Gražina Bielousova. Kalėdų Senelis yra moteris
Artėjant šventėms viešojoje erdvėje vėl suaktyvėja vadinamieji tradicijų sergėtojai – etnologai, dvasininkai, kultūros veikėjai, primenantys, kaip „derėtų“ švęsti Kalėdas ir Kūčias. Jų pasisakymuose dažnai akcentuojamas tradicinio maisto ruošimas namuose: esą pirkdami paruoštus patiekalus iš prekybos centrų ar restoranų ne tik supaprastiname, bet ir nuskurdiname šventes.
Tokie raginimai paprastai pateikiami kaip rūpinimasis tapatybės išsaugojimu, autentiškumu ir bendryste, tarsi priešinant juos augančiai tendencijai šventinį maistą užsisakyti iš restoranų ar parduotuvių.
Tokį norą saugoti švenčių autentiškumą galima suprasti. Kalėdinė dvasia vis dažniau siejama su vartotojiškumu – ne tik dovanų pavidalu, bet ir greitai perkamomis ir dar greičiau išmetamomis dekoracijomis, besikeičiančiomis namų puošybos madomis, socialiniuose tinkluose vykstančiomis nebyliomis varžybomis dėl įspūdingiausios eglutės ar įmantriausio patiekalo. Tad noras sugrįžti prie paprastos silkės su grybais, aguonpienio ir kitų „Kūčių kaip pas močiutę“ tradicijų gali būti suprantamas ir kaip maištas prieš tapatybės tirpimą pasaulinio vartojimo vandenyne.
Tačiau ir vienu, ir kitu atveju retai kas paklausia: kas vis dėlto sukuria tą kalėdinę dvasią ar Kūčių autentiškumą, kuriuos bandome pagauti tarsi rojaus paukštę už uodegos? Kieno darbu ir rūpesčiu ir tada būdavo, ir dabar yra kuriama ši švenčių magija?
Atsakymas paprastas ir vienareikšmis: kiekvieną kartą, kai kalbame apie šventinę magiją, dvasią ar autentiškumą, po šiomis skambiomis frazėmis slypi nematomas moterų darbas.
-
Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.
Moterys kalėdiniu laikotarpiu turi tapti „Kalėdų Seneliais“. Kaip Kalėdų Senelio apsilankymą dažniausiai vaikai pamato tik dovanėlių pavidalu, net nesusimąstydami apie tai, kaip ir kas tas dovanas pirko, pakavo, gabeno, paslėpė ir įteikė, taip ir mes vis dar norime matyti tik gausų stalą, papuoštus ir išvalytus namus, sukviestus svečius, supirktas dovanas, surengtą šventę, ar tai naujovišką, ar tai tradicinę, bet nenorime klausti, o kas visgi šitai padaro ir kiek savęs tyliai paaukoja, kad ta šventė įvyktų.
Net ir nešventiniu metu Lietuvoje moterys namų ruošai skiria daugiau nei dukart daugiau laiko nei vyrai. Be to, „moteriškais“ laikomi darbai dažniau yra tęstiniai ir kasdieniai – valgio gaminimas, indų plovimas, namų tvarkymas, o vyrai dažniau prisiima kartinius darbus, pavyzdžiui, šiukšlių išnešimą ar automobilio remontą. Švenčių metu prie šios kasdienės moterų naštos dar prisideda papildomas rūpestinis, emocinis ir organizacinis darbas – nuo valgiaraščio sudarymo iki dovanų pirkimo ir pakavimo.
Būtent todėl gėdinimas dėl maisto užsakymo ar kitokių švenčių palengvinimo moterims skamba ypač žiauriai. Galbūt kai kurioms šventiniai rūpesčiai iš tiesų teikia džiaugsmo. Tačiau toms, kurios dirba visu ar viršijančiu etatą krūviu, rūpinasi mažais vaikais, senstančiais tėvais ar uošviais, neįgaliais šeimos nariais, papildoma darbų našta vargu ar atrodo šventiška. O net jei moters niekas neslegia, bet ji nusprendžia švęsti ne su prijuoste prie viryklės, o su puošnia suknele prie stalo – ar tikrai kas nors turėtų teisę ją už tai teisti? Ji tiesiog nori tokios pat šventės kaip ir kiti namiškiai.
O gal mes vis dar tikime, kad moterims, kaip ir Kalėdų Seneliui, šventės turi būti tik darbymetis, kurio sunkumų mes neturime matyti, ar negalime pajusti dėl jų jokio nepatogumo, kad jis, neduokdie, nesugadintų mums šventės?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
