Studentams – kvietimas išvykti studijų praktikai užsienyje
Tarptautinių ryšių departamentas skelbia papildomą konkursą ir kviečia visus universiteto studentus pasinaudoti galimybe išvykti studijų praktikai užsienyje.
Galite dalyvauti šiose tarptautinio mobilumo programose:
- „Erasmus+” praktikos (Visos pasaulio šalys) Paraiškas konkursui galite teikti iki 2022 m. lapkričio 14 d.
- Tarptautinės praktikos (ne ES/EEE šalys). Paraiškas konkursui galite teikti iki 2022 m. lapkričio 14 d.
Telefonas prie vairo: priklausomybė ar žalingas įprotis?
Greičiausiai esate pastebėję, kad užsidegus raudonam šviesoforo signalui ne vienas vairuotojas į rankas čiumpa mobiliojo ryšio priemonę. Dalis jų, net ir pradėję važiuoti, telefonu toliau rašo trumpąsias žinutes, kalba ar naršo internete. Norint išvengti pasekmių neatsakingai vairuojant, telefoną siūloma ne tik nutildyti ar išjungti, tačiau net ir „užrakinti“ bagažinėje. Apie tai, kas lemia vairuotojų drąsą kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologe dr. Rasa Markšaityte.
Rizikas žino, bet elgiasi kitaip
Policijos pareigūnai ir saugaus eismo ekspertai nuolat akcentuoja, kad naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis – veikla, nesusijusi su transporto priemonės vairavimu. Tai reglamentuota ir Kelių eismo taisyklių (KET) 20 punkte. Rašyti žinutes, kalbėti telefonu, naršyti internete ar kitaip naudotis mobiliojo ryšio priemone rankomis galima tik saugiai sustojus leistinoje vietoje, išjungus vairuojamos transporto priemonės variklį.
Tačiau net ir žinodami rizikas, mobiliųjų iš rankų žmonės nepaleidžia net vairuodami. Anot VDU psichologės dr. R. Markšaitytės, tai vyksta dėl asmeninės patirties, kuomet telefono naudojimas nesukelia jokių pasekmių. Tačiau taip galvoti yra ydinga.
„Deja, bet žinojimo nepakanka elgesiui pakeisti. Čia galima pasitelkti analogiją – beveik visi rūkantys pasakys, jog žino, kokias grėsmes sveikatai kelia nikotinas ir jo priemaišos, bet vis tiek rūko. Bėda ta, jog nors žmonės suvokia, kad telefono naudojimas prie vairo didina riziką pateikti į eismo įvykį, kad atitraukia vairuotojo dėmesį nuo kelio ir pailgina jo reakciją į kitus eismo dalyvius, netgi patys nurodo, kad kai naudojasi telefonu, jaučia, jog reikia mažinti greitį ir sąmoningai pasirenka nemanevruoti ir pan., vis tiek nepadeda telefono toliau nuo savęs.
Galbūt taip yra todėl, kad daugelis mūsų turime patirtį kaip atsiliepėm telefonu, naršėm ar rašėm ir nieko nenutiko. Juk eismo įvykis nenutinka kiekvieną kartą kai paimame telefoną į rankas – vaidinasi, susikaupia daug prieštaraujančios informacijos ir vadovaujamės tada ne mokslininkų nurodomais faktais ar statistika, bet asmenine patirtimi. O toks pasekmių nebuvimas tik dar labiau sustiprina galvojimą, kad telefonas vairuotojų neblaško ir vairuoti netrukdo“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad vairuotojai per daug pasitiki savimi, o dažnai įvykių priežastis aiškina sau palankiai, taip apsaugodami savigarbą.
„Jeigu telefonas tampa įvykio priežastimi, tai imam galvoti, kad tik „vos vos neatsitrenkiau“, „suvaldžiau“, „spėjau sureaguoti“, „čia nieko rimto juk nenutiko“ arba „tas kitas vairuotojas nemoka važiuoti“… Kita vertus, dalis vairuotojų taip pat mano, kad jie turi pakankamus įgūdžius, ir net ištikus kokiai nors avarinei situacijai kol kalbėjo telefonu, jie sugebės susidoroti su iššūkiu ir į rimtą bėdą nepateks“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad remiantis moksliniais tyrimais, reakcijos laikas naudojantis telefonu suprastėja net 3 kartus. Pavyzdžiui, važiuojant gyvenvietėje leistinu 50 km/val. greičiu, per 2 sekundes praleistas telefone vairuotojas nuvažiuos net 27 metrus. Vadinasi, 27 metrus vairuotojas gali nuvažiuoti visiškai nematydamas tam tikrų kelio ženklų ar kelio ruožo – tai prilyginama lyg vairavimui užsimerkus.
Šaltinis: kaunas.kasvyksta.lt
Šiandien – mokymai apie mokymąsi tarnaujant bendruomenei
Spalio 18 d., antradienį, 16–17.30 val., internete rengiami vieši mokymai „Kaip lyčių dimensiją veiksmingai integruoti į studijas? Mokymosi tarnaujant bendruomenei patirtis“. Seminarą ves VDU Socialinių mokslų fakulteto profesorė dr. Natalija Mažeikienė ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė dr. Auksė Balčytienė. Dalyviai kviečiami registruotis internetu.
Seminaro lektorės supažindins dėstytojus(-as) su inovatyvaus „Mokymosi tarnaujant bendruomenei“ (angl. community based service learning) metodo taikymu studijų procese. Prieš 40 metų sukurtas JAV ir šiuo metu Europos universitetuose sparčiai populiarėjantis įtraukiojo mokymosi metodas yra paremtas pilietinių, socialinių ir profesinių gebėjimų ugdymu per studentų teikiamą profesinę pagalbą bendruomenėms ir organizacijoms. Seminare bus pristatyti tokio mokymosi metodo taikymo principai, eiga, didaktiniai įrankiai, pavyzdžiai ir seminaro dėstytojų kelerių metų patirtis šioje srityje. „Mokymosi tarnaujant bendruomenei“ metodologija bus pristatoma iliustruojant, kaip integruoti lyčių dimensiją į studijas.
Seminare VDU aptars grįžtamosios migracijos tyrimų rezultatus
Spalio 18 d., 16 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centras kviečia į dr. Violettos Parutis (Esekso universitetas, Jungtinė Karalystė) seminarą “[I would leave again] only over my dead body!”: Return or double return migration among Lithuanian and Polish (re)migrants”.
Seminaras vyks gyvai, VDU Socialinių mokslų fakultete (Jonavos g. 66) 112 auditorijoje. Išankstinės registracijos nėra.
Seminaras vyks anglų kalba.
Seminaro anotacija lietuvių kalba:
Nors grįžtamosios migracijos tyrimų ir daugėja, mažai žinoma apie tai, kas vyksta emigrantams sugrįžus. Seminaras prisidės prie šių žinių spragos užpildymo – jame bus aptariami tyrimo, kuriame analizuoti grįžusiųjų iš emigracijos lenkų ir lietuvių planai dalyvauti tolesniame mobilume, rezultatai. Pasitelkiant mišraus tyrimo metodą buvo tiriama, kokiomis aplinkybėmis grįžtantys migrantai ketina likti savo kilmės šalyje visam laikui ir kokie veiksniai priverstų juos apsvarstyti galimybę vėl išvykti.
Dr. Violettos Parutis vizitą Vytauto Didžiojo universitete remia Vytauto Kavolio vardo tarpdisciplininė profesūros vizitų programa. Ji skirta kviestinių lietuvių diasporos dėstytojų vizitams VDU. Programa siekiama stiprinti tarpdisciplininį požiūrį studijų programose ir ryšius su lietuvių diasporos akademine bendruomene. Stipendiją vizitui įsteigė Lietuvių fondo administruojamas Danos Gedvilienės fondas.
Daugiau informacijos apie dr. Violetta Parutis metodologinių seminarų ciklą
Artūras Tereškinas. Atsilikusiųjų Lietuva
Šis rašinys – ironiška odė atsilikimui. Žodis „atsilikęs“ gali skambėti kaip keiksmažodis ir kaltinimas. Šiuolaikiniai sociologai ir antropologai paprastai susilaiko nuo tokių didžiulį neigiamą krūvį turinčių žodžių, nors yra mokslininkų (pvz., jau miręs britų istorikas Ericas Hobsbawmas), kurie jų nevengia.
Tu esi atsilikęs ir dėl to niekam tikęs, sako jie.
Kas įgalina mus kalbėti apie atsilikimą ir atsilikėlius? Pirmiausia tai modernybės arba modernaus amžiaus (prisiminkime, kad dabar jau gyvename postmodernioje epochoje) idėja, perpildyta tikėjimu progresu, racionalumu ir technologine raida. Pastarieji savo ruožtu intymiai susiję su atsilikimo samprata. Progreso ir regreso arba atsilikimo priešprieša išliko net po to, kai daugybė modernaus amžiaus projektų, pvz., mokslo kaip išganymo samprata, tikėjimas socialine lygybe ir nesibaigiančia žmonijos laime, žlugo.
Kažkur, modernybės ir postmodernybės šešėliuose, liko daugybė atstumtųjų, pasmerktųjų ir nereikalingų kitų. Atsilikėliais vadinti kolonizuotieji, neturtingi žmonės, seksualiniai ir lyčių maištautojai, moterys, asmenys su negalia, nusikaltėliai. Pavadinant šias žmonių grupes atsilikusiomis, joms primesta prastesnių būtybių etiketė.
Atsilikimą mėginta apibūdinti įvairiausiais socialiniais, politiniais ir psichosocialiniais terminais. Jis analizuotas kaip nesėkmė, vienatvė, buvimas auka, regresija, neviltis, gėda. Tai reiškia, kad atsilikimas – ir jausmų, kuriuos patiriame, sankaupa. Nostalgiškai žvelgiame atgal, nekenčiame savęs, depresuojame, nirštame, vengiame tikrovės, pasitraukiame į save ir jaučiamės nugalėti. Ne vienas iš mūsų esame išgyvenę šiuos jausmus. Ir ne vienas esame jautęsi kaip tie, kurie nepritapę prie to, kas vyksta aplink, ėmė ir „atsiliko“. Tai įprasta, ypač tiems, kuriuos visuomenė stigmatizuoja ir nuolat žemina (pvz., mane kaip homoseksualų vyrą).
Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais.
Bet, kaip nuolat patiriantis aprašytus jausmus, pastebiu, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuoja visiškai kitoks atsilikimas. Jį galima pavadinti sąmoningai džiugiu atsilikimu. Atsilikimu didžiuojamasi teigiant, kad jis didesnės Lietuvos visuomenės dalies bruožas. Sukurtas ištisas diskursas, supriešinantis „pažangiuosius“ ir „nepažangius atsilikėlius“. Nenoriu minėti šio diskurso kūrėjų pavardžių, tačiau lietuviškoje kraštutinėje dešinėje jų nors sunkvežimiais vežk.
Šie veikėjai nesustodami verkia ir dejuoja, kad yra užčiaupiami ir persekiojami (nuolatinės diskusijos apie atšaukimo kultūrą). Nepaisant neva visagalės atšaukimo kultūros, jie jaučiasi kaip tikri didvyriai su savo kartuvėmis, pastatytomis prie Seimo, „Youtube“ transliacijomis skambiais pavadinimais „Jie taip pasakė!“ ir internetinėmis peticijomis „Stop kitų žmonių džiaugsmui ir laimei!“. Viena atsilikimo šauklė marginaliniame portale rašė, kad „nepažangūs atsilikėliai“ – tai tikroji Lietuva, „tikrasis visuomenės stuburas“.
Šie atsilikėliai – vieninteliai dori žmonės, nes „besidarkantys pažanguoliai“ – tai mažuma, besistengianti įbrukti visiems „pažangos propagandą“, kurią jie dažnai dar vadina pažangos ideologija. Teigiama, kad ši ideologija dar labiau sustiprėjo per COVID-19 pandemija, kai iš vargšų atimtos paskutinės jų pilietinės teisės ir laisvės. O kur dar genderizmas, neomarksizmas, gėjystė ir panašūs dalykai, tiesiog smūgiuojantys išdidiems atsilikėliams į paširdžius.
Kaip ne vienas viešumoje veikiantis atsilikėlis teigia, istorijos ratas apsisuko. Tik šis posūkis liūdnai ironiškas. Visi, kuriuos (post)modernus amžius laikė atstumtaisiais ir atsilikėliais, dabar pakrikštyti pažanguoliais, nepaisant to, kad jie tik mažuma, nesudaranti „visuomenės stuburo“.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje.
Besididžiuojantieji atsilikimu negali nekartoti daugumai mūsų žinomos mantros: „prigimtinė“ šeima, tėvas, motina ir vaikas, lyčių papildomumas, „prigimtinis“ moterų išnaudojimas, „prigimtinis“ vyriškumas, heteroseksuali diktatūra – visa tai, ką neva pažangioji visuomenės „mažuma“ nori iš jų atimti ir pasisavinti. Todėl kraštutiniai filosofai, laisvų visuomenių ir krikščioniškų kultūrų institutai, tradicinių šeimų sąjūdžiai ir basakojės mamos vis nenustoja verkę, kad visų, kurie kovoja prieš tos pačios lyties partnerystę ir Stambulo konvenciją, laukia patyčios, antrankiai, bausmės.
Įdomu ir tai, kad daugumai šių veikėjų (tai dažniausiai kraštutiniai dešinieji, sąmokslo teorijų šalininkai, kunigai, Seimo narių padėjėjos ir pan.), besididžiuojančių atsilikimu, kliūva ir pats kapitalizmas. Jis dažniausiai tėra suvokiamas kaip vartojimo rinkos, prieštaraujančios pastovioms tapatybėms, ar tai būtų lytinės, šeiminės, religinės ar profesinės tapatybės. Kapitalizmas kaltas ir dėl to, kad, jų žodžiais, skatina „belyčiams“ ir „keistalyčiams“ skirtų prekių rinkas. Jų logika remiantis, akivaizdu, kad translytis asmuo yra daug aršesnis prekių vartotojas nei, tarkim, koks nors tvirtos tapatybės atsilikėlis iš ciniškų neapykantos institutų. Vadinasi, tik tvirtos ir stabilios tapatybės – būdas pasipriešinti kapitalizmui. Pirmyn, atsilikėliai!
Visiems šiems asmenims, kurie nuolat supriešina progresą ir atsilikimą, atsilikimas yra orumo, pasididžiavimo ir pilietinio pasipriešinimo ženkliukas, išdidžiai pūpsantis ant jų krūtinių. Įsisegiau atsilikimą ir nešioju, nes juk esu visuomenės stuburas, nesvarbu, kad atsilikęs.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Išdidūs atsilikusieji nejaučia jokių skrupulų palaikydami šiuolaikines socialines hierarchijas ir nelygybę bei patologizuodami socialiniuose pakraščiuose egzistuojančius žmones. Bendra pažangiosios Lietuvos visuomenės dalies apatija tik dar labiau skatina atsilikusiųjų žiaurumą, nukreiptą į pabėgėlius, migrantus, translyčius, biseksualus ir kitas socialiai pažeidžiamas grupes.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje. Jų žodyne vyrauja tokie žodžiai kaip atkūrimas, atstatymas, atgaivinimas ir atgimimas. Pats atsilikimas tampa nuolatiniu atkūrimo aktu.
Knygoje „Apšvietos dialektika“ (1947) filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno yra kalbėję apie gręžimosi atgal pavojus. Šį žiūrėjimą atgal jie iliustravo Odisėjo ir sirenų – graikų mitologinių figūrų – pavyzdžiu. Pasak šių filosofų, sirenų dainavimas žavėjo galimybe nugrimzti į praeitį, nes jos pačios – ištisas praeities konteineris. Bet atsiliepti į jų dainas, vadinasi, leistis būti sunaikintam. Sirenos žinojo viską, kas vyko praeityje, bet ateitis buvo kaina, kurią turėjai sumokėti į jas atsigręždamas.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje.
Odisėjui, pririštam prie laivo stiebo, pavyko išgyventi: sirenų dainos nesugebėjo jo nugalėti. Jį išgelbėjo tai, kad, net ir girdėdamas sirenų dainavimą ir atsigręždamas į jas, jis toliau judėjo pirmyn. M. Horkheimerio ir T. W. Adorno teigimu, Odisėjas pasiūlo idealų santykio su istorine praeitimi modelį: įsiklausyk į ją, bet neleisk, kad ji tave sunaikintų.
Deja, lietuvių atsilikėliai toli gražu ne odisėjai. Jie nesugeba nei prisirišti prie kartuvių, kurias valkiojo šalia Seimo, nei įsiklausyti į praeitį, nei užsikimšti ausų vašku, kaip Odisėjas padarė su savo jūreiviais. Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais. Kitais žodžiais, dauguma atsilikėlių patys tapo tomis viliojančiomis, bet pražūtingomis sirenomis. Jų dainų perpildyti socialiniai tinklai.
Kai skaitau atsilikusiųjų neapykantos, reakcingo konservatizmo ir pasididžiavimo savo atsilikimu žinutes socialiniuose tinkluose ir „meinstryminėje“ žiniasklaidoje, neturiu vilties, kad jie gali pasikeisti. Gerai tik tai, kad dauguma jų gyvena įsivaizduojamoje praeityje ir kalbasi su keistomis praeities šmėklomis. O kokią revoliuciją gali sukelti tie, kurie trisdešimt (o gal šimtą?) metų miegojo, o atsibudę suvokė, kad visuomenės ateitis glūdi jų džiugiose atsilikimo fantazijose?
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.
Šaltinis: lrt.lt
VDU kviečia dalyvauti metodologinių paskaitų cikle
Š. m. spalio 5-26 d. įvairių studijų krypčių ir pakopų Vytauto Didžiojo universiteto studentus ir visus susidomėjusius kviečiame į metodologinių paskaitų ciklą. Paskaitas ves dr. Violetta Parutis, Socialinių ir ekonominių tyrimų instituto (ISER) (Esekso universitetas, Jungtinė Karalystė) tyrėja, longitudinio Jungtinės Karalystės namų ūkių tyrimo UKHLS Understanding Society direktoriaus apklausoms pavaduotoja.
Paskaitų ciklą sudaro šios temos:
- Spalio 5 d. (trečiadienis), 10:30-12:30 val. paskaita „Asinchroninių interviu samprata ir praktinis taikymas” (nuotoliu).
- Spalio 18 d. (antradienis), 16:00-18:00 val. seminaras “[I would leave again] only over my dead body!”: Return or double return migration among Lithuanian and Polish (re)migrants” (auditorinis susitikimas, Jonavos g. 66, Kaunas, 112 aud.).
- Spalio 19 d. (trečiadienis), 10:00-12:00 val. paskaita „Biografinio interviu metodas: privalumai ir taikymas” (auditorinis susitikimas, Jonavos g. 66, Kaunas, 202 aud.).
- Spalio 20 d. (ketvirtadienis), 11:30-13.30 val. paskaita „Asinchroninių interviu taikymas mišraus tyrimo dizaine” (nuotoliu).
- Spalio 24 d. (pirmadienis), 11:30-13:30 val. paskaita „Kiekybinių duomenų rinkimo būdai (būdo pasirinkimas, jų skirtumai, poveikis apklausos klaidoms)“ (nuotoliu).
- Spalio 26 d. (trečiadienis), 15:00-17:00 val. paskaita „Biografinio interviu metodo taikymas tarpgeneraciniuose tyrimuose” (nuotoliu).
Paskaitos vyks anglų kalba, tačiau klausimus lektorei bus galima užduoti lietuvių kalba.
Programoje numatyti nuotoliniai susitikimai vyks MS Teams platformoje. Išankstinės registracijos nėra, dalyvavimas nemokamas. Nuotolinių seminarų prisijungimo nuoroda.
Paskaitų ciklo informacija socialiniame tinkle Facebook
Jei turėtumėte klausimų dėl paskaitų ar prisijungimo, kviečiame rašyti dr. Rasai Indriliūnaitei, el. p. rasa.indriliunaite@vdu.lt
Violettos Parutis mokslinių interesų sritys apima socialinių tyrimų metodologijos ir metodų klausimus, ypač – tyrimo dalyvių įsitraukimo ir mišrius apklausos metodus. Taip pat – migracijos, etninių mažumų, identiteto tyrimus. Mokslininkė plačiai gilinasi į skirtingus lenkų ir lietuvių migracijos į Jungtinę Karalystę aspektus – išvykimą, nostalgiją, sugrįžusių migrantų tipologiją, sugrįžusių migrantų pakartotinį išvykimą.
Dr. Violettos Parutis vizitą Vytauto Didžiojo universitete remia Vytauto Kavolio vardo tarpdisciplininė profesūros vizitų programa. Ji skirta kviestinių lietuvių diasporos dėstytojų vizitams VDU. Programa siekiama stiprinti tarpdisciplininį požiūrį studijų programose ir ryšius su lietuvių diasporos akademine bendruomene. Stipendiją vizitui įsteigė Lietuvių fondo administruojamas Danos Gedvilienės fondas.
Šiandien – Pasaulinė psichikos sveikatos diena!
Kasmet spalio 10 d. minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kaip svarbu saugoti ir stiprinti ne tik kūno, bet ir psichikos sveikatą.
Minint šią dieną, VDU Psichologijos klinika dalinasi interviu apie universiteto studentų psichologinę gerovę.
Daugiau informacijos apie Klinikos teikiamas paslaugas, savi-pagalbą ir kt. rasite VDU Psichologijos klinikos tinklalapyje.
LMT finansuojamas infrastruktūros projektas VDU SMF
L. ir F. Mockūnų vardinės stipendijos konkursas
Kviečiame Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentus dalyvauti Liūto ir Francoise Mockūnų vardinės stipendijos konkurse. 2010 m. Vytauto Didžiojo universitete įsteigta vardinė Liūto ir Francoise Mockūnų stipendija kasmet skiriama VDU Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakultetų studentams studijoms, praktikoms ir stažuotėms užsienyje.
Stipendijomis siekiama įamžinti Liūto Mockūno (1934–2007) – žymaus išeivijos žurnalisto, literatūros tyrinėtojo, kultūrologo, „Santaros-Šviesos“ federacijos nario bei ilgamečio „Akiračių“ redaktoriaus – atminimą. Pagal stipendijų nuostatus, konkursas kasmet skelbiamas rugsėjo 30-ąją – minint L. Mockūno gimtadienį.
Stipendijos tikslas – suteikti galimybę aukštų akademinių rezultatų pasiekusiems studentams ne tik įgyti patirties daugiakultūrėje aplinkoje, bet ir sutvirtinti ryšius su lietuvių diaspora – bendruomenėmis, organizacijomis, klubais bei paskatinti su lietuvių diaspora ir migracija susijusius tyrimus.
Dokumentai priimami iki spalio 31 d.
Užsienyje studentai gali vykdyti 1–6 mėn. trukmės stažuotę / praktiką. Praktikos / stažuotės vietą studentai turi susirasti patys pagal savo tyrimo / studijų sritį. Studentai gali vykti ne tik į organizacijas ar įmones, bet ir į lietuvių bendruomenes bei baltistikos centrus. Stipendija skiriama dalinių kelionės ir pragyvenimo išlaidų apmokėjimui.
Konkurse gali dalyvauti visų antros ir trečios studijų pakopų ir formų studentai, studijuojantys humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.
Reikalavimai kandidatams
- Puikios anglų k. žinios;
- Geri studijų rezultatai;
- Aktyvi akademinė veikla;
- Domėjimasis lietuvių diasporos istorija, užsienio lietuvių bendruomenių veikla, išeivijos mokslo ir kūrybos veikėjų darbais, lietuvių migracijos tyrimais.
Konkurso sąlygos
Pretendentai į vardinę L. ir F. Mockūnų stipendiją iki š. m. spalio 31 d. turi pateikti šiuos dokumentus:
- užpildytą paraiškos formą;
- akademinę pažymą;
- mokslininko ir (ar) dėstytojo rekomendaciją;
- savo katedros vedėjo, o paskutinių kursų studentai ir baigiamojo darbo vadovo, patvirtinimą, jog studentas gali išvykti;
- priimančios institucijos patvirtinimą, kad studentas gali atvykti.
- gyvenimo aprašymą (CV);
Gautus prašymus svarstys L. ir F. Mockūnų stipendijų globėjų taryba. Konkurso rezultatai bus skelbiami lapkričio 15 d.
Dokumentus reikia atsiųsti el. paštu: kostas.malakauskas@vdu.lt arba pristatyti nurodytu adresu (adresuoti Kostui Malakauskui).
Maloniai kviečiame studentus dalyvauti ir teikti paraiškas.
Daugiau informacijos
Kostas Malakauskas
+370 65 975250
kostas.malakauskas@vdu.lt
V. Putvinskio g. 23–309
Psichologas Legkauskas apie stereotipus: kokią funkciją atlieka bei kodėl negalima jų sulaužyti
Stereotipai nebūtinai yra blogis, sako Vytauto didžiojo universiteto psichologas, docentas Visvaldas Legkauskas. Viena iš esminių stereotipų funkcijų yra padėti priimti greitą sprendimą, tačiau labai svarbu suprasti, kuomet jų naudoti nereikėtų.
Apie tai, kaip stereotipai ir įsitikinimai formuojami, kokias funkcijas atlieka bei kodėl jų negalima laužyti LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ aiškino Vytauto Didžiojo Universiteto docentas, psichologas Visvaldas Legkauskas.
– Ar būtų galima teigti, kad žmogus savo nuomonę, įsitikinimus visgi keičia?
– Nelygu kokia nuomonė ir įsitikinimai, kuriuos mes galime pakeisti. Galime keisti mažiau reikšmingus įsitikinimus, pvz., kuri košė skaniausia. Paragauji naujos košės, ji pasirodo skanesnė, tad nuomonę pakeisti gali per 10 minučių.
– Kokią funkciją atlieka visuomenės stereotipas?
– Mes kažkodėl mėgstame apie stereotipus kalbėti kaip apie kažkokią baisią bėdą. Kaip visos schemos, stereotipai turi funkciją mums padėti greitai priimti pakankamai gerą sprendimą, pagreitinti žmogaus orientaciją ir prisitaikymą aplinkoje.
Jeigu sutinki žmogų, kurį savo galvoje priskiri kažkokiai kategorijai, pavyzdžiui, moterys, vilniečiai, pardavėjai, gali galvoje aktyvuoti stereotipą, kaip su tokiais žmonėms reikėtų elgtis. Stereotipas daro du dalykus: sukuria mano galvoje prognozę, ko aš galiu iš to žmogaus tikėtis, ir atitinkamai nukreipia mano reakciją į žmogų. Kaip man jo atžvilgiu elgtis, kad pasiekčiau savo tikslus.
– Kodėl stereotipai visuomenėje dažniausiai priimami neigiamai?
– Stereotipus mes naudojame visi. Juos pradedame suvokti kaip bėdą tada, kuomet jaučiame, kad prie mūsų yra klijuojamas stereotipas, kuris į mus nukreipia neigiamą, nepageidaujamą kitų žmonių elgesį. O kai patys naudojame stereotipus, mes sakome: čia realybės atspindys. Todėl kai jaučiamės nuo stereotipų nukentėję, vertiname juos neigiamai, bet kai naudojame juos patys, galvojame, kad taip suvokiame realybę.
– Ar galima apibrėžti žmones, kurie stereotipus pradeda vartoti patologiškai ir kenkti žmogaus socializacijai?
– Stereotipus mes suformuojame iš savo patirties. Stereotipai leidžia mums priimti pakankamai gerą sprendimą dėl to, kad jų turinys iš esmės yra teisingas. Bet taip būna pasikartojančiose situacijose. Kai situacija pasikeičia, stereotipai tampa bėda, nes naujai situacijai jie netinka.
Geras reagavimas į tokią situaciją – bandymas reflektuoti, pasižiūrėti į situaciją ar pašnekovą iš naujo, detaliau. Bėda prasideda tada, kai mes atsisakome reflektuoti, pritaikome stereotipą, kuris davė netinkamą rezultatą, bet užsispyrę bandome ginčytis su realybe. Tačiau viskas baigiasi vienodai, nes ginčo laimėti su realybe neįmanoma.
– Kokia yra stereotipo galia, ar jie įveikiami asmenų sąmonėje?
– Stereotipas nukreipia žmogaus suvokimą. Jeigu aš pamatau keletą svarbių požymių, padedu žmogų į tam tikrą lentyną, priskiriu jam dar dešimt požymiu, kurie, mano manymu, priklauso tiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar žmogus juos turi. Tada, kai žiūrėsiu į žmogaus elgesį, aš, remdamasis savo patirtimi, išsitrauksiu atvejus, kurie patvirtina mano išankstinę nuostatą, susiformavusią stereotipo pagrindu, ir ignoruosiu tuos, kurie mano išankstinę nuostatą paneigtų.
– Kaip jūs manote, kokie stereotipai yra pavojingi pačiai visuomenei? Galbūt galima išskirti aktualiausius, kurie pereina į diskriminaciją?
– Plačiąja prasme visi stereotipai pereina į diskriminaciją. Kai aš pasakau, kad mes esame skirtingi, nesvarbu kokiu požiūriu, ar lyties, tautybės, išsilavinimo, iš karto galvoje kyla klausimas, kuri grupė geresnė. Akivaizdu, atsakymas visada vienodas. Geresnė grupė ta, kuriai priklausau aš.
Tada išaiškėja akivaizdžios klausimo pasekmės. Jeigu mano grupė yra geresnė, iškilus klausimui apie bet kokių išteklių dalinimąsi, jų daugiau priklauso man, o ne jums – tai yra diskriminacijos apibrėžimas. Vadinasi, priklausomybė tam tikrai grupei apriboja žmogaus prieigą prie vienokių ar kitokių išteklių.
– Kaip manote, kokie komponentai lėmė, kad lyčių stereotipai mūsų visuomenėje yra gajūs, išliekantys?
– Stereotipai lengviau formuojasi apie visuomenės grupes, kurių skirtumai yra vizualiai matomi, nes vizualinis skirtumas tampa labai tvirtu atramos tašku stereotipo formavimuisi. Taip pat svarbu pabrėžti, jog stereotipai nesusiformuoja iš oro. Keičiantis visuomenei, keičiasi ir stereotipų turinys, pavyzdžiui, apie vyro ir moters lyčių vaidmenis.
Augant moterų vadovių skaičiui, vis mažiau žmonių galvoje lieka stereotipas, jog moterys negalėtų būti vadovėmis.
– Beveik penkis dešimtmečius buvome sovietų okupacijoje. Kaip manote, kokią įtaką tai turėjo mūsų stereotipų formavimuisi?
– Palikimo yra, bet jie ne apie žmonių grupes, o apie tai, kaip žmogus save suvokia. Žiūrint į aplinkinius nėra labai daug išskirtinių stereotipų, bet galima pastebėti, kad žmogus, kuris gyveno okupacijos sąlygomis, labiau bijo žmonių, mažiau toleruoja skirtingumą. Kitas dalykas, okupacinio režimo propaganda labai daug dėmesio skiria elgesio standartizavimui. Bet koks nukrypstantis elgesys yra stigmatizuojamas, apie jį formuojamas intensyvus, neigiamas stereotipas. Formuojama nuomonė, kad įvairovė yra iš principo blogai.
– Minėjote, kad kilus grėsmėms, visuomenė išlieka gana stabili. Kodėl taip lengva pamiršti, kas skaldė žmones?
– Pagrindinė prasmė, kodėl žmogus yra socialus padaras, kad iškilus didelei ir aiškiai suvokiamai grėsmei, žmonės telkiasi, kad atsispirtų grėsmei.
– Kaip jūs matytumėte dabartinę technologijų įtaką, kalbant apie stereotipus ir įsitikinimus, kaip jos veikia?
– Visų pirma jos leidžia greitai vieniems kitus surasti. Mažoms įsitikinimų grupėms, kurios gyvenime negalėtų būti grupės, nes yra per daug išsibarsčiusios, „Facebook“ ar „Twitter“ padeda tapti realia grupe socialiniame tinkle, o paskui ir susitikti gyvai. Antra savybė – technologijų pagalba mes galime kurti įtikinamą, alternatyvinę realybę.
– Ar reikėtų laužyti vyraujančius stereotipus ir įsitikinimus visuomenėje?
– Stereotipų nesulaužysi, nes vis dar pagrįsti ir suteikiantys pagrindą efektyviai prognozei stereotipai turi egzistuoti. Reiškia, jie leidžia vadovams greitai priimti pakankamai gerus sprendimus. Jie atlieka savo funkciją. Stereotipų laužymas realus tik tuomet, kai realybės, kurioje jis susiformavo nebėra, kai jie lieka tik galvose.
