Gražina Bielousova. Maitėdos ant Epsteino skandalo kaulų
„Gali sirgti anoreksija, labai draugiška ir graži“, – tokiais žodžiais viename iš paviešintų Jeffrey Epsteino dokumentų apibūdinama devyniolikmetė mergina iš Lietuvos. Nors šis įrašas pulsuoja daugeriopu pažeidžiamumu, nei žiniasklaida, nei šį savaitgalį apie lietuvių ryšius su žymiuoju seksualiniu nusikaltėliu ūžiantys socialiniai tinklai neskuba jos įvardinti kaip dar vienos Epsteino aukos.
Vietoj to viešose diskusijose apie moteris ir merginas, pakliuvusias į J. Epsteino akiratį ir, panašu, itin gerai organizuotą jo prekybos moterimis tinklą, knebinėjama kiekviena detalė – ypač apie tas moteris, kurių vardai, nepaisant jų pažeidžiamumo, nebuvo užtušuoti.
Toks elgesys yra stačiai maitėdiškas, mintantis kitų skausmu. O maitėdos nemato aukų – jos mato tik dar vieną kąsnį, kuris padidins skaitomumą, matomumą, žiūrimumą, bet tik ne jų pačių jautrumą.
To jautrumo ypač pristinga dar ir todėl, kad nemažai minimų lietuvaičių yra balerinos, manekenės, muzikantės ar menininkės – moterys, kurių darbas reikalauja, kad jų kūnas būtų nuolat matomas ir vertinamas viešai. Jų profesija sukuria iliuziją, kad dėl nuolatinio matomumo jos jau priklauso visiems, o jų „garbė“ yra a priori suteršta.
-
Moterys, kurios laikomos „netyromis“, mūsų vaizduotėje aukomis būti negali – ypač, jei jos pačios susirašinėjo, pačios flirtavo, pačios priėmė gėles, dovanas ar keliones. Tačiau jaunos, nepatyrusios ir finansiškai pažeidžiamos merginos santykis su visuomenėje įtakingu vyru, už kurio veikia organizuotas nusikalstamas tinklas ir nuo kurio paramos gali priklausyti jos karjera, nėra santykis tarp lygių.
Kitaip tariant, jos patenka į tai, ką sociologės Elizabeth Bernstein ir Angela McRobbie analizuoja kaip seksualizuoto kultūrinio darbo lauką. Tai nereiškia, kad jų darbas savaime apima seksualinių paslaugų teikimą, bet tai, kad dėl viešumo, kūniškumo ir priklausomybės nuo oficialių ir neoficialių rėmėjų, ypač, kai valstybė apkarpo kultūros finansavimą, jis taip suvokiamas. Ypač tada, kai tie rėmėjai dažnai yra pagyvenę, pasiturintys vyrai.
Moterys, kurios laikomos „netyromis“, mūsų vaizduotėje aukomis būti negali – ypač, jei jos pačios susirašinėjo, pačios flirtavo, pačios priėmė gėles, dovanas ar keliones. Tačiau jaunos, nepatyrusios ir finansiškai pažeidžiamos merginos santykis su visuomenėje įtakingu vyru, už kurio veikia organizuotas nusikalstamas tinklas ir nuo kurio paramos gali priklausyti jos karjera, nėra santykis tarp lygių. Tai – Epsteino veikimo būdas: verbuoti, pamažu įvilioti ir sistemingai išnaudoti.
Jei pripažintume šių galios svertų svarbą, tektų keisti daugiau nei retoriką. Tektų keisti supratimą apie lyčių santykius, socioekonominį pažeidžiamumą, asmenų, nukentėjusių nuo smurto, apsaugą ir privatumą ir daugelį kitų struktūrinių veiksnių. Tačiau Lietuvoje, kur pernelyg dažnai vis dar manome, kad moteris pati kalta dėl smurto, kurį patyrė, mes mieliau pasimėgaujame skandalu – taip išnaudodami Epsteino aukas dar kartą ir patys tapdami smurto bendrininkais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
