A. Krupavičius. Aukštasis mokslas: ką tikrai reikia reformuoti?
Pirmas ir bene svarbiausias aukštojo mokslo reformų taikinys turėtų būti studijų programos. Jos – Lietuvos universitetų Achilo kulnas, nes visų pirma jų yra per daug. Atviros informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemos (AIKOS) duomenimis, Lietuvoje 2017 m. pradžioje buvo registruota daugiau nei 1460 studijų programų. Nuo 2010 m., kai pilnai pradėjo veikti studijų krepšelių sistema ir studijų programų „laisva rinka“, jų skaičius išaugo beveik 30 proc., kai 2010 m. jų būta per 1030, o vien 2011–2012 m. naujų programų akredituota per 350.
Tarp studijų programų, apie 860 yra pirmosios pakopos ir apie 560 – antrosios pakopos. Tad programų pasiūla yra itin didelė. 2016 m. daugiausiai bakalauro programų siūlė socialiniai mokslai – beveik 40 proc., kai 23 proc. atiteko technologijos mokslams, 14 proc. – biomedicinos sričiai, atitinkamai 9, 8 ir 7 proc. – menams, humanitariniams ir fiziniams mokslams. Vienas rodiklis gal čia kiek paguodžia, kad vidutinis stojančiųjų skaičius siekė beveik 30,5 studento atskiroje programoje. Mažiausiai įstojusių buvo į menų programas – apie 14,5 studento vidutiniškai, nes jos pagal savo studijų turinį ir logiką turi mažiausias studentų grupes. Lyderiais buvo medicina su 43 studentais ir fiziniai mokslai su 40, o pastaraisiais metais itin kritikuojami socialiniai mokslai turėjo vidutiniškai beveik 30 įstojusiųjų atskiroje programoje. Visgi šiais skaičiais džiaugtis nėra rimto pagrindo, nes vidutiniai studentų skaičiai atskirose programose nėra dideli, nors ir ne katastrofiškai maži.
Studijų programų infliacija „pas mus“ ir svetur
Kalbant apie studijų programas, daug informacijos galima surasti atskirų universitetų lygmeniu, bet nacionalinė kitų šalių studijų programų statistika yra gana sunkiai prieinama net šiais globalaus kaimo laikais. Tačiau ieškant surandama.
Jei Suomijoje galima rinktis tarp maždaug 380 bakalauro programų (jų vis viena yra mažiau nei per pusę palyginus su Lietuva), tai Belgijos universitetai siūlo 174, Estijos – 123, o Švedijos – vos 108 bakalauro programas. Tiesa, didesnėse pagal gyventojų skaičių šalyse pirmos pakopos programų yra daugiau. Jų skaičius šiek tiek priklauso ir nuo šalies aukštojo mokslo sistemos ypatumų, pavyzdžiui, net nuo jose taikomų studijų klasifikacijos sistemų. Visgi nacionaliniu mastu studijų programų skaičiumi kartais, o ne procentais iki 100, esame aplenkę ne vieną Europos šalį.
Universitetų lygmenyje lietuviškos tendencijos taip pat nėra geros. Studijų programų infliacija čia yra akivaizdi, ypač bakalauro studijose. Apie jas toliau ir kalbėsime.
Pavyzdžiui, Olandijos Delftų technologijos universitete tesiūloma 16 bakalauro programų. QS reitinge itin aukštoje 14 vietoje esančiame specializuotame technikos universitete Ecole Polytechnique Fédérale de Lausanne (EPFL) siūloma 13 bakalauro studijų programų. Prestižiniame technikos krypties Prancūzijos École Polytechnique yra vos viena bakalauro programa, o Pierre ir Marie Curie universitete irgi tėra tik 9 fizinių ir technologijos mokslų bakalauro programos. Tuo pat metu dviejuose technologinės krypties Lietuvos universitetuose – Kauno technologijos universitete (KTU) net 36 iš 47 siūlomų bakalauro programų yra fizinių ir technologinių mokslų, o Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) – atitinkamai 35 iš 44.
Pažvelkime ir į du klasikinius Lietuvos universitetus. Vilniaus universitetas su 82 bakalauro programomis yra rekordininkas, o Vytauto Didžiojo universitete – 51-a pirmosios pakopos programa. Pagal visus parametrus regioninis Šiaulių universitetas visai neseniai siūlė net 42 bakalauro programas, bet 2017 m. jų skaičių sumažino iki 29. Kitame regioniniame – Klaipėdos – universitete tebelieka 56 pirmosios pakopos programos. Bent taip šiuo metu yra skelbiama.
Ir dar keli lietuviškam studijų programų paveikslui nepalankūs palyginimai. Antai, pagal studentų skaičių palyginus dideliame Oslo universitete vykdomos 59, vidutinio dydžio Bergeno universitete – 64, o Stavangerio universitete – 27 bakalauro programos. Nors, reikia pabrėžti, šis universitetas irgi nėra mažas Lietuvos masteliais – jame per 10 tūkst. studentų.
Galime pasižiūrėti ir į klasikinius skirtingų Europos šalių universitetus, nes juose bakalauro programų skaičiai paprastai yra didesni nei specializuotuose. Štai Tartu universitete yra 56 bakalauro programos, Helsinkio – 41, Amsterdamo, kuris ir didelis, ir itin konkurencingas – 68, o Leideno – jau 37, Groningeno – 45, Belgijos Liuveno – 54, o didžiausiame kaimyniniame – Latvijos universitete – yra 55 bakalauro programos.
Programos ant uždarymo slenksčio
Tiek nacionaliniu mastu, tiek atskiruose universitetuose studijų programų yra per daug. Dar daugiau, dėl perteklinės pasiūlos jos dažnai tampa siaurai specializuotomis ir nepatraukliomis. Kitas kraštutinumas ir figos lapelis pastaraisiais metais yra naujų programų kūrimas su daugiadiscipliniškumo ir tarpdiscipliniškumo vėliava. Be abejo, yra gerų tiek vienos disciplinos, tiek ir tarpdisciplininių studijų programų, bet bendras perteklius itin apsunkina gerų programų suradimą ir pasirinkimą. Neatsitiktinai 2012–2016 m. laikotarpyje vidutiniškai beveik 8 proc., arba apie 60–70, bakalauro programų kasmet dėl nepakankamos paklausos turėjo nutraukti priėmimą.
Pagal Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prognozes ir šiemet maždaug 50 universitetų pirmos pakopos studijų programų, tikėtinai, nesurinks pakankamo studentų skaičiaus, o dar apie 70 programų yra potencialiai nerentabilios. Ir tokių programų, deja, yra kiekviename universitete. Šioje situacijoje aukštojo mokslo reformatoriai kaip tik turėtų surasti priemones ir būdus, kad universitetai (o ir kolegijos) priėmimo į jas nebeskelbtų. Būtent čia ir tik reikia sprendimų, tik jų nėra.
Menkas dėmesys doktorantūros studijoms ir doktorantų perspektyvoms
Dar vienas, iš esmės Lietuvoje nediskutuojamas, studijų programų aspektas yra bakalauro ir antros bei trečios pakopos programų – magistrantūros ir doktorantūros – santykis. 2015–2016 mokslo metais visuose Lietuvos universitetuose vidutiniškai 75 proc. studentų studijavo bakalauro programose, kiek daugiau nei 22 proc. – magistrantūroje ir apie 3 proc. doktorantūroje.
Geriausiuose ir tikrai tyrimais arba, kaip Lietuvoje sakoma, mokslu grįstuose universitetuose minėtų studijų programų santykis yra gerokai kitoks. Pavyzdžiui, Masačiusetso technologijos institute (JAV) 60 proc. studijuoja po bakalauro studijose ir tik 40 proc. bakalauro studijose, Londono universiteto koledže santykis atitinkamai yra 47 ir 53, Londono ekonomikos mokykloje – 55 ir 45, Kopenhagos – 49 ir 51, Upsalos universitete – 38 ir 62, o Tartu universitete – 47 ir 53 proc. Tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų tik Vilniaus universitetas išlaiko pusiausvyrą: pirmos pakopos studentų yra 56 proc., o aukštesnių – 41 proc.
Atskira istorija būtų doktorantūros studijos. Jos dėl suprantamų priežasčių tebelieka menkai paklausios (išimčių rastume, bet išimtys tik patvirtina taisyklę): doktorantų stipendijos, už kurias jie gyvena ketverius studijų metus, ne ką viršija minimalų atlyginimą, o apgynus disertaciją, ir toliau laukia nežinomybė – jokių karjeros garantijų daugumai naujų daktarų nėra. Doktorantų skaičių galima palyginti su gimstamumu Lietuvoje – jis yra toks žemas, kad neužtikrina kartų kaitos. Netrukus jaunų mokslininkų, kurie pakeis vyresnius ir išeinančius, nebeužteks. Apie kokius nors metų metais nepavejamus Europos Sąjungos vidurkius doktorantūros srityje nėra ir ką kalbėti.
Šios demotyvuojančios doktorantūros sistemos su menkomis stipendijomis ir karjeros neapibrėžtumu rezultatas yra ne tik per mažas doktorantų skaičius – kai kuriose srityse priėmimai į doktorantūros studijas vyksta be konkursų ir vien tam, kad būtų užpildytos vietos net ir moksliniams tyrimams nepasirengusiais kandidatais.
Kas mūsų laukia, kartais geriau negalvoti. Jau dabar turime akademinių analfabetų, o liūdniausia, kad jų yra ir pačiose aukščiausiose pozicijose, nes kažkaip anie pagal klasikinį nekompetencijos (Peter principle) principą ima ir iškyla į viršų. Per stipriai pasakyta? Ne. Tik gal tai reikėjo sakyti anksčiau.
Prof. Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas.
Antroji komentaro dalis – jau netrukus portale LRT.lt.
