Algis Krupavičius. Apie politinę apatiją ir demokratiją: po trisdešimties metų
Vienas įdomiausių demokratizacijos tyrėjų Philippe C. Schmitter viename naujausių savo tekstų taip rašo: „aš […] esu tikras, kad tai sukels gilų desencanto jausmą (arba sumišimą ir nusivylimą), kai žmonės sužinos, kad šiuolaikinė liberali, konstitucinė, atstovaujamoji politinė demokratija neišsprendžia daugelio nelygybių ir nelaimingumų šiame pasaulyje“1. Vidurio Rytų Europa jau kiek daugiau nei tris dešimtmečius gyvena demokratijoje. Ir šio regiono visuomenės žino, kad demokratija nėra panacėja net nuo politikos ligų. Ką jau kalbėti apie kitas visuomenės gyvenimo sritis.Kita vertus, nusivylimas demokratija būdingas ne tik Vidurio Rytų Europai. Iliustracijai – du šiuo metu geriausi demokratijos matavimai, kuriuos atlieka Ekonomisto žurnalo tyrėjai. Vos dvi jų metinių apžvalgų antraštės: „Demokratijos indeksas 2010. Demokratija traukiasi“ ir „Demokratijos indeksas 2019. Demokratijos nesėkmių ir liaudies protesto metai“. Čia nėra jokios panikos. Tiesiog tokia tikrovė. Arba „demokratijos recesija“, kaip sako Larry Diamond, amerikiečių politikos sociologas. Dar pora pastebėjimų iš minėto Demokratijos indekso. Pilnų (galima vadinti ir pilnutinių demokratijų skaičius nuo 2010 iki 2019 metų nuo 26 valstybių sumažėjo iki 22. Lyg ir nedaug. Bet pilnutinės demokratijos sudaro vos 13 proc. tarp 167 vertintų valstybių, o jose gyveno maždaug 6 proc. pasaulio gyventojų. Mažokai. Tarp pilnutinės demokratijos šalių nėra nei vienos iš Vidurio Rytų Europos. Arčiausiai tokių demokratijų iš regiono valstybių yra Estija.
