VDU Socialinio darbo absolventė Elika Žiaunienė: „džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi…“
Kaip pasirinkai socialinio darbo studijas VDU?
Augau mažame kaimelyje, kur laisvalaikį leidau gamtoje, su visais kaimo vaikais. Jau vaikystėje išryškėjo mano noras pasirūpinti kitais, padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Baigiant mokyklą man buvo aišku, kad noriu būti socialine darbuotoja, tai bakalauro studijoms pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir socialinio darbo medicinoje studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti ir supratau, kad tikrai esu teisingame kelyje. Norėdama dar labiau pagilinti žinias ir suvokimą apie socialinį darbą nusprendžiau studijuoti socialinio darbo magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šias studijas ir jų kokybę.
Elika, kas tau buvo svarbu, reikšminga studijuojant?
Man labai svarbu buvo komunikacija tarp dėstytojų ir studentų, lygiavertis ir pagarbus bendravimas. Kadangi pati jau dirbau socialinį darbą, tai buvo svarbu, kad dėstytojai su studentais bendravo kolegiškai. Dažnai buvome kviečiami pasidalinti savo patirtimi iš praktikos. Turima mūsų praktinė patirtis buvo vertinama, analizuojama. Dėstytojai buvo tikrai labai profesionalūs, autoritetai mums. Jaučiau turinti didelę privilegiją, kad galėjau mokytis iš šių dėstytojų. Iki dabar palaikau ryšius su keliais buvusiais dėstytojais ir tai labai branginu. Kitas svarbus aspektas buvo tai, kad studijas buvo nesudėtinga derinti su darbu, labai patogus paskaitų laikas. Studijuodama magistrantūroje galėjau dirbti, studijuoti ir sukurti šeimą.
Šiuo metu dirbi socialine darbuotoja Lietuvos kariuomenėje. Ką veiki? Kokias veiklas vykdai? Už ką esi atsakinga?
Taip, dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje beveik 3 metus ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra mano išsipildžiusi svajonė, nes nuo vaikystės buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, visada buvau labai patriotiška ir norėjau rinktis kario ar socialinio darbuotojo kelią. O gyvenimas taip viską sudėliojo, kad dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje.
Socialinis darbas Lietuvos kariuomenėje yra labai platus, tenka prisiliesti prie pačių įvairiausių socialinio darbo sričių. Pabandysiu trumpai papasakoti apie pagrindines veiklas, kurias vykdau. Viena didžiausių darbo sričių yra darbas su traumas ir sužeidimus tarnyboje patyrusiais kariais. Tai yra darbas su kariu ir jo artimaisiais nuo pat sužeidimo iki tiek, kiek pagalba bus reikalinga. Tai tarpininkavimas su įvairiomis institucijomis, kario atstovavimas, lydėjimas į gydymo įstaigas, reabilitacijos organizavimas, techninių ir kitų priemonių organizavimas, tarpininkavimas dėl piniginių išmokų ir kt. Daug emocinio palaikymo, parodymo kariui ir jo artimiesiems, kad aš esu čia tam, kad padėčiau jums, atsakyčiau į visus klausimus, koordinuočiau pagalbos procesą. Kita grupė, tai kariai ir jų artimieji, kurie patiria įvairius sunkumus. Tai gali būti įvairios ligos, nelaimės, artimųjų netektys, negalios, skyrybos, priklausomybės, vaikų auginimo sunkumai, rotacijų iššūkiai ir kt. Čia vėlgi labai daug konsultavimo, tarpininkavimo, nukreipimo. Pati jautriausia mūsų darbo sritis yra darbas su mirusių karių šeimomis (bendraujame su šeimomis, lankome jas namuose, pagelbėjame išspręsti įvairias kylančias socialines bei finansines problemas, tarpininkaujame su karo kapelionais, psichologais, rengiame mirusių karių šeimoms akcijas, renginius, susitikimus, kviečiame į kariuomenės renginius.) Taip pat labai svarbi sritis yra darbas su nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariais (šauktiniais) ir jų artimaisiais. Kol jie tarnauja per 9 mėnesius jų gyvenimuose nutinka daug įvairių situacijų – susižeidžia, suserga, namuose nutinka nelaimių, iškyla įvairiausių situacijų. Taigi stengiamės tarnybos pradžioje prisistatyti jiems, duoti savo kontaktus ir užtikrinti, kad atsiradus klausimų visada esame pasiruošę padėti. Tai jiems ir jų artimiesiems tikrai labai svarbu. Dar dirbame su atsargos kariais, su tarptautinėse operacijose tarnaujančiais kariais ir jų artimaisiais. Daug bendravimo su kitais psichosocialinės srities specialistais kariuomenėje, tai yra karo kapelionai, karo psichologai. Su jais krizinėse karių situacijose dirbame kaip komanda ir visi darome savo darbus, kad padėti kariui ir jo šeimai. Esame tam, kad kariai turėtų žmogų, į kurį gali kreiptis, kai turi daug klausimų, kai nutinka nelaimė, kai susižeidžia, arba kai turi rūpestį, bet nežino kur kreiptis. Mes esame tie žmonės, kurie padės kariui sužinoti atsakymus į klausimus. Mes galim būti tarpininkai ir padėti kariui „nepasiklysti“ įstatymų ir tvarkos aprašų gausybėje. Taip pat tikrai dažnai tenka būti žmogumi kuris girdi, palaiko ir ieško pagalbos būdų.
Elika, kokių savybių, kompetencijų prireikia tau šiame darbe labiausiai?
Labai svarbu yra bendravimas, gebėjimas komunikuoti empatiškai, noras padėti. Neretai tenka “prisibelsti” į karį ar jo šeimą. Įrodyti jam, kad esi pasiruošusi padėti, pakeisti įsisenėjusį įsitikinimą, kad ieškoti pagalbos “nevyriška” . Tai tikrai prireikia ir atkaklumo, ir drąsos. Neretai tenka bendrauti ir tarpininkauti su aukšto laipsnio vadais, atstovauti karį, apginti jo interesus. Drąsos ir gebėjimo atsakyti į klausimus prireikia socialinių garantijų pristatymų metu kariniuose daliniuose. Pradžioje tikrai buvo nelengva stovėti ir kalbėti prieš visą karių batalioną ar rengti pranešimus karinių vienetų vadams. Taip pat svarbu gebėti veikti kritinėse situacijose, nes tikrai mūsų darbo diena dažnai būna ”čia ir dabar”, pagal situaciją. Pavyzdžiui, nutikus nelaimei, sunkiai traumai tarnybos vietoje tenka greitai reaguoti, kurti pagalbos tinklą, kontaktuoti su kario artimaisiais, su kario vadais, su karo psichologu, su kapelionu ar kt., kartais vykti į gydymo įstaigą ir pan. Šiame darbe yra daug situacijų, kurioms negali būti pilnai pasiruošęs. Bet pačią svarbiausią kompetenciją visgi matau – tai bendravimo įgūdžius. Man geriausiai sekasi, kai esu nuoširdi, paprasta, kai kariai mato, jog esu čia ir darau viską, ką galiu iš širdies.
Kas labiausiai tave palaiko darbe, kokie tie momentai?
Mane labiausiai palaiko rezultatas, kai padedi kariui ar jo šeimai, kai atsakai į klausimus, kai padedi išspręsti sunkią situaciją. Kai gauni grįžtamąjį ryšį. Yra tokių gražių sėkmės istorijų, kur žinau, kad be mano pagalbos viskas nebūtų taip gerai išsisprendę. Tai tikrai motyvuoja. Taip pat labai svarbu, kad kariuomenėje vis plačiau sklinda žinia apie socialinius darbuotojus ir jų teikiamą pagalbą, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ir dalinasi savo sunkumais bei ieško pagalbos. Džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi ir tai parodo, jog kariuomenė yra ne vien stiprūs, tvirti vyrai, kaip dažnai piešiama visuomenėje, bet tuo pačiu tai didelė žmonių bendruomenė, kurioje nutinka visko ir psichosocialinė pagalba šioje bendruomenėje yra pasiekiama.
Elika, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą? Ką patartum?
Patarčiau gerai pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai tai jam artima. Jeigu taip, tai nedvejoti ir studijuoti. Socialinis darbas iš tiesų labai plati specialybė – nuo darbo su vaikais iki darbo su senjorais, nuo darbo medicinos įstaigoje, vaikų dienos centre, savivaldybėje iki darbo kariuomenėje ar ministerijoje. Tai taip platu ir tiek daug galimybių, kad aš pati tą supratau tik baigusi studijas. Man pačiai čia yra trečia socialinio darbo sritis – prieš tai dirbau vaikų raidos klinikoje, po to intelekto negalią turinčius žmones globojančioje organizacijoje, o dabar kariuomenėje. Visur man patiko, visur buvo įdomu ir artima. Kartais išgirstu klausimą – „kaip taip gali būti?“ . Mano atsakymas aiškus – „tai yra tiesiog specialybė pagal mano pašaukimą.“ Linkiu ir kitiems atrasti tokią specialybę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
