SOCLAB’AS fotografijų konkurso nugalėtojai!

Įsitraukimas ir nuotraukų gausa šių metų #SOCLAB nuotraukų konkurse buvo itin dideli – viso susirinko 32 komandos iš 15 mokyklų! Penktus metus iš eilės organizuoto konkurso tema buvo „Superherojai mano gyvenime – kas jie?“ Atėjo metas paskelbti nugalėtojus ir išgirsti jų istorijas!

Sveikinime konkurso nugalėtojus:

Pirmoji vieta – Nela Lukošeičiūtė ir Smiltė Keželytė!
Antroji vieta – Gabrielė Kavaliauskaitė!
Trečiosioji vieta – Augustė Medzevičiūtė!

Visų dalyvių nuotraukas galima rasti apačioje.

I vieta – Žmonės tarp mūsų. Nela Lukoševičiūtė ir Smiltė Keželytė, Kauno Maironio Universitetinė gimnazija

Žodį „Superherojus“ tikrai ne visi suprantame taip pat.

Jį išgirdę daugelis iškart pagalvoja apie antgamtines galias kaip, kad sugebėjimas tapti nematomu, skristi ar skaityti mintis. Tačiau jeigu pažvelgtume į tai iš kitos pusės, „Superherojų“ galime pamatyti bet kur ir bet kada. Ar vaikas, ar senjoras, ar tiesiog vidutinio amžiaus gatvėje sutiktas žmogus gali būti laisvai vadinamas „Superherojumi“. Kiekvienas žmogus užsiima kažkuo, kas jam teikia džiaugsmą ar suteikia tą džiaugsmą kitiems. Tai ir yra tikrosios „Superherojaus“ galios. Sugebėjimas praskaidrinti kažkieno dieną, padėti, prisidėti prie geresnės ateities bei visuomenės. Gatvėje gali sutikti įvairių žmonių to net nežinodamas. Nuo paprasčiausio kasininko iki mokytojo, garsaus politiko, žurnalisto, muzikos atlikėjo, fotografo, dailininko ar net miesto mero padėjėjo. Šioje nuotraukoje tą mistiką puikiai atvaizduoja ūkanotas oras ir žmonių atsuktos nugaros. Lyg jie bandytų slėpti savo „Superherojų“ sugebėjimus visai kaip filmuose ar komiksuose. Kad ir kas tai bebūtų, visi atlieka tam tikrą veiklą, kuri yra pagrindas to, kaip dabar gyvename mes patys ir kokia bus mūsų visuomenės ateitis. Ši nuotrauka ir yra bandymas tai parodyti. Gal ir atrodo, kad vienas žmogus negali pakeisti visko, nes tai ir yra tiesa, bet vienas žmogus tikrai gali pakeisti kažką, kas galiausiai ir sudaro tą visumą.

Todėl yra svarbu prisiminti, kad jeigu gatvėje sutiktas žmogus tau neatrodo kaip „Superherojus“, jis be abejo yra tas „Superherojus“ kažkam kitam. Taip atsiranda ateities „Superherojai“, kurie galiausiai iškels mūsų kraštą į aukštumas, užtikrins visiems šviesią ateitį ir išugdys naujų „Superherojų”.

Superherojus – išgalvotas veikėjas, kuris dažniausiai turi nežmoniškų galių ir jas naudoja saugoti visuomenę nuo nelaimių ar piktadarių, bet aš manau, kad „Superherojai“ yra ne tik išgalvoti veikėjai, bet ir žmonės.

Šioje nuotraukoje galime matyti Muzikinio teatro sodelyje vaikštančius žmones. Iš pirmo žvilgsnio nuotraukoje nesimato nieko ypatingo, tačiau būtent tokiuose paprastuose situacijose galima įžvelgti tikruosius mūsų gyvenimo „Superherojus“. Draugų grupė bendraujanti tarpusavyje, palaiko vienas kitą – ir tai jau yra Supergalia. Jų šypsenos, pokalbiai ir laikas praleistas kartu kuria nematomą, bet labai stiprų ryšį, kuris gali pakelti nuotaiką, suteikti saugumo ir priminti, kad niekas nėra vienas.

Ši nuotrauka primena, kad „Superherojai“ gyvena tarp mūsų – jie neturi apsiaustų ir jų veiksmų neskelbia žiniasklaida. Tačiau jų gerumas ir kasdieniai, iš pirmo žvilgsnio smulkūs veiksmai turi didelę įtaką. Kartais pakanka vieno nuoširdaus pokalbio ar mažo gesto, kad kažkieno diena pasikeistų.

II vieta– Močiutė. Gabrielė Kavaliauskaitė, Šeštokų mokykla

„Mano herojus”

Kiekviena žmonių karta žodį „herojus” supranta kitaip ir vartoja skirtinguose kontekstuose. Anksčiau visuomenė šį žodį siedavo su karo lauko patirtimi, vertindavo brandžiau, suteikdavo jam gilesnę prasmę. Dabar liaudis visapusiškai pakeitė šio termino reikšmę. Vaikai šiais laikais nuo pat gimimo herojus mato tik animaciniuose filmukuose, bet ar jie pagalvoja, kas iš tikrųjų – jų herojus realiame gyvenime? Todėl šiandien aprašydama savo fotografiją kviečiu save pamąstyti, kas iš tiesų nusipelnė ,,superherojaus” nominacijos: ar realaus gyvenimo, ar animacinių filmukų herojai?

Tad, kai stabteliu ir susimąstau, kas man yra herojus, mintyse iškyla mano senelė, todėl ji ir yra šios nuotraukos pagrindinis akcentas. Būtent senjorus aš gerbiu labiau už viską, dėl jų unikalumo dabartyje. Pagalvokite, kiek jie per savo gyvenimą kentėjo, statė savo gyvybes į pavojų, dėl duonos kąsnio, valstybę gelbėjo, kad būtų laisvi. Tik jų dėka dabar mes gyvename taip, kaip dar jokia karta anksčiau negyveno. Dėl tokios senolių praeities, kuri išugdė juos prisitaikyti visose gyvenimo situacijose, galiu drąsiai teigti, kad jie turi supergalių, kurios ir šioje fotografijoje sukuria šviesią, jaukią aurą. Todėl visada stengiuosi tiek, kiek galiu, pagelbėti visiems garbaus amžiaus žmonėms, nes jaučiu garbę galėdama tai daryti. Iš tikrųjų norėdami būti patys superherojais, turime sekti geru mūsų protėvių pavyzdžiu. Nuotraukoje, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, sėdi žmogus, bet jo viduje slypi įvairiomis spalvomis nutapyta praeitis, kuri iki šiol pasirodo jam akyse. Tai ir yra svarbiausias dalykas, kuris taip puikiai spindi fotografijoje, jog mūsų seneliai tokios stiprios asmenybės, kad sunkumus iš praeities sunku pastebėti, nes jie džiaugiasi, ką dabar turi, skleižia ramumą ir myli savo artimus.

Taigi šia fotografija noriu priminti, kad turėtume grįžti į realybę, atsistoti tvirtai ant žemės, apsidairyti aplinkui ir įrodyti patys sau, kokius mes brangius asmenis turime šalia. Taip pat atsakydama į sau pradžioje iškeltą klausimą manau, kad realaus gyvenimo herojai nusipelnė superherojaus vardo, nes jie yra mūsų pagrindas, mūsų žyniai, mūsų vilties šaltiniai.

III vieta – Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastatas ir būrio vadas Vainauskas. Augustė Medzevičiūtė, Kauno Maironio Universitetinė gimnazija

Superherojus dažniausiai yra apibūdinamas kaip būtybė, turinti nežmogiškų galių ir naudojanti jas, kad apsaugotų ir gelbėtų žmoniją nuo nelaimių. Tačiau ne visi superherojai dėvi apsiaustus, turi aiškiai matomus raumenis ir ne visi slepiasi po slapyvardžiais ar kaukėmis. Aš kalbu apie pačius gerbiamuosius – ugniagesius gelbėtojus.

Kaip ir filmų superherojai, kiekvienas iš ugniagesių turi skirtingas savo pasirinkimo priežastis – vieni seka šeimos pėdomis, kiti turi potyrių iš vaikystės, o tretiems reikia nuotykių ir dienų nepasikartojimo. Superherojai dažniausiai turi vieną sritį, kurioje pasitarnauja, tuo tarpu ugniagesiai gesina gaisrus pastatuose, miškuose, gelbėja skęstančius, prispaustuosius avarijose. Jie taip pat yra pirmieji, kurie padės stichinių nelaimių metu ar įvykus cheminėms nelaimėms.

Visą šį darbą jie turi atlikti šaltu protu, kitaip viskas gali pasisukti į dar blogesnę pusę. Tačiau kaip ir superherojai, ugniagesiai turi savo ribas. Pasirodo jiems baisiau gelbėti dar gyvą, avarijoje prispaustą ir iš skausmo rėkiantį žmogų, nei atvykti prie jau mirusio. Juk galų gale, superherojai yra tokie patys žmonės kaip mes ir agonijoje besikankinančio žmogaus regėjimas jiems taip pat yra skausmingas.

Nepamirškime ir to, kad mūsų superherojai negali tiesiog užskristi į dvyliktą aukštą – jie turi užlipti savomis kojomis, dėvėdami itin sunkius darbo drabužius. O ką jau kalbėti apie deguonies balioną ant nugaros ir dar sunkesnės įrangos nešimąsi?

Po didžiųjų gelbėtojų kaukėmis slepiasi mums lygiaverčiai žmonės, turintys jausmus, „vaikiškus“ įpročius, šeimas. Kaskart, kai išvažiuoja į pagalbą, jie rizikuoja nebesugrįžti pas savo mylimuosius, nebeskanauti mamos paruoštais blynais.

Štai kas juos padaro mano superherojais – jų atsidavimas, drąsa, pasiaukojimas ir svarbiausia – žmogiškumas.