Demografas D. Jasilionis: prireiks kelių dešimtmečių, norint sustabdyti Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą

Lietuvos gyventojų skaičius per pastaruosius 30 metų sumažėjo daugiau nei ketvirčiu. Prognozuojama, kad 2030-aisiais darbingo amžiaus gyventojų bus 14 proc. mažiau nei dabar, o 2050 metais – 35 proc. mažiau. Prof. DOMANTAS JASILIONIS, Maxo Plancko demografinių tyrimų instituto Vokietijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje mokslo darbuotojas, šios situacijos nedramatizuoja.

„Dabar pirmaeilė užduotis yra atkurti prielaidas atsirasti tai amžiaus struktūrai, kuri galėtų lemti gyventojų skaičiaus stabilizavimą ar augimą. Turime lėtai bandyti atkurti gimstamumą, einamuoju momentu užpildyti darbo jėgos trūkumą ir tik po kelių dešimtmečių galėsime pasiekti tam tikrą proveržį“, – teigia mokslininkas. Su juo kalbamės apie iššūkius Lietuvos demografijai.

Esate vienas Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ autorių, tad gal galite įvardyti, dėl kokių priežasčių mūsų tauta mažėja?

Jungtinių Tautų prognozės rodo, kad 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,2 milijono gyventojų – puse milijono mažiau nei dabar. Tai lemia kelios priežastys. Viena jų, atskleidžianti, dėl ko mažėjo gyventojų skaičius pastaraisiais 30 metų, yra emigracija, įgavusi didžiulį mastą 2000–2010 metais. Vėliau ji mažėjo, o nuo 2018-ųjų į Lietuvą atvykusiųjų asmenų skaičius jau viršijo išvykusiųjų skaičių.

Kitas mažėjimo veiksnys – natūrali gyventojų kaita, kurią lėmė mirusiųjų ir gimusiųjų skaičiaus skirtumas. Jei pasižiūrėsime į 2010–2019 metų dinamiką, pastebėsime, kad vien dėl šio skirtumo praradimai siekia 10–12 tūkstančių gyventojų per metus, ir jie auga. O per pandemiją 2021-aisiais tas skirtumas siekė net 24 tūkstančius. Prognozuojama, kad neigiama natūrali kaita išliks artimiausiais dešimtmečiais.

Turime labai mažai vaikų, mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, todėl tas minusas išliks ne todėl, kad nenorima susilaukti vaikų ar pan., bet ir paprasčiausiai dėl to, jog trūksta reprodukcinio amžiaus moterų. 1990-ųjų pradžioje buvo beveik milijonas galinčių gimdyti moterų, kurios kasmet pagimdydavo 50–60 tūkstančių vaikų, o dabar tokių moterų yra mažiau nei 600 tūkstančių, ir tas skaičius mažės ir toliau.

2023 metais parengtoje Demografinių iššūkių sprendimo galimybių studijoje mes pastebime, kad JT prognozės pasitvirtins. Pastarųjų trijų dešimtmečių demografiniai pokyčiai ir gyventojų senėjimas suformavo gyventojų amžiaus struktūrą, kuri nėra palanki augti.

Turime labai mažai vaikų, mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, todėl tas minusas išliks ne todėl, kad nenorima susilaukti vaikų ar pan., bet ir paprasčiausiai dėl to, jog trūksta reprodukcinio amžiaus moterų. 1990-ųjų pradžioje buvo beveik milijonas galinčių gimdyti moterų, kurios kasmet pagimdydavo 50–60 tūkstančių vaikų, o dabar tokių moterų yra mažiau nei 600 tūkstančių, ir tas skaičius mažės ir toliau.

Gimsta mažiau vaikų – 2022-aisiais gimė rekordiškai mažai (22 tūkst.). Vadinasi, ateityje turėsime mažiau jaunų, gimdyti galinčių mamų ir apskritai jaunų šeimų, ir to uždaro rato negalima pakeisti per vienus ar kelerius metus jokia, net ir tobuliausia, demografine politika.

Ši demografinė matematika nepriklauso nuo mūsų norų, siekių, politikos. Dabar pirmaeilė užduotis yra atkurti prielaidas atsirasti tai amžiaus struktūrai, kuri galėtų lemti gyventojų skaičiaus stabilizavimą ar augimą. Turime lėtai bandyti atkurti gimstamumą, einamuoju momentu užpildyti darbo jėgos trūkumą, ir tik po kelių dešimtmečių galėsime pasiekti kažkokį proveržį.

Kitas ekstremalus variantas – masinės imigracijos skatinimas. Bet ar šis scenarijus realus? Taip, mes sulaukėme karo pabėgėlių iš Ukrainos, taip pat ir iš Rusijos, Baltarusijos, bet niekas negali pasakyti, kiek jų pasiliks gyventi Lietuvoje ilgesniam laikotarpiui. Reikia nepamiršti, kad tarp Ukrainos pabėgėlių dominuoja moterys su vaikais, kurių vyrai liko Ukrainoje. Neaišku, ar šie žmonės grįš į Ukrainą karui pasibaigus, ar pas juos atvažiuos šeimos nariai į Lietuvą.

Kokie iššūkiai kils Lietuvos valstybei dėl tokio drastiško gyventojų skaičiaus mažėjimo?

Jei būtinai užsibrėžiame tikslą augti, tai gal galėtume susirūpinti ir mūsų kaip gerovės valstybės augimu? Bet galbūt reikėtų persiorientuoti iš kiekybės į kokybę? Daugelio mažesnių šalių gyventojai gyvena žymiai geriau nei mes, turėdami puikias perspektyvas. Per ateinančius tris dešimtmečius mes kasmet prarasime apie 15–18 tūkstančių gyventojų kasmet dėl to mirusiųjų ir gimusiųjų skaičiaus skirtumo, nes mažėja gimusiųjų ir didėja senyvo amžiaus žmonių dalis. Pridėjus emigraciją, jaunimą, išvykstantį mokytis svetur, gausime 25–33 tūkstančių kasmetinį minusą.

Europa konkuruoja dėl aukštos kvalifikacijos imigrantų, o mes per savo debatus dėl imigrantų iš Baltarusijos, kurių dalis yra aukštos kvalifikacijos specialistai, galime juos prarasti.

Net jei norime išlikti to paties lygio kaip dabar (t. y. vien padengti minėtą kasmetinį minusą per 30 metų), mums reikės 750 tūkstančių – beveik milijono – imigrantų ir imigrantų šeimų pagimdytų vaikų. Šie skaičiai verčia strategiškai apsispręsti, ar mes norime turėti tą beveik milijoną atvykusiųjų, kuriuos reikės integruoti, ar mes susitaikome su mažėjančiu gyventojų skaičiumi. O galbūt mes tikimės, kad gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos mažėjimą amortizuosime automatizacija, robotizacija ir dirbtinio intelekto plėtra? Kitų šalių (pvz., Airijos) emigracijos patirtys rodo, kad masinio Lietuvos piliečių sugrįžimo tikėtis neverta, net ir gerėjant šalies ekonominei gerovei. Čia mes gerokai pavėlavome, dauguma emigrantų jau giliai įleido šaknis emigracijos tikslo šalyse.

Ar šiuo metu geopolitinių ir ekonominių neapibrėžtumų akivaizdoje mes esame palankioje situacijoje, kai galime rinktis imigrantus, statyti barjerus? Europa konkuruoja dėl aukštos kvalifikacijos imigrantų, o mes per savo debatus dėl imigrantų iš Baltarusijos, kurių dalis yra aukštos kvalifikacijos specialistai, galime juos prarasti. Juk negalime būti tikri, ar neliksime tik tranzitine migrantų stotele pakeliui į didesnės gerovės Vakarų šalis.

Sėkmingos karo baigties Ukrainai atveju didelė dalis atvykusių moterų su vaikais gali grįžti atgal. Todėl mums reikia pamiršti 2022 metų migracijos statistiką ir vykdyti protingą bei ilgalaikę imigracijos politiką. Mums reikia ne tik aukštos kvalifikacijos specialistų, bet taip pat ir statybininkų, valytojų bei kitų specialybių darbuotojų, nes lietuviai tokių darbų jau nebenori dirbti.

Šis klausimas reikalauja skubių strateginių sprendimų – o jų trūksta. Integracija neapsiriboja vien reikalingų specialybių darbuotojų sąrašais; yra visas kompleksas priemonių, susijusių su imigrantų ir jų šeimų gyvenimu ir darbu. Štai sakoma, kad atvykėliai nemoka kalbos. O ar valstybė pakankamai investuoja ir skatina jų integraciją?

Esu girdėjusi apie du skirtingus integravimo modelius: vokiškąjį ir šveicariškąjį. Vokietija, kažkada leidusi atvykti turkų darbininkams su šeimomis, vėliau juos bandė integruoti į savo visuomenę, susidurdama su iššūkiais. O Šveicarija išdavė leidimus atvykti dirbti be šeimų, tad, atrodytų, lyg ir mažiau problemų sau susikūrė. Kokia Jūsų nuomonė apie šiuos modelius?

Tokie modeliai yra iliuzija, nes nėra idealaus varianto, kurį galėtume nusikopijuoti. Mes neturime migracijos valdymo institucijos, tokios kaip Švedijos migracijos agentūra, kuri apimtų visus klausimus nuo leidimo gyventi iki integracijos. Danijoje yra net atskira ministerija, sprendžianti šiuos kausimus. Lietuva irgi pribrendo turėti tokią atskirą instituciją, kuri galėtų kurti viziją, kur turėtume eiti.

Kalbant apie minėtus modelius (kurie iš tikrųjų gerokai sudėtingesni), reikia pastebėti, kad ta iliuzija apie įsileistus vienišus darbuotojus kelia klausimą apie kūrimą paralelinės visuomenės, kurioje žmonės negalės kurti arba atsivežti savo šeimų. Šveicarijoje vyko ne vienas referendumas dėl imigrantų, ir ta šalis migracijos politikos požiūriu yra toli nuo pavyzdžio, kuriuo galėtume sekti.

Vokietija gali pasigirti ir teigiamais, ir neigiamais pavyzdžiais. Joje yra etninių bendruomenių, kurios izoliuojasi kurdamos getus – jų yra ir Berlyne. Kyla klausimų dėl trečiųjų šalių piliečių lojalumo, taip pat dėl atrankos būdų, priimant imigrantus iš trečiųjų šalių. Šiuo metu vyksta aštrios diskusijos dėl šių klausimų, diskutuojama dėl pilietybės įsigijimo palengvinimo, tai galėtų būti papildomas integracijos instrumentas.

Vokietija, kaip ir Lietuva, susiduria su gyventojų senėjimo iššūkiu, trūksta darbo jėgos įvairiuose sektoriuose. Daug investuojama į mokymus, į kalbų mokėjimą, rengiami kursai, nors neaišku, kiek visa tai bus efektyvu. Vokietijos, ypač rytinės jos dalies, provincija tuštėja, tad ją bandoma užpildyti imigrantais, tai kai kuriais atvejais sukelia vietinių gyventojų nepasitenkinimą.

2024–2025 m. į pensiją išeis daugiau gyventojų, negu jų ateis į darbo rinką. Ar pakaks darbingo amžiaus žmonių, kurie šiai kartai uždirbs pensijas? Matyt, teks mums įsileisti darbo jėgos iš svetur, nepaisant tradicinio mūsų nepasitikėjimo (juk buvome paskutiniai pagonys Europoje) svetimšaliais. Tačiau bent dabar kyla klausimų, ar tokia imigracija neskatins dar didesnės mūsų gyventojų emigracijos? Verslas dažnai kaltinamas nenoru mokėti adekvačius atlyginimus…

Yra daug šios problemos aspektų. Teko dalyvauti diskusijose, klausytis profsąjungos atstovų. Toks verslas, kuris mano, kad sutaupys nemokėdamas adekvačių algų lietuviams, kažin ar turės ateitį. Profsąjungos skatina naujus darbuotojus stoti į jas, siekdamos socialinių garantijų visiems, nepriklausomai nuo pilietybės. Tai, aišku, darbdaviui kainuoja, tačiau tai yra sąžininga. Blogai, kai atlyginimas dempinguojamas mokesčių sąskaita, su tokiomis problemomis susiduria ir kitos šalys.

Šiuo metu į Lietuvą yra atvykę apie pusantro šimto tūkstančių ukrainiečių, rusų, baltarusių. Ar mūsų Vyriausybė skiria pakankamai dėmesio šiems migrantams? Ar yra analizuojama, kiek jų planuoja integruotis Lietuvoje, ar ruošiamos specialios programos?

Kol kas nematau jokio aiškumo. Visų pirma turi būti bendra vizija, turime aiškiai įvardyti, ko mums reikia bent poros dešimtmečių perspektyvoje, ir neapsiriboti vien šios dienos situacija. Reikia sutarti, kad mums reikia imigracijos, tuomet galvoti, ar tai galėtų būti vien atvykusieji iš kaimyninių šalių. Bet nereikia pamiršti ir visuomenės nuotaikų, kad vėliau neatsidurtume kažkokiame akligatvyje arba situacijoje, kai po dešimties metų turėsime imigrantų getus. Reikėtų ilgalaikės vizijos, o detalės susidėlios vėliau. Pažiūrėjus į antraštes, atrodytų, kad demografiniai klausimai išspręsti, kad mes paaugome per 2022 metus, bet taip nėra. Juk mes konkuruojame su labiau išsivysčiusiomis šalimis.

Latviai nuo 2026-ųjų mokyklose ketina atsisakyti rusų kalbos kaip antrosios užsienio kalbos. O Lietuva turi kelias dešimtis rusiškų mokyklų. Ar jos mums reikalingos?

Kai kurios šalys turi kultūrines mažumų autonomijas, tų mažumų mokyklas gimtąja kalba. Nemanau, kad blogai, jog turime tas mokyklas, tačiau jose turėtų būti stipri lietuvių kalbos komponentė. Tos mokyklos galėtų būti kaip vienas integracijos elementų, pereinamoji fazė, ypač jei orientuojamės į rusiškai kalbančiųjų imigraciją.

Bet gal mums reikia užsidaryti, kurti nacionalinę valstybę? Kitas ir, matyt, neišvengiamas variantas yra auganti kultūrinė įvairovė. Ir čia reikalingas strateginis požiūris: jei įsileidžiame didelį skaičių imigrantų, gali būti keli integracijos variantai. Norėdami ateityje išvengti getų, turėtume rinktis aukso vidurį be jokių skubotų sprendimų ar aklai nukopijuotų kitų šalių pavyzdžių.

Vilnius jaunas, o provincija sensta. Ar tai rodo, kad po kelių dešimtmečių nebeliks gyventojų regionuose?

Regionai nyksta, tą tiesą reikia priimti ir galvoti, kaip suvaldyti tuos nykimo tempus. Daugelis šalių permąsto savo ilgalaikius tikslus, besiorientuodamos ne į gyventojų augimą, o į mažėjimą. Yra toks terminas shrink smart – sumaniai valdomas mažėjimas. Juo ieškoma sprendimų, kaip palikti veikiančias sveikatos ir įvairias kitas paslaugas senų žmonių dominuojamuose regionuose. Aišku, galime kalbėti apie sidabrinę ekonomiką, apie tai, kaip įtraukti vyresnio amžiaus žmones į įvairias darbines veiklas, bet susiduriame su iššūkiu užtikrinti infrastruktūrą, kai nėra darbingo amžiaus žmonių.

Kitas labai ribojantis veiksnys – itin dideli negalios paplitimo mastai tarp senjorų. Galima būtų paslaugas skaitmeninti (bet čia susidursime su senjorų galimybėmis jomis naudotis), nes išlaikyti tas fizines paslaugas ir institucijas sparčiai nykstančiuose regionuose yra per sunku. Turi būti žymūs struktūriniai pokyčiai, kurie perorientuotų mažėjančių regionų socialines, ekonomines ir sveikatos struktūras bei skatintų tarpregioninę kooperaciją. Čia galime imti pavyzdį iš Estijos, kuri parengė tarptautiniu mastu pripažintą mažėjančių regionų raidos strategiją.

Ar mūsų Vyriausybė atsižvelgia į Jūsų vadovaujamo Demografinių tyrimų centro analizes ir studijas?

Politika ir mokslas dažnai sukasi kaip atskiros planetos, nors turėtų suktis viena apie kitą. Lietuvos demografai jau daugiau nei du dešimtmečius kalba apie tas problemas, jos minimos kai kuriuose strateginiuose dokumentuose. Politinis atsakas vėluoja, be to, yra didžiulis atotrūkis tarp problemų iškėlimo ir praktinio sprendimų įgyvendinimo, nes mes neturime realaus programų įvertinimo mechanizmų. Pastebime, kad tas susidomėjimas demografija pašoka artėjant rinkimams, kai kyla daugybė iniciatyvų ir Seime, bet trūksta strateginio požiūrio ir tęstinumo, viskas labai išbarstyta ir menkai koordinuojama.

Paimkime migracijos sritį – juk turime turėti viziją, ko ir kiek mums reikia, būtinas visuomenės sutarimas, ar ji yra pasirengusi vienam ar kitokiam migracijos modeliui.

Kai kuo galime pasidžiaugti – kad ir ta pačia teisingais žingsniais žengiančia šeimos politika, neapsiribojančia vien finansinėmis priemonėmis, derinančia darbo ir šeimos politiką. Auga darželių ir lopšelių skaičius, nors dar reikalinga didesnė jų ir kitų paslaugų šeimoms plėtra. Žinoma, kad turi būti užtikrinama ir šeimų gerovė, tačiau skurdo mažinimas turi būti pirmiausia socialinės (socialinės paramos), o ne šeimos politikos lauke. Džiaugiuosi, kad pavyko į strategiją „Lietuva 2050“ įtraukti – nors vyko aštrių diskusijų apie ambicingą augimą – mūsų akcentus apie demografinę realybę, demografinę matematiką, užduodančią ateities scenarijų, kuriam prireiks kelių dešimtmečių, norint apgręžti tuos neigiamus pokyčius.

Jei norime spręsti demografines problemas, turime žinoti, kokia situacija yra dabar. Be abejo, valstybinė duomenų agentūra atlieka puikų darbą, bet mums reikia daugiau kompleksinių duomenų, apklausų – ne kelių dešimčių ar šimtų apklaustųjų, bet dešimties tūkstančių, jei norime žinoti visuomenės požiūrį ir lūkesčius. Paimkime migracijos sritį – juk turime turėti viziją, ko ir kiek mums reikia, būtinas visuomenės sutarimas, ar ji yra pasirengusi vienam ar kitokiam migracijos modeliui.

Yra įvairių šalių pavyzdžių: Australija ir Naujoji Zelandija taiko taškų politiką, vertindamos imigracijos paraiškas pagal taškus, kurie priklauso nuo išsilavinimo ir pan. Tik mokslo duomenimis grįsta politika gali būti sėkminga ir duoti gerą rezultatą ilgesnėje perspektyvoje. Bet kokia politika – tą turi suprasti ir politikai – gali duoti rezultatą, kai taikomos kompleksinės priemonės, yra palankus kontekstas, visuomenės sutarimas, nesitikint greito poveikio.

Šaltinis: lrt.lt

Emocijų valdymas prie vairo: meškos paslaugą gali padaryti ne tik pyktis

Savaitgaliais nutįstančios spūstys šalies magistralėse byloja apie tai, kad šiltuoju metų laiku padaugėja keliaujančiųjų. Dėl intensyvesnio eismo išauga ir eismo įvykių tikimybė. Anot ekspertų, didelę įtaką kelionių saugumui turi ne tik kelių eismo taisyklių (KET) paisymas, bet ir vairuotojų emocinė būsena.

Visai nesvarbu, keliaujate į pajūrį ar kurortą, ar grįžtate iš jo – per didelis atsipalaidavimas kelionėse gali būti toks pats pavojingas kaip ir irzlumas. Nors dažniausiai manoma, kad grįžtantieji iš kurortų yra pailsėję ir turėtų racionaliau vertinti savo veiksmus prie vairo, taip yra ne visada.

„Neretai vairuotojai linkę skubėti. Važiuodami į kurortus, skuba į viešbučius, galbūt yra susiplanavę kažkokias veiklas ir nusistatę sau atvykimo laiką. Grįžtantieji – skuba namo, galbūt atlikti namų ruošos darbus ir pasiruošti naujai darbo savaitei. Šiltuoju metų laiku neretai padaugėja ir kelio darbų, kurie pristabdo eismą, todėl keliones reikėtų planuoti su laiko rezervu. Taip išvengsite papildomų neigiamų emocijų ir nereikės skubėti“, – pataria BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.

Emocijos veikia elgesį

Atsipalaidavimo ir kitų emocijų įtaką vairavimui pabrėžia ir VDU mokslininkė, tyrinėjanti eismo psichologiją, Laura Šeibokaitė. Anot jos, apie emocinį foną savo kasdienybėje galvojame per mažai. Žmonėms iš principo sunku atpažinti, kaip emocijos veikia jų elgesį, sprendimus. Ir nors emocijų atpažinimas yra treniruojamas įgūdis, daugumai tai dar nėra atrastas saviugdos elementas.

„Jeigu pykstančio žmogaus paklausite, kodėl jis pyksta, jis paprastai tik dar labiau supyks, bet garsiai kartos, kad visai nepyksta. Taip yra dėl to, kad jis tuo metu yra susitelkęs į savo emociją. Kai paprašai žmogaus įvardinti, ką jaučia, įsijungia visai kiti pažinimo procesai – racionalusis protas. Tai atskiros sistemos, apie kurias žmonės visai negalvojai kaip atskiras“, – dėsto pašnekovė.

Pasak L. Šeibokaitės, nesugebėjimas skaityti savo emocijas mums trukdo suvokti jų veikimą. Pavyzdžiui, emocijos didele dalimi atsakingos už vieną dažniausią nelaimių priežasčių – naudojimąsi telefonu vairuojant. Ekspertė sako, kad tai darydami mes tiesiog prarandame laiko pojūtį.

„Yra paskaičiuota, kad sugrįžimas nuo naudojimosi telefonu iki pilnaverčio vairavimo gali trukti iki keturių sekundžių. Įsivaizduokite, kiek daug eisme gali nutikti per šį laiką. Įlindę į telefoną, prarandame laiko pojūtį. Mums atrodo, kad tiesiog žvilgtelėjome, o iš tikrųjų… Taip veikia žmogaus dėmesys ir šitų dalykų sukontroliuoti mes negalime. Tačiau galime sau pasakyti, kad tiesiog nežiūrėsime. Aišku, čia jau nusiteikimo, požiūrio, valios klausimas“, – teigia VDU mokslininkė.

Vis dėlto, už išsiblaškymą ir per didelį atsipalaidavimą, dar pavojingesnė yra pykčio emocija. Ypatingai kai jis perauga į agresiją. Pasak eismo psichologės, su situaciniu pykčiu, kylančiu absoliučiai visiems, suaugę žmonės paprastai būna išmokę gana efektyviai susitvarkyti. Problema, kai viskas perauga į fizinį lygmenį.

„Tokiems agresyviems žmonėms iš šios emocijos išeiti paprastai labai sunku. Ir tyrimais esame nustatę, kad agresyvūs žmonės yra sudėtingiausia vairuotojų grupė, nes jie iš principo nelinkę laikytis taisyklių, problemas dėl sukeliamų problemų kelyje yra pratę perkelti kitiems ir nemato jokios savo kaltės. Tai pati sudėtingiausia grupė, kuri, mano supratimu, pati sau padėti gali labai sunkiai“, – konstatuoja L. Šeibokaitė.

Tyčinės avarinės situacijos

BTA ekspertas A. Žiukelis pastebi, kad kartais pyktis prie vairo pasireiškia ir tyčinėmis provokacijomis ar net fizinės jėgos panaudojimu.

„Yra tekę matyti situacijų, kai santykius išsiaiškinti nusprendę vairuotojai apsižodžiuoja pravėrę automobilių langus. Kartais įpykę vairuotojai net išlipa iš mašinos ir apspardo kitą automobilį arba apsistumdo vidury judrios gatvės. Pasitaiko ir tokių momentų, kai vairuotojas nori „pamokyti“ ir aplenkęs tyčia pradeda staigiai stabdyti, sukeldamas avarinę situaciją“, – pastebi A. Žiukelis.

Jis pabrėžia, kad tyčinį eismo įvykį sukėlęs vairuotojas neturėtų tikėtis draudimo bendrovės išmokos. Tyčiniai eismo įvykiai yra laikomi nedraudžiamaisiais.

Todėl A. Žiukelis prieš keliones pataria atkreipti dėmesį į savo būseną. Anot jo, tai galioja tiek fizinei, tiek psichologinei savijautai.

„Transporto priemonės valdymas reikalauja didelės koncentracijos, todėl jei yra kažkokių trikdžių, neleidžiančių viso dėmesio sukoncentruoti į vairavimą, geriau nerizikuoti – paprašyti, kad pavežtų artimieji arba pasinaudoti taksi paslaugomis. Jei kelyje įvyko konfliktas ir situacija suerzino vairuotoją bei nepavyksta nusiraminti, rekomenduočiau nebetęsti važiavimo, sustoti saugioje vietoje, ir tęsti kelionę nurimus emocijoms. Visada derėtų prisiminti, kad eisme yra ir daugybė kitų dalyvių, todėl kiekvienas vairuotojas yra atsakingas ne tik už savo ekipažo, bet ir už kitų sveikatą“, – pažymi A. Žiukelis.

Eismo įvykių šuolis

Kelių policijos duomenys rodo, kad šių metų liepą ir birželį registruoti atitinkamai 310 ir 346 eismo įvykiai. Palyginimui pavasarį (kovo–gegužės mėn.) jų buvo pastebimai mažiau – 201, 229 ir 306. Policijos duomenimis, šiemet fiksuojamas ir kone perpus didesnis žuvusiųjų skaičius, lyginant su praėjusiais metais.

Vasarinis avaringumo padidėjimas fiksuojamas kasmet. Štai 2022 m. vasarą registruota 1012 eismo įvykių. Praėjusią vasarą išsiskyrė rugpjūtis, kai eismo įvykių fiksuota 374. Tuo metu pavasarį ir rudenį incidentų buvo mažiau – atitinkamai 771 ir 834.

Šaltinis: lrt.lt

Dekanės Mokslo metų pradžios sveikinimas

2023 Rugsėjo 1

Mieli Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės nariai,

Vasara ir vėl praskriejo pernelyg greitai. Vis dėlto, tikiuosi, jog ji spėjo padovanoti jaukių atokvėpio akimirkų ir voratinkliais pasipuošusį rudenį galime pasitikti su naujų jėgų antplūdžiu.

Kolegos, sveiki sugrįžę į dėstymo, tyrimų, administracines veiklas. Studentai, sveiki sugrįžę į studijas. Pirmakursiai, sveiki atvykę į Vytauto Didžiojo universitetą ir prisijungę prie Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės.

Tad trumpai apie mus – VDU, SMF – daugiau nei 1000 studentų, dėstytojų, mokslo ir administracijos darbuotojų vienijančią bendruomenę, kuo mes išsiskiriame ir didžiuojamės:

Aukšta studijų kokybe pasižymintis fakultetas – nepriklausomi užsienio ekspertai Psichologijos, Sociologijos, Antropologijos ir Socialinio darbo krypties programas (bakalauro ir magistro) įvertino aukščiausiais balais ir akreditavo maksimaliam laikotarpiui; fakultetas džiaugiasi ir aukštais dėstymo kokybės apklausų rezultatais;
Moksline veikla ir projektų gausa besididžiuojantis fakultetas – fakulteto dėstytojai ir mokslo darbuotojai aktyviai rengia paraiškas ir įgyvendina taikomuosius bei mokslo projektus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis; jie yra pripažinti savo srities ekspertai, besidalinantys žiniomis su tarptautine mokslo ir profesine bendruomene, viešojo valdymo ir kitomis institucijomis bei visuomene;
Bendruomeniškumą puoselėjantis fakultetas – čia formalių veiklų ir neformalių renginių metu mes skatiname bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti iškilusius klausimus drauge. Kartu dirbti, džiaugtis poilsio akimirkomis ir augti.

Kurkime ir puoselėkime mokymo(si) erdvę, kuri suteiktų laisvę mintims, polėkį jausmams ir veržlumą veiksmams.

Pozityvių ir prasmingų naujųjų 2023/2024-ųjų mokslo metų!

Jūsų dekanė Aurelija Stelmokienė,

Kaunas, 2023

VDU SMF ekspertė įvertino popiežiaus Pranciškaus pasisakymą apie Rusiją

Pirmadienį popiežius Pranciškus sulaukė kritikos, nes Rusijos jaunimui liepė prisiminti, kad jie yra praeities carų (tokių kaip Petras I) palikuonys.

„Nepamirškite (savo) paveldimumo. Jūs esate didžiosios Rusijos įpėdiniai – didžiosios šventųjų, karalių Rusijos, didžiosios Petro I, Jekaterinos II Rusijos, didžiosios Rusijos imperijos, kultūringos – tiek daug kultūros, tiek daug žmogiškumo. Jūs esate didžiosios motinos Rusijos įpėdiniai. Eikite pirmyn“, – tokiais žodžiais į Sankt Peterburge susirinkusius jaunuolius katalikus kreipėsi Pranciškus.

Bando kalbėti suprantamai, bet ne pirmą kartą neįvertina konteksto

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, religijos sociologė Milda Ališauskienė LRT.lt sakė, kad atskirti popiežiaus ir Bažnyčios negalime, bet Pranciškus taip pat yra ir valstybės – Vatikano – vadovas, dėl to ir kyla dviprasmybių.

Pasak jos, popiežius bandė kalbėtis su Rusijos katalikais jaunuoliais suprantama kalba, įtraukė atpažįstamus kultūros elementus.

„Jau ne pirmą kartą matome, kad popiežius, vykdydamas tokią įprastą misiją – kalbėtis su tikinčiaisiais – neįvertina konteksto, kuris šiame regione ypač aštrus dėl vykstančio karo, žūstančių žmonių“, – paaiškino ji, priminusi, kad pasipylus kritikai Vatikanas bandė sušvelninti poziciją, paaiškinti, kad pontifikas neteisingai suprastas.

Sociologė pabrėžė, kad svarbu įvertinti ir tai, jog popiežių pasiekia įvairiausia informacija, Vatikano viduje yra skirtingų, taip pat politinių, interesų.

„Matome, kad Katalikų Bažnyčia, siekdama įtvirtinti poziciją bioetiniais klausimais (pavyzdžiui, abortų draudimo), sudaro aljansus su valstybėmis, kurias valdo autoritarinis režimas, jos nepaiso žmogaus teisių, bet tam tikrais klausimais Katalikų Bažnyčios vadovai sutaria“, – sakė M. Ališauskienė.

Paklausta, ar gali būti, kad Vatikanas gręžiasi į mažiau išsivysčiusias šalis, pavyzdžiui, Rusiją, nes Europoje praranda galią, sociologė atsakė, kad spekuliuoti, ar tai daroma sąmoningai, nereikėtų, tačiau aišku, kad Katalikų Bažnyčios realybė pasikeitusi, o palaikymą ji neretai atranda ne Vakarų visuomenėse.

„Nuvažiavus į Vakarų Europą ir apsilankius bažnyčiose, matyti, kad kunigai arba iš Afrikos, arba iš Azijos. Vakarų Europoje pašaukimų stipriai sumažėjo, Katalikų Bažnyčia – nori nenori – turi atliepti kintančią tikrovę, nes kitu atveju neturės kur dėtis, neturės dvasininkų. Bažnyčia ieško atramos ir ją randa Afrikos valstybėse, Pietų Amerikos valstybėse. O šiuo metu Rusija, žinome, taip pat ieško ir randa užtarimą globaliuosiuose Pietuose“, – svarstė pašnekovė.

LRT.lt ji kalbėjo, kad Bažnyčia – globali organizacija, todėl turi derinti skirtingus interesus, ji priversta „kontekstualiai, situaciškai reaguoti“, taip pat prisitaikyti.

„Galime matyti, kad Lietuvoje žmonės buvo ganėtinai optimistiškai nusiteikę, kai popiežius pradėjo kalbėti socialiai jautriomis temomis, tikėjosi, kad kas nors tuoj keisis. Tačiau atrodo, kad matome vis daugiau nusivylimo“, – kalbėjo ji.

Šiuolaikinėse visuomenėse Bažnyčia ir dvasininkai nebelaikomi neklystančiais, atsirado religijos kritika. Vis dėlto, anot jos, Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė labai įvairi. Nors diskutuoti naudinga, tačiau tradicinėje visuomenėje iš religijos tikimasi aiškios pozicijos, o diskusijos įneša abejonių.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčia vis dar siekia išlaikyti monolitinę nuomonę“, – teigė ji.

M. Ališauskienė paaiškino, kad šalyse, kuriose nuomonių pliuralizmas turi gilesnes tradicijas, vyskupai nevengia kelti klausimų ir diskutuoti.

„Kiek pati visuomenė reikalaus iš Bažnyčios, tiek Bažnyčia ir pasiduos diskusijai. Sociologiškai kalbant, tai dvipusis ryšys, jei visuomenė spaus religiją, ji neišvengiamai prisitaikys prie visuomenės poreikių, nes religija be visuomenės neegzistuoja“, – apibendrino ji.

Šaltinis: lrt.lt

Įvadas į studijas 2023: Susitikimas fakultete

Šiandien Vytauto Didžiojo Universiteto Socialinių mokslų fakulteto (VDU SMF) pirmakursiai įžengė į naują etapą savo akademiniame gyvenime. Tai pirmoji pažintis su studijų vieta ir bendraminčiais, kurie lydės naujuosius studentus visus studijų metus.

Šiais metais SMF bendruomenę papildė 173 bakalauro studijų programų Psichologija, Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas, bei Sociologija ir antropologija pirmakursiai.

Naujieji studentai turėjo galimybę susipažinti su savo kurso draugais, pasivaikščioti po fakulteto erdves ir pažinti fakulteto personalą. Susitikimas su dėstytojais, katedrų vedėjomis, dekane ir referentėmis ne tik suteikė aiškesnį vaizdą apie studijų programas, bet ir supažindino su Universiteto tvarka bei struktūra.

Čia pirmakursiai susitiko ir su studentais-mentorais – jau patyrusiais kolegomis, pasirengusiais dalintis patirtimi ir patarimais. Jie padėjo naujokams atsakyti į kylančius klausimus, pasidalijo praktiniais patarimais ir surengė ekskursiją po fakultetą.

Iki pasimatymo paskaitose!

Studentams – galimybė gauti valstybės remiamą paskolą

Skelbiame paskolos gavėjų prašymų teikimo pradžią valstybės remiamoms paskoloms pavasario semestrą gauti. Studentai, norintys gauti valstybės remiamą paskolą, privalo Fondo tinklalapyje, užpildyti nustatytos formos paskolos gavėjo prašymą ir pateikti jį Fondui nurodytu būdu nuo rugpjūčio 21 d. iki rugsėjo 18 d. (15:00 val.).

Studentams pavasario semestrą bus teikiamos šios valstybės remiamos paskolos:

paskolos studijų kainai sumokėti. Šios paskolos suma per vienus studijų metus negali viršyti studento už einamuosius studijų metus mokamos studijų kainos ar jos dalies;
paskolos gyvenimo išlaidoms. Šios paskolos suma per vienus studijų metus negali viršyti 80 BSI (bazinės socialinės išmokos) dydžių (3 920 Eur);
paskolos dalinėms studijoms pagal tarptautines (tarpžinybines) sutartis. Šios paskolos suma per vienus studijų metus negali viršyti 60 BSI (bazinės socialinės išmokos) dydžių (2 940 Eur).

Jeigu pildydami paskolos gavėjo prašymą, nurodėte kriterijus, suteikiančius pirmumo teisę gauti paskolą ar apmokėti palūkanas valstybės lėšomis, iki paskolos gavėjo prašymų teikimo termino pabaigos jis arba jo įgaliotas asmuo (įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, įgaliojimo formą rasite čia), Fondui privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad studentas atitinka nurodytus kriterijus (išskyrus tuos atvejus, kai Fondas nurodo, kad šių dokumentų teikti nereikia).

Daugiau išsamios informacijos galite rasti čia.

Jeigu pretenduojant gauti paskolą, iškiltų problemų dėl prisijungimo prie Fondo informacinės sistemos, prašome kreiptis telefonu +370 658 31004 arba elektroniniu paštu: sandra.stukaite@vsf.lt.

Prasideda registracija į rudens semestro studijų dalykus

Rugpjūčio 25-29 dienomis vyks pirmasis registracijos į 2023/2024 m. m. rudens semestro studijų dalykų paskaitas, seminarus, pratybas ir laboratorinius darbus etapas. Šiame etape į dalykus registruojasi:

Nuolatinės ir ištęstinės formų bakalauro ir vientisųjų studijų studentai (išskyrus I kurso studentus)
Nuolatinės ir ištęstinės studijų formos magistrantai
Nuolatinės ir ištęstinės studijų formų profesinių studijų studentai
Klausytojai
Vizituojantys studentai

I kurso bakalauro ir vientisųjų studijų studentų registracija į dalykus vyks rugpjūčio 31 d.

Registracija vyks tik elektroniniu būdu, prisijungus prie VDU Studentų savitarnos portalo (toliau SSP) adresu: https://studentas.vdu.lt.

Prisijungimo vardas yra: vardas.pavarde (mažosiomis raidėmis, be lietuviškų raidžių) ir slaptažodis. Jei studentas pamiršo slaptažodį, jis gali jį susikurti vėl, apsilankydamas šiame tinklalapyje: https://pagalba.vdu.lt/. Instrukcijas galite rasti čia.

Registracijos į dalykus taisyklės

Studijų tvarkaraščiai

Kauno universitetų mokslo metų pradžios šventė

Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų bei Lietuvos sporto universitetai kviečia naujų mokslo metų pradžią rugsėjo 1-ąją pasitikti drauge.

Šiais metais renginį pradės šv. Mišios Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, po kurių seks bendra universitetų studentų priesaika Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje (Vilniaus g. 33).

Vėliau studentai patrauks link Nepriklausomybės aikštės – juos į priekį ves KTU pučiamųjų orkestras „The BrassBees“. Čia vyks pagrindinis šventės renginys, o jį vainikuos šventinis koncertas, kuriame pasirodys jungtinis universitetų choras bei atlikėja GJan. Šventiniam koncertui pasibaigus, kviečiame VDU bendruomenės narius naujų mokslo metų pradžios šventinę popietę pratęsti Didžiosios salės fojė (S. Daukanto g. 28), kur jūsų lauks vaišės.

Detali šventės programa:

12.00 val. šv. Mišios Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1)
14.00 val. Eisenos dalyviai renkasi Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemelyje (Vilniaus g. 33)
14.00–14.15 val. Studentų žodis–priesaika
14.15 val. Universitetų bendruomenės eisena (iš Istorinės LR prezidentūros kiemelio einame Laisvės al., iki Nepriklausomybės aikštės)
15.00 val. Šventinis koncertas Nepriklausomybės aikštėje su jungtiniu universitetų choru bei GJan!
15.30 val. VDU bendruomenės naujų mokslo metų pradžios šventinė popietė (VDU Didžiosios salės fojė, S. Daukanto g. 28)

Renginio metu bus fotografuojama ir/ar filmuojama, todėl informuojame, kad Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Daugiau informacijos

Pradėk studijas VDU moksleivių universitete!

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kviečia 11–12 kl. moksleivius studijas pradėti jau šiandien. VDU vyresnių klasių moksleiviams siūlo įvairių sričių studijų dalykus studijuoti kartu su universiteto studentais visą semestrą nemokamai.

Studijų metu moksleiviai taps tikrais studentais – dalyvaus paskaitose, kartu su kitais studentais atliks užduotis, rengs projektus ir turės galimybę išbandyti save įvairiose studijų veiklose. Visiems, sėkmingai išklausiusiems studijų dalykus, išlaikiusiems atsiskaitymus ir gavusiems teigiamą įvertinimą (5 ir daugiau), išklausyti studijų dalykai bus užskaityti jau studijų universitete metu įstojus į VDU.

„VDU visuomet buvo atviras moksleiviams, iš kurių ne vienas jau dabar studijuoja užsienio kalbas ar kitus studijų dalykus. Esame didžiausias universitetas Kaune ir vykdome daugiausia studijų krypčių Lietuvoje, todėl tikrai turime ką pasiūlyti. VDU moksleivių universitetas – tai galimybė dar būnant moksleiviu įsitraukti į universitetinį gyvenimą, iš arčiau susipažinti su studijomis, studentais ir bent vienam semestrui juo tapti“, – teigia VDU Studijų prorektorė dr. Simona Pilkienė.

2023-2024 m. m. rudens paskaitų semestras prasidės rugsėjo 4 d. ir truks iki gruodžio 1 d. (po paskaitų semestro vyks egzaminų sesija). Paskaitos vyks vieną kartą per savaitę, paskaitų tvarkaraštyje nurodytą savaitės dieną. Moksleiviai gali rinktis nuo 1 iki 3 studijų dalykų iš visų siūlomų ir juos lankyti visą semestrą: nuo medijų studijų, politikos mokslų, sociologijos ir antropologijos, įvairių meno krypčių iki astronomijos ar akvakultūros ir dar daugiau. Dalis siūlomų studijų dalykų yra anglų kalba.

Pasirinktų studijų metu moksleiviai turės galimybę bendrauti su universiteto dėstytojais, studentais, susipažinti su aplinka, naudotis universiteto bibliotekomis, duomenų bazėmis, kelti klausimus ir diskutuoti.

Registracija į studijų dalykus. Vietų skaičius ribotas, registracija bus sustabdyta užsipildžius visoms vietoms.

Su atrinktais moksleiviais susisieks universiteto atstovai.

Išsamiau su siūlomų rudens semestro studijų dalykų sąrašu ir paskaitų laiku galite susipažinti čia. Kurso dalykų aprašymus rasite spustelėję paskaitos pavadinimą.

Daugiau informacijos:

Pirmakursių susitikimas fakultete

Pirmąją „Įvado į studijas VDU 2023“ renginių dieną, rugpjūčio 28 d., pirmadienį, 10 val. pirmakursių lauks susitikimas Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete. Čia bus galima susipažinti su VDU SMF bendruomene – katedrų vedėjomis, dėstytojais, atstovais, kurie pristatys universitetą, fakultetą, studijų programą, papasakos apie įvadinę savaitę ir ką reikia padaryti jos metu. Taip pat pirmakursių lauks studentai-mentoriai, kurie bus pasirengę padėti ir atsakyti į klausimus, palydėti bei pagelbėti.

Psichologija, Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas, Sociologija ir antropologija

Laikas: 10:00 val.

Adresas: Jonavos g. 66., 206 aud., Kaunas