Bendradarbiavimas su ugdymo įstaigų psichologais lavinant Mokyklinės psichologijos programos studentų praktinius įgūdžius
VDU Mokyklinės psichologijos programos studentai daug praktinės patirties pasisemia iš praktikos vadovų institucijoje (mentorių). Praktikos vadovai ne tik kuruoja magistrantų atliekamas psichologines veiklas, tačiau dalinasi ir savo požiūriu į mokyklinę psichologiją. Kauno Šv. Kazimiero progimnazijos psichologę Vingą Indriūnienę kalbina šioje ugdymo įstaigoje praktiką atlikusi VDU Mokyklinės psichologijos programos studentė Joana Markauskienė.
Trumpai papasakokite apie save.
Esu Vinga Indriūnienė, socialinių mokslų daktarė, psichologė ir edukologė, Kauno Šv. Kazimiero progimnazijos psichologė. Mano profesinė veikla gana plati. Visada dirbau mokykloje psichologe. Teko dėstytojauti universitetuose. Šiai dienai, skaitau paskaitas tarptautinėje studijų programoje PAL bei esu įvairių bendravimo psichologijos seminarų lektorė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Turiu didelę pedagoginio ir psichologinio darbo patirtį su įvairaus amžiaus vaikais: ikimokyklinukais, pradinukais bei vyresniais mokiniais.
Kas Jus paskatino pasirinkti mokyklos psichologo profesiją?
Tuo metu, kai rinkausi studijuoti psichologiją, buvau jauna, o pati psichologo profesija man labai gražiai skambėjo, asocijavosi su begalinėmis galimybėmis tiek vidinio išprusimo, tiek profesinio tobulėjimo srityje. Tuo labiau, kad mane pačią domino vidiniai dalykai, tarpasmeniniai santykiai savęs pažinimas, pagalba sunkumus patiriantiems žmonėms. Tikėtina, kad susidėjo viskas ir dar prisidėjo smalsumas. Be to, man visada labai patiko dirbti su vaikais. Taip įstojau ir tapau psichologijos mokslų studente.
Gal galite papasakoti kokios Jūsų funkcijos progimnazijoje, dirbant psichologe?
Nors tai atrodo paprastas klausimas, jis iš tiesų gana sudėtingas, nes darbas mokykloje įdomus savo įvairialypiškumu. Psichologas mokykloje, mano manymu atlieka itin daug funkcijų, kurios netgi ne visada yra apibrėžiamos pareiginėje instrukcijoje. Tuo labiau, kad pats psichologas turi galimybę matyti ir numatyti kokia veikla šiuo momentu labiausiai reikalinga ugdymo įstaigoje, kokios problemos tam tikrais momentais kyla ir kur reikia nukreipti savo resursus. Pabandysiu įvardinti pagrindines funkcijas. Vaiko psichologinis vertinimas, gero mikroklimato mokykloje kūrimas bei atstatymas. Mikroklimato analizė neretai siejasi ne tik su vaikų analize, bet ir mokyklos darbuotojų ir vaikų tarpusavio santykių analize, ieškant priežasčių, kas sąlygoja klasės mikroklimatą bei jo gerinimo galimybių. Dar viena svarbi funkcija – tai konsultacijos su vaikais ir pedagogais, ir , be abejo – tėvais. Taip pat darbas VGK bei prevencinė veikla. Darbas su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių ir jų tėvų bei pedagogų konsultavimas, siekiant padėti mokiniui ne tik ugdymosi procese bet ir prisitaikyti ugdymo įstaigoje, o suaugusiems žmonėms padėti atrasti vaiko stiprybes bei pažinti jo sunkumus. Tuo labiau, kad mūsų ugdymo įstaigoje mokosi 49 mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Naujai atvykusių vaikų adaptacijos mokykloje vertinimas. Čia būtų pagrindiniai tokie psichologo funkciniai elementai.
Gal galėtumėte išskirti, kuo įdomus Jūsų darbas. Ką Jūs labiausiai vertinate savo darbe?
Savo darbe labiausiai vertinu galimybę padėti vaikams, ypatingai tiems, kuriems reikia pagalbos ir jie neretai nežino, kad gali ją gauti, nesuvokia kur gali jos gauti. Psichologo darbas mokykloje sukuria galimybę ne tik padėti pačiam vaikui, apsaugant jį nuo neapgalvotų poelgių, bet ir padėti jam numatyti pokyčius ir po truputėlį žengti pokyčių link. Keistis mažais žingsneliais. Psichologas taip pat gauna didžiulį atsaką, kadangi jis turi unikalią galimybę matyti, kaip auga jaunas žmogus, kaip jis tobulėja, keičiasi. Neretais atvejais turi galimybę matyti savo darbo vaisius. Realiai suvokti ir įsivertinti savo atliekamos veiklos svarbą ir naudą jaunam žmogui, kuris dar tik formuojasi, o psichologas tam tikrais atvejais gali tapti atrama…, ramsčiu jaunai besiformuojančiai asmenybei, kuriai neretai kyla daugybė gyvenimiškų klausimų ir neaiškumų… O kur dar noras maištauti, pasaulį suvokiant savaip. Tad psichologas turi unikalią galimybę ne tik padėti vaikams ir paaugliams, bet ir įgyti žinojimą apie jaunąją kartą, kas jiems šiai dienai aktualu, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu ir kas jiems kelia rūpestį. Savo darbe labiausiai vertinu betarpišką bendravimą su žmogumi, kuris sukuria galimybes dviems žmonėms tarpusavyje sąveikauti, pasitikėti vienas kitu ir augti kartu.
Gal galėtumėte išskirti kuo sunkus Jūsų pasirinktas darbas? Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdieniniame darbe ir kas padeda ,,nepalūžti“?
Tikriausiai galiu pasakyti, kad yra dvi medalio pusės, kalbant apie tai, kad niekada mano darbe nebūna antros tokios pačios dienos. Tai gali būti privalumas, tačiau tam tikrais momentais, tai gali būti ir sunkumas. Pavyzdžiui, susiplanuoji darbo dieną, tačiau atsitinka nenumatyti atvejai, kuomet tenka skubiai koreguoti planus ir suteikti pagalbą labiausiai jos reikalaujančiam asmeniui. Kartais tenka teikti paslaugas labiausiai to reikalaujančiam asmeniui, o tai sukelia vidinius prieštaravimus, nes supranti, kad tas žmogus, kuris labiausiai reikalauja galėtų būti konsultuojamas iš anksto numatyta tvarka, tačiau jis reikalauja „čia ir dabar“, o tai siejasi ne tik su mano galimybėmis, bet ir susitarimais ir pasitikėjimu su kitais asmenimis, su kuriais suderinti laikai. Manau, kad tokios situacijos būdingos labiau mokyklai, lyginant su kitomis institucijomis, kur dirba psichologai. Taip pat sudėtinga tai, kad psichologo darbui būdinga itin daug veiklų ir anksčiau ar vėliau suvoki, jog neaprėpi visko, tad labai svarbų vaidmenį vaidina gebėjimas numatyti ir sudėlioti prioritetus. Aišku, ilgainiui, su patirtimi viskas išmokstama ir įgyjami stebuklingi gebėjimai atlikti visko daug. Netgi atsiranda gebėjimas nubrėžti ribas sau ir aplinkiniams, o tai mano supratimu sveikintinas ir padedantis dalykas. O nepalūžti padeda tie momentai, kai tu eini per mokyklą, o vaikai tave atpažįsta, sveikinasi su tavimi ir tu suvoki, kokį ryšį su jais esi sukūręs. Tada supranti, kad viskas turi prasmę.
Ką galėtumėte pasakyti kitiems žmonėms, skatindami juos rinktis tą patį darbą?
Manau, kad pirmas ir pagrindinis dalykas, tai, kad šis darbas turi didžiulę prasmę. Kalbant apie jaunus žmones, kurie yra labai pažeidžiami, psichologo darbas susijęs su jo žinojimu, kad jo labai reikia tam žmogui, kuris neretais atvejais sunkiai susikalba su kitais bendraamžiais ar vyresniais asmenimis.
Kokie didžiausi šios profesijos teigiami aspektai, kurie Jus motyvuoja?
Mano manymu, dirbant mokykloje, psichologas gali akivaizdžiai matyti vaiko daromą pažangą, matyti jo pokyčius. Tuo labiau matyti ne tik tuos pokyčius, kurie neretai vertinami skaitinėmis išraiškomis, pažymiais, nusakančiais sėkmę ugdymo procese ar pastabomis, nusakančiomis sunkumus ar žymimomis n raidėmis, nusakančiomis mokyklos lankomumą, bet mokykloje dirbantis psichologas turi galimybę gauti informacijos apie vaiką bendraudamas ne tik su vaiku ir jo tėvais, bet ir dalyvaudamas mokytojų pasitarimuose, kuomet girdi, kaip sekasi jo konsultuojama vaikui ir suvokti, kad vaikas mažais žingsneliais tobulėja. Mokyklos psichologas turi galimybę matyti vaiką pertraukų metu, stebėti, kaip jis po truputį pritampa prie įstaigos aplinkos. Tad turi galimybę matyti kiek svarbus dabas su vaiku bei kokie galimi pageidaujami pokyčiai. Nežinau ar dirbant kitoje institucijoje, psichologas galėtų taip visapusiškai pažinti vaiką ir stebėti jį skirtingose aplinkose, tiek formaliai, tiek neformaliai. Tai didžiulės galimybės.
Kaip manote, kokios svarbiausios mokyklos psichologo savybės reikalingos jo darbe?
Viena pagrindinių – tai lankstumas, tai reiškia, gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų bei kintančių situacijų. Kita vertus, tuo pačiu labai svarbus psichologo gebėjimas nusibrėžti ribas, kurių neretai tiesiog reikalauja mokyklos darbuotojai, mokiniai ir jų tėvai. Na ir trečioji – ryšio kūrimas. Kalbant apie ryšio kūrimą, svarbus ne tik ryšys su jau konsultuojamu vaiku, bet ir su kitais mokyklos mokiniais.
Kaip manote, ar psichologui mokykloje suteikiama pakankamai resursų (laiko, priemonių) dirbti efektyviai?
Nors esu labai patenkinta ugdymo įstaiga, kurioje dirbu, tačiau stebiu, kad resursų trūksta. Ypatingai finansinių resursų. Nors turime relaksacinį kambarį bei atskiras patalpas darbui ir kasmet skiriamos lėšos aplinkos tobulinimui, tačiau poreikis greičiau auga, nei gaunamos lėšos. Tuo labiau, kad psichologo darbas gana platus ir reikia daug žmogiškųjų resursų.
Ką reikia daryti, kad išliktum reikalingas ir konkurencingas pasirinktoje srityje?
Vienas svarbiausių dalykų – tai nuolatinis mokymasis, t. y. mokymasis visą gyvenimą. Nesvarbu, kiek žinių šiandieną manai turintis, rytoj, bus kita diena… Visuomenė keičiasi, situacijos keičiasi, visuomenės poreikiai kinta. Visa tai atsispindi ir vaikuose. Tad reikalingas sistemingas tobulėjimas, siekiant geriau pažinti vaikus, jų aplinką, siekiant būti efektyvesniam. Įgytos žinios turi būti tobulinamos, atsižvelgiant į kintančius poreikius. Tikslinga sistemingai semtis patirties ne tik teorinės, bet ir praktinės, bendraujant su kolegomis, dalinantis įžvalgomis, išbandant ir pritaikant inovatyvius darbo metodus bei taip atsirenkant, kokios inovacijos tinkamos psichologo mokykloje darbe bei kokios greičiausiai būtų tikslingos psichologo, dirbančio kitose įstaigose veikloje. Niekas nesibaigia su įgytu išsilavinimu ir gautu diplomu. Tai tik gražaus ir įspūdingo kelio pradžia.
Kaip vaikai reaguoja į psichologines konsultacijas mokykloje? Ar jie noriai kreipiasi pagalbos?
Net džiaugiuosi sakydama, kad visiškai normaliai. Kai kalbama apie tarpusavio pasitikėjimo kūrimą, svarbu jį kurti su vaikais ne tik tada, kai konsultuoji mokinius, bet ir tada, kai su jais bendrauji edukacinių užsiėmimų metu, neformaliai, pertraukų metu. Tu jiems tampi savas žmogus. Jie tave pažįsta. Tave priima ir suvokia, kaip pagalbos šaltinį į kurį noriai kreipiasi.
Aš Jums nuoširdžiai esu dėkinga už pokalbį. Klausiau daugybės dalykų. Norėčiau pateikti paskutinį klausimą. Ką palinkėtumėte sau šioje profesinėje veikloje?
O. Tai labai geras klausimas. Pagrindinis dalykas, kurį noriu sau palinkėti, tai neprarasti gebėjimo įžvelgti galimybes padėti vaikams, padėti kolegoms. Pamatyti net ir mažus pageidaujamus pokyčius, nes tai varomoji jėga. Tai motyvatorius, varantis ir stumiantis mane į priekį, leidžiantis ne tik pasitikėti savo jėgomis, bet ir tikėti mokinių, jų tėvų bei visos progimnazijos bendruomenės galimybėmis. Dar sau linkiu saugoti save. Nuo savipagalbos, nuo meilės sau, gebėjimo atstatyti savo vidinius resursus priklauso pagalbos kitiems galimybės.
Ačiū Jums už pokalbį ir jam skirtą laiką.
