Artūras Tereškinas. Depresyvaus realisto dienoraštis: apie fantazijas ir tikrovės rankoves
Ką reiškia prisėsti prie kompiuterio kaip depresyviam realistui? Tai reiškia atsisakyti idealistinio savęs ir kitų vaizdinio, matyti pasaulį ne vien tik kaip tamsų ir tragišką, bet pirmiausia kaip nepatogų ir trapų. Depresyvus realistas mėgina suvokti, kaip jis ir kiti gali ištverti gyvenimą be jokių garantijų. O garantijų vis mažiau.
Depresyviam realistui patinka miegoti. Žinau, kad tai gali būti ir depresijos simptomas. Nenoras atsibusti, noras užmiršti, snaudulys, apatija, nepasitikėjimas, beprasmybė. Miegoti ir nieko neveikti. Esu girdėjęs, kad miegant sparčiausiai atsinaujina žmogaus organizmas, vadinasi, depresyvus realistas nori atsinaujinti. Atsinaujinti miegodamas, net ir tada, kai kūne likę mažai išteklių bet kokiam naujumui.
Prieš 20 metų kaip pradedantis depresyvus realistas daug rašiau apie politines ir erotines fantazijas bei fantazavimą. Buvau naiviai įsitikinęs skirtingų fantazijų būtinumu; sakiau, kad mums jų reikia kaip vandens ir maisto, kaip oro ir meilės, kaip vasaros kvapo ar pavasario balsų.
Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad fantazijos gali būti ir konvencinės, ir radikaliai kūrybingos, ir lanksčios, ir sunkiai ištrinamos iš atminties. Daug kam iš mūsų fantazijos – būdas tvarkytis su kasdienėmis traumomis ar įprasto gyvenimo vargais. Šokiruojančioje politinėje tikrovėje (o Trumpas, o Žemaitaitis, o Paluckas, o Širinskienė!) fantazijos ypač reikalingos tam, kad galėtume įsivaizduoti tiek nacionalinės, tiek globalios politikos „didybę“, jos utopinį potencialą ir valstybę kaip komiško teisingumo erdvę.
Depresyvaus realisto požiūriu, vyraujančios fantazijos yra arba politinės, arba seksualinės. Intensyviausios fantazijos kaip tik šios, nes jos susijusios su malonumu ir kontrole, aistra ir valdžia, galia ir pažeminimu.
Viename iš savo autobiografinių romanų žinomas amerikiečių rašytojas Edmundas White‘as yra rašęs, kad jo jaunystės laikais kiekvienas Niujorke buvo fantazijų meistras: „Tada mes buvome apsėsti fantazijų, kurias tyrinėdavome tol, kol jos tapdavo absurdiškos. Vienas vaikinas pasakė man: „Aš suvaidinsiu tėvo-sūnaus, jūreivio-prostitutės, juodaodžio prievartautojo-baltosios sekretorės, sunkvežimio vairuotojo-keliautojo autostopu ir nekaltos poros jų vedybų naktį vaidmenis.“.“ Šis asmuo galėjo persikūnyti į bet kurį sufantazuotą vaidmenį.
Bet kodėl vieni, kaip E. White‘o minėtas vaikinas, renkasi įgyvendinti konvencijas peržengiančias fantazijas, kiti imasi homofobiškų ar antisemitinių politikų vaidmens, o treti įkūnija tik vangius stebėtojų ir tylinčiųjų vaidmenis (patylėkime dešimt minučių)?
Atsakymas glūdi skirtingų fantazijų hierarchijoje, kuri ne tik jaudina ir apgaubia mus nunešiotos vilties skraiste, bet ir padalina mums nevienodą kiekį malonumų. Dėl to tie vangieji ir tylintieji fantazuotojai įpranta skandintis normatyvaus arba vadinamojo „gero“ gyvenimo fantazijose, kurios lengvai virsta juos išnaudojančia ir apgaudinėjančia ideologija. Tylėk, mielasis, ir pafantazuok, kad tavo tylus ir inertiškas gyvenimas, nudėvintis tave ir priartinantis neišvengiamą mirtį, yra tiesiog puikus. Toks geras, kad lieka tik tylėti sukandus dantis.
Depresyvus realistas šias žalojančias „gero“ gyvenimo fantazijas priima ne tik kaip neišvengiamybę, bet ir kaip siekį rasti sprendimą ar išeitį. Sekdamas vieno britų komiško serialo „Tiesiog pasaka“ (angl. Absolutely Fabulous) heroje, sušukusia „Man nereikia daugiau pasirinkimų, aš tik noriu gražesnių daiktų“, depresyvus realistas taip pat trokšta gražesnių politinių fantazijų. Todėl jis sušunka: „O, Kamala, o, Ingrida, o, žalieji ir žaliosios!“
Tačiau pastarųjų kelių mėnesių politiniai įvykiai pasaulyje ir Lietuvoje depresyviam realistui primena į ledą įšalusias metaforas, kurias sunku atitirpdyti. Nusivylimas, trauma, nerimas ir baimė tampa vyraujančiomis politiką stebinčiųjų emocijomis. Jas depresyvus realistas įrašo į liūdnų eilėraščių, kurių galima rasti ir lietuviškoje kultūrinėje spaudoje, eilutes. Cituoju ištisai:
Išgėręs migdomųjų nugrimzti į juodą miegą
Nebesapnuoji neprisimeni kada reikia keltis
O atsikėlęs vėl norėtum užmigti
Vienas gyvenimo laikotarpis praėjo
Atėjo kitas – ar įmanoma jį iškęsti
Apsimetant kad viskas gerai
Kad gali nueiti iki darbo
Kad gali užlipti laiptais į savo butą
Kad gali žiūrėti į lubas ir svajoti
Apie praeitį valandas kai neskauda
Kai gali sapnuoti košmarus
Jų nebijodamas
Išgėręs migdomųjų nugrimzti į juodą miegą
Kuriame neskauda niekas netrukdo
Niekam nereikia tavęs
Niekas nedainuoja dainų apie tave
Tik kažkur toli girdisi žoliapjovės garsas
Žolė pjaunama lapkričio mėnesį
Panašiai kaip tu juodo miego patale
Nugrimzdęs į niekur
Šis eilėraštis įregistruoja jauseną, kurią depresyvus realistas vadina „jaustis plonam kaip popierius“. Jaustis plonam kaip popierius reiškia jaustis nereikšmingam, nematomam, nepastebimam. Ar esate kada šitaip jautęsi?
Jaučiantis ploniems kaip popierius nepatogiame ir trapiame pasaulyje, verta nepamiršti sociologijos klasiko Ervingo Goffmano, kalbėjusio apie buvimą ramiam, nepatogiam, kitokiam. Jo žodžiais, „Išlikti ramiam tam tikroje situacijoje reiškia tinkamai paklusti jos taisyklėms bei priimti jos kuriamas ir stabilizuojamas reikšmes; išlikti ramiam reiškia, kad tiesioginė tikrovė neveikia žmogaus ir jis nesistengia suprasti to, kaip kiti interpretuoja šią tikrovę. Būti nepatogiam ar netvarkingam, neteisingai kalbėti ar judėti reiškia būti pavojingu milžinu, pasaulių griovėju. Kiekvienas psichopatas ir komikas žino, kad bet koks tiksliai netinkamas judesys gali pradurti ploną tiesioginės tikrovės rankovę“.
Tą žino ir depresyvus realistas, net jei jis nėra nei komikas, nei psichopatas. Kiekviena nepatogi, sujaukta, netvarkinga, chaotiška politinė (o ir seksualinė) fantazija gali pradurti ploną tikrovės rankovę.
Šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2420044/arturas-tereskinas-depresyvaus-realisto-dienorastis-apie-fantazijas-ir-tikroves-rankoves
