis – mūsų visuomenei jautrūs klausimai. Kokia šiandien yra Lietuvos demografinė situacija?
Atsakant trumpai: demografijoje praeitis programuoja dabartį ir ateitį. Mūsų trijų dešimtmečių praeitis buvo niūri, todėl negalime tikėtis stebuklų. Atsižvelgiant į tai, nereikėtų tikėtis, kad tapsime keturių milijonų šalimi ar visuomene, kurioje absoliutus gimstančių vaikų skaičius šoktels keletą kartų. Nors migracijos procesai paskutiniais metais nuteikia bent minimaliai optimistiškiau, gimstamumas pasuko mažėjimo kryptimi. Mirtingumo rodikliai tai pat nėra džiuginantys. Be to, turime kartu gyvenančias skirtingas demografines Lietuvas: vienoje – stabilesnės šeimos, geresni sveikatos rodikliai, kitoje – priešingai. Ateities iššūkis yra užtikrinti ne tik tai, kad mes taip sparčiai nemažėtume, bet ir kad šios Lietuvos dar labiau neišsiskirtų.
Į demografiją mes reaguojame labai emociškai. Kolektyviniu lygmeniu esame prisirišę prie magiško trijų milijonų skaičiaus, manome, kad jam pasikeitus, mus ištiks apokaliptinis scenarijus. Visuomenėje įsijungia kolektyvinė baimė, kad išnyksime kaip tauta. Vis tik reikėtų suprasti, kad svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame. Pakeiskime perspektyvą: susitelkime ne į galutinį gyventojų skaičių, bet į gyventojus ir jų gyvenimo kokybę.
Politikai labai dažnai nori greito rezultato, tačiau demografijoje tai neįmanoma, čia nėra burtų lazdelės efekto – gimstamumo ar vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai nepakinta per vienus metus. Tai labai lėtas sisteminis darbas.
Vizijoje „Lietuva 2050“ ir jos lydimuosiuose dokumentuose labai aiškiai išdėstytas realus ateities scenarijus. Ateities vizijoje numatyta, kad įgyvendindami tam tikras demografinės politikos priemones mes galime stabilizuoti esamus rodiklius, o vėliau ir sėkmingai pajudėti pirmyn.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
Šaltinis: lrt.lt
Susitikimas su Kalėjimų tarnyba
Birželio 22 d. vyko Lietuvos universitetų bei kolegijų atstovų susitikimas su Kalėjimų tarnybos atstovais. Šiame susitikime buvo aptartas mokslinių tyrimų atlikimas Lietuvos kalėjimų tarnyboje, studentų profesinės praktikos bei savanorystės kalėjimuose klausimas. Ieškota sprendimų, kaip universitetai ir kolegijos galėtų prisidėti prie Kalėjimų tarnybos darbuotojams aktualių mokymų organizavimo ir įgyvendinimo. Aptarti efektyvesnio bendradarbiavimo būdai.
Susitikimo metu ieškota naujų bendradarbiavimo sričių, kurios būtų svarbios visoms šalims. Artimiausiu metu ketinama atnaujinti VDU ir Lietuvos kalėjimų tarnybos bendradarbiavimo sutartį.
Ar Lietuvoje paisoma žmogaus teisių psichikos sveikatos priežiūroje?
Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovės Indre Jaugėlaitė, Edita Daugėlaitė, Rūta Lašaitė ir VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonas Ruškus
„Net Pasaulio psichiatrų asociacija, kuri daug kartų buvo kritikuota už pataikavimą prievartos kultūrai, kolaboravimu su totalitariniais režimais, dabar aiškiai stoja į žmogaus teisių pusę. Šito nematau Lietuvoje. Niekas nesako: kadangi esu gydytojas, nenoriu, kad mano rankos būtų suteptos prievarta“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovas Dainius Pūras.
Sistema maitina save pačią
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje diskusijoje „Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir žmogaus teisės – kokių permainų ir kodėl reikia Lietuvai?“, kurią organizavo ŽTSI ir VDU Socialinio darbo katedra, profesorius D. Pūras skaitė pranešimą, ar pasaulinės permainos psichikos sveikatos srityje ateina į Lietuvą, ir dalyvavo diskusijoje kartu su VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonu Ruškum, žmogaus teisių aktyviste, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos nare Indre Giedre Gegeckaite bei Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovėmis: Edita Daugėlaite, socialinėmis darbuotojomis Rūta Lašaite ir Indre Jaugėlaite.
„Lietuvoje turime virš šimto psichikos sveikatos centrų ir jie pateikiami, kaip toks įspūdingas proveržis Lietuvoje, pristatomi net tarptautinėms organizacijoms. Skamba įspūdingai: mažiau nei trims milijonams gyventojų turėti daugiau nei šimtą centrų. Tad vakariečiai, būdami naivūs, mano, kad tai yra fantastika. Tačiau iš tikrųjų tie centrai visai neatlieka bendruomeninių paslaugų funkcijų. Jeigu jų paklaustumėte, ką jūs darote, pavyzdžiui, kai žmogui diagnozuojama šizofrenija, tai jie atsakytų, kad gydo vaistais, o jeigu nepadeda, rekomenduoja stoti į eilę patekti į instituciją. Ši sistema net nežino pagrindinės savo misijos – kartu su kitais sektoriais užtikrinti kompleksinę pagalbą visiems žmonėms, kurie turi bet kokią psichosocialinę negalią. Vadinasi, visus šiuos metus mes prasnaudėme, bet vis dar nepripažįstame, kad tai yra akivaizdus sisteminės nesėkmės pavyzdys“, – teigė D. Pūras.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Dainius Pūras ir žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė
Anot jo, didžiausia problema, vis dėlto, – ne socialinis, o sveikatos sektorius: „Sistema maitina save pačią. Gamina naują produkciją, kad būtų užpildyta šeši tūkstančiai vietų. Oficialiai jūs išgirsite iš mano kolegų, kad čia jokios problemos nėra ir šita sistema veikia, bet kaip gali būti kitaip, kai nėra jokios kitos alternatyvos“.
Pasak ŽTSI vadovo, dar 2001 m. Pasaulio sveikatos organizacija nurodė, kad kiekvienoje valstybėje privalo būti teikiamos penkios būtinosios paslaugos: medikamentinis gydymas, nuolatinė psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė/darbinė reabilitacija ir apsaugotas būstas. Tačiau praėjo 22 metai, o Lietuvoje viso to nėra.
Institucija – dar viena diskriminacijos forma
Tuo metu mūsų šalyje vietoj kompleksinės pagalbos žmonės su negalia įprastai yra uždaromi institucijose, taip apribojant tiek Asmenų su negalia teisių konvencijoje, tiek Konstitucijoje įtvirtintas laisves.
„Institucija, kad ir kokio pobūdžio ji būtų, jau yra diskriminacijos forma. Institucija žmogui yra nenatūralu. Vaikui natūralu yra augti šeimoje su 24 val. per parą jiems įsipareigojusiais suaugusiaisiais. Suaugę žmonės taip pat turi teisę gyventi bendruomenėje lygiomis teisėmis su visais kitais. Jie turi teisę negyventi specialiai jiems sukonstruotose aplinkose, o turėti savo būstą, gauti visą jiems reikalingą pagalbą ir priėjimą prie visų viešųjų paslaugų“, – sako VDU Socialinio darbo katedros prof. J. Ruškus.
Anot jo, Lietuvoje kaip ir visoje Europos sąjungoje, deinstitucializacija nuėjo netinkama linkme – į grupinių gyvenamų namų steigimą: „Tai vėlgi yra nenatūrali, dirbtinė, specifinė vieta žmonėms su negalia. Žvelgiant iš žmogaus teisių pozicijos tai yra tos pačios institucijos kita forma pratęsimas.“
Profesoriui pritarė žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė, prisiminusi Savarankiško gyvenimo namų atvejį. „Pagal idėją tie namai turėjo būti skirti žmogui kaip pereinamasis laikotarpis, pvz., atėjus iš globos įstaigos, kur mokamasi savarankiškiau gyventi, žmonės gali patys gamintis ir panašiai tobulinti savo įgūdžius. Bet realybė tokia, kad per penkis metus, kiek tie namai gyvavo, išėjusiųjų gyventi savarankiškai buvo vienetai“, – pasakojo specialistė, Savarankiško gyvenimo namuose kartu su organizacija vykdžiusi tyrimus ir stebėjimus žmogaus teisių srityje.
Diskusijos metu pristatyta istorinė Kauno „Arkos“ bendruomenės narės Editos Daugėlaitės veiksnumo sugrąžinimo patirtis parodo, kad su tinkama pagalba priimant sprendimus, išklausymu, palydėjimu bei pagalba mokantis visi asmenys ne tik turi teisę, bet ir gali gyventi savarankiškai, būti įtraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.
Pandemija pakeitė požiūrį į psichinę sveikatą
Ką daryti, kad pasaulyje vis garsėjantis žmogaus teisėmis grįstas diskursas sveikatos priežiūros srityje, stiprėtų ir Lietuvoje? Juolab, kad remiantis 2021 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausa, kurią diskusijoje pristatė VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė, visuomenės pasipriešinimas gyventi ar dirbti su asmenimis, turinčiais psichosocialinę negalią, vis dar yra didelis.
VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė
Pasak profesoriaus D. Pūro, pokyčiai pirmiausia turi ateiti iš visuomenės, o tik po to iš politikos. Tačiau šiuo metu šalies politikai jokio signalo iš visuomenės negirdi: „Pandemija parodė, kad ir mes, „normalieji“, galime turėti psichikos sveikatos problemų. Nes iki šiol buvo tik balta-juoda: mes tai normalūs, o tuos „psichus“ reikia uždaryti. Per pandemiją buvo neįmanoma patekti pas praktikuojančius psichoterapeutus, jie visi buvo užgulti. Dabar net ir vyrai nori ne tik su degtine nervus gydytis, o moterys – ne tik su raminamaisiais. Vidurinioji klasė pradėjo domėtis emocine sveikata, tad gal yra vilties, kad žmonės pradės geriau suprasti tuos, kurie yra uždaryti“.
Jam pritarė socialinė darbuotoja, Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovė R. Lašaitė, pridurdama, kad pačios psichikos sveikatos srityje dirbančios organizacijos turi aktyviai kalbėti šiomis temomis. Nors yra sunku susitaikyti su visuomenės atstūmimu, tačiau neverta laukti, kol kas pastebės ir išgirs, – reikia išdrįsti kalbėti ir už save kovoti.
VDU vykusi diskusija buvo organizuojama vykdant Aktyvių piliečių fondo remiamą projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.
Artūras Tereškinas. Aš myliu savo vyrą
Aš myliu savo vyrą. Ši frazė gali skambėti patetiškai ir net keistai. Tiek daug heteroseksualių moterų kasdien viešai prisipažįsta mylinčios savo vyrus. Tik pusamžiai heteroseksualūs vyrai Lietuvoje dažniausiai ne myli, o nekenčia. Nekenčia vidutinybių, lyties tapatybių, lyčių lygybės. Labiausiai jie myli save ir vadinamąsias didžiąsias asmenybes, kuriomis save laiko.
O aš myliu savo vyrą. Jį pažįstu nuo 2013 m., susituokėme 2019 m. Kopenhagoje. Tuoj sukaks mūsų pažinties dešimtmetis. Susipažinome pažinčių portale „OkCupid“. Jis, rodos, tebeegzistuoja, nors dabar pažinčių programų ir programėlių dešimtys.
Mano vyras – ne Europos Sąjungos šalies pilietis, todėl 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu“ mums revoliucinis. Mūsų šeima susijungė. Kai Migracijos departamente savo vyrą vadinu sutuoktiniu, darbuotoja tik nusišypso ir maloniai linkteli. „Pasirašykite čia“, – sako. Prieš kelerius metus kita darbuotoja klausė, kodėl neįregistravau savo santuokos „metrikacijoje“. „Tai kad mūsų santuokos Civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja“, – šypsojausi aš. Neregistruoja ir neregistruos.
Nors mano vyras puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, namie kalbame angliškai. Anglų kalba mane jau seniai okupavusi: kalbėti, rašyti, mąstyti, sapnuoti tik angliškai. Lietuvių kalba įsiveržia į mūsų gyvenimus tik kartais. Doktorantūros laikais Jungtinėse Valstijose mokiausi prancūzų kalbos ir net išlaikiau egzaminą, bet prancūziškai galiu tik skaityti. Kartais sapnuoti. Sapnuoju savo prancūzų kalbos mokytoją, doktorantę iš Paryžiaus, kuri kreipdamasi į mane visada kirčiavo paskutinį mano vardo ir pavardės skiemenį – ArtūRAS TereškiNAS (su prancūziška „r“ raide mano vardas skambėjo itin egzotiškai). Vadinkite mane ArrrtiūRAS!
Vis dėlto dažniausiai sapnuoju angliškai su ryškiu įžymybės Paris Hilton akcentu (jei galite, pasiklausykite interviu su ja). Ir ne tik sapnuoju. Vieną rytą mano vyras iškilmingai pranešė, kad praeitą naktį per miegus kalbėjausi su savimi. Dviem balsais. Angliškai. Aukštu balsu, priminusiu kai kurių mūsų Seimo narių falcetus, atsiprašinėjau, o labai žemu balsu, panašiu į amerikiečių dainininko Barry‘io White`o bosą, bariau save ir sau priekaištavau. Šie pokalbiai pasikartojo kelis kartus. Kai psichiatrės paklausiau, ar gali būti, kad sergu man niekada nediagnozuota šizofrenija, ji tik nusijuokė. „Tokio amžiaus žmonėms šizofrenijos jau nebūna.“ Nebūna, tai nebūna. Ėmiau įrašinėti naktinius pokalbius su savimi. Klausydamasis jų tik dar daugiau sužinau apie save.
Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Mano vyras keliasi daug anksčiau nei aš. Kai nubundu, jis pasitinka mane su šypsena ir bučiniu. Visą gyvenimą buvau depresyvus asmuo (tikslesnė diagnozė – „depresyvus realistas“), todėl kai matau jo šypseną, pagalvoju, kad ji palaiko mano troškimą gyventi. Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Kai skaitau Lietuvos kraštutinių dešiniųjų („Pro Patria“, „Nacionalinio susivienijimo“, Laisvos visuomenės instituto, „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ ir daugelio kitų) rašinius apie grėsmes tautai ir visuomenei, vis prisimenu prancūzą Didier Eriboną, daugiau nei prieš porą dešimtmečių rašiusį, kad prancūzų nacionalistai kasmetines „Gay Pride“ eitynes laikė pavojumi demokratijai. Pas mus apie tai vis dar kliedi nevykę kandidatai į Vilniaus merus, kurių vienintelė politinė korta ir yra LGBTI+ žmonių diskriminavimas. Mano šeimos niekinimas. Pašok su mumis kadrilį, Sinica!
Bet nei šis, nei į jį panašūs politikai nemoka šokti. Nei kadrilio, nei rumbos. Kai paklausi, nuo ko prasideda meilė, jie negali atsakyti. Taigi nuo ko prasideda meilė?
Artūras Tereškinas su vyru Vladimiru Bralovičiumi / Asmeninio archyvo nuotr.
Meilė prasideda nuo skausmo, nuo košmarų, nuo pornografinių filmų, nuo šildomos raugintų kopūstų sriubos, nuo mašinų gausmo už lango, nuo apsipirkimo „Maximoje“, nuo COVID-19 infekcijos, nuo gniaužiančio kosulio, nuo telefono žinučių, nuo nuskustų juodų plaukų, nuo penktadienių prie kompiuterio. Meilė prasideda nuo loterijos bilietų, nuo prisiminimų, nuo atsisveikinimų Belgrado oro uoste, nuo trumpų susitikimų Frankfurte, Paryžiuje ir Varšuvoje, nuo ašarų, nuo šokių gėjų klubuose, nuo prakaito ir bučinių.
Meilė prasideda nuo galimybių, disonansų, rezonansų, neaiškių reikšmių, lyties, keistumo. Nuo eksperimentų, įvaizdžių, įvardžių, nuotykių, politinių ir pilietinių, ir daugybės tapatybių, kurioms trūksta pavadinimų: radikalių fėjų, dragų, klonų, odinių žmonių, feminisčių, masturbatorių, divų, karalienių, pasyvų, translyčių, tetų, dėdžių, lesbiečių, miegančių su vyrais, ir lesbiečių, laikančių save vyrais (už pavadinimus ačiū amerikiečių mokslininkei Eve Kosofsky Sedgwick). Meilė prasideda nuo žmonių, kurie keičia tapatybes, bet keisdamiesi mokosi vieni iš kitų.
Jau seniai rašau meilės eilėraščius (pomirtiniam eilėraščių rinkiniui). Šį, skirtą savo vyrui, parašiau prieš trejus metus. Savo rašinį juo ir užbaigsiu:
Niekada neišversiu tavęs į lietuvių kalbą
Jos mokaisi lėtai
Tardamas mane
Neteisingas kirčiavimas
Bet toks esu jau esu
Neteisingas visą laiką
Vakar sužinojau
Kad klauseisi Fionos Apple
Ji daug kam nieko nereiškia
Tik tau ir man
Visą laiką girdėsiu
Kad esu tavo lietuvių kalba
Esu tavo kvapas
