Gražina Bielousova. Ko Kalėdoms gali norėti nepasiturintys vaikai?
Likus mėnesiui iki Kalėdų prasideda ne tik dovanų pirkimas, įmonių vakarėliai ir švenčių planavimas. Gruodis – ir įvairių labdaros akcijų metas, kai esame kviečiami paremti nepasiturinčias šeimas, o ypač vaikus. Kalėdinė geradarystė tapo beveik savaime suprantama šventinio sezono dalimi: tarsi Čarlzo Dikenso veikėjai iš „Kalėdų giesmės“ per šventes atrandame savo dosnumą ir taip suteikiame joms gilesnę prasmę nei vien pasisėdėjimas prie nukrauto stalo.
Tačiau iš dalyvaujančiųjų tokiose akcijose neretai tenka išgirsti ne tik jautrių istorijų, bet ir nuostabos, net pasipiktinimo – ypač tada, kai vaikai patys įvardija, ką norėtų gauti dovanų. O ko gi jie nori? Nešiojamojo kompiuterio, planšetės, vaizdo žaidimų, brangių sportbačių, madingų drabužių, kosmetikos. Kitaip tariant, daiktų, kuriuos daugelis iš mūsų linkę laikyti nebūtinais, netgi prabangos dalykais. Šis disonansas tarp mūsų įsivaizduojamo jų patiriamo vargo ir „per brangių“ norų dažnai įžiebia nepasitenkinimą: koks gi čia skurdas, jei prašoma to, ką mes ir sau ne visada leidžiame?
Tačiau čia pamirštame esminį dalyką: vaikų – visų vaikų – norai atspindi ne jų kasdienybę, bet svajones. Jie atspindi norą priklausyti, neatsilikti nuo bendraamžių, nebūti išstumtiems iš pokalėdinių pokalbių apie dovanas klasėje ir kieme. Vaikai iš sunkiau besiverčiančių šeimų negyvena kitokiame pasaulyje nei visi kiti vaikai.
Jie mato tas pačias reklamas, tas pačias madas, tą patį spaudimą turėti tai, ką turi visi. Ypač tie, kurie socialinę ir ekonominę atskirtį jaučia visus metus, per šventes nori bent akimirkai būti „normalūs“. Juk ir mūsų pačių vaikai, kai leidžiame jiems svajoti, nesvajoja apie mandarinus ar naujas kojines.
-
Tikroji problema slypi ne vaikų noruose, o mūsų lūkesčiuose. Mes vis dar nejučiomis manome, kad nepasiturintieji turi būti nuolankūs, besąlygiškai dėkingi, kuklūs.
Tikroji problema slypi ne vaikų noruose, o mūsų lūkesčiuose. Mes vis dar nejučiomis manome, kad nepasiturintieji turi būti nuolankūs, besąlygiškai dėkingi, kuklūs. Kad labdaros gavėjas – ypač vaikas – į mūsų dovaną turėtų atsakyti taip, kad patvirtintų mūsų gerumą ir reikalingumą.
Taip tarsi dalyvaujame nebyliuose mainuose: mes jiems paaukojame kažką iš savo pertekliaus, o atgal gauname dėkingumą, kuris mus atleidžia nuo kaltės, kad gyvename pertekliuje, kai kiti skursta.
Tačiau taip ir toliau normalizuojame socioekonominę nelygybę, kuri Lietuvoje ir taip yra viena didžiausių Europoje. Aukojame bent iš dalies tam, kad sumažintume savo diskomfortą, tačiau „per brangūs“ vaikų norai primena tai, ką mieliau užmirštume: nelygybė yra tikra, o noro priklausyti, būti tokiems kaip visi ir turėti pakankamai neįmanoma užgniaužti nei saldainiais, nei simbolinėmis dovanėlėmis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
