VDU Socialinio darbo absolventė Vaida Ivaniukaitė: „Žmogus, kuris bando keisti visuomenėje vyraujančią stigmą, kas tai yra socialinis darbuotojas”
Kaip pasirinkai VDU Socialinio darbo studijas?
Kadangi aš iš pedagoginės srities nusprendžiu pereiti į socialinę sritį, tai labai intensyviai ieškojau, kokios studijos labiausiai atitiktų šį mano poreikį, kas labiausiai specializuojasi darbe su šeimomis ir tėvais. Psichologijos nesirinkau, nes norėjau nerti ne į individualų žmogaus gylį, bet labiau suprasti sistemas, kas ir kaip veikia. Norėjau labiau suprasti sistemas, kas ir kaip veikia. Tuomet pamažu pradėjau suprasti, kad tai visiškai socialinio darbo sritis. Visuomenėje mes socialinį darbą esame vis dar nusipiešę labai siaurai. Šiose studijose man atrodė aš labiausiai atliepsiu savo poreikį gilintis į darbą su šeimomis.
Ką prisimeni iš jų? Kas tau buvo svarbu, prasminga?
Pirmiausia šios studijos man įsiminė dėl intensyvios savęs analizės. Studijos atnešė daug savęs pažinimo. Jos padėjo ne tik paaugti kaip asmenybei, bet ir pagilinti žinias kaip specialistei. Svarbi vieta man buvo tai, kad studijose buvo dalinamąsi daugeliu praktinių pavyzdžių, gavome daug praktikos. Mano nuogąstavimas, kad tai bus tik teorija, nepasiteisino. Man labai svarbu buvo tai, kad visas dėstytojų kolektyvas buvo labai įsitraukęs į socialinio darbo lauką, į pokyčius, į tai, kas vyksta visoje Lietuvoje. Studijuojant jautėsi dėstytojų atsidavimas ir tu matai, kad jie yra savo rogėse. Tai šis užsidegimas automatiškai yra perduodamas studentams.
Kaip save pristatytum? Kas esi, ką veiki?
Profesinėje srityje esu susigalvojusi sau pavadinimą. Esu šeimų edukatorė. Po šiuo pavadinimu slepiasi socialinė darbuotoja, žmogus, kuris bando keisti visuomenėje vyraujančią stigmą, kas tai yra socialinis darbuotojas, ką jisai darbo, kokiais klausimais į jį galima kreiptis.
Vaida, ką dar norėtum išmokti, patirti profesinėje kelionėje?
Norėčiau išmokti dar labiau kurti ryšius. Norisi kurti komunikaciją su užsienio socialinio darbo atstovais. Plėsti žinias už Lietuvos socialinio darbo lauko ribų. Manau mes užsisukę Lietuvoje atsidaužiame į tas sienas, kurias visuomenė suformuoja, todėl norisi plėsti pasaulietišką mąstymą ir požiūrį. Dabartinis mano žingeidumas siejasi su iškeliavimu už Lietuvos ribų.
Kas tave priverčia „sprogti“?
Mane labiausiai jautrina, pykdo ir kelia įvairiausių emocijų, kai užsimini, kad esi socialinis darbuotojas, žmonės sako – ai, tai tu ten dirbi su tais ir anais. Tai tas stigmatizavimas mane ir užkuria. Lietuva maža šalis, bet vis tiek yra įvairios žmonių grupės, yra įvairių socialinio darbo sričių. Tai užveda mano vidinį varikliuką ir norisi keisti žmonių nuomonę.
Ką pasakytum žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinio darbo programoje?
Norisi palinkėti nebijoti įsigilinti į studijų programą. Svarbu suprasti ir tai, kad tie dalykai, kurie atrodo nėra aktualūs, gali būti labai įdomūs. Pavyzdžiui, kai aš tyrinėjau socialinio darbo studijų programą buvo gerontologijos dalykas. Tuo metu aš pagalvojau – va, aš dirbu su šeimomis, yra tėvai ir vaikai, o čia apie senus žmones man tikrai nebus aktualu. Bet iš tiesų tai padėjo suprasti, kad tie vaikai gyvena visuomenėje, kur yra pagyvenę ir seni žmonės. Taigi linkiu ateiti atvira širdimi. Nauja, netikėta patirtis gali būti naudinga. Noriu pasakyti, kad reikėtų matyti plačiau, šios studijos gali būti pradžia kažko tikrai daugiau. Po studijų nebūtinai turi dirbti biudžetinėje įstaigoje, darbo vietų yra tikrai labai daug, kur tu gali įsidarbinti, o gali ir savo kažką sukurti. Socialinis darbas šiuo metu persikelia ir į socialinius tinklus, ko niekada nebūtume pagalvoję. Be to šios studijos suteikia gilesnį savęs ir visuomenės pažinimą, kas irgi labai svarbu karjeros pradžioje.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
