Politologas Algis Krupavičius: „Negalima teisėtai „optimizuoti“ tinklo paliekant akademines bendruomenes už durų“
Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomas aukštųjų mokyklų pertvarkos planas kelia daug diskusijų tiek Seime, tiek visuomenėje. Apie šį planą, pagrindines aukštojo mokslo konkurencingumo problemas ir geruosius pavyzdžius užsienyje kalbėjomės su VDU politologu, Socialinių mokslų fakulteto dekanu Algiu Krupavičiumi.
Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vadovybė aukštojo mokslo reformą pirmiausia traktuoja kaip universitetų jungimąsi. Ar šis požiūris, jūsų nuomone, yra teisingas?
Kol kas jokio aukštojo mokslo reformos nei plano, nei scenarijaus nėra. Viešoje erdvėje daug ir klaidingai kalbama apie aukštojo mokslo reformą, bet net ŠMM pateiktas ir Vyriausybės perduotas LR Seimui dokumentas vadinamas „Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo“, o ne Lietuvos aukštojo mokslo reformos ar pertvarkos, planu. Universitetų tinklo pertvarka galėtų būti viena iš aukštojo mokslo reformos dalių, bet ji nėra vienintelis ar viską apimantis šios srities pertvarkos elementas. Maža to, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra dvinarė – susidedanti iš kolegijų ir universitetų, bet ŠMM dėlionės apima iš esmės tik vieną jos dalį – galimą universitetų tinklo pertvarkymą. Kolegijos yra paliktos šio „plano“ paraštėse. Tai, kas pasiūlyta, negali būti vadinama aukštojo mokslo reforma. „Plane“ esamos būklės analizė yra tendencinga, pirmiausia pabrėžiami aukštojo mokslo trūkumai, o stiprybės menkai aptariamos. Antai 2016–2017 m. globalaus konkurencingumo indekse tarp 138 šalių Lietuva užima 35 vietą, o pagal aukštojo mokslo ir profesinio rengimo rodiklį – 26-ą. Ir tai yra aukščiausia Lietuvos vieta tarp 12 rodiklių. Ir čia didelę darbo dalį atliko viešai koneveikiami universitetai…
Beje, šiame indekse pagal valstybės pareigūnų favoritizmą tam tikroms interesų organizacijoms ar asmenims Lietuva užima 67 vietą. ŠMM favoritizmą tame „plane“ geriausiai iliustruoja valstybinių universitetų vertinimas pagal studijų ir mokslo veiklą, kur „reformą“ palaikantys universitetai vertinti aiškiai geriau nei ja abejojantieji, nors objektyvūs duomenys būtų ir kitokie. Universitetų jungimo scenarijams trūksta argumentų ir logikos (pavyzdžiui, kam Klaipėdoje kurti Technikos universitetą?), socialinė, ekonominė ir kultūrinė siūlymų nauda nėra net bandyta apibrėžti, lygiai kaip ir reformos sąnaudos (tie minimi 200 milijonų eurų yra visiškai iš lubų) ir nauda. Jau aiškėja, kad maždaug 30 proc. „sutaupytų“ po jungimų universitetų darbuotojų ateitis būtų kaip tų skęstančiųjų, kurių gelbėjimas yra jų pačių reikalas.
Kai kurie „stiprieji“ universitetai turi itin paprastą tikslą – būti prie naujo „lovio“ pirmiems ir finansų laimikį tik keliems pasidalinti. Bet čia jokia universitetų reforma! Čia antireforma.
Kokios yra pagrindinės Lietuvos aukštojo mokslo problemos? Kokiomis priemonėmis būtų galima pagerinti Lietuvos universitetų konkurencingumą?
Didžiosios aukštojo mokslo ydos yra kelios: studijų programų perteklius, susmulkėjimas ir nekokybiškas dubliavimas, menkas studijų pagrįstumas moksliniais tyrimais, universitetų specializacijų ir aiškių profilių trūkumas, studentų ir dėstytojų demotyvacija ir neužtikrintumas ateitimi, kritiškai mažas universitetų finansavimas ir pagaliau – universitetų valdymas.
Apie 1800 studijų programų, kurių dalis, ypač bakalauro lygmeniu, yra itin siauros ir ne visada kokybiškos, tai viena rimčiausių problemų. Bet universitetai turi siūlyti pirmiausia programas tik tose kryptyse, kuriose jie sugeba vykdyti bent nacionaliniu mastu konkurencingus tyrimus. Mokslu pagrįstos studijos turi būti Lietuvos universitetų realybė, o universitetų profiliai – aiškūs, nes inžinerinės mokyklos turi rengti inžinierius, o humanitarinės – humanitarus, menų – menininkus ir taip toliau. Vaizdžiai tariant, dabar universitetuose batsiuviai ne batus, o rūbus siuva, o siuvėjai – atvirkščiai. Matyt, šių paradoksų viršūnė yra tai, kad tarp vieno žinomo techniško universiteto aukščiausiųjų vadovų nėra nė vieno tiksliųjų ar technikos mokslų atstovo, o visi vien iš socialinių mokslų…
Per nemokamas bent jau bakalauro studijas, kurios per artimiausius ketverius metus kainuotų tarp 55–60 mln. eurų, studentus reikia sugrąžinti į auditorijas, nes dabar apie pusę jų dirba, kad pragyventų ir susimokėtų už studijas.
Net garsiojo ŠMM „plano“ rengėjai pripažino, kad atlyginimai aukštajame moksle yra „kraštutinai nekonkurencingi“, o „Lietuvos tyrėjų vidutinis atlyginimas, perskaičiavus pagal perkamosios galios paritetą, yra net 4 kartus mažesnis nei ES vidurkis“. Vien 2009–2017 m. universitetų biudžetinis finansavimas sumažėjo maždaug 30 proc., ir čia neįskaičiuojant infliacijos įtakos. Nors ŠMM „skaičiavimai“ rodo net 36 proc. finansavimo augimą aukštajam mokslui, palyginti su 2010 m. Tik čia su Europos struktūrinių fondų pinigais, kurie į „betoną ir stiklą“ investuoti, bet beveik nieko į žmones… Tad demotyvacija tęsiasi, o vienas universiteto dekanas dabartinę darbuotojų būklę apibūdino taip: „Represijos, depresija ir emigracija.“
Pagaliau – universitetų valdymas. Čia reikia užbaigti „sovietų“, atsiprašau – „tarybų“, valdžią (Vilniaus universitetas čia išimtis, nes taryba nėra kišeninis priedėlis prie rektoriaus, bet išimtis tik patvirtina taisyklę) ir grąžinti demokratiją į universitetus. Bendruomenės turi rinkti rektorius, o jie realiai turi būti atskaitingi universitetų bendruomenėms. Ir nereikia čia užkalbėjimų, kad šiaip demokratija visuomenėje yra gerai, bet universitetams demokratija netinka, nes tos bendruomenės labai savanaudiškos.
Sprendimai yra paprasti ir nepaprasti vienu ir tuo pačiu metu: studijų programų skaičiaus sumažinimas ir sustambinimas ten, kur reikia; mokslo įtvirtinimas studijose; aiškios universitetų specializacijos, net jei jie plataus profilio; studentų ir dėstytojų motyvacijos sugrąžinimas; bent jau pakankamas bazinis studijų ir tyrimų finansavimas per naują finansavimo modelį; ir valdymo demokratizavimas. Ir dar vienas svarbus aspektas – tarptautiniam universitetų konkurencingumui didinti vertėtų kiek modifikuoti tyrimų finansavimo instrumentus, kad jų tarptautiškumas būtų svarbesnis paramos veiksnys, nei yra dabar. Bet ta kryptimi ir taip yra einama.
Savo tekstuose kritikuojate ŠMM siūlomą mechanišką universitetų susijungimą, tai, kad menkai įtraukiamos universitetų bendruomenės. Kas paskatintų pačius universitetus būti labiau motyvuotais ieškoti galimų integracijos būdų?
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai yra įtvirtinę akademinį, administracinį, ūkio ir finansų tvarkymo savarankiškumą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve, arba universitetų autonomiją. Net likviduoti universitetų nei Vyriausybė, nei Seimas negali be bendruomenės atstovų nuomonės, išskyrus atvejus, kai universitetas praranda leidimą vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą.
Tad nei Vyriausybė, nei Seimas negali teisėtai „optimizuoti“ tinklo, palikdami akademines bendruomenes už durų.
Atskaitos taškas universitetų bendruomenėms dalyvauti yra tinkamai parengta reforma, arba apskaičiuota, suplanuota, tinkamai įgyvendinama, atskaitinga visuomenei ir įtraukianti akademinę bendruomenę. Dabar net nieko panašaus į tai nėra.
Akademinės bendruomenės nori aiškių ir apskaičiuotų atsakymų į kelis klausimus: kokia reformos vizija ir kokie tikslai, kokios alternatyvos yra siūlomos, kaip jos įgyvendinamos ir kokie būtų pamatuojami rezultatai? Po to joms bus svarbu dalyvauti įgyvendinant sprendimus. Tik ne pseudo ir imitacinėse diskusijose kaip pritariančiose viešųjų ryšių akcijose. Joms ŠMM daug energijos naudoja.
Apskritai, Lietuvoje daugumai reformų koją kiša nepasitikėjimas reformuojamaisiais. Aptariama „reforma“ – tik dar vienas tokių tendencijų pavyzdys. „Didieji“ reformatoriai eina pertvarkyti to, ko patys ne itin išmano, o tuos, kuriuos reformuoja, įtaria vien savanaudiškais interesais. Paradoksas čia dažnai tas, kad tie, kas garsiausiai rėkia apie valstybinį požiūrį ir asmeninių interesų nepaisymą, yra kaip tik tie, kurie tais lozungais pirmiausia pridengia savo asmeninių „marškinių“ saugojimą ir gynimą. Beje, kaip tik taip ir yra tarp karščiausių Lietuvos universitetų „reformatorių“.
Naujas finansavimo modelis su mokslinių tyrimų stiprinimu, studijų kokybės užtikrinimo sistemos korekcijos, tarptautiškumo skatinimo instrumentai pirmiausia leistų universitetams ieškoti naujų sąveikos ir integracijos kelių.
Dažnai pabrėžiama, kad reformos aukomis gali būti tokios aukštosios mokyklos kaip Mykolo Romerio universitetas (MRU), Šiaulių (ŠU) ir Klaipėdos universitetai (KU). Kaip įsivaizduojate jų ateities perspektyvas? Kodėl stipresni universitetai turėtų būti suinteresuoti prisijungti silpnesniuosius?
ŠU ir KU universitetai turėtų išlikti kaip regioniniai universitetai atitinkamai Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje. Jų specializacijos turėtų būti aiškesnės ir siauresnės, nei yra šiandien. Abu universitetai galėtų svarstyti apie platesnio bendradarbiavimo su vietos kolegijomis scenarijus.
MRU atvejis sudėtingesnis, nes šis universitetas vis dar turi didelį studentų skaičių, o daugelis programų dubliuoja esamas Vilniaus universitete. Beje, MRU jungtuvės su VGTU, ko gero, būtų mažiau skausmingas procesas, nei siūlomas su VU.
Tiesą sakant, stipresni universitetai turi dažniausiai kelis motyvus prisijungti gal ne tiek silpnesnius (su silpnų – stiprių universitetų skirstymu reikia būti atsargesniems, nes visuose yra visko), o kiek mažesnius universitetus. Visų pirma paprastai universitetų jungimuisi yra teikiamos finansinės paskaitos iš valdžios pusės. Toliau po jungimų lieka mažiau konkurentų, o esami universitetai bent kuriam laikui padidėja ir sustiprėja personalu, finansiškai ir panašiai. Panašaus dydžio universitetų jungimas yra visuomet itin sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Laiko veiksnio dabartiniai ŠMM vadai taip pat, beje, neįvertina.
Žvelgiant į politinį procesą, akivaizdu, kad ŠMM idėjos kertasi su Seimo Švietimo komitetu. Kiek realu, kad ši reforma pavyks, vertinant tai, jog reikės ir politinių sprendimų?
Jei reforma vyks girdint universitetų bendruomenių nuomones, tai tokiu scenarijumi, kaip siūlo ŠMM, ji negali būti įgyvendinta. ŠMM ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto požiūriai į aukštojo mokslo sprendimus skiriasi iš esmės, nes ministerija yra už iš viršaus nuleistą reformą, o Seimo komitetas gerokai labiau už reformą iš apačios ir pagrįstą universitetų bendruomenių iniciatyvomis.
Reforma iš viršaus ir nesiskaitant su universitetų nuomonėmis nebus tvari ir būtų itin konfliktiška. Be abejo, ŠMM gali pasiduoti pagundoms tramdyti universitetus mažinant nepaklusniesiems biudžetinius ir kitus asignavimus. Apie tai jau buvo užsimenama bent kelis kartus. Tačiau toks kelias veda į niekur. Net jei Lietuvos valstybė yra šluba abiem kojomis kaip teisinė valstybė, bet universitetai turėtų rasti ir ras teisinių ir teisėtų būdų tokius ŠMM ar net Vyriausybės veiksmus sustabdyti. Lietuvoje dar nė karto nėra kilusi politinė krizė dėl aukštojo mokslo politikos, bet šį kartą taip gali atsitikti, jei sveikas protas galutinai paliks ŠMM reformatorių galvas.
Seimas, matyt, neturi daug išeičių, kaip tik pasikliauti universitetų bendruomenėmis ir surasti mažiau supriešinančius sprendimus.
Iš kokių užsienio šalių gerųjų pavyzdžių galėtų pasimokyti Lietuvos aukštojo mokslo reformuotojai?
Toli ir egzotiškų pavyzdžių ieškoti nereikėtų. Kad ir Suomijos nuo 2010 metų vykdoma reforma galėtų būti visai neblogas pavyzdys. Jos tikslai buvo aiškūs ir konkretūs: sustiprinti aukštojo mokslo studijas, įtraukiant jas į nacionalinę inovacijų ir konkurencijos sistemą, išplėsti aukščiausio lygio tyrimus, padidinti studijų, tyrimų ir inovacijų tarptautiškumą.
Suomijos aukštojo mokslo 2020 m. vizijoje yra ne daugiau nei 15 universitetų vietoj 2008 m. buvusių 21-o. Šiuo metu, arba po beveik 7 metų nuo reformos pradžios, yra 17 (bet ne kaip Lietuvoje siūloma daugiau nei per pusę sumažinti universitetų skaičių per porą metų), nes po kelių jungimųsi atsirado Aalto, Rytų Suomijos ir Turku universitetai. Kitas suomių tikslas yra aiškūs universitetų profiliai ir mokslinių tyrimų prioritetai, taip pat tarptautiškumo sustiprinimas ir pirmaujantys pasaulinio lygio tyrimai bent kai kuriose srityse. Galiausiai studijų ir tyrimų kokybės padidinimas bei universitetų laisvė finansuoti strategines sritis.
Kaip vienas pirmųjų reformos žingsnių buvo universitetų teisinio statuso pakeitimas iš valstybinių į viešąsias organizacijas arba universitetų fondus, kas sustiprino universitetų autonomiją ir jų finansinę nepriklausomybę. Kita vertus, reforma nepalietė svarbiausių universitetų veiklos sričių – tyrimų ir studijų, akademinės laisvės ir savivaldos, valstybė išlaikė bazinį universitetų finansavimą.
Apibendrinant verta pabrėžti, kad tebevykstanti Suomijos reforma yra laipsniška, nuosaiki ir apskaičiuota, nors ir joje dangus ne visada buvo giedras ir nesutarimų būta. Tačiau nuo pat pradžių suomiai pasirinko evoliucinę reformą, ir ji tikrai geriau, nei žadama universitetų revoliucija Lietuvoje.
Kalbino Matas Baltrukevičius
