VDU SMF ekspertė įvertino popiežiaus Pranciškaus pasisakymą apie Rusiją
Pirmadienį popiežius Pranciškus sulaukė kritikos, nes Rusijos jaunimui liepė prisiminti, kad jie yra praeities carų (tokių kaip Petras I) palikuonys.
„Nepamirškite (savo) paveldimumo. Jūs esate didžiosios Rusijos įpėdiniai – didžiosios šventųjų, karalių Rusijos, didžiosios Petro I, Jekaterinos II Rusijos, didžiosios Rusijos imperijos, kultūringos – tiek daug kultūros, tiek daug žmogiškumo. Jūs esate didžiosios motinos Rusijos įpėdiniai. Eikite pirmyn“, – tokiais žodžiais į Sankt Peterburge susirinkusius jaunuolius katalikus kreipėsi Pranciškus.
Bando kalbėti suprantamai, bet ne pirmą kartą neįvertina konteksto
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, religijos sociologė Milda Ališauskienė LRT.lt sakė, kad atskirti popiežiaus ir Bažnyčios negalime, bet Pranciškus taip pat yra ir valstybės – Vatikano – vadovas, dėl to ir kyla dviprasmybių.
Pasak jos, popiežius bandė kalbėtis su Rusijos katalikais jaunuoliais suprantama kalba, įtraukė atpažįstamus kultūros elementus.
„Jau ne pirmą kartą matome, kad popiežius, vykdydamas tokią įprastą misiją – kalbėtis su tikinčiaisiais – neįvertina konteksto, kuris šiame regione ypač aštrus dėl vykstančio karo, žūstančių žmonių“, – paaiškino ji, priminusi, kad pasipylus kritikai Vatikanas bandė sušvelninti poziciją, paaiškinti, kad pontifikas neteisingai suprastas.
Sociologė pabrėžė, kad svarbu įvertinti ir tai, jog popiežių pasiekia įvairiausia informacija, Vatikano viduje yra skirtingų, taip pat politinių, interesų.
„Matome, kad Katalikų Bažnyčia, siekdama įtvirtinti poziciją bioetiniais klausimais (pavyzdžiui, abortų draudimo), sudaro aljansus su valstybėmis, kurias valdo autoritarinis režimas, jos nepaiso žmogaus teisių, bet tam tikrais klausimais Katalikų Bažnyčios vadovai sutaria“, – sakė M. Ališauskienė.
Paklausta, ar gali būti, kad Vatikanas gręžiasi į mažiau išsivysčiusias šalis, pavyzdžiui, Rusiją, nes Europoje praranda galią, sociologė atsakė, kad spekuliuoti, ar tai daroma sąmoningai, nereikėtų, tačiau aišku, kad Katalikų Bažnyčios realybė pasikeitusi, o palaikymą ji neretai atranda ne Vakarų visuomenėse.
„Nuvažiavus į Vakarų Europą ir apsilankius bažnyčiose, matyti, kad kunigai arba iš Afrikos, arba iš Azijos. Vakarų Europoje pašaukimų stipriai sumažėjo, Katalikų Bažnyčia – nori nenori – turi atliepti kintančią tikrovę, nes kitu atveju neturės kur dėtis, neturės dvasininkų. Bažnyčia ieško atramos ir ją randa Afrikos valstybėse, Pietų Amerikos valstybėse. O šiuo metu Rusija, žinome, taip pat ieško ir randa užtarimą globaliuosiuose Pietuose“, – svarstė pašnekovė.
LRT.lt ji kalbėjo, kad Bažnyčia – globali organizacija, todėl turi derinti skirtingus interesus, ji priversta „kontekstualiai, situaciškai reaguoti“, taip pat prisitaikyti.
„Galime matyti, kad Lietuvoje žmonės buvo ganėtinai optimistiškai nusiteikę, kai popiežius pradėjo kalbėti socialiai jautriomis temomis, tikėjosi, kad kas nors tuoj keisis. Tačiau atrodo, kad matome vis daugiau nusivylimo“, – kalbėjo ji.
Šiuolaikinėse visuomenėse Bažnyčia ir dvasininkai nebelaikomi neklystančiais, atsirado religijos kritika. Vis dėlto, anot jos, Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė labai įvairi. Nors diskutuoti naudinga, tačiau tradicinėje visuomenėje iš religijos tikimasi aiškios pozicijos, o diskusijos įneša abejonių.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčia vis dar siekia išlaikyti monolitinę nuomonę“, – teigė ji.
M. Ališauskienė paaiškino, kad šalyse, kuriose nuomonių pliuralizmas turi gilesnes tradicijas, vyskupai nevengia kelti klausimų ir diskutuoti.
„Kiek pati visuomenė reikalaus iš Bažnyčios, tiek Bažnyčia ir pasiduos diskusijai. Sociologiškai kalbant, tai dvipusis ryšys, jei visuomenė spaus religiją, ji neišvengiamai prisitaikys prie visuomenės poreikių, nes religija be visuomenės neegzistuoja“, – apibendrino ji.