Psichologė apie LGBTQAI+ ir visuomenę: linkiu ieškoti, kas bendra
Daug LGBTQAI+ asmenų prisipažįsta paauglystėje patyrę žodinių patyčių, kartais – net smurto dėl savo seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės. Fizinio smurto jų atžvilgiu mūsų visuomenėje, atrodo, sumažėjo, tačiau žodinė agresija kartais liejasi per kraštus.
Kaip žodinis ir fizinis smurtas dėl to, koks iš tiesų esi, gali paveikti žmogų? Kodėl LGBTQAI+ žmonėms neretai kyla suicidinių minčių? Kas jiems padėtų išeiti iš tokių psichologiškai sudėtingų situacijų? Pokalbis apie tai – su Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) LGBTQAI+ psichologijos grupės pirmininke, Vytauto Didžiojo universiteto doktorante ir dėstytoja psichologe Rasa Katinaite.
– Pirmiausia apibrėžkime sąvokas. Galima sakyti, kad anksčiau žinojome egzistuojančius tik dviejų netradicinės seksualinės tapatybės tipų žmones: gėjus ir lesbietes. Dabar šios tapatybės žmonių spektras gerokai išsiplėtė, jų bendruomenė vadinama nebe LGBT, o LGBTQAI+. Kokie žmonės jai priskiriami?
– Tai labai platus klausimas. Svarbu akcentuoti: nėra taip, kad šių tapatybių padaugėjo, tiesiog mes lietuvių kalboje atradome daugiau sąvokų pavadinti tai, ko anksčiau nebuvome įvardiję. Dabar išleisti net žodynėliai, kaip vadintinos įvairios tapatybės. Anksčiau tai nebuvo įžodinta.
Žmonės linkę viską sudėlioti į dėžutes, apibrėžti – taip mums patiems saugiau. LGBTQAI+ žmonės irgi ieško kategorijos, kuri labiausiai juos atitiktų, sąvokos, kuri geriausiai atitiktų tą potraukį, kurį jie jaučia.
Bendrąja prasme LGBTQAI+ sąvoką atitinka dviejų tipų žmonės. Tai žmonės, kuriuos romantiškai traukia ne tik tos pačios lyties atstovai (lesbietės, gėjai), bet ir asmenys, kuriuos traukia įvairios lytys: vyrai, moterys, nebinarinės lyties asmenys, taip pat žmonės, kurie visai nejaučia romantinio ar seksualinio potraukio.
LGBTQAI+ trumpiniui priskiriamos ir įvairios lyties tapatybės, kai žmogaus lytis neatitinka jiems gimimo metu priskirtos lyties. Jų neišeina priskirti binarinei vyro ar moters kategorijai. Tai nebinarinės lyties arba kintančios lyties atstovai.
– Kokį visuomenės procentą sudaro šie žmonės?
– Kalbant apie seksualinę orientaciją, skirtingi šaltiniai įvardija, kad neheteroseksualūs asmenys sudaro apie 5–20 proc. žmonijos. Manau, patikimiausia būtų sakyti, kad tokių žmonių skirtingose visuomenėse yra apie 10 proc.
Kalbant apie lyties tapatybę, skaičiuojama, kad translyčių yra 1–4 proc., dažniausiai įvardijami 3 proc. Tokius duomenis pateikia JAV. Lietuvoje patikimos statistikos neturime, nes mūsų šalyje vykstančiuose gyventojų surašymuose neklausiama apie seksualinę orientaciją, lyties tapatybę.
-
Jei lytis, kurios atstovu žmogus jaučiasi, neatitinka jam ar jai priskirtosios (kalbu apie translyčius ir nebinarinius asmenis), jis ar ji nuolat patiria atmetimą. Į jį ar ją kreipdamiesi žmonės dažnai vartoja ne tą lytį ar ne tą vardą. Tai daro ne bandydami įžeisti, o nesąmoningai.
– Kokiame amžiuje paprastai pradeda ryškėti lyties tapatybė? Ar translyčiai ir kiti LGBTQAI+ asmenys ankstyvoje vaikystėje pradeda jausti, kad jie yra kitokie nei daugelis, ar vis dėlto tai pradeda ryškėti paauglystėje?
– Kalbėdama bandysiu atskirti seksualinę orientaciją ir lyties tapatybę. Jeigu kalbame apie seksualinę orientaciją, t. y. potraukį kuriai nors lyčiai, įsimylėjimą, tai ji dažniausiai pradeda ryškėti tada, kai prasideda pirmoji jaunuolio branda. Tada ji pasireiškia visiems – ir heteroseksualiems žmonėms. Pirmosios meilės tradiciškai prasideda ankstyvojoje paauglystėje, būnant dešimties vienuolikos metų.
Na, o lyties tapatybė, savo lyties suvokimas gali pradėti ryškėti ankstyvojoje vaikystėje – ketvirtaisiais penktaisiais amžiaus metais, nors iki septynerių metų amžiaus vaikai dar nesuvokia, kad ta lytis, kurios jie dabar yra, bus visą gyvenimą. Iki septintų metų susiformuoja galutinis suvokimas, kad, tarkim, aš esu berniukas ir juo būsiu iki gyvenimo pabaigos. Tokiame amžiuje vaikas gali pajusti, kad ši lytis jam netinka, jis jaučiasi kitaip.
Medikai, diagnozuojantys lyties neatitikimą, sako, kad jį galima diagnozuoti ne anksčiau kaip paauglystėje. Tai apibrėžta ir pagal Lietuvos įstatymus.
Kalbėdama apie amžiaus ribas įvardijau jas pagal idealų scenarijų. Lyties tapatybė ar seksualinė orientacija minėtais amžiaus tarpsniais išryškėja, kai aplinka yra palanki. Jei vaikas auga, vystosi aplinkoje, kur mažiau palankumo ar kuri yra priešiška, tikroji asmens lyties tapatybė ar seksualinė orientacija gali paaiškėti daug vėliau. Tai nereiškia, kad ji vėliau pasireiškia – tiesiog vaikai ir paaugliai nelabai priima savo tapatybę, mintis apie tai stumia tolyn, nes bijo tėvų, aplinkinių reakcijos.
– Su kokiomis problemomis tuo metu susiduria žmogus?
– Pagrindinės problemos yra susijusios su kitais žmonėmis. Toks asmuo gali jausti kaltę, kad nuvylė tėvus, kitus artimuosius, bendraamžius, nes neatitiko numatyto įsivaizdavimo. Asmuo gali bijoti prarasti ryšį su tėvais, artimais draugais, jei atsiskleistų. Ypač tuo atveju, jei šeimoje yra buvę neigiamų pasisakymų LGBTQAI+ asmenų atžvilgiu. Žmogus gali jausti nerimą dėl ateities, nes mūsų visuomenė dar nelabai atvira, o mūsų teisinė sistema diskriminuoja šios bendruomenės narius.
Taigi, egzistuoja baimingas fonas, kai žmogus ima suvokti savo seksualinę orientaciją ir lyties tapatybę, nes jis nežino, kas jo laukia ateityje.
Kalbant apie lyties tapatybę, apie translyčius ir nebinarinius asmenis, reikia pasakyti, kad lyties tapatybė yra labiau matoma nei seksualinė orientacija.
Seksualinė orientacija nėra aiškiai matoma ir, jeigu žmogus neturi partnerio ir pats nepasisako, aplinkiniai gali ir nesuprasti, kad jis – neheteroseksualus. Lytis, lyties tapatybė yra aiškiai matoma ir tai yra pirmas dalykas, pagal kurį mes kategorizuojame, t. y. tarsi padedame vieną ar kitą žmogų į tam tikrą suvokimo stalčiuką. Taigi, jei lytis, kurios atstovu žmogus jaučiasi, neatitinka jam ar jai priskirtosios (kalbu apie translyčius ir nebinarinius asmenis), jis ar ji nuolat patiria atmetimo reakciją. Į jį ar ją kreipdamiesi žmonės dažnai vartoja ne tą lytį ar ne tą vardą. Tai daro ne bandydami įžeisti, o nesąmoningai. Dėl to tas žmogus nuolat jaučia, kad jis – kitoks, kad su juo kažkas negerai. Susiformuoja nuolatinis jausmas, kad su juo kažkas negerai.
– Kiek tuo metu žmogui svarbus šeimos, draugų, kitų aplinkinių palaikymas? Kas atsitinka, jei tokio palaikymo nėra?
– Daugelis problemų, kylančių dėl lyties tapatybės ar seksualinės orientacijos, yra susijusios ne su pačia tapatybe, o su aplinkinių reakcija į ją. Kad aplinkiniai priimtų ir turėti saugų ne tik palaikančių, bet ir priimančių žmonių ratą yra labai svarbu, tai leidžia žmogui atsikratyti nuolatinio kitoniškumo pojūčio ir pasijusti normaliu.
Kai žmogus atsiskleidžia šeimoje, dažnai kyla konfliktas. Tėvams užtrunka laiko tai priimti, susitaikyti su tam tikra netektimi, atsisakyti įsivaizdavimų, koks to vaiko gyvenimas bus ateityje. Iš to kyla konfliktas. Gyvenimas patiriant nuolatinį konfliktą ir gyvenimas nuolat sutariant labai skiriasi. Jei žmogus gyvena visą laiką patirdamas konfliktą, jis nuolat turi gintis. Jei palaikymo nejaučia, žmogus gali norėti nuo visų atsiriboti.
Grįžtant prie šeimos, draugų rato: jei tie žmonės LGBTQAI+ asmenį atstumia, griūva jo pasitikėjimas visais žmonėmis. Gali nebesinorėti su niekuo kontaktuoti, nes bijoma vėl patirti atstūmimą. Dėl to žmogus gali nuo visų atsitraukti, tapti vienišas.
– Kodėl svarbu žmogui pačiam sau išsiaiškinti ir pripažinti savo seksualinę, lyties tapatybę ir jos neslėpti?
– Svarbu pripažinti tai, kas iš tiesų egzistuoja. Šios tapatybės yra svarbi kiekvieno iš mūsų tapatybės dalis. Kiekvienas jaučiame tam tikrą potraukį, turime tam tikrų minčių, kas mus traukia, kas mums svarbu bendraujant, kaip jaučiamės, kaip norime išreikšti savo lytį. Jeigu žmogus tai neigia, bando kaip nors nuslėpti, neparodyti, net sau to nepripažįsta, jis ar ji nuolat gyvena tarsi tik su puse savo asmenybės. Jei nuolat slepiama dalis savęs, žmogus negali būti autentiškas, negali būti visiškai įsitraukęs į santykius – tiek romantinius, tiek tiesiog draugiškus.
Kartu negaliu sakyti, kad 100 proc. svarbu ir reikalinga iš karto neslėpti savo tapatybės. Yra daug situacijų, kai LGBTQAI+ asmenys turi slėpti savo tapatybę, kad būtų saugesni.
Jie turi atsiskleisti tada, kai jaučiasi tam pasiruošę. Tam visų pirma reikia žmogui pačiam priimti save, jaustis patogiai su savo tapatybe, žinoti, kad, jei žmonės neigiamai sureaguos, tai jo labai stipriai nepaveiks. Jie turi būti atsakę sau į tam tikrus klausimus, suvokę, kad viskas su juo yra gerai, bet kartu turi turėti saugią erdvę atsiskleisti. Tačiau jei žmogus gyvena su tėvais, kurie yra labai nepriimantys, kyla rizika, kad atsiskleidus kils didelis konfliktas, galbūt jis bus išvarytas iš namų ar bus apriboti finansai, taigi geriau pasaugoti save ir neatsidurti pavojingoje padėtyje. Jeigu susikurta saugi vieta, kur prireikus galima išeiti, galbūt susikurtas gyvenimas atskirai nuo tėvų ir yra palaikančių draugų, kurie galėtų tapti atsvara susidūrus su diskriminacija, atstūmimu iš svarbių žmonių pusės, tada svarbu atsiskleisti, būti autentiškam. Tačiau tam reikia laiko.
– Kokių psichologinių problemų gali kilti, jei žmogus savo seksualinę orientaciją ar lyties tapatybę slepia?
– Pasikartosiu: jei žmogus ilgą laiką tai slepia, jis nuolat gyvena meluodamas, negali kurti atvirų, saugių santykių. Bandydamas nuneigti dalį savęs, žmogus jos nenuneigia, ta asmenybės dalis niekur nedingsta. Žmogaus asmenybė tarsi skyla, susifragmentuoja, jis ima gyventi jausdamasis blogas. Tai labai veikia pasitikėjimą savimi ir meilę sau.
-
Jei nuolat slepiama dalis savęs, žmogus negali būti autentiškas, negali būti visiškai įsitraukęs į santykius – tiek romantinius, tiek tiesiog draugiškus.
– Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria LGBTQAI+ asmenys?
– Jie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir kiti žmonės, pvz., patiria stresą darbe, studijuodami, bendraudami ar išgyvendami netektį. Tačiau gyvendami stigmatizuojančioje visuomenėje jie patiria papildomų sunkumų. Tai tėvų, draugų atstūmimas, vienišumo jausmas, didesnė depresijos, nerimo, savižudybių ir priklausomybių rizika kaip atsakas į stigmatizacijos patirtis. Yra atlikta labai daug tyrimų ir seniai nustatyta, kad LGBTQAI+ asmenys patiria didesnę depresijos riziką, dažniau galvoja apie savižudybę. Tačiau tai siejama ne su jų tapatybe, o su neigiama visuomenės reakcija į jų tapatybę. Jeigu asmuo nepatiria neigiamos nuomonės iš visuomenės pusės, atstūmimo, jam nekyla didesnė rizika, o jei patiria – įsijungia mechanizmai, padidinantys minėtų psichikos sutrikimų riziką.
– Sovietmečiu gėjai ir lesbietės būdavo gydomi psichiatrijos ligoninėse – dažniausiai, jei dėl tokio gydymo kreipdavosi jų artimieji. Kokia tokio gydymo žala?
– Aš net nepavadinčiau to gydymu. Tai ne gydymas, o psichikos žalojimas. Daugelyje Europos šalių yra uždrausta psichiatrams, psichoterapeutams bandyti „išgydyti“ homoseksualumą, translytiškumą ar interseksualumą. Lietuvoje tai dar neuždrausta, tačiau siekiama tai padaryti. Lietuvos psichologų sąjungos LGBTQAI+ psichologų grupė aktyviai siekia tokio draudimo, nes tai žalojančios praktikos.
Tai žala, kai žmogus per tam tikrus psichologinio poveikio mechanizmus išmokomas nekęsti dalies savęs. Tai sumažina asmens pasitikėjimą savimi, savivertę, autentiškumą. Jis negali laisvai funkcionuoti, būti sveika asmenybė, gebančia priimti visas savo dalis, net ir mums galbūt nepatinkančias. Jei žmogus negeba tam tikros savo dalies priimti, jis ima nuolat jos nekęsti. Tai sukuria dar daugiau psichologinių problemų.
Minėtas „gydymas“ tik padidina nerimastingumą, nerimą, prastą savęs vertinimą, depresijos, savižudybės rizikas.
– Ne tik patyrę sovietmečio „gydymą“, bet ir kiti LGBTQAI+ žmonės yra labiau linkę į savižudybę. Kas padėtų išeiti iš tokių psichologiškai sudėtingų situacijų?
– Turbūt tai, kas padeda ir visiems kitiems.
Kai kyla minčių apie savižudybę, svarbu žmogui parodyti, kad toje situacijoje, kurioje jis ar ji atsidūrė, savižudybė nėra vienintelis išeities būdas.
Tokiais atvejais, žinoma, reikia struktūruotos kompleksinės pagalbos, keisti gyvenimą, sukurti saugumą.
Kalbant konkrečiai apie LGBTQAI+ asmenis, labai daug tyrinėta, kodėl jie patiria didesnę savižudybės riziką. Nustatyta, kad savižudiškos mintys, kylančios neheteroseksualiems asmenims, dažnai susijusios su tuo, kad jie kitiems jaučiasi našta. Pvz., matydami, kad jų atsiskleidimas sukelia konfilktų šeimoje, apsunkina gyvenimą tėvams, kurie nemoka prisitaikyti, dėl tokio sūnaus ar dukros galbūt jaučia gėdą.
Svarbu sumažinti tą nuolatinį jausmą, kad kitiems žmonėms esi našta ir apsunkini gyvenimą, ir bandyti atsikratyti tokio mąstymo.
Ką daryti? Svarbu pajusti, kur esi svarbus ir kam esi svarbus. Saugaus rato susikūrimas padeda išvengti savižudybės rizikos, o jai atsiradus – stabilizuoti situaciją. Juk jeigu yra žmonių, kuriems tu rūpi, vadinasi, turi dėl ko gyventi – bent jau dėl tų žmonių, kuriems su tavimi gera, kurie tave priima.
– Ne vienas LGBTQAI+ žmogus Lietuvoje savo atžvilgiu yra sulaukęs patyčių, o kartais – net smurto. Kaip tai gali paveikti žmogų?
– Patyčių ir smurto papildomas aspektas, kuris galioja visiems žmonėms, ne tik LGBTQAI+ asmenims, – tai, kad atsiranda nuolatinis nesaugumo jausmas visose srityse. Jei vieną kartą kažkas užpuolė gatvėje, tai ir po daugelio metų eidamas gatve žmogus gali jaustis nesaugiai, laukti netikėto smūgio.
Gali kilti nuolatinis nesaugumo jausmas ir kognityvinis budrumas, įtemptas aplinkos stebėjimas, bandymas suprasti, ar jis yra saugus. Kokie to padariniai? Jei žmogus nuolat susikoncentravęs į tai, kas vyksta aplink ir kaip apsisaugoti, jam tiesiog nelieka energijos visiems kitiems dalykams. Juk tada mintys kyla tik apie tai, kad jis turiu būti saugus. Toks žmogus negali kūrybiškai mąstyti, negali visavertiškai funkcionuoti, nes visa jo energija skiriama saugumui užtikrinti. Nukenčia kitos jo asmenybės dalys, ne tik kūrybiškoji, – ir santykiai, nes tam paprasčiausiai nebelieka energijos. Psichologinis stresas, šiuo atveju kylantis dėl nesaugumo, išeikvoja labai daug energijos, jį patiriantis žmogus gali jaustis kaip visą dieną dirbęs fiziškai sunkų darbą.
– Ar pastebite, kad agresijos prieš LGBTQAI+ bendruomenės narius atvejų Lietuvoje mažėja, visuomenė tampa tolerantiškesnė, šiuos asmenis priima kaip lygiaverčius, be išankstinių nuostatų?
– Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.
Remiantis tuo, ką mes, LPS LGBTQAI+ psichologijos grupės nariai, girdime iš šiai bendruomenei priskiriamų asmenų, susidaro įspūdis, kad stigmatizacijos pastaruoju metu kaip tik padaugėjo. Taip atsitiko, nes šioms temoms pastaraisiais metais buvo skiriama daugiau dėmesio. Viešai nagrinėti partnerystės klausimo teisiniai aspektai, kiti su LGBTQAI+ susiję klausimai dažniau atsirasdavo medijose. Viena vertus, tai normalizuoja LGBTQAI+, kita vertus, kol tai buvo nematoma, žmonės apie tai nekalbėjo. Dabar, kai tai matoma, žmonės daugiau apie tai kalbasi. Ne tik šeimoje – ir su kolegomis, draugais. Atsiranda daugiau vietų, kur žmonės gali parašyti neigiamų komentarų ir daugiau tų komentarų tampa matomi. Taigi, žodinė stigmatizacija sustiprėjo, nes atsirado daugiau vietų, kur galima tai daryti.
Kita vertus, žvelgdami į visuomenės apklausas, pavyzdžiui, atliekamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, matome, kad tam tikras visuomenės progresas yra. Jis minimalus, tačiau yra. Žmonės labiau priima savo vaikus, jeigu jie atsiskleidžia kaip neheteroseksualūs asmenys, jie nebe taip bijo gyventi šalia LGBTQAI+ asmenų ar kartu su jais dirbti.
Fizinės stigmatizacijos šiek tiek sumažėjo, nes ir teisėtvarka geriau dirba, už tokius nusikaltimus realiai baudžiama. Tačiau fizinių užpuolimų vis dar pasitaiko. Pvz., prieš porą metų Kaune buvo užpulta homoseksualių vaikinų pora. Net ir šiais metais Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ buvo išdaužti langai, ant patalpoje susirinkusių LGBTQAI+ bendruomenės atstovų pažiro stiklai.
Taigi, progresas yra, bet situacija kol kas išlieka sudėtinga, bent jau kalbant apie žodinę stigmatizaciją.
– Jūsų palinkėjimas LGBTQAI+ nariams ir Lietuvos visuomenei…
– Atvirumo, bandymo suprasti vieni kitus.
LGBTQAI+ bendruomenės nariams svarbu suprasti, kad žmonės, ypač artimieji, šios bendruomenės nariams atsiskleidus, neigiamai į juos sureaguoja todėl, kad vyksta tam tikras praradimo (pvz., įsivaizdavimo apie sūnaus ar dukros ateitį) procesas – artimiesiems reikia laiko priimti jų tikrąją tapatybę.
Tai visuomenės daliai, kuri netapatina savęs su LGBTQAI+ bendruomene, linkiu pažiūrėti plačiau, suvokti, kad yra įvairių žmonių ir kad visi mes unikalūs.
Linkiu labiau ieškoti to, kas bendra, o ne skirtumų, linkiu ne skirstyti visus į „mes“ ir „jie“, o vienytis – galvoti apie „mes visi“. Tai tinka ir kalbant apie dabartines visuomenės nuotaikas apskritai.
