• Titulinis
• Visos naujienos

Daiva Bartušienė: Ne visi mes autistiški ir su ADHD

„Sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti žmogiškumas, nusakomas tik žmogaus vieta spektre. Mūsų patiriama tikrovė daug įvairesnė ir sudėtingesnė“, – rašo antropologė Daiva Bartušienė. Savo esė ji aptaria medikalizuotos neuroįvairovės reiškinį – kodėl savo skirtingumą grindžiame diagnozėmis.

Aš esu tai, kas yra mano smegenys. Taip būtų galima įvardinti jau kurį laiką besitęsiančio Decade of the Brain reiškinio įtaką mūsų suvokimui apie tai, kas esame. Kasdien vis labiau plečiasi įvairios neurorinkos, paliesdamos beveik visas mūsų kasdienio gyvenimo sritis. Taip randasi neurotėvystė, neuroekonomika, neurolyderystė, neuropedagogika, neurorinkodara (neuromarketing), neuropsichologija ir kita. Šiame kontekste, regis, visas žmogiškumo apraiškas tapo įmanoma pagrįsti ir paaiškinti tuo, kaip veikia žmogaus smegenys. Neurocentriškas požiūris įneša vis daugiau noro persvarstyti ir savo neurotapatybę, o šiame kontekste iškilęs neuroįvairovės diskursas su greitai populiarėjančiomis self-diagnosis praktikomis tai tik dar labiau sustiprina. Gal ir mano smegenys spalvotos? Tačiau kaip ne kiekvienas spontaniškas apsipirkimas, polinkis rizikuoti ar prokrastinacija turėtų būti persvarstomi kaip galimi ADHD bruožai, taip ir bet koks „keistesnis“ socialumas nereiškia, kad mes visi esame truputį autistiški. Ar tikrai kiekvienam gyvenimo iššūkiui ir problemai reikia diagnozės, o neuroįvairovė gali paaiškinti viską?

Taigi kas vyksta su neuroįvairove? Tai vienas dažniausių klausimų, kurio sulaukiu įvairiose auditorijose. Nujaučiu, kad klausdami žmonės tikisi labai įspūdingo atsakymo apie tai, kad vyksta kažkas dramatiško, kad autizmo epidemija netrukus peraugs į pandemiją, kad greitu metu kas antras galės save identifikuoti kaip esantį spektre, kad genetikų ir neuromokslininkų laboratorijos sproginėja nuo pro(a)gresyvių laimėjimų, o dėl visuomenėje juntamų tektoninių lūžių lieka vis mažiau žmonių, kurie nebūtų susidūrę su kokia nors neuroįvairove.

Tačiau savo auditoriją iškart nujautrinu atsakydama, kad nieko dramatiško nevyksta, nes neuroįvairovė visada buvo, yra ir bus. Žinoma, dėl pastarosios prognozės reikėtų laikytis santūriau, nes turime nepamiršti, kad gyvename didelių mokslinių ambicijų turinčioje visuomenėje. Kaip niekad atkakliai siekiame išlaisvinti pasaulį, bent jau tą WEIRD pasaulį (Western, Educated, Industrialized, Rich, Democratic), nuo žmonių, kurie kelia daugybę iššūkių visuomenei. Šį tariamą išsilaisvinimą iš dalies jau gali švęsti tokios šalys kaip Islandija, kurioje beveik nebegimsta Dauno sindromą turinčių žmonių, nes kone 100 proc. pastojusių moterų (vienos arba drauge su partneriu) pasirenka prenatalinį atrankos testą, o gavus teigiamą rezultatą apie 9 iš 10 atvejų priimamas sprendimas nutraukti nėštumą. Iš dalies dėl to, kad nusprendus susilaukti vaiko su Dauno sindromu, visuomenės spaudimas būtų nė kiek ne mažesnis – tėvai ir mamos būtų kaltinami, kodėl nepasirinko nutraukti nėštumo, jeigu žinojo.

Dr. Daiva Bartušienė yra VDU Sociologijos katedros dėstytoja, kurios mokslinė sritis yra medicinos antropologija ir kultūrinė psichiatrija.

Deja, ši žmonijos ateities vizija ir dabartinės biomokslinės tendencijos niekaip nesuderinamos su žmonijos bioįvairove. Kai suvoki reiškinio mastą, supranti, kad skirtingų kojinių sujudimas kartą per metus yra simuliakras, o kova už įvairovę jau seniai pralaimėta, nes panašūs ateities moksliniai projektai vystomi ir autizmo bei kitose srityse. Eugenika (tam tikra mokslinio rasizmo, eiblizmo, kolonializmo politika, kuria siekiama pagerinti genetinę žmonių populiacijos kokybę) niekur nedingo, tik tapo sunkiau atpažįstama, ypač kai ji įvelkama į biotechnologijas ir jų „išlaisvinimo“ naratyvą. Taigi šia prasme galime sakyti, kad vykstantis pokytis yra žmonijos neuroįvairovės naikinimas, o mes gyvename visuomenėje, kurioje tapo lengviau nutraukti genetiškai nepatrauklų nėštumą, nei išmokti priimti ir gyventi šalia kitokio žmogaus. Arba lengviau išoperuoti vaiko atlėpusias ausis, nei išmokti be patyčių jį priimti tokį, koks jis yra. O bendrauti su autistiškais vaikais, atrodo, daug lengviau išmokyti delfiną, žirgą, šunį ar net robotą nei alistiškus, t. y. nesančius spektre, žmones. Kai apie tai mąstai, imi greitai nirti į liūdesio bedugnę, todėl geriau grįžkime prie tos įvairovės, kurią dar turime, ir pažiūrėkime, kas gi dar šioje srityje vyksta be pastangos susiaurinti žmogiškosios įvairovės žemėlapį?

Neuroįvairovė – dešimtmečiais nereflektuota patirtis

Šis tas tikrai vyksta, tačiau ne tiek su neuroįvairove, kiek su mumis. Mes pagaliau pradėjome kalbėti apie neuroįvairovę. Dar tiksliau sakant, mes pradėjome mokytis kalbėti apie tai garsiai ir viešai. Kol daugelis skuba pasiteisinti, kad internete neskaito viešų komentarų, nes tai daryti tuščia vien dėl to, kad juos rašo net dorai nemokantys lietuvių kalbos rašybos, o tai iškart prilyginama negalėjimui parašyti nieko vertingo, aš nesigėdydama sakau, kad dažniausiai būtent komentarus ir skaitau. Ypač po straipsniais, kuriuose liečiamos su neuroįvairove susijusios temos. Man, kaip antropologei, tai yra neišsemiami posttikrovės ir posttiesos klodai žmonių, kurie nesugebėjo, nemokėjo arba negalėjo kitaip permąstyti savo emocijų, patirčių ir minčių. Tai tarsi vieši dienoraščių fragmentai, jų pačių pokalbiai su savimi užsimiršus, kad iš tikrųjų jų mintys mažai kam rūpi. Bet man rūpi, kartais tiek, kad štai jau kurį laiką mintyse gyvenu su man visai nepažįstama moterimi, o tiksliau – su jos komentaru. Jį panaudosiu kaip kultūrinį reflektorių, kuris atspindi daug platesnės visuomenės požiūrį į tai, kas šiuo metu vyksta mūsų viešajame neuroįvairovės diskurse.

Po žinomos šeimos autizmo atsiskleidimo istorija pamačiau moters komentarą, kad ji net 40 metų išdirbo valstybiniame vaikų darželyje ir visi „vaikai buvo kaip vaikai“, nebuvo jokių autizmų, hiperaktyvumų, pogimdyvinių depresijų, disleksijų, o štai dabar kas antras vaikas „nenormalus“… Dar nebaigus skaityti viešo nuoširdumo kupino komentaro viduje pradeda mainytis įvairiausi jausmai ir mintys. Iš pradžių norisi užjausti, nes supranti, kad ši moteris gyvena su nereflektuota keturių dešimtmečių patirtimi. Vėliau jausmai intensyvėja, nes suvoki, kad su tokiomis auklėtojomis užaugo kelios kartos, laikytos „vaikais kaip vaikais“, „normaliais vaikais“, tačiau šiuo metu didelė dalis tų kartų vyrų ir moterų bando tvarkytis su įvairiomis emociškai apleistos vaikystės traumomis ieškodami savęs įvairiausiose dvasingumo stovyklose, seminaruose ir motyvacinėse konferencijose, masiškai studijuodami psichologiją ir tikėdamiesi taip išspręsti savo gyvenimo problemas. Moterys laimingesnio gyvenimo vizijas bando pamatyti koučerinėse konferencijose, o vyrai – laimę nusikalti vyriškumo kalvėse. O kur dar visi ir visos, save iš naujo kuriantys ir kuriančios psichoterapeutų kabinetuose. Toji moteris per 40 metų nepastebėjo, kad vaikai yra skirtingi. Ir kaip ji galėjo tai padaryti, jeigu dirbo tik su „atrinktais vaikais“ (įprastos ir sėkmingos raidos)? O tie kiti, kurie net negalėjo lankyti darželių su visais „vaikais kaip vaikais“, atrodo, kad šiai auklėtojai apskritai neegzistavo. Juk jeigu nematai, tai ir nėra. Būtent iš šio ištisus dešimtmečius trukusio istorinio, kultūrinio, politinio ir kitokio nejautrumo šiandien turime nematomos neuroįvairovės reiškinį – suaugusius žmones, ištisas kartas žmonių, kurie iki pat antipsichiatrinio judėjimo pradžios buvo išstumti į WEIRD visuomenės paribius, tokius kaip moderniosios psichiatrinės pagalbos institucijos. Ir nors mano liūdesio trikampis (metafora iš filmo „Liūdesio trikampis“) jau pakankamai gilus, šią sumišimo akimirką mano atmintis iš prisiminimų prikelia dar vieną įvykį. Tarsi tos pačios tikrovės, tik kitu kampu pakreiptą reflektorių. Prieš gerą pusmetį sutiktą maždaug 70-metį vyrą, greičiausiai panašios kartos kaip toji darželio auklėtoja.

Po susitikimo, per kurį su senjorais diskutavome apie neuroįvairovę, prie manęs priėjo giedro veido vyras ir atsargiai prisipažino, kad abejoja dėl savo neurotapatybės, o vienintelis jam išlikęs ryškus vaikystės prisiminimas – kaip mama prie kėdės jam ruošiant pamokas virve rišdavo kairę ranką. Rišdavo tam, kad išmoktų rašyti „teisinga ranka“. Ir jis išmoko, bet iki šiol nežino, kas jis iš tikrųjų yra: kairiarankis ar dešiniarankis… Kaip gyventi, kai sunku net įsivaizduoti autentišką buvimą savimi?

Didžiausią nuostabą kelia suvokimas, kokiose skirtingose tikrovėse gyveno šiedu panašios, o gal tos pačios kartos žmonės. Apie ką jie kalbėtųsi susitikę? Kokią bendrystę jiems pavyktų atrasti, kai vienas dėl savo kitoniškumo buvo rišamas prie kėdės, o kita dirbo tik su „teisingais“ vaikais? Todėl skaitydama ypač vyresnės kartos žmonių komentarus labai aiškiai suprantu, kad ištisus dešimtmečius nereflektuota mūsų patirtis niekur nedingo. Ji sugrįžta visa jėga, o mes eilinį kartą liekame sukrėsti, kad ji tai daro pačiais skaudžiausiais pavidalais.

Neuroįvairovė kaip viešasis diskursas

Mano manymu, ryškiausias pokytis neuroįvairovės srityje tas, kad ši tema tapo itin viešu diskursu, o socialinė medija – šio reiškinio didžiąja scena. Joje yra visko: nugludintos poezijos apie autistiškas sėkmės istorijas Silicio slėnyje, daug kartų redaguotos ADHD, OCD, aspergeriškos prozos, emocingų atsiskleidimo istorijų ir dramų, stebuklingą išgijimą žadančių utopijų, jaudinančių asmeninių neurobiografijų, kurias pasakoja įvairių neurodiagnozių turintys žmonės arba jiems atstovaujantys artimieji, ir, žinoma, daugybė neuroįvairovei advokataujančio storytelling’o.

„VIS DAR MANOME, KAD AUTIZMAS – BRANGIOMIS TERAPIJOMIS PAGYDOMA LIGA, O DEPRESIJĄ SAU DIAGNOZUOJAME MAŽIAUSIAI TRIS KARTUS PER DIENĄ“

Tačiau viešumas savaime negarantuoja sėkmės, o dažnai girdimas „kuo daugiau kalbėsime, tuo bus geriau“ nebūtinai reiškia, kad žmonės kalbės, klausysis ir išgirs taip, kaip to iš jų tikimasi. Kartais netgi pasigirsta nuomonių, kad kalbėtojų turime per daug, kad jau laikas nutilti ir pagaliau pradėti veikti. Bet kaip liautis kalbėti, jeigu mes dar net neišmokome to daryti? Kaip liautis kalbėti, jeigu mes dar net klausytis neišmokome? Kaip sustoti, jeigu iki šiol matome prasmę kurti psichikos sveikatos raštingumui ugdyti skirtus sąvokų žodynėlius words matter, nes vis dar manome, kad autizmas – brangiomis terapijomis pagydoma liga, o depresiją sau diagnozuojame mažiausiai tris kartus per dieną, vos tik kuo nors nusiviliame? Kaip liautis, jeigu iki šiol galvojame, kad visi „vaikai kaip vaikai“, kad vaikų depresija yra pramanas, kad šiuolaikinė bendrojo ugdymo mokykla savaime yra gėris ir joje privalome su visais susidraugauti, kad padėti žmonėms sukurta institucija visada padeda, o psichoterapinės traumos yra dar vienas pramanas? Kaip liautis, jeigu vis dar tikime, kad autistiškas vaikas turi „pasivyti bendraamžius“, kalbėdamas išmokti žiūrėti į akis, nutildyti savo rankas (neploti, neplasnoti ir kitaip netrikdyti aplinkinių), nors jam tai yra gyvybiškai svarbus ir bendrauti padedantis savireguliacijos būdas? Kol vejamės kažkokią abstrakciją, ne visada pamatome, kad tam tikroje srityje šis vaikas jau seniai visus aplenkė.

Daiva Bartušienė Milikonių kalno apžvalgos aikštelėje Kaune.

Mums jau tikrai užtenka kalbėti, nes pagaliau žinome ir suprantame, kad nesame visi „truputį autistiški“, kad sporto treneriai į varžybas jau kviečia ir autistiškus vaikus suprasdami, jog kartais svarbiau ne rezultatas, o parodytas pasitikėjimas ir suteiktas šansas. Ir mes jau lengvai atskiriame, kur yra išlepusio vaiko kaprizas, o kur nepakeliama sensorinė kančia ir kad tinkamo momento laukianti mama nėra neatsakinga, bet, priešingai, yra taip pat sukrėsta, bet jautri ir supratinga. Gatvėje nelaimės ištiktam žmogui mes jau skubame padėti, užuot transliavę jo kančią į socialinius tinklus. Ir vieni kitų jau nevertiname, nelyginame ir nerūšiuojame pagal išankstines nuostatas. Jau nė vienai mamai, o ypač tėčiui nebegėda dėl savo kitokių vaikų, visi neuroterapeutai rado būdą, kaip užmegzti ryšį su vaikais, o autistiškais vaikais besirūpinantys suaugusieji išmoko vieni kitus labiau gerbti nepaisydami skirtingų požiūrių ir patirčių… Neautistiški žmonės niekada iki galo nepatirs ir nesupras autistiško pasaulio subtilumo ir gylio, todėl visada verta susilaikyti nuo išankstinio vertinimo. Kartais neatlikta užduotis gali reikšti neatsakingumą, bet kartais ir didžiulę baimę suklysti arba net bandyti neleidžiantį suvokimą, kad negali užduoties atlikti tinkamai.

Ar tikrai visa tai jau iškalbėta ir suvokta? Tikrai ne, nes apmąstydama ir savo pačios patirtis matau, kad dar tik mokomės diskutuoti šia tema, klausytis, ką kita/s mums bando pasakyti, kokį klausimą mums užduoda. Kai tėvai, palūžę po ką tik išgirstos vaiko diagnozės, paprašo pasidalinti, kaip jaučiasi kiti panašią situaciją išgyvenę ar išgyvenantys tėčiai ir mamos, mes jiems dažnai pasiūlome ne savo asmeninę patirtį, ko jie ir tikisi, bet išreiškiame nusivylimą, kad jie palūžo, o vaikui esą reikia tik laimingos mamos ir tvirto tėčio. Apipilame žmones pamokymais, pamoralizavimais, pedagoginiais ir ekspertiniais svaigalais, kai jie teprašo mūsų palaikymo ir padrąsinimo. Apmėtome juos psichologinėmis prielaidomis apie tai, kiek laiko yra sveika gedėti po vaiko diagnozės ir kiek nebe. Mes drąsiai mojuojame ekspertų ir mokslininkų išvadomis, kurios dažniausiai yra tik mokslinės prielaidos su prierašu „reikalingi tolimesni tyrinėjimai“, o tai reiškia, kad nebuvo atrasta jokia galutinė tiesa ir visa, kas paskelbta, per artimiausią dešimtmetį greičiausiai bus sukritikuota, paneigta ir pakeista naujomis prielaidomis. Ypač tie tariami moksliniai atradimai, kurie yra susiję su mūsų esmių esme – žmogiškumu.

Šiuo metu antropologės Daivos Bartušienės didžiausias akademinis interesas – neuroįvairovė ir autizmo antropologija.

Štai dar visai neseniai buvo žavimasi ir tikima neuromokslininkų bei lyderystės studijų bendradarbiavimu, kuriuo siekta atskleisti, kokiomis socialiai trokštamomis neurologinėmis savybėmis turi pasižymėti „geras lyderis“. Kitaip tariant, buvo siekiama išsiaiškinti, kokias smegenis turi „geri lyderiai“, ir taip išspręsti „neefektyvaus lyderio“ problemą. Vėliau šie tyrimai pradėti stipriai kritikuoti kaip neetiški ir dehumanizuojantys bet kokį žmogiškąjį potencialą, o pati mokslinė idėja atmesta kaip palaipsniui vedanti prie tokių klausimų: kokiomis neurologinėmis savybėmis turi pasižymėti efektyviai dirbanti/s mokytoja/s, gydytoja/s, psichologas/ė, taksi vairuotoja/s, programuotoja/s, o gal net ir gera mama ar tėtis… O tai taptų tiesiausiu keliu į biomeritokratiją – dar vieną įsitikinimų sistemą, kurioje žmogaus padėtį visuomenėje lemtų biologiškai apspręsti gebėjimai ir talentai. Nors šis nelygybės principas kritikuojamas, nepamirškime, kad aukštindami Silicio slėnyje dirbančius autistiškus asmenis ir fetišizuodami jų išskirtinius įgimtus neurogebėjimus, pavyzdžiui, fenomenalią atmintį, mes iš dalies mąstome eiblistiškai, nes į priekį išstumiame ne patį žmogų, o jo vitalinius (neurologiškai prigimtinius) gebėjimus ir pagal juos vertiname, ko ir kiek žmogus vertas, kiek jis efektyvus ir kokią naudą gali sugeneruoti. Taip mes dar labiau atribojame tuos/tas, kurie/os nėra genijai spektro smaigalyje, bet, daugelio įsitikinimu, turėtų būti. Štai tokiose sumišusiose realybėse mes šiandien gyvename.

Visuotinis savosios neurotapatybės permąstymas

Socialinė medija, nesvarbu, ją daugiau aukštiname ar kritikuojame, neabejotinai tapo vieta mokytis naujų dalykų ir susisiekti su įvairių bendruomenių žmonėmis. Pastaruoju metu vis daugiau pastebima, kad žmonės, ypač jauni, susitapatina su šiose internetinėse bendruomenėse gyvenančiųjų patirtimi ir pradeda abejoti, kad gal ir jie yra kažkur spektre. Kai einu į susitikimą su nauja auditorija diskutuoti apie neuroįvairovę, labai dažnai paklausiu, kiek iš esančiųjų yra bandę atlikti kokį nors testą savo neurotapatybei nustatyti. Kalbu apie internetinius testus, skirtus pirminiam susipažinimui su savo neurodivergentinėmis savybėmis, kurios galbūt yra būdingos autizmui, ADHD, OCD ir t. t. Jeigu klausiu studentų ir moksleivių, dažniausiai jie prisipažįsta, jog bandė beveik visi, tačiau pastebiu, kad net ir brandesnėse (amžiaus prasme) auditorijose ši praktika tampa vis populiaresnė. Net ir tie/tos, kurie/ios niekada neturėjo abejonės dėl savo neuronormatyvumo, veikiami bendro fono vis dažniau pasiduoda šiam nerimui. Nerimas dėl savojo neurotipo šiuo metu yra toks ryškus (ypač tai pastebime tie/tos, kurie/ios dirbame šiame lauke), kad šį reiškinį įvardyčiau kaip visuotinį savo neurotapatumo permąstymą, kurį aš labiausiai sieju su viešuoju self-diagnosis (liet. savidiagnostikos) diskursu ir sociologo Svendo Brinkmanno aprašytomis diagnostinėmis kultūromis (angl. diagnostic cultures). Suteikti kentėjimui prasmę save patalpinant kažkur spektre, identifikuojant kaip turintįjį ADHD ar disleksiją tapo ne tik savotiška madinga pramoga, bet ir priemone, leidžiančia žmonėms savo kančią legitimuoti kaip unikalesnę, tikresnę, svarbesnę, o kartais – ir kaip tam tikros elgsenos ar santykio su kitais pateisinimą. Pastarasis aspektas ypač įdomus, tačiau egocentriškas ir kenkėjiškas santykis su kitais neturėtų būti naudojamas kaip culture as excuse ir teisinamas skirtinga neurologija. Nė vienas, diagnozuotas ar nediagnozuotas, autistiškas žmogus neturėtų, pavyzdžiui, autizmo naudoti kaip pasiteisinimo. O jeigu naudoja, tai bet kuris kitas žmogus gali siekti atsitraukti nuo tokio santykio. Aš pati ne kartą esu bandžiusi savo daydreaming’ą ir dešimtis spontaniškai pradėtų, bet nebaigtų projektų permąstyti kaip galimą ADHD. Tačiau toks į pasiteisinimą nukreiptas požiūris trukdo tiems žmonėms, kurie neieško pasiteisinimo.

Dažnai jaučiu, kad į tai žiūrima kaip į pašaipų juokelį ir pašmaikštavimą: „mes visi jau seniai išsityrę ir su diagnozėmis“, „visi mes čia biškį autistai“. Labiau įsigilinusieji supranta, kad tokios savidiagnozavimo, ar, antropologine prasme, labiau saviidentifikavimo, praktikos yra tarsi nuotykis, kurio pabaigoje turėtų paaiškėti, kad knygų skaitymas man nepatinka, nes turiu disleksiją; iš matematikos prasti pažymiai, nes turiu diskalkuliją; jei iki galo negaliu užbaigti užduočių (pavyzdžiui, baigti studijų), nesugebu prioritizuoti darbų, trūksta motyvacijos, nuolat prokrastinuoju, dėl visko nerimauju, tai yra ADHD; o tai, kad nemėgstu komandinių užduočių, sunkiai priimu pokyčius, neturiu pastovių draugų, greičiausiai jau reiškia autistiškumą. Visa tai nėra nei linksma, nei juokinga, nes iškreipia savidiagnostikos prasmingumą ir sumenkina pastangas tų žmonių, kurie juos naudoja ne „dėl juoko“, bet kad palengvintų iki tol visą gyvenimą trukusią nesvarumo būseną; kad užduoties atidėliojimas nėra tinginystė, o nekontroliuojama baimė suklysti; kad noras savo atostogas suplanuoti iki menkiausių smulkmenų ir išvengti spontaniškumo nėra siekis kitus kontroliuoti, bet užsitikrinti saugumą chaoso būsenoje, ir t. t. Tačiau kai pirminis savipagalbos įrankis tampa buitiniu pašaipos objektu, sunku tikėtis, kad visuomenė, o dažnai net ir patys artimiausi žmonės ims rimtai vertinti savidiagnozę tų žmonių, kurie save identifikuoja kaip esančius spektre ar turinčius ADHD.

Daiva Bartušienė Milikonių kalno apžvalgos aikštelėje Kaune.

Dažnai girdisi priekaištas, esą jeigu nori diagnozės, kodėl neini pas psichiatrą? Tačiau žmonės oficialaus diagnozės nustatymo proceso nepradeda dėl įvairiausių priežasčių. Viena jų yra baimė, kad medicinos specialistai nežiūrės rimtai sakydami, jog tu negali būti autistiška/s, nes baigei universitetą, gyveni su partneriu/e, esi sėkminga/s moteris/vyras, bendraudama/s žiūri į akis ir panašiai. Arba tiesiog neatrodai autistiška/s, lyg tai būtų plika akimi įžiūrima būklė. Iš dalies taip yra ir dėl mada tapusio reiškinio – savo kitoniškumo ir unikalumo ieškoti spektre arba, kaip įvardija sociologas Brinkmannas, atsiranda medikalizacija iš apačios, t. y. iš visuomenės, o ne medicinos autoritetų. Šis reiškinys turi įtakos ir medicinos praktikai.

Be to, labai trūksta kvalifikuotų specialistų (psichiatrų ir psichologų), o tie keli žinomi, geidžiami ir vertinami yra sunkiai pasiekiami. Geidžiami jie/jos yra dėl to, kad seka naujausiomis suaugusiųjų diagnostikos tendencijomis, o šios labai skiriasi nuo tų, kurios buvo paremtos kolonializmo pasaulėžiūra. Neuroįvairovės kontekste modernioji psichomokslų teorija, tyrimai ir praktika vis garsiau kritikuojami dėl siauros perspektyvos ir šališkumo, nes dažnai atspindi WEIRD kultūrą ir buvo sukurti dominuojančios grupės – baltųjų vyrų. Iš dalies dėl to ilgą laiką autizmas buvo tapęs baltųjų berniukų „liga“ su jai skirta specifine berniukų diagnostika, kuri nebuvo pritaikyta autistiškoms mergaitėms atpažinti. Kaip knygoje Autism in Heels rašo Jennifer Cook O’Toole, tai, kad ji į eilę rikiuodavo barbes, o ne mašinėles, niekam nekėlė klausimo apie jos galimą autistiškumą, o mama į diagnostinį klausimą: „Ar jūsų vaikas rikiuoja traukinius, sunkvežimius?“, neturėjo atsakymo, nes jos dukra neturėjo nei sunkvežimių, nei traukinių. Tačiau kaip kiekviena šeima turi kokį nors gėdingą praeities faktą ar, kaip sako britai, a skeleton in the cupboard, taip ir kiekviena mokslo sritis turi savų gėdingų praeities istorijų. Antropologija lygiai taip pat.

Kita baimė yra susijusi su tuo, ką aš įvardiju kaip „atviro lūžio“ įrodymą. Net dėl atviro lūžio kraujuojant kojai, reikalingas įrodymas, kad žmogus kenčia ir jam reikalinga pagalba. Tačiau „kraujuojanti psichika“ yra beveik arba, jei itin sėkmingai maskuojamasi, visai nematoma, ir nors žmogus viduje jau gali būti miręs, visa tai jam taip pat reikia įrodyti. O įrodyti labai sunku, nes visuomenėje tvyrantis bendras nepasitikėjimo lygis viskuo, pradedant institucijomis ir baigiant pačiais savimi, toks aukštas, kad trukdo vieniems į kitus žiūrėti be išankstinio nusistatymo ir įtarumo.

Dar kita dalis žmonių jaučiasi pakankamai sėkmingai prisitaikę visuomenėje ir atradę įvairių maskavimosi technikų, leidžiančių išpildyti visuomenės keliamus lūkesčius. Tačiau kaip lieknas kūnas nebūtinai reiškia, kad jis yra sveikas, nes gal jis lieknas dėl to, kad yra alinamas dietomis, o ta dieta vadinasi „valgymo sutrikimai“, arba kaip geri pažymiai mokykloje nebūtinai yra susiję su gera mokinio/ės psichikos sveikata, nes gal pirmūne tapusi mergaitė tikėjosi, kad iš jos liausis tyčiotis, bet vis tiek neturi draugų, nes „pirmūnų niekas nemėgsta“, lygiai taip pat nebūtinai „gerai funkcionuojantis“ žmogus yra laimingas, nes už jo sėkmės gali slypėti nuolatinis maskavimasis. Žmogus dažnai yra ne tai, ką apie save parodo, o tai, ką apie save nuslepia.

Daiva Bartušienė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje.

Kai kurie žmonės tiesiog nesulaukia pritarimo ir palaikymo pradėti šį sudėtingą etapą ir nuolat girdi, kad nereikia prisigalvoti, nes esą mes visi šiek tiek autistiški, visi turime neurodivergentinių savybių, sensorinių iššūkių, o kartais netgi tokių, kurie reikalauja nemažai pastangų prisitaikyti, nes aplinka tikisi tam tikros elgsenos arba santykio. Arba dar žmonės girdi, kad „tau tikrai nereikia jokios diagnozės, kam tau tas įrašas, tu juk puikiai tvarkaisi“. Taip, viena vertus, tai tiesa, nes, žvelgiant antropologiškai, žmogus, kad ir kokio neurotipo būtų, yra adaptyvi ekosistema, gebanti prisitaikyti skirtingose biopsichosocialinėse aplinkose. Tiek prie natūralios, tiek prie dirbtinės aplinkos, tiek prie vienišumo, tiek prie socialumo, o žmonijos istorijoje šis gebėjimas mus daugybę kartų išgelbėjo įveikiant tiek globalias, pavyzdžiui, finansines, ekologines, pandemines krizes, tiek mikro kasdienybėje susiklosčiusias asmenines krizes, pavyzdžiui, susirgus lėtine ar psichikos liga, susilaukus autistiško vaiko, lyties tranzicijos atveju, gyvenant emigracijoje ir t. t. Gerai pagalvojus, juk kiekviena diena yra bandymas prisitaikyti: prie individualios situacijos neatitinkančio įstatymo, švietimo, sveikatos priežiūros sistemos, prie klimato kaitos, prie kaimyno su rasistinėmis pažiūromis, prie įvairiafobiškos kaimynės, demencija sergančio senelio, narciziško/s kolegos/ės, neryžtingos valdančiosios daugumos, prievole tapusio laimingo ir sėkmingo šiuolaikinio žmogaus idealo, prie autoritetų krizės, prie neoliberalizmo, kapitalizmo, vartojimo, prie nepasitikėjimo savimi, prie savęs imposterio ir taip iki begalybės… Tačiau nors mums visiems tenka nuolat prie ko nors prisitaikyti ir maskuotis, ne visi žinome, kas yra autistiškas perdegimas, ką reiškia degančios smegenys. Ir nors visiems kartais skauda galvą, mes ne visi žinome, kas yra migrena; nors mes visi turbūt esame patyrę kokių nors patyčių, ne visi sužinosime, ką reiškia dėl jų bandyti nusižudyti. Vis dėlto nei oficiali diagnozė, nei savidiagnozė savaime nesuteikia teisės savo kančią laikyti didesne ir tikresne negu žmogaus, kuris neturi jokios diagnozės. Savidiagnozė nėra savaime tik traumas gydanti privilegija, o labai dažnai kaip tik sukurianti naujų iššūkių, pavyzdžiui, sutuoktinio/ės arba partnerio/ės nenorą pripažinti neuroskirtingumą, stigmos baimę ir kita. Man labai giliai atmintin įstrigo vienos informantės pasidalinta patirtis apie tai, kaip jos mama reagavo į apsisprendimą siekti oficialios diagnozės. Ji teigė, kad mama tai priėmė kaip priekaištą dėl neatsakingos motinystės praeityje: „Aš būčiau tikrai supratusi, kad tau kažkas yra.“ Taigi savidiagnozė yra tikras ir iš esmės gyvenimą keičiantis lūžis, vienu metu ir sprendžiantis iššūkius, ir sukuriantis naujų.

Autizmo antropologijoje šiuo metu ši tema plėtojama gana intensyviai, o savidiagnostinės kultūros pasekmes dar tik pradedame suprasti. Tačiau, pavyzdžiui, antropologė Jennifer Sarrett klausia, ar apskritai mes galime kalbėti apie neurotapatybę kaip konstruojamą tapatybę, jeigu ji didžia dalimi apspręsta biologijos, taigi yra prigimtinių neurologinių skirtingumų nulemtas tapatumas. O kas atsitinka su jau ir taip gana stipriai sutrikdytu medicinos kaip mokslo autoritetu, jeigu sutinkame, kad galime lengvai sau diagnozuoti ir legitimuoti tokias sunkiai diagnozuojamas būkles kaip autizmas? Šie ir panašūs klausimai mums tik dar kartą parodo, kokia daugialypė ir mažai suprantama yra mus kurianti ir mūsų pačių kuriama tikrovė.

Manau, kad ne visada ir ne visi mūsų sunkumai, kuriuos patiriame mokydamiesi naujų dalykų, dirbdami ne visada patinkančius darbus, bendraudami su žmonėmis, augindami vaikus, keliaudami ir pažindami pasaulį, turi rasti vietą neurodiagnozėje ir būti paaiškinti tik neišlipant iš neuroįvairovės rėmų. Žvelgiant atidžiau tie rėmai galiausiai gali pasirodyti net gana siauri ir per daug neurocentriški, mūsų žmogiškumą kartais siekiantys paaiškinti tik kaip buvimą subjektais su skirtingomis smegenimis. Kaip rašė Sarrett, kartais neuroįvairovės diskusijoje žmogus aptariamas ne kaip turintis smegenis, bet kaip pats esantis tos smegenys (we are our brains, rather than we have our brains). O per pastaruosius keletą dešimtmečių išsiplėtusios neurorinkos šį jausmą tik dar labiau sustiprina.

Man, kaip antropologei, neurocentriškas požiūris į žmogų yra tik vienas iš daugybės požiūrių ir paaiškinantis tik mažą dalį gilaus žmogiškumo vandenyno. Juk nei neurotipiškumas, nei neuroskirtingumas neturi jokių specifinių savybių tol, kol mes žmonių neįspraudžiame į konkrečias aplinkybes, socialines situacijas, kontekstus ir santykius, ekonominius poreikius, jau nekalbant apie kultūrinius standartus ir praktikas, susijusias su lytimi, amžiumi, klase, rase, statusu ir kita. Sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti žmogiškumas, nusakomas tik žmogaus vieta spektre. Mūsų patiriama tikrovė daug įvairesnė ir sudėtingesnė. Ir nors vis daugiau iššūkių kelia buvimas vieniems šalia kitų, mažai tikėtina, kad apskritai įmanomas gyvenimas įvairovėje be nuolatinių asmeninių pastangų prie jos prisitaikyti. Dažnai svarstau, kad vienas didžiausių mūsų ribotumų turbūt yra ne negebėjimas prisitaikyti vieniems prie kitų, o įsivaizdavimas, kad tas prisitaikymas turi būti paprastas, malonus, be nuostolių ir visada sėkmingas. O juk net ir sėkmę mes suprantame taip skirtingai.

Dr. Daiva Bartušienė yra VDU Sociologijos katedros dėstytoja, kurios mokslinė sritis yra medicinos antropologija ir kultūrinė psichiatrija, o šiuo metu didžiausias akademinis interesas – neuroįvairovė ir autizmo antropologija.

Šaltinis: nara.lt

Mildos Ališauskienės monografijos pristatymas

Ministrės padėka Socialinio darbo katedros profesoriui

VDU Socialinio darbo katedros kvietimu universitete apsilankiusi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė išsakė savo padėką VDU Socialinio darbo katedros profesoriui Jonui Ruškui už aktyvų darbą Jungtinių Tautų Žmonių su negalia komitete, jo darbą dėl žmonių su negalia teisių pripažinimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. „Dėkoju prof. J. Ruškui už jo nepaliaujamą rūpestį žmonėmis su negalia, jo ekspertines įžvalgas ir siūlymus, nuoseklų Lietuvos atstovavimą tarptautiniuose projektuose ir organizacijose. O taip pat – jo atsidavimą ir rūpestį talkinant „Arkos“ bendruomenei“, – sakė ministrė M. Navickienė.

Ministrė taip pat pabrėžė socialinio darbo profesijos svarbą, išreiškė didelį pasitikėjimą socialiniais darbuotojais. „Mes valstybėje turime ruoštis tam, kad jūsų profesijos žmonės ateis ne tik dirbti į sistemą, bet ir ją kurti, ateityje – dirbti ministrais, merais, sprendimų priėmėjais. Jei bandysime tik algoritmais, aprašais savo darbą reglamentuoti, užkirsime galimybę pamatyti tai, kas yra sunkiai aprašoma. Tad labai linkėčiau, kad mes atrastume tinkamą balansą tarp to, kas turi būti aprašyta, ir pasitikėjimo, kurį privalome sukurti kiekvienam sistemoje dirbančiam darbuotojui, kad jis nebijotų rizikuoti, priimti sprendimą, net jeigu aprašas konkrečiai nenurodo, ką daryti“, – pažymėjo M. Navickienė.

VDU Socialinių mokslų fakultete vykdomos dvi studijų programos, rengiančios socialinio darbo profesijos atstovus: bakalauro programa Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas, bei magistro programa Socialinis darbas.

 

#VDUsmf

#VDUSocialinisdarbas #SocialinisDarbasIrPsichosocialinisKonsultavimas

 

VDU Socialinės antropologijos magistro studijoms – aukščiausia akreditacija

2023 m. sausio mėn. Studijų kokybės vertinimo centro sudaryta tarptautinė ekspertų grupė atliko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto vykdomos Socialinės antropologijos magistro programos išorinį vertinimą. Šiai studijų programai suteikta aukščiausia 7-erių metų studijų krypties akreditacija.

Tarptautinės ekspertų grupės vertinimu Socialinės antropologijos magistro programos tikslas parengti kompetentingus analitikus tarptautinio mobilumo, kultūrinės įtraukties ir atskirties praktikos bei valstybės transformacijos srityse beveik idealiai atitinka nacionalinės darbo rinkos poreikius. Pažymėta, kad išskirtinai didelis šią programą baigusių studentų skaičius nori tęsti mokslinę veiklą ir siekti daktaro laipsnio.

Labai palankiai ekspertai įvertino Socialinės antropologijos magistro programoje dėstančių dėstytojų įsitraukimą į nacionalinius ir tarptautinius mokslinius projektus, nes tai prisideda prie studijų programos turinio kokybės. Tai taip pat suteikia galimybę studentams dalyvauti naujausiame tarptautiniame moksliniame diskurse ir sutelkti dėmesį į didelius, vietinės reikšmės iššūkius, tokius kaip: migracija, tautiškumas, tapatybė, įtraukios visuomenės ir valstybės bei visuomenės santykiai. Šią sritį dar labiau sustiprina glaudus tarptautinis bendradarbiavimas su užsienio universitetais.

VDU Socialinės antropologijos magistro programos stiprybėmis buvo įvardinti artimas ryšys tarp mokslinių tyrimų ir studentų studijų, patyrę ir aktyvūs dėstytojai bei geri rezultatai mokymo, mokymosi ir jo poveikio absolventų įsidarbinimui srityse. Taip pat nuolatos dėstantys tarptautiniai kviestiniai dėstytojai. Puoselėjama ilgametė tradicija bendrauti su absolventais ir socialiniais partneriais, aukštas įsidarbinusių studijų programos absolventų skaičius.

VDU vyks konferencija apie dvasingumą kasdienybėje

Lietuvos humanistinės psichologijos asociacija kartu su Vytauto Didžiojo universitetu organizuoja tradicinę tarpdisciplininę konferenciją. Šių metų konferencijos tema: „Dvasingumo poreikiai kasdienybėje: požiūriai, praktikos, patirtys“. Konferencija vyks gegužės 13 d. nuo 10 val. iki 18 val. VDU Didžioje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas).  

Šios konferencijos partneriai yra VDU Teologijos fakultetas, Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedra bei Socialinio darbo katedra. 

Dalyvavimas nemokamas. Mokestis renkamas bus tik už METAS sistemos pažymėjimą.

Būtina registracija:
https://forms.office.com/e/8MNbFKnKas 

 

„Dvasingumo poreikiai kasdienybėje: požiūriai, praktikos, patirtys“ 

Konferencijos programa 

9.00 – 10.00 Dalyvių registracija.
10.00 – 10.10 Konferencijos atidarymas. Ričardas Diržys, Lietuvos humanistinės asociacijos prezidentas.
10.10 – 10.30 Klasikinė muzika. VDU Muzikos akademija atlikėjai.
10.30 – 11.00 „Asmeninio dvasingumo svarba kasdienybėje“. Ričardas Diržys, psichologas, Lietuvos humanistinės asociacijos prezidentas.
11.00 – 11.30 “Simboliniai vaizdiniai dvasiniuose ieškojimuose”. Algirdas Petronis, psichologas psichoanalitikas (C.G. Jung kryptis).
11.30 – 12.00 „Žmogaus esmė – dvasingumas”. dr. Justė Milušauskienė, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytoja, televizijos prodiuserė.
12:00 – 13:30 Pietų patrauka
13.30 – 14.00 „Gyvenimas pagal dharmą: Mahajanos budizmo perspektyva”. Gediminas Giedraitis, Eötvöso Lorándo universiteto (Vengrija) doktorantas, kiniško budizmo tyrinėtojas.
14.00 – 14.30 „Spiritual Emergency: what actually happens‘‘ („Dvasinė krizė: kas iš tikro nutinka“). Robert McIntosh, Didžiojoje Britanijoje privačiai dirbantis integratyvusis, transpersonalinės įkūnytos santykių krypties, psichoterapeutas, Oksfordo terapijos centro supervizorius, Britų konsultantų ir psichoterapeutų asociacijos tikrasis akredituotas narys.
14.30 – 15.00 „Akedija fenomenas krikščioniškame gyvenime”. Ses. Dominyka – Violeta Slepikaitė DP, VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantė, dvasinė asistentė Utenos socialinės globos namuose, dvasinė palydėtoja, rekolekcijų vedėja.
15:00 – 15:30 Kavos pertrauka
15.30 – 16.00 “Kaip puoselėti savo ir klientų dvasingumą remiantis Satir modeliu?”. dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė; Satir koučerė ir mentorė, geštalto psichoterapijos praktikė.
16.00 – 16.30 „Žmonių su negalia dvasingumo poreikiai ir patirtys Arkos bendruomenėje”. dr. Gedas Malinauskas, sisteminės šeimos psichoterapeutas, VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros lektorius, Kauno „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas ir narys.
16.00 – 16.30 „Maldos patyrimas kritinėse situacijose”. Dmitrijus Škulis, klinikinis psichologas.
17:00 – 17:30 Diskusija, konferencijos apibendrinimas
Konferenciją moderuoja:
Jūratė Griciūtė, psichologė, psichoterapeutė, supervizorė, LHPA valdybos narė ir
Žilvinas Kunigėlis, psichoterapeutas, LHPA valdybos narys 

 

Detali informacija apie konferenciją Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos internetiniame puslapyje: 

https://lhpa.net/lhpa-pavasario-konferencija/ 

Ministrė M. Navickienė: numatomi pokyčiai negalios, socialinių paslaugų srityje

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė viešoje paskaitoje–susitikime su VDU socialinių mokslų fakulteto bendruomene ir studentais pristatė planuojamus socialinės politikos ir socialinės apsaugos pokyčius.

„Negalios reforma ir socialinės paslaugos – tai  temos, kuriomis šiuo metu gyvename ir kuriose numatomi pokyčiai. Pokyčiai planuojami tam, kad žmonės galėtų gyventi kuo savarankiškiau, kad gautų reikalingą kompleksinę pagalbą, kad galėtų įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, dirbti atviroje darbo rinkoje, jeigu to nori“, – sakė ministrė M. Navickienė.

Ypač vertingos Vytauto Didžiojo universiteto profesoriausJono Ruškaus įžvalgos ir patirtis, kalbant apie žmones su negalia ir jiems opius klausimus. Mokslininkas yra pripažintas negalios srities ekspertas, aktyviai dalyvaujantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, skirtuose pagrįsti žmonių su negalia ir kitų pažeidžiamų grupių teisių užtikrinimo būtinybę. 2014 Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje J. Ruškus išrinktas pirmuoju Lietuvos atstovu Jungtinių Tautų Žmonių su negaliateisių komitete, 2018 m. perrinktas antrai kadencijai. Ši pozicija – ne tik asmens, bet ir valstybės pripažinimas tarptautinėje erdvėje. 2018 m. J. Ruškui įteiktas ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius.

„Dėkoju prof. J. Ruškui už jo nepaliaujamą rūpestį žmonėmis su negalia, jo ekspertines įžvalgas ir siūlymus, nuoseklų Lietuvos atstovavimą tarptautiniuose projektuose ir organizacijose. O taip pat – jo atsidavimą ir rūpestį talkinant „Arkos“ bendruomenei“, – sakė ministrė M. Navickienė.

Planuojami socialinės politikos ir socialinės apsaugos pokyčiai

Nuo ateinančių metų pradžios įsigaliosiantys teigiami pokyčiai negalios srityje, tikėtina, palies daugiau kaip 223 tūkst. žmonių, turinčių negalią, kasdienį ir visuomeninį gyvenimą, užtikrins teises, lygias galimybes visose gyvenimo srityse. Negalios vertinimo modelis taps kokybiškesnis, užtikrins taiklesnę paramą žmonėms su negalia, didins paslaugų ir pagalbos prieinamumą, bus operatyviau teikiamos individualizuotos paslaugos ir pagalba, o viešoji informacija bus labiau prieinama visiems.

Pokyčiai numatyti tam, kad būtų užtikrintos galimybės žmonėms su negalia savarankiškai gyventi, kad jie gautų kompleksinę pagalbą ir galėtų įsitraukti į visuomeninį gyvenimą tiek, kiek nori, lengviau įsidarbintų atviroje darbo rinkoje, jeigu nori dirbti. Laiku negaudami tinkamos pagalbos ir nedalyvaudami darbo rinkoje, žmonės su negalia gyvena atskirtyje ir patiria didesnę skurdo riziką.

Įgyvendinus reformą, medicininių kriterijų įtaka negalios vertinimo rezultatui bus mažinama, labiau atsižvelgiant į konkretaus žmogaus individualių poreikių apimtį ir aplinkos kliuvinius, bus vertinamos daugybė kitų sričių: mobilumas, apsitarnavimas, bendravimas, kasdienė veikla, gyvenamoji aplinka ir kt.. Tokiu būdu siekiant išsiaiškinti individualų asmens pagalbos poreikį.

Taip pat planuojama nemažai teigiamų pokyčių ir socialinių paslaugų srityje. Siūlomų Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimų tikslas – didinti socialinių paslaugų prieinamumą ir kokybę šeimoms, pažeidžiamiems asmenims, taip pat ir asmenims su negalia bei jų artimiesiems.

Planuojama, kad už socialines paslaugas reikės mokėti mažiau, dalis socialinių paslaugų bus teikiama nemokamai ir taip sumažės finansinė našta, tenkanti tiek pažeidžiamiems asmenims, tiek jų šeimos nariams. Atsiradus nuolatiniams globotojams, be tėvų globos likusiems vaikams bus sudarytos sąlygos augti šeimai artimoje aplinkoje.

Taip pat bus plečiamas socialinių paslaugų teikėjų ratas. Tikimasi, kad jau nuo kitų metų laikinas atokvėpis taps nemokama ir atskira specialiąja socialine paslauga, o socialines paslaugas galės teikti ir fiziniai asmenys. Taip pat bus nustatytas dar aiškesnis socialinės globos įstaigų licencijavimas ir akreditavimas, patikslinti socialinių paslaugų kokybės reikalavimai.

VDU vyks metodologiniai kokybinių duomenų analizės seminarai

VDU Sociologijos katedra kviečia į viešus metodologinius kokybinių duomenų analizės naudojant kompiuterinės duomenų analizės programą NVivo seminarus, kuriuos ves vizituojantis tyrėjas doc. dr. Mareks Niklass (Latvijos universitetas, Latvija).

Gegužės 4 d., ketvirtadienį, 11 val. vyks viešas seminaras studentams/doktorantams „Pirmieji žingsniai naudojant NVivo programą kokybinių duomenų analizei”.

Gegužės 4 d., ketvirtadienį, 15 val. vyks viešas seminaras dėstytojams ir tyrėjams „NVivo programos naudojimas kokybinių duomenų analizėje“.

Seminarų vieta: VDU Socialinių mokslų fakultetas ir V. Kavolio tarpdisciplininių mokslų institutas (Jonavos g. 66, 202 aud., Kaunas).

Seminarų kalba – anglų k.

Dalyvavimas seminaruose nemokamas, tačiau būtina registracija (vienoje mokymų grupėje gali dalyvauti 20 asmenų).

Jei turėtumėte klausimų, maloniai kviečiame rašyti el. paštu: sk@vdu.lt

Religinių mažumų bendruomenės pasigenda socialinio teisingumo

„Šiuolaikinės Lietuvos religijos politikoje randame vis dar išliekančių sovietmečio religijos politikos  praktikų, kurių poveikį tuo metu sustiprindavo antireliginės propagandos priemonėmis – kino filmais, istorijomis, knygomis, straipsniais spaudoje. Vis dar matome gana neigiamas Lietuvos visuomenės nuostatas religinių mažumų atžvilgiu ir galime kelti klausimus, kiek šioms nuostatoms turi įtakos sovietmečio religijos politika bei antireliginės propagandos formuotas religinių mažumų bendruomenių įvaizdis“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, religijos sociologė Milda Ališauskienė, kuri atliko tyrimus ir jų pagrindu išleido monografiją „Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje“. Religijos sociologės teigimu, šiandieninės Lietuvos kontekstas yra nuolat kintantis, tačiau pagrindinės institucijos visuomenėje – švietimas ir žiniasklaida – vis dar dažniau reprodukuoja stereotipus religinių mažumų atžvilgiu, negu juos keičia.

Pasak profesorės, tyrimo metu surinkta medžiaga leidžia diskutuoti, ar ir kaip šiuolaikinėje Lietuvoje matomas visuomenės santykis su religinėmis bendruomenėmis ir išliekanti šių bendruomenių stigmatizacija ir marginalizacija yra tęstinės praktikos, pasiekiančios mus iš sovietmečio.

Kviečiame skaityti interviu su sociologe prof. dr. M. Ališauskiene, kuri analizuodama religinių mažumų padėtį sovietinėje ir šiuolaikinėje Lietuvoje rėmėsi archyviniais dokumentais, pokalbiais su religinių mažumų nariais bei visuomenės apklausų duomenimis. Profesorės teigimu, tyrimo metu surinkta medžiaga leido pažvelgti į tai, kaip formuota ir vis dar tebeformuojama religijos politika, kokios taikytos ir taikomos šios politikos priemonės ir kokios buvo bei išlieka jos pasekmės religinių mažumų bendruomenėms.

Kaip apibūdintumėte religinių mažumų padėtį sovietinėje Lietuvoje, remiantis monografijos rašymo metu atliktais tyrimais?

Surinkta tyrimo medžiaga leidžia teigti, kad sovietiniu laikotarpiu religijos politika rėmėsi neigiama valstybės nuostata religijos atžvilgiu. Sovietinės religijos politikos tikslas buvo sekuliarizuoti visuomenę, tai yra atskirti valstybę ir mokyklą nuo religijos, sumažinti religijos vaidmenį viešajame gyvenime, redukuoti jį iki privataus gyvenimo. Įgyvendindama religijos politiką sovietinė valdžia siekė kontroliuoti religijos lauką. Ši kontrolė reiškėsi per religinių organizacijų registravimą arba neregistravimą, kartais ir išregistravimą, ar bendruomenių to paties tikėjimo ar net ir skirtingų tikėjimų sujungimą. Taip pat kontrolės priemonės taikytos dvasininkų veikloms. Dalis religinių mažumų sovietiniu laikotarpiu buvo registruotos ir galėjo veikti oficialiai, nors jų veikla buvo kontroliuojama, stebima valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų.

Tyrimo metu surinkta medžiaga leidžia teigti, kad sovietinės valdžios kontrolė ir jos priemonės keitėsi įvairiais sovietmečio laikotarpiais. Stalino valdymo laikotarpiu labiau siekta suvaržyti religijos lauką per religinių bendruomenių veiklos ribojimus, Chruščiovo laikotarpis pasižymėjo antireligine propaganda ir jos siekiais kurti stereotipinį religinių mažumų paveikslą visuomenei, Brežnevo laikotarpiu pradėjo formuotis valdžios ir legaliai veikusių religinių bendruomenių bendradarbiavimo modelis, o Gorbačiovo laikotarpiu pradėtas formuoti sąžinės ir religijos laisvės diskursas. Apibendrinant sovietmečio religijos politiką, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ji pasižymėjo savotiška institucine hipokrizija, nes Sovietų Sąjungos konstitucija garantavo religijos laisvę, tačiau jos įgyvendinimo neužtikrino valstybės religijos politika bei jos priemonės.

Kokių galėtumėte pateikti pavyzdžių iš tyrimo, kurie atskleistų, kaip religinės mažumos buvo kontroliuojamos sovietmečiu?

Pavyzdžiui, sovietinės valdžios sprendimu evangelikai sekmininkai buvo prijungti prie Visasąjunginės evangelikų baptistų krikščionių sąjungos, nors šios religinės organizacijos turi savitas teologijas ir religines praktikas. Stalino laikotarpiu valdžios institucijos stebėjo, kad visos religinės bendruomenės turėtų 20 narių sąrašą, o jeigu žmonių skaičius sumažėdavo, siekta išregistruoti bendruomenę arba ją prijungti prie kitos, taip pat nacionalizuojant ir jos turtą. Be to, sovietmečiu veikė ir neregistruotos religinės bendruomenės, kurios dėl įvairių priežasčių neturėjo registracijos ir veikė pogrindyje. Tarp tokių bendruomenių buvo tiek baptistų, tiek ir sekmininkų bendruomenės, atsidūrusios šio tyrimo akiratyje.

Kita religinė bendruomenė, patekusi į tyrimo akiratį, yra Jehovos liudytojai, kurie buvo kriminalizuojami nuo sovietmečio pradžios. Jehovos liudytojai nebuvo registruojami ir buvo nuolat stebimi specialiųjų tarnybų. Sovietinei valdžiai įtarimų kėlė faktas, kad Jehovos liudytojų organizacijos centrinė būstinė veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įtarimų sovietinei valdžiai kėlė ir bendruomenės teologija bei santykis su valstybe, jie vertinti kaip nelojalūs piliečiai. Galima išskirti mažiausiai tris sovietinės valdžios organizuotas atakas prieš Jehovos liudytojus: tai 1950–1951 ir 1961 m. vykę tikinčiųjų suėmimai ir įkalinimai bei 1951 m. kovo mėnesį vykusi Jehovos liudytojų tremties operacija pavadinimu „Šiaurė“, kuomet iš Baltijos valstybių, Ukrainos, Baltarusijos buvo ištremti keli tūkstančiai Jehovos liudytojų. Iš Lietuvos ištremta 150 žmonių.

Kokiais būdais religinės mažumos buvo stigmatizuojamos ir marginalizuojamos sovietinėje Lietuvoje?

Sovietmečiu sektos etiketę religinių mažumų bendruomenėms, o jų nariams – sektantų – klijavo valdžios institucijos, tą galima matyti iš įvairių sovietmečio laikotarpių archyvinių dokumentų. Chruščiovo laikotarpio antireliginė propaganda taip pat prisidėjo prie tokio etikečių klijavimo religinių mažumų bendruomenėms ir jų nariams populiarinimo visuomenėje.

Stigmatizacijos ir marginalizacijos procesus lėmė sovietinė religijos politika ir jos priemonės. Sovietinė valdžia ribojo religinių bendruomenių gyvenimą, jos buvo priverstos trauktis į visuomenės gyvenimo paraštes. Nors registruotų religinių bendruomenių susitikimai ir vykdavo, bet taip pat buvo žinoma, kad nuolatos yra vykdomas stebėjimas. Marginalizacija taip pat reiškėsi neregistruotų religinių bendruomenių gyvenime, nes šioms bendruomenėms teko slapstytis ir jų susibūrimai vykdavo dar sudėtingesnėmis sąlygomis. Be to, susidūrimas su neigiamomis valdžios nuostatomis ir antireligine propaganda sovietmečiu persidavė ir į santykius tarp individų, ką mini ir mano tyrimo pašnekovai, kurie ir mokykloje susidurdavo su stigmatizacija, marginalizacija ir, galima sakyti, diskriminacija dėl jų tikėjimo.

Kaip valstybės požiūris į religines mažumas keitėsi pasibaigus sovietmečiui?

Pasibaigus sovietmečiui, Lietuvos valstybės atkūrimo procese išryškėja kitas požiūris į religiją. Visų pirma, atsiranda teigiama nuostata, kad religija yra dalis visuomenės viešojo gyvenimo ir valstybė iš esmės yra linkusi kurti pozityvius santykius su religija. Taip pat siekiama kompensuoti sovietmečio religijos politikos padarytą žalą bendruomenėms,  deklaruojama, jog valstybė nebedalyvaus religinių bendruomenių gyvenime. Atkurtojoje Lietuvos valstybėje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, sukuriamas religijų įvairovės valdysenos mechanizmas, kuris remiasi tam tikra religinio pliuralizmo ideologija.

Galima teigti, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje sukuriama hierarchinė religinio pliuralizmo ideologija bei jos įgyvendinimo politika, kurioje visos šalyje veikiančios religinės bendrijos kategorizuojamos į tradicines ir kitas religines bendrijas. Tokios religinio pliuralizmo ideologijos  nuostatos aptinkamos 1992 m. Konstitucijoje, o 1995 m. priėmus religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą suformuojama keturių religinių bendruomenių kategorijų sistema, apimanti tradicines, valstybės pripažintas, registruotas ir neregistruotas religines bendrijas.

Na, o 2000 m. buvo pasirašyta tarptautinė sutartis su Šventuoju Sostu, kuri reglamentavo Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje. Žvelgiant  sociologiniu požiūriu, galima teigti, jog  taip buvo sukurta penkių pakopų religinio pliuralizmo ideologija, nes tarptautinę sutartį, reglamentuojančią Romos katalikų bažnyčios santykius su valstybe, turinti religinė bendrija išsiskiriama ir iš tradicinių religinių bendrijų sąrašo, galima sakyti, atsiduria virš jo ir jame esančių kitų bendrijų.

Su kokiais iššūkiais religinės mažumos vis dar susiduria šiandieninėje Lietuvoje?

Tyrimas atskleidė, kad religinės mažumos pasibaigus sovietmečiui taip pat turėjo lūkesčių atsikuriančiai Lietuvos valstybei, tačiau tik dalis jų sulaukė atsako. Buvo tikimasi, viena vertus, kad bus galima veikti be suvaržymų, legaliai, įgyvendinant religijos laisvės principą tiek individams, tiek bendruomenėms. Antra vertus, buvo tikimasi, kad kuriamuose santykiuose tarp valstybės ir religinių bendruomenių susiformuos labiau tolygus religijos laukas ir nehierarchinė religinio pliuralizmo ideologija bei jos įgyvendinimo politika. Šių lūkesčių išpildymui iškilo kliūčių dėl religijos politikos įgyvendinimo telkiantis į religinę daugumą.

Galima teigti, kad religinių mažumų bendruomenės jau išmoko gyventi religinės daugumos šešėlyje, bet iš valstybės pasigendama socialinio teisingumo. Išlieka lūkesčiai, kad religinių mažumų bendruomenės nebūtų vertinamos pagal jų dydį arba turimas galios pozicijas ir kad formuotųsi supratimas iš valstybės politikos bei institucijų pusės, atliepiantis požiūrį, kad žmonės, priklausantys religinėms mažumoms, yra Lietuvos piliečiai ir taip pat yra šitos valstybės kūrėjai, atnešantys savo indėlį į jos gyvenimą. Tyrimo dalyvių manymu, tai, kad jų tikėjimas kitoks nei religinės daugumos, nekeičia religinių mažumų bendruomenių narių santykio su valstybe, iš esmės, jeigu pati valstybė nestruktūruoja tų santykių kažkaip kitaip.

Tyrimo metu surinkti religinių mažumų bendruomenių narių pasakojimai liudija išliekantį neteisingumo jausmą įvairiose srityse tiek santykiuose tarp valstybės ir religijų, tiek švietime bei žiniasklaidoje. Tokiems jausmams atsirasti davė pagrindo Konstitucijos bei religinių bendruomenių įstatymo kūrimo viešos ir ne tik diskusijos.

2017–2019 m. valstybės pripažinimo nesuteikimo „Romuvai“ procesas taip pat parodė, kad tos diskusijos apie religinių mažumų gyvenimą šiuolaikinėje Lietuvoje yra labai fragmentuotos ir atsiduriančios religinės daugumos šešėlyje bei jos palaikomo viešojo diskurso rėmuose. Nors atkūrus Lietuvos valstybę buvo siekiama sukurti ir kokybiškai kitokius nei sovietmečio valstybės ir religijų santykius, tačiau tarptautinės teisės normų įtvirtinimas ir vėl šiek tiek primena institucinę hipokriziją, nes jų taikymas kasdienybėje vis dar stringa.

***

Balandžio 25 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Valstybingumo erdvėje II a.) vyks prof. dr. Mildos Ališauskienės monografijos „Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje“ pristatymas.

Pristatyme dalyvaus monografijos autorė prof. dr. Milda Ališauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas), prof. dr. Egdūnas Račius (Vytauto Didžiojo universitetas) ir doc. dr. Rūta Žiliukaitė (Vilniaus universitetas).

Renginį moderuos Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.

Monografija parengta ir išleista Lietuvos mokslo tarybos Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos mokslinių tyrimų projekto „Religinės mažumos šiuolaikinėje Lietuvoje“ (sut. Nr. S-LIP-20-24) lėšomis.

Darbuotojams – profesinio tobulėjimo galimybės su „Coursera“

Vytauto Didžiojo universitetas yra turbūt daugiausiai dėmesio skiriantis universitetas savo bendruomenės profesiniam tobulėjimui. VDU Profesinių kompetencijų vystymo centras kiekvieną mėnesį siūlo po kelias dešimtis įvairiausių profesinio tobulėjimo renginių, o nuo gegužės mėnesio šios profesinio tobulėjimo galimybės dar prasiplečia. 2023 m. kovo mėnesį VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su JAV įmone, nuotolinio mokymosi platformų lydere  – „Coursera“. „Mes įsivaizduojame pasaulį, kuriame bet kas ir bet kur gali pakeisti savo gyvenimą mokydamasis“ – tokia yra šios kompanijos vizija, kurios virtualią mokymosi bendruomenę šiandien sudaro net 113 milijonų besimokančiųjų platformos naudotojų.

Prie „Courseros“ platformos prisijungę Universiteto darbuotojai turės puikią galimybę nemokamai plėsti savo profesines žinias ir ugdyti įvairias kompetencijas, dėstytojai – praturtinti savo dėstomų dalykų turinį nauja ir aktualia informacija, pasisemiant teorinių ir praktinių žinių iš geriausių pasaulio universitetų, užsienio šalių dėstytojų parengtų paskaitų. VDU studentai taip pat turės galimybę mokytis šioje platformoje ir papildyti savo studijų žinias aukščiausio lygio, profesionalia informacija, praplėsti savo kompetencijas – visai tai gali atverti naujas, platesnes studijų ir karjeros galimybes – planuojant savo karjerą, įgyjant konkurencinį pranašumą darbo rinkoje, gilinant savo profesines kompetencijas ir žinias. „Courseros“ atstovų teigimu, naujausi tyrimai rodo, kad net 88 % darbdavių yra įsitikinę, jog kandidatai, turintys profesionalius kursų baigimo pažymėjimus, turi daugiau galimybių pretenduoti į norimą darbo poziciją, o 90 % apklaustų studentų tikina, kad papildomi mokymosi sertifikatai, gali jiems padėti pasiekti trokštamą darbo poziciją arba ją išlaikyti.

VDU Studijų prorektorės dr. Simonos Pilkienės teigimu, mokymasis visą gyvenimą yra ne skambi edukologijos sąvoka, bet realus ir kasdien augantis visuomenės poreikis. Pastarųjų metų pandeminiai įvykiai ir sparčiai kintančios technologijos aiškiai parodė, kad turime nenustoti tobulinti ir plėsti savo kompetencijas. Įgytas studijų baigimo diplomas ar turimas akademinis laipsnis savaime neužtikrina sėkmingos profesinės karjeros, būtina nuolat dalyvauti mokymosi procese nepriklausomai nuo savo amžiaus ar užimamų pareigų. Todėl priimtas Universiteto sprendimas investuoti į mūsų bendruomenės narių tobulėjimą – suteikiant platesnes galimybes įgyti papildomų kompetencijų tiek studentams, tiek darbuotojams – patvirtina Universiteto kaip besimokančio visą gyvenimą idėjos  siekiamybę ir lyderystę. VDU – yra pirmasis universitetas Lietuvoje ir antrasis Baltijos šalyse, pasirašęs sutartį su „Coursera“ ir tokiu dideliu mastu investuojantis į papildomų kompetencijų įgijimą savo darbuotojams ir studentams.

Moksleiviams – VDU Studijų festivalis

Gegužės 12 d., penktadienį, 11 val. Vytauto Didžiojo universitetas pakvies Tave ir Tavo draugus dalyvauti VDU Studijų festivalyje. Tai puiki galimybė tiek susipažinti su universitetu, studijomis ir čia esančiomis galimybėmis, bet ir aktyviai leisti laiką bei pramogauti.

Festivalio metu moksleivių lauks VDU atstovai ir dėstytojai, kūrybinės dirbtuvės, fakultetų, organizacijų, universiteto padalinių inovacijų prisistatymai, konsultacijos, žaidimai, pramogos, muzika. Moksleivius atlydėjusius mokytojus kviesime į seminarus.

Kviečiame susipažinti su VDU Studijų festivalio veiklomis:

Festivalis vyks Prezidento Valdo Adamkaus VDU Sporto centre (Studentų g. 9A, Akademija, Kauno r.). Festivalis vyks lauke, tad rekomenduojame dėvėti patogią aprangą ir avalynę.

Renginyje planuojančius dalyvauti moksleivius ar moksleivių grupes prašome užsiregistruoti. REGISTRACIJA

• Centrai
• Fakulteto vadovai
• Pradžia
• Priėmimas
• Sociologija ir antropologija (Visuomenės, kultūros ir komunikacijos specializacija (anglų k.))
• SOCLAB’AS: seku
• Studentams
• Visi renginiai
• Visos naujienos
• Fakultetas
• Istorija
• Tyrimai
• Katedros
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Absolventai
• Kontaktai