Gražina Bielousova. Tyla (Vilniaus rajone) – gera (Gulbinowicziaus) byla?

J. Epsteiną įgalino tie pasaulio galingieji, kurie, bijodami viešumo ar siekdami išsaugoti reputaciją, neviešino jo nusikaltimų. H. Weinsteiną įgalino kino industrijos profesionalai, kurie saugojo jo genijaus mitą, o ne moteris, kurias jis prievartavo. J. Savile`į įgalino pramogų pasaulio veikėjai, kurie saugojo jo, kaip filantropo ir televizijos legendos, reputaciją. Tokiu pačiu principu ir Vilniaus rajono tarybos „tylintieji“ bei „neutralieji“ įgalina H. Gulbinowiczių net ir po jo mirties. Kardinolas mirė, o jo paliktas žaizdas aitrina galios pozicijoje esančiųjų nejautrumas ir politinis egocentrizmas.

Vis dėlto Vilniaus rajono kontekste šis klausimas yra jautrus ir kitomis prasmėmis, kurių nenoriu ignoruoti. Lenkakalbė šio regiono bendruomenė, kaip ir dauguma tautinių mažumų įvairiuose kontekstuose, jaučia poreikį išsaugoti savo tapatybę. O tautinių mažumų tapatybės išsaugojimo dilemos – tai ne tik sąveikos su šalies dominuojančia kalba ir kultūra klausimas; tai ir mažųjų istorijų bei identitetų tirpimo globaliame vandenyne iššūkis. Čia, aišku, nepadeda ir tai, kad šiais metais Vyriausybė ženkliai apkarpė lenkiškų žiniasklaidos priemonių biudžetą, taip sumažindama konstruktyvių tapatybės palaikymo priemonių spektrą.

Tad tokiose situacijose mažumų bendruomenėms tampa itin svarbu turėti savo herojus ir herojes – žmones, kuriais bendruomenės gali didžiuotis, į kuriuos galima lygiuotis. Tos simbolinės figūros – tokios kaip lenkų operos tėvas Stanisławas Moniuszko ar poetas Władysławas Syrokomla – tampa svarbiais orientyrais ir suteikia pasididžiavimo ir tęstinumo jausmą. Kardinolas Gulbinowiczius ilgą laiką buvo vienas tokių simbolinių autoritetų – dvasinis lyderis, siejamas su regiono religiniu ir kultūriniu gyvenimu. O kai moralinių ir dvasinių orientyrų labai nedaug, suprantama, kad norisi juos ginti, net tada, kai jų kaltės įrodymai yra aiškesni nei aiškūs.

Tačiau čia slypi paradoksas.